Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. J. gynėjo advokato Vytauto Viniko apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2014 m. balandžio 30 d. nuosprendžio, kuriuo D. J. nuteistas pagal BK 129 str. 1 d. laisvės atėmimu 8 (aštuoneriems) metams.

Iš nuteistojo D. J. priteista 4 960 Lt (keturi tūkstančiai devyni šimtai šešiasdešimt litų) turtinės žalos atlyginimo ir 30 000 Lt (trisdešimt tūkstančių litų) neturtinės žalos atlyginimo nukentėjusiajai V. R..

Aprašomoji dalis

nustatė:

D. J. nuteistas už tai, kad nužudė kitą žmogų, nusikalstamą veiką padarydamas tokiomis nustatytomis aplinkybėmis.

2013-07-07 apie 00.40 val., laukymėje prie (duomenys neskelbtini) namo, Rūdiškėse, Trakų r., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, asmeninio konflikto metu tyčia sudavė ne mažiau 8 smūgių rankomis bei kojomis A. R. į galvos sritį, padarydamas poodines kraujosruvas dešinės akies apatiniame voke, kairės akies vokuose, pereinančias į kairio smilkinio ir kairio skruosto sritį, kairiame žande, odos nubrozdinimus dešinio smilkinio srityje, muštines žaizdas kairės akies viršutiniame voke, kairėje ausyje, žaizdą kairio žando gleivinėje su aplinkine kraujosruva minkštuosiuose audiniuose, kraujosruvas veido ir galvos plaukuotosios dalies minkštuosiuose audiniuose, dešinės akies voko išoriniame trečdalyje, kairės akies vokų srityje, kairio momens srityje, kraujo išsiliejimą po kietuoju galvos smegenų dangalu virš dešiniojo smegenų pusrutulio sferinio ir pamatinio paviršių, tai komplikavosi galvos smegenų suspaudimu po kietuoju dangalu išsiliejusiu krauju, galvos smegenų pabrinkimu, progresuojančiu centrinės kilmės kvėpavimo ir širdies veiklos nepakankamumu, dėl ko nukentėjusysis mirė, tokiu būdu nužudė A. R..

Gynėjas taip pat nesutinka ir su veikos kvalifikavimu pagal BK 129 str. 1 d. Nurodo, kad teismas neteisingai nustatė netiesioginę tyčią. D. J., suduodamas nukentėjusiajam rankomis ir kojomis ne daugiau 8 smūgių, nesiekė ir nenumatė, kad gali atimti jam gyvybę. D. J. gynėsi nuo A. R. smūgių, nemušė jo lazda ar strypu, neturėjo motyvo ar tikslo žudyti. Pirmosios instancijos teismas privalėjo kvalifikuoti jo veiką pagal BK 132 str. už gyvybės atėmimą dėl neatsargumo. Atsakomybė pagal BK 132 str. kyla esant nusikalstamam pasitikėjimui arba nusikalstamam nerūpestingumui. Neatsargus gyvybės atėmimas dėl nusikalstamo nerūpestingumo yra tada, kai kaltininkas nenumato, kad gali atimti gyvybę kitam žmogui, tačiau pagal veikos aplinkybes, asmenines savybes turi ir gali tai numatyti. Tai reiškia, kad darydamas veiką, jis nesupranta, jog kelia pavojų kito žmogaus gyvybei. Turėjimas numatyti mirties pasekmes yra objektyvus kriterijus, siejamas su pareiga būti atsargiam. Galėjimas numatyti kito žmogaus mirtį – tai kaltininko reali galimybė suprasti veikos pavojingumą bei numatyti pasekmes. Tiek esant neatsargios kaltės subjektyviam požymiui, tiek netiesioginės tyčios kaltės formai, BK 132 str. 1 d. ir BK 129 str. 1 d. numatytų veikų sukelti padariniai – kito žmogaus gyvybės atėmimas sutampa, tačiau veikos ir jų motyvacija skiriasi. Atribojant šias nusikalstamas veikas, nustatant subjektyviuosius požymius, pirmiausia turi būti remiamasi objektyviais duomenimis, aplinkybėmis, apibūdinančiomis įvykio situaciją, kaltininko veiksmus, panaudotą įrankį, elgesį prieš ir po nusikaltimo padarymo. Teismo nuosprendyje tokios faktinės aplinkybės, atskleidžiant kaltės formos turinį, įvertintos neadekvačiai, padarytos neteisingos išvados dėl priežastinio ryšio tarp veikos ir kilusių padarinių. Jei asmuo nesuprato savo veikos pavojingumo kito žmogaus gyvybei ir nenumatė, kad dėl jo veikos bus atimta gyvybė, tačiau suprato ir numatė, kad dėl jo veikos gali būti sutrikdyta kito žmogaus sveikata, ir taip veikdamas padarė sveikatos sutrikdymus, sukėlusius nukentėjusiojo mirtį, veika kvalifikuojama pagal BK 132 str. ir BK 135 str. arba 138 str. numatytų nusikaltimų sutaptį, jeigu dėl žmogaus gyvybės atėmimo yra neatsargi kaltė.

