Šiaulių apylinkės teismo sprendimas

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Gelvora“ ieškinį atsakovei D. B. dėl skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

ieškovė prašo priteisti iš atsakovės 97,06 Eur skolą, 11,57 Eur palūkanas, 3,50 Eur sutarties administravimo mokestį, 5 proc. metines procesines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 15,30 proc. metines kompensacines palūkanas nuo pagrindinės skolos sumos (97,06 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei 15 Eur žyminį mokestį.

Atsakovė pateikė atsiliepimą į ieškinį, kuriame nurodė, kad su ieškiniu sutinka.

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys tenkintinas iš dalies.

Byloje esančiais rašytiniais įrodymais, nustatyta, kad 2017 m. spalio 9 d. tarp pradinės kreditorės UAB „SB lizingas“ ir atsakovės buvo sudaryta vartojimo kredito sutartis Nr. C710962343 (toliau – Sutartis), kuria atsakovei buvo suteiktas 582,99 Eur vartojimo kreditas 24 mėnesių terminui. Atsakovė įsipareigojo periodinėmis įmokomis iki 2019 m. spalio 17 d. grąžinti suteiktą vartojimo kreditą ir sumokėti 105,26 Eur palūkanas (metinė palūkanų norma: 15,30 proc.), 42 Eur administravimo mokestį ir 40,23 Eur sutarties mokestį. Sutartyje nurodyta bendra grąžintina suma – 770,48 Eur. Atsakovė netinkamai vykdė sutartį, todėl pradinė kreditorė 2019 m. lapkričio 24 d. nutraukė sutartį ir įgijo teisę reikalauti iš atsakovės grąžinti visą likusį kreditą bei pateikti reikalavimus atsakovei dėl palūkanų ir kitų susijusių piniginių sumų sumokėjimo. 2019 m. birželio 14 d. pradinė kreditorė UAB „SB lizingas“ ir ieškovė sudarė reikalavimo teisių į skolas perleidimo sutartį Nr. 19-50-06, kurios 2019 m. gruodžio 6 d. priedu Nr. 1 ieškovė perėmė reikalavimo teises į atsakovę dėl negrąžinto kredito pagal minėtą sutartį. 2019 m. gruodžio 9 d. ieškovė pranešė atsakovei apie reikalavimo perleidimą ir pareikalavo įvykdyti įsipareigojimus, todėl laikytina, kad ieškovė įgijo reikalavimo teisę į atsakovės, kuri nėra įvykdžiusi reikalavimo pradinei kreditorei, įsiskolinimą (CK 6.101 straipsnio 2 dalis).

Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.38 straipsnį prievolės turi būti vykdomos sąžiningai, tinkamai bei nustatytais terminais pagal įstatymų ar sutarties nurodymus, o kai tokių nurodymų nėra, vadovaujantis protingumo kriterijais. Kreditavimo sutartimi bankas ar kita kredito įstaiga (kreditorius) įsipareigoja suteikti kredito gavėjui sutartyje nustatyto dydžio ir nustatytomis sąlygomis pinigines lėšas (kreditą), o kredito gavėjas įsipareigoja gautą sumą grąžinti kreditoriui ir mokėti palūkanas (CK 6.881 straipsnio 1 dalis). Nagrinėjamoje byloje nepateikta įrodymų, jog atsakovė su ieškove atsiskaitė (CPK 178 straipsnis), atsakovė atsiliepime į ieškinį neginčijo ieškovės reikalavimų, todėl iš jos ieškovei priteistina 97,06 Eur skola, 11,57 Eur palūkanos, 3,50 Eur sutarties administravimo mokestis (CK 6.38 straipsnio 1 dalis, 6.59 straipsnis, 6.189 straipsnio 1 dalis, 6.205 straipsnis).

