- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2023-03-28
- Bylos Nr.
- eI2-2039-331/2023
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-07382-2022-9
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Henrikas Sadauskas, Rūta Miliuvienė, Indrė Žvaigždinienė
- Pareiškėjas
- J. V.
- Atsakovas
- Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rūtos Miliuvienės, Henriko Sadausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Indrės Žvaigždinienės,
viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. V. (E. V.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
1. Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas, Departamentas) 2022 m. lapkričio 10 d. sprendimu Nr. 22S149961 (toliau – ir Sprendimas) panaikino pareiškėjui J. V. (E. V.) leidimą laikinai gyventi Nr. (duomenys neskelbtini), galiojantį iki 2024 m. sausio 17 d., kadangi dėl asmens kita Šengeno valstybė į Šengeno informacinę sistemą yra įtraukusi perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi.
Šalies argumentai
2. Pareiškėjas pateikė teismui skundą ir prašo panaikinti Departamento Sprendimą.
2.1. Paaiškino, kad pareiškėjo nuomone, Prancūzijos Respublika nepagrįstai į Šengeno informacinę sistemą yra įtraukusi perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ar apsigyventi iki 2025 m. spalio 19 d. Migracijos departamentas nepranešė apie savo planuojamą priimti sprendimą užsieniečiui, todėl negavo atitinkamų paaiškinimų. Pareiškėjui, kaip ketinančiam dirbti, buvo išduotas leidimas laikinai gyventi, galiojantis nuo 2022 m. kovo 23 d. iki 2024 m. sausio 17 d. Pareiškėjas nuo 2020 m. vasario 11 d. iki šiol yra deklaravęs gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjas turėjo leidimus gyventi Lietuvoje nuo 2020 m. vasario 21 d., o nuo 2019 m. birželio 17 d. jam buvo išduota daugkartinė nacionalinė viza. Atkreiptinas dėmesys, kad nurodytu laikotarpiu pareiškėjas vykdė visus užsieniečiui keliamus migracinius reikalavimus, ir jokių pažeidimų, galinčių įtakoti migracinę savo padėtį, nėra padaręs. Nuo 2019 m. liepos 23 d. iki skundo padavimo dienos pareiškėjas dirba Lietuvoje, (duomenys neskelbtini) IĮ. Kaip konstatavo ir Migracijos departamentas, jau daugiau nei trejus metus, asmenį sieja ryšiai su Lietuva, susiję su darbine veikla. Nesutinka su Migracijos departamento argumentu, kad asmens su Lietuvos Respublika nesieja šeiminiai ryšiai, o tik darbinė veikla. Tai, kad formaliai pareiškėjas neturi pagrindo prašyti leidimo gyventi dėl šeimyninių ryšių buvimo, nereiškia, kad užsienietis nėra savo gyvenimo susiejęs su Lietuva. Per daugiau nei 3 metus gyvenimo ir darbo Lietuvos Respublikoje, pareiškėjas įgijo daug asmeninių, profesinių, bendruomeninių ryšių. Jų praradimas, neabejotinai butų skaudus smūgis pareiškėjui, iš esmės, keistų jo gyvenimo būdą ir kokybę. Leidimas gyventi Lietuvoje yra vienintelė galimybė leidžianti pareiškėjui uždirbti pajamas, išlaikyti save ir užtikrinti pakankamus pragyvenimo standartus.
2.2. Sprendimas, kuris yra individualus administracinis aktas, turi būti priimtas vadovaujantis viešojo administravimo principais, įtvirtintais šio įstatymo 3 str., tarp jų proporcingumo bei objektyvumo principu. Pažymėtina, kad toks sprendimas jokiu būtu negali būti formalus, o turi būti priimtas atsižvelgiant į konkrečios situacijos specifiką. Teisės aktai leidžia Migracijos departamentui priimti sprendimą ir nepanaikinti leidimo pareiškėjui laikinai gyventi. Migracijos departamentas, nežiūrint į tai, kad yra formalus įstatyminis pagrindas taikyti neigiamas pasekmes užsieniečiui, privalo vertinti situaciją individualiai, ir priimant atitinkamą sprendimą vertinti pareiškėjo kaltės laipsnį dėl padaryto pažeidimo, aiškinantis pažeidimą bei situaciją po pažeidimo padarymo užfiksavimo. Migracijos departamentas privalėjo apklausti pareiškėją, atskleisti susidariusias aplinkybes, ir svarstyti leidimo panaikinimo klausimą tik pilnai išsiaiškinęs situaciją. Migracijos departamentas negalėjo priimti skundžiamo Sprendimo esant aukščiau nurodytoms aplinkybėms, o turėjo vadovautis numatyta galimybe ir priimti sprendimą pareiškėjui nepanaikinti leidimo laikinai gyventi. Migracijos departamentas neapklausė užsieniečio ir neišsiaiškino visų reikšmingų aplinkybių, padarė ženklią neigiamą įtaką pareiškėjo interesams, todėl, jei Migracijos departamentas būtų apklausęs pareiškėją prieš priimdamas Sprendimą, jis butų apie priėmęs kitą sprendimą. Skundžiamas Sprendimas – tinkamai nepagrįstas ir neteisėtas.
Atsiliepimas
3. Atsakovas Migracijos departamentas su pareiškėjo skundu nesutinka, prašo jį atmesti. Atsiliepime paaiškino, kad Departamentas nustatė, kad Prancūzijos Respublika į Šengeno informacinę sistemą yra įtraukusi perspėjimą dėl draudimo asmeniui atvykti ar apsigyventi, galiojantį iki 2025 m. spalio 19 d. pareiškėjui. Pažymėtina, kad 2022 m. lapkričio 9 d. buvo gautas Prancūzijos Respublikos Sirene nacionalinio biuro atsakymas, kuriame nurodyta, kad Prancūzijos Respublikos BOULOGNE SUR MER teismas pareiškėjo atžvilgiu priėmė sprendimą uždrausti atvykti ir apsigyventi Šengeno valstybėse, nes buvo nuteistas už tai, kad sukėlė nelegalios migracijos grėsmę. Atsižvelgiant į tai, Migracijos departamentas patikrino duomenis apie pareiškėją Lietuvos nacionalinėje antrosios kartos Šengeno informacinėje sistemoje - ar kita Šengeno valstybė pagal 2006 m. gruodžio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1987/2006 dėl antrosios kartos Šengeno informacinės sistemos (SIS II) sukūrimo, veikimo ir naudojimo 24 straipsnį (toliau - Šengeno konvencija) nėra pateikusi perspėjimo dėl draudimo užsieniečiui atvykti ar apsigyventi. Atlikus šį patikrinimą, buvo nustatyta, kad Prancūzijos Respublika pagal Šengeno konvencijos nuostatas į centrinę Šengeno informacinę sistemą yra įtraukusi įspėjimą dėl pareiškėjo neįsileidimo į Šengeno teritoriją iki i 2025 m. spalio 19 d. Migracijos departamentas neturi pagrindo kvestionuoti kitos valstybės priimto sprendimo, todėl priėmė ginčijamą Sprendimą, kuriuo pagrįstai bei teisėtai panaikino pareiškėjui leidimą laikinai gyventi.
3.1. Migracijos departamentas nėra įpareigotas informuoti pareiškėją apie savo ketinimus. Šiuo atveju pabrėžtina, kad Lietuvos Respublikos įstatymo ,,Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 50 str. 1 d. 2 p. yra imperatyviai nurodyta, kad leidimas laikinai gyventi užsieniečiui yra panaikinamas, jeigu paaiškėja, kad yra Įstatymo 35 str. 1 d. nustatyti pagrindai. Taigi, net ir tuo atveju, kai užsieniečiui yra išduodamas ar keičiamas leidimas laikinai gyventi, tačiau kita Šengeno valstybė į Šengeno informacinę sistemą yra įtraukusi įspėjimą dėl tokio užsieniečio neįsileidimo ir šios aplinkybės paaiškėja jau po leidimo laikinai gyventi išdavimo ar keitimo, vadovaujantis Įstatymo 50 str. nuostatomis, leidimas laikinai gyventi visais atvejais yra panaikinamas.
3.2. Vertinant pareiškėjo ryšius Lietuvos Respublikoje, nustatyta, kad asmeniui (duomenys neskelbtini) individualios įmonės tarpininkavimu 2019 m. birželio 10 d. buvo išduota daugkartinė nacionalinė viza Nr. (duomenys neskelbtini), galiojusi nuo 2019 m. birželio 17 d. iki 2020 m. birželio 16 d. Taip pat nustatyta, kad asmuo leidimus laikinai gyventi turėjo nuo 2020 m. vasario 21 d. iki 2022 m. vasario 7 d., nuo 2022 m. sausio 18 d. iki 2022 m. balandžio 4 d. bei nuo 2022 m. kovo 23 d. iki 2024 m. sausio 17 d. tarpininkaujant (duomenys neskelbtini) IĮ, gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje deklaravęs nuo 2020 m. gegužės 21 d. Aktualiausiais 2022 m. lapkričio 10 d. Fondo valdybos duomenimis pareiškėjas nuo 2019 m. liepos 23 d. įdarbintas minėtoje bendrovėje. Taigi, atsižvelgus į tai yra pagrindas konstatuoti, kad pareiškėją sieja ryšiai su Lietuvos Respublika, tačiau jie yra susiję tik su darbine veikla. Nenustatyta, kad asmuo turi šeiminių ryšių su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje - Migracijos departamento naudojamuose registruose ir duomenų bazėse duomenų apie jo šeimos nariams išduotus dokumentus, suteikiančius ar patvirtinančius teisę gyventi Lietuvos Respublikoje, duomenų nėra. Be to, teisė atvykti į Lietuvos Respubliką ir joje gyventi nėra prigimtinė teisė, trečiųjų šalių piliečiams ji nėra suteikiama automatiškai ir įgyjama tik jeigu šie asmenys atitinka Įstatymo reikalavimus. Vien tai, kad pareiškėjas skunde nurodo, kad per daugiau nei 3 metus gyvenimo ir darbo Lietuvos Respublikoje, pareiškėjas įgijo daug asmeninių, profesinių, bendruomeninių ryšių. Jų praradimas, neabejotinai butų skaudus smūgis pareiškėjui, iš esmės, keistų jo gyvenimo būdą ir kokybę. Leidimas gyventi Lietuvoje yra vienintelė galimybė leidžianti pareiškėjui uždirbti pajamas, išlaikyti save ir užtikrinti pakankamus pragyvenimo standartus, tai neįrodo, kad Departamentas priėmė nepagrįsta Sprendimą ir laikoma, kad tai išimtinai pareiškėjo gynybinė pozicija, kuri nesudaro pagrindo pripažinti ginčijamo Sprendimo neteisėtu ar nepagrįstu.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
4. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Departamento Sprendimo, kuriuo panaikintas pareiškėjo leidimas laikinai gyventi, teisėtumo ir pagrįstumo.
5. Nustatyta, kad Prancūzija 2022 m. lapkričio 9 d. informavo Lietuvą apie tai, kad pareiškėjui taikomas teismo sprendimas drausti atvykti į šalį, kurį 2022 m. rugpjūčio 29 d. priėmė Pajūrio Bulonės teisminis teismas. Sprendimas galioja iki 2024 m. rugpjūčio 29 d.
5.1. Departamentas Sprendimu panaikino pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Nr. (duomenys neskelbtini), galiojantį iki 2024 m. sausio 17 d., kadangi dėl asmens kita Šengeno valstybė į Šengeno informacinę sistemą yra įtraukusi perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi. Migracijos departamento turimais duomenimis, Prancūzijos Respublika į Šengeno informacinę sistemą yra įtraukusi perspėjimą dėl draudimo asmeniui atvykti ar apsigyventi, galiojantį iki 2025 m. spalio 19 d. Asmeniui leidimas laikinai gyventi išduotas 2022 m. balandžio 4 d. kaip ketinančiam dirbti Lietuvos Respublikoje. Departamentas nustatė, kad pareiškėją sieja ryšiai su Lietuvos Respublika, tačiau jie yra susiję tik su darbine veikla. Nenustatyta, kad asmuo turi šeiminių ryšių su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje.
6. Nagrinėjamoje byloje susiklosčiusiems teisiniams santykiams taikytinos Įstatymo (redakcija, galiojusi leidimo laikinai gyventi išdavimo metu) nuostatos. Įstatymo 26 straipsnio 1 dalyje, kad leidimas gyventi užsieniečiui gali būti išduodamas arba keičiamas, jeigu užsienietis: 1) atitinka Šengeno sienų kodekse nustatytas atvykimo sąlygas; 2) turi galiojantį sveikatos draudimą patvirtinantį dokumentą, kai Lietuvos Respublikos įstatymų numatytais atvejais nėra apdraustas privalomuoju sveikatos draudimu, arba Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytais atvejais ir tvarka turi patvirtintą Lietuvos Respublikoje gyvenančio Lietuvos Respublikos piliečio arba užsieniečio įsipareigojimą apmokėti išlaidas už gyvenimo Lietuvos Respublikoje laikotarpiu jam suteiktas sveikatos priežiūros paslaugas; 3) turi pakankamai lėšų ir (ar) gauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje; 4) pateikia rašytinį pasižadėjimą, kad deklaruos savo gyvenamąją vietą gyvenamojoje patalpoje, kurios gyvenamasis plotas, tenkantis kiekvienam pilnamečiam asmeniui, deklaravusiam joje gyvenamąją vietą, bus ne mažesnis kaip 7 kvadratiniai metrai ( 2020 m. lapkričio 10 d. įstatymo Nr. XIII-3412 redakcija); 5) pateikia išvykų ir gyvenimo užsienio valstybėse sąrašą (2015 m. birželio 25 d. įstatymo Nr. XII-1894 redakcija); 6) pateikia išsamią informaciją apie save, ryšius (buvusius ir (ar) esamus) su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis (įskaitant kitų užsienio valstybių piliečius, gyvenančius Lietuvos Respublikoje), taip pat ryšius su užsienio valstybių žvalgybos, saugumo ir (ar) karinėmis institucijomis (2015 m. birželio 25 d. įstatymo Nr. XII-1894 redakcija).
6.1. Pagal Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punktą leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas ar keičiamas užsieniečiui, jeigu jis ketina dirbti Lietuvos Respublikoje pagal šio Įstatymo 44 straipsnio nuostatas. Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui, kuris ketina dirbti Lietuvos Respublikoje, kai jis atitinka šias sąlygas: 1) pateikiamas darbdavio įsipareigojimas įdarbinti užsienietį pagal darbo sutartį ne trumpesniam negu 6 mėnesių laikotarpiui; 2) pateikiama darbdavio informacija apie užsieniečio turimą kvalifikaciją, jos atitiktį darbo vietai ir ne mažesnę negu vienerių metų darbo patirtį pagal turimą kvalifikaciją per pastaruosius 5 metus, išskyrus šio straipsnio 2 ir 3 dalyse nurodytus atvejus; 3) Užimtumo tarnyba socialinės apsaugos ir darbo ministro nustatyta tvarka priima sprendimą dėl užsieniečio darbo atitikties Lietuvos Respublikos darbo rinkos poreikiams, išskyrus šio straipsnio 2 dalyje nurodytus atvejus.
6.2. Įstatymo 44 straipsnyje numatytų sąlygų egzistavimas reiškia, kad užsieniečiui turi būti išduotas atitinkamas leidimas ir kad šis leidimas iki pasibaigiant jo galiojimo terminui gali būti panaikintas tik esant Įstatymo 50 straipsnyje numatytiems pagrindams.
6.3. Įstatymo 50 straipsnio, reglamentuojančio leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindus, 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu paaiškėja, kad yra šio Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nustatyti pagrindai.
6.4. Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu dėl jo kita Šengeno valstybė į Šengeno informacinę sistemą yra įtraukusi įspėjimą dėl neįsileidimo pagal Reglamento (EB) Nr. 1987/2006 nuostatas, perspėjimą dėl draudimo užsieniečiui atvykti ir apsigyventi pagal Reglamento (ES) 2018/1861 nuostatas arba perspėjimą dėl užsieniečio grąžinimo pagal Reglamento (ES) 2018/1860 nuostatas kartu su draudimu atvykti ir nėra pagrindo išduoti leidimą gyventi dėl humanitarinių priežasčių ar tarptautinių įsipareigojimų arba jis yra įtrauktas į užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinį sąrašą.
7. Pareiškėjas skunde teigė, kad Departamentas nepranešė apie planuojamą priimti Sprendimą, todėl negavo atitinkamų paaiškinimų. Departamentas turėjo apklausti pareiškėją ir išsiaiškinti visas reikšmingas aplinkybes. Pareiškėjas dirba Lietuvos įmonėje, jį sieja ryšiai su Lietuva, susiję su darbine veikla. Nesutinka su Departamento argumentu, kad pareiškėjo nesieja šeiminiai ryšiai, kadangi per 3 metus Lietuvoje, jis įgijo daug asmeninių, profesinių, bendruomeninių ryšių.
7.1. Byloje esančiais duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas dirba (duomenys neskelbtini) individualioje įmonėje, kurios tarpininkavimo pagrindu pareiškėjui buvo išduota nacionalinė viza. Taip pat pareiškėjas turėjo leidimus laikinai gyventi, išduotus tarpininkaujant minėtai įmonei, galiojančius nuo 2020 m. vasario 21 d. iki 2022 m. vasario 7 d., nuo 2022 m. sausio 18 d. iki 2022 m. balandžio 4 d. ir nuo 2022 m. kovo 23 d. iki 2024 m. sausio 17 d. Nustatyta, kad pareiškėjui leidimas laikinai gyventi Nr. (duomenys neskelbtini) išduotas 2022 m. balandžio 4 d. kaip ketinančiam dirbti Lietuvos Respublikoje bei ginčijamu Sprendimu panaikintas tuo pagrindu, jog Prancūzijos Respublika į Šengeno informacinę sistemą yra įtraukusi perspėjimą dėl draudimo asmeniui atvykti ar apsigyventi, galiojantį iki 2025 m. spalio 19 d.
7.2. Nors pareiškėjas skunde teigė, kad Departamentas nepranešė jam apie planuojamą priimti Sprendimą, todėl negavo paaiškinimų, tačiau atkreiptinas dėmesys į tai, kad Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatos yra imperatyvios, t. y. nurodyta, kuriais atvejais panaikinamas leidimas laikinai gyventi užsieniečiui. Viena iš tokių aplinkybių yra, kai nustatoma, jog kita Šengeno valstybė į Šengeno informacinę sistemą yra įtraukusi įspėjimą dėl draudimo užsieniečiui atvykti ar apsigyventi. Įstatymo nuostatos nenustato Departamentui pareigos kreiptis į užsieniečius dėl papildomų paaiškinimų gavimo, kai nustatomos Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytos aplinkybės. Nagrinėjamu atveju Departamentas iš Prancūzijos 2022 m. lapkričio 9 d. gavo duomenis apie tai, kad Pajūrio Bulonės teismas priėmė sprendimą pareiškėjui drausti atvykti į šalį, kadangi pareiškėjas, vairuodamas sunkvežimį, buvo sustabdytas oro uosto LFTM apylinkėse ties miesteliu Coquelles, kai bandė patekti į Jungtinę Karalystę, o jo gulte slėpėsi Albanijos pilietis, kuris tarpvalstybinių dokumentų neturėjo. Kartu į bylą pateiktas sprendimas dėl baudžiamojo nusižengimo patvirtina, jog pareiškėjas įvykdė minėtą nusižengimą. Iš Šengeno sistemos matyti, jog pareiškėjas nurodytas kaip nepageidaujamas asmuo Prancūzijoje ir atsisakyta įleisti į šalį. Departamentui nustačius, kad Prancūzijos Respublika į Šengeno informacinę sistemą yra įtraukusi perspėjimą dėl draudimo asmeniui atvykti ar apsigyventi, galiojantį iki 2025 m. spalio 19 d., bei nustačius Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 3 punkto pažeidimą, teisėtai ir pagrįstai priėmė ginčijamą Sprendimą bei panaikino leidimą laikinai gyventi. Departamentas neturėjo teisinio pagrindo kreiptis į pareiškėją dėl papildomų paaiškinimų gavimo, kadangi pareiškėjo atžvilgiu priimtas draudimas atvykti ir apsigyventi Prancūzijos Respublikoje. Esant nurodytoms aplinkybėms, teismo vertinimu, Departamentas teisėtai ir pagrįstai panaikino leidimą laikinai gyventi.
7.3. Departamentas, išduodamas aukščiau minėtus leidimus laikinai gyventi, buvo nustatęs, jog pareiškėją su Lietuvos Respublika sieja darbinė veikla, todėl tuo pagrindu jam buvo išduoti leidimai laikinai gyventi. Pareiškėjas šios aplinkybės neginčija, tačiau nesutinka su tuo, kad pareiškėjo su Lietuva nesieja šeiminiai ryšiai, kadangi per 3 metus Lietuvoje, jis įgijo daug asmeninių, profesinių, bendruomeninių ryšių. Teismas atkreipia dėmesį į tai, kad byloje nėra duomenų patvirtinančių, jog pareiškėjas Lietuvos Respublikoje yra sukūręs šeiminius ryšius. Tokių duomenų teismui nepateikė ir pats pareiškėjas. Departamentas atsiliepime paaiškino, jog Departamento naudojamuose registruose ir duomenų bazėse duomenų apie jo šeimos nariams išduotus dokumentus, suteikiančius ar patvirtinančius teisę gyventi Lietuvos Respublikoje, duomenų nėra. Pažymėtina, jog pareiškėjo sukurti asmeniniai, profesiniai ar bendruomeniniai ryšiai nėra laikytini šeiminiais ryšiais. Nagrinėjamoje byloje nenustatyta, kad pareiškėją su Lietuvos Respublika sieja šeiminiai ryšiai. Asmeninių ar kitokių ryšių sukūrimas Lietuvoje nereiškia, kad asmens atžvilgiu negali būti panaikintas leidimas laikinai gyventi, todėl šiuo aspektu pareiškėjo teisių pažeidimas nenustatytas.
8. Pareiškėjas skunde taip pat teigia, kad Sprendimas neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) nuostatų, objektyvumo bei proporcingumo principų. Ginčijamas Sprendimas nėra tinkamai pagrįstas.
8.1. Pagal VAĮ 10 straipsnio 5 dalies nuostatas, administraciniame sprendime turi būti nurodyta: 1) administracinį sprendimą priėmusio viešojo administravimo subjekto pavadinimas; 2) administracinio sprendimo data; 3) administraciniam sprendimui suteiktas registracijos numeris; 4) atliekamas tvarkomasis veiksmas arba asmenims nustatytos teisės ir (ar) pareigos; 5) administracinio sprendimo teisinis ir faktinis pagrindas ar kitos administraciniam sprendimui įtakos turėjusios aplinkybės; 6) administracinio sprendimo motyvai; 7) administracinio sprendimo apskundimo tvarka, nurodant konkrečią skundą nagrinėjančią instituciją ar įstaigą, skundo padavimo terminą ir teisės aktą, reglamentuojantį apskundimo tvarką; 8) administracinį sprendimą priėmusio asmens vardas, pavardė ir pareigos.
8.2. Aiškindamas VAĮ (įstatymo redakcijos, galiojusios iki 2020 m. lapkričio 1 d.) 8 straipsnį (šiuo metu galiojančios įstatymo redakcijos 10 straipsnio 5 dalies atitiktis), LVAT yra pažymėjęs, kad individualių administracinių aktų priėmimas yra teisės taikymas, sukeliantis konkrečių teisinių padarinių asmenų teisiniam statusui (žr., pvz., 2015 m. vasario 18 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-398-442/2015; 2012 m. liepos 20 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje A-520–2294/2012; 2012 m. rugpjūčio 3 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-444-2366/2012). Individualiame administraciniame akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų, jog jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės aktų reikalavimus, taip pat su gero administravimo principu, kurių viešojo administravimo subjektas privalo laikytis (žr., pvz., 2011 m. birželio 27 d. sprendimą, priimtą administracinėje byloje Nr. A-556-336/2011; 2014 m. kovo 19 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-662-839/14; 2014 m. kovo 25 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-756-997/2014; 2015 m. rugsėjo 2 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-2760-492/2015; ir kt.). Esminiais pažeidimais pripažįstami viešojo administravimo subjekto veiksmai, kai priimtame akte tinkamai neindividualizuojamos teisės normos, apsiribojama vien tik nuorodomis į bendro pobūdžio teisės akto nuostatas pateikimu ir pan. (žr., pvz., 2012 m. birželio 25 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-556-1750/2012; 2012 m. gruodžio 11 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-552-3114/2012; ir kt.).
8.3. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad Sprendimas priimtas vertinant nustatytus duomenis dėl į Šengeno informacinę sistemą įvesto draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi Prancūzijos Respublikoje. Teismo vertinimu, iš skundžiamo Sprendimo matyti, kokiu pagrindu pareiškėjui panaikintas leidimas laikinai gyventi, nurodytos Įstatymo nuostatos, vertinti pareiškėjo ryšiai Lietuvos Respublikoje. Tai, kad pareiškėjo netenkina Sprendimas, neleidžia laikyti šio Sprendimo nemotyvuotu, neobjektyviu ar neproporcingu. Sprendime pagrindžiant teisės normomis yra nurodyta, kodėl pareiškėjui panaikinamas leidimas laikinai gyventi, todėl teismo vertinimu, jis yra tinkamai pagrįstas. Kaip minėta Įstatymo 50 straipsnio nuostatos imperatyvios, pareiškėjui taikytos šio straipsnio nuostatos bei panaikintas leidimas laikinai gyventi. Kitos poveikio priemonės pareiškėjui nebuvo taikomos, todėl nėra pagrindo teigti, jog Departamentas nesilaikė objektyvumo ar proporcingumo principų. Įvertinus tai, kas išdėstyta, teismas konstatuoja, kad nėra teisinio pagrindo pripažinti, jog Departamento priimtas Sprendimas nėra pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis ar jų turinys neatitinka teisės normų reikalavimų, t. y. atitinka VAĮ 10 straipsnio 5 dalies 5 ir 6 punktuose nurodytus reikalavimus.
9. Atsižvelgęs į nustatytas aplinkybes, ginčo klausimą reglamentuojančius teisės aktus, teismų praktiką, teismas daro išvadą, kad Migracijos departamentas iš esmės teisingai taikė teisės normas, išsamiai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes, priėmė pagrįstą ir teisėtą Sprendimą, Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2022 m. lapkričio 10 d. sprendimas Nr. 22S149961 paliekamas nepakeistas, pareiškėjo reikalavimų tenkinti skunde išdėstytais argumentais nėra teisinio pagrindo, skundas atmestinas kaip nepagrįstas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 56 straipsnis).
10. Teismas taip pat pažymi, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą V. d. H. prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90); 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą H. prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011; 2016 m. liepos 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3707-575/2016).
Rezoliucinė dalis
Remdamasis tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85 ? 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 132 straipsniu, teismas
nusprendžia:
Pareiškėjo J. V. (E. V.) skundą atmesti.
Sprendimas per keturiolika dienų nuo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.