Lietuvos apeliacinio teismo nutartis, 1A-298-658/2024

Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2024-12-03
Bylos Nr.: 1A-298-658/2024
Teisminio proceso Nr.: 1-01-1-30411-2021-7
Bylos rūšis: baudžiamoji byla

Teisėjai: Evaldas Gražys, Nerijus Meilutis, Aiva Survilienė
Kaltinamasis: J. L.
Advokatai: Edgaras Dereškevičius

Kategorijos

1.1.4.2Pasikėsinimas padaryti nusikaltimą (BK 22 str.)
2.3.6.4.1Nuosprendžių rūšys (BPK 303 str.)
2.4.6.1Apeliacinio skundo atmetimas (BPK 326 str. 1 d. 1 p.)
2.4.6.4.3Jeigu nuosprendyje išdėstytos teismo išvados neatitinka bylos aplinkybių (BPK 328 str. 3 p.)
23.2.2.2pavadinimo nepavyko patikrinti

Baudžiamoji byla Nr. 1A-298-658/2024Teisminio proceso Nr. 1-01-1-30411-2021-7Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.4.2; 2.3.6.4.1; 2.4.6.1; 2.4.6.4.3; 23.2.2.2 (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2024 m. gruodžio 3 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Evaldo Gražio, Nerijaus Meilučio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Aivos Survilienės,

sekretoriaujant Živilei Vološinienei, Audronei Rasiulienei, Ingai Jurgaitienei,dalyvaujant prokurorui Giedriui Tarasevičiui,

išteisintajam J. L. ir jo gynėjui advokatui Edgarui Dereškevičiui.

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka vaizdo konferencijos būdu išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Klaipėdos apygardos prokuratūros organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokuroro Vitalijaus Gulenkovo apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2024 m. vasario 29 d. nuosprendžio, kuriuo J. L. išteisintas dėl kaltinimo pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 22 straipsnio 1 dalį ir 260 straipsnio 3 dalį, neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką.

Nuosprendžiui įsiteisėjus nuspręsta J. L. paskirtas kardomąsias priemones – 4 000 Eur užstatą, įpareigojimą periodiškai registruotis policijos įstaigoje ir dokumento (asmens tapatybės kortelės) paėmimą – panaikinti, užstatą grąžinant jį sumokėjusiam asmeniui.

Skundžiamame nuosprendyje išspręstas ir daiktų, turinčių reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti, klausimas.

Teisėjų kolegija,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Bylos esmė

1. J. L. pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 260 straipsnio 3 dalį buvo kaltinamas tuo, kad pasikėsino neteisėtai disponuoti labai dideliu kiekiu narkotinių medžiagų. J. L. 2021 m. rugsėjo 6 d. apie 13.21 val. pasikėsino neteisėtai įgyti labai didelį kiekį – 37 037,33 g narkotinės medžiagos – kanapių (antžeminės dalys), kuri buvo laikoma automobilio „Peugeot 407“, valstybiniai Nr. (duomenys neskelbtini) bagažinėje, stovėjusio aikštelėje, esančioje (duomenys neskelbtini), tačiau savo nusikalstamų tikslų nerealizavo dėl nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių, nes 2021 m. rugsėjo 3 d. laikotarpiu nuo 21.05 val. iki 21.12 val. savo tapatybės neatskleidžiančių asmenų veiksmų atlikimo metu policijos pareigūnai minėtą kiekį narkotinės medžiagos surado ir paėmė, pakeisdami ją muliažais, kuriuos J. L. kartu su K. J., kurio atžvilgiu ikiteisminis tyrimas nutrauktas, pasiėmė.

Žemesnės instancijos teismas

2. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas dėl J. L. išteisinamąjį nuosprendį, konstatavo, kad įrodymų, kurie galėtų paneigti pastarojo parodymus, jog jis nežinojo, kad kėsinasi įgyti narkotines medžiagas, baudžiamojoje byloje nėra. Byloje surinkti duomenys patvirtina faktą, kad automobilį „Peugeot 407” su jame esančiomis narkotinėmis medžiagomis iš Vilniaus į Tauragę pristatė ne J. L., o kiti asmenys, kurių atžvilgiu tyrimas buvo nutrauktas. Nustatyta, kad atgabentas automobilis buvo paliktas ir net tris paras stovėjo aikštelėje Tauragėje. Bylos medžiaga nenustatyta, kad J. L. būtų pažįstamas su asmenimis, kurie susiję su narkotinių medžiagų atgabenimu į Tauragę, būtų su jais susitikęs ar palaikytų ryšį informacinių technologijų pagalba, tariantis dėl automobilyje „Peugeot 407” atgabentų narkotinių medžiagų įsigijimo.

II. Apeliacinio skundo argumentai, proceso dalyvių prašymai

3. Apeliaciniame skunde Klaipėdos apygardos prokuratūros organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokuroras Vitalijus Gulenkovas prašo Klaipėdos apygardos teismo 2024 m. sausio 12 d. nuosprendį panaikinti ir priimti dėl J. L. apkaltinamąjį nuosprendį: pripažinti J. L. kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 22 straipsnio 1 dalyje ir 260 straipsnio 3 dalyje, ir paskirti jam bausmę laisvės atėmimą 12 metų ir 6 mėnesiams. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais esminiais argumentais:

3.1. Klaipėdos apygardos teismas nevertino dalies įrodymų, nesivadovavo baudžiamojoje byloje nustatytomis aplinkybėmis ir padarė vienpusiškas, nepagrįstas išvadas, kad neįrodyta, jog J. L. dalyvavo padarant nusikalstamą veiką. Pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, numatytas BPK 20 straipsnyje, taip pat pažeidė BPK 305 straipsnio 3 dalies 2 ir 3 punktų reikalavimus. Išteisindamas J. L. dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos, pirmosios instancijos teismas neįvykdė pareigos išsamiai išnagrinėti visas bylos aplinkybes, palyginti įrodymus tarpusavyje, siejant juos į logišką vientisą grandinę, ir padaryti faktines bylos aplinkybes atitinkančias išvadas.

3.2. BPK 20 straipsnio 5 dalyje nurodyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Teismo vidinis įsitikinimas privalo turėti objektyvų pagrindą, t. y. jis turi būti pagrįstas visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Įrodymai turi būti ne tik lakoniškai išdėstyti, bet ir atlikta jų analizė. Įrodymų vertinimas buvo atliktas nukrypstant nuo kasacinio teismo praktikos.

3.3. Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, J. L. net nebuvo užduotas klausimas, ar jis žinojo, kokias medžiagas paima iš automobilio „Peugeot 407“, o J. L. nurodžius, kad parodymus jau davė ir nelabai turi ką papildomai pasakyti, pirmosios instancijos teismas parodymų net netyrė (nepagarsino), apsiribojo pakankamai abstrakčiais J. L. teiginiais, nesiėmė priemonių visapusiškam aplinkybių ištyrimui, sprendžiant šio asmens kaltės klausimą. Esant tokioms aplinkybėms, visiškai neaišku, kuo grindžiama teismo išvada, kad J. L. nežinojo, kokias medžiaga paima iš minėto automobilio „Peugeot 407“. Pirmosios instancijos teismas nevertino ir J. L. parodymuose esančių prieštaravimų: J. L., teigdamas, kad paketus iš automobilio „Peugeot 407“ jis paėmė kažkieno paprašytas, tuo pačiu jis parodė ir tai, kad paketų niekas neatėjo paimti, telefonu niekas jam neskambino, su tais asmenimis jis nėra pažįstamas, su jais nebendravo, susitikęs nebuvo. Taip pat pirmosios instancijos teismas nevertino aplinkybės, kad narkotinių medžiagų, kurias J. L. paėmė iš automobilio „Peugeot 407“, vertė yra keli šimtai tūkstančių eurų, todėl visiškai nesuprantama ir nepaaiškinama, kaip asmuo, rizikuojantis tokia pinigų suma, nebandytų susisiekti su narkotines medžiagas paėmusiu asmeniu. Pirmosios instancijos teismas neaptarė ir aplinkybės, kodėl kažkas, nebūdamas pažįstamas ar būdamas mažai pažįstamas su J. L., turėtų jam patikėti labai didelį kiekį civilinėje apyvartoje uždraustų ir didelę vertę turinčių medžiagų.

