- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2016-01-26
- Bylos Nr.
- I-3235-142/2016
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Halina Zaikauskaitė
- Pareiškėjas
- R. D.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, Kauno
- Kategorijos
- 1.15.2.3.2Neturtinė žala
- 3.21Teismo sprendimas
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Halina Zaikauskaitė viešame teismo posėdyje, dalyvaujant Viešojo saugumo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos atstovui – šios institucijos Valdymo tarnybos Teisės ir vidaus tyrimo skyriaus vyriausiajam specialistui Aigerdui Skroliui, išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjo R. D. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, Kauno tardymo izoliatoriaus, Viešojo saugumo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos ir Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato, dėl neturtinės žalos atlyginimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
R. D. (toliau – pareiškėjas) 2015 m. gegužės 7 d. (pagal spaudą ant voko) kreipėsi į teismą su skundu (t. I, b. l. 1–7), prašydamas priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės iš viso 95 000,00 Eur neturtinei žalai atlyginti.
Skunde pareiškėjas nurodo, kad maždaug nuo 2007 m. rugpjūčio 23 d. iki 2008 m. birželio 23 d. periodiškai buvo laikomas Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime (toliau – Lukiškių TI-K) perpildytose ir higienos normų neatitinkančiose kamerose. Pareiškėjas nurodo, kad maždaug nuo 2007 m. rugpjūčio 20 d. iki 2008 m. birželio 20 d. periodiškai buvo laikomas Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – Marijampolės VPK) areštinėje, kurioje gyvenimo sąlygos buvo lygiai tokios pačios kaip ir Lukiškių TI-K. Nurodo, kad maždaug nuo 2008 m. birželio 23 d. iki 2014 m. gruodžio 2 d. buvo periodiškai laikomas Kauno tardymo izoliatoriuje (toliau – Kauno TI), kuriame kameros taip pat buvo perpildytos, be to, jose taip pat kaip ir Lukiškių TI-K bei Marijampolės VPK buvo šalta, drėgna, tamsu. Papildomai pareiškėjas nurodo, kad Kauno TI labai maži pasivaikščiojimo kiemeliai, dušai netvarkingi, 4 ir daugiau asmenų turėdavo suspėti išsimaudyti per 20 min. Pareiškėjas skunde taip pat paaiškina, kad maždaug nuo 2007 m. rugpjūčio 23 d. iki 2014 m. gruodžio 2 d. periodiškai buvo Viešojo saugumo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos (toliau – VST) etapuojamas iš vienos laisvės atėmimo vietos į kitą. Nurodo, kad konvojavimo automobiliuose (anot pareiškėjo – būdose) nebuvo saugos diržų, buvo mažai vietos, todėl teko konvojavimo metu ir stovėti, taip pat teko sėdėti ant grindų. Pareiškėjas atkreipia dėmesį į tai, kad konvojuojami asmenys su savimi turėdavo po 30 kg bagažo, o tai dar labiau sumažindavo kabinų (kamerų) plotą. Visa tai, anot pareiškėjo, lėmė neturtinės žalos atsiradimą, nes tokias kalinimo ir konvojavimo sąlygas pareiškėjas prilygina kankinimams ir žmogaus orumo pažeidimui, kuriems Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (toliau – Konvencija) senaties termino nenumato. Be to, anot pareiškėjo, ieškinio senaties terminas netaikomas iš asmeninių neturtinių teisių pažeidimų atsirandantiems reikalavimams.
Teismo posėdyje pareiškėjas nedalyvavo, apie posėdžio datą ir laiką pranešta tinkamai, pareiškėjas informavo teismą, kad posėdyje dalyvauti nepageidauja (t. II, b. l. 66).
Atsiliepimas
Lukiškių TI-K, atstovaudamas Lietuvos valstybę, atsiliepime su skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą (t. I, b. l. 57–63). Atsiliepime Lukiškių TI-K prašo taikyti 3 metų ieškinio senaties terminą. Lukiškių TI-K atsiliepime nurodo, kokiose kamerose ir su kiek asmenų buvo periodiškai laikomas pareiškėjas laikotarpiu nuo 2007 m. rugpjūčio 28 d. iki 2008 m. birželio 11 d. Paaiškina, kad maksimalus leistinas Lukiškių TI-K laikomų asmenų skaičius yra 954, tačiau jis nuolat viršijamas, o Lukiškių TI-K administracija neturi galimybių to išvengti. Dėl šių aplinkybių vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada siekia teisės aktuose nustatytą ribą. Tačiau yra siekiama, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką, t. y. atsiradus galimybei jie perkeliami į laisvesnes kameras. Lukiškių TI-K nuomone, pareiškėjo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą yra nesąžiningas noras pasipelnyti valstybės sąskaita. Mano, kad civilinei atsakomybei kilti nėra sąlygų.
Lukiškių TI-K atstovas teismo posėdyje nedalyvavo, apie posėdžio datą ir laiką pranešta tinkamai (t. II, b. l. 63).
Atsiliepimas
Kauno TI, atstovaudamas Lietuvos valstybę, atsiliepime su skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą (t. I, b. l. 89–95). Kauno TI atsiliepime prašo teismo taikyti 3 metų ieškinio senaties terminą. Kauno TI nurodė, kokiose kamerose ir su kiek asmenų buvo periodiškai laikomas pareiškėjas laikotarpiu nuo 2012 m. gegužės 1 d. iki 2014 m. gruodžio 2 d. Kauno TI atsiliepime nurodo, kad pareiškėjas melagingai tvirtina, jog prie langų iš vidaus pusės yra įmontuotos grotos. Kauno TI paaiškina, kad tokių grotų nėra, nurodo, kad langai pritaikyti vėdinimui, o ten kur langai neatsidaro veikia mechaninė ventiliacija, languose įmontuotos orlaidės. Atkreipia dėmesį, kad tie asmenys, kurie reguliariai vėdina kameras, neturi problemų dėl drėgmės. Kauno TI atsiliepime taip pat nurodo, kad pareiškėjas turėjo galimybes skaityti ir rašyti esant natūraliai bei dirbtinei apšvietai, be to, pareiškėjas galėjo pasinaudoti biblioteka arba skaitykla, kompiuterių klase.
Kauno TI atstovas teismo posėdyje nedalyvavo, apie posėdžio datą ir laiką pranešta tinkamai (t. II, b. l. 63).
Atsiliepimas
Marijampolės VPK, atstovaudamas Lietuvos valstybę, atsiliepime su skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą (t. I, b. l. 13–17). Atsiliepime Marijampolės VPK pažymėjo, kad pareiškėjas areštinėje buvo laikomas 2011 m. gegu žės 17–24 d. ir 2011 m. rugpjūčio 23–25 d. Nurodė, kad negali pateikti informacijos apie laikotarpį iki 2009 m. rugpjūčio 5 d., nes tokie duomenys yra saugomi tik 3 metus (vėliau sunaikinami). Marijampolės VPK atsiliepime taip pat nurodo, kad reikalavimams dėl žalos atlyginimo taikytinas 3 metų senaties terminas. Paaiškina, kad pareiškėjo teiginiai dėl netinkamo apšvietimo, drėgmės ir parazitų yra visiškai nepagrįsti ir neatitinkantys tikrovės.
Marijampolės VPK atstovas teismo posėdyje nedalyvavo, apie posėdžio datą ir laiką pranešta tinkamai (t. II, b. l. 63).
Atsiliepimas
VST, atstovaudamas Lietuvos valstybę, atsiliepime su skundu dėl konvojavimo sąlygų nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą (t. I, b. l. 69–71). VST teismo taip pat prašo taikyti ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimams dėl atsakovo veiksmų iki 2012 m. gegužės 7 d. Atsiliepime VST paaiškina, kad Konvojavimo taisyklės, patvirtintos Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. liepos 29 d. įsakymu Nr. 1R-240/1V-246 (toliau – Konvojavimo taisyklės) nenumato saugos diržų įrengimo kiekvienam konvojuojamam asmeniui. Nurodo, kad pareiškėjas buvo konvojuojamas specialiuoju transportu, kuris naudojamas remiantis transporto priemonės registracijos liudijimu su paskirties nurodymu ir kasmetinėmis techninės apžiūros ataskaitomis su transporto priemonės paskirties nurodymu. Paaiškina, kad Nacionalinės visuomenės sveikatos priežiūros laboratorija, atlikusi šviesos ir ventiliacijos efektyvumo matavimus, nenustatė, kad automobilių kamerų aplinka būtų netinkama asmenų konvojavimui.
Teismo posėdžio metu VST atstovas palaikė atsiliepimo argumentus ir prašė skundą dalyje dėl konvojavimo sąlygų atmesti kaip nepagrįstą.
Motyvuojamoji dalis
Skundas tenkintinas iš dalies.
Ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo. Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnyje nustatyta, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. CK 6.271 straipsnyje nustatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Taigi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (ir turtinės, ir neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Administracinių teismų praktikoje ne kartą pažymėta, kad nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) administracinės bylos Nr. A5-665/2005, Nr. A525-1355/2010, Nr. A82-932/2011). Neteisėti veiksmai konstatuojami, kai valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Valstybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime konstatavo, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo, kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.
LVAT savo jurisprudencijoje yra nurodęs, jog nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (LVAT 2007 m. kovo 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A6-317/2007, 2010 m. birželio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-850/2010, 2011 m. balandžio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-150/2011; 2015 m. spalio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A2067-624/2015). Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo skundo argumentas dėl netaikytino ieškinio senaties termino atmetamas kaip nepagrįstas.
Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Ieškinio senaties terminus, jų skaičiavimo ir taikymo tvarką reglamentuojančios teisės normos yra imperatyvaus pobūdžio. Ieškinio senatį pagal CK 1.126 straipsnio 2 dalį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Kaip minėta, šiuo atveju ieškinio senaties terminą prašo taikyti visos Lietuvos valstybę, atstovaujančios institucijos. Reikalavimams dėl žalos atlyginimo CK 1.125 straipsnio 8 dalis nustato sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (toliau – LAT) praktikoje yra aiškinama, kad taikant ieškinio senatį, kuri yra materialiosios civilinės teisės institutas, turi būti derinami du teisiniai gėriai: asmens pažeistos teisės gynimas ir civilinių teisinių santykių stabilumas. Civilinių teisių subjektai yra laisvi spręsti dėl savo turimų teisių įgyvendinimo ir jų gynimo. Tuo atveju, kai asmuo, žinodamas apie savo teisių pažeidimą, per įstatymo nustatytą ieškinio senaties terminą be svarbių priežasčių nesikreipia teisminės gynybos, toks elgesys tiek kitų suinteresuotų asmenų, tiek teismo gali būti prilyginamas turimų teisių atsisakymui ir sukelti analogiškas pasekmes (LAT 2014 m. gegužės 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-274/2014; 2015 m. birželio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-363-469/2015). LAT nuosekliai laikosi pozicijos, kad ieškinio senaties termino pasibaigimas yra savarankiškas ir pakankamas pagrindas atmesti ieškinio reikalavimus (LAT 2008 m. liepos 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-339/2008; 2015 m. birželio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-363-469/2015). Teismas neturi pirmiausia nustatyti pažeidimo ir tik tada taikyti senatį. Taikant senatį, ieškinys atmetamas ne todėl, kad yra pažeidimas, bet taikoma senatis, o todėl, kad nepriklausomai nuo to, būtų ar nebūtų nustatytas pažeidimas, pažeistos teisės nebūtų įmanoma apginti dėl praleisto ieškinio senaties termino. Tai, kad ieškinio senaties termino pasibaigimas yra savarankiškas pagrindas atmesti ieškinio reikalavimus, reiškia, jog tuo atveju, kai ieškovas praleidžia įstatymo nustatytą terminą, per kurį jis gali apginti pažeistas teises teismine tvarka, ir teismas nepripažįsta, kad šis terminas praleistas dėl svarbių priežasčių, bei jo neatnaujina, ieškinys atmetamas nepaisant ieškinio reikalavimų (ne)pagrįstumo (LAT 2008 m. rugpjūčio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-317/2008).
Dėl pareiškėjo teiginių, kad Konvencija nenustato jokių senaties terminų joje numatytiems pažeidimams konstatuoti, pažymėtina, kad Konvencijos priėmimu buvo siekta garantuoti susitariančių valstybių kiekvienam jų jurisdikcijoje esančiam žmogui teises bei laisves, apibrėžtas šios Konvencijos pirmame skyriuje. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – EŽTT) yra nurodęs, kad teisių apsaugos sistema, numatyta Konvencijoje, yra grindžiama subsidiarumo principu, pasireiškiančiu tuo, jog pirmiausia pareiga užtikrinti žmogaus teises, jų laikymąsi tenka nacionalinėms valstybės institucijoms (EŽTT 1968 m. liepos 23 d. sprendimas Belgian Linguistic prieš Belgiją). Konvencijos 10 straipsnio 2 dalis palieka susitariančioms valstybėms vertinimo nuožiūros laisvę ir ji yra suteikta ne tik nacionaliniam įstatymų leidėjui, nes teisių ar laisvių apribojimas turi būti numatytas įstatymo, bet ir nacionalinės teisės interpretavimo ir taikymo organams (tarp jų ir teismams). Dėl ieškinio senaties nustatymo, pažymėtina, kad EŽTT yra nurodęs, kad teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, tam tikri apribojimai gali būti nustatyti, nes ir pačios teisės kreiptis į teismą įtvirtinimas reikalauja tam tikro valstybės nacionalinio reguliavimo įtvirtinimo. Taigi šiuo aspektu susitariančios valstybės turi vertinimo laisvę, tik svarbu, kