Kauno apygardos teismo nutarimas

Kauno apygardos teismo teisėjas Algerdas Urbšys, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs administracinėn atsakomybėn patraukto asmens G. M. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2015 m. vasario 3 d. nutarties G. M. administracinio teisės pažeidimo byloje,

Aprašomoji dalis

nustatė:

G. M. administracinio teisės pažeidimo protokolas surašytas už tai, kad ji skleidė išorinę reklamą, neturėdama galiojančio Kauno miesto savivaldybės nustatyta tvarka išduodamo leidimo įrengti išorinę reklamą savivaldybės teritorijoje, o būtent: 2014 m. rugpjūčio 20 d., 14.20 val., užfiksuota, jog Kaune, Veiverių g. 150B, ant pastato iškabinta reklaminė iškaba su turiniu „Lauko prekyba“, „Darbo laikas 8–20“, „Gėlės, sodinukai, žemių substratai, trąšos, vazonai, darbo ir sodo įrankiai, „Lauko prekyba“ (4 vnt. Vėliavėlių), taip pat 2014 m. rugpjūčio 20 d., 14.43 val., užfiksuota ant pastato pakabinta reklaminė iškaba su užrašu „Taros supirktuvė", „Darbo laikas 8–20. Pietų pertrauka 12:30 – 13:00 val.“, tuo pažeidė 2000 m. liepos 18 d. Lietuvos Respublikos reklamos įstatymo Nr. VIII-1871 (Lietuvos Respublikos reklamos įstatymo pakeitimo įstatymo 2013-05-16 Nr. XII-315 redakcija) 12 str. 1 d. 5 p. ir padarė administracinį teisės pažeidimą, numatytą Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – LR ATPK) 214¹ str. 3 d.

Kauno miesto savivaldybės administracijos Viešosios tvarkos skyriaus (toliau – ir Institucija) vedėjo pavaduotojas Rimas Sidera 2014 m. lapkričio 12 d. priėmė nutarimą administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. 64-5-15653 ir skyrė G. M. 750 Lt baudą.

Skunde nurodoma, kad vadovaujantis teismų praktika, bet kuri išorinė reklama pirmiausia yra reklama, t. y. ji turi atitikti bendruosius reklamos požymius, numatytus Reklamos įstatymo 2 straipsnio 7 dalyje. Norint tam tikrą priemonę (objektą) kvalifikuoti kaip išorinę reklamą, visų pirma būtina nustatyti, kad tokia priemonė (objektas) atitinka bendruosius reklamos požymius, t. y. tokiu būdu ir forma yra skleidžiama informacija, skatinanti įsigyti prekių ar naudotis paslaugomis. Reklamos įstatymo 2 straipsnio 3 dalis negali būti interpretuojama taip, kad bet kuri iškaba jau pati savaime yra išorinė reklama. Norint tam tikrą iškabą laikyti išorine reklama, be kita ko, būtina nustatyti, kad ji atitinka bendruosius reklamos požymius, t. y. tokiu būdu ir forma yra skleidžiama informacija, skatinanti įsigyti prekių ar naudotis paslaugomis. Negalima atmesti galimybės, kad tam tikra iškaba yra siekiama išimtinai tik informuoti visuomenę, pvz., apie tam tikrame pastate įsikūrusią įmonę, o ne skatinti ją įsigyti prekes ar naudotis paslaugomis.

Skunde teigiama, kad iš teismų precedentų matyti aiškiai suformuota ir apeliacinės instancijos teismų nuosekliai taikoma pozicija netapatinti iškabos su išorine reklama, o kiekvienu atveju vertinti, ar iškaboje yra pateikta informacija, skatinanti įsigyti prekių ar naudotis paslaugomis ir tik šiuos požymius atitinkančią informaciją talpinančią iškabą laikyti išorine reklama. Taip pat suformuota pozicija, kad vien verslo ar paslaugų rūšies nurodymas savaime neturi būtinojo reklamos požymio – skatinimo funkcijos.

