Panevėžio apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko ir pranešėjo Donato Jatužio, teisėjų Sigito Bagdonavičiaus ir Bronės Vidzėnienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiojo V. B. apeliacinį skundą dėl 2015 m. rugsėjo 10 d. Anykščių rajono apylinkės teismo nuosprendžio, kuriuo:

V. D. nuteista pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau BK) 223 str. 1 d. 10 MGL (376,60 Eur) dydžio bauda.

V. D. dėl nusikaltimų, numatytų BK 182 str. 1 d. dėl sukčiavimo N. K. (Bagdonienės), G. G., J. O., T. G., G. V., V. Č. atžvilgiu, dėl nusikaltimo, numatyto BK 182 str. 1 d. ir 2 d. dėl sukčiavimo V. B. atžvilgiu, dėl nusikaltimo, numatyto BK 186 str. 1 d. dėl sukčiavimo už atliktus darbus T. G. atžvilgiu, išteisinta (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 3 str. 1 d. 1 p.).

T. G., V. Č., G. G., J. O. civiliniai ieškiniai palikti nenagrinėti, procesas dėl N. K. (B.) civilinio ieškinio nutrauktas, nes nukentėjusioji ieškinio atsisakė.

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. D. nuteista už tai, kad ji, būdama individualios V. D. įmonės (į. k. (duomenys neskelbtini), reg. adresu (duomenys neskelbtini)) savininke, pagal Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos 2001-11-06 įstatymo Nr. IX-574 21str. 1 d., būdama atsakinga už V. D. įmonės apskaitos organizavimą pagal šio įstatymo reikalavimus ir už apskaitos dokumentų išsaugojimą, Anykščių r., ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytoje vietoje, laikotarpyje nuo 2009-01-01 iki 2011-03-16, aplaidžiai tvarkė teisės aktų reikalaujamą buhalterinę apskaitą, o būtent:

2001 m. lapkričio 6 d. Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574:

-19 straipsnio „apskaitos dokumentų, apskaitos registrų ir finansinės atskaitomybės saugojimo tvarka“ 1-ą ir 2-ą dalis, kuriuose numatyta, kad apskaitos dokumentai ir apskaitos registrai iki finansinės atskaitomybės patvirtinimo saugomi ūkio subjekto vadovo nustatyta tvarka, kuri turi numatyti priemones, užtikrinančias dokumentų saugumą.

-20 straipsnio 1 dalį, kuri numato, kad „jei dingsta arba visiškai ar iš dalies sugadinami apskaitos dokumentai, apskaitos registrai, juos praradęs ar sugadinęs darbuotojas ūkio subjekto vadovui rašo pasiaiškinimą. Ūkio subjekto vadovas priima sprendimą dėl jų atkūrimo Vyriausybės nustatyta tvarka“.

2004-03-30 Lietuvos Respublikos dokumentų ir archyvų įstatymo Nr. IX-2084 12 straipsnio 1 dalies nurodymus, kad „valstybės ir savivaldybių institucijos, įstaigos ir įmonės, valstybės įgalioti asmenys, nevalstybinės organizacijos, privatūs juridiniai asmenys privalo: 1) saugoti dokumentus patikimoje ir saugioje aplinkoje, įvertindami galimus rizikos veiksnius; 2) išsaugoti savo veiklos dokumentus reikiamą laiką, kad būtų užtikrinti veiklos įrodymai, apsaugotos su ja susijusių fizinių ir juridinių asmenų teisės, 4) užtikrinti, kad turimi elektroniniai ir kiti dokumentai, prie kurių prieinama tik specialios įrangos priemonėmis, išliktų autentiški, patikimi ir prieinami visą jų saugojimo laiką;

kadangi ji neišsaugojo tiriamojo laikotarpio V. D. įmonės visų buhalterinės apskaitos dokumentų ir apskaitos registrų, dėl ko negalima visiškai nustatyti V. D. įmonės veiklos ir turto už 2009- 2010 metus, bei iš dalies nustatyti įsipareigojimų dydžio.

V. D. išteisinta dėl nusikaltimų, numatytų BK 182 str. 1 d. dėl sukčiavimo N. K. (B.), G. G., J. O., T. G., G. V., V. Č. atžvilgiu, dėl nusikaltimo, numatyto BK 182 str. 1 d. ir 2 d. dėl sukčiavimo V. B. atžvilgiu, dėl nusikaltimo, numatyto BK 186 str. 1 d. dėl sukčiavimo už atliktus darbus T. G. atžvilgiu.

Bylą perduodant teismui V. D. buvo kaltinama tuo, kad ji 2008 metų pavasarį, ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytu laiku, savo namuose, esančiuose adresu (duomenys neskelbtini), turėdama tikslą apgaulės būdu užvaldyti svetimą turtą, iš anksto numačiusi ir žinodama, kad neatsiskaitys, iš T. G. nusipirko 10 kubinių metrų drebulinių ir beržinių malkų, tačiau už jas nesumokėdama, apgaule savo naudai įgijo svetimą T. G. priklausantį 1 000 Lt (289,62 eurų) vertės turtą.

Ji taip pat buvo kaltinama ir tuo, kad 2009-03-15, ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytą valandą, adresu: (duomenys neskelbtini), turėdama tikslą apgaulės būdu užvaldyti svetimą turtą, iš anksto numačiusi ir žinodama, kad pinigų negrąžins, pagal 200-03-15 pirkimo- pardavimo sutartį, iš G. V. įsigijusi automobilį TOYOTA 4Runner, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) už 13 000 Lt (3765,06 euro), įsipareigodama už perkamą automobilį atsiskaityti iki 2009-07-01, tačiau iki nustatyto termino grąžinusi tik 8 000 Lt (2316,96 euro), ji automobilį TOYOTA 4 Runner, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) 2009-08-21 Vilniuje, prie „Siemens” arenos (Ozo 14), ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytu laiku, pardavusi M. K., o G. V. negrąžindama likusių pinigų, apgaule savo naudai įgijo svetimą G. V. priklausantį turtą – 5 000 Lt (1448,10 eurų).

Ji taip pat buvo kaltinama ir tuo, kad 2009-04-02, ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytu laiku, savo namuose, esančiuose adresu (duomenys neskelbtini), turėdama tikslą apgaulės būdu užvaldyti svetimą turtą, iš anksto numačiusi ir žinodama, kad pinigų negrąžins, iš V. Č. pagal 2009-04-02 paprastąjį vekselį pasiskolinusi 5 000 Lt (1448,10 eurų) ir pinigų negrąžindama, apgaule savo naudai įgijo svetimą V. Č. priklausantį turtą – 5 000 Lt (1448,10 eurų).

Ji taip pat buvo kaltinama ir tuo, kad 2009-06-13 apie 15 val., V. B. namuose, esančiuose adresu (duomenys neskelbtini), turėdama tikslą apgaulės būdu užvaldyti svetimą turtą, iš anksto numačiusi ir žinodama, kad pinigų negrąžins, iš V. B., pagal 2009-06-13 paprastąjį vekselį, pasiskolinusi 10 000 eurų ir pinigų negrąžindama, apgaule savo naudai įgijo didelės vertės svetimą V. B. priklausantį turtą – 10 000 eurų.

Ji taip pat buvo kaltinama ir tuo, kad 2009-06-15, ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytu laiku, V. B. namuose, esančiuose adresu (duomenys neskelbtini), turėdama tikslą apgaulės būdu užvaldyti svetimą turtą, iš anksto numačiusi ir žinodama, kad pinigų negrąžins, iš V. B., pagal 2009-06-15 paprastąjį vekselį, pasiskolinusi 7 000 eurų ir pinigų negrąžindama, apgaule savo naudai įgijo svetimą V. B. priklausantį turtą – 7 000 eurų.

Ji taip pat buvo kaltinama ir tuo, kad 2009 metų birželio mėnesį, ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytu laiku, Klaipėdos mieste, ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytoje vietoje, turėdama tikslą apgaulės būdu užvaldyti svetimą turtą, iš anksto numačiusi ir žinodama, kad pinigų negrąžins, iš G. V. pasiskolinusi 18 000 Lt (5 213,16 eurų) ir pinigų negrąžindama, apgaule savo naudai įgijo svetimą G. V. priklausantį turtą – 18 000 Lt (5 213,16 eurų).

Ji taip pat buvo kaltinama ir tuo, kad 2009 metų vasarą, ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytu laiku, savo namuose, esančiuose adresu (duomenys neskelbtini), turėdama tikslą apgaulės būdu išvengti atsiskaitymo už atliktus darbus, iš anksto numačiusi ir žinodama, kad už atliktus darbus neatsiskaitys, sutarusi su T. G., kad pastarasis už 800 Lt (231,70 eurų) iškas tranšėją kanalizacijai nuo jos namo iki kanalizacijos duobės bei tranšėją vandeniui nuo jos namo iki ūkinio pastato, o pastarajam atlikus šiuos darbus, ji, neatsiskaitydama už atliktus darbus, padarė T. G. 800 Lt (231,70 eurų) turtinę žalą.

Ji taip pat buvo kaltinama ir tuo, kad 2009 metų rudenį, ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytu laiku, adresu (duomenys neskelbtini), turėdama tikslą apgaulės būdu užvaldyti svetimą turtą, iš anksto numačiusi ir žinodama, kad pinigų negrąžins, iš G. V. pasiskolinusi 7 000 Lt (2 027,34 eurų) ir pinigų negrąžindama, apgaule savo naudai įgijo svetimą G. V. priklausantį turtą – 7 000 Lt (2 027,34 eurų).

Ji taip pat buvo kaltinama ir tuo, kad 2009 metų pabaigoje, ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytu laiku, savo namuose, esančiuose adresu (duomenys neskelbtini), turėdama tikslą apgaulės būdu užvaldyti svetimą turtą, iš anksto numačiusi ir žinodama, kad pinigų negrąžins, iš T. G. per tris kartus: du kartus po 300 Lt (86,89 eurus) ir vieną kartą 400 Lt (115,85 euro), iš T. G. pasiskolinusi 1 000 Lt (289,62 eurų) ir pinigų negrąžindama, apgaule savo naudai įgijo svetimą T. G. priklausantį turtą – 1 000 Lt (289,62 eurų).

Ji taip pat buvo kaltinama ir tuo, kad 2009 metų pabaigoje, ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytu laiku, G. G. namuose, esančiuose adresu (duomenys neskelbtini), turėdama tikslą apgaulės būdu užvaldyti svetimą turtą, iš anksto numačiusi ir žinodama, kad pinigų ir daiktų negrąžins, ji iš G. G.: pasiskolinusi 560 Lt (162,19 eurų) ir pinigų negrąžindama, bei žadėdama pelningai parduoti, paėmusi G. G. austus dirbinius: 2 lovatieses, kurių bendra vertė 240 Lt (69,51 eurai), bei 2 rankšluosčius, kurių bendra vertė 200 Lt (57,92 eurai), tačiau G. G. negrąžindama nei pačių daiktų, nei pinigų už juos, apgaule savo naudai įgijo 1 000 Lt (289,62 eurai) vertės svetimą G. G. priklausantį turtą.

Ji taip pat buvo kaltinama ir tuo, kad 2010 metų pradžioje, ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytu laiku, savo namuose, esančiuose adresu (duomenys neskelbtini), turėdama tikslą apgaulės būdu užvaldyti svetimą turtą, iš anksto numačiusi ir žinodama, kad pinigų negrąžins, iš T. G. pasiskolinusi 1 000 Lt (289,62 eurų) ir pinigų negrąžindama, apgaule savo naudai įgijo svetimą T. G. priklausantį turtą – 1 000 Lt (289,62 eurų).

Ji taip pat buvo kaltinama ir tuo, kad laikotarpiu nuo 2010-01-01 iki 2010-12-31, ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytu laiku, J. O. namuose, esančiuose adresu (duomenys neskelbtini), turėdama tikslą apgaulės būdu užvaldyti svetimą turtą, iš anksto numačiusi ir žinodama, kad pinigų negrąžins, iš J. O. per kelis kartus, atitinkamai pirmą kartą – 300 Lt (86,89 eurų), o kitais kartais po 100 – 200 Lt (28,96-57,92 eurus), pasiskolinusi 1 200 Lt (347,54 eurų) ir pinigų negrąžindama, apgaule savo naudai įgijo svetimą J. O. priklausantį turtą – 1 200 Lt (347,54 eurų).

Ji taip pat buvo kaltinama ir tuo, kad 2010 m. lapkričio 5 d. (duomenys neskelbtini), apgaule, turėdama tikslą sukčiavimo būdu užvaldyti svetimą turtą, iš anksto numačiusi ir žinodama, kad pinigų negrąžins, įsigijo iš N. K. automobilį „Nissan Primera“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) pažadėjusi už jį sumokėti 800 Lt (231,17 eurus), bet pinigų neperdavė ir automobilio negrąžino, tokiu būdu apgaule savo naudai įgijo 800 Lt (231,17 eurų) vertės svetimą N. K. turtą.

Apeliaciniu skundu nukentėjusysis V. B. prašo panaikinti 2015 m. rugsėjo 10 d. Anykščių rajono apylinkės teismo nuosprendžio dalį, kurioje V. D. buvo išteisinta dėl sukčiavimo pagal BK 182 str. 1 d. ir 2 d. ir priimti naują apkaltinamąjį nuosprendį bei tenkinti civilinius ieškinius.

Skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad V. D. veikoje nėra sukčiavimo požymio – apgaulės, skiriančio nusikalstamą veiką nuo civilinio delikto. Teismas nepagrįstai nusprendė, kad skolindamasi pinigus V. D. nukentėjusiųjų nesuklaidino ir, kad visi nukentėjusieji žinojo apie sunkią V. D. turtinę padėtį, bet vis tiek jai skolino pinigus. Iš tikrųjų byloje esantys duomenys rodo, kad nei vienas nukentėjusysis nežinojo apie tikrąją V. D. turtinę padėtį, t.y. kad ji skolinga bankams, kitiems žmonėms, įmonėms, kad neturi pinigų net maistui ir pragyvenimui. Teisme liudytojai davė kitokius parodymus negu yra surašyta nuosprendžio aprašomojoje dalyje. Pats irgi nežinojo apie V. D. skolas. Jei būtų apie tai žinojęs, pinigų būtų neskolinęs. V. D. nuslėpė tiesą apie savo mokumą. Iš nukentėjusiųjų parodymų akivaizdu, kad paskolos sutartys tikrosios nukentėjusiųjų valios neatspindėjo, jie pinigus skolino būdami suklaidinti V. D.. Ji, nuslėpdama tiesą apie savo skolas, panaudojo apgaulę. Nors teigė, kad pinigų jai reikia gintaro verslui, tačiau to verslo nuo 2008 metų vis dar nėra. Keli nukentėjusieji teigė, kad pas V. D. namuose matė gintaro ir gintaro apdirbimo stakles, tačiau tai neįrodo, kad ji plėtojo gintaro verslą. Tai buvo tik klaidinimas, lėmęs nukentėjusiųjų apsisprendimą skolinti. Byloje jokių duomenų, kad pasiskolintus pinigus V. D. investavo į šį verslą taip pat nėra, kaip nėra ir įmonės buhalterinių dokumentų. Pati V. D. pripažįsta, kad pinigus skolinosi pragyvenimui, palūkanoms bankams mokėti, dukros namui statyti ir, kad jau buvo daug kam skolinga. Priešingai nei nurodyta teismo nuosprendyje, jis nežinojo apie V. D. skolas ir sunkią turtinę padėtį bei jos santykius su L. D.. V. D. pinigus žadėdavo grąžinti po mėnesio, bet kaip rodo bylos duomenys, ji to nebūtų galėjusi padaryti, kadangi pinigų neturėjo net pragyvenimui. Ji pati teisme pripažino, kad pinigus skolinosi iš vienų žmonių, kad juos galėtų grąžinti kitiems, kurie to reikalavo. Taigi V. D. iš anksto žinojo, kad per mėnesį tikrai negalės grąžinti skolų, ir skolindamasi klaidino savo melagystėmis. Svarbu ir tai, kad būdama skolinga kitiems asmenims, V. D. pati pasisiūlė L. D. paskolinti didelę sumą pinigų. Mano, kad tai buvo padaryta sąmoningai, siekiant turėti pasiteisinimą dėl skolos negrąžinimo bankams bei nukentėjusiesiems. Nei ikiteisminio yrimo metu, nei bylą nagrinėjant teisme nebuvo domimasi, kokia šiuo metu yra V. D. gintaro verslo padėtis, kokios šiuo metu yra jos pajamos, kiek mokama mokesčių. Buvo gauta pažyma, kad V. D. gyvendama Klaipėdos rajone ir ten skolinosi pinigus iš žmonių, tačiau teismas į tai nekreipė dėmesio. Nors V. D. teigia, kad dabar jos verslas klesti ir ji gauna pajamų, iš kurių grąžina skolas, tačiau per 6 metus nukentėjusiesiems grąžintos sumos yra labai nežymios. Bylos duomenys rodo, kad V. D. neturėjo ir neturi asmeninio turto, taip pat negauna tokių pajamų, kad galėtų padengti nukentėjusiesiems padarytą turtinę žalą, kurią pati pripažįsta. Tai taip pat įrodo jos ketinimą sukčiauti ir sudaryti tokią situaciją, kai nukentėjusieji, gindami savo pažeistas teises civilinio proceso tvarka negalėtų realiai susigrąžinti savo pinigų, nes nėra turto, į kurį būtų galima nukreipti išieškojimą. Taip pat apeliantas mano, kad kritiškai turi būti vertinami liudytojų Z. D., A. R. ir J. T. parodymai. Z. D. yra buvusi jo paties sutuoktinė ir neteisingus parodymus davė dėl nuoskaudų, susijusių su skyrybomis. A. R. yra V. D. sugyventinis, o J. T. – V. D. dukra, todėl jie suinteresuoti duoti V. D. palankius parodymus.

Teismo posėdžio metu nukentėjusysis V. B. ir prokuroras prašė apeliacinį skundą tenkinti, o ir V. D. ir jos gynėja advokatė prašė apeliacinį skundą atmesti.

Apeliacinis skundas atmetamas.

Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 str. 3 d. teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde.

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad vertindamas baudžiamojoje byloje esančius duomenis, pirmosios instancijos teismas pažeidė BPK 20 str. 5 d. nuostatas ir netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą, t. y. netinkamai aiškino ir taikė sukčiavimo kaip nusikalstamų veikų sudėties požymius.

Apeliantas iš esmės apgaulę supranta formaliai kaip tam tikrų įsipareigojimų, susitarimų nevykdymą, nes V. D. pažadėjo grąžinti pinigines lėšas, tačiau tai per tam tikrą laiką nebuvo padaryta. Vis dėlto sukčiavimui baudžiamosios teisės prasme nepakanka vien susitarimo nevykdymo, apgaulei reikalingas neabejotinos išankstinės tyčios nevykdyti įsipareigojimą nustatymas.

Pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė faktinius bylos duomenis, nurodė motyvus, kuo remiantis byloje surinktus duomenis pripažįsta įrodymais, paneigiančiais V. D. kaltę dėl jai inkriminuotų nusikalstamų veikų, numatytų BK 182 str. 1 d. (11 veikų), BK 182 str. 2 d. (1 veika) ir BK 186 str. 1 d. (1 veika), padarymo nukentėjusiųjų T. G., G. V., V. Č., V. B., G. G., J. O., N. K. atžvilgiu. Apylinkės teismo padarytų išvadų apelianto skundo argumentai nepaneigia.

Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino įrodymus ir nustatė faktines bylos aplinkybes. Pagrindines įrodymų vertinimo taisykles nustato BPK 20 str. 5 d. Pagal ją teismai įrodymus turi vertinti pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Tuo tarpu apeliantui nepriimtinos apylinkės teismo išvados dėl įrodymų vertinimo, bylos faktinių aplinkybių nustatymo savaime negali būti laikomos prieštaraujančios įstatymui. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumą, neatkartodamas jų detaliai, pripažįsta, kad nuosprendyje padarytos išvados yra pagrįstos, ir atmeta apelianto argumentus. Teisėjų kolegija nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvadomis bei konstatuoti, kad šioje byloje buvo pažeistos BPK 20 str. nuostatos, jokio teisinio pagrindo neturi.

Esminis sukčiavimo, kaip nusikalstamos veikos, požymis, skiriantis jį nuo civilinio delikto, yra tas, ar kaltininko naudota apgaulė buvo esminė nukentėjusiojo apsisprendimui perduoti turtą ar sudaryti sandorį ir (ar) jis sąmoningai sudarė situaciją, kad nukentėjusysis negalėtų civilinėmis teisinėmis priemonėmis atkurti savo pažeistos teisės arba toks pažeistų teisių gynimo būdas būtų esmingai pasunkintas. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, pagal formuojamą teisminę praktiką, apgaulei taikomas esmingumo kriterijus, t. y. suklaidinimas turi turėti lemiamą įtaką asmens apsisprendimui dėl turto perdavimo kitam asmeniui (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-387/2009, 2K-538/2010, 2K-7–255/2012, 2K-161/2013, 2K-179/2013). Jei asmens suklaidinimas neturėjo lemiamos įtakos asmens apsisprendimui perduoti turtą, tokia apgaulė nedaro veikos sukčiavimo nusikaltimu. Kaip papildomi taip pat taikytini kreditoriaus teisinės padėties pasunkinimo kriterijus (kai dėl skolininko veiksmų kreditoriaus galimybės atkurti pažeistas teises civilinėmis teisinėmis priemonėmis esmingai pasunkintos) bei nukentėjusiojo atidaus ir rūpestingo elgesio kriterijus. Vadovaujantis pastaruoju kriterijumi, naudojama apgaulė turi įveikti bent minimalų protingo nukentėjusiojo elgesio lygį. Dėl to, kai kyla baudžiamosios ir civilinės atsakomybės atribojimo problema, nenustačius šių kriterijų, prioritetas teiktinas civilinėms teisių atkūrimo priemonėms (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-312/2013).