Be to, teismas nesivadovavo BK 54 str. 1 d. įtvirtinta nuostata, kad bausmė skiriama pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą veiką sankciją, individualizuojant bausmę ne mažiau svarbu tinkamai įvertinti BK bendrosios dalies nuostatų suteikiamas galimybes skiriant bausmę ir BK 54 str. 2 d. numatytas aplinkybes, šiuo atveju turima galvoje padaryto nusikaltimo pavojingumas, kaltės rūšis, motyvai, kaltininko asmenybė, atsakomybę lengvinančios ir sunkinančios aplinkybės. Šioje byloje nustatyta, kad nusikaltimas padarytas spontaniškai, dėl nepalankiai susiklosčiusių aplinkybių, nesant išankstinės tyčios. Įvykis vyko tarp gerų pažįstamų. Nukentėjusysis, būdamas neblaivus, tapdavo agresyvus, priekabus ir konfliktiškas. Be to, jis galėjo per ilgą laikotarpį nuo 17 val. iki 00.40 val. susimušti ir nukentėti nuo kitų tyrimo nenustatytų asmenų.

Prašo nuosprendį pakeisti, perkvalifikuoti D. J. veiką iš BK 129 str. 1 d. į BK 132 str. 1 d., paskirti sankcijos ribose numatytą bausmę, ir, taikant BK 75 str., bausmės vykdymą atidėti.

Teismo posėdyje gynėjas prašo apeliacinį skundą patenkinti. Prokurorė ir nukentėjusioji V. R. prašo nuteistojo gynėjo apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmetamas.

Teisėjų kolegija, išanalizavusi ikiteisminio tyrimo metu surinktus, teisiamajame posėdyje ištirtus ir įvertintus įrodymus bei patikrinusi apeliacinio skundo argumentus, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis įstatymo reikalavimais, tinkamai ištyrė ir įvertino byloje surinktus įrodymus, kuriuos išsamiai išanalizavęs, teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir padarė pagrįstą išvadą dėl nuteistojo D. J. kaltės. Kvalifikuojant pripažintą įrodyta nusikalstamą veiką, teismas baudžiamąjį įstatymą pritaikė tinkamai bei paskyrė nuteistajam teisingą bausmę. Pirmosios instancijos teismas savo išvadas dėl nuteistojo kaltės pagrindė byloje surinktų ir teisiamajame posėdyje ištirtų įrodymų visuma. Byloje esantys duomenys, kaip įrodymų šaltinis, teisėjų kolegijos įvertinimu, gauti teisėtais būdais ir baudžiamojo proceso nustatyta tvarka. Įrodymai, kuriais pirmosios instancijos teismas pagrindė nuteistojo kaltę, įvertinti nepažeidžiant BPK 20 str. 5 d. reikalavimų. Apeliacinis teismas skundžiamą nuosprendį patikrina atsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas (BPK 320 str. 3 d.).

Teismas pagrįstai pripažino nuteistąjį D. J. kaltu, kad jis nužudė A. R.. Kad nuteistasis nuosprendžio aprašomojoje dalyje nustatytomis aplinkybėmis padarė šią nusikalstamą veiką, patvirtina paties nuteistojo parodymai, liudytojų parodymai, specialistų išvados bei kiti rašytiniai įrodymai. Visi šie įrodymai išsamiai išdėstyti ir aptarti skundžiamame nuosprendyje. Paties smūgių į galvos sritį sudavimo A. R. neginčija ir pats D. J.. Iš viso apeliacinio skundo turinio galima suprasti, kad nuteistojo gynėjas ginčija kaltės formą ir su ja susijusią veikos kvalifikaciją, tuo pačiu ir paskirtą bausmę. Šiuos ir kitus nuteistojo apeliacinio skundo argumentus kolegija atmeta.

Kaip minėta, nuteistasis D. J. savo kaltės sudavus mirtinus smūgius nukentėjusiajam A. R. neginčija. Pagrindinis jo gynėjo apeliacinio skundo argumentas yra tai, kad jis nukentėjusiojo mirties nenorėjo ir nesiekė, o gyvybę jam atėmė neatsargiai, būtent dėl nusikalstamo nerūpestingumo. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos aplinkybes, tokius apeliacinio skundo argumentus laiko neįtikinamais, nepagrįstais ir juos atmeta. Pirmiausia juos paneigia teismo medicinos specialisto išvada ir paties nuteistojo D. J. parodymai.