Skunde taip pat nurodoma, kad objektas, kuris nelaikytinas išorine reklama, nes neatitinka Lietuvos Respublikos reklamos įstatymo 2 str. 8 d. nustatytų bendrųjų reklamos požymių, taip pat ir iškaba ar užrašas, kuriuo nėra skleidžiama informacija, skatinanti įsigyti prekių ar naudotis paslaugomis, nėra Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2013 m. liepos 30 d. įsakymu Nr. 4-670 patvirtintų Išorinės reklamos įrengimo taisyklių objektas ir jų reikalavimai tokio objekto atžvilgiu netaikomi, t.y., įrengiant iškabą, kuri nėra išorinė reklama, neprivaloma gauti išorinės reklamos leidimą, jos neprivaloma derinti su savivaldybės administracija ir ji nėra vietinės rinkliavos objektu.

Motyvuojamoji dalis

G. M. apeliacinis skundas tenkintinas.

Apeliacinės instancijos teismas, ištyręs byloje esančius įrodymus, daro išvadą, jog apylinkės teismas neišsiaiškino ir tinkamai neištyrė visų bylai reikšmingų aplinkybių, netinkamai įvertino surinktus duomenis, nukrypo nuo formuojamos teismų praktikos tokio pobūdžio bylose ir todėl nepagrįstai G. M. pripažino padariusią administracinį teisės pažeidimą, numatytą LR ATPK 214¹ str. 3 d.

LR ATPK 214¹ str. 3 d. nustatyta, kad Lietuvos Respublikos reklamos įstatyme nustatytų kitų reklamos naudojimo reikalavimų ir draudimų nesilaikymas (išskyrus įstatymų uždraustos ar neteisėtos veiklos reklamos, taip pat prekių ar paslaugų, kurių gamyba ir (ar) pardavimas (teikimas) yra įstatymų uždrausti, reklamos skleidimą visuomenės informavimo priemonėse), taip pat išorinės reklamos įrengimo draudimų ir reikalavimų nesilaikymas užtraukia administracinę atsakomybę.

Lietuvos Respublikos reklamos įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje (įstatymo redakcija, galiojanti nuo 2013-08-01, Nr. XII-315) pateikta išorinės reklamos sąvoka, pagal kurią ,,išorinė reklama – reklama, kurios įvairios specialios (stendai, skydai, stulpai, vitrinos ir pan.) ir pritaikytos (pastatų sienos, stogai, laikinieji statiniai, transporto priemonės, oro balionai ir pan.) pateikimo priemonės yra ne patalpose“. To paties straipsnio 8 dalyje reklama apibrėžiama kaip „bet kokia forma ir bet kokiomis priemonėmis skleidžiama informacija, susijusi su asmens ūkine komercine, finansine ar profesine veikla, skatinanti įsigyti prekių ar naudotis paslaugomis, įskaitant nekilnojamojo turto įsigijimą, turtinių teisių ir įsipareigojimų perėmimą“. Iš šio teisinio reguliavimo matyti, kad bet kuri išorinė reklama pirmiausia yra reklama, t. y. ji turi atitikti bendruosius reklamos požymius, numatytus Reklamos įstatymo 2 straipsnio 8 dalyje. Norint tam tikrą priemonę (objektą) kvalifikuoti kaip išorinę reklamą, visų pirma būtina nustatyti, kad tokia priemonė (objektas) ir jos naudojimas (esant reikalui – kitos reikšmingos aplinkybės) atitinka bendruosius reklamos, kaip ji apibrėžiama Reklamos įstatymo 2 straipsnio 8 dalyje, požymius, t. y. tokiu būdu ir forma yra skleidžiama informacija, susijusi su asmens ūkine komercine, finansine ar profesine veikla, skatinanti įsigyti prekių ar naudotis paslaugomis, įskaitant nekilnojamojo turto įsigijimą, turtinių teisių ir įsipareigojimų perėmimą.

