Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Gudžiūnienės, Konstantino Gurino ir Dalios Kačinskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi atsakovo J. P. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2013 m. rugsėjo 16 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-607-227/2013 pagal ieškovo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Kėdmonta“ ieškinį atsakovams J. P. ir I. P. dėl žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir motyvai

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Byloje ginčas kilo dėl bankrutavusios įmonės vadovo atsakomybės bei žalos, padarytos įmonei, atlyginimo.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliantas savo nesutikimą su priimtu teismo sprendimu, nustatančiu jo civilinę atsakomybę už piniginių lėšų bankrutuojančiai įmonei negrąžinimą bei ekonomiškai nenaudingų įmonei sandorių sudarymą, grindžia bylos dalyvio procesinių teisių ir įrodinėjimo proceso taisyklių pažeidimu, netinkamu įrodymų įvertinimu. Tokius skundo argumentus, nenustačiusi absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, teisėjų kolegija ir aptaria.

Iš bylos medžiagos bei teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų nustatyta, kad Panevėžio apygardos teismas 2011-09-26 nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-80-212/2014 iškėlė UAB „Kėdmonta“ bankroto bylą ir bankroto administratoriumi paskyrė UAB „Admivita“. Panevėžio apygardos teismo 2012-08-13 nutartimi įmonė pripažinta bankrutavusia ir likviduojama. UAB „Kėdmonta“ buvo įsteigta 2000-03-15 (t. 1, b. l. 122-123), jos steigėju ir akcininku (valdė 75 proc. akcijų, t. 1, b. l. 22, 122), o nuo 2001-03-08 iki bankroto bylos iškėlimo – ir vadovu buvo apeliantas J. P. (t. 1, b. l. 17-20, 124). Apeliantas 2007-07-26 įsteigė dar vieną bendrovę - UAB „Kėdmontos statyba“, kuriai nuo 2009-10-02 iki 2012-09-26 (bankroto bylos iškėlimo) ir vadovavo, buvo vienintelis tos įmonės akcininkas (t. 1, b. l. 74-76). Abi įmonės buvo įsteigtos tose pačiose patalpose (t. 1, b. l. 17-20, 74-76). Taigi apeliantas nuo 2009-10-02 vadovavo abiems įmonės. Ginčas kilo dėl įmonei UAB „Kėdmonta“ padarytos žalos nenaudingais jos turto (administracinio pastato, transporto priemonių) pardavimo, nuomos sandoriais, sudarytais su UAB „Kėdmontos statyba“, taip pat dėl lizingo sutarčių, sudarytų 2007 metais, netinkamo vykdymo ir nepagrįsto nutraukimo, dėl piniginių lėšų įmonei negrąžinimo.

Dėl informavimo apie teismo posėdį ir teisės būti išklausytam užtikrinimo

Teisingo ir tinkamo civilinio proceso idėja remiasi nuostata, jog teismo sprendimas gali būti priimtas tik išklausius abi proceso šalis. Tik abiejų šalių dalyvavimas sprendžiant ginčą, jų aktyvūs veiksmai, pateikiant teismui savo argumentus ir turimus įrodymus, gali lemti visapusišką bylos aplinkybių išnagrinėjimą ir ištyrimą. Tai leidžia išsiaiškinti materialiąją tiesą byloje. Tinkamo proceso, šalių lygiateisiškumo principų įgyvendinimui užtikrinti yra detaliai reglamentuojama teismo šaukimų, pranešimų ir kitokių procesinių dokumentų įteikimo šalims tvarka, šalims suteikiama teisė teismo posėdžio metu išdėstyti savo poziciją ir pan. Tačiau minėti principai bei teisės neturėtų būti suprantamos formaliai, nes reikalavimas išklausyti abi šalis nereiškia, kad procesas turi tęstis tol, kol viena ar abi šalys būtinai atvyks į teismo posėdį. Ne mažiau svarbūs proceso operatyvumo, ekonomiškumo, draudimo piktnaudžiauti procesu, sąžiningos šalies interesų gynybos principai, kurie reikalauja, kad bylos nagrinėjimas nestovėtų vietoje, o ginčas būtų kuo greičiau išspręstas. Norint įgyvendinti anksčiau minėtus koncentruotumo, ekonomiškumo, šalių interesų pusiausvyros principus bei pasiekti, kad nebūtų gaišinamas kitų proceso dalyvių laikas bei trikdomas teismo darbas, šalis privalo sąžiningai naudotis savo procesinėmis teisėmis bei rūpintis proceso skatinimu, jo operatyvumu. Tačiau kartu netinkamas procesinių dokumentų įteikimo normų taikymas gali lemti šalių lygiateisiškumo, teisės į teisminę gynybą, teisės būti išklausytam bei kitų civilinio proceso teisės principų pažeidimą. Minėtos aplinkybės, kai jomis remiamasi apeliaciniame skunde, galėtų būti pripažįstamos ir absoliučiu sprendimo negaliojimo pagrindu (CPK 329 str. 3 d. 1 p.).