Iš byloje esančios specialisto išvados Nr. (duomenys neskelbtini) matosi, kad A. R. mirė nuo galvos sumušimo, pasireiškusio poodinėmis kraujosruvomis dešinės akies apatiniame voke, kairės akies vokuose, pereinant į kairio smilkinio ir kairio skruosto sritį, kairiame žande; odos nubrozdinimu dešinio smilkinio srityje; muštinėmis žaizdomis kairės akies viršutiniame voke, kairėje ausyje; žaizda kairio žando gleivinėje su aplinkine kraujosruva minkštuosiuose audiniuose; kraujosruvomis minkštuosiuose audiniuose dešinės akies voko išoriniame trečdalyje, kairės akies vokų srityje, perėjus į kairio skruosto sritį, kairio momens srityje; kraujo išsiliejimu po kietuoju galvos smegenų dangalu virš dešiniojo smegenų pusrutulio sferinio ir pamatinio paviršių. Tai komplikavosi galvos smegenų suspaudimu po kietuoju dangalu išsiliejusiu krauju; galvos smegenų pabrinkimu; progresuojančiu centrinės kilmės kvėpavimo ir širdies veiklos nepakankamumu. A. R. lavone konstatuotos poodinės kraujosruvos dešinės akies apatiniame voke, kairės akies vokuose, pereinanti į kairio smilkinio ir kairio skruosto sritį, kairiame žande; odos nubrozdinimai dešinio smilkinio srityje, abiejų kelių sąnarių priekiniuose paviršiuose; muštinės žaizdos kairės akies viršutiniame voke, kairėje ausyje; žaizda kairio žando gleivinėje su aplinkine kraujosruva minkštuosiuose audiniuose; kraujosruvos veido ir galvos plaukuotosios dalies minkštuosiuose audiniuose dešinės akies voko išoriniame trečdalyje, kairės akies vokų srityje, perėjusi į kairio skruosto sritį, kairio momens srityje; kraujo išsiliejimas po kietuoju galvos smegenų dangalu virš dešiniojo smegenų pusrutulio sferinio ir pamatinio paviršių. Sužalojimai padaryti kontaktuojant su kietais bukais daiktais ir/ar paviršiais neilgai trukus iki A. R. mirties. A. R. lavono kraujyje rasta 3,66%o etilo alkoholio. Gyvam asmeniui tai atitiktų sunkų girtumo laipsnį. A. R. lavono kraujyje opijatų, amfetaminų, benzodiazepinų, kokaino ir kokaino metabolitų nerasta. Šlapime opijatų, amfetaminų, barbitūratų, benzodiazepinų, fenotiazinų, amitritilino, difenhidramino, metamizolio nerasta. Imuninės analizės duomenimis kanabinoidų, kokaino ir kokaino metabolitų nerasta. Sužalojimai, konstatuoti A. R. lavone, visumoje nėra būdingi savęs žalojimui ar griuvimui. Sužalojimai, konstatuoti A. R. lavone, padaryti mažiausiai 8 trauminiais poveikiais. Sužalojimai, konstatuoti A. R. lavone, padaryti per trumpą laiko tarpą vienas po kito, į tai nurodo panašus jų makromorfologinis vaizdas lavono tyrimo metu, todėl pasakyti, kuris jų padarytas pirmiau, o kuris vėliau nėra galimybės. Sužalojimų rankose, kurie galėjo būti padaryti savigynos metu, A. R. lavone nėra. Neatmetama galimybė, kad po visų kūno sužalojimų padarymo A. R. galėjo kurį laiką atlikti savarankiškus veiksmus, kol neprarado sąmonės dėl progresuojančio centrinės kilmės kvėpavimo ir širdies veiklos nepakankamumo. A. R., remiantis sužalojimų makromorfologiniu vaizdu lavono tyrimo metu bei histologinio tyrimo duomenimis, po visų kūno sužalojimų padarymo galėjo gyventi nuo keliolikos minučių iki kelių valandų. Sužalojimų lokalizacija bei pobūdis nenurodo kokioje padėtyje buvo nukentėjusysis sužalojimų jam padarymo metu ir nenurodo nukentėjusiojo ir užpuoliko (-ų) tarpusavio išsidėstymo. Sužalojimuose, konstatuotuose A. R. lavone, individualūs žalojančių daiktų požymiai neužsifiksuoti. Požymių, nurodančių, kad po A. R. mirties iki lavono aptikimo buvo keičiama lavono poza, nėra (b. l. 25-30).

Byloje nustatyta, kad įvykio vietoje įvykio metu buvo tik du asmenys: A. R. ir D. J.. D. J. naktį pamatė netoli namų gulintį A. R., pradėjo jį žadinti. Kilusio asmeninio konflikto metu sudavė jam rankomis bei kojomis smūgius į galvos sritį, po ko paliko A. R. gulėti ir nuėjo namo.

Pirmosios instancijos teisme D. J. parodė, kad kaltu prisipažįsta iš dalies, 2013-07-06 apie 16 val. prie jo namų atėjo S. B., su kuriuo kartu nuėjo prie parduotuvės ir susitiko su A. R.. Nuėję į parduotuvę nusipirko alaus, kurį gėrė miškelyje netoli degalinės. Vėliau A. R. liepė jam atnešti kažkur žolėse numestą butelį alaus. Jam atsisakius atnešti, A. R. rankomis pradėjo jį mušti, jis gynėsi, kiek sudavė smūgių A. R. - neskaičiavo, taip pat neskaičiavo kiek smūgių sudavė jis A. R., tačiau abejoja, kad daug smūgių sudavė. Jis nuėjo namo ir išsikvietė greitąją pagalbą, kuri jį nuvežė į ligoninės priimamąjį. Vėliau jis paskambino R. R. ir paprašė, kad jis atvažiuotų ir parvežtų jį iš ligoninės. R. R. jam pasakė, kad jis važiuos paimti savo žmonos ir jį parveš į namus. Į namus jį parvežė 24 val. Grįžęs į namus, pabuvo apie 10 minučių ir vėl išėjo nusipirkti alaus. Jis nuėjo pas kaimynę, kur nepažįstamas vyriškis padavė du butelius alaus. Eidamas link namų, prie sankryžos, netoli namų (Trakų g. 25A) pastebėjo gulintį ir miegantį A. R.. Jis pradėjo A. R. žadinti, liepė eiti namo, tačiau A. R. atsakė, kad nori pagulėti. Staiga tarp jų vėl prasidėjo muštynės. A. R. atsistojo ir pradėjo jį pulti. Tuomet jis nukentėjusiajam sudavė penkis kartus į galvos sritį. A. R. nukrito ant žemės ir savo rankomis jį patraukė už jo kojų. Jis parkrito ant nugaros ir gulėdamas spyrė A. R. į galvos sritį. Gavęs smūgius A. R. pradėjo svaidytis necenzūriniais žodžiais, o jis atsistojo ir nuėjo namo, palikęs nukentėjusįjį gulėti. Jis parėjęs į namus išgėrė dvi stiklines alaus ir nuėjo miegoti. Ryte jį prižadino mama ir pasakė, kad A. R. negyvas.

Liudytojas S. B. parodė, kad 2013- m. liepos 6 d. 15 val. jis susitiko su nuteistuoju D. J. ir nukentėjusiuoju A. R.. Nuėję į parduotuvę nusipirko išgerti ir po to miškelyje gėrė alų. Ten buvo apie pora valandų. Apie 16.00-17.00 val. tarp D. J. ir A. R. įvyko konfliktas, tačiau nežino, dėl ko jie susipyko, kažkas dėl senų skolų. A. R. pradėjo mušti D. J., muštynių metu jie buvo nukritę ant žemės ir grūmėsi vienas su kitu. Po to D. J. nubėgo į savo namus, o jis kartu su A. R. nuėjo pas save į namus. A. R. pas jį namuose triukšmavo, todėl liudytojo sutuoktinė iškvietė policiją, nes pagalvojo, kad tai jis šaukia ir jį išvežė į Trakų r. policijos komisariatą. Kai pareigūnai jį vedė į automobilį, matė, kad A. R. sėdėjo ant laiptų prie daugiabučio namo, kur gyvena. Taigi šio liudytojo parodymais nustatyta, kad tarp nuteistojo D. J. ir nukentėjusiojo jau prieš kelias valandas iki įvykio buvo konfliktas. Tai patvirtina ir nuteistojo D. J. parodymai. Ankstesnio konflikto metu būtent nukentėjusysis A. R. pradėjo muštynes, po kurių D. J. išėjo namo, ir, kaip užfiksuota išraše iš medicininių dokumentų, jam nustatyti daugybiniai galvos paviršiaus sužalojimai, kurių laikas nustatytas 2013 m. liepos 6 d. maždaug 19-20 val. (112 b.l.). Taip pat iš skaitmeninės garso įrašo kopijos matosi, kad D. J. 2013 m. liepos 6 d. 20.54 val. skambino bendrojo pagalbos centro numeriu, sakydamas, kad jam reikalinga greitoji medicinos pagalba, nes jį prieš pusvalandį sumušė. Iš greitosios medicinos pagalbos kvietimo kortelės kopijos matosi, kad greitoji medicinos pagalba atvyko pagal iškvietimą 21.10 val., D. J. nustatyti kairio antakio ir veido sumušimai, jis buvo išvežtas į ligoninę. Šie bylos duomenys ir D. J. bei liudytojo S. B. parodymai patvirtina, kad iš tiesų nukentėjusysis A. R. su nuteistuoju D. J. vakaro metu, kelios valandos iki įvykio buvo susimušę, D. J. nukentėjo labiau ir net buvo išvežtas į ligoninę. Byloje taip pat liudytojų parodymais nustatyta tai, kad D. J. su A. R. buvo neišskiriami draugai nuo vaikystės, matydavosi ir bendraudavo kiekvieną dieną. Tai parodė visi teisme apklausti liudytojai J. J., R. R., H. P., S. B. ir nukentėjusioji V. R.. Jie išgėrę dažnai susipykdavo ir susimušdavo, tačiau greitai vėl susitaikydavo ir vėl bendraudavo. Apie tai parodė teisme apklausta nukentėjusioji V. R., nužudytojo A. R. motina, taip pat liudytojas J. J., nuteistojo tėvas.

Iš viso to, kas išdėstyta, matosi, kad nuteistasis su nužudytuoju buvo iš tiesų artimi draugai, kartu leisdavo laisvalaikį ir dažnai girtaudavo. Išgėrę susimušdavo, tačiau greitai ir vėl susitaikydavo ir toliau bendraudavo. Įvykio dieną jie abu kartu su liudytoju S. B. girtavo prie miško, tuomet tarp jųdviejų kilo konfliktas ir jie susimušė, pirmas muštynes pradėjo A. R.. Po muštynių D. J. grįžo namo ir apie devintą valandą vakaro išsikvietė greitąją medicinos pagalbą, kuri atvykusi nuvežė jį į ligoninę. Tuo tarpu A. R. nuėjo į svečius pas S. B., kur toliau girtavo. Vėliau, S. B. žmonai iškvietus policiją ir išvežus S. B., A. R. taip pat išėjo. D. J. grįžus iš ligoninės namo, apie dvyliktą valandą nakties, jis dar išėjo nusipirkti alaus. Grįžtant su alumi, netoli namų pamatė ant žolės gulintį A. R.. Pabandė jį žadinti, tarp jų vėl kilo konfliktas, kurio metu D. J., kaip pats parodė, sudavė jam kažkur aštuonis smūgius rankomis ir kojomis į galvą, palikęs jį ten gulėti, grįžo namo.

Nors apeliaciniame skunde nuteistojo gynėjas prašo tik perkvalifikuoti D. J. nusikalstamą veiką į BK 132 str. 1 d., tačiau bylą nagrinėjant apeliacine tvarka teismo posėdyje gynėjas iškėlė ir papildomų A. R. mirtį sukėlusių sužalojimų padarymo versijų. Gynėjo nuomone, kyla abejonių, ar A. R., būdamas sunkiai apsvaigęs (3,66 prom.) nuo alkoholio galėjo pats pargriūti ir mirtinai susižaloti. Taip pat neatmestina galimybė, kad po to, kai A. R. su D. J. susimušė pirmojo konflikto metu, iki antrojo konflikto A. R. galėjo sumušti ir kokie nors kiti asmenys. Apie tai, kad per laikotarpį nuo 17 val. iki 00.40 val. A. R. galėjo susimušti ir nukentėti nuo kitų asmenų, nors tai ir nesiejama su apelianto išdėstytais prašymais, paminėta ir gynėjo apeliaciniame skunde.

