Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimas

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romos Sabinos Alimienės, Laimės Baltrūnaitės, Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas), Stasio Gagio ir Virgilijaus Valančiaus (pranešėjas),

dalyvaujant pareiškėjo atstovui Kęstučiui Griniui, atsakovo atstovams Linai Lukoševičiūtei ir Petrui Urbonui,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo norminę administracinę bylą pagal pareiškėjo Lietuvos Respublikos Seimo nario Egidijaus Klumbio prašymą ištirti, ar Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2003 m. birželio 30 d. įsakymu Nr. 4-258 (2007 m. birželio 15 d. įsakymo Nr. 4-238 redakcija), 59.2 ir 68.3 punktai neprieštarauja Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 4.83 straipsnio 4 daliai, Lietuvos Respublikos šilumos ūkio įstatymo 12 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui; ar Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2003 m. birželio 30 d. įsakymu Nr. 4-258 (2007 m. birželio 15 d. įsakymo Nr. 4-238 redakcija), 243 punktas neprieštarauja Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.3 straipsnio 4 daliai, 1.7 straipsnio 2 daliai, 4.85 straipsnio 2 daliai, 6.384 straipsnio 3 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui, principui lex non cogit ad impossibilia; ar Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2003 m. birželio 30 d. įsakymu Nr. 4-258 (2007 m. birželio 15 d. įsakymo Nr. 4-238 redakcija), 244 punktas neprieštarauja Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 4.85 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.

Aprašomoji dalis

Išplėstinė teisėjų kolegija nustatė:

I.

– ar Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2003 m. birželio 30 d. įsakymu Nr. 4-258 (2007 m. birželio 15 d. įsakymo Nr. 4-238 redakcija) (toliau – ir Taisyklės), 59.2 ir 68.3 punktai neprieštarauja Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir Civilinis kodeksas) 4.83 straipsnio 4 daliai, Lietuvos Respublikos šilumos ūkio įstatymo (įstatymo redakcija, galiojusi iki 2008 m. sausio 1 d.) (toliau – ir Šilumos ūkio įstatymas) 12 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui;

– ar Taisyklių 243 punktas neprieštarauja Civilinio kodekso 1.3 straipsnio 4 daliai, 1.7 straipsnio 2 daliai, 4.85 straipsnio 2 daliai, 6.384 straipsnio 3 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui, principui lex non cogit ad impossibilia;

– ar Taisyklių 244 punktas neprieštarauja Civilinio kodekso 4.85 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.

Lietuvos Respublikos Seimo narys Egidijus Klumbys savo prašymą ištirti norminio administracinio akto teisėtumą grindžia šiais argumentais:

1. Atsakovas, Taisyklių 59.2 ir 68.3 punktais priskirdamas šilumos paskirstymo metodą šilumos vartotojams, kurie iki 2007 m. liepos 1 d. tokio metodo nepasirinko, pažeidė Šilumos ūkio įstatymo 12 straipsnio 2 dalį, leidžiančią pačiam vartotojui rinktis šilumos paskirstymo metodą, ir konstitucinį teisinės valstybės principą, t. y. nesilaikė teisės aktų hierarchijos, poįstatyminiu teisės aktu keisdamas įstatymu nustatytą teisinį reguliavimą. Be to, pareiškėjo teigimu, nei Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos nuostatuose, nei kituose teisės aktuose šiai institucijai nėra suteikta teisė priskirti vartotojams šilumos paskirstymo metodus.

2. Vadovaujantis Civilinio kodekso 4.83 straipsnio 4 dalimi, vartotojai neprivalo apmokėti išlaidų, mokėti mokesčių, rinkliavų, dėl kurių nėra priimtas administratoriaus ar bendrijos savininkų sutikimas, todėl Taisyklių nuostata, kad nesant vartotojų apsisprendimo už juos nusprendžia Ūkio ministras, prieštarauja paminėtai Civilinio kodekso nuostatai.

3. Taisyklių 59.2 ir 68.3 punktų nuostata, kad buitiniai šilumos vartotojai Šilumos ūkio įstatymo ir Taisyklių nustatyta tvarka pasirenka šilumos paskirstymo buitiniams šilumos vartotojams metodą, neatitinka Civilinio kodekso ir Lietuvos Respublikos daugiabučių namų savininkų bendrijų įstatymo, nes būtent šiose teisės normose yra nurodyta vartotojų sprendimo priėmimo tvarka. Pareiškėjo teigimu, toks teisinis reguliavimas, kai Taisyklėse įvardijami teisės aktai, kuriuose nėra reglamentuojami teisiniai santykiai, apie kurių buvimą nurodoma, prieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui, kuris reikalauja, kad „įstatymuose ir kituose teisės aktuose nustatytas teisinis reguliavimas turi būti aiškus, suprantamas, neprieštaringas, teisės aktų formuluotės turi būti tikslios, turi būti užtikrinami teisės sistemos nuoseklumas ir vidinė darna, teisės aktuose neturi būti nuostatų, vienu metu skirtingai reguliuojančių tuos pačius visuomeninius santykius“ (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimas).

4. Taisyklių 243 punktas, kuriame nustatyta, kad šilumos vartotojams, kurie iki 2007 m. liepos 1 d. nesudarė šilumos pirkimo–pardavimo sutarčių, taikomos Šilumos pirkimo–pardavimo sutarčių su buitiniais šilumos vartotojais standartinės sąlygos, patvirtintos Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2003 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. 4-289 (toliau – ir Šilumos pirkimo–pardavimo sutarčių standartinės sąlygos), prieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui, kad teisės aktais negalima reikalauti neįmanomo (lex non cogit ad impossibilia). Kadangi įsakymo pakeitimai įsigaliojo 2007 m. birželio 22 d., o Civilinio kodekso 4.85 straipsnio 2 dalis nustato, jog „butų ir kitų savininkų sprendimai priimami butų ir kitų patalpų savininkų susirinkime, prieš dvi savaites viešai paskelbus dienotvarkę“, minėta Taisyklių nuostata yra neįgyvendinama, prieštaraujanti teisinės valstybės ir protingumo principams, nes per aštuonias dienas šilumos tiekėjai turi pateikti šilumos pirkimo–pardavimo sutartis, o visi vartotojai privalo jas pasirašyti. Be to, tokia privalomoji Taisyklių nuostata, nustatanti terminą šalims derinti sutartį, prieštarauja ne tik Civilinio kodekso 6.156 straipsnyje įtvirtintam sutarčių laisvės principui, bet ir konstituciniam teisinės valstybės principui, nes Lietuvos Respublikos ūkio ministras neturėjo teisės priimti tokios nuostatos.

5. Taisyklių 243 punktu iš esmės yra panaikinami (nutraukiami) susiklostę civiliniai santykiai tarp šilumos tiekėjų ir vartotojų, kurie nespėjo sudaryti naujų sutarčių iki 2007 m. liepos 1 d., pakeičiant juos standartinių sutarčių sąlygomis. Tokia kompetencija Ūkio ministerijai nėra suteikta, be to, tai prieštarauja Civilinio kodekso 1.3 straipsnio 4 daliai, 1.7 straipsnio 2 daliai, 6.157 straipsnio 2 daliai, 6.384 straipsnio 3 daliai. Civilinis kodeksas draudžia valstybės institucijoms kištis į civilinius šalių santykius. Konstitucinis teisinės valstybės principas reikalauja, kad teisės aktų galia būtų nukreipta į ateitį, įstatymai ir kiti teisės aktai neturi atgalinio veikimo galios (lex retro non agit), nebent teisės aktu būtų sušvelninama teisinių santykių subjekto padėtis ir kartu nebūtų pakenkiama kitiems teisinių santykių subjektams (lex benignior retro agit). Atsižvelgiant į tai, kad daugelis Lietuvos vartotojų turi sudarytas sutartis su šilumos tiekėjais iki Šilumos ūkio įstatymo ir Šilumos pirkimo–pardavimo sutarčių su buitiniais šilumos vartotojais standartinių sąlygų patvirtinimo, tai Taisyklių 243 punktas, pareiškėjo teigimu, pažeidžia minėtą principą (Civilinio kodekso 6.157 str. 2 d.).