Iš bylos medžiagos matyti, kad apeliantui tiek ieškinys, tiek ir teismo šaukimas atvykti į parengiamąjį 2013-06-03 teismo posėdį buvo įteikti tinkamai, t. y. per darbovietę (t. 1, b. l. 148-149, 151-153). Iš 2013-06-03 dienos parengiamojo teismo posėdžio protokolo (t. 1, b. l. 182-183) nustatyta, kad apeliantas parengiamajame teismo posėdyje dalyvavo ir dėl teismo rašysenos ekspertizės skyrimo bei bylos sustabdymo neprieštaravo. Atvykęs į parengiamąjį teismo posėdį apeliantas (atsakovas) pateikė teismui 2013-06-03 prašymą siųsti teismo procesinius dokumentus dviem adresais: (duomenys neskelbtini) bei per jo darbovietę (duomenys neskelbtini) (t. 1, b. l. 154). Nors apeliantas teigia buvęs netinkamai informuotas apie vykusį 2013-09-02 teismo posėdį, tačiau iš bylos nustatyta, kad teismo pranešimas su būtinais rekvizitais apie posėdžio vietą ir laiką apie vyksiantį teismo posėdį, kaip tai ir nustatyta CPK 133 straipsnio 1 dalyje, buvo išsiųstas apelianto nurodytos darbovietės adresu (t. 2, b. l. 15; t. 1, b. l. 154). Šio adreso, kaip netinkamo (ar pasikeitusio) procesiniams dokumentams gauti, apeliantas nebuvo atšaukęs. Vadinasi, pirmosios instancijos teismas, remiantis ekonomiškumo ir operatyvumo principais bei turėdamas informaciją, kad antruoju iš paties apelianto nurodytų adresų, t. y. (duomenys neskelbtini), teismo siunčiamos korespondencijos anksčiau įteikti nepavykdavo (t. 1, b. l. 140; bylos tomo 2 gale vokas su neįteiktais procesiniai dokumentais), pagrįstai išsiuntė pranešimą apie vyksiantį teismo posėdį apelianto darbovietės adresu – (duomenys neskelbtini). Tokiu atveju procesinių dokumentų įteikimą reglamentuojančios teisės normos (CPK 122 str.) nepažeistos. Duomenų apie nurodyto pranešimo dėl teismo posėdžio datos ir laiko neįteikimą darbovietės adresu byloje nėra. Pirmiau nurodyta teisės norma - CPK 133 straipsnio 1 dalis – ir nereikalauja pakartotinio šaukimo šaliai pasirašytinai išsiuntimo, jeigu nors vieną kartą toks šaukimas jai buvo įteiktas. Pažymėtina, kad apeliantas ir netvirtina, kad šio pranešimo išsiuntimo jam metu (duomenys neskelbtini) nedirbo. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad civilinio proceso principai – būti tinkamai informuotam apie teismo posėdį ir būti išklausytam – nepažeisti, o priešingi apelianto skundo argumentai yra nepagrįsti.

Apelianto keliamas klausimas dėl netinkamo CPK 130 straipsnio taikymo jo atžvilgiu yra teisiškai neaktualus, kadangi iš bylos duomenų matyti, kad tik apie parengiamojo teismo posėdžio vietą ir laiką apeliantui kartu buvo pranešta viešo paskelbimo būdu (t. 1, b. l. 150) ir informuojant jį apie parengiamąjį teismo posėdį per darbovietę (t. 1, b. l. 153). Duomenų, kad apie vykusį teismo posėdį 2013-09-02 apeliantas būtų informuotas viešo paskelbimo būdu, nesama, minėta, kad jam buvo išsiųstas teismo pranešimas (t. 2, b. l. 15).

Darytina išvada, kad apeliantas buvo tinkamai informuotas apie jam teisme pareikštus reikalavimus (ieškinį), bylos eigą bei apie 2013-09-02 vykusį teismo posėdį, tačiau pats jis šio prasidėjusio prieš jį proceso eiga nesidomėjo. Akivaizdu, kad pats apeliantas nebuvo pakankamai aktyvus proceso dalyvis, todėl jo paties pasyvumas (neveikimas) lėmė procesinės teisės būti išklausytam teismo posėdyje apribojimą. Dėl nurodytų aplinkybių teisėjų kolegija sprendžia, jog pagrindo grąžinti bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui nėra.

Dėl trečiojo asmens (ne)įtraukimo

Apeliantas pirmosios instancijos teismo sprendimą kvestionuoja remdamasis ir tokia aplinkybe, kad į šią bylą neįtrauktas UAB „Kėdmonta“ akcininkas A. Š., kuriam priklausė 25 procentai akcijų, ir nespręstas jo kaltės klausimas.

Įstatymas draudžia teismui nagrinėjant bylą spręsti klausimus dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų teisių ar pareigų (CPK 266 str.). Šis įstatymo imperatyvas sukuria bylą nagrinėjančiam teismui pareigą, nustačius tikėtiną teisinę sprendimo įtaką ne tik bylos dalyviams, bet ir kitiems asmenims, imtis priemonių įtraukti juos į prasidėjusį procesą trečiaisiais asmenimis, arba, nustačius netinkamą procesinių teisių įgyvendinimą, taikyti netinkamos šalies pakeitimo tinkama institutą (CPK 45 str.), sprendimu išsprendžiant ieškinį pareiškusio asmens reikalavimo teisės turėjimą. Vienas iš įstatyminių pagrindų, kuriems esant sprendimas absoliučiai negalioja, kuomet pirmosios instancijos teismas nusprendžia dėl neįtrauktų dalyvauti bylos nagrinėjime asmenų materialiųjų teisių bei pareigų (CPK 329 str. 2 d. 2 p.). Atitinkamai tai reiškia, kad apeliacinės instancijos teismas gali panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punkte nustatytu pagrindu tik nustatęs ir įvardijęs, kaip konkrečiai teismo sprendimu buvo įtakota neįtraukto į procesą asmens teisinė padėtis ir kokias įstatymo nustatytas teisines pasekmes teismo sprendimas jam sukėlė.

