Panevėžio apygardos teismo nutartis

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Donato Jatužio, teisėjų Algirdo Gapučio ir Bronės Vidzėnienės,

nedalyvaujant nukentėjusiesiems D. V., J. V., R. B. ir civilinio ieškovo Panevėžio teritorinės ligonių kasos atstovui,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų M. G. ir D. G. apeliacinius skundus dėl 2015 m. gruodžio 21 d. Panevėžio miesto apylinkės teismo nuosprendžio, kuriuo:

- Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau BK) 284 str. 1 d. – laisvės atėmimu 9 mėnesiams; vadovaujantis BK 64¹ str. paskirta bausmė sumažinta vienu trečdaliu ir paskirtas laisvės atėmimas 6 mėnesiams;

- BK 181 str. 1 d. – laisvės atėmimu 1 metams 3 mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 4 d. paskirtos bausmės subendrintos iš dalies jas sudedant ir paskirta subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 1 metams 6 mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 4 d., 9 d., paskirta subendrinta bausmė subendrinta su 2015-01-02 Panevėžio miesto apylinkės teismo nuosprendžiu paskirta bausme ir M. G. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 1 metams 9 mėnesiams. Į bausmės laiką įskaitytas M. G. laikinajame sulaikyme išbūtas laikas nuo 2014-08-02 iki 2014-08-04; nuo 2014-09-09 iki 2014-09-11, (viso 4 paros) jas prilyginant 4 (keturioms) laisvės atėmimo dienoms, bei bausmės dalis, atlikta pagal 2015-01-02 Panevėžio miesto apylinkės teismo nuosprendį.

D. G. nuteistas pagal BK 284 str. 1 d. – laisvės atėmimu 6 mėnesiams; vadovaujantis BK 64¹ str. paskirta bausmė sumažinta vienu trečdaliu ir paskirtas laisvės atėmimas 4 mėnesiams. Vadovaujantis BK 64 str. 1 d., 3 d., šiuo nuosprendžiu paskirta bausmė subendrinta su Panevėžio miesto apylinkės teismo 2013-09-12 nuosprendžiu paskirta bausme ir D. G. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 1 metams 5 mėnesiams. Į bausmės laiką įskaitytas D. G. laikinajame sulaikyme išbūtas laikas nuo 2014-08-02 iki 2014-08-04 (2 paros) jas prilyginant 2 (dviem) laisvės atėmimo dienoms bei 2 dienos, įskaitytos pagal 2013-09-13 Panevėžio miesto apylinkės teismo nuosprendį (nuo 2012-12-29 iki 2012-12-30).

Iš M. G., D. G., T. J. solidariai priteista 26,26 Eur turtinės žalos atlyginimo Panevėžio teritorinei ligonių kasai.

Taip pat iš M. G., D. G., T. J. priteista po 9,80 Eur proceso išlaidų (dokumentų įteikimo) valstybei.

Šiuo nuosprendžiu T. J., padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 284 str. 1 d., vadovaujantis BK 38 str. 1 d., nuo baudžiamosios atsakomybės atleistas ir baudžiamoji byla jo atžvilgiu nutraukta susitaikius su nukentėjusiuoju, tačiau dėl jo apeliacinis skundas nepateiktas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

D. G. ir M. G. nuteisti už tai, kad kartu su T. J. 2014-08-02 20.07 val., viešoje vietoje – prie (duomenys neskelbtini) namo, Panevėžyje, būdami apsvaigę nuo alkoholio, veikdami bendrininkų grupėje, įžūliu elgesiu demonstruodami nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, M. G. atvirai laikant rankoje peilį ir grasinant tuoj pat juo sužaloti R. B., bendrais veiksmais suduodami nukentėjusiajam R. B. ne mažiau kaip 7 smūgius kumščiais, kojomis į įvairias kūno vietas, padarydami poodines kraujosruvas akių vokuose, nosies nugarėlėje, dešiniame žaste, kairiame petyje ir kairiame žaste, smilkinių sričių minkštųjų audinių sumušimą, tuo nežymiai sutrikdydami nukentėjusiojo R. B. sveikatą, sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką.

Be to, M. G. nuteistas už tai, kad 2014-09-07 apie 14.00-15.15 val., Panevėžyje, prie (duomenys neskelbtini) namo ir prekybos centro „IKI“, adresu Nemuno g. 70, neturėdamas teisėto pagrindo, užmaskuotai darydamas poveikį J. V. psichikai, sakydamas, kad jis skolingas 200 litų, sukurdamas baimę keliančią aplinką, privertė nukentėjusįjį J. V. perduoti jo naudai turtą – mobilųjį telefoną „LG OPTIMUS L7 II P710“ su odiniu dėklu 150, 60 Eur (520 litų) vertės, tokiu būdu prievartos būdu užvaldė 150, 60 Eur (520 litų) vertės turtą, priklausantį D. V..

Motyvuojamoji dalis

D. G. ir M. G. apeliaciniai skundai atmetami.

Dėl D. G. apeliacinio skundo

Apeliaciniu skundu nuteistasis neginčija teismo nustatytų faktinių nusikalstamos veikos aplinkybių, jam inkriminuotos nusikalstamos veikos kvalifikacijos, tačiau nesutinka su jam paskirta bausme, prašo jam paskirtą laisvės atėmimo bausmę sušvelninti. Taigi apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniu skundu (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 str. 3 d.).

Bausmė yra valstybės prievartos priemonė, kurios paskirtis – sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti galimybę jam daryti naujus nusikaltimus, paveikti jį, kad nuteistasis toliau laikytųsi įstatymų ir nenusikalstų. Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, kurie yra viena iš svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų, įtvirtinti BK 54 str. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad, skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamos veikos motyvus, tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Kiekvienas nusikaltęs asmuo turi teisę į teisingą bausmę, todėl vertinant konkrečios bylos aplinkybes, teismui privalu atsižvelgti ne tik į tai, kad skiriama bausmė formaliai atitiktų įstatymo reikalavimus, bet ir į nuostatas, skirtas bausmei individualizuoti, taip pat nuostatas, įtvirtinančias teisingumo principo viršenybę.

Analizuojant pirmosios instancijos teismo nuosprendžio turinį matyti, kad teismas, parinkdamas nuteistajam D. G. BK 284 str. 1 d. sankcijoje numatytą bausmę, atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, jos pavojingumo laipsnį, kaltės formą bei rūšį, į nuteistojo atsakomybę lengvinančias aplinkybes – prisipažino padaręs jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi dėl jos padarymo bei atlygino nusikalstama veika padarytą žalą (BK 59 str. 1 d. 2 p., 3 p.)., taip pat jo atsakomybę sunkinančias aplinkybes – veiką padarė bendrininkų grupėje bei apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui (BK 60 str. 1 d. 1 p., 9 p.). Taip pat įvertino nuteistojo asmenybę – du kartus teistas, naują tyčinę nusikalstamą veiką padarė teistumui neišnykus, vadovaujantis BK 92 str. abu kartus bausmės vykdymas jam buvo atidėtas, tačiau asmuo teismo jam išreikšto pasitikėjimo nepateisino – kaip minėta, bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu padarė naują tyčinę nusikalstamą veiką, taip pat netinkamai vykdė teismo nuosprendžiu paskirtas auklėjamojo poveikio priemones, padarė du administracinius teisės pažeidimus, kas rodo, jog D. G. nusikalstami veiksmai nėra atsitiktinio pobūdžio, jis sistemingai netinkamai elgiasi, nesilaiko visuotinai priimtų elgesio normų. Teisėjų kolegija, įvertinusi visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, ir tai, kad iš byloje esančių duomenų matyti, jog nuteistajam taikytas bausmės vykdymo atidėjimas teigiamo poveikio nepadarė, jis nekeičia savo elgesio ir toliau daro naujas nusikalstamas veikas, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nuteistajam D. G. už nusikalstamą veiką tinkamai parinko bausmės rūšį – laisvės atėmimą. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad D. G. už BK 284 str. 1 d. numatyto nesunkaus nusikaltimo padarymą pirmosios instancijos teismas skyrė švelnesnę nei sankcijoje numatytas laisvės atėmimo bausmės vidurkis bausmę. Be to, nuteistajam D. G., vadovaujantis BK 64¹ str. pagrindu, paskirta bausmė buvo sumažinta vienu trečdaliu, taip pat, nuteistojo skunde nurodytos aplinkybės, kad jis savo kaltę pripažino bei atlygino padarytą žalą, jau buvo įvertintos pirmosios instancijos teismo, todėl dar labiau mažinti apeliantui paskirtą laisvės atėmimo bausmę ar paskirti švelnesnę bausmės rūšį nėra pagrindo.