6. Taisyklių 244 punktas prieštarauja Civilinio kodekso 4.85 straipsnio 2 daliai, nes įteisina paslaugos tiekimą „be sutarties“, sutartį pakeičiant standartinėmis sutarčių sąlygomis. Tokia galimybė pakeisti sutartis standartinių sutarčių sąlygomis arba atlikti paslaugą be sutarties, nėra numatyta Ūkio ministerijos kompetencijoje, todėl toks teisinis reguliavimas, viršijant kompetenciją, prieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui. Šiam bei protingumo principams, pareiškėjo nuomone, prieštarauja ir aplinkybė, jog minėtu Taisyklių punktu yra prašoma neįmanomo, nes sutartis pasirašyti būtina iki 2007 m. liepos 1 d., o įsakymas įsigaliojo nuo 2007 m. birželio 22 d.

II.

Vartotojai ir šilumos tiekėjai nuo 2002 m. liepos 1 d. žinojo, kad turi būti sudaromos šilumos pirkimo–pardavimo sutartys. Taisyklių 243 punktas nenustatė naujų pareigų vartotojams, anksčiau neįtvirtintų įstatymuose ir įstatymų lydimuosiuose teisės aktuose.

6. Nesant sudarytos rašytinės šilumos energijos tiekimo patalpų šildymui sutarties, pagal Civilinio kodekso 6.384 straipsnio 1 dalį laikytina, kad sutartis su šilumos vartotoju sudaryta nuo vartotojo įrenginių prijungimo prie energijos tiekimo tinklų. Todėl nesant rašytinės sutarties, laikoma, kad šilumos tiekėją ir šilumos vartotoją sieja sutartiniai santykiai.

Kadangi įstatymai (Energetikos ir Šilumos ūkio) reikalauja rašytinių sutarčių sudarymo, Taisyklių 243 punktu nėra patvirtinamos naujos normos, nustatančios naujas pareigas, nereglamentuotas teisės aktuose, o tėra siekiama pagal teisės aktų reikalavimus įteisinti faktiškai egzistuojančius sutartinius santykius.

Motyvuojamoji dalis

Išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja:

III.

Dėl Taisyklių 59.2 ir 68.3 punktų atitikties Šilumos ūkio įstatymo 12 straipsnio 2 daliai, Civilinio kodekso 4.83 straipsnio 4 daliai ir konstituciniam teisinės valstybės principui

Taisyklių 59.2 punktas nustato, kad šilumos vartojimo pirkimo–pardavimo sutartyse, sudarytose pagal šalių individualiai aptartas sąlygas, be kita ko, turi būti nurodyta:

„59.2. pastato buitinių šilumos vartotojų bendru sutarimu pasirinktas iš Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos rekomenduojamų taikyti [3.23] arba buitinių šilumos vartotojų siūlomas ir su Valstybine kainų ir energetikos kontrolės komisija suderintas šilumos kiekio, nustatyto tiekimo–vartojimo riboje pagal atsiskaitomojo šilumos apskaitos prietaiso rodmenų ataskaitą ir suvartoto pastato šilumos įrenginiuose, paskirstymo butų ir kitų patalpų savininkams metodas. Iki buitiniai šilumos vartotojai teisės akto [3.1] ir šių taisyklių nustatyta tvarka pasirenka šilumos paskirstymo buitiniams šilumos vartotojams metodą, atitinkantį pastato šildymo ir karšto vandens sistemos ir jos prijungimo prie šilumos perdavimo tinklų tipą bei įrengtus šilumos paskirstymui naudojamus apskaitos prietaisus, pagal šias sąlygas Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos rekomenduojami šilumos paskirstymo metodai taikomi taip:“.

Šių Taisyklių 59.2.1–59.2.6 punktuose nustatoma, koks šilumos kiekio paskirstymo butų ir kitų patalpų savininkams metodas (toliau – ir šilumos paskirstymo metodas), atsižvelgiant į pastato šildymo ir karšto vandens sistemos ir jos prijungimo prie šilumos perdavimo tinklų tipą bei įrengtus šilumos paskirstymui naudojamus apskaitos prietaisus, yra taikytinas, kai šilumos vartotojas nėra pasirinkęs konkretaus metodo.

Iš esmės panašios nuostatos yra nustatytos ir pareiškėjo ginčijamų Taisyklių 68.3 punkte, nustatančiame, kad šilumos pirkimo–pardavimo sutartyse, sudarytose pagal šalių individualiai aptartas sąlygas, privalo būti nurodyta:

„68.3. buitinių šilumos vartotojų bendru sutarimu pasirinktas iš Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos rekomenduojamų taikyti [3.23] ar su Valstybine kainų ir energetikos kontrolės komisija suderintas šilumos paskirstymo buitiniams šilumos vartotojams metodas ir priemonės. Iki buitiniai šilumos vartotojai teisės akto [3.1] ir šių taisyklių nustatyta tvarka pasirenka šilumos paskirstymo metodą, atitinkantį pastato šildymo ir karšto vandens sistemos ir jos prijungimo prie šilumos perdavimo tinklų tipą bei įrengtus ir šilumos paskirstymui naudojamus apskaitos prietaisus, butų ir kitų patalpų savininkams pagal šias taisykles Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos rekomenduojami šilumos paskirstymo metodai taikomi taip:“.

Taisyklių 68.3.1–68.3.6 punktuose nustatoma, koks taikomas šilumos paskirstymo metodas, atsižvelgiant į pastato šildymo ir karšto vandens sistemos ir jos prijungimo prie šilumos perdavimo tinklų tipą bei įrengtus šilumos paskirstymui naudojamus apskaitos prietaisus, kai jis nėra pasirinktas bendru buitinių šilumos vartotojų susitarimu.

Pareiškėjas patikslintame prašyme ištirti norminio administracinio akto teisėtumą, be kita ko, abejoja, ar Lietuvos Respublikos ūkio ministras turėjo teisę nustatyti šilumos paskirstymo metodus tiems šilumos vartotojams, kurie tokio metodo nėra pasirinkę.

Iš esmės savo abejonę pareiškėjas grindžia Šilumos ūkio įstatymo 12 straipsnio 2 dalimi, kurioje yra nustatyta vartotojo teisė pačiam pasirinkti šilumos paskirstymo metodą, o teisė parinkti šį metodą viešojo administravimo subjekto sprendimais nebuvo numatyta:

„2. Kai pastate yra daugiau kaip vienas šilumos vartotojas, visas pastate suvartotas šilumos kiekis, nustatytas pagal atsiskaitomųjų šilumos apskaitos prietaisų rodmenis, paskirstomas (išdalijamas) vartotojams, o kiekvienas vartotojas moka už jam priskirtą šilumos kiekį, išmatavus, įvertinus ar kitaip pagal Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos rekomenduojamus taikyti ar su ja suderintus metodus nustačius, kokia visų vartotojų bendrai suvartoto šilumos kiekio dalis tenka tam šilumos vartotojui. Šių dalių matavimo, nustatymo ar įvertinimo metodą pasirenka šilumos vartotojai iš Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos rekomenduotų taikyti metodų. Kiti šilumos vartotojų siūlomi metodai gali būti taikomi tik suderinti su Valstybine kainų ir energetikos kontrolės komisija.“

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, kad po to, kai pareiškėjo prašymas buvo priimtas nagrinėti Vyriausiajame administraciniame teisme, 2007 m. lapkričio 20 d. buvo priimtas Lietuvos Respublikos šilumos ūkio įstatymo pakeitimo įstatymas (Žin., 2007, Nr.: 130-5259). Naujoji Šilumos ūkio įstatymo redakcija įsigaliojo 2008 m. sausio 1 d. Įsigaliojus šiai įstatymo redakcijai, Šilumos ūkio įstatymo 12 straipsnio 2 dalis (2007 m. lapkričio 20 d. įstatymo Nr. X-1329 redakcija) yra išdėstyta taip:

„2. Jeigu pastate yra daugiau kaip vienas šilumos vartotojas, visas pastate suvartotas šilumos kiekis paskirstomas (išdalijamas) vartotojams, o kiekvienas vartotojas moka už jam priskirtą šilumos kiekį, išmatavus, įvertinus ar kitaip pagal Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos rekomenduojamus taikyti ar su ja suderintus metodus nustačius, kokia visų vartotojų bendrai suvartoto šilumos kiekio dalis tenka tam šilumos vartotojui. Šių dalių matavimo, nustatymo ar įvertinimo metodą šilumos vartotojai pasirenka Civilinio kodekso nustatyta sprendimų priėmimo tvarka iš Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos rekomenduotų taikyti metodų. Kiti metodai gali būti taikomi tik suderinti su Valstybine kainų ir energetikos kontrolės komisija. Kol vartotojai pasirenka metodą, taikomas pastato šildymo ir karšto vandens sistemą bei įrengtus atsiskaitomuosius apskaitos prietaisus atitinkantis metodas.“

Pasikeitęs teisinis reguliavimas naujai sureglamentavo teisinius santykius, susijusius su padėtimi, kai šilumos vartotojai nėra pasirinkę šilumos kiekio dalies nustatymo metodo. Pagal naująjį teisinį reguliavimą, kol vartotojai pasirenka metodą, taikomas pastato šildymo ir karšto vandens sistemą bei įrengtus atsiskaitomuosius apskaitos prietaisus atitinkantis metodas.

Pareiškėjas kreipėsi į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą su abstrakčiu prašymu, prašydamas ištirti norminio administracinio akto teisėtumą. Kadangi nagrinėjamoje byloje į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą dėl norminio administracinio akto teisėtumo kreipėsi ne individualią bylą nagrinėjantis teismas, o Lietuvos Respublikos Seimo narys, todėl norminio administracinio akto teisėtumo bylos išsprendimas tiesiogiai nėra susijęs su individualių asmenų teisių gynimu.

Nagrinėjamu atveju Šilumos ūkio įstatymo 12 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas teisinis reguliavimas, kuriam, pareiškėjo teigimu, prieštarauja Taisyklių 59.2 ir 68.3 punktai, yra iš esmės pasikeitęs. Pareiškėjas prašo ištirti Taisyklių 59.2 ir 68.3 punktų atitiktį Šilumos ūkio įstatymo 12 straipsnio 2 daliai (2003 m. gegužės 20 d. įstatymo Nr. IX-1565 redakcija), o šios redakcijos Šilumos ūkio įstatymas yra nebegaliojantis teisės aktas, kadangi jį pakeitė naujas teisinis reguliavimas, išdėstytas Šilumos ūkio įstatymo 2007 m. lapkričio 20 d. redakcija Nr. X-1329.

Vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad ginčijamo norminio administracinio akto panaikinimas iki sprendimo byloje priėmimo reiškia, jog tais atvejais, kai į administracinį teismą dėl norminio administracinio akto teisėtumo kreipiasi ne teismai, o kiti Administracinių bylų teisenos įstatymo 110 straipsnyje nurodyti subjektai, norminio administracinio akto teisėtumo byla praranda savo objektą. Ginčijamas norminis administracinis aktas yra panaikintas, o jo teisėtumo ar neteisėtumo konstatavimas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimu nėra būtinas, siekiant administraciniam ar bendrosios kompetencijos teismui įvykdyti teisingumą individualioje byloje (žr., pvz., Vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. gegužės 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. I1-1/2006). Tokios pačios praktikos, aiškinant Konstitucinio Teismo pradėtos teisenos nutraukimą, laikomasi ir Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimas).

Šiuo atveju ginčijamo teisės akto nuostatos nėra panaikintos, tačiau yra panaikintas (pakeistas) teisinis reguliavimas, kuriam, pasak pareiškėjo, prieštarauja Taisyklių 59.2 ir 68.3 punktai. Vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos nuomone, teisės akto, kuriam galimai prieštarauja norminis administracinis aktas, panaikinimas (pakeitimas) turi įtakos nagrinėjamai norminio administracinio akto teisėtumo bylai. Pareiškėjo Lietuvos Respublikos Seimo nario argumentai yra susiję su Taisyklių 59.2 ir 68.3 punktų prieštaravimu Šilumos ūkio įstatymo 12 straipsnio 2 daliai (2003 m. gegužės 20 d. įstatymo Nr. IX-1565 redakcija), tuo tarpu pasikeitęs teisinis reguliavimas daro šiuos argumentus nebeaktualius. Kadangi į Vyriausiąjį administracinį teismą kreipėsi ne individualią bylą nagrinėjantis teismas, o Lietuvos Respublikos Seimo narys, inicijuodamas abstrakčią norminio administracinio akto teisėtumo patikrą, teisės akto, kuriam galimai prieštarauja norminis administracinis aktas, panaikinimas (pakeitimas) daro norminio administracinio akto teisėtumo teiseną nebegalima. Pripažinimas, kad norminis administracinis aktas prieštaravo nebegaliojančiam įstatymui ar Vyriausybės norminiam aktui, nebetektų prasmės, nes neturėtų poveikio visuomeniniams santykiams. Toks poveikis būtų tik tada, jei teisme būtų nagrinėjama individuali byla, susijusi su pažeistų subjektinių teisių gynimu, ir norminio administracinio akto teisėtumo bylą inicijuotų individualią bylą nagrinėjantis teismas.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 101 straipsnio 1 punktas nurodo, kad teismas nutraukia bylą, jeigu byla nepriskirtina administracinių teismų kompetencijai. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, kad tais atvejais, kai į administracinį teismą dėl norminio administracinio akto teisėtumo kreipiasi ne teismai, o kiti Administracinių bylų teisenos įstatymo 110 straipsnyje nurodyti subjektai, administraciniams teismams yra priskiriama tirti tik galiojančių norminių administracinių aktų teisėtumą galiojantiems įstatymams ar Vyriausybės norminiams aktams. Pažymėtina, kad norminio administracinio akto teisėtumo bylos nutraukimas dėl šio norminio administracinio akto panaikinimo ar dėl įstatymo arba Vyriausybės norminio akto, kuriam galimai prieštarauja norminis administracinis aktas, panaikinimo (pakeitimo), neužkerta kelio individualią bylą nagrinėjančiam administraciniam ar bendrosios kompetencijos teismui kreiptis į administracinį teismą ištirti nebegaliojančio norminio administracinio akto teisėtumą ar jo atitiktį nebegaliojantiems aukštesnės teisinės galios aktams, jeigu tai yra būtina priimti byloje sprendimą.

Remdamasi šiais argumentais, Vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija nutraukia administracinės bylos dalį, kurioje pareiškėjas prašė ištirti, ar Taisyklių 59.2 ir 68.3 punktai neprieštaravo Šilumos ūkio įstatymo 12 straipsnio 2 daliai (2003 m. gegužės 20 d. įstatymo Nr. IX-1565 redakcija).

IV.

Pareiškėjas Taisyklių 59.2 ir 68.3 punktų prieštaravimą konstituciniam teisinės valstybės principui sieja su tuo, kad atsakovas, nurodydamas, koks metodas taikomas paskirstyti suvartotą šilumos kiekį butų ir kitų patalpų savininkams, pažeidė teisės aktų hierarchiją, nes neturėjo įgaliojimų vartotojams parinkti metodo.