Su apelianto skundo argumentu, kad nurodytas absoliutus pagrindas teismo sprendimui panaikinti nagrinėjamoje byloje egzistuoja, teisėjų kolegija negali sutikti. Pirmosios instancijos teismo sprendimu nebuvo nuspręsta (ar sprendžiama) dėl šio asmens konkrečių materialiųjų teisių arba jo pareigų (nusprendimas suprantamas kaip teisių ir pareigų asmeniui nustatymas, pripažinimas, pakeitimas, panaikinimas ar kitoks nusprendimas, kuris turi įtakos neįtraukto dalyvauti byloje asmens teisinei padėčiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007-01-09 nutartis c. b. Nr. 3K-159-2007), juolab, kad ieškovas pareiškė reikalavimą apeliantui dėl jo, kaip įmonės valdymo organo (vadovo), civilinės atsakomybės, bet ne dėl įmonės dalyvių (akcininkų) bendrais veiksmais padarytos žalos atlyginimo. Pažymėtina, kad ir pats apeliantas parengiamojo teismo posėdžio metu teigė, kad visus su bendrovės veikla susijusius sprendimus priėmė vienasmeniškai, dėl ko pirmosios instancijos teismui nebuvo pagrindo manyti, kad žala įmonei padaryta ne tik įmonės vadovo, bet ir akcininko neteisėtais veiksmais. Atsižvelgiant į išdėstytą, apelianto argumentai dėl absoliutaus teismo sprendimo negaliojimo pagrindo, neįtraukus į bylą trečiojo asmens A. Š., atmestini. Neįtraukto byloje dalyvauti asmens teisių skundžiamas teismo sprendimas nevaržo, taigi tokio įstatyminio pagrindo sprendimui panaikinti nenustatyta.

Dėl bendrųjų juridinio asmens valdymo organų narių civilinės atsakomybės pagrindų

Kadangi ieškinys dėl žalos atlyginimo pareikštas apeliantui kaip įmonės vadovui, todėl aktualus įmonės vadovo civilinės atsakomybės reglamentavimas. Remiantis CK VI knygos nuostatomis, įmonės vadovo civilinei atsakomybei kilti būtina įstatyme nustatytų sąlygų visuma: neteisėti vadovo veiksmai (išskyrus įstatyme nustatytas išimtis), priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir nuostolių, vadovo kaltė (išskyrus įstatyme ar sutartyje nustatytas išimtis), žala (nuostoliai) (CK 6.246 str.–6.249 str.). Iš aptartų civilinės atsakomybės sąlygų ieškovas privalo įrodyti neteisėtus atsakovo veiksmus, padarytą žalą ir neteisėtų veiksmų bei žalos priežastinį ryšį (CPK 178 str.). Vadovo civilinei atsakomybei atsirasti būtina jo kaltė. Teismui nustačius, kad atsakovas (vadovas) atliko neteisėtus veiksmus, lėmusius žalos atsiradimą, jo kaltė jau būtų preziumuojama (CK 6.248 str. 1 d.), ir paneigti šią prezumpciją bei įrodyti, kad nėra jo kaltės dėl atsiradusios žalos, turi atsakovas (CPK 178 str., 182 str. 4 d.). Apie vadovo veiksmų neteisėtumą ir kaltę sprendžiama pagal tai, ar vadovas laikėsi bendrųjų (CK 2.87 str.) ir specialiųjų teisės normų, reglamentuojančių jo, kaip valdymo organo, pareigas. CK 2.87 straipsnio 1–6 dalyse įtvirtintos juridinio asmens organų narių pareigos juridinio asmens ir kitų juridinio asmens organų narių atžvilgiu veikti sąžiningai ir protingai, būti lojaliam juridiniam asmeniui ir laikytis konfidencialumo, vengti situacijos, kai jo asmeniniai interesai prieštarauja ar gali prieštarauti juridinio asmens interesams, draudimas painioti juridinio asmens turtą su savo turtu arba naudoti jį ar informaciją, kurią jis gauna būdamas juridinio asmens organo nariu, asmeninei naudai ar naudai trečiajam asmeniui gauti be juridinio asmens dalyvių sutikimo, pareiga pranešti kitiems juridinio asmens valdymo organo nariams arba juridinio asmens dalyviams apie interesų konfliktą. ABĮ 19 straipsnio 8 dalyje taip pat nustatyta, kad bendrovės valdymo organai privalo veikti bendrovės ir jos akcininkų naudai, laikytis įstatymų bei kitų teisės aktų ir vadovautis bendrovės įstatais. Šie veiklos principai įpareigoja bendrovės valdymo organus veikti išimtinai bendrovės interesais, t. y. užtikrinti stabilią, efektyvią, konkurencingą jos, kaip rinkos dalyvės, veiklą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, pasisakydamas dėl bendrovės administracijos vadovo pareigų, ne kartą yra akcentavęs, kad administracijos vadovą ir jo vadovaujamą įmonę saisto pasitikėjimo (fiduciariniai) santykiai, todėl nuo pat tapimo įmonės administracijos vadovu momento vadovas turi elgtis rūpestingai, atidžiai ir apdairiai. Ar įmonės administracijos vadovas konkrečiu atveju pareigas vykdė tinkamai, nustatoma pagal tam tikrus objektyvius elgesio standartus rūpestingo, apdairaus, protingo vadovo elgesio matą.

Dėl apelianto veiksmų ir sąlygų civilinei atsakomybei taikyti

Vertinant apelianto (buvusio BUAB „Kėdmonta“ vadovo) veiklą ir vienos iš sąlygų (veiksmų neteisėtumo) civilinei atsakomybei kilti pagrįstumą, sutiktina su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad tiek specialisto išvada, atlikus įmonės veiklos analizę, tiek kiti byloje esantys įrodymai leidžia konstatuoti apelianto, kaip vadovo, veiksmų neteisėtumą ir dėl to kilusią įmonei žalą, sudarant ieškinyje nurodytus sandorius bei atliekant kitus veiksmus.

