- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-04-15
- Bylos Nr.
- 2A-66-153/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 2-20-3-01116-2012-1
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Arvydas Žibas (pirm.), Gintautas Koriaginas, Galina Blaževič (pran.)
- Atsakovas
- O. T.
- Ieškovas
- G. S.
- Kategorijos
- 35.5pavadinimo nepavyko patikrinti
- 63.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 114.11pavadinimo nepavyko patikrinti
- 121.14pavadinimo nepavyko patikrinti
- 121.21pavadinimo nepavyko patikrinti
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus kolegija, susidedanti iš teisėjų Galinos Blaževič (pranešėja), Gintauto Koriagino ir Arvydo Žibo (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo O. T. apeliacinį skundą dėl Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2013 m. gegužės 17 d. galutinio sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-111-840/2013 pagal ieškovo G. S. ieškinį atsakovui O. T. dėl skolos priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas ieškiniu prašė priteisti iš atsakovo 25 000 Lt skolą, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad 2010 m. rugpjūčio 25 d. paskolos raštu paskolino atsakovui O. T. 25 000 Lt, atsakovas pinigus gavo, įsipareigojo paskolą grąžinti iki 2010 m. rugsėjo 1 d., tačiau savo įsipareigojimo neįvykdė, skolos negražino (b. l. 3–4).
Žemesnės instancijos teismas
Kaišiadorių rajono apylinkės teismas 2012 m. gruodžio 19 d. preliminariu sprendimu ieškinį patenkino visiškai.
Šalies argumentai
Atsakovas O. T. pateikė prieštaravimus dėl ieškovo ieškinio ir 2012 m. gruodžio 19 d. preliminaraus sprendimo, kuriuo prašė preliminarų teismo sprendimą panaikinti, ieškinį atmesti.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Kaišiadorių rajono apylinkės teismas 2013-05-17 galutiniu sprendimu 2012-12-19 preliminarų sprendimą, kuriuo iš O. T. priteista 25 000 Lt skola, 5 proc. dydžio metinės palūkanos už teismo priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos, t. y. 2012-12-07, iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 375 Lt žyminis mokestis G. S., paliko nepakeistą, priteisė iš O. T. 1 000 Lt išlaidas advokato teisinei pagalbai apmokėti G. S. ir 30,65 Lt išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu, valstybei.
Teismas, įvertinęs ieškovo byloje pateiktą paskolos sudarymą patvirtinantį įrodymą – 2010 m. rugpjūčio 25 d. paskolos raštą (b. l. 50), kuriuo ieškovas G. S. atsakovui O. T. paskolino 25 000 Lt, o atsakovas O. T. įsipareigojo pinigus grąžinti iki 2010-09-01, atsakovas O. T. savo parašu patvirtino pinigų gavimo iš ieškovo faktą, bei tos pačios dienos skolos raštelį (b. l. 51), kuriame atsakovas O. T. nurodė, kad pasiskolino iš ieškovo G. S. 25 000 Lt, sprendė, jog ieškovas įrodė, kad paskolos sutartis tarp šalių buvo sudaryta, t. y. pinigai atsakovui buvo perduoti, atsakovas įsipareigojo gautus pinigus grąžinti sutartu laiku. Teismas nustatė, kad tarp šalių yra teisiniai prievoliniai paskolos sutartiniai santykiai. Teismas atsakovo argumentą, jog jis – atsakovas, pasirašydamas paskolos raštą bei skolos raštelį, buvo apgautas, nepateikus jokių įrodymų, laikė nepagrįstu. Nurodė, kad atsakovas paskolos rašto pasirašymo metu buvo pilnametis, skolos raštelį surašė savo ranka ir jį pasirašė, vėliau tą pačią dieną pasirašė ir ieškovo surašytą paskolos raštą, o tai rodo atsakovo valios kryptingumą sudaryti būtent paskolos sutartį, o skolos raštelyje, surašytame paties atsakovo, jokių užuominų apie tai, kad šalis sieja deliktiniai santykiai dėl atsakovo sukelto eismo įvykio, nėra. Kadangi paskolos sutarties sudarymo metu – 2010-08-25 atsakovas buvo pilnametis, jam buvo 19 metų, atsakovas pats paaiškino, kad uždarbiavo varydamas automobilius iš užsienio į Lietuvą, todėl teismas sprendė, kad atsakovas turėjo galimybę apsvarstyti ir savarankiškai įvertinti atliekamo teisinio veiksmo padarinius.