Kolegija pirmiausia pažymi, kad šie apeliacinės instancijos teismo posėdyje baigiamųjų kalbų metu išdėstyti gynėjo argumentai faktiškai neatitinka paties gynėjo paduoto apeliacinio skundo ribų. Kita vertus, teisėjų kolegija šiuos gynėjo argumentus vis tiek atmeta ir dėl to, kad jie paneigti teisme išnagrinėtais įrodymais. Apie tai, kad po konflikto su D. J. 2013 m. liepos 6 d. pavakarę ar vakare (maždaug nuo 17 val. iki 19 val.) A. R. būtų konfliktavęs ir susimušęs su kokiais nors kitais asmenimis ir šie būtų galėję padaryti jam mirtį sukėlusius sužalojimus, byloje nėra jokių duomenų. Jų nenurodo nei apeliantas gynėjas, nei pats nuteistasis. Priešingai, paties nuteistojo ir jau išvardintų liudytojų parodymai patvirtina, kad po konflikto su D. J., 2013 m. liepos 6 d. vakare A. R. daugiau su niekuo nesimušė, buvo nuėjęs į namus pas liudytoją S. B., o po to girtas užmigo įvykio vietoje, kur jį kaltinime nurodytu laiku naktį rado D. J. ir kilusio konflikto metu rankomis bei kojomis sudavė A. R. smūgius į galvą. Būtent tokias bylos aplinkybes visiškai patvirtina ir gynėjo argumentus visiškai paneigia aiškios ir konkrečios šioje nutartyje jau išdėstytos teismo medicinos specialisto išvados. Jose aiškiai nurodyta, kad A. R. mirė nuo galvos sumušimo ir jam nustatyti sužalojimai padaryti mažiausiai 8 trauminiais poveikiais. Specialisto išvadoje nurodyta, kad sužalojimai A. R. padaryti per trumpą laiko tarpą vienas po kito, į tai nurodo panašus jų makromorfologinis vaizdas lavono tyrimo metu. Po visų kūno sužalojimų padarymo nukentėjusysis galėjo gyventi nuo keliolikos minučių iki kelių valandų. Specialisto išvadoje taip pat nurodyta, kad A. R. lavone konstatuoti sužalojimai nėra būdingi savęs žalojimui ar griuvimui.

Šios specialisto išvados kartu su jau kitais aptartais įrodymais neabejotinai patvirtina, kad mirtį sukėlę sužalojimai A. R. negalėjo būti padaryti nei pirmojo konflikto su D. J. metu dar liepos 6 d. vakare, nei vėliau tą patį vakarą. A. R. negalėjo sumušti jokie kiti asmenys, taip pat jis negalėjo pats mirtinai susižaloti pargriūdamas. Specialisto išvada ir kiti įrodymai neabejotinai patvirtina, kad kūno sužalojimus, sukėlusius mirtį, A. R. padarė suduodamas jam smūgius rankomis ir kojomis būtent D. J. kaltinime nurodytu laiku, t.y. liepos 7 d., apie 0 val. 40 min. Taigi įrodyta, kad tarp D. J. veiksmų, jo suduotų smūgių ir nukentėjusiojo mirties yra tiesioginis priežastinis ryšys. Dėl to, kolegijos nuomone, jokių abejonių nekyla.

Gynėjas apeliaciniame skunde prašo D. J. veiką perkvalifikuoti iš BK 129 str. 1 d. į BK 132 str. 1 d., nurodo, kad nuteistasis nenumatė, jog gali atimti gyvybę A. R., tačiau pagal veikos aplinkybes, asmenines savybes, turėjo ir galėjo numatyti, tai yra veikė nusikalstamo nerūpestingumo sąlygomis. gynėjas skunde nurodo, kad atribojant šią kaltės formos rūšį nuo netiesioginės tyčios, turi būti remiamasi objektyviais duomenimis, aplinkybėmis, apibūdinančiomis įvykio situaciją, kaltininko veiksmus, panaudotą įrankį, elgesį prieš ir po nusikaltimo, anot gynėjo, teismas šių aplinkybių nevertino. Šie apeliacinio skundo argumentai atmetami.