Byloje pirmosios instancijos teismo tinkamai įvertintos faktinės aplinkybės, jog apeliantas, būdamas ne tik vadovu, bet ir pagrindiniu UAB „Kėdmonta“ savininku (valdė 75 proc. akcijų), sudarė su įmone 2008-06-13 paskolos sutartį (t. 1, b. l. 85), nors realiai paskolos dalykas apeliantui nebuvo mokėtas (t. 1, b. l. 21-60; t. 2, b. l. 81-88). Tokio susitarimo tikslas - siekis įforminti ankstesnius jo įsipareigojimus, t. y. įteisinti įsiskolinimą bendrovei, negrąžinus bendrovės reikmėms paimto ir negrąžinto piniginių lėšų avanso (t. 1, b. l. 30-31). Ikiteisminio tyrimo metu bei civilinės bylos nagrinėjimo metu atlikus ekspertizes (t. 1, b. l. 32; t. 2, b. l. 7-9) buvo nustatyta reikšminga, apelianto veiksmų tokioje situacijoje neteisėtumą pagrindžianti aplinkybė, kad 2008-06-13 akcininkų sprendime Nr. 2 dėl paskolos apeliantui (įmonės vadovui) suteikimo, akcininkų A. Š. bei I. P. vardu pasirašė ne jie patys. Tai sudaro prielaidas vertinti, kad apeliantas ne tik nepaisė vadovui tenkančių fiduciarinių pareigų, veikė savanaudiškai, nesąžiningai ir nelojaliai jo vadovaujamai įmonei, bet ir galimai nusikalstamai (ar buvo padaryta nusikalstama veika bus nustatyta tik įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu inicijuotoje baudžiamojoje byloje), tokiu būdu neproporcingai mažindamas įmonės turtą bei galimybes atsiskaityti su jos kreditoriais. Bendrovės vadovas, būdamas specialus subjektas, kuriam nustatyta išskirtinė teisė atstovauti bendrovei, privalo veikti išimtinai tik juridinio asmens interesais, o šiuo atveju išimtinio veikimo įmonės interesais konstatuoti negalima. Juolab negalima konstatuoti vadovo veiksmų sąžiningumo bei teisingumo, kadangi tokie įmonės vadovo veiksmai patvirtina privačių interesų ir bendrovės interesų konfliktą bei juridinio asmens turto supainiojimą su asmeniniu, pažeidžiant įmonės veiklos tikslą – siekti pelno bei didinti įmonės turtą.

Ne tik įmonės lėšų panaudojimas asmeninių interesų tenkinimui bei fiktyvių dokumentų, tokiems veiksmams pateisinti, pasirašymas, bet ir apelianto sudaryti sandoriai su paties įsteigta įmone UAB „Kėdmontos statyba“ neleidžia paneigti pirmosios instancijos teismo nustatyto apelianto veiksmų nesąžiningumo fakto bei dėl to kylančios civilinės atsakomybės. Sisteminga apelianto veikla, kai vadovaujamos įmonės turtas – administracinis pastatas, esantis (duomenys neskelbtini), keturios transporto priemonės (automobilis MB 1120, vilkikas IVECO, autobusas MB 309 bei autobusas MB 310) buvo parduoti UAB „Kėdmontos statyba“ (piniginės lėšos UAB „Kėdmonta“ nebuvo sumokėtos, t. 1, b. l. 41), iš karto parduotą turtą nuomojant ir mokant nuomos mokestį (t. 1, b. l. 39-41), leidžia pagrįstai teigti, kad apeliantas kryptingai siekė UAB „Kėdmonta“ turtą perkelti į kitą, paties įsteigtą įmonę (įmonių „feniksų“ reiškinys), tiesiogiai piktnaudžiaujant savo, kaip vadovo, teisėmis, neatsižvelgiant į įmonės turtinius interesus. Dėl tokių nesąžiningų schemų, kurių tikslas paprastai būna kreditorių ar įmonės turtą perkelti sau ar kitaip pažeisti jų interesus, įstatymas ir įtvirtina įmonės vadovo civilinės atsakomybės institutą.

Teisėjų kolegija sutinka ir su tokiais pirmosios instancijos teismo argumentais, kad 2007 m. kovo-liepos mėnesiais sudarytas keturias lizingo sutartis dėl automobilių įsigijimo nutraukus nepasibaigus šių sutarčių įvykdymo terminui, taip pat buvo pažeisti ieškovo bendrovės turtiniai interesai, veikiama neūkiškai, viršijant protingos ūkinės komercinės rizikos ribas. Iš finansinių dokumentų specialisto išvados nustatyta, jog tuo metu nebuvo objektyvaus įmonės negalėjimo vykdyti sutartis (nemokumo), o nutraukus minėtas keturias sutartis, vėl sudarytos naujos lizingo sutartys (t. 1, b. l. 41). Tiek apelianto veiksmai, nepagrįstai nutraukiant lizingo sutartis ir automobilius perleidžiant UAB „Kėdmonta statyba“, tiek vykdymo procese areštuotų šešių įmonės automobilių pardavimas pasiūlytam pirkėjui – UAB „Kėdmontos statyba“ už mažesnę, nei likutinę vertę (t. 1, b. l. 42), neleidžia paneigti jau anksčiau konstatuoto fakto, kad apeliantas nebuvo lojalus ieškovo bendrovei, o veikla (sudaromi sandoriai) buvo vykdoma švaistant įmonės turtą, veikiant nepaisant juridinio asmens turtinių interesų, veiklos tikslų bei viršijant vadovo įgaliojimus.

Remiantis išdėstytu, akivaizdu, kad nuostolingų įmonei sandorių sudarymas buvo žinomas vadovui jų sudarymo metu ir tokių sandorių sudarymo negalima pateisinti bendrovės normalia ūkinės komercinės veiklos rizika ar paprastu neatsargumu. Dar daugiau, įsteigęs keletą įmonių ir kaip vienos jų (UAB „Kėdmonta“) vadovas, disponuodamas didelės vertės šios įmonės turtu, apeliantas turėjo būti itin atidus ir veikti sąžiningai. Išdėstytos aplinkybės neabejotinai patvirtina apelianto neteisėtus, priešingus įmonės interesams ir darančius žalą ne tik įmonei, tačiau ir jos kreditoriams, veiksmus.

