- Teismas
- Vilniaus apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2020-06-15
- Bylos Nr.
- I1-2121-789/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-00275-2020-1
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- I-a instancija
- Rezultatas
- Skundas (prašymas) atmestas
- Teisėjas
- Rasa Ragulskytė-Markovienė (pirm.)
- Pareiškėjas
- J. M.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus pataisos namų ( buvęs Lukiškių tardymo izoliatorius - kalėjimas)
- Kategorijos
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Rasa Ragulskytė-Markovienė
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. M. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų (iki reorganizavimo – Lukiškių TI-K), dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas J. M. kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – ir Vilniaus PN) (iki reorganizavimo Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas (toliau – ir Lukiškių TI-K), 2 800 Eur neturtinei žalai atlyginti.
Pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą kildina iš teisės aktų reikalavimų neatitinkančių kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K laikotarpiu nuo 2017 m. vasario 14 d. iki 2019 m. vasario 19 d. Paaiškina, kad Lukiškių TI-K kamerose buvo kalinamas nežmoniškomis sąlygomis, nes didžiąją laiko dalį buvo laikomas rūsyje įrengtoje kameroje. Pažymi, kad kamerose būdavo šalta, drėgna, tekdavo miegoti su drabužiais, sienas dengė pelėsiai, langai buvo nesandarūs, per juos pūsdavo vėjas. Pareiškėjas nurodo, kad kitose kamerose, kuriose buvo kalinamas, jų būklė taip pat buvo prasta.
Šalies argumentai
Pareiškėjas skunde taip pat nurodo, kad kamerose jam nebuvo užtikrinamas privatumas naudojantis sanitariniu mazgu, kadangi jį galėjo stebėti Lukiškių TI-K pareigūnai, netikėtai įėję į kamerą, pareiškėjui naudojantis sanitariniu mazgu.
Paaiškina, jog su skundais ar prašymais nesikreipė į institucijas, nes bijodavo pareigūnų, kurie galimai būtų panaudoję psichologinį smurtą bei įvairius grasinimus.
Atsiliepimas
Atsakovės atstovas Vilniaus PN atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodo, kad su skundu nesutinka, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Nurodo, kad nuo 2010 m. balandžio 11 d. įsigaliojusioje naujoje Lietuvos higienos normoje HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma 76:2010), patvirtintoje Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241, ploto normos asmenims, laikomiems laisvės atėmimo vietose, nenustatytos. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 (Žin., 2010, Nr. 55-2731) buvo nustatytas reikalavimas, kad vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 m² ploto.
Lukiškių TI-K kiekvienoje kameroje yra lentyna maisto produktams susidėti, pakabos viršutiniams drabužiams kabinti įrengtos priklausomai nuo lovų kiekio. Lovos matmenys yra apie 1,9 m x 0,7 m (1,33 kv. m), stalo matmenys yra apie 0,6 m x 0,5 m (0,3 kv. m), kėdės matmenys yra apie 0,3 m x 0,3 m (0,07 kv. m), sanitarinio mazgo su klozetu patalpos matmenys yra apie 0,8 m x 0,7 m (0,56 kv. m). Paaiškina, kad reikalavimas eliminuoti baldais užstatytą gyvenamąjį plotą, skaičiuojant minimalų gyvenamąjį plotą kameroje, yra nepagrįstas.
Nurodo, kad Lukiškių TI-K kamerų tipo patalpose įrengtas sanitarinis mazgas, kuriame yra šalto vandens tiekimo sistema. Tualetas nuo kameros ploto yra atskirtas ne žemesne kaip 1,5 m aukščio sienele. Toks sanitarinio mazgo įrengimas atitiko Higienos normos 76:2010 reikalavimus. Pažymi, kad Lietuvos Respublikos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma 134:2015) sanitarinių mazgų atskyrimo nuo likusio kameros ploto reikalavimų nenustato. Taip pat atkreipia dėmesį, kad Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklėse, patvirtintose Kalėjimų departamento direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176, nenustatyti kamerose esančių sanitarinių mazgų atitvėrimai nuo kameros duryse esančių stebėjimo akučių. Esant tokiems atitvėrimams, atsakovės atstovo tvirtinimu, priežiūros posto pareigūnai negalėtų užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinės kontrolės jų buvimo vietose, įgyvendinti nustatytus vidaus tvarkos reikalavimus, užkardant konfliktines situacijas ir ypatingų įvykių priežasčių atsiradimą įstaigoje.