Baudžiamoji atsakomybė pagal BK 132 str. 1 d. kyla tam, kas dėl neatsargumo atėmė gyvybę kitam žmogui. Kvalifikuojant veiką pagal šį straipsnį būtina nustatyti: 1) kad būtent kaltininko veika buvo nukentėjusiojo mirties priežastis, t. y. kad tarp kaltininko veikos ir kilusių padarinių yra teisiškai reikšmingas priežastinis ryšys, nes šie padariniai buvo dėsningas kaltininko veikos rezultatas; 2) jo kaltę dėl kito žmogaus mirties. Neatsargus gyvybės atėmimas gali būti padaromas dėl nusikalstamo pasitikėjimo, t. y. jeigu jį padaręs asmuo numatė, kad jo veikimas arba neveikimas gali sukelti pavojingus šiame kodekse numatytus padarinius, tačiau lengvabūdiškai tikėjosi jų išvengti, arba dėl nusikalstamo nerūpestingumo, t. y. jeigu jį padaręs asmuo nenumatė, kad dėl jo veikimo arba neveikimo gali atsirasti pavojingi padariniai, nors pagal veikos aplinkybes ir savo asmenines savybes galėjo ir turėjo tai numatyti. Pagal BK 129 str. atsako tas, kas nužudė kitą žmogų, t. y. tyčia neteisėtai atėmė kito žmogaus gyvybę. Šis nusikaltimas gali būti padaromas tiesiogine arba netiesiogine tyčia. Nužudymas yra padarytas netiesiogine tyčia, jei kaltininkas suprato, kad savo veika kėsinasi į kito žmogaus gyvybę, numatė, kad gali atimti gyvybę kitam žmogui, ir, nors ir nenorėjo atimti gyvybės, sąmoningai leido tokiems padariniams atsirasti. Sąmoningas leidimas padariniams atsirasti netiesioginės tyčios atveju reiškia kaltininko abejingumą galimam kito žmogaus gyvybės atėmimui. Apie kaltininko tyčios turinį teismas sprendžia atsižvelgdamas į visas padaryto nusikaltimo aplinkybes: nusikaltimo padarymo įrankius, būdą, sužalojimų kiekį, jų pobūdį, vietą, lokalizaciją, nusikalstamų veiksmų intensyvumą, jų nutraukimo priežastis, kaltininko ir nukentėjusiojo tarpusavio santykius, elgesį įvykio metu, taip pat prieš nusikaltimą ir po jo padarymo ir kt. (kasacinės bylos Nr. 2K-815/2007, 2K-109/2009, 2K-302/2010, 2K-446/2010, 2K-196/2011 ir kt.). Tuo tarpu neatsargus gyvybės atėmimas dėl nusikalstamo nerūpestingumo yra tada, kai kaltininkas visiškai nesuvokia savo veiksmų pavojingumo ir nenumato galinčių kilti padarinių, t.y. visiškai nesuvokia ir nenumato, kad savo veiksmais gali atimti gyvybę kitam žmogui, nors pagal veikos aplinkybes ir savo asmenines savybes gali ir turi tai suvokti ir numatyti (BK 16 str. 3 d., 132 str. 1 d.). Nors nuteistojo gynėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į padaryto nusikaltimo aplinkybių visumą, iš tiesų gynėjas pats iš visų aplinkybių visumos akcentuoja tik tai, kad D. J. smūgius sudavė ne su kokiu nors įrankiu (strypu ar lazda), tačiau nemini kitų svarbių aplinkybių, rodančių nuteistojo vidinį santykį su pavojinga veika. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad D. J., pamatęs gulintį A. R., pats jį žadino, kai pastarasis jam sakė, kad nori pagulėti. Nuteistasis vis tiek jį žadino, kėlė. Tuomet prasidėjo konfliktas, ir, pasak nuteistojo, A. R. pirmas jam sudavė du smūgius kumščiais. Tuo tarpu nuteistasis pats parodė, kad sudavė A. R. penkis smūgius kumščiu į galvą, taip pat porą kartų spyrė gulinčiam nukentėjusiajam į galvą. Jau minėtoje specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) nurodyta, jog A. R. mirė nuo galvos sumušimo, sužalojimai padaryti mažiausiai aštuoniais trauminiais poveikiais, kurie komplikavosi galvos smegenų suspaudimu po kietuoju dangalu išsiliejusiu krauju, galvos smegenų pabrinkimu. Iš to aišku, kad A. R. mirė nuo galvos sužalojimų, kuriuos neneigia padaręs jam D. J.. Ir, nors gynėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad A. R. galėjo būti sužalotas ar susižaloti pats dar liepos 6 d. nuo 17 val. iki 00.40 val., šie gynėjo argumentai nepagrįsti. juos paneigia jau minėta specialisto išvada, kurioje nurodyta, jog A. R. lavono apžiūra buvo liepos 7 d. nuo 06.27 iki 07-48 val., o nuo jo mirties iki lavoninių reiškinių tikrinimo jo lavone praėjo 5-10 val. laiko. Tai reiškia, kad A. R. mirtis įvyko liepos 6 d. maždaug nuo 20.30 val. iki 2.50 val. Tikslesnį sužalojimų laiką padėjo nustatyti būtent paties nuteistojo ir liudytojo S. B. parodymai. Nuteistasis D. J. parodė, kad su A. R. susimušė apie 00.40 val., kai rado jį gulintį ant žolės ir prikėlė. Pats nuteistasis parodė, kad A. R. nebuvo sumuštas, todėl gynėjo skundo argumentas apie kitų asmenų sužalojimą A. R. arba jo susižalojimą, atmetami. Juolab, kad ir specialisto išvadoje nurodoma, jog A. R. padaryti sužalojimai nebūdingi savęs žalojimui ar griuvimui. D. J. santykį su veika apibūdina ne tik suduotų smūgių skaičius ir kitos aplinkybės, bet ir tai, kad jis po smūgių nukritusiam A. R. į galvą, jį paliko gulėti, grįžo namo. Nors, kaip pats parodė ikiteisminio tyrimo metu, suprato, jog rimtai sužeidė A. R., tačiau negalėjo iškviesti greitosios medicinos pagalbos, nes išsikrovė jo telefonas, o grįžęs namo su tėvu išgėrė dar alaus ir nuėjo miegoti. Tėvui nieko apie įvykį nepasakojo. Teisme nuteistasis taip pat parodė, kad bandė kviesti greitąją medicinos pagalbą nukentėjusiajam, nes manė, kad jam bloga, bet telefonas buvo išsikrovęs. Taip pat parodė, kad pats nukentėjusysis prašė nuteistojo iškviesti jam greitąją medicinos pagalbą. Visos šios išdėstytos aplinkybės rodo, kad teismas teisingai ir pagrįstai nustatė, jog D. J. veikė netiesiogine tyčia, tai yra suduodamas smūgius į gyvybiškai pavojingą kūno vietą (galvos sritį), suprato pavojingą savo veiksmų pobūdį, numatė, kad gali atimti gyvybę, ir nors nenorėjo, sąmoningai leido tokiems padariniams atsirasti. Apie tyčios turinį teismas sprendė atsižvelgdamas į visas padaryto nusikaltimo aplinkybes: nusikaltimo padarymo būdą, sužalojimų pobūdį, lokalizaciją, kaltininko ir nužudytojo tarpusavio santykius, elgesį įvykio metu. Kolegija pritaria tokiai pirmosios instancijos teismo išvadai. Iš tiesų, D. J. neneigia, kad sudavė smūgius į galvą ne tik kumščiais, bet ir spyrė koja, ir, kaip pats parodė, suprato savo veiksmų pavojingumą, kadangi manė, jog galbūt reikia iškviesti greitąją medicinos pagalbą. Be to, jis parodė ir apie tai, kad nukentėjusysis A. R. prašė iškviesti jam greitąją medicinos pagalbą, tačiau užuot tai padaręs, nuteistasis grįžo namo ir dar su tėvu išgėręs alaus, nuėjo miegoti. Taigi jis nors ir nenorėjo A. R. mirties, tačiau sąmoningai leido tokiems padariniams kilti. Dėl to, kas buvo išdėstyta, kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nuteistasis atėmė nukentėjusiajam gyvybę veikdamas netiesiogine tyčia. Pirmosios instancijos teismas D. J. nusikalstamą veiką teisingai įvertino kaip nužudymą ir šią veiką teisingai kvalifikavo pagal BK 129 str. 1 d.