Dėl M. G. apeliacinio skundo

Apeliaciniu skundu nuteistasis prašo jo veiką iš turto prievartavimo (BK 181 str. 1 d.) perkvalifikuoti į savavaldžiavimą (BK 294 str. 1 d.), nurodydamas, kad jo veika neatitinka BK 181 str. 1 d. sudėties.

Pagal BK 181 str. 1 d. atsako tas, kas neturėdamas teisėto pagrindo atvirai ar užmaskuotai savo ar kitų asmenų naudai vertė kitą asmenį perduoti turtą, suteikti turtinę teisę ar atleisti nuo turtinės pareigos arba atlikti kitus turtinio pobūdžio veiksmus, arba nuo jų susilaikyti grasindamas prieš nukentėjusįjį ar kitą asmenį panaudoti fizinį smurtą, sunaikinti ar sugadinti jo turtą, paskelbti kompromituojančią ar kitokią informaciją, kurios paskelbimas nepageidautinas, arba panaudodamas kitokią psichinę prievartą. Turto prievartavimo objektyvieji požymiai – tai neteisėtas vertimas suteikti turtinę naudą kaltininkui ar kitam asmeniui panaudojant psichinę prievartą. Vertimas suteikti turtinę naudą gali pasireikšti atviru reikalavimu arba kitokiu nukentėjusiojo supažindinimo būdu (raštu, veiksmu ir pan.) su turtinės pretenzijos turiniu ir su prievartiniu pobūdžiu (užuominomis leidžiant suprasti apie būtinumą mokėti duoklę). Būtinasis veikos požymis – psichinės prievartos panaudojimas, kuris gali pasireikšti įvairiais grasinimais prieš nukentėjusį ar kitą asmenį: 1) panaudoti fizinį smurtą, 2) sunaikinti ar sugadinti jo turtą, 3) paskelbti kompromituojančią ar kitokią informaciją, kurios paskleidimas nepageidautinas, 4) kitokios psichinės prievartos panaudojimu. Pastarasis alternatyvusis požymis apima įvairius kitokio turinio grasinimus, kurie pasireiškia kaip tyčinis pavojingas poveikis kito asmens psichikai, bauginant, kad dėl grasinančiojo tolesnių veiksmų ar neveikimo atsiras tam tikros neigiamos pasekmės. Nusikaltimas padaromas tiesiogine tyčia – kaltininkas suvokia, kad verčia kitą asmenį vykdyti pareikštą neteisėtą turtinę pretenziją, panaudodamas psichinę prievartą (grasindamas), ir nori taip veikti. Turto prievartavimas laikomas baigtu, kai nukentėjusiajam pareiškiamos neteisėtos turtinės pretenzijos grasinant. Kvalifikuojant nusikalstamą veiką kaip turto prievartavimą pagal BK 181 str., neturi reikšmės, ar kaltininko nukentėjusiajam išsakytas neteisėtas reikalavimas galės būti realiai įvykdytas, ar ne. Svarbiausia, kad toks reikalavimas yra neteisėtas, o grasinimas realus ir nuteistasis tai suvokia. Būtent teisinio pagrindo nebuvimas reikalaujant turto yra lemiamas turto prievartavimo objektyvusis požymis (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-271/2007, 2K-346/2008, 2K-93/2010, 2K-203/2011). Kai prievarta reiškiamos turtinės pretenzijos turi teisėtą pagrindą, veika, nustačius visus kitus būtinus objektyviuosius ir subjektyviuosius požymius, gali būti kvalifikuojama kaip savavaldžiavimas (BK 294 str.) (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-562/2011, 2K-296/2013).