Kaip matyti iš nustatytų faktinių bylos aplinkybių, tiek V. D., tiek V. B., kaip paskolos sandorių šalių, teisinė padėtis buvo vienoda ir nė viena iš jų nebuvo silpnesnė kitos šalies atžvilgiu. Abi sandorių šalys turėjo vienodas galimybes sudaromų sandorių sąlygų nustatymo, derinimo, įvykdymo saugiklių numatymo bei kitais su sudaromais sandoriais susijusiais klausimais. Tuo tarpu iš apelianto skunde suformuotos pozicijos susidaro įspūdis, kad jis buvo tarsi silpnesnė šalis ir jam nebuvo galimybių būti atidžiam bei rūpestingam sudaromų sandorių šalimi. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad V. D. neneigė, jog V. B. paskolino jai pinigų ir, kad pinigai buvo reikalingi tiek gintaro verslui plėtoti, tiek procentams už įkeistą namą mokėti, tiek ir pragyvenimui. Nukentėjusysis V. B. teisme paaiškino, kad su V. D. susipažino 2009 m. pavasarį. Ji paliko gerą įvaizdį, nes gyveno name prie ežero. Susidraugavo ir tapo pažįstami. Žinojo, kad V. D. užsiima gintaro verslu, bendravo, vaišindavosi ir pas ją matė įrangą bei žaliavas. 2009 m. gegužės mėnesį buvo kalba apie pinigus, o birželio 13 d. pas jį į namus atvažiavusi V. D. paprašė paskolinti pinigų. Skolindamasi pinigus nesakė, kad pinigų reikia konkrečiai verslui, sakė, kad pirks žaliavas, gintarą, įrengimus. Ji atsivežė vekselius, pinigus žadėjo grąžinti po mėnesio. Birželio 13 d. paskolino 10 000 Eur, o birželio 15 d. dar 7000 Eur. V. D. sakė, kad gali namą (duomenys neskelbtini) užrašyti ar užstatyti, siūlė mašiną. Bet paskui sužinojo, kad tas namas jau buvo užstatytas Utenos hipotekoje. Ir mašina buvo ne jos, o G. V.. Sakė paims iš bankų paskolas ir atiduos skolą. Po trijų mėnesių sužinojo, kad V. D. skolinga bankams. Paskui sužinojo faktus, kad V. D. labai daug kam skolinga ir pati, ir jos įmonė.

Nors apeliantas teigia, kad nei jis, nei kiti nukentėjusieji nežinojo apie V. D. turtinę padėtį, kolegija pažymi, kad apeliantui dar iki skolinant pinigus nebuvo jokių apribojimų įsitikinti dėl V. D. finansinės padėties, pajėgumo vykdyti sudaromas sutartis, pareikalauti tai patvirtinančių duomenų, pasirūpinti paskolos grąžinimo užtikrinimu. Pats paskolos davėjas turi pareigą pasidomėti asmens, kuriam skolina, turtine padėtimi, mokumu, pasirūpinti duodamų pinigų grąžinimo garantu. Byloje nėra surinkta duomenų, kad V. D. sąmoningai būtų sudariusi tokią situaciją, jog nukentėjusysis negalėtų civilinėmis teisinėmis priemonėmis atkurti savo pažeistų teisių arba toks pažeistų teisių būdas būtų apsunkintas. Priešingai, iš byloje esančių Nekilnojamojo turto registro išrašo matyti, kad tuo metu, kai skolinosi pinigus, t. y. 2009 metais, V. D. dar turėjo gyvenamąjį namą (duomenys neskelbtini), kurį siūlė įkeisti V. B. (2 t., 81-83 b.l.). O ta aplinkybė, kad šis namas jau buvo įkeistas bankui, nereiškia, kad nebuvo galimas jo antrinis įkeitimas. Be to, tuo metu V. D., siekdama sukurti bendrą dėvėtų baldų verslą, didelę sumą piniginių lėšų buvo paskolinusi L. D., taigi turėjo kreditorinį reikalavimą ir tuos pinigus tikėjosi atgauti bei iš jų grąžinti turimas skolas. Tačiau skolos atgauti V. D. nepavyko. Šią aplinkybę patvirtina bylos medžiaga, iš kurios matyti, kad V. D. kreipėsi į Anykščių rajono apylinkės prokuratūrą dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo L. D. atžvilgiu, vėliau baudžiamoji byla buvo perduota teismui. L. D. buvo išteisinta, tačiau teisiamojo posėdžio metu pripažino, kad yra skolinga V. D. 105 000 Lt (t. 2, b.l. 32 – 36). Byloje yra prieštaringi duomenys apie tai, ar V. D. sakiusi nukentėjusiajam apie L. D. skolą jai. Pati V. D. teigia, kad nukentėjusysis V. B. apie tai žinojo, vienok nukentėjusysis tai neigia. Šie prieštaravimai ištyrus bylos įrodymus nebuvo pašalinti, tačiau ta aplinkybė, kad V. D. kreipėsi į teisėsaugos organus dėl L. D. skolos jai, parodo, kad ji pagrįstai, kaip nukentėjusi dėl pinigų paskolinimo kitam asmeniui, tikėjosi atgausianti paskolintus pinigus ir grąžinsianti juos kitiems nukentėjusiems asmenims. Svarbu ir tai, kad, kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, V. D. kiek galėdama stengėsi nukentėjusiesiems grąžinti susidariusias skolas dalimis. Kolegija sutinka ir su nukentėjusiojo skundo argumentais, kad pinigų grąžinimo sumos nukentėjusiems yra labai mažos, nors pačiam nukentėjusiajam V. D. yra grąžinusi virš 1000 Lt, o tai jau nėra nereikšminga aplinkybė, todėl kolegija nepritaria argumentui, kad toks išteisintosios elgesys įrodo išankstinį sumanymą sukčiauti. Čia pažymėtina, kad kaltininko sumanymas naudoti apgaulę paprastai lydymas tam tikrų veiksmų, kurie daromi po to, kai turtas jam perduodamas. Jie atskleidžia ar kaltininkas, sudarydamas sandorį, turėjo tyčią užvaldyti turtą ir jo negrąžinti teisėtam valdytojui ar tokios tyčios nebuvo. V. D. nurodė, kokiam tikslui skolinosi pinigus iš nukentėjusiojo V. B., be to, ji pagrįstai tikėjosi atgausianti pinigus iš L. D.. Tuo tarpu iš nukentėjusiojo parodymų matyti, kad jis labai nesigilino, kokiam tikslui reikalingi V. D. skolinami pinigai, nors apeliaciniame skunde ir dėsto, kad V. D. turėjo juos investuoti į gintaro verslą. Taigi vertinant tai, kad apgaulė sukčiaujant turi būti esminė, aptarti duomenys rodo, kad išteisintoji V. D. nenaudojo jokių apgaulės veiksmų tam, kad paveiktų nukentėjusįjį paskolinti jai pinigų. Be abejo, apgaulė gali kilti ir po sandorio sudarymo, bet tai jau nebus sukčiavimas. Kita vertus, jeigu teisėtai gauta paskola negrąžinama dėl nepasisekusio verslo ar kitų priežasčių, nepriklaususių nuo skolininko valios, neturėjus išankstinio tikslo paskolos negrąžinti, tokia paskolos gavėjo veika iš viso neužtraukia baudžiamosios atsakomybės.