Nuteistojo gynėjas apeliaciniame skunde taip pat nurodo, kad teismas nesivadovavo BK 54 str. 1 d. nuostatomis, kad bausmė skiriama pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą veiką sankciją, individualizuojant bausmę ne mažiau svarbu tinkamai įvertinti BK bendrosios dalies nuostatų suteikiamas galimybes skiriant bausmę ir BK 54 str. 2 d. numatytas aplinkybes, šiuo atveju turima galvoje padaryto nusikaltimo pavojingumas, kaltės rūšis, motyvai, kaltininko asmenybė, atsakomybę lengvinančios ir sunkinančios aplinkybės. šioje byloje nustatyta, kad nusikaltimas padarytas spontaniškai, dėl nepalankiai susiklosčiusių aplinkybių, nesant išankstinės tyčios. Įvykis vyko tarp gerų pažįstamų. Nukentėjusysis, būdamas neblaivus, tapdavo agresyvus, priekabus ir konfliktiškas. Šiuos apeliacinio skundo argumentus kolegija taip pat atmeta.

Bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo apkaltinamuoju nuosprendžiu asmeniui, padariusiam nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, apribojant nuteistojo teises ir laisves. Bausmės paskirtis – galutinis rezultatas, kurio nustatydama ir taikydama bausmes siekia valstybė. Bausmės turi būti adekvačios nusikalstamoms veikoms, už kurias jos nustatytos; už nusikalstamas veikas negalima nustatyti tokių bausmių ir tokių jų dydžių, kurie būtų akivaizdžiai neadekvatūs nusikalstamai veikai ir bausmės paskirčiai. Įstatymų leidėjas apibūdina bausmės paskirtį Lietuvos Respublikos BK 41 str. 2 d. nustatydamas bausmės skyrimo tikslų visumą. Bausmės paskirtis yra sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo; nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį; atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas; paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, bei užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, kurie yra viena iš svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų, įtvirtinti BK 54 str. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad, skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamos veikos motyvus, tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija, apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti ar pagriežtinti gali tik tada, kai paskirta bausmė yra aiškiai per griežta arba aiškiai per švelni.