Teismas atmetė kaip nepagrįstą atsakovo argumentą, kad ieškovas į teismą kreipėsi antrą kartą dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu. Nurodė, kad Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2011-02-14 nutartimi civilinėje byloje Nr. L2-159-787/2011 (b. l. 18), kreditoriaus G. S. pareiškimas skolininkui O. T. dėl teismo įsakymo išdavimo dėl 25 000 Lt skolos, 5 procentų dydžio metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo įsakymo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo laikytas nepaduotu ir grąžintas kreditoriui, o 2010-11-18 Kaišiadorių rajono apylinkės teismo įsakymas dėl 25 000 Lt skolos, 5 procentų dydžio metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo įsakymo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo iš skolininko O. T. panaikintas, vadovaujantis CPK 439 straipsnio 6 dalimi, t. y. skolininkui pareiškus prieštaravimus dėl pareiškimo ir teismo įsakymo, tačiau kreditoriui per nustatytą terminą nepateikus ieškinio. CPK 439 straipsnio 6 dalis numato, kad minėtu pagrindu palikus kreditoriaus pareiškimą nenagrinėtą ir panaikinus teismo įsakymą, neužkertamas kelias kreditoriui pareikšti ieškinį bendra tvarka, ir taip pat buvo nurodyta minėtoje nutartyje.
Teismas, byloje nenustatęs, kad atsakovas savo sutartinę prievolę ieškovui būtų įvykdęs, sprendė, kad 2012-12-19 preliminarus teismo spendimas yra pagrįstas, jo naikinti ar keisti nėra pagrindo (CPK 430 straipsnio 6 dalis).
Nurodė, kad ieškovas pateikė duomenis, jog byloje turėjo 2 300 Lt atstovavimo išlaidas (b. l. 48, 49), kurias prašė priteisti iš atsakovo. Teismas, atsižvelgdamas į bylos nesudėtingumą, į tai, kad nebuvo nagrinėjami nauji teisiniai klausimai ir dėl to advokato darbo sąnaudos nebuvo didelės, į tai, kad vienas teismo posėdis, nors ir atvykus advokatui, buvo atidėtas dėl ieškovo kaltės, dėl ko ieškovui buvo paskirta bauda, nustatė, kad būtinos ir pagrįstos išlaidos advokato pagalbai apmokėti yra 1000 Lt (CPK 98 straipsnis). Palikus nepakeistą preliminarų teismo sprendimą, šias išlaidas ieškovui priteisė iš atsakovo (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 430 straipsnio 6 dalis). Iš atsakovo taip pat priteisė procesinių dokumentų siuntimo išlaidas valstybei (CPK 96 straipsnio 1 dalis).
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
Apeliaciniu skundu atsakovas O. T. prašo panaikinti Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2013-05-17 sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Mano, kad teismas netinkamai vertino įrodymus, dėl ko priėmė neteisėtą sprendimą. Nurodo, kad teismas vertino tik byloje esančius rašytinius įrodymus – skolos ir paskolos raštelius, tačiau visiškai nevertino svarbių šiai bylai įrodymų, kurių ieškovas nepateikė, meluodamas teismui, kad skolos ir paskolos rašteliai buvo surašyti ne Lenkijoje, o Lietuvoje, prie atsakovo namų. Teigia, kad tarp šalių susiklostė ne paskolos santykiai, o santykiai dėl žalos, padarytos Lenkijoje eismo įvykio metu, atlyginimo, nes 2010 m. rugpjūtį jis – atsakovas, vairavo G. S. priklausantį automobilį iš Vokietijos į Lietuvą, Lenkijoje dėl atsakovo kaltės (nemigos, nuovargio) įvyko eismo įvykis (automobilis atsitrenkė į priekyje važiuojantį automobilį, kurį vairavo A. D.), G. S. neleido kviesti policijos ir vartodamas moralinį bei psichologinį smurtą dėl padarytos jam žalos, privertė atsakovą pasirašyti 25 000 Lt paskolos raštą. Nurodo, kad realiai pinigų, t. y. 25 000 Lt, pagal 2010-08-25 paskolos raštelį ieškovas atsakovui neskolino (šią aplinkybę teisme gali paliudyti liudytojas A. D.), be to, dėl ieškovo sukčiavimo atsakovas žada kreiptis į Kauno AVPK Kaišiadorių r. PK bei į teismą. Kadangi ginčo paskolos raštas parašytas ieškovui vartojant psichologinį smurtą prieš atsakovą ir realiai ieškovas pinigų atsakovui neskolino, todėl teismo sprendimas yra nepagrįstas ir naikintinas. Taip pat nurodo, kad ieškovas į teismą kreipėsi du kartus dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu.
Atsiliepimas į apeliacinį skundą negautas.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teisme nenustatyta absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 329 straipsnio 2 dalis).
Byloje kilo ginčas dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių paskolos teisinius santykius, taip pat proceso teisės normų, nustatančių įrodymų įvertinimo taisykles, aiškinimo ir taikymo.
CK 6.871 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad fizinių asmenų sudaryta paskolos sutartis, jeigu paskolos suma viršija 2000 Lt, turi būti rašytinė, o jeigu paskolos davėjas yra juridinis asmuo, paskolos sutartis turi būti rašytinė visais atvejais, neatsižvelgiant į paskolos sutarties sumą. Esminis paprastos rašytinės formos sutarties požymis yra visų sutarties šalių valios išreiškimas raštu, rašytinės formos sutartį pasirašo ją sudarantys asmenys. Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad tai, jog tiek rašytinei paskolos sutarčiai, tiek ir rašytinės paskolos sutarties reikalavimus atitinkančiam dokumentui (toliau – rašytinė paskolos sutartis) keliami tapatūs turinio reikalavimai, t. y. jų turinys turi patvirtinti paskolos teisinių santykių egzistavimą.
Pagal bendrąją įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę dalyvaujantys civiliniame teisiniame ginče asmenys turi įstatymo nustatytą pareigą įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų arba atsikirtimų pagrindu (CPK 178 straipsnis). Be to, nagrinėjant iš paskolos santykių kilusius ginčus yra svarbu atsižvelgti į įstatymines prezumpcijas. Įstatymo reikalavimus atitinkančios paskolos sutarties buvimas pas kreditorių yra pagrindas preziumuoti, kad sutartis sudaryta ir pinigus ar daiktus paskolos gavėjas gavo, tačiau įstatyme paskolos gavėjui taip pat suteikta teisė šią prezumpciją nuginčyti ir įrodyti, jog paskolos sutartis nebuvo sudaryta (CK 6.875 straipsnis).
Pagal kasacinio teismo praktiką, tuo atveju, kai skolos dokumentas patvirtina paskolos dalyko perdavimą paskolos gavėjui (t. y. paskolos raštelis atitinka CK 6.871 straipsnio 3 dalies reikalavimus), preziumuojama, kad paskolos sutartis yra sudaryta, ir tokiu atveju įrodyti paskolos dalyko neperdavimo faktą pareiga tenka paskolos gavėjui. Taigi prezumpcijos, kad paskolos sutartis sudaryta ir pinigus paskolos gavėjas gavo, galiojimą bei įrodinėjimo naštos paskirstymą lemia tai, ar paskolos raštelis ar kitoks skolos dokumentas atitinka CK 6.871 straipsnio 3 dalies reikalavimus. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. rugsėjo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-366/2010).
Pagal bylos duomenis nustatyta, kad šalys yra sudariusios 2010-08-25 rašytinį paskolos raštą (b l. 50), kuriame paskolos davėjas G. S. nurodo: „paskolinau O. T. 25 000 litų, kuriuos skolininkas įsipareigoja grąžinti iki 2010-09-01“, o paskolos gavėjas O. T. nurodo: „pinigus gavau, dvidešimt penki tūkstančiai litų“, taip pat tos pačios dienos – 2010-08-25, skolos raštelyje (b. l. 51) O. T. nurodo, kad „pasiskolinau iš G. S. 25000 Lt. Pinigus pasižadu grąžinti 2010-09-01“. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad šalių surašytas paskolos raštas yra paskolos sutartis ir patvirtina pinigų perdavimo faktą, nes ginčo paskolos dokumentas atitinka CK 1.73 straipsnio 2 dalies, 6.871 straipsnio 1 ir 3 dalių reikalavimus. Atsakovas neginčija pasirašęs paskolos raštą bei skolos raštelį ir supratęs jos turinį, tačiau ginčija pinigų gavimo faktą. Tiek pirmosios instancijos teisme, tiek apeliaciniame skunde nurodė tas pačias aplinkybes dėl ginčo paskolos sudarymo – paskolos sutartį atsakovas pasirašė Lenkijoje po įvykusio dėl atsakovo kaltės eismo įvykio, kurio metu atsakovas vairavo ieškovui priklausantį automobilį, kuris buvo apgadintas, dėl to padaryta ieškovui žala, kad paskolos sutartis buvo sudaryta apgaule, prievarta, tačiau nepateikė jokių šias aplinkybes pagrindžiančių įrodymų nei pirmosios instancijos teisme, nei apeliacinės instancijos teisme. Pažymėtina, kad paskolos gavėjas turi teisę ginčyti paskolos