Dėl įrodinėjimo proceso

Apeliantas pirmosios instancijos teismo sprendimo neteisėtumą grindžia ir CPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą civiliniame procese, pažeidimu. Apelianto skundo argumentai, kad ieškovas neįrodė apelianto, kaip įmonės vadovo, būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų, o pirmosios instancijos teismas tik formaliai įvertino byloje pateiktus įrodymus, atmestini.

CPK 185 straipsnyje nustatyta, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais; jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus CPK nustatytas išimtis. Įvertindamas įrodymus, teismas, vadovaudamasis įstatymo reikalavimais ir remdamasis logikos dėsniais, turi spręsti apie visų byloje surinktų faktinių duomenų (įrodymų) tikrumą, sąsajumą, leistinumą, tarpusavio ryšį, pakankamumą įrodinėjimo dalyko faktams konstatuoti. Iš skundžiamo sprendimo turinio nustatyta, kad pirmosios instancijos teismas, konstatuodamas įmonės vadovo atsakomybei kilti būtinas sąlygas bei vertindamas priteistinos žalos dydžio pagrįstumą, rėmėsi ieškovo į bylą pateikta ir kitais šalių įrodymais nepaneigta 2012-10-22 specialisto išvada Nr. 5-5/101 „Dėl UAB „Kėdmonta“ ūkinės finansinės veiklos“ ir joje esančiais duomenimis (t. 1, b. l. 21-60), kuri buvo surašyta atlikus FNTT prie LR VRM Panevėžio apygardos valdybos NVT skyriaus užduotį ikiteisminio tyrimo byloje Nr. (duomenys neskelbtini) dėl UAB “Kėdmonta” ūkinės finansinės veiklos šiai civilinei bylai aktualiu 2007-2010 metų laikotarpiu. Iš civilinės bylos medžiagos bei teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų nustatyta, kad Kauno apygardos teisme yra nagrinėjama baudžiamoji byla Nr. (duomenys neskelbtini) dėl turto pasisavinimo, aplaidaus apskaitos tvarkymo, dokumento suklastojimo, disponavimo suklastotu dokumentu ir kt., kurioje kaltinamuoju patrauktas apeliantas J. P.. Pažymėtina, kad FNTT prie LR VRM Panevėžio apygardos valdybos ūkinės finansinės veiklos tyrimo skyriaus specialisto 2012-10-22 išvada Nr. 5-5/101 yra surašyta valstybės institucijos pareigūno, turinčio ekonominį išsilavinimą, prisiekusio atskleisti objektyvią tiesą, kurioje pateikta UAB „Kėdmonta“ finansinių duomenų analizė bei padarytos specialių žinių turinčio asmens išvados dėl įmonės ūkinės finansinės veiklos bei sudarytų sandorių ekonominio pagrįstumo. Nors nagrinėjamu atveju specialisto atliktas tyrimas ir surašyta išvada ikiteisminio tyrimo byloje yra vienas iš rašytinių įrodymų, kuris turi būti vertinamas kartu su kitais byloje surinktais įrodymais (CPK 177 str. 2 d.), tačiau nesant byloje priešingų įrodymų, minėtos specialisto išvados duomenys pirmosios instancijos teismo pagrįstai vertinti kaip svarūs įrodymai, pagrindžiantys ieškovo reikalavimus. Šis tyrimas buvo atliktas ir specialisto išvada surašyta remiantis visais turimais UAB „Kėdmonta“ finansiniais dokumentais, ikiteisminio tyrimo medžiaga, gauta informacija iš VMI, VSDFV, įvairių bankų ir kitų šaltinių su kuriais apelianto vadovaujama įmonė buvo susijusi (t. 1, b. l. 22-23).

Pažymėtina, kad apeliantas, ginčydamas kaip neįrodytas jo civilinei atsakomybei kilti sąlygas (neteisėtus veiksmus, priežastinį ryšį, žalos faktą), pats nepateikė jokių svarių argumentų ar įrodymų, leidžiančių pagrįstai suabejoti jo, kaip įmonės vadovo, kalte. Civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 str.) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 str.). Pagal CPK 12, 178 straipsnius kiekviena šalis turi įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi savo reikalavimams bei atsikirtimams pagrįsti, išskyrus aplinkybes, kurių nereikia įrodinėti. Šiose proceso teisės normose nustatyta bendroji įrodinėjimo naštos (lot. – onus probandi) paskirstymo taisyklė. Materialiosios teisės normos atskirais atvejais nustato kitokią įrodinėjimo tvarką, nurodydamos, kuri šalis ir ką konkrečiai turi įrodyti. Viena tokių materialiosios teisės normų – CK 6.248 straipsnio 1 dalis, kurioje nustatyta, jog apelianto kaltė, kaip viena civilinės atsakomybės sąlygų, preziumuojama, taigi tam, kad asmeniui nebūtų taikoma civilinė atsakomybė, jis turi šią prezumpciją paneigti, t. y. įrodyti, jog žala padaryta ne dėl jo kaltės. Apelianto niekuo nepagrįsti paaiškinimai dėl finansinių duomenų, išdėstytų specialisto išvadoje, netikslumo nesuteikia pagrindo abejoti įmonės finansinės veiklos ataskaitos ir joje analizuotų įmonės veiklos bei finansinių duomenų teisingumu. Kita vertus, ši byla buvo sustabdyta iki baudžiamojoje byloje bus atliktas papildomas specialisto tyrimas. Iš 2014-08-21 specialisto išvados Nr. 5-5/63, surašytos baudžiamąją bylą Nr. (duomenys neskelbtini) nagrinėjančio teisėjo pavedimu, matyti, kad ir atlikus papildomą finansinių dokumentų už laikotarpį nuo 2001-01-01 iki 2011-09-26 analizę bei tyrimą apelianto įsiskolinimo dydis įmonei konstatuotas toks pats – 788 743,13 Lt, kaip ir ankstesnėje, 2012-10-22 specialisto išvadoje NR. 5-5/101. Be to, apeliantas turėjo galimybę ir šios bylos nagrinėjimo eigoje prašyti paskirti teismo ekspertizę civilinėje byloje (CPK 212 str.) bei siekti paneigti specialisto išvadą svaresniu, didesnę įrodinėjimo galią turinčiu rašytiniu įrodymu, tačiau tokia procesine teise nepasinaudojo.

Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti ir su tokiu apelianto skundo teiginiu, jog netinkamas procesinių dokumentų įteikimas jam sukliudė teikti įrodymus, paneigiančius jo kaltę dėl įmonei padarytos žalos bei teisingai išnagrinėti bylą iš esmės. Nei pirmosios instancijos teismo proceso metu (gavęs ieškinį, atsiliepimo į jį neteikė, dalyvavo parengiamajame posėdyje, bet neteikė argumentų, paneigiančių ieškinio pagrįstumą ar prašymų, susijusių su įrodymų rinkimu), nei pateikdamas šį apeliacinį skundą apeliantas neteikė jokių reikšmingų įrodymų ar įtikinamų argumentų, pagrindžiančių nekilnojamo turto bei transporto priemonių pardavimo kitai apelianto įsteigtai įmonei UAB „Kėdmonta statyba“, o po to jų nuomos, mokant nuomos mokestį, sandorių sudarymo būtinumo bei tikslų. Nesiekta pagrįsti ir sudarytų lizingo sutarčių prieš terminą nutraukimo būtinumo, nors tokiu atveju lizingo gavėjas visada patiria nuostolius, kas buvo konstatuota ir 2012-10-22 specialisto išvadoje (t. 1, b. l. 41). Nepateisintas ekonominiu požiūriu apelianto elgesys ir tuo aspektu, kai transporto priemonės, nors ir vykdymo procese, parduotos už mažesnę nei jų likutinę vertę, nors paprastai skolininkas vykdymo procese turi būti suinteresuotas parduoti turtą maksimaliai didžiausia kaina, juolab, kad šis turtas buvo parduodamas paties skolininko pasiūlytam pirkėjui.

Atsižvelgiant į išdėstytą, kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, jog apeliantas, vykdydamas vadovo funkcijas, netinkamai organizavo įmonės turto valdymą, naudojimą ir disponavimą juo, netinkamai vykdė įstatymo jam deleguotas įmonės vadovo pareigas, todėl privalo atlyginti juridiniam asmeniui padarytą žalą (CK 2.87 str.), nepaneigęs savo kaltės dėl jo vadovaujamai įmonei padarytos žalos.

Dėl žalos fakto ir dydžio

Kasacinis teismas yra nurodęs, kad bendrovės vadovo neteisėtais veiksmais padarytos žalos įstatymas nepreziumuoja ir vien įmonės vadovo neteisėtos veikos nepakanka jo civilinei atsakomybei. Taikyti bendrovės vadovui civilinę atsakomybę yra pagrindas tada, kai ieškovas įrodymais pagrindžia žalos (nuostolių) faktą ir dydį (CPK 12 str.). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas pažymėjo, kad teisingas žalos atlyginimas reiškia, jog turi būti nustatytas tikrasis žalos dydis. Kai priteisiamas mažesnis už tikruosius nuostolius žalos atlyginimas, lieka iš dalies neapgintos nukentėjusio asmens teisės, o kai priteisiamas žalos atlyginimas viršija tikruosius nuostolius, nukentėjęs asmuo nepagrįstai praturtėja skolininko sąskaita ­– abiem atvejais teisingumo principas yra pažeidžiamas (Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2012-05-11 nutartis c. b. Nr. 3K-3-215/2012).