Pažymi, jog įstaigos pareigūnai tarnybos metu su visais įstaigoje laikomais asmenimis bendrauja griežtai vadovaudamiesi Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos ir jam pavaldžių įstaigų pareigūnų etikos taisyklių, patvirtintų Kalėjimo departamento direktoriaus 2004 m. kovo 29 įsakymu Nr. 4/07-79, reikalavimais, taip pat Tardymo izoliatoriaus vidaus tvarkos taisyklių reikalavimais bei stengiasi nepažeisti bendrųjų mandagumo ir etikos principų.
Atsiliepimas
Atsakovės atstovas pažymi, kad Higienos normos HN 134:2015 17 punkte teigiama, kad gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Įstaigos kamerose langai vėdinti buvo pritaikyti, jos buvo vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitiko higienos normos reikalavimus. Pabrėžtina, kad kaliniai, kurie reguliariai vėdino, prižiūrėjo, tvarkė savo kameras, neturėjo problemų dėl atsirandančių pelėsių ar drėgmės.
Atkreipia dėmesį, kad, pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.247 straipsnį, atlyginami tik tie nuostoliai, kurie kyla dėl neteisėtų veiksmų. Sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, nepakanka nustatyti, kad Lukiškių TI-K pareigūnai veikė (neveikė) neteisėtai. Būtina nustatyti, ar dėl tokio veikimo ar neveikimo kilo pareiškėjo nurodyta žala. Civilinei atsakomybei kilti taip pat turi būti nustatytas ir žalos padarymo faktas. Šiuo atveju pareiškėjo nusiskundimai yra bendro pobūdžio, nėra konkretumo dėl tariamai jam padarytos neturtinės žalos, jos dydis nėra grindžiamas jokiais įrodymais.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Žemesnės instancijos teismas
Byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš to, kad nuo 2017 m. vasario 14 d. iki 2019 m. vasario 19 d. buvo laikomas Lukiškių TI-K sąlygomis, neatitinkančiomis galiojančių teisės aktų reikalavimų, atlyginimo priteisimo.
Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnį kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, neatsižvelgiant į konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltę. CK 6.271 straipsnyje nustatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas atlyginti žalą (tiek turtinę, tiek neturtinę) gali būti patenkinamas nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla pareiga atlyginti žalą.
CK 6.250 straipsnio 1 dalyje neturtinė žala apibrėžiama kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Taikant CK 6.250 straipsnį, teismų praktikoje ne kartą buvo išaiškinta, kad neturtinė žala gali būti konstatuojama tik tada, kai nustatoma, kad padarytas neigiamas poveikis buvo pakankamai intensyvus, kai nustatoma, kad asmuo tikrai patyrė dvasinių išgyvenimų, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardytų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2012 m. vasario 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A63-1343/2012).
LVAT praktikoje laikomasi pozicijos, kad pareiškėjas, pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes (LVAT 2014 m. vasario 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-81/2014). Pastebėtina, jog Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) ne kartą yra išaiškinęs, kad Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (toliau – ir Konvencija) įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukelia šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamam (žr. EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje Kudla prieš Lenkiją, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą Valašinas prieš Lietuvą).
Pareiškėjas skunde dėsto aplinkybės dėl kalinimo kamerose, kurios buvo įrengtos rūsyje, taip pat dėl kalinimo kamerose, kurių būklė neatitiko teisės aktų reikalavimų. Pažymi, kad kamerose buvo šalta ir drėgna, o ant sienų kaupėsi pelėsiai, taip pat buvo nesandarūs kamerų langai.
Higienos normoje 134:2015 nustatyta, kad gyvenamųjų patalpų oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 18 °C ir ne aukštesnė kaip 28 °C, santykinė oro drėgmė – nuo 35 proc. iki 65 proc., oro judėjimo greitis šiltuoju metų laikotarpiu – 0,15–0,25 m/s, šaltuoju metų laikotarpiu – 0,05–0,15 m/s; prausyklose, dušuose, persirengimo kambariuose prausimosi ir (ar) persirengimo metu oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 20 °C (16 p.). Iš bylos duomenų matyti, kad pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu buvo laikomas kamerose Nr. 80, 88, 88A, 93, 98, 116, 202, 203, 217, 219, 226, 234, 235, 235A – visose kamerose jis buvo kalinamas vienas. Pareiškėjas, teigdamas, kad kameroje buvo šalta ir drėgna, nenurodydamas tikslaus kameros numerio, šį savo nusiskundimą grindė abstrakčiais argumentais. Dėl šių galimai netinkamų kalinimo sąlygų jis į Lukiškių TI-K administraciją nesikreipė. Esant šioms aplinkybėms, nėra pagrindo konstatuoti Lukiškių TI-K neteisėstus veiksmus šiuo aspektu.
Pareiškėjas skunde taip pat nurodė, kad Lukiškių TI-K jam nebuvo užtikrinta galimybė privačiai naudotis sanitariniu mazgu, nes per stebėjimo langelį jį nuolat stebėdavo pareigūnai, be to, pareigūnai dažnai netikėtai įeidavo į pareiškėjo kamerą.
Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176, (toliau – ir Eksploatavimo taisyklės) 14.5 punkte nustatyta, kad kamerose turi būti įrengta sanitarinio mazgo patalpa. Ši patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 m aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Esant galimybei, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto. Kameroje įrengiamas praustuvas. Pažymėtina, kad šios taisyklės taikomos naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems tardymo izoliatoriams. Veikiantiems tardymo izoliatoriams taikomi tik tie šių taisyklių reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais.
Laisvės atėmimo vietų apsaugos ir priežiūros instrukcijos, patvirtintos Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2014 m. rugsėjo 10 d. įsakymu Nr. V-362, 6 punkte nustatyta, jog laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų priežiūra – visuma organizacinių, inžinerinių ir techninių priemonių bei pareigūnų veiksmų, kuriais siekiama užtikrinti laisvės atėmimo vietose laikomų asmenš nuolatinę elgesio kontrolę. Vadovaudamiesi teisės aktais, reglamentuojančiais Lukiškių TI-K pareigūnų pareigų atlikimą, priežiūros posto pareigūnai nuolat stebi suimtuosius bei nuteistuosius per kamerose įrengtas stebėjimo akutes, siekdami užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinę elgesio kontrolę jų buvimo vietose, įgyvendindami nustatytus vidaus tvarkos reikalavimus, užkardydami konfliktines situacijas ir ypatingų įvykių priežasčių atsiradimą įstaigoje.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad suimtųjų (nuteistųjų) privatumui užtikrinti nepakanka tik atskirti sanitarinį mazgą sienele nuo likusio kameros ploto, kadangi suimtieji (nuteistieji), besinaudojantys tualetu, gali būti matomi iš įėjimo į sanitarinį mazgą pusės. Tam, kad suimtiesiems (nuteistiesiems) būtų tinkamai garantuotas jų privatumas, įėjimas į sanitarinį mazgą turi būti uždengtas (įrengiant duris arba kitu būdu) (žr., pvz., LVAT 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017, 2017 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-337-146/2017, 2017 m. kovo 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-772-261/2017 ir kt.).
Žemesnės instancijos teismas
Teismas pažymi, kad Lukiškių TI-K pateikė duomenis, iš kurių matyti, kad pareiškėjas kamerose gyveno vienas, be to, daugumoje kamerų sanitariniai mazgai buvo įrengti kaip atskiros kabinos su durimis. Teismo įsitikinimu, nagrinėjamu atveju pripažintina, kad pareiškėjui buvo sudaryta galimybė privačiai naudotis sanitariniu mazgu.
Pažymėtina, kad pareiškėjo subjektyvus vertinimas, kad Lukiškių TI-K kamerose sąlygos neatitiko teisės aktų reikalavimų, savaime nesudaro pagrindo konstatuoti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą.
Kitų galimai netinkamų kalinimo sąlygų (dėl netinkamos temperatūros, drėgmės, pelėsių, langų nesandarumo) pareiškėjas skunde nedetalizavo, nenurodė, kuriose kamerose galimai buvo jo nurodomos netinkamos kalinimo sąlygos.
Apibendrindamas tai, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, kad pareiškėjas neįrodė neteisėtų Lukiškių TI-K veiksmų pareiškėjo atžvilgiu. Teismas taip pat nenustatė, kad pareiškėjui būtų padaryta neturtinė žala. Esant šioms aplinkybėms, nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo skundo reikalavimą atlyginti neturtinę žalą.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, teismas
nusprendžia:
Pareiškėjo J. M. skundą atmesti.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.