3.4. Priešingai nei teigiama skundžiamame nuosprendyje, atsižvelgus į byloje esančius duomenis, galima daryti pagrįstą išvadą, jog J. L. padarė jam inkriminuotą nusikalstamą veiką ir žinojo, kad pakuotėse, kurias jis paėmė iš automobilio „Peugeot 407“ ir nusinešė į garažą, buvo narkotinės medžiagos. Tai patvirtina byloje esantys slapto sekimo protokolai, J. L. atlikti veiksmai, jo elgesys po nusikalstamos veikos padarymo taip pat K. J. parodymai.

3.5. Teismas nepagrįstai padarė išvadą, jog nebuvo išteisintojo kaltės padarant jam inkriminuotą nusikalstamą veiką. Darydamas tokią išvadą nukrypo nuo kasacinio teismo suformuluotų teisės aiškinimo taisyklių.

3.6. Prieš eidamas paimti iš automobilio daiktų, J. L. pasiėmė maišus, nors pakuotės, kuriose turėjo būti narkotinės medžiagos, buvo sudėtos į dėžes, kurių nešimas nesudaro nepatogumų. Be to, maišai buvo juodi, nepermatomi, taip siekiant, kad nebūtų matoma, kas yra nešama. Byloje esantys sekimo protokolai patvirtina, kad išėmus iš dėžių pakuotes, kuriose turėjo būti narkotinės medžiagos, ir jas perkrovus į J. L. turėtus maišus, buvo skubama kuo greičiau pasišalinti nuo automobilio, taip siekiant likti nepastebėtiems kitų asmenų. Be to, prieš paimdamas iš automobilio „Peugeot 407“ pakuotes, kuriose turėjo būti narkotinės medžiagos, J. L. paprašė pagalbos kito asmens, t. y. K. J., kas taip pat leidžia teigti, jog J. L. buvo žinomas ir tame automobilyje esančių medžiagų kiekis, ir buvo siekiama tas medžiagas paimti kuo greičiau, per vieną kartą, nesukeliant įtarimų. Tai, kad J. L. žinojo apie automobilyje padėtas narkotines medžiagas, patvirtina ir jo elgesys, kuomet atėjęs prie automobilio, jis iš karto nuėjo prie bagažinės, žinojo, kad automobilis yra neužrakintas, atsidarė būtent bagažinę ir pasiėmė būtent ten buvusias pakuotes. Byloje esantys sekimo protokolai patvirtina, kad nuo 2021 m. rugsėjo 3 d. iki 2021 m. rugsėjo 6 d. prie automobilio, kuriame buvo narkotinės medžiagos, nei J. L., nei kiti asmenys nebuvo priėję. Šios aplinkybės patvirtina, kad J. L. iš anksto buvo informuotas, kad stovėjimo aikštelėje esančiame automobilyje yra paliktos narkotinės medžiagos, kurias jis turėjo pasiimti. Taip pat bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas nevertino ir aplinkybės, jog atnešus maišus į garažą ir padėjus juos būtent J. L. nuomojamo garažo pusėje, toje vietoje buvo pribarstyta medžio granulių, kas, vertinant šias aplinkybes visų byloje esančių duomenų visumoje, leidžia teigti, jog J. L. tikrino atsineštų pakuočių turinį ir siekė įsitikinti, kad jose iš tikrųjų yra narkotinės medžiagos. Šios aplinkybės leidžia spręsti, kad vien tik vykdydamas prašymą paimti iš automobilio ten paliktus daiktus, J. L. būtų tuos daiktus pernešęs ir palikęs juos taip, kaip jie buvo palikti, t. y. dėžėse, jis taip pat nebūtų tikrinęs, kas yra pakuočių viduje. Pirmosios instancijos teismas visiškai nevertino ir aplinkybės, kad paėmęs paketus, kuriuose turėjo būti narkotinės medžiagos, J. L. nelaukė, kol kas nors atvyks jų paimti, bet supratęs apgaulę, pats tuos paketus iš garažo skubiai išgabeno. Pirmosios instancijos teismas taip pat nesiaiškino, kur J. L. išgabeno paketus, nei kam šiuos paketus perdavė.

3.7. Nors teisminio bylos nagrinėjimo metu J. L. teigė, kad jis nežino, neprisimena, kas jo prašė pernešti iš automobilio daiktus, tačiau tai laikytina jo pasirinkta gynybine versija. Siekdamas išvengti jam gresiančios atsakomybės, J. L. nenurodė jokio kito asmens, kurio prašymu paėmė maišus su narkotinėmis medžiagomis iš automobilio, tam, kad nebūtų galimybės patikrinti jo parodymų dėl maišų priklausomybės kam nors kitam. Todėl J. L. nurodyta aplinkybė, kad paketus, kuriuose turėjo būti narkotinės medžiagos, jis paėmė prašomas asmens, kurio negali įvardinti, negali būti vertinama kaip jo nekaltumą patvirtinanti aplinkybė, nes to negalima patikrinti BPK nustatyta tvarka. Be to, kaip matyti iš duomenų, esančių byloje, automobilio „Peugeot 407“ pastatymas aikštelėje, esančioje (duomenys neskelbtini), nei dėl metų laiko, nei dėl kitų aplinkybių nebuvo kaip nors susijęs su J. L. vykdoma veikla – padangų keitimu. Iš slapto sekimo protokolų taip pat nustatyta, kad J. L. jokių remonto ar aptarnavimo darbų automobiliui „Peugeot 407“ neatliko.

3.8. Išteisintojo parodymų teisingumą paneigia ir jo paties nurodyta aplinkybė, kad dėl iš automobilio paimtų maišų į jį niekas nesikreipė ir šių maišų neieškojo. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad policijos pareigūnų automobilyje rastų narkotinių medžiagų bendra masė yra 37 037,33 g, ir vertinant šių medžiagų rinkos kainą, akivaizdu, kad narkotinių medžiagų turėjo būti ieškoma. Visos išdėstytos aplinkybės patvirtina, kad automobilyje buvusios narkotinės medžiagos buvo skirtos J. L..

3.9. Atsižvelgiant į kasacinės instancijos teismo formuojamą praktiką dėl netiesioginių įrodymų, (pvz, kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-343-719/2018, Nr. 2K-125-511/2019, Nr. 2K-204-689/2019), matyti, kad šioje byloje nors ir nėra tiesioginių įrodymų, tačiau J. L. elgesys (daiktų pernešimui pasirinkti maišai, skubėjimas pasišalinti nuo automobilio, priėjus prie automobilio iš karto buvo atidaryta bagažinė, net neapžiūrėjus automobilio, ar jis atrakintas, ar ne, atsineštų maišų tikrinimas, paneigimas, kad kažkas ieškojo iš automobilio paimtų maišių ir pan.), vertinant jas visų bylos aplinkybių kontekste, leidžia daryti išvadą, kad J. L. žinojo, dėl kokios priežasties į stovėjimo aikštelę buvo atvarytas automobilis „Peugeot 407“, taip pat žinojo, kad automobilyje yra paliktos narkotinės medžiagos – kanapės, kurias jis turėjo pasiimti.

3.10. Pirmosios instancijos teismas taip pat iš esmės neatsižvelgė ir nevertino liudytojo K. J. parodymų, kuriuos šis davė ikiteisminio tyrimo metu ir bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Ikiteisminio tyrimo metu ne kartą apklaustas K. J. parodė, kad J. L. prašymu padėjo pernešti maišus iš automobilio, jis trumpam išvažiavo, o kai grįžo nei J. L., nei jų atneštų maišų garaže nebebuvo. Be to, liudytojas viso proceso metu tvirtino, kad po kurio laiko, jam būnant garaže, jis girdėjo kaip J. L. ir kiti asmenys tarpusavyje kalbėjo apie apgaulę. K. J. jo apklausų metu parodė, kad jis pokalbyje nedalyvavo, tačiau suprato, kad jie kalba apie daiktus, buvusius tuose maišuose, kad tai susiję būtent su tais daiktais iš automobilio „Peugeot 407“. Be to, ir 2022 m. rugsėjo 15 d. tarnybiniame pranešime dėl nustatytų aplinkybių nurodyta, kad sulaikius K. J., atlikus kratą jo gyvenamojoje vietoje bei vykstant automobiliu iš Tauragės į Vilnių, K. J. papasakojo, kad vėliau, kai J. L. ir E. Ž. apžiūrinėjo maišų turinį, girdėjo, kaip šie keikėsi sakydami, kad juos apgavo. Be to, liudytojas K. J. ikiteisminio tyrimo metu ne kartą parodė, kad J. L. vartoja žolę. Vertinant šiuos liudytojo parodymus su jau išdėstytomis aplinkybės, matyti, kad jie tik sustiprina įsitikinimą bei pagrindžia, jog J. L. iš automobilio ėjo pasiimti ne kažkokių jam nežinomų daiktų ar padangų, o būtent narkotinių medžiagų, o atsineštuose maišuose jų neradęs, apie tai kalbėjo su kitais asmenimis ir piktinosi, kad buvo apgautas. Nei K. J. parodymų apie girdėtą pokalbį, kad asmenys buvo apgauti, nei aplinkybės, kad J. L. vartoja narkotines medžiagas, Klaipėdos apygardos teismas nevertino, jų neaptarė ir nepasisakė dėl jų įrodomosios reikšmės.

3.11. E. Ž. ir J. L., duodami parodymus proceso metu, siekė sumenkinti liudytojo K. J. parodymus, teigdami, kad jis yra melagis, apgaudinėja žmones. Tačiau byloje nėra duomenų, leidžiančių K. J. parodymus vertinti kritiškai ar kaip nepatikimus. Proceso metu nebuvo nustatyta, kad K. J. būtų suinteresuotas bylos baigtimi ar siektų apkalbėti J. L. ar kitus proceso dalyvius.

3.12. Išdėstytos aplinkybės patvirtina, kad bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas nevertino įrodymų visumos, juos vertino atsietai ir selektyviai, nesiėmė priemonių visapusiškai ir objektyviai išsiaiškinti visas teisingam bylos išsprendimui reikšmingas aplinkybes, kas lėmė nepagrįsto ir neteisingo pirmosios instancijos teismo nuosprendžio priėmimą. Išdėstyti BPK reikalavimų pažeidimai yra esminiai, sukliudę teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą.

2. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje prokuroras prašė apeliacinį skundą patenkinti, o išteisintasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo teisiniai argumentai ir išvados

Klaipėdos apygardos prokuratūros organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokuroro Vitalijaus Gulenkovo apeliacinis skundas atmetamas.

3. Teisėjų kolegija, įvertinusi baudžiamosios bylos medžiagą, apeliacinio skundo argumentus, atlikusi įrodymų tyrimą ir teismo posėdyje apklaususi išteisintąjį J. L., liudytojus V. G., Aleksejų Aniskovičių, išklausiusi proceso dalyvių pateiktus argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra iš esmės yra teisėtas ir pagrįstas, esminių baudžiamojo proceso teisės normų pažeidimų, vertinant įrodymus, nepadaryta. Apygardos teismas pagrįstai J. L. išteisino dėl kaltinimo pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 260 straipsnio 3 dalį. Priešingai nei nurodoma prokuroro apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė teisingam bylos išnagrinėjimui reikšmingas faktines aplinkybes, įvertino byloje surinktų ir teisiamajame posėdyje ištirtų įrodymų visetą bei priėjo pagrįstos išvados dėl J. L. veiksmų teisinio vertinimo. Teisėjų kolegija nenustatė pagrindo sutikti su prokuroro pateikiamu faktinių aplinkybių vertinimu, formuojančiu priešingas išvadas nei padarytos pirmosios instancijos teismo. Tačiau teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, pagrįstai priimdamas dėl J. L. išteisinamąjį nuosprendį, neteisingai nustatė jo išteisinimo pagrindą. Todėl skundžiamas nuosprendis keičiamas dėl dalies nuosprendyje išdėstytų teismo išvadų neatitikimo bylos aplinkybėms (BPK 328 straipsnio 3 punktas).

Dėl J. L. išteisinimo pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 260 straipsnio 3 dalį

4. Prokuroras apeliaciniame skunde nesutinka su J. L. išteisinimu dėl kaltinimo pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 260 straipsnio 3 dalį. Teigia, kad baudžiamojoje byloje pakanka duomenų J. L. pripažinti kaltu įvykdžius šią jam inkriminuotą veiką, o priešinga pirmosios instancijos teismo išvada padaryta neįvertinus visų byloje esančių įrodymų, pažeidus įrodymų vertinimo taisykles, netinkamai įvertinus byloje surinktus duomenis ir jų tarpusavio sąsajas bei neišnagrinėjus visų aplinkybių, turinčių reikšmės J. L. kaltei pagrįsti. Prokuroro manymu, siejant, analizuojant ir lyginant išteisintojo J. L., liudytojo K. J. parodymus, vertinant J. L. elgesį, slapto sekimo protokole užfiksuotus duomenis, nustatytos faktinės aplinkybės, kurios pagrindžia J. L. kaltę.

5. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su šiais prokuroro apeliacinio skundo argumentais. Prokuroras, skunde dėstydamas poziciją dėl nustatytų aplinkybių ir byloje surinktų įrodymų, pateikia savitą bylos duomenų vertinimą, kurį, teisėjų kolegijos manymu, paneigia byloje esantys įrodymai. Teisėjų kolegija, atlikusi ištirtų įrodymų analizę, su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis, pagrįstomis bylos duomenimis, sutinka. Pritartina, jog byloje nebuvo surinkta pakankamai objektyvių įrodymų, galinčių neabejotinai ir neginčijamai patvirtinti tai, kad kaltinime nurodytomis aplinkybėmis J. L. pasikėsino įgyti labai didelį kiekį (37 037,33 g) narkotinių medžiagų – kanapių (antžeminių dalių), o jam reiškiamas kaltinimas grindžiamas tik prielaidomis. Kaltinimo nurodoma aplinkybė, kad J. L. iškrovė automobilio „Peugeot 407“ bagažinėje buvusias medžiagas ir pernešė jas į garažą, ko neneigia ir pats išteisintasis, nei pati savaime, nei vertinant šią aplinkybę kartu su kitais apeliaciniame skunde išdėstytais įrodymais (J. L. ir K. J. parodymais, J. L. elgesiu, kraunant minėtas dėžes, slapto sekimo protokolais ir kt.), nėra pakankama pirmosios instancijos teismo išvadoms paneigti. Tai, kad teismas padarė kitokias išvadas ir priėmė kitokį sprendimą, nei pageidauja prokuroras, savaime nereiškia, kad padaryta esminių BPK pažeidimų, t. y., kad įrodymai įvertinti, pažeidžiant įrodymų vertinimo taisykles.

6. BK 2 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį. Asmuo gali būti pripažintas kaltu, jeigu visi kaltinimo elementai yra pagrįsti įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę, padarius nusikalstamą veiką, bei kitas svarbias bylos aplinkybes. To paties reikalauja ir nekaltumo prezumpcijos principas, reiškiantis, kad kaltininko kaltė baudžiamojoje teisėje nėra preziumuojama. Nesurinkus byloje neginčijamų įrodymų, patikimai patvirtinančių kaltinime nurodytų veikų padarymą, būtina vadovautis bendruoju baudžiamosios teisės principu in dubio pro reo (visi neaiškumai ir netikslumai aiškinami kaltininko naudai), kas taip pat reiškia, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis (kasacinio teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-532/2012, Nr. 2K-7-173/2014, Nr. 2K-317-719/2018, Nr. 2K-7-97-895/2019, Nr. 2K-43-458/2021, Nr. 2K-187-495/2022). Europos Žmogaus Teisių Teismas, aiškindamas Konvencijos 6 straipsnio 2 dalį, taip pat ne kartą yra konstatavęs, kad abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai (pvz., 1988 m. gruodžio 6 d. sprendimas byloje Barber, Messegué ir Jabardo prieš Ispaniją, peticijos Nr. 10590/83; 2001 m. kovo 20 d. sprendimas byloje Telfner prieš Austriją, peticijos Nr. 33501/96). Taigi, esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių, draudžiama priimti apkaltinamąjį nuosprendį ar veiką kvalifikuoti pagal kaltinimą, kurio požymiai nėra nustatyta tvarka ir neginčytinai įrodyti. Šiuo atveju spręstina, kad bylą nagrinėjant pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose buvo imtasi visų priemonių prieštaringumams ir neaiškumams pašalinti, tačiau to nepavyko padaryti.

7. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad galiojantis teisinis reguliavimas leidžia baudžiamojon atsakomybės traukiamiems asmenims laisvai rinktis gynybos taktiką, duoti parodymus, kurie atitinka jų pasirinktą gynybos poziciją, taip pat ir atsisakyti duoti bet kokius parodymus, sutikti ir atsakyti tik į tam tikrus klausimus, duoti paaiškinimus dėl tiriamų duomenų ir pan. Vertindamas jų parodymus, teismas išvadas dėl byloje esančių duomenų daro, analizuodamas ne tik jų parodymų turinį, logiškumą, nuoseklumą ir kt., bet ir lygina juos su duomenimis, gautais iš kitų įrodymų šaltinių. Kaltės turinys atskleidžiamas ne tik kaltinamo asmens parodymais, bet ir kitais baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka gautais duomenimis, kurie vienu ar kitu aspektu patvirtina arba paneigia nurodomas faktines aplinkybes.

8. Nustatyta, kad J. L. baudžiamojo proceso metu neigė aplinkybę, jog pasikėsino įgyti labai didelį kiekį narkotinių medžiagų. Ikiteisminio tyrimo metu vykusioje pirmoje apklausoje, kuri vyko praėjus kiek daugiau nei metams po byloje nagrinėjamo įvykio, išteisintasis J. L. parodė neturintis nieko bendro su labai didelio kiekio narkotinių medžiagų įgijimu. Nors šios apklausos metu išteisintasis abejojo, kad pranešime apie įtarimą nurodytu laiku, t. y., 2021 m. rugsėjo 6 d., jis buvo įvykio vietoje (garaže, esančiame (duomenys neskelbtini)), teigdamas, jog šioje vietoje jis dirba sezoninį darbą (montuoja padangas), o rugsėjo mėnesį „dar buvo ne sezonas“, tačiau pripažino, kad minėtoje vietoje jis nuomoja garažą, ten dirba (t. 14, b. l. 142–145). Kitoje apklausoje išteisintasis į klausimą, ar jo kas nors prašė paimti narkotines medžiagas iš automobilio, atsakė, kad tokio prašymo jis nebuvo gavęs, tačiau tuo pačiu parodė, kad dirbdamas garaže jis dažnai ką nors nešioja – maišus, daiktus, taip pat ir iš automobilio, o kiekvieno nešamo maišo jis netikrina, teigė, kad būna ir atvejų, kai kas nors paprašo ką nors padėti atnešti (t. 14, b. l. 149–152). Vėlesnėje apklausoje, susipažinęs su pateiktu vaizdo įrašu, kuriame užfiksuota, kaip iš automobilio esančių dėžių perkraunami maišai, J. L. parodė, kad tikriausiai kažkas jo paprašė kažką parnešti iš automobilio, tačiau kas to paprašė – prisiminti ir nurodyti jis negalėjo, teigė, jog tai buvo nieko neišsiskiriantis, dažnai pasitaikantis įvykis, nes toje vietoje (garaže) jis dirbo kiekvieną dieną ir dažnai būdavo, jog kažkas paprašydavo ką nors atnešti (t. 14, b. l. 153–156). Šios pozicijos išteisintasis laikėsi ir kitoje ikiteisminio tyrimo metu vykusioje apklausoje (t. 14, b. l. 160–162). Pirmosios instancijos teisme išteisintasis taip pat parodė, kad kaltinime nurodytą dieną jis buvo garaže, kažkas jo paprašė pernešti iš automobilio maišus, kuriuos pernešė kartu su K. J. (t. 15, b. l. 179–180).

Žemesnės instancijos teismas

9. Pažymėtina, kad prokuroro apeliaciniame skunde keliant klausimą dėl neišsamios J. L. apklausos pirmosios instancijos teisme, jam neuždavus klausimo, ar jis žinojo, kokias medžiagas jis paima iš automobilio „Peugeot 407“, išteisintasis J. L. buvo apklaustas apeliacinės instancijos teismo posėdyje. J. L. šios apklausos metu dar kartą parodė, kad neprisimena asmenų, kurie jo prašė pernešti daiktus. Paaiškino, kad garaže yra šurmulys, kiekvieną dieną ten būna žmonių, jų visų pažinoti neįmanoma. Išteisintasis negalėjo prisiminti, kiek laiko praėjo nuo prašymo paimti daiktus iš automobilio iki tų daiktų paėmimo, paaiškino, kad tai buvo įprasta darbo diena ir jis šių aplinkybių nefiksavo. Eidamas į automobilį paimti daiktų, jis nežinojo, kiek tų daiktų yra, kaip jie supakuoti. Išteisintasis parodė ir tai, kad maišuose buvusios medžiagos jokio aitraus specifinio kvapo neskleidė, jos nebuvo panašios į sudžiovintą žolę ar šieną, tos medžiagos pasirodė panašios į granules, tokias, kokios beriamos į krosnį deginti. Atsakydamas į klausimą dėl prokuroro apeliaciniame skunde nurodyto tarp jo ir kitų asmenų vykusio pokalbio, apie kurį parodė K. J., J. L. parodė, kad šiame pokalbyje iš jam pažįstamų asmenų dalyvavo E. Ž. ir asmuo, vardu V., kurio pavardė prasideda raide „G“. Apie pokalbio turinį J. L. paaiškinti negalėjo, teigė, kad pokalbių būdavo dažnai ir apie viską, pavyzdžiui, „vienas nusipirko mašiną, sako, kad be gedimų, parsivaro, paaiškėja, kad su gedimais, tai ir sako, jog apgavo, „išdūrė“ (t. 16, b. l. 78–79).

10. Taigi, iš viso proceso metu duotų J. L. parodymų turinio yra aišku, kad jis neigė žinojęs ar bent bendrais bruožais supratęs, jog automobilyje „Peugeot 407“ buvusiose dėžėse, jose esančiuose maišuose buvo narkotinės medžiagos, ir šie jo parodymai nėra paneigti. Pažymėtina, kad įrodymai, kuriais grindžiama kaltininko kaltė, turi sudaryti vieningą vieni kitus atitinkančių ir papildančių įrodymų grandinę, iš jų analizės nuosprendyje logiškai ir įtikinamai turi išplaukti kaltininko kaltę ar kitas svarbias bylos aplinkybes patvirtinančios išvados. Teisėjų kolegijos vertinimu, J. L. kaltė dėl pasikėsinimo disponuoti labai dideliu kiekiu narkotinių medžiagų, neįrodyta, ir šios išvados prokuroro skunde dėstomi argumentai nepaneigia.

11. Vienas iš įrodymų šaltinių, kuris, pasak prokuroro, patvirtina išteisintojo J. L. kaltę dėl pasikėsinimo įgyti labai didelį kiekį narkotinių medžiagų, yra liudytojo K. J. parodymai. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad ikiteisminio tyrimo metu ne kartą apklaustas K. J. parodė, kad J. L. prašymu padėjo pernešti maišus iš automobilio, jis trumpam išvažiavo, o kai grįžo nei J. L., nei jų atneštų maišų garaže nebebuvo. Taip pat liudytojas parodė girdėjęs, kaip J. L. ir kiti asmenys tarpusavyje kalbėjo apie apgaulę, iš pokalbio turinio jis suprato, kad jie kalbėjo apie daiktus, buvusius maišuose.

12. Vertinant K. J. parodymus matyti, kad jis proceso metu buvo apklaustas kelis kartus: ir kaip įtariamasis, kuriam vėliau ikiteisminis tyrimas 2023 m. birželio 12 d. prokuroro nutarimu nutrauktas BPK 212 straipsnio 1 punkto pagrindu (nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių), ir kaip liudytojas, o pirmosios instancijos teisme K. J. parodė ir prokuroro apeliaciniame skunde išdėstytas aplinkybes, t. y., kad pernešti iš automobilio „Peugeot 407“ daiktus jo paprašė J. L., parnešus iš automobilio maišus, jis (K. J.) po 10 minučių iš garažo išvažiavo, o kai grįžo, J. L. garaže nebuvo, taip pat jame nebuvo ir parneštų maišų. Šios apklausos metu liudytojas K. J. parodė ir apie girdėtą pokalbį, kad „kažkas kažką apgavo“, nedetalizuodamas, kas ir kam tokius žodžius pasakė, tarp kokių asmenų šis pokalbis vyko. Paklaustas apie E. Ž., K. J. teigė jį žinantis kaip asmenį, kuris kartu su J. L. „užsiėmė su padangomis“, parodė, kad su E. Ž. apie maišus nebendravo. Pirmosios instancijos teisme K. J. taip pat tvirtino, kad su J. L. bendravimas buvo draugiškas, prašymas ką nors parnešti nebuvo vienkartinis, ir toks J. L. prašymas nagrinėjamu laiku jam įtarimų nesukėlė (t. 15, b. l. 171).

Žemesnės instancijos teismas

13. Tačiau ikiteisminio tyrimo metu apie šias visas aplinkybes K. J. davė ir kitokius parodymus. Pirmoje ikiteisminio tyrimo apklausoje K. J. parodė, kad 2021 m. rugsėjo 6 d. ryte, jam būnant darbo vietoje (garaže, esančiame (duomenys neskelbtini)), atvyko kolegos, su kuriais jie nuomojasi garažą – J. L. ir E. Ž.. Tą dieną, ryte, E. Ž. jo paklausė, ar galės jiems padėti iškraustyti sugedusį automobilį, sakė, kad automobilis yra jų draugų, grįžusių iš užsienio. Automobilis sugedo, todėl reikalinga pagalba iškraunant jame esančius daiktus. Vėliau, pietų metu J. L. jo paprašė padėti iškrauti daiktus, todėl jie nuėjo prie automobilio „Peugeot 407“, J. L. atidarė bagažinę, iš bagažinės paėmė daiktus, sudėjo juos į juodus šiukšlių maišus, šiuos maišus jie abu nunešė į garažą ir padėjo toje pusėje, kur dirbo J. L. („juos nunešėm į garažą, į J. pusę, padėjome prie montavimo staklių“). Po kurio laiko, eidamas pro šalį K. J. pastebėjo, kad toje vietoje, kur buvo padėti atnešti maišai, šių maišų nebuvo, ant žemės buvo pribarstyta medžio drožlių granulių, ir jis suprato, kad tai išbyrėjo iš atnešto maišo. Jis J. L. paklausė, kas tai, ir J. L. jam atsakė, kad tai krosniai kūrenti granulės. Po to jis iš garažo išvyko, o jam grįžus, J. L. garaže jau nebuvo. K. J. šios apklausos metu taip pat parodė, kad tos pačios savaitės pabaigoje jis girdėjo, kaip E. Ž. su J. L. ir dar du asmenys (vieno jų vardas V. (asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką metu K. J. atpažino V. G., kaip jo nurodytą asmenį, vardu V.; t. 14, b. l. 81–87), o kito asmens duomenų K. J. nežinojo) tarpusavyje kalbėjosi, kad „kažkas kažką išdūrė, t. y., apgavo“, iš pokalbio jis suprato, kad minėti asmenys kalbėjosi apie daiktus, buvusius „tuose“ maišuose, kad tai susiję su tais daiktais iš automobilio „Peugeot 407“. K. J. parodė ir tai, kad po maždaug dviejų savaičių, kai padėjo J. L. iškrauti daiktus iš jų draugų automobilio, jam E. Ž. pasakė, kad „kai grįš draugai, atsiskaitys už pagalbą“. K. J. nebuvo konkrečiai įvardinta, ar atsiskaitys „tie draugai“, ar E. Ž. su J. L. (t. 14, b. l. 60–62).

14. Pas ikiteisminio tyrimo teisėją vykusioje apklausoje K. J. parodė, kad iš automobilio padėti sunešti maišus jo paprašė J. L., parneštus maišus padėjo „J. pusėje“, maišai šioje vietoje buvo apie valandą laiko, vėliau jis išvažiavo, o kai grįžo, garaže nei maišų, nei J. L. nebuvo. K. J. parodė, kad maždaug po savaitės jis išgirdo pokalbį, vykusį tarp J. L., galbūt E. Ž., V. ir nepažįstamo asmens apie tai, kad „kažkas kažką apgavo“, tačiau negalėjo patikslinti, kuris iš asmenų tai pasakė. K. J. taip pat teigė, kad po maždaug dviejų savaičių J. L. jam sakė, jog už pagalbą su juo (K. J.) bus atsiskaityta, kai „grįš draugai“ (t. 14, b. l. 71–73).

15. Papildomos apklausos metu K. J. pirmiausiai parodė, kad padėti parnešti daiktus iš sugedusio draugų automobilio jo paprašė J. L. ir E. Ž., vėliau parodė, kaip galima spręsti iš parodymų turinio – kad to paprašė E. Ž., o kada tiksliai reikės parnešti daiktus, pasakys J. L. („iš bendro pokalbio, kai dar E. prašė, kad reikės atnešti draugų daiktus, jis paminėjo kažkaip, kad gali būti kažkas uždrausto, aš dabar neprisimenu, kaip būtent išsireiškė jis, bet supratau, kad kalba eina apie kažkokius gal uždraustus daiktus. Po pokalbio E. išvažiavo. Vėliau, tarp 13–14 val. atėjo J. ir pasakė, kad einam“). Apklausos metu K. J. parodė ir tai, kad parneštus į garažą maišus padėjo „J. ir E. garažo pusėje“. Apie girdėtą pokalbį K. J. parodė tai, kad po kelių dienų garaže pokalbis vyko tarp E. Ž., J. L., V. ir dar vieno nepažįstamo jam asmens ir šio pokalbio metu „lyg E. sakė, kad juos išdūrė, bet kas ir kaip, nieko nesakė“. Taip pat, pasak K. J., tą dieną jam E. Ž. pasakė, kad už pagalbą su juo atsiskaitys, paaiškino, kad grįžę draugai, iš kurio automobilio jiems padėjo pernešti daiktus, atvažiuos ir atsiskaitys. Šios apklausos metu K. J. taip pat parodė, kad tuo metu, kai prie garažo „atsirado“ automobilis „Peugeot 407“, jam pasirodė, kad E. Ž. šį automobilį stebėjo, t. y., savaitgalį, važiuodamas pro šalį matė prie garažo stovintį E. Ž. automobilį (t. 14, b. l. 76–80). Akistatos tarp J. L. ir K. J. metu K. J. parodė, kad prašymo parnešti iš automobilio daiktus jis sulaukė iš J. L., tačiau taip pat teigė, kad šio pokalbio metu buvo dar vienas asmuo, t. y., E. Ž. (t. 14, b. l. 95–100).

16. Taigi, apibendrindama visus aptartus K. J. parodymus, teisėjų kolegija neturi pagrindo jų vertinti kaip nuoseklių ir patvirtinančių J. L. kaltę, t. y., kad J. L. žinojo ar bent bendrais bruožais suvokė, jog maišuose, kurie buvo pernešami iš automobilio į garažą, bus narkotinės medžiagos, ir kad būtent jis išimtinai buvo pirminis iniciatorius šiems daiktams pernešti. Nors objektyviai nustatyta, kad automobilyje „Peugeot 407“ sukrautose dėžėse, pakuotėse, iki jas pakeičiant muliažu, buvo narkotinės medžiagos, ir J. L. kartu su K. J. šiose dėžėse buvusius maišus pernešė į garažą, tačiau vien šios nustatytos aplinkybės, vertinant jas kartu ir su K. J. parodymais, neleidžia vienareikšmiai vertinti, jog J. L. žinojo ar bent bendrais bruožais suvokė, kad reiks pernešti būtent narkotines medžiagas. Dalis aptartų K. J. parodymų ne paneigia J. L. proceso metu išdėstytą poziciją, kad maišus, nežinodamas jų turinio, iš automobilio pernešė paprašytas kito asmens, o priešingai – šią jo poziciją tik patvirtina.

17. Priešinga išvada negali būti daroma ir įvertinus prokuroro apeliaciniame skunde nurodytą argumentą, kad 2022 m. rugsėjo 15 d. tarnybiniame pranešime dėl nustatytų aplinkybių nurodyta, jog sulaikius K. J., atlikus kratą jo gyvenamojoje vietoje bei vykstant automobiliu iš Tauragės į Vilnių, K. J. papasakojo, kad vėliau, kai J. L. ir E. Ž. apžiūrinėjo maišų turinį, girdėjo, kaip šie keikėsi sakydami, kad juos apgavo. Visų pirma, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad minėtame tarnybiniame pranešime užfiksuota ir aplinkybė, apie kurią K. J., kaip minėta, parodė ir ikiteisminio tyrimo metu, kad išimti automobilyje „Peugeot 407“ buvusius daiktus paprašė E. Ž., kartu su juo taip pat buvo J. L.. Tačiau nė vienoje apklausoje K. J. neparodė, kad J. L. ir E. Ž. kartu apžiūrinėjo maišų turinį, kaip nurodoma minėtame tarnybiniame pranešime, o kitų duomenų, patvirtinančių šiuos tarnybiniame pranešime užfiksuotus duomenis, byloje nėra. Kaip jau buvo minėta, K. J. proceso metu parodė, kad netrukus po to, kai jis su J. L. atnešė maišus iš automobilio į garažą, jis (K. J.) iš garažo išvyko, o jam grįžus į garažą, jame nei J. L., nei atneštų maišų nebuvo. Pokalbį apie apgaulę K. J. parodė girdėjęs, tačiau šis pokalbis vyko ne tarp E. Ž. ir J. L., bet iš viso tarp keturių asmenų, ir K. J. taip pat nė vienoje apklausoje neparodė, kad būtent J. L. skundėsi, kad apgautas buvo jis arba, taip pat ir jis. Pažymėtina ir tai, kad nors K. J. parodė supratęs, kad pokalbis apie apgaulę buvo susijęs su jo ir J. L. parneštais maišais ir jų turiniu, tačiau ir šiuos jo parodymus patvirtinančių duomenų byloje nėra – J. L. parodė, kad pokalbis apie apgaulę galėjo būti susijęs su prekyba automobiliais, o apeliacinės instancijos teismo posėdyje apklaustas liudytojas V. G., K. J. nurodytas kaip asmuo, taip pat dalyvavęs minėtame pokalbyje, parodė, kad su byloje nagrinėjama situacija jis nėra susijęs, o su J. L. apie tai, kad pastarasis yra kaltinamas „kažkokiomis narkotinių medžiagų vagystėmis“ jis kalbėjo po to, kai J. L. buvo paleistas iš suėmimo (t. 16, b. l. 103–104). Taigi, byloje nėra, o ir papildomai apklausus liudytoją V. G., ir negauta jokių papildomų duomenų, kurie leistų daryti išvadą, jog išteisintasis žinojo ar bent bendrais bruožais suvokė apie tai, kad pernešė narkotines medžiagas.

18. J. L. nurodytos aplinkybės, kad jis nežinojo, jog automobilyje, jame esančiose dėžėse, o jose – maišuose yra narkotinės medžiagos ir šios medžiagos jam nepriklausė (nebuvo skirtos jam įgyti), nepaneigia ir kiti prokuroro apeliaciniame skunde dėstomi argumentai, kad į garažą parneštų medžiagų (nežinant, kad narkotinės medžiagos buvo pakeistos į medienos granules ir smulkintą popierių), kurių kiekis labai didelis, o kaina rinkoje – aukšta, niekas nepasiėmė ir niekas dėl to į J. L. nesikreipė. Iš tiesų, iš J. L. parodymų yra žinoma, kad pernešus maišus iš automobilio į garažą, su juo niekas dėl jų atsiėmimo nesusisiekė ir tiesiogiai iš jo šių parneštų maišų nepasiėmė. Tačiau, vertinant šiuos J. L. parodymus kartu su kitomis byloje nustatytomis aplinkybėmis, tai neleidžia daryti išvados, kad J. L. žinojo ar bent jau bendrais bruožais suvokė, jog maišuose yra narkotinės medžiagos ar, kad šios medžiagos buvo skirtos jam. Šią išvadą teisėjų kolegija daro įvertinusi tai, kad byloje nustatyta, jog iš automobilio parnešti maišai buvo padėti garaže, ant žemės, ne kur nors slepiant, o gerai matomoje ir lengvai pasiekiamoje vietoje, ir vien šios aplinkybės iš dalies leidžia spręsti, kad J. L. nežinojo apie tai, kokia vertinga, turinti didelę kainą rinkoje, tačiau tuo pačiu ir draudžiama apyvartoje, medžiaga yra. Be to, šį garažą bendrai nuomojosi trys asmenys, t. y., J. L., K. J. ir E. Ž., jame taip pat dažnai dirbo ir liudytojas V. G. (t. 16, b. l. 103–104), o iš išteisintojo J. L. parodymų, kuriuos paneigiančių duomenų byloje nėra, ir kurie pagal garaže vykdytą veiklą (automobilių remontas, priežiūra) yra logiški, garaže be minėtų asmenų nuolat buvo ir kitų pašalinių žmonių. Todėl aptartos aplinkybės leidžia spręsti, kad garaže padėtus maišus, iš anksto neinformavęs ir apie tai nepranešęs, galėjo pasiimti ir jas iš automobilio parnešti paprašęs ar apie jų pernešimą į garažą žinojęs asmuo. Teisėjų kolegija sprendžia, kad išteisintasis J. L. neabejotinai žinojo kas jo prašė šiuos daiktus pernešti, ir to nenurodė. Vis tik, galiojantis įstatymas nedraudžia baudžiamojon atsakomybėn traukiamam asmeniui pasirinkti tylėti ir neduoti parodymų. Tuo pačiu įstatymas įpareigoja būtent ikiteisminio tyrimo institucijas ir prokuratūrą įrodyti tokio asmens kaltę. Siekiant išsiaiškinti aplinkybes apie perneštas medžiagas ir tolimesnį jų likimą, apeliacinės instancijos teismo posėdyje, kaip liudytojas, buvo apklaustas vyriausiasis tyrėjas A. Aniskovičius. Jis paaiškino, kad tyrimo metu jie [policija] aiškinosi, kur dingo narkotinių medžiagų muliažai, teigė, kad jie lyg buvo nunešti į garažo teritorijoje buvusį padangų servisą, tačiau negalėjo įvardinti, kokie konkrečiai asmenys šiuos veiksmus atliko („asmenys pastebėjo, kad ten nėra narkotinių medžiagų <...> ir tie muliažai lyg ir liko tame servise, o paskui, kur jie keliavo, tai negaliu pasakyti“) (t. 16, b. l. 100–104).

19. Pažymėtina ir tai, kad byloje nagrinėjamos nusikalstamos veikos laikas yra 2021 m. rugsėjo 6 d., J. L. BPK 140 straipsnio tvarka laikinai sulaikytas 2022 m. rugsėjo 15 d. (t. 14, b. l. 127–129), 2022 m. rugsėjo 16 d. jam įteiktas pranešimas apie įtarimą (t. 14, b. l. 139–141) ir tą pačią dieną vyko pirma jo apklausa (t. 14, b. l. 142–144). Per šį vienerių metų laikotarpį baudžiamojoje byloje taip pat nebuvo gauta jokių duomenų, iš kurių būtų galima spręsti, kad J. L. žinojo ar bent bendrais bruožais suvokė, jog minėtuose maišuose buvo narkotinės medžiagos ir šios medžiagos priklausė jam ar, juolab, kaip nurodyta apeliaciniame skunde, būtent J. L., supratęs, kad maišuose yra ne narkotinės medžiagos, o medžio granulės, išgabeno šiuos maišus iš garažo. Vilniaus miesto apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjo 2021 m. rugsėjo 3 d. nutartimi buvo leista 3 mėnesių laikotarpiu nuo 2021 m. rugsėjo 3 d. iki 2021 m. gruodžio 3 d. atlikti vietovės, esančios (duomenys neskelbtini) bei jos prieigų slaptą sekimą, leidžiant slapto sekimo metu daryti vaizdo ir/ar garso įrašus, filmuoti, fotografuoti, panaudojant visų rūšių vaizdo ir garso fiksavimo technines priemones, GPS sekimo įrenginius (t. 2, b. l. 31–33). Tačiau byloje nėra nustatyta, kad šių veiksmų išdavoje būtų gauta papildomų duomenų, patvirtinančių J. L. kaltę. Taip pat apeliacinės instancijos teismo posėdyje liudytojas A. Aniskovičius patvirtino, kad J. L. atžvilgiu buvo leista klausytis telefoninių pokalbių, taip pat buvo leista klausytis ir įrašyti jo pokalbius suėmimo metu, tačiau užfiksuoti pokalbiai nebuvo informatyvūs, todėl buvo priimtas sprendimas juos sunaikinti. Pažymėtina ir tai, kad liudytojas A. Aniskovičius, atsakinėdamas į kolegijos pirmininkaujančio klausimus parodė, kad iki to momento, kai J. L. buvo atpažintas kaip asmuo, paėmęs iš automobilio medžiagas, kitos informacijos, kad jis yra susijęs su disponavimu narkotinėmis medžiagomis, pareigūnai neturėjo (t. 16, b. l. 100–103).

20. Taip pat, teisėjų kolegijos vertinimu, priešingai nei nurodyta prokuroro apeliaciniame skunde, apie J. L. kaltę pasikėsinus disponuoti labai dideliu kiekiu narkotinių medžiagų negalima spręsti ir vertinant J. L. elgesį, jam iš automobilio perkraunant medžiagas į atsineštus juodus šiukšlių maišus, šiam darbui atlikti paprašant K. J. pagalbos, perkrovus automobilyje buvusias medžiagas į maišus, kaip nurodyta apeliaciniame skunde, skubant kuo greičiau pasišalinti nuo automobilio ir panašiai.

21. Byloje nustatyta, kad automobilis „Peugeot 407“ su jame buvusiomis narkotinėmis medžiagomis prie garažų, esančių (duomenys neskelbtini), buvo atgabentas 2021 m. rugsėjo 3 d., o jame buvusias medžiagas J. L. kartu su K. J. iškrovė po kelių dienų, t. y., 2021 m. rugsėjo 6 d. Iš slapto sekimo protokolo (t. 2, b. l. 36–38), iš prie jo esančių fotolentelių (t. 2, b. l. 39–47) bei vaizdo įrašo (vokas ant t. 2 viršelio) nustatyta, kad 2021 m. rugsėjo 6 d. 13.21 val. prie automobilio priėję J. L. ir K. J., J. L. atidarius automobilio bagažinę, kuri nebuvo užrakinta, o iš lauko pusės buvo matyti joje sukrautos dėžės, į juodus plastikinius šiukšlių maišus sukrovė bagažinėje, dėžėse buvusius maišus ir po minutės, nešini maišais, nuo automobilio pasišalino. Iš vaizdo įrašo iš tiesų galima spręsti, kad J. L., pasišalindamas nuo automobilio, kaip nurodyta ir slapto sekimo protokole, ir prokuroro apeliaciniame skunde, ėjo skubiai, labai trumpą atstumą ir bėgo. Tačiau įvertinus tai, kad medžiagos iš automobilio į garažą buvo perneštos darbo dieną (2021 m. rugsėjo 6 d. buvo pirmadienis), darbo laiku, šviesiu paros metu (13.21 val.), o nuo automobilio atgabenimo prie garažų, esančių (duomenys neskelbtini), iki medžiagų iš jo iškrovimo ir pernešimo į garažą praėjo trys paros, vien tik vaizdo įraše užfiksuotas J. L. greitas ėjimas, trumpas bėgimas neleidžia pritarti prokuroro apeliacinio skundo teiginiui, kad tokiu būdu J. L. siekė likti nepastebėtas kitų asmenų. Priešingai nei nurodyta apeliaciniame skunde, tai, kad J. L. žinojo apie automobilyje padėtas narkotines medžiagas ir labai didelį jų kiekį, negalima spręsti ir iš to, kad medžiagoms pernešti į garažą jis paprašė K. J. pagalbos. Jau buvo minėta, kad K. J. apklausų metu parodė ir tai, kad pirminį prašymą parnešti daiktus iš automobilio jis gavo iš kito asmens, ne iš J. L.. Be to, kaip galima matyti iš prie minėto slapto sekimo protokolo esančių fotolentelių bei vaizdo įrašo, visas automobilyje buvusias medžiagas J. L. ir K. J. sudėjo į du plastikinius šiukšlių maišus, kiekvienas jų nešė po vieną maišą, o J. L. nešamas maišas net neatrodo buvęs pilnas. Šios nustatytos aplinkybės leidžia daryti priešingą prokuroro apeliaciniame skunde nurodytai išvadą, t. y., kad J. L. nežinojo ir bent bendrais bruožais nesuvokė pernešamų medžiagų kiekio, nes priešingu atveju, jam K. J. pagalba net nebūtų reikalinga, ir visas dėžėse buvusias medžiagas, sukrovęs į maišus, J. L. į garažą vienu ėjimu būtų galėjęs pernešti vienas. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje išteisintasis negalėjo paaiškinti, kas lėmė, kad jis į pagalbą pasikvietė K. J., parodė negalintis tiksliai pasakyti, ar jis pasikvietė K. J., ar koks kitas žmogus paprašė jų padėti parnešti daiktus iš automobilio. J. L. paaiškino, kad pasitaikydavo atvejų, kad kas nors paprašydavo jų padėti atnešti padangas, nes žmonės vilkėdavo švarius rūbus. K. J., kaip minėta, taip pat parodė, kad toks J. L. prašymas nebuvo neįprastas.

22. Taip pat teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad iš veiksmų neatskleidžiant savo tapatybės atlikimo protokolų (t. 1, b. l. 123–124, 128–129) bei prie šių protokolų esančių fotolentelių (125–127, 130–143) matyti, kad automobilyje buvusios narkotinės medžiagos buvo supakuotos į skaidrius plastikinius užspaustus paketus, tokių paketų iš viso buvo 43, šie paketai buvo sukrauti į 10 kartoninių dėžių. Vietoje šių dėžių į automobilio saloną ir bagažinę, kaip muliažai, pareigūnų buvo sudėtos 8 iš anksto paruoštos vizualiai panašaus dydžio, išvaizdos ir svorio kartoninės dėžės, į jas įdedant kartono gabalus ir juodos spalvos plastikinius maišus su medienos granulėmis ir smulkintu popieriumi. Vertinant vizualiai narkotinių medžiagų pakuotes ir muliažo pakuotes, šios pakuotės nebuvo panašios, medienos granulės ir smulkintas popierius buvo supakuotas visiškai skirtingai nei prieš tai dėžėse buvusios narkotinės medžiagos, skyrėsi ir dėžių, kuriose buvo sukrautos narkotinės medžiagos (10 vienetų), ir vėliau muliažas (8 vienetai), kiekis, ir šie neatitikimai asmeniui, žinojusiam, kad jis įgyja labai didelį kiekį narkotinių medžiagų, galėjo kelti klausimų. Tačiau byloje nėra jokių duomenų, kad J. L. kartu su K. J., kraudamas medžiagas iš automobilio bagažinėje buvusių dėžių, būtų išreiškęs kokią nors nuostabą, sumišimą, apie tokias jo emocijas nieko neparodė ir K. J.. Iš prie slapto sekimo protokolo esančio vaizdo įrašo galima spręsti, kad J. L. automobilyje buvusius maišus perkrovė nepertraukiamai, be dėmesį atkreipiančių pauzių ir be ypatingos skubos.

23. Nėra pagrindo sutikti ir su prokuroro apeliacinio skundo argumentu, kad J. L. kaltę pasikėsinus disponuoti narkotinėmis medžiagomis, patvirtina tai, kad J. L. vartoja narkotines medžiagas, nes K. J. ikiteisminio tyrimo metu ne kartą parodė, kad J. L. rūko žolę. Pažymėtina, kad J. L. ir pats neneigė, kad kelis kartus yra parūkęs žolės, K. J. taip pat parodė, kad J. L. žolę parūko kartais; „greičiausiai“ J. L. rūko žolę; yra užuodęs garaže žolės kvapą, iš to padarė išvadą, kad ją rūkė J. L.. Tačiau vien šios aplinkybės niekaip nepatvirtina, kad J. L. pasikėsino įgyti labai didelį kiekį (apie 37 kg) šių narkotinių medžiagų, kaip ir visiškai nerealu, jog tiek medžiagų reiktų jo asmeniniam vartojimui. Tokią išvadą darant reikšminga tai, kad liudytojas A. Anistovičius, atsakinėdamas į kolegijos pirmininkaujančio klausimus, be kita ko parodė, kad „tie asmenys, kurie iškrovė tas medžiagas <...> tai darė kitų asmenų pavedimu, kiek pamenu, kad jie buvo paprašyti tai padaryti, negaliu pasakyti ar už tam tikrą atlygį, ar tiesiog už ačiū ir, ar tai jiems priklausė, ar turėjo perduoti tretiems asmenims, tai tų aplinkybių dabar negaliu pasakyti“. Tačiau toliau teismo posėdyje aiškinantis, liudytojas vėl minėjo „aukščiau stovinčius asmenis“, parodydamas, jog „tų aukščiau stovinčių asmenų negu tie, kurie iškrovinėjo tas medžiagas dabar negaliu pasakyti, tikrai pamiršau“, o atsakinėdamas į gynėjo klausimą dar nurodė, jog „neprisimenu, kokie asmenys J. L. nurodė, aš dar neprisimenu ir kokiais būdais buvo žinoma, bet buvo tiesiog disponuojama informacija, o kodėl tai ne riboto naudojimo informacija, tai vadinasi, kad ta informacija nebuvo įforminta kaip riboto naudojimo <...> Jeigu informacija nėra riboto naudojimo, tai reiškia, kad ta informacija yra vieša“. Taigi, įvertinus šiuos parodymus galima spręsti, kad J. L. nebuvo „galutinis“ šių medžiagų gavėjas, o ikiteisminio tyrimo metu nebuvo atsakyta į klausimą kas tie kiti asmenys yra. Tačiau akivaizdu tai, jog jokios kitos, net kriminalinės žvalgybos metodais surinktos medžiagos, patvirtinančios J. L. kaltę, institucijos ne tik, kad nepateikė teismui, bet po šios policijos pareigūno apklausos aišku, kad ir neturi, o atliekant J. L. atžvilgiu neviešo pobūdžio veiksmus, jokių reikšmingų duomenų, galinčių pagrįsti J. L. sąsajas su disponavimu draudžiamomis medžiagomis, nebuvo surinkta. Todėl aplinkybės, susijusios su epizodiniu draudžiamų medžiagų pavartojimu, kurių, kaip parodė J. L., jis įsigijo iš nepažįstamų asmenų už 10 Eur, niekaip nepatvirtina J. L. kaltės ir dėl pasikėsinimo įgyti labai didelį kiekį narkotinių medžiagų, kaip tai nurodyta jam inkriminuotame kaltinime.

24. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje nustatyta, jog automobilyje „Peugeot 407“, valstybiniai Nr. (duomenys neskelbtini) kuris stovėjo aikštelėje, esančioje (duomenys neskelbtini), jo bagažinėje iki 2021 m. rugsėjo 3 d. laikotarpiu nuo 21 val. 5 min. iki 21 val. 12 min. buvo laikomas labai didelis kiekis narkotinių medžiagų, ir savo tapatybės neatskleidžiančių asmenų veiksmų atlikimo metu policijos pareigūnai minėtą kiekį narkotinės medžiagos surado ir paėmė, pakeisdami ją muliažais. Tačiau prokuroro apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai – tiek kiekvienas atskirai, tiek jų visuma nesudaro pagrindo neabejotinai, neginčijamai išvadai dėl J. L. kaltės, padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 22 straipsnio 1 dalyje ir 260 straipsnio 3 dalyje. Baudžiamojoje byloje nustatyti atlikti J. L. veiksmai 2021 m. rugsėjo 6 d. iš minėto automobilio bagažinėje esančių dėžių iškraunant maišus, nesant kitų objektyvių įrodymų, nepakankami patvirtinti, kad J. L. siekė įgyti narkotines medžiagas, kurių kiekis buvo labai didelis. Kaip jau minėta, nustatant asmens kaltę, padarius nusikalstamą veiką, draudžiama vadovautis prielaidomis. Šiuo atveju prokuroro išvada dėl J. L. kaltės daroma iš spėjamų ir pagrįstų tik prielaidomis aplinkybių, todėl nesant kitų pakankamų objektyvių kaltės įrodymų, visos abejonės aiškintinos J. L. naudai. Darytina išvada, kad J. L. šioje byloje buvo pagrįstai išteisintas dėl kaltinimo pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 260 straipsnio 3 dalį. Pirmosios instancijos teismo nuosprendis šioje dalyje yra teisėtas ir pagrįstas, prokuroro apeliaciniame skunde nurodytų esminių BPK 20 straipsnio nuostatų pažeidimų, spręsdamas dėl J. L. kaltės, pirmosios instancijos teismas nepadarė ir baudžiamąjį įstatymą taikė tinkamai.

Dėl nuosprendyje nurodyto J. L. išteisinimo pagrindo

25. BPK 307 straipsnio 4 dalies 2 punkte nurodyta, kad išteisinamojo nuosprendžio rezoliucinėje dalyje turi būti nurodytas sprendimas išteisinti kaltinamąjį ir išteisinimo pagrindas. BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 ir 2 punktuose nurodyti du išteisinimo pagrindai: pirmuoju atveju teismas priima išteisinamąjį nuosprendį, jeigu nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, o antruoju – jeigu neįrodyta, kad kaltinamasis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką. BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punkto pagrindu išteisinamasis nuosprendis priimamas, jeigu pripažįstama, kad veikos, dėl kurios vyko baudžiamasis procesas, apskritai nebuvo arba veika buvo, tačiau nėra visų požymių, kad ją galima būtų laikyti nusikaltimu ar baudžiamuoju nusižengimu. BPK 303 straipsnio 5 dalies 2 punkto pagrindu išteisinamasis nuosprendis priimamas, jeigu kaltinamajame akte nurodyta nusikalstama veika buvo padaryta, tačiau nenustatyta, kad kaltinamasis dalyvavo ją padarant. Toks išteisinimo pagrindas įpareigoja teismą po nuosprendžio įsiteisėjimo perduoti bylą prokurorui, kad šis imtųsi priemonių nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui nustatyti (BPK 303 straipsnio 6 dalis). To pirmosios instancijos teismas taip pat nepadarė. Tuo tarpu Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamoje teismų praktikoje nurodyta, kad nenustačius bent vieno nusikalstamos veikos sudėties požymio, asmuo yra išteisinamas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas), o ne neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką (BPK 303 straipsnio 5 dalies 2 punktas) (kasacinio teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-191-648/2017, Nr. 2K-248-697/2017, Nr. 2K-243-699/2018).

26. Iš skundžiamo nuosprendžio rezoliucinės dalies matyti, kad J. L. buvo išteisintas, vadovaujantis BPK 303 straipsnio 5 dalies 2 punktu, neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką. Tačiau tokia teismo išvada dėl išteisinimo pagrindo neatitinka faktinių bylos aplinkybių ir prieštarauja netgi kitoms paties teismo nuosprendyje išdėstytoms išvadoms, nes iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio motyvų matyti, kad išvada dėl J. L. išteisinimo grindžiama tuo, kad kaltinamojo veikoje nėra visų BK 22 straipsnio 1 dalyje ir 260 straipsnio 3 dalyje nustatyto nusikaltimo sudėties požymių, o konkrečiai – subjektyviosios pusės. Todėl skundžiamo nuosprendžio dalis dėl išteisinimo pagrindo keičiama nurodant, kad J. L. pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 260 straipsnio 3 dalį išteisinamas nustačius, kad nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 3 punktu, 328 straipsnio 3 punktu,

nutaria:

Klaipėdos apygardos teismo 2024 m. vasario 29 d. nuosprendžio dalį dėl J. L. išteisinimo pagrindo pakeisti, nurodant, kad J. L. pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 260 straipsnio 3 dalį išteisinamas nustačius, kad nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.

Klaipėdos apygardos prokuratūros organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokuroro Vitalijaus Gulenkovo apeliacinį skundą atmesti.

Teisėjai Evaldas GražysNerijus MeilutisAiva Survilienė