Ieškovė, remdamasi Sutarties Bendrosios dalies 6.2. ir 14.7. punktais, prašo priteisti iš atsakovės 15,30 procentų metines kompensacines palūkanas nuo pagrindinės skolos sumos (97,06 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Sutarties Bendrosios dalies 6.2. punktas nustato, kad palūkanos už kreditą pradedamos skaičiuoti nuo sutarties pasirašymo dienos ir skaičiuojamos iki kredito grąžinimo dienos, o 14.7. punktas nustato, kad sutarties nutraukimas nesustabdo delspinigių ir kitų sutartyje numatytų mokėtinų sumų skaičiavimo ir nepanaikina kredito gavėjo prievolės grąžinti kreditą, mokėti mokėtinas sumas bei vykdyti kitas sutarties sąlygas, jeigu šios sąlygos pagal savo esmę ir prigimtį lieka galioti ir nutraukus sutartį. Sutarties Bendrosios dalies 13.1. punktas nustato, kad kredito gavėjui laiku nesumokėjus kredito davėjui bet kokių pagal šios sutarties sąlygas mokėtinų sumų, kredito gavėjas įsipareigoja kredito davėjui mokėti 0,05 procento dydžio delspinigius už kiekvieną kalendorinę dieną nuo pradelstos sumos. Sutarties nutraukimas neatleidžia kredito gavėjo nuo mokėtinų sumų grąžinimo ir nuostolių bei netesybų, numatytų sutartyje, atlyginimo.

Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymo 11 straipsnio 8 dalis nustato, kad pavėluoto įmokų mokėjimo atvejais vartojimo kredito gavėjui taikomos netesybos negali būti didesnės kaip 0,05 procento pradelstos sumokėti sumos už kiekvieną pradelstą dieną. Netesybos negali būti skaičiuojamos už ilgesnį kaip 180 dienų laikotarpį. Jokios kitos netesybos ir mokesčiai už vartojimo kredito sutartyje numatytų finansinių įsipareigojimų nevykdymą vartojimo kredito gavėjui negali būti taikomi. Paminėtina, kad Sutarties sudarymo metu minėta įstatymo norma numatė maksimalų 0,05 proc. netesybų ir kitokių mokesčių dydį pavėluoto įmokų mokėjimo atvejais, numatė, kad netesybos negali būti skaičiuojamos už ilgesnį kaip 180 dienų laikotarpį. Visgi teismų praktikoje priimta atsižvelgti į šiuo metu įstatyme įtvirtintus ribojimus vertinant vartojimo kredito sutarčių nuostatų dėl netesybų (kitų mokesčių praleidus mokėjimo terminus) sąžiningumą.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad kompensacinės palūkanos neatlieka mokėjimo už naudojimąsi pinigais funkcijos – jomis tik kompensuojami dėl prievolės neįvykdymo patirti nuostoliai. Kadangi kompensacinių palūkanų paskirtis ir prigimtis iš esmės yra analogiška kaip ir netesybų, o Vartojimo kredito įstatymo 11 straipsnio 8 dalis riboja visų galimų netesybų ir mokesčių už vartojimo kredito sutartyje nustatytų finansinių įsipareigojimų nevykdymą taikymą vartojimo kredito gavėjui, todėl Vartojimo kredito įstatymo 11 straipsnio 8 dalyje minimos netesybos aiškintinos kaip apimančios ir kompensacines palūkanas, mokamas dėl vartojimo kredito gavėjo prievolių vykdymo terminų pažeidimo. Aiškinant priešingai, būtų sudaroma vartojimo kredito davėjams galimybė apeiti Vartojimo kredito įstatymo 11 straipsnio 8 dalyje įtvirtintą ribojimą. Tokiu atveju nebūtų pasiekti tiek Vartojimo kredito įstatymo, tiek Direktyvos 2008/48/EB, kuri buvo įgyvendinta minėtu įstatymu, tikslai vartotojų teisių apsaugos prasme (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. vasario 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-4-611/2020).