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad kaltinime nurodytu laiku M. G., sukūręs bauginančią aplinką, be jokio teisėto pagrindo reikalavo nukentėjusiojo J. V. jam perduoti 200 Lt, o nukentėjusiajam pasakius, kad neturi pinigų, liepė lombarde užstatyti telefoną bei liepė į lombardą važiuoti kartu. Nustatęs, kad M. G., neturėdamas teisėto pagrindo, vertė nukentėjusįjį savo naudai perduoti iš pradžių pinigus, o po to telefoną, teismas laikė, kad nuteistojo veika atitinka turto prievartavimo sudėtį, numatytą BK 181 str. 1 d.

Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą pagal nuteistojo M. G. apeliacinį skundą, daro išvadą, kad baudžiamasis įstatymas nuteistojo veikai taikytas tinkamai. Tokią išvadą teisėjų kolegija daro išanalizavusi ir įvertinusi nuoseklius nukentėjusiųjų parodymus dėl esminių nusikalstamos veikos aplinkybių, taip pat ir jų parodymus, pagrindžiančius kitus bylos įrodymus. Įrodymų vertinimo motyvai (t. y. kuriais remiantis grindžiamos teismo išvados, o kurie atmetami) išsamiai ir argumentuotai išdėstyti skundžiamame šio teismo sprendime, todėl apeliacinės instancijos teismas jų nebekartoja.

Nustatytos bylos aplinkybės – M. G. elgesys sukūrus bauginančią aplinką ir reikalaujant nukentėjusiojo perduoti turtą (pinigus ir telefoną) – rodo akivaizdų M. G. pareikšto reikalavimo neteisėtumą, kurį nuteistasis suvokė. Teisėjų kolegijos vertinimu, M. G. veiksmuose nėra savavaldžiavimo požymių, nes pagal savavaldžiavimo sudėties dispoziciją (BK 294 str.) savavaldžiavimas yra tada, kai asmuo, nesilaikydamas įstatymų nustatytos tvarkos, savavališkai vykdo savo ar kito asmens tikrą ar tariamą teisę, kuri yra ginčijama arba pripažįstama, bet nerealizuojama, taigi pagal dispozicijos prasmę konflikto dalyviai turi būti ginčo subjektai (2006 m. spalio 31 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-520/2006). Nagrinėjamu atveju nenustatyta, kad nuteistasis M. G. ir nukentėjusysis J. V. buvo ginčo subjektais ir, kad M. G. vykdė savo ar kito asmens tariamos ar tikros ginčijamos ar nerealizuojamos teisės. Priešingai, kaip matyti iš byloje esančių nuteistojo parodymų, nuteistasis ir pats neginčijo aplinkybės, kad nukentėjusysis jam nebuvo skolingas. Šią aplinkybę nuosekliai viso proceso metu tvirtino ir J. V., nurodydamas, kad nuteistasis, paklausus jo už ką yra skolingas, atsakė, kad skolingas ir tiek. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad M. G. turto iš nukentėjusiojo reikalavo neturėdamas tam teisėto pagrindo, todėl jo veika pagrįstai yra kvalifikuota pagal BK 181 str. 1 d.

Atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes teisėjų kolegija daro išvadą, kad Panevėžio miesto apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 21 d. nuosprendis teisėtas ir pagrįstas, todėl jo keisti ar naikinti apeliaciniuose skunduose nurodytais argumentais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p.,

nutaria:

atmesti nuteistųjų D. G. ir M. G. apeliacinius skundus.