Aiškindamas konstitucinio teisinės valstybės principo turinį, Konstitucinis Teismas yra pabrėžęs, kad Konstitucinio teisinės valstybės principo esmė – teisės viešpatavimas. Konstitucinis teisės viešpatavimo imperatyvas reiškia, kad valdžios laisvę riboja teisė, kuriai privalo paklusti visi teisinių santykių subjektai, neišskiriant nė teisėkūros subjektų. Pabrėžtina, kad visų teisėkūros subjektų diskreciją riboja aukščiausioji teisė – Konstitucija. Visi teisės aktai, visų valstybės ir savivaldybių institucijų bei pareigūnų sprendimai turi atitikti Konstituciją, jai neprieštarauti. Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad konstituciniu teisinės valstybės principu turi būti vadovaujamasi ir kuriant teisę, ir ją įgyvendinant (Konstitucinio Teismo 2000 m. gruodžio 6 d. nutarimas). Kiekvieno teisės instituto atitiktis Konstitucijai turi būti vertinama pagal tai, kaip tas institutas atitinka konstitucinius teisinės valstybės principus (Konstitucinio Teismo 1999 m. gegužės 11 d. nutarimas). Konstitucinis teisinės valstybės principas suponuoja įvairius reikalavimus įstatymų leidėjui, kitiems teisėkūros subjektams: teisėkūros subjektai teisės aktus gali leisti tik neviršydami savo įgaliojimų; teisės aktuose nustatyti reikalavimai turi būti grindžiami bendro pobūdžio nuostatomis (teisės normomis ir principais), kurias įmanoma taikyti visiems numatytiems atitinkamų teisinių santykių subjektams; diferencijuotas teisinis reguliavimas turi būti grindžiamas tik atitinkamais teisės aktais reguliuojamų visuomeninių santykių subjektų padėties objektyviais skirtumais; kad teisinių santykių subjektai galėtų žinoti, ko iš jų reikalauja teisė, teisės normos turi būti nustatomos iš anksto, teisės aktai turi būti oficialiai skelbiami, jie turi būti vieši ir prieinami; įstatymuose ir kituose teisės aktuose nustatytas teisinis reguliavimas turi būti aiškus, suprantamas, neprieštaringas, teisės aktų formuluotės turi būti tikslios, turi būti užtikrinami teisės sistemos nuoseklumas ir vidinė darna, teisės aktuose neturi būti nuostatų, vienu metu skirtingai reguliuojančių tuos pačius visuomeninius santykius; kad teisinių santykių subjektai galėtų savo elgesį orientuoti pagal teisės reikalavimus, teisinis reguliavimas turi būti santykinai stabilus; teisės aktais negalima reikalauti neįmanomų dalykų (lex non cogit ad impossibilia).

Vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, remdamasi šia oficialia konstitucine doktrina, pripažįsta, kad teisėkūros subjektui viršijus jam teisės aktais suteiktą kompetenciją ir priėmus norminį administracinį aktą, kurį jis nėra įgaliotas priimti, tuo pačiu būtų pažeistas ir Konstitucijos preambulėje įtvirtintas teisinės valstybės principas. Todėl siekiant nustatyti, ar atsakovas, Taisyklių 59.2 ir 68.3 punktais nurodydamas, koks šilumos kiekio paskirstymo metodas taikomas butų ir kitų patalpų savininkams nepasirinkus metodo, neviršijo savo kompetencijos, būtina ištirti, ar atsakovas pagal galiojusius teisės aktus buvo įgaliotas reguliuoti šiuos teisinius santykius.

Pirmiausia pažymėtina, kad, kaip ir nurodo atsakovas, Taisyklių 59.2 ir 68.3 punktai nepaneigia įstatymų leidėjo šilumos vartotojui suteiktos teisės pačiam pasirinkti šilumos paskirstymo metodą (Šilumos ūkio įstatymo 12 str. 2 d.), o 59.2.1–59.2.6 ir 68.3.1–68.3.6 punktuose nurodyti metodai yra taikytini tik tiems vartotojams, kurie nėra pasirinkę atitinkamo metodo. Sudarydami šilumos pirkimo–pardavimo sutartis, vartotojai gali pasirinkti ne tik minėtuose Taisyklių punktuose nustatytus, bet ir kitus Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos rekomenduojamus ar jos patvirtintus metodus.

Analizuojant Šilumos ūkio įstatymo 12 straipsnio 2 dalį matyti, jog joje įstatymų leidėjas, nustatydamas šilumos vartotojo pareigą mokėti už jam priskirtą šilumos kiekį, apskaičiuotą vadovaujantis atitinkamu šilumos paskirstymo metodu, bei teisę šilumos vartotojams patiems pasirinkti šį metodą, iki Lietuvos Respublikos šilumos ūkio įstatymo pakeitimo įstatymo (Žin., 2007, Nr.: 130-5259) įsigaliojimo nebuvo nustatęs taisyklių, taikytinų tais atvejais, kai šilumos vartotojai nėra pasirinkę konkretaus šilumos paskirstymo metodo. Jokia kita Šilumos ūkio įstatymo (2003 m. gegužės 20 d. įstatymo Nr. IX-1565 redakcija) nuostata taip pat aiškiai nenustatė, kaip turėtų būti sprendžiama minėta situacija, bei neįgaliojo jokios konkrečios institucijos nustatyti, kokie šilumos paskirstymo metodai tokiais atvejais turėtų būti taikomi.

Ginčijamų nuostatų priėmimo metu galiojusio Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (2006 m. birželio 27 d. įstatymo Nr. X-736 redakcija) 3 straipsnio 1 dalies 1 punkte buvo įtvirtintas įstatymo viršenybės principas, reiškiantis, kad „viešojo administravimo subjektų įgaliojimai atlikti viešąjį administravimą turi būti nustatyti įstatymuose, o veikla atitikti šiame įstatyme išdėstytus teisinius pagrindus. Administraciniai aktai, susiję su asmenų teisių ir pareigų įgyvendinimu, visais atvejais turi būti pagrįsti įstatymais“.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje ne kartą yra akcentavęs būtinybę viešojo administravimo subjektams laikytis įstatymų viršenybės principo, nurodydamas, kad viešojo administravimo subjektų kompetencija turi būti nustatyta įstatymu, veikla vykdoma tik jiems priskirtos kompetencijos ribose, o bet kokie viešojo administravimo subjektų veiksmai ar sprendimai, priimti viršijant nustatytą kompetenciją, pripažįstami neteisėtais (2006 m. liepos 25 d. sprendimas administracinėje byloje I444‑2/2006; 2006 m. liepos 28 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. I444-4/2006).

Minėto įstatymo 6 straipsnio 2 dalis aiškiai nustato, kad „norminius administracinius aktus turi teisę leisti tik viešojo administravimo institucijos, turinčios įstatymų nustatytus įgaliojimus“. Nuostata „turintys įstatymų numatytus įgaliojimus“ suponuoja draudimą viešojo administravimo subjektui priimti norminio pobūdžio teisės aktus, jeigu tokia teisė jam nesuteikta įstatymu, bei pareigą priimant norminio pobūdžio aktus laikytis apibrėžtų akto priėmimo procedūrų (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimas administracinėje byloje Nr. I1-02/2006).

Esant šioms aplinkybėmis konstatuotina, jog galimas norminio administracinio akto, ar atskirų jo nuostatų priėmimas įgaliojimų neturinčio subjekto reiškia, jog toks norminis administracinis aktas, ar jo nuostatos apskritai negalėjo būti priimtas, todėl nagrinėjamu atveju būtina įvertinti, ar įstatymų leidėjas suteikė teisę atsakovui priimti ginčijamas nuostatas.

Energetikos įstatymo 6 straipsnio 6 punkte yra nustatyta, kad Ūkio ministerija „tvirtina energijos ir energijos išteklių perdavimo, skirstymo, tiekimo ir vartojimo taisykles“, tačiau įstatyme nėra detalizuojamas minėtų taisyklių turinys bei Ūkio ministerijos kompetencijos ribos. Todėl nagrinėjamu atveju būtina nustatyti, ar įstatymų leidėjas, suteikdamas atsakovui kompetenciją nustatyti šilumos tiekimo ir vartojimo taisykles, kartu suteikė teisę nustatyti šilumos paskirstymo metodą tiems vartotojams, kurie patys, teisės aktų nustatyta tvarka, tokio metodo nepasirinko.

Energetikos įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 2 punkte Ūkio ministerija yra įvardinama kaip viena iš energetikos valstybinį valdymą Lietuvos Respublikoje vykdanti institucija, kurios svarbiausioms užduotims, be kita ko, priskiriamas prielaidų efektyviai energetikos veiklai sudarymas (Energetikos įstatymo 4 str. 2 d. 1 ir 2 p.). Energetikos veikla minėto įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje yra apibrėžiama kaip „ekonominė veikla, kuri apima energijos išteklių ar energijos žvalgymą, gavybą, perdirbimą, gamybą, laikymą, transportavimą, perdavimą, skirstymą, tiekimą, prekybą, rinkodarą, energetikos objektų ir įrenginių eksploatavimą“. Šio įstatymo 2 straipsnio 18 dalyje energijos tiekimas yra apibrėžiamas kaip „energijos pristatymas ir (ar) pardavimas vartotojams“.