Reklamos įstatyme nėra pateikta iškabos sąvoka, tačiau iš šio įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje esančio išorinės reklamos apibrėžimo darytina išvada, kad įstatymų leidėjas iškabą priskiria vienai iš galimų išorinės reklamos pateikimo specialiųjų priemonių (t. y. būdų), esančių ne patalpose. Tokiomis specialiosiomis priemonėmis pagal minėtą teisės normą gali būti ir stendai, skydai, stulpai, vitrinos ir pan. Tačiau atsižvelgiant į tai, kas paminėta pirmiau, Reklamos įstatymo 2 straipsnio 2 dalis negali būti interpretuojama taip, kad bet kuri iškaba jau pati savaime yra išorinė reklama. Norint tam tikrą iškabą laikyti išorine reklama, be kita ko, būtina nustatyti, kad ji atitinka bendruosius reklamos, kaip ji apibrėžiama Reklamos įstatymo 2 straipsnio 8 dalyje, požymius, t. y. tokiu būdu ir forma yra skleidžiama informacija, susijusi su asmens ūkine komercine, finansine ar profesine veikla, būtent skatinanti įsigyti prekių ar naudotis paslaugomis, įskaitant nekilnojamojo turto įsigijimą, turtinių teisių ir įsipareigojimų perėmimą (Vilniaus apygardos teismo 2012 m. sausio 5 d. nutartis administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. ATP-16-195/2012).

Lietuvos Respublikos Ūkio ministro įsakymu 2013 m. liepos 30 d. Nr. 4-670 „Dėl išorinės reklamos įrengimo taisyklių patvirtinimo ir Lietuvos Respublikos Ūkio ministro 2000 m. gruodžio 1 d. įsakymo Nr. 405 „Dėl išorinės reklamos įrengimo tipinių taisyklių patvirtinimo“ ir jį keitusių įsakymų pripažinimo netekusiais galios“ patvirtintose „Išorinės reklamos įrengimo taisyklėse“ yra pateikiama iškabos sąvoka, pagal kurią „iškaba – ant (prie) reklaminės veiklos subjekto buveinės pastato arba reklaminės veiklos subjekto prekybos ar paslaugų teikimo vietos įrengiamas reklaminis įrenginys, ant kurio pateikiama informacija: reklaminės veiklos subjekto pavadinimas ir (arba) reklaminės veiklos subjekto prekybos ar paslaugų teikimo vietos pavadinimas (parduotuvė, viešbutis, kirpykla ir kt.), ir (arba) parduodamų prekių ar teikiamų paslaugų pavadinimas (avalynė, automobilių remontas ir kt.). Iškaba taip pat laikomas ant reklaminės veiklos subjekto buveinės arba prekybos ar paslaugų teikimo vietos pastato sienos, langų ar durų pateiktas reklaminės veiklos subjekto pavadinimas, jo prekybos ar paslaugų teikimo vietos arba parduodamų prekių ar teikiamų paslaugų pavadinimas. Iškaboje taip pat gali būti nurodytas prekių ženklas, emblema, darbo laikas, reklaminės veiklos subjekto (fizinio asmens) vardas, pavardė.“

Administracinio teisės pažeidimo protokolo surašymo metu galiojo Kauno miesto savivaldybės tarybos 2007 m. gruodžio 6 d. Nr. T-650 sprendimas „Dėl Kauno miesto išorinės vaizdinės reklamos įrengimo taisyklių patvirtinimo“, kuriuo buvo patvirtintos „Kauno miesto išorinės vaizdinės reklamos įrengimo taisyklės“ (toliau – Taisyklės). Jose yra vartojamos tokios sąvokos kaip išorinė vaizdinė reklama (trumpinama – IVR), iškaba, nuoroda. Taisyklėse nurodoma, kuriais atvejais kalbama tik apie išorinės vaizdinės reklamos įrengimo, skleidimo ir išardymo reikalavimus, o kuriais atvejais tai taikoma ir iškaboms bei nuorodoms, todėl sąvoka „išorinė vaizdinė reklama“ neturi būti suprantama plečiamai, jog tai visais atvejais taikoma iškaboms. Šių taisyklių 13 punkte nurodoma, kad reklaminės veiklos subjektas įgyja teisę įrengti ir skleisti IVR (įskaitant iškabą, nuorodą ir trumpalaikę išorinę reklamą) tik turėdamas patvirtintą IVR projektą ir Kauno miesto savivaldybės tarybos nustatyta tvarka išduotą leidimą įrengti IVR. Šių taisyklių 55 punkte yra nurodoma, kad IVR įrengimo projektas, patvirtintas po 2005 m., galioja 3 metus (jeigu nebuvo nurodytas trumpesnis projekto galiojimo terminas) nuo jo patvirtinimo dienos ir atitinka leidimą.