Nagrinėjamoje byloje ieškovas padarytos žalos dydį įrodinėjo FNTT prie LR Vidaus reikalų ministerijos Panevėžio apygardos valdybos ūkinės finansinės veiklos tyrimo skyriaus specialisto išvadoje atliktu vertinimu, kuriuo vadovavosi ir pirmosios instancijos teismas. Nors pagrįstų abejonių dėl specialisto išvadose apskaičiuotų nuostolių dydžio, sudarius anksčiau minėtus sandorius, susijusius su įmonės turtu, ir nekyla, tačiau ši išvada nėra privaloma nagrinėjant tokio pobūdžio civilinį ginčą. Aktualioje teismų praktikoje yra formuojamos nuostatos, kad remiantis ĮBĮ reglamentavimu, jog likviduojant bankrutavusią įmonę bankroto administratorius grąžina bankrutavusios įmonės savininkui (savininkams) turtą, likusį atsiskaičius su kreditoriais (ĮBĮ 31 str. 6 d.), tuo atveju, kai kyla įmonės valdymo organo, kuris kartu yra ir įmonės dalyvis, arba įmonės dalyvio civilinės atsakomybės bendrovei klausimas, žalos dydis negali viršyti bendrovės įsipareigojimų tretiesiems asmenims – šiuo atveju bankrutavusios įmonės kreditoriams ir administravimo išlaidoms (Lietuvos apeliacinio teismo 2014-07-07 nutartis c. b. Nr. 2A-1105/2014). Šios bylos faktinės aplinkybės leidžia konstatuoti, kad priteistinos žalos dydis negali viršyti bendrovės įsipareigojimų tretiesiems asmenims dydžio, nes apeliantas buvo ne tik UAB „Kėdmonta“ vadovas, bet kartu ir akcininkas, valdęs 75 procentus akcijų. Iš LITEKO duomenų nustatyta, kad bankroto byloje yra patvirtinti 584 620,73 Lt dydžio kreditoriniai reikalavimai (Panevėžio apygardos teismo 2014-01-15 bei 2014-04-10 nutartys bankroto byloje Nr. B2-80-212/2014). Duomenų apie kreditorių susirinkimo patvirtintą administravimo išlaidų sąmatą byloje nėra. Remiantis LITEKO duomenimis, nustatytina tik tiek, kad Panevėžio apygardos teismo 2012-03-07 nutartimi bankroto byloje buvo patvirtinta 4 600 Lt plius PVM (iš viso 5 566 Lt) mėnesio administravimo išlaidų suma nuo bankroto bylos iškėlimo (2011-09-26) iki pirmojo kreditorių susirinkimo. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad byloje nėra objektyvių duomenų apie kreditorių susirinkimo patvirtintą administravimo išlaidų sąmatą, o nuo bankroto bylos iškėlimo praėjo treji metai, sprendžia, kad protinga ir teisinga administravimo išlaidų dydžiu būtų laikyti 200 376 Lt sumą, apskaičiuotą pagal pirminę kreditorių susirinkimo patvirtintą administravimo išlaidų sąmatą mėnesiui už 36 mėnesių laikotarpį. Be to, toks administravimo išlaidų dydis (kuris šiuo atveju laikytinas žalos sudedamąja dalimi) kartu su kreditorinių reikalavimų suma yra artimas apelianto įmonei faktiškai negrąžinto įsiskolinimo sumai (788 743,13 Lt), kurios dydis yra patvirtintas dviejų specialistų išvadose. Vadinasi, remiantis teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais bei teismų formuojama praktika, kad priteistinos žalos dydis negali akivaizdžiai viršyti bendrovės įsipareigojimų tretiesiems asmenims, teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliantas savo neteisėtais veiksmais padarė 788 743,13 Lt žalą bendrovei, kuri iš jo ir priteistina.

Kadangi pirmosios instancijos teismas nevisiškai tinkamai taikė teisės normas, reglamentuojančias žalos, priteistinos iš bankrutavusios įmonės vadovo, dydžio nustatymo kriterijus, skundžiamas sprendimas šioje dalyje yra pakeistinas (CPK 329 str.1 d., 330 str.).

Apelianto skundo argumentas dėl priteistino nuostolių dydžio sumažinimo taikant CK 6.251 straipsnio 2 dalį, atmestinas kaip nepagrįstas. Vien abstraktaus pobūdžio reikalavimas taikyti CK 6.251 straipsnio nuostatas nėra tinkamas savo teisių gynimo būdas. Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliantas nepagrindė tokio savo reikalavimo paneigti visiško nuostolių atlyginimo principą.

Dėl bylos sustabdymo

Tiek apelianto skundo argumentai dėl CPK nuostatų pažeidimo, pirmosios instancijos teismui nesustabdžius civilinės bylos nagrinėjimo iki tol, kol bus išnagrinėta baudžiamoji byla, tiek apelianto 2014-10-20 pateiktas prašymas sustabdyti šią bylą apeliacinės instancijos teisme, nėra aktualūs ir reikšmingi teisingam civilinės bylos išnagrinėjimui. Darytina išvada, kad apeliantas, dalyvavęs parengiamajame teismo posėdyje pirmosios instancijos teisme, tačiau neteikęs prašymo dėl civilinės bylos privalomo sustabdymo CPK 163 straipsnio 3 punkto pagrindu, pareikšdamas 2014-10-20 prašymą stabdyti civilinę bylą likus vos vienai dienai iki atnaujintos po sustabdymo bylos nagrinėjimo, piktnaudžiauja savo procesinėmis teisėmis, nesirūpinant proceso operatyvumu, efektyvumu bei ekonomiškumu. Be to, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo praktikoje taip pat yra pasisakęs, kad teismo nuosprendžiu nustatyti faktai turi ribotą prejudicinę galią civilinėje byloje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009-10-05 nutartis c. b. Nr. 3K-3-378/2009), nes teisiamojo veiksmai baudžiamojoje byloje tiriami ir vertinami baudžiamojo proceso ir baudžiamųjų įstatymų taikymo aspektu, o to paties asmens veiksmai civilinėje byloje – pagal civilinio proceso ir civilinių įstatymų reikalavimus. Teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo atveju baudžiamosios bylos išnagrinėjimas ir joje nustatytinas žalos dydis gali būti aktualūs nusikalstamos veikos vertinimui, bet ne šioje byloje ieškovo pareikšto reikalavimo teisingam išsprendimui, juolab, kad civilinis ieškinys baudžiamojoje byloje net ir nėra pareikštas (t. 2, b. l. 65). Kita vertus, apeliacinės instancijos teismas jau suteikė galimybę apeliantui įrodinėti savo teiginius dėl vienos iš ginčo sudėtinių dalių (įsiskolinimo įmonei dydžio), paremto 2012-10-22 specialisto išvada Nr. 5-5/101 baudžiamojoje byloje, (ne)teisingumo. Lietuvos apeliacinio teismo 2014-05-22 nutartimi civilinės bylos nagrinėjimas apeliacine tvarka buvo sustabdytas iki bus atlikta papildoma užduotis dėl BUAB „Kėdmonta“ buhalterinės apskaitos duomenų bei apelianto avansinio įsiskolinimo patikslinimo. Tiek apeliaciniame skunde, tiek pateiktame 2014-10-20 prašyme apeliantas akcentuoja buhalterinės ekspertizės baudžiamojoje byloje tikslingumą bei jos svarbą, dėl ko būtinas civilinės bylos nagrinėjimo sustabdymas, tačiau iš LITEKO duomenų matyti, kad tokia ekspertizė nėra paskirta (atlikti du specialistų ūkinės finansinės veiklos tyrimai) bei nėra pateikti objektyvūs duomenys, kad prašymas skirti tokio pobūdžio ekspertizę apskritai būtų teiktas baudžiamąją bylą nagrinėjančiam teismui. Remiantis išdėstytu, konstatuotina, kad apelianto pozicija dėl civilinės bylos stabdymo būtinumo faktiškai nepagrįsta. Dar vienas apelianto 2014-10-20 prašyme išdėstytas reikalavimas (dėl ieškinio senaties taikymo) neanalizuotinas ir nevertintinas dėl CPK 306 straipsnio 2 dalies ir 312 straipsnyje nustatytų apribojimų ir CPK 323 straipsnyje įtvirtinto draudimo keisti ir pildyti apeliacinį skundą, pasibaigus apeliacinio skundo padavimo terminui. Pažymėtina, kad net ir pareiškus prašymą taikyti senatį apeliaciniame skunde, kai jis nebuvo pareikštas pirmosios instancijos teisme, teismų praktikoje toks reikalavimus laikomas nauju reikalavimu, kurio kelti apeliacinės instancijos teisme neleidžiama (Lietuvos apeliacinio teismo 2012-09-28 nutartis c. b. 2A-428/2012; 2012-06-28 nutartis c. b. 2A-1314/2012).