Nusikalstama veika, numatyta BK 129 str. 1 d., už kurios padarymą D. J. pripažintas kaltu ir nuteistas pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu, priskiriama labai sunkių nusikaltimų kategorijai, už šios nusikalstamos veikos padarymą baudžiamasis įstatymas alternatyvių bausmių laisvės atėmimui nenumato. Pirmosios instancijos teismas, skirdamas D. J. bausmę, atsižvelgė į visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes. Nuteistojo gynėjas apeliaciniame skunde prašo D. J. atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažinti tai, kad veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis ar rizikingas nukentėjusiojo asmens elgesys (BK 59 str. 1 d. 6 p.). Skunde nurodoma, kad A. R. buvo konflikto iniciatorius, girtaujant mušė D. J., suduodamas 20 smūgių į galvą, dėl ko jis kreipėsi į medikus. Kolegija šiuos apeliacinio skundo argumentus atmeta. Teismų praktikoje (kasacinės nutartys Nr. 2K-418/2009, 2K-446/2011, 2K-450/2011) provokuojančiu laikomas toks elgesys, kai nukentėjusysis sąmoningai skatina kaltininką pradėti nusikalstamą veiką prieš jį. Tokie nukentėjusiojo veiksmai gali būti įžeidimas, smurtas arba kitokie tyčiniai veiksmai, nukreipti tiek į patį kaltininką, tiek į jam artimus asmenis ir pan. Rizikingu laikytinas toks elgesys, kai nukentėjusysis neatsargiai skatina kaltininką pradėti nusikalstamą veiką prieš jį. Tokiu atveju nukentėjusysis lengvabūdiškai tiki, kad jo elgesys neišprovokuos nusikalstamos kaltininko veikos prieš jį, arba iš viso nevertina savo elgesio kaip rizikingo, nors gali ir turi numatyti, jog toks elgesys paskatins nusikalstamą kaltininko veiką prieš jį (kasacinė nutartis Nr. 2K-386/2012). Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad įvykio dieną tarp nukentėjusiojo ir nuteistojo geriant alkoholį įvyko konfliktas, jie susimušė, nuteistasis išėjo namo ir išsikvietęs greitąją medicinos pagalbą vyko į ligoninę. Ir tik po kelių valandų, jau nakties metu, eidamas dar nusipirkti alkoholio, pamatęs miegantį ant žemės A. R., bandė jį kelti, ir, nors pastarasis prašė jo nejudinti, D. J. vis tiek jį kėlė. Tuomet vėl įvyko konfliktas, kurio metu D. J. rankomis bei kojomis sudavė A. R. mirtinus smūgius į galvą. Pats nuteistasis pripažino, kad jeigu nebūtų nukentėjusiojo kėlęs, tokių pasekmių nebūtų kilę. Ir jis pats pripažįsta, kad iš esmės A. R. jokių provokuojančių veiksmų neatliko, o tiesiog miegojo girtas ant žemės. Iš to matosi, kad būtent D. J. provokavo konfliktą. Kolegija įvertina ir tai, kad byloje nustatyta, jog konfliktai ir net muštynės išgėrimų metu tarp nukentėjusiojo ir nuteistojo vykdavo dažnai, jie pasimušdavo ir susitaikydavo. Todėl nuteistasis, pats kėlęs gulintį A. R. ir sudavęs stiprius smūgius gulinčiam nukentėjusiajam į galvos sritį, nebuvo jo išprovokuotas, to nepatvirtina netgi paties nuteistojo D. J. parodymai. Todėl A. R. elgesys negali būti pripažintas ir rizikingu. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad visas šias aplinkybes itin išsamiai išanalizavo ir įvertino pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje. Jame pirmosios instancijos teismas motyvuotai ir pagrįstai atmetė galimybę ir perkvalifikuoti D. J. nusikalstamą veiką į BK 130 str. (nužudymas labai susijaudinus), ir pripažinti nuteistojo atsakomybę lengvinančią aplinkybę, numatytą BK 59 str. 1 d. 6 p. Skundžiamame nuosprendyje teismas pagrįstai nustatė po vieną D. J. atsakomybę lengvinančią ir sunkinančią aplinkybę. Atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažinta tai, kad nuteistasis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi (BK 59 str. 1 d. 2 p.). Tuo tarpu atsakomybę sunkinančia aplinkybe pagrįstai pripažinta tai, kad nuteistasis nusikaltimą padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui (BK 60 str. 1 d. 9 p.).Skirdamas bausmę, teismas įvertino ir padarytos nusikalstamos veikos pobūdį, jos pavojingumo laipsnį, nurodė, kad nusikalstama veika nebuvo suplanuota, padaryta netiesiogine tyčia, tai rodo mažesnį jos pavojingumą už rūšinį tokių nusikalstamų veikų pavojingumą, taip pat įvertino ir nuteistojo asmenybę, atsižvelgė į tai, kad jis praeityje neteistas, baustas administracine tvarka, niekur nesimoko ir nedirba.

Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, paskyrė D. J. bausmę, mažesnę nei BK 129 str. 1 d. sankcijoje numatytas laisvės atėmimo bausmės vidurkis. Paskirtoji 8 metų laisvės atėmimo bausmė netgi artima sankcijos žemutinei ribai. D. J. paskirta bausmė atitinka padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą bei nuteistojo asmenybę, ji yra adekvati (proporcinga) padarytai nusikalstamai veikai. Paskirta bausmė nėra aiškiai per griežta, todėl ją dar labiau švelninti nėra teisinio pagrindo.

Taip pat teismas pagrįstai priteisė iš D. J. 4960 Lt turtinei ir 30 000 Lt neturtinei žalai atlyginti nukentėjusiajai V. R.. Turtinės žalos dydį patvirtina prie bylos pridėti dokumentai ir nukentėjusiosios parodymai. Neturtinės žalos dydį teismas nustatė atsižvelgęs į visas CK 6.250 str. 2 d. išvardintas aplinkybes bei galiojančią teisminę praktiką.

Įvertinusi visas aukščiau paminėtas aplinkybes, kolegija daro išvadą, kad nuteistojo gynėjo apeliacinis skundas nepagrįstas, visos skunde minimos aplinkybės jau buvo teisingai įvertintos pirmosios instancijos teismo priimtame nuosprendyje, nuteistojo veika kvalifikuota teisingai, paskirta bausmė taip pat yra teisinga, priteistos turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo sumos atitinka galiojančią teisminę praktiką bei sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Keisti nuosprendį nuteistojo gynėjo apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nuteistojo D. J. gynėjo advokato Vytauto Viniko apeliacinį skundą atmesti.