Administracinio teisės pažeidimo protokole nurodoma, kad G. M. pažeidė 2000 m. liepos 18 d. Lietuvos Respublikos reklamos įstatymo Nr. VIII-1871 (Lietuvos Respublikos reklamos įstatymo pakeitimo įstatymo 2013-05-16 Nr. XII-315 redakcija) 12 str. 1 d. 5 p., kuriame nurodoma, jog draudžiama įrengti išorinę reklamą neturint tam leidimo, tačiau apeliacinės instancijos teismas pritaria apeliantės argumentams, kad iškabos „Lauko prekyba“, „Darbo laikas 8–20“, „Gėlės, sodinukai, žemių substratai, trąšos, vazonai, darbo ir sodo įrankiai, „Lauko prekyba“ (4 vnt. Vėliavėlių), „Taros supirktuvė", „Darbo laikas 8–20. Pietų pertrauka 12:30 – 13:00 val.“ nėra išorinė reklama. Šiomis iškabomis yra siekiama išimtinai tik informuoti visuomenę apie tai, kad šioje vietoje, būtent lauke, yra prekiaujama gėlėmis, sodinukais, žemių substratais, trąšomis, vazonais, darbo ir sodo įrankiais, taip pat nurodoma, kad šioje vietoje yra taros supirktuvė bei nurodomas darbo laikas, o ne skatinti ją įsigyti prekes ar naudotis paslaugomis. Skatinimas atitiktų sureikšminimą įmonės atliekamų paslaugų palankesnėmis kainomis, išskirtinėmis klientams naudingomis sąlygomis, įmonės veiklos išaukštinimą, priešpastatymą konkurentų veiklai ir pan.

Apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju G. M. naudojamos iškabos nėra išorinė reklama, joms neprivaloma gauti išorinės reklamos leidimą, jų neprivaloma derinti su savivaldybės administracija ir jos nėra vietinės rinkliavos objektas, todėl G. M. nepažeidė 2000 m. liepos 18 d. Lietuvos Respublikos reklamos įstatymo Nr. VIII-1871 (Lietuvos Respublikos reklamos įstatymo pakeitimo įstatymo 2013-05-16 Nr. XII-315 redakcija) 12 str. 1 d. 5 p. Dėl šių priežasčių G. M. veiksmuose nėra LR ATPK 214¹ str. 3 d. numatyto administracinio teisės pažeidimo įvykio ir sudėties, todėl Kauno apylinkės teismo 2015 m. vasario 3 d. nutartis ir Kauno miesto savivaldybės administracijos Viešosios tvarkos skyriaus 2014 m. lapkričio 12 d. nutarimas naikinami ir administracinio teisės pažeidimo byla G. M. atžvilgiu nutraukiama.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

G. M. apeliacinį skundą tenkinti.

Panaikinti Kauno apylinkės teismo 2015 m. vasario 3 d. nutartį, Kauno miesto savivaldybės administracijos Viešosios tvarkos skyriaus 2014 m. lapkričio 12 d. nutarimą ir administracinio teisės pažeidimo bylą, kurioje G. M. buvo traukiama administracinėn atsakomybėn pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 214¹ str. 3 d., nutraukti.

Nutarimas įsiteisėja jo paskelbimo dieną.