Taip pat pažymėtina, kad sudarant sutartis dėl materialių vertybių tarp piliečių ar juridinių asmenų paprastai atsiranda civiliniai teisiniai santykiai. Jie gali peraugti į baudžiamuosius teisinius santykius tik esant tam tikroms papildomoms sąlygoms. Tos sąlygos siejamos su sudarytų civilinių sutarčių vykdymo objektyviu pasunkinimu vienos iš sutarties šalių sąmoningais veiksmais, užkertančiais kelią sutarties vykdymui, dėl to susidaro situacija, kai žalos atlyginimas civilinėje teisėje numatytomis priemonėmis tampa problemiškas ar net neįmanomas.

Šioje byloje nustatyta, kad 2009-06-13 V. D. pasirašiusi paprastąjį vekselį įsipareigojo sumokėti V. B. 10 000 Eur iki 2009-07-13 ir 7 000 Eur iki 2009-07-15. Vekselio sudarymo fakto neginčija nė viena šalis. Šiuo metu įsipareigojimai V. B. yra sumažėję, nes V. D. pagal galimybes grąžina skolą. Šis faktas rodo, kad ji visada pripažino skolą ir neturėjo ketinimų jos negrąžinti. Šis faktas taip pat paneigia V. D. inkriminuojamus apgaulės elementus – iš ankstinį numatymą ir žinojimą, kad pinigų negrąžins. Bylos duomenys nerodo, kad skolindamasi pinigus V. D. apgavo V. B. ketindama pasisavinti paskolą ir visai neketindama jos grąžinti. Tuo tarpu įstatymas reikalauja, kad kaltininkas jau paskolos sutarties sudarymo metu turėtų tyčią negrąžinti paskolos ir tik piktnaudžiaudamas pasitikėjimu dėl draugiškų santykių įtikintų sudaryti sutartį, visiškai neketindamas vykdyti jos sąlygų. Bylos duomenys nepatvirtina tokio sumanymo. Be to, kaip jau buvo minėta, V. D. siūlė įkeisti, nors jau prieš tai įkeistą, namą. Nukentėjusysis, pernelyg pasitikėdamas V. D., tuo pačiu pernelyg lengvabūdiškai rizikavo ir skolino pinigus, todėl kolegija negali pritarti nukentėjusiojo argumentui, kad jos veiksmai nutylint realią informaciją apie savo turtinę padėtį nulėmė nukentėjusiojo apsisprendimą. Atvirkščiai, bylos duomenys patvirtina, kad sandoris buvo savanoriškas. Kita vertus, skolinantis pinigus asmuo visada turi galimybę įvertinti galimą riziką. Šiuo atveju yra akivaizdu, kad nukentėjusysis tokią rizikos galimybę įvertinto, nes sutiko, kad išteisintoji pasirašytų vekselius.