Sistemiškai analizuojant minėtas nuostatas, darytina išvada, kad energijos, taip pat ir šilumos, paskirstymas vartotojams patenka į įstatymų leidėjo nustatytą „energetikos veiklos“ sąvoką. Atsižvelgiant į paminėtą bei į Energetikos įstatymo 12 straipsnio 2 dalį, kurioje nustatyta, jog „energetikos įmonė perduoda, skirsto, tiekia energiją vartotojams pagal energijos perdavimo, skirstymo, tiekimo ir vartojimo taisykles“, konstatuotina, kad Ūkio ministerija buvo kompetentinga nustatyti taisykles, reglamentuojančias su šilumos paskirstymu vartotojams susijusius santykius, kiek tai neprieštarauja aukštesnės galios teisės aktams.

Šilumos ūkio įstatymas yra specialusis teisės aktas, reglamentuojantis šilumos ūkio valdymą, šilumos ūkio subjektų veiklą, jų santykius su šilumos vartotojais, tarpusavio ryšius ir atsakomybę (Šilumos ūkio įstatymo 1 str. 1 d.). Šio įstatymo 12 straipsnio 1 dalis (2003 m. gegužės 20 d. įstatymo Nr. IX-1565 redakcija) įtvirtino bendrąją šilumos vartotojo pareigą atsiskaityti su šilumos tiekėju už pastarojo pateiktą šilumos energiją. To paties straipsnio 2 dalis detalizavo bendrąją šilumos vartotojo pareigą atsiskaityti su šilumos tiekėju, kai viename statinyje yra daugiau nei vienas šilumos vartotojas. Kaip jau buvo minėta, tokiu atveju konkrečiam šilumos vartotojui pateiktos šilumos kiekis apskaičiuojamas taikant vartotojų pasirinktą paskirstymo metodą, tačiau įstatyme nebuvo aptarta, kaip pateikta šiluma yra skirstoma tiems vartotojams, kurie nėra pasirinkę konkretaus metodo.

Tai, kad įstatymų leidėjas Šilumos ūkio įstatyme (2003 m. gegužės 20 d. įstatymo Nr. IX-1565 redakcija) nebuvo aptaręs situacijos, kaip turėtų būti paskirstoma pastate sunaudota šiluma, kai vartotojas teisės aktų nustatyta tvarka nepasirenka konkretaus šilumos paskirstymo metodo, nereiškia, kad šilumos vartotojas atleidžiamas nuo Šilumos ūkio įstatymo 12 straipsnio 1 dalyje ir 2 dalies pirmame sakinyje (2003 m. gegužės 20 d. įstatymo Nr. IX-1565 redakcija) nustatytos pareigos atsiskaityti su šilumos tiekėju už jam patiektą šilumą. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, siekiant sudaryti prielaidas efektyviai energetikos veiklai (Energetikos įstatymo 4 str. 2 d. 2 p.) bei kartu užtikrinti šilumos vartotojų teises ir teisėtus interesus (Šilumos ūkio įstatymo 1 str. 2 d. 3 p.), kompetentingi viešojo administravimo subjektai, nagrinėjamu atveju – Ūkio ministerija, įstatymų leidėjui nenustačius, kaip paskirstomas patiektas šilumos kiekis tiems šilumos vartotojams, kurie nepasinaudojo Šilumos ūkio įstatymo 12 straipsnio 2 dalyje įstatyme (2003 m. gegužės 20 d. įstatymo Nr. IX-1565 redakcija) suteikta teise pasirinkti konkretų metodą, privalėjo nustatyti taisykles, kokie Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos rekomenduojami šilumos paskirstymo vartotojams metodai tokiu atveju yra taikytini.

Atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, jog Ūkio ministerija turėjo ne tik teisę, bet ir pareigą nustatyti taikytiną šilumos paskirstymo metodą tiems šilumos vartotojams, kurie atitinkamo metodo nėra pasirinkę. Darytina išvada, kad atsakovas, Taisyklių 59.2 ir 68.3 punktais nustatydamas atitinkamo metodo taikymą, nepažeidė teisės aktų hierarchijos.

Pareiškėjas, prašydamas ištirti norminio administracinio akto teisėtumą, taip pat mano, kad Taisyklių 59.2, 68.3 punktuose nustatytas teisinis reguliavimas prieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui, reikalaujančiam, jog „įstatymuose ir kituose teisės aktuose nustatytas teisinis reguliavimas turi būti aiškus, suprantamas, neprieštaringas, teisės aktų formuluotės turi būti tikslios, turi būti užtikrinami teisės sistemos nuoseklumas ir vidinė darna, teisės aktuose neturi būti nuostatų, vienu metu skirtingai reguliuojančių tuos pačius visuomeninius santykius“ (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimas).

Ši prieštaravimą pareiškėjas sieja su tai, kad Taisyklių 59.2 ir 68.3 punktuose nustatyta, kokiu būdu buitiniai šilumos vartotojai pasirenka šilumos paskirstymo buitiniams šilumos vartotojams metodą, tačiau šių teisinių santykių Taisyklės negali reglamentuoti. Pareiškėjo teigimu, Šilumos ūkio įstatymas ir Taisyklės nėra tie teisės aktai, kurie reguliuoja minėtus teisinius santykius, nes šie santykiai yra reglamentuojami Civiliniame kodekse ir Lietuvos Respublikos daugiabučių namų savininkų bendrijų įstatyme.

Vertinant pareiškėjo argumentus dėl Taisyklių 59.2 ir 68.3 punktuose nustatytos šilumos paskirstymo metodo pasirinkimo tvarkos, pažymėtina, kad Civiliniame kodekse ir Lietuvos Respublikos daugiabučių namų savininkų bendrijų įstatyme nėra specialių nuostatų, reglamentuojančių būtent šilumos paskirstymo metodo pasirinkimą, o nustatoma tik bendra sprendimų priėmimo tvarka. Ši sprendimų priėmimo tvarka Taisyklių 59.2 ir 68.3 punktuose nustatytu teisiniu reglamentavimu nėra paneigiama, o nustatomos atitinkamo metodo nepasirinkimo (sprendimo nepriėmimo) teisinės pasekmės.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad Taisyklių 59.2 ir 68.3 punktai neprieštarauja pareiškėjo nurodytam konstituciniam teisinės valstybės principui.

V.

Pareiškėjas taip pat mano, jog Taisyklių 59.2 ir 68.3 punktai prieštarauja Civilinio kodekso 4.83 straipsnio 4 daliai, kurioje nustatyta, kad:

„Buto ir kitų patalpų savininkas (naudotojas) neprivalo apmokėti išlaidų, dėl kurių jis nėra davęs sutikimo ir kurios nesusijusios su įstatymų ir kitų teisės aktų nustatytais privalomaisiais statinių naudojimo ir priežiūros reikalavimais arba dėl kurių nėra priimta administratoriaus ar butų ir kitų patalpų savininkų susirinkimo sprendimo šio kodekso 4.84 ir 4.85 straipsniuose nustatyta tvarka“.

Analizuojant Civilinio kodekso 4.83 straipsnio, taip pat ir jo 4 dalies turinį, matyti, kad Civilinio kodekso 4.83 straipsnis taikomas santykiams, susijusiems su butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios dalinės nuosavybės įgyvendinimu. Tuo tarpu Taisyklių 59.2 ir 68.3 punktuose įtvirtinti šilumos paskirstymo metodai taikomi paskirstyti ne tik šilumą bendrajai dalinei nuosavybei, bet ir vartotojams asmenine nuosavybe priklausantiems butams ar kitoms patalpoms. Toje dalyje, kurioje Taisyklių 59.2 ir 68.3 punktai reglamentuoja šilumos, reikalingos bendrajai dalinei nuosavybei, paskirstymo metodo taikymą, atkreiptinas dėmesys, kad Civilinio kodekso 4.83 straipsnio 4 dalis nepaneigia bendrasavininkių pareigos apmokėti tas išlaidas, kurios yra susijusios su įstatymų ir kitų teisės aktų nustatytais statinių naudojimo ir priežiūros reikalavimais. Kaip jau minėta, šilumos vartotojo pareiga atsiskaityti už jam patiektą šilumą yra tiesiogiai nustatyta Šilumos ūkio įstatymo 12 straipsnio 1 ir 2 dalyse. Be to, šio Šilumos ūkio įstatymo (2003 m. gegužės 20 d. įstatymo Nr. IX-1565 redakcija) 21 straipsnio 2 dalyje ir Šilumos ūkio įstatymo (2007 m. lapkričio 20 d. įstatymo Nr. X-1329 redakcija) 25 straipsnyje įstatymų leidėjas aiškiai nustatė, jog daugiabučio namo buto ir (ar) kitų patalpų savininkas apmoka jam tenkančią dalį šilumos, suvartotos daugiabučio namo bendrojo naudojimo patalpoms šildyti, nepaisydamas to, kokiu būdu šildomos jam priklausančios patalpos. Atsižvelgiant į tai, kad bendrojo naudojimo patalpoms šildyti sunaudotas šilumos kiekis vartotojams (butų ir (ar) kitų patalpų savininkams (naudotojams)) paskirstomas taikant atitinkamą Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos rekomenduojamą ar jos patvirtintą metodą, bei į tai, kad Ūkio ministerija buvo kompetentinga nustatyti šilumos vartotojams, patiems nepasirinkusiems atitinkamo metodo, taikytiną šilumos paskirstymo metodą, konstatuotina, jog Taisyklių 59.2 ir 68.3 punktai neprieštarauja Civilinio kodekso 4.83 straipsnio 4 daliai.

VI.

Dėl Taisyklių 243 punkto atitikties Civilinio kodekso 1.3 straipsnio 4 daliai, 1.7 straipsnio 2 daliai, 4.85 straipsnio 2 daliai, 6.384 straipsnio 2 daliai bei konstituciniam teisinės valstybės principui

Pareiškėjo ginčijamame Taisyklių 243 punkte atsakovas nustatė, kad:

„243. Šilumos tiekėjai iki 2007 m. liepos 1 d. pasiūlo buitiniams šilumos vartotojams daugiabučiuose namuose teisės akto [3.1] ir šių taisyklių nustatyta tvarka pasirinkti šilumos paskirstymo metodą ir pasirašyti naujas šilumos vartojimo pirkimo–pardavimo sutartis. Po 2007 m. liepos 1 d. buitiniams šilumos vartotojams nepasirašius šilumos vartojimo pirkimo–pardavimo sutarties, buitiniams šilumos vartotojams ir šilumos tiekėjams taikomos Šilumos pirkimo–pardavimo sutarčių su buitiniais šilumos vartotojais standartinės sąlygos, patvirtintos Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2003 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. 4-289 <...>.“

Pareiškėjo nuomone, Taisyklių 243 punktu yra nutraukiami iki 2007 m. liepos 1 d. susiklostę civiliniai teisiniai santykiai tarp šilumos tiekėjų ir šilumos vartotojų, pakeičiant juos standartinių sutarčių sąlygomis, o tai prieštarauja Civilinio kodekso 1.3 straipsnio 4 daliai, 1.7 straipsnio 2 daliai, 6.157 straipsnio 2 daliai ir 6.384 straipsnio 3 daliai.

Vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas nenurodo jokių argumentų dėl Taisyklių 243 punkto galimo prieštaravimo Civilinio kodekso 1.3 straipsnio 4 daliai. Pastaroji teisės norma įtvirtina teismo teisę pripažinti negaliojančiu Civiliniam kodeksui ar kitam įstatymui prieštaraujantį teisės aktą ar jo dalį, jeigu šio akto ir Konstitucijos ar įstatymų atitikimo kontrolė neįeina į Konstitucinio Teismo kompetenciją. Pareiškėjas neargumentuoja, kaip Taisyklių 243 punktas galėtų prieštarauti tokiai teismo teisei. Galimo prieštaravimo neįžvelgia ir Vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija. Todėl nėra pagrindo pripažinti, kad Taisyklių 243 punktas prieštarauja Civilinio kodekso 1.3 straipsnio 4 daliai.

Pareiškėjo nurodomi Civilinio kodekso 1.7 straipsnio 2 dalis, 6.157 straipsnio 2 dalis ir 6.384 straipsnio 3 dalis, kaip teisės normos, kurioms galimai prieštarauja Taisyklių 243 punktas, reglamentuoja sutartinius teisinius santykius ir skirtos civilinių teisinių santykių stabilumui užtikrinti. Pagal Civilinio kodekso 1.7 straipsnio 2 dalį „Civiliniai įstatymai ir kiti civilinius santykius reglamentuojantys teisės aktai negalioja atgaline tvarka.“ Civilinio kodekso 6.157 straipsnio 2 dalis nustato, kad „Imperatyviųjų teisės normų pasikeitimas po sutarties sudarymo neturi įtakos sutarties sąlygoms.“ Civilinio kodekso 6.384 straipsnio 3 dalis reglamentuoja energijos pirkimo–pardavimo sutarties sudarymą ir pratęsimą bei nustato, kad „Jeigu iki terminuotos sutarties galiojimo termino pabaigos viena sutarties šalis pasiūlo sudaryti naują sutartį, tai šalių santykiams iki naujos sutarties sudarymo taikomos ankstesnės sutarties sąlygos.“

Vertindama pareiškėjo argumentus dėl susiklosčiusių civilinių teisinių santykių nutraukimo Taisyklių 243 punktu, Vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija sistemiškai analizuoja Taisyklių 243 punkto nuostatą ir daro išvadą, kad nėra pagrindo teigti, jog ja yra nutraukiami iki tol sudarytų rašytinių sutarčių pagrindu susiklostę šilumos vartotojų ir tiekėjų tarpusavio santykiai. Pirmiausia atkreiptinas dėmesys į Šilumos ūkio įstatymo (2003 m. gegužės 20 d. įstatymo Nr. IX-1565 redakcija) 18 straipsnio 1 dalį, kurioje nustatyta, kad „šilumos pirkimo–pardavimo sutartys sudaromos ar keičiamos laikantis standartinių sąlygų“, kurios, vadovaujantis to paties straipsnio 2 dalimi, minėtoms sutartims galioja „tiek, kiek jos neprieštarauja šalių individualiai aptartoms sąlygoms ir įstatymams“. Analogiškas teisinis reguliavimas nustatytas ir Šilumos ūkio įstatymo (2007 m. lapkričio 20 d. įstatymo Nr. X-1329 redakcija) 19 straipsnio 1 ir 2 dalyse.

Paminėtinas ir Taisyklių 67 punktas, kuriame nustatyta, kad „standartinės sąlygos sudarytoms sutartims galioja tiek, kiek jos neprieštarauja šalių individualiai aptartoms sąlygoms ir įstatymams“ bei 66 punktas, nustatantis, jog „standartinės sąlygos sudarytoms sutartims galioja tol, kol šalys individualiai susitaria dėl sutarčių sąlygų“.

Atsižvelgiant į paminėtas nuostatas, darytina išvada, jog tiek įstatymų leidėjas Šilumos ūkio įstatyme, tiek atsakovas Taisyklėse nustatytu teisiniu reglamentavimu nesiekia pakeisti šilumos vartotojo su šilumos tiekėju sulygtų individualių šilumos pirkimo–pardavimo sutarčių sąlygų, o standartinės sąlygos taikytinos tik tiems su šilumos tiekimu ir vartojimu susijusiems santykiams, dėl kurių nėra susitarta galiojančioje šilumos pirkimo–pardavimo sutartyje.

Civilinio kodekso 6.384 straipsnio 1 dalis nustato, kad „jeigu pagal sutartį abonentas yra fizinis asmuo – vartotojas, naudojantis energiją savo buitinėms reikmėms, tai sutartis laikoma sudaryta nuo vartotojo įrenginių prijungimo prie energijos tiekimo tinklų. Ši sutartis laikoma sudaryta neterminuotam laikui, jeigu joje nenumatyta ko kita“. Iš šios nuostatos yra matyti, jog šilumos pirkimo–pardavimo sutartis tarp buitinio vartotojo ir šilumos tiekėjo gali būti sudaroma šilumos vartotojo konkliudentiniais veiksmais, ir ši sutartis yra laikytina neterminuota. Tai, kad šilumos pirkimo–pardavimo sutartis gali būti sudaroma konkliudentiniais veiksmais, yra konstatavęs ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (2008 m. sausio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-3/2008 m.).