sutartį, jeigu jis pinigų faktiškai negavo (CK 6.875 straipsnis). Tačiau byloje nėra duomenų, kad atsakovas būtų pareiškęs teisme reikalavimus pripažinti ginčo paskolos sutartį nesudaryta ar negaliojančia. Taip pat nustatyta, kad paskolos sutartis, surašyta atsakovo, yra pas ieškovą. Įstatymo reikalavimus atitinkančios paskolos sutarties buvimas pas kreditorių yra pagrindas preziumuoti, kad sutartis sudaryta ir pinigus ar daiktus paskolos gavėjas gavo. Pirmosios instancijos teismas tyrė ir vertino šalių pateiktus rašytinius įrodymus, taip pat atsakovo liudytojo parodymus ir padarė išvadą, kad paskolos rašte nurodyti įrašai patvirtina egzistavus sutartinius teisinius paskolos santykius. Teisėjų kolegija pripažįsta nepagrįstais apeliacinio skundo argumentus, kad byloje pirmosios instancijos teismas, tenkindamas ieškinį, netinkamai aiškino ginčo paskolos sutartį (CK 6.193, 6.870 straipsniai) ir vertino surinktus įrodymus. Be to, nors apeliantas savo abejones dėl ieškinio pagrįstumo grindžia ir ketinimais kreiptis į policiją dėl ieškovo neteisėtų veiksmų bei teismą, teisėjų kolegija sprendžia, kad šias apelianto prielaidas vertinti kaip paneigiančias nagrinėjamo ieškovo reikalavimo pagrįstumą šiuo metu nėra pagrindo.
Apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su pirmosios instancijos išvadomis, daro išvadą, kad ieškovas šioje byloje įrodė paskolos sutarties sudarymo, t. y. esminių jos sąlygų egzistavimo, faktą (CPK 176, 177, 185 straipsniai), o atsakovas, remdamasis pinigų negavimo aplinkybe, jam tenkančios įrodinėjimo pareigos neįvykdė ir nurodytos aplinkybės neįrodė (CPK 176, 177, 185 straipsniai).
Apeliacinio skundo argumentus, kad ieškovas į teismą kreipėsi du kartus dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu, todėl vadovaujantis CPK 293 straipsnio 3 punktu, byla turi būti nutraukta, teisėjų kolegija laiko nepagrįstais. Teisėjų kolegija visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendime nurodytais motyvais dėl šio atsakovo argumento ir jų nekartoja. Išaiškintina, kad pagal CPK 293 straipsnio 3 punktą, teismas nutraukia bylą, jeigu yra įsiteisėjęs teismo sprendimas, priimtas dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu, arba teismo nutartis priimti ieškovo ieškinio atsisakymą ar patvirtinti šalių taikos sutartį. Apelianto nurodyta įsiteisėjusi 2011-02-14 teismo nutartis, kuria kreditoriaus G. S. pareiškimas skolininkui O. T. dėl teismo įsakymo išdavimo dėl 25 000 Lt skolos, laikytas nepaduotu ir grąžintas kreditoriui, o 2010-11-18 Kaišiadorių rajono apylinkės teismo įsakymas panaikintas, t. y. ginčas iš esmės neišspręstas, todėl nėra įsiteisėjęs teismo sprendimas, turintis res judicata galią.
Atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas nepažeidė procesinių teisės normų, reglamentuojančių įrodinėjimą, tinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, reglamentuojančias paskolos teisinius santykius, teisingai išsprendė tarp šalių kilusį ginčą, todėl apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo naikinti teisėtą ir pagrįstą sprendimą (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Dėl bylinėjimosi išlaidų. Pirmosios instancijos teismas 2013-06-26 nutartimi atidėjo atsakovui O. T. 275 Lt žyminio mokesčio sumokėjimą paduodant apeliacinį skundą iki teismo sprendimo priėmimo (b. l. 101–102). Apeliacinės instancijos teismui išnagrinėjus apeliacinį skundą ir priėmus nutartį, kuria apeliacinis skundas atmetamas, iš atsakovo O. T. priteistinas valstybei 275 Lt žyminis mokestis (CPK 84 straipsnis).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326–333 straipsniais, kolegija
nutaria:
Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2013 m. gegužės 17 d. galutinį sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš atsakovo O. T. (a. k. (duomenys neskelbtini) 275 Lt žyminį mokestį už apeliacinį skundą valstybei, kuriuos sumokėti Valstybinei mokesčių inspekcijai prie LR FM į surenkamąją sąskaitą Nr. LT24 7300 0101 1239 4300, esančią „Swedbank“, AB, įmokos kodas 5660.