Teisėjų kolegijos manymu, byloje yra civiliniai teisiniai santykiai, kurie turi būti sprendžiami civilinio proceso tvarka. V. D. inkriminuoti veiksmai nelaikytini apgaule BK 182 straipsnyje numatyto nusikaltimo prasme ir nesudaro kliūčių V. B. įgyvendinti teisę į žalos atlyginimą civilinio proceso tvarka.

Taigi visos šios aplinkybės rodo, kad V. D. neturėjo tikslo apgaule įgyti nukentėjusiojo pinigus.

Nukentėjusysis V. B. nurodo, kad teismas nesidomėjo, ar V. D., gyvendama Kretingos rajone, nėra pasiskolinusi dar daugiau pinigų iš kitų asmenų, be to, nesidomėjo apie jos dabartinį gintaro verslą. Pažymėtina, baudžiamąją bylą, kurią teismui perduoda prokuroras kartu su kaltinamuoju aktu, teismas nagrinėja tik kaltinamajame akte nustatytose ribose ir pats jokių papildomų įrodymų nerenka, o vertina, ar byloje esančių duomenų pakanka asmens kaltei pagrįsti. Šiuo nagrinėjamu atveju buvo svarbu nustatyti, ar V. D. atliko kokius nors veiksmus, turinčius apgaulės požymių, kurie nulėmė nukentėjusiojo apsisprendimą skolinti pinigus. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad šiuo atveju pirmosios instancijos teismas neturėjo pareigos savo iniciatyva rinkti papildomų duomenų, susijusių su V. D. skolomis, ir to nedarė pagrįstai, nes tai yra ne šios bylos dalykas.

Apeliaciniame skunde nukentėjusysis taip pat teigia, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nuosprendį, nepagrįstai rėmėsi liudytojų Z. D., A. R. bei J. T. parodymais, kurie turėjo būti vertinami kritiškai. Pažymėtina, kad įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Vertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar įrodymai patikimi, ar gauti teisėtu būdu, ir nuspręsti, ar įrodymais grįstinos teismo išvados, ar jie atmestini. Turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. BPK 20 str. 2 d. nuostata (ar byloje gauti duomenys laikytini įrodymais, nusprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla) ir 5 d. nuostata (įrodymus teismas vertina pagal savo vidinį įsitikinimą) reguliuoja išskirtinę teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų atitinka visus įstatymo reikalavimus ir turi įrodomąją vertę bei kokios išvados jais remiantis darytinos. Nagrinėjamu atveju iš tiesų apylinkės teismas teisiamojo posėdžio metu apklausė minėtus liudytojus, tačiau jų parodymai nebuvo esminiai, vien kurių pagrindu buvo priimtas išteisinamasis nuosprendis. Pirmosios instancijos teismas, kaip to reikalauja įstatymas, vertino tiek teisme apklaustos kaltinamosios, tiek nukentėjusiųjų, tiek ir liudytojų parodymus, taip pat rašytinę bylos medžiagą ir, tik ištyręs jų visumą bei sugretinęs tarpusavyje, padarė išvadą, jog V. D. veiksmuose nėra jai inkriminuotų nusikaltimų, numatytų BK 182 str. 1 d., 182 str. 2 d. ir 186 str. 1 d., sudėties. Todėl minėtą apeliacinio skundo argumentą teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstą.

Pirmosios instancijos teismas, analizuodamas iš įvairių šaltinių gautus įrodymus, padarė motyvuotas išvadas apie teisinių santykių tarp V. D. ir nukentėjusiųjų ne baudžiamąjį, o civilinį teisinį pobūdį. Kasacinėje praktikoje išaiškinta, kad tiek baudžiamosios teisės paskirtis, tiek ir bendrieji teisės principai, įtvirtinti demokratinių teisinių valstybių jurisprudencijoje, suponuoja tai, kad negalimas tokios teismų praktikos formavimas, kai sprendžiant civilinius ginčus taikomos baudžiamosios teisės normos ir asmens elgesys esant išimtinai civiliniams teisiniams santykiams vertinamas kaip atitinkamos nusikalstamos veikos padarymas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-409/2011, 2K-P-267/2011, 2K-P-183/2012, 2K-7-251/2013, 2K-7-262/2013, 2K-123/2014).

Atsižvelgiant į nurodytus motyvus, teisėjų kolegija sprendžia, jog naikinti ar keisti pirmosios instancijos teismo nuosprendį skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p., kolegija

Rezoliucinė dalis

nutarė:

atmesti nukentėjusiojo V. B. apeliacinį skundą.