Šiuo aspektu paminėtina, kad Civilinio kodekso 6.161 straipsnio 5 dalyje, be kita ko, yra nustatyta, kad „įstatymų nustatytais atvejais viešosios sutartys gali būti sudaromos pagal abiem šalims privalomas standartines sąlygas, patvirtintas atitinkamos valstybės institucijos“. Atsižvelgiant į šią bei paminėtas Šilumos ūkio įstatymo ir Taisyklių nuostatas, konstatuotina, kad konkliudentiniais veiksmais sudarytoms šilumos pirkimo–pardavimo sutartims yra taikytinos standartinės sąlygos. Todėl darytina išvada, jog Taisyklių 243 punkte atsakovas nenustatė jokių naujų taisyklių, kurios nebūtų nustatytos įstatymuose ir juos įgyvendinančiuose teisės aktuose. Buitiniams šilumos vartotojams nesudarius rašytinių šilumos pirkimo–pardavimo sutarčių ir nepasirinkus šilumos paskirstymo metodo, tiek iki ginčijamo Taisyklių 243 punkto įsigaliojimo, tiek ir po jo, taikomos Šilumos pirkimo–pardavimo sutarčių su buitiniais šilumos vartotojais standartinės sąlygos.

Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, konstatuotina, jog nėra pagrindo teigti, kad Taisyklių 243 punktas prieštarauja Civilinio kodekso 1.7 straipsnio 2 daliai, 6.157 straipsnio 2 daliai ir 6.384 straipsnio 3 daliai.

VII.

Pareiškėjo nuomone, Taisyklių 243 punkte nustatytas reikalavimas taip pat prieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui, kuris reikalauja, kad teisės aktais negalima reikalauti neįmanomų dalykų (lex non cogit ad impossibilia), nes šiame punkte nurodytos sutartys turi būti pasirašytos iki 2007 m, liepos 1 d., o pati nuostata įsigaliojo 2007 m. birželio 22 d. Nuostatos įgyvendinimo negalimumą pareiškėjas sieja su Civilinio kodekso 4.85 straipsnio 2 dalimi, kuri nustato, kad „butų ir kitų savininkų sprendimai priimami butų ir kitų patalpų savininkų susirinkime, prieš dvi savaites viešai paskelbus dienotvarkę“, tuo tarpu Taisyklių 243 punktas reikalauja sprendimą priimti per aštuonias dienas. Tai, pareiškėjo nuomone, prieštarauja ir sutarčių laisvės principui (Civilinio kodekso 6.156 str.), nes nustato terminą, per kiek laiko turi būti sudarytos minėtos sutartys.

Šiuo aspektu pirmiausia pažymėtina, kad aptariama Taisyklių 244 punkte įtvirtinta nuostata neužkerta kelio vartotojams, kurie iki 2007 m. liepos 1 d. nesudarė šilumos pirkimo–pardavimo rašytinių sutarčių, tokias sutartis sudaryti, bet nustato, kokios sąlygos yra taikytinos santykiams tarp šilumos tiekėjo ir buitinio vartotojo, kai tokia sutartis nėra sudaryta.

Kaip nurodo atsakovas, nuo 2002 m. liepos 1 d. įsigaliojusio Energetikos įstatymo 12 straipsnio 6 dalis nustatė, kad „energetikos įmonių tarpusavio santykiai, taip pat santykiai su energijos išteklių ar energijos vartotojais grindžiami sutartimis. Energijos tiekimo, perdavimo ir skirstymo sutartys yra viešos. Energija reguliuojamiesiems vartotojams ir fiziniams asmenims tiekiama, perduodama, skirstoma sudarius sutartį pagal privalomas standartines sąlygas“. Be to, Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių, galiojusių nuo 2003 m. liepos 17 d. iki 2007 m. birželio 22 d., 243 punkte buvo nustatyta, kad „šilumos tiekėjas privalo pasiūlyti kiekvienam daugiabučio namo butų ir kitų patalpų savininkui iki 2004 m. sausio 1 d. arba buitinio šilumos vartotojo reikalavimu ir anksčiau pasirašyti šilumos vartojimo pirkimo–pardavimo sutartį. Po 2004 m. sausio 1 d., buitiniam šilumos vartotojui nepasirašius šilumos vartojimo pirkimo–pardavimo sutarties, šalių tarpusavio santykiai grindžiami pagal Ūkio ministro patvirtintas Šilumos pirkimo-pardavimo sutarčių su buitiniais šilumos vartotojais standartines sąlygas”.

Iš šių nuostatų yra matyti, jog iki 2004 m. sausio 1 d. šilumos pirkimo–pardavimo sutarčių nepasirašiusiems buitiniams šilumos vartotojams taikomos Ūkio ministro patvirtintos standartinės sąlygos. Todėl buitinių vartotojų, kurie nuo 2004 m. sausio 1 d. iki 2007 m. liepos 1 d. nepasirašė šilumos pirkimo–pardavimo sutarčių, bei šilumos tiekėjų tarpusavio santykiai ir toliau bus (yra) reguliuojami vadovaujantis Ūkio ministro patvirtintomis Šilumos pirkimo–pardavimo sutarčių su buitiniais šilumos vartotojais standartinėmis sąlygomis, t. y. jų tarpusavio teisėms ir pareigoms Taisyklių 243 punkto pakeitimas įtakos neturės.

Pareiškėjo argumentai dėl Taisyklių 243 punkto prieštaravimo Civilinio kodekso 6.156 straipsniui taip pat laikytini nepagrįstais, nes minėtas Taisyklių punktas šilumos vartotojo neįpareigoja sudaryti sutarties. Remiantis Civilinio kodekso 6.384 straipsnio 1 dalimi ir aukščiau minėta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, tokios sutartys jau yra sudarytos konkliudentiniais veiksmais nuo vartotojo įrenginių prijungimo prie energijos tiekimo tinklų. Neįforminus iki 2007 m. liepos 1 d. jau sudarytos energijos pirkimo–pardavimo sutarties rašytine tvarka, vartotojo santykiai su šilumos tiekėju bus reglamentuojami lygiai taip pat, kaip ir nuo 2004 m. sausio 1 d., t. y. remiantis standartinėmis sąlygomis.

Esant šioms aplinkybėms bei atsižvelgiant į tai, kad Taisyklių 243 punktas neapriboja buitinių šilumos vartotojų teisės bet kuriuo metu sudaryti minėtas sutartis bei pasirinkti šilumos paskirstymo metodą, konstatuotina, jog Taisyklių 243 punktas neprieštarauja pareiškėjo nurodytam teisinės valstybės principui bei Civilinio kodekso 4.85 straipsnio 2 daliai.

VIII.

Dėl Taisyklių 244 punkto atitikties Civilinio kodekso 4.85 straipsnio 2 daliai bei konstituciniam teisinės valstybės principui

Pareiškėjas taip pat abejoja Taisyklių 244 punkto atitiktimi Civilinio kodekso 4.85 straipsnio 2 daliai bei konstituciniam teisinės valstybės principui, kuris reikalauja, kad teisės aktais negalima reikalauti neįmanomų dalykų (lex non cogit ad impossibilia), nes joje nurodytos sutartys turi būti pasirašytos iki 2007 m, liepos 1 d., o pati nuostata įsigaliojo 2007 m. birželio 22 d. Aptariamame taisyklių punkte nustatyta:

„244. Buitiniai šilumos vartotojai daugiabučiuose namuose teisės akto [3.1] ir šių taisyklių nustatyta tvarka iki 2007 m. liepos 1 d. pasirenka pastato šildymo ir karšto vandens sistemų prižiūrėtoją, o butų ir kitų patalpų savininkų bendrijos valdyba (bendrijos pirmininkas), pastato bendrojo naudojimo objektams valdyti sudarytos jungtinės veiklos sutarties partnerių įgaliotas asmuo arba pastato bendrojo naudojimo objektų administratorius pasirašo su prižiūrėtoju pastato šildymo ir karšto vandens sistemų priežiūros sutartį ar darbo sutartį dėl šių sistemų priežiūros. Po 2007 m. liepos 1 d., nepasirašius pastato šildymo ir karšto vandens sistemų priežiūros sutarties, daugiabučių namų šildymo ir karšto vandens sistemų priežiūrą atlieka esamas prižiūrėtojas, o jo nesant – šilumos tiekėjas, vadovaudamasis Pastato šildymo ir karšto vandens sistemos priežiūros tvarka, patvirtinta Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2003 m. birželio 30 d. įsakymu Nr. 4-259 (Žin., 2003, Nr. 70-3194), ir Pastatų šildymo ir karšto vandens sistemų priežiūros sutarčių standartinėmis sąlygomis, patvirtintomis Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2003 m. birželio 30 d. įsakymu Nr. 4-260 (Žin., 2003, Nr. 70-3195).“

Nuo 2003 m. liepos 1 d. įsigaliojusio Šilumos ūkio įstatymo 19 straipsnio 2 dalis nustatė, kad tuo atveju, „jeigu butų savininkai nenusprendė dėl šildymo ir karšto vandens sistemos prižiūrėtojo pasirinkimo ir dėl to nebuvo sudaryta šios sistemos priežiūros sutartis, laikinai, kol toks pasirinkimas bus padarytas, šilumos tiekėjas yra ir daugiabučio namo, kurio butų ir kitų patalpų savininkams jis tiekia šilumą, šildymo ir karšto vandens sistemos prižiūrėtojas“. Analogiškas teisinis reguliavimas nustatytas šiuo metu galiojančio Šilumos ūkio įstatymo 20 straipsnio 2 dalyje (2007 m. lapkričio 20 d. įstatymo Nr. X-1329 redakcija). Civilinio kodekso 6.387 straipsnio 2 dalis nustato, kad „kai abonentas yra fizinis asmuo – vartotojas, naudojantis energiją buitinėms reikmėms, energijos tiekimo tinklų, energijos vartojimo apskaitos prietaisų techninę būklę ir saugų naudojimą turi užtikrinti energijos tiekimo įmonė, jeigu sutartis ar įstatymai nenumato ko kita“. Taigi teisės aktuose buvo ir yra nustatytas teisinis reguliavimas, pagal kurį daugiabučiam namui privalu turėti šildymo ir karšto vandens sistemos prižiūrėtoją, nepaisant to, ar daugiabučio namo butų savininkai sudarė sutartį su prižiūrėtoju dėl priežiūros darbų atlikimo.

Šilumos ūkio įstatymo 19 straipsnio 1 dalis (2003 m. gegužės 20 d. įstatymo Nr. IX-1565 redakcija), be kita ko, nustatė, kad daugiabučio namo šildymo ir karšto vandens sistemos priežiūros sutartys sudaromos Šilumos ūkio įstatymo 18 straipsnio 1, 2 ir 4 dalyse nustatyta tvarka, t. y. laikantis Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos patvirtintų standartinių sąlygų, kurios taikytinos „tiek, kiek jos neprieštarauja šalių individualiai aptartoms sąlygoms ir įstatymams.“

Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2003 m. birželio 17 d. nutarimo Nr. 765 „Dėl įgaliojimų suteikimo įgyvendinant Lietuvos Respublikos šilumos ūkio įstatymą“ 1.1.3 punktu įgaliojo Ūkio ministeriją parengti ir patvirtinti pastatų šildymo ir karšto vandens sistemų priežiūros sutarčių standartines sąlygas. Pastatų šildymo ir karšto vandens sistemų priežiūros sutarčių standartinių sąlygų, patvirtintų Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2003 m. birželio 30 d. įsakymu Nr. 4-260, 10 punktas nustato, kad „daugiabučio namo butų ir kitų patalpų savininkų prašymu pastato šildymo ir karšto vandens sistemų priežiūros sutartys sudaromos ir keičiamos pagal šias standartines sąlygas, išskyrus jų sprendimu patvirtintas individualiai aptartas sąlygas.“

Iš šių nuostatų matyti, jog šildymo ir karšto vandens sistemų priežiūros standartinės sąlygos yra taikytinos tik nesant sudarytų atitinkamų sutarčių arba jeigu sutartyse nėra individualiai aptartos atitinkamos, su minėtų sistemų priežiūra susijusios, sąlygos. Be to, aptariama Taisyklių nuostata nekliudo šilumos vartotojams bet kuriuo metu pasirinkti kitą sistemos prižiūrėtoją ar sudaryti minėtas sutartis individualiai aptartomis sąlygomis. Vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį, kad priešingai nei teigia pareiškėjas, Taisyklių 244 punktas neriboja buitinių šilumos vartotojų daugiabučiuose namuose teisės pasirinkti pastato šildymo ir karšto vandens sistemų prižiūrėtoją, o nustato teisines pasekmes, jei toks prižiūrėtojas nepasirenkamas ir sutartis su juo nesudaroma. Taip įgyvendinamos imperatyvios Šilumos ūkio įstatymo 19 straipsnio 2 dalies (2003 m. gegužės 20 d. įstatymo Nr. IX-1565 redakcija) ir Šilumos ūkio įstatymo 20 straipsnio 2 dalies (2007 m. lapkričio 20 d. įstatymo Nr. X-1329 redakcija) nuostatos.

Esant šioms aplinkybėms, pareiškėjo argumentai, jog Ūkio ministerija viršijo savo įgaliojimus, taip pažeisdama konstitucinį teisinės valstybės principą, laikytini nepagrįstais.

Be to, atsižvelgiant į iki 2007 m. birželio 22 d. galiojusį Taisyklių 244 punktą, kuriame buvo nustatyta, jog „daugiabučio namo vartotojams nepasirinkus prižiūrėtojo, nuo 2005 m. sausio 1 d. šildymo ir karšto vandens sistemų priežiūrą atlieka šilumos tiekėjas pagal Ūkio ministro patvirtintas Pastatų šildymo ir karšto vandens sistemų priežiūros sutarčių standartines sąlygas“, ir remiantis tais pačiais argumentais, kurias buvo vertinamas Taisyklių 243 punktas, pareiškėjo teiginiai dėl Taisyklių 244 punkto neatitikimo Civilinio kodekso 4.85 straipsnio 2 daliai ir teisinės valstybės principui lex non cogit ad impossibilia, atmestini kaip nepagrįsti.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 101 straipsnio 1 punktu, 115 straipsnio 1 dalies 1 punktu, Vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija

nusprendžia:

Nutraukti norminės administracinės bylos dalį pagal pareiškėjo Lietuvos Respublikos Seimo nario Egidijaus Klumbio prašymą ištirti, ar Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2003 m. birželio 30 d. įsakymu Nr. 4-258 (2007 m. birželio 15 d. įsakymo Nr. 4-238 redakcija), 59.2 ir 68.3 punktai neprieštarauja Lietuvos Respublikos šilumos ūkio įstatymo (2003 m. gegužės 20 d. įstatymo Nr. IX-1565 redakcija) 12 straipsnio 2 daliai.

Pripažinti, kad Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2003 m. birželio 30 d. įsakymu Nr. 4-258 (2007 m. birželio 15 d. įsakymo Nr. 4-238 redakcija), 59.2 ir 68.3 punktai neprieštarauja Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 4.83 straipsnio 4 daliai ir konstituciniam teisinės valstybės principui.

Pripažinti, kad Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2003 m. birželio 30 d. įsakymu Nr. 4-258 (2007 m. birželio 15 d. įsakymo Nr. 4-238 redakcija), 243 punktas neprieštarauja Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.3 straipsnio 4 daliai, 1.7 straipsnio 2 daliai, 4.85 straipsnio 2 daliai, 6.384 straipsnio 3 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.

Pripažinti, kad Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2003 m. birželio 30 d. įsakymu Nr. 4-258 (2007 m. birželio 15 d. įsakymo Nr. 4-238 redakcija), 244 punktas neprieštarauja Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 4.85 straipsnio 2 daliai ir konstituciniam teisinės valstybės principui.

Sprendimas neskundžiamas.