Pagal CK 6.228⁴ straipsnio 2 dalies 5 punktą preziumuojama, jog nesąžiningos yra sutarties sąlygos, kuriomis nustatoma neproporcingai didelė vartotojo civilinė atsakomybė už sutarties neįvykdymą ar netinkamą įvykdymą. Teismų praktikoje priimta, kad jeigu netesybos viršija Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymo 11 straipsnio 8 dalyje nustatytą dydį, tai tokios netesybas nustatančios sąlygos turi būti pripažįstamos nesąžiningomis, negaliojančiomis ab initio, o ne mažinamos iki įstatyme nustatyto 0,05 proc. dydžio (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. liepos 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-289-1075/2018; taip pat žr. 2020 m. birželio 9 d. Vartojimo kredito santykių teisinio reglamentavimo ypatumų ir jų taikymo bei aiškinimo teismų praktikoje apžvalgą, Teismų praktika Nr. 52).

Nagrinėjamu atveju, remiantis Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymo 11 straipsnio 8 dalimi, maksimali prievolė, kuri galėtų būti nustatyta vartojimo kredito sutartyje ir mokama dėl prievolių vykdymo terminų pažeidimo (nesvarbu, ar ji pavadinta delspinigiais, kompensuojamosiomis palūkanomis ar kitaip), yra 0,05 proc. mokestis už kiekvieną pradelstą dieną nuo nesumokėtos sumos. Už 180 dienų šis mokestis būtų 8,74 Eur (97,06 Eur x 0,05 x 180 dienų / 100). Pagal Sutartį terminą grąžinti skolą praleidęs skolininkas privalo mokėti 15,30 procentų metines kompensacines palūkanas (iki visiško skolos grąžinimo) ir 0,05 procentų delspinigius per dieną. Tokios Sutarties nuostatos pažeidžia Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymo 11 straipsnio 8 dalį, todėl, atsižvelgiant į aptartą reglamentavimą ir teismų praktiką, pripažintinos nesąžiningomis ir negaliojančiomis ab initio. Atitinkamai ieškovės reikalavimas priteisti 15,30 procentų metines kompensacines palūkanas nuo pagrindinės skolos sumos (97,06 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, atmetamas kaip nepagrįstas.

Vadovaujantis CK 6.37 straipsnio 2 dalimi, 6.210 straipsnio 1 dalimi, ieškovei iš atsakovės priteisiamos 5 proc. dydžio metinės palūkanos nuo priteistos 112,13 Eur sumos nuo bylos iškėlimo teisme, t. y. 2020 m. rugsėjo 18 d., iki visiško teismo sprendimo įvykdymo.

Vadovaujantis CPK 93 straipsnio 2 dalimi – jei ieškinys patenkintas iš dalies, bylinėjimosi išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai. Teismas patenkino ieškinį ieškinio sumai nuo kurios sumokėtas žyminis mokestis, todėl iš atsakovės ieškovės naudai priteistina 15 Eur žyminio mokesčio (CPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 142 straipsnio 4 dalimi, 262 straipsnio 2 dalimi, 285-287 straipsniais, teismas

nusprendžia:

ieškinį tenkinti iš dalies.

Priteisti iš atsakovės D. B., a. k. (duomenys neskelbtini), 97,06 Eur (devyniasdešimt septynių eurų 06 ct) skolą, 11,57 Eur (vienuolikos eurų 57 ct) palūkanas, 3,50 Eur (trijų eurų 50 ct) sutarties administravimo mokestį, 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo priteistos 112,13 Eur (vieno šimto dvylikos eurų 13 ct) sumos nuo bylos iškėlimo teisme 2020 m. rugsėjo 18 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 15 Eur (penkiolikos eurų) žyminį mokestį ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „Gelvora“, į. k. 125164834, Juozapavičiaus g. 7, Vilnius, a. s. Nr. LT02 7044 0600 0031 0074, AB SEB bankas.

Likusią ieškinio dalį atmesti.

Sprendimą per 30 dienų nuo jo paskelbimo galima apskųsti Šiaulių apygardos teismui, paduodant apeliacinį skundą Šiaulių apylinkės teismo Joniškio rūmuose.