Kiti apeliacinio skundo argumentai teisiškai neaktualūs teisingam bylos išnagrinėjimui. Apeliacinio skundo argumentai dėl teismo padarytų išvadų, nepateikiant išsamios teisinės argumentacijos, laikytini tik bylos dalyvio nuomone dėl teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Pirmosios instancijos teismo sprendimu iš apelianto J. P. buvo priteistas 18 148,63 Lt žyminis mokestis, nuo kurio mokėjimo bankrutavusi įmonė yra atleista (CPK 83 str. 1 d. 8 p., 96 str. 1 d.). Kadangi apeliacinės instancijos teismas sumažina priteistinos žalos iš apelianto dydį, todėl valstybės naudai priteistinas žyminis mokestis taip pat mažinamas, priteisiant 11 887,43 Lt (7000 Lt +[488 743,13 Lt x 1 proc.]) žyminio mokesčio.

Be to, pirmosios instancijos teismas neišsprendė procesinių dokumentų įteikimo išlaidų kompensavimo valstybei klausimo. Tokių išlaidų pirmosios instancijos teisme patirta 23,29 Lt ( t. 1, b. l. 2), o apeliacinės instancijos teisme – 8,70 Lt (t. 2, b. l. 77), todėl jos priteistinos iš apelianto (CPK 88 str. 1 d. 3 p., 82 str., 96 str. 1 d.).

Kitų duomenų dėl apelianto ir ieškovo patirtų bylinėjimosi išlaidų byloje nėra, todėl bylinėjimosi išlaidų perskirstymo bei priteisimo klausimas, pakeitus pirmosios instancijos teismo sprendimą, neaktualus.

Dėl laikinųjų apsaugos priemonių

Šioje byloje pirmosios instancijos teismas taikė atsakovui J. P. laikinąsias apsaugos priemones – 2013-04-09 nutartimi (t. 1, b. l. 89) areštavo jo turto, piniginių lėšų ar turinių teisių už 1 414 826,62 Lt sumą. Apeliacinės instancijos teismo procesiniu sprendimu tenkinant ieškovo reikalavimus mažesnei sumai, jų mastas sumažintinas iki 788 743,13 Lt, pasisakant dėl tokio dydžio apribojimų atsakovo turtui galiojimo iki bus įvykdytas teismo sprendimas.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Panevėžio apygardos teismo 2013 m. rugsėjo 16 dienos sprendimą pakeisti.

Sprendimo dalį, kuria iš atsakovo J. P., a. k. (duomenys neskelbtini), priteista 1 414 862,62 Lt žala, pakeisti, sumažinant priteisiamą žalos atlyginimo sumą iki 788 743 (septynių šimtų aštuoniasdešimt aštuonių tūkstančių septynių šimtų keturiasdešimt trijų) litų 13 centų dydžio.

Iš atsakovo J. P., a. k. (duomenys neskelbtini), ieškovui bankrutavusiai uždarajai akcinei bendrovei „Kėdmonta“ priteistas 5 (penkių) procentų dydžio metines palūkanas skaičiuoti nuo priteistos 788 743 (septynių šimtų aštuoniasdešimt aštuonių tūkstančių septynių šimtų keturiasdešimt trijų) litų 13 centų sumos už laikotarpį nuo bylos iškėlimo (2013-04-09) iki sprendimo įvykdymo.

Sumažinti priteistų iš J. P., a. k. (duomenys neskelbtini), bylinėjimosi išlaidų valstybei dydį, priteisiant 11 887 (vienuolika tūkstančių aštuonis šimtus aštuoniasdešimt septynis) litus 43 centus žyminio mokesčio bei 31 (trisdešimt vieną) litą 99 centus procesinių dokumentų įteikimo išlaidų valstybės naudai.

Kitą Panevėžio apygardos teismo 2013 m. rugsėjo 16 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Pakeisti Panevėžio apygardos teismo 2013 m. balandžio 9 d. nutartimi J. P., a.k. (duomenys neskelbtini), atžvilgiu taikytą turto arešto mastą, paliekant turto areštą 788 743 (septynių šimtų aštuoniasdešimt aštuonių tūkstančių septynių šimtų keturiasdešimt trijų litų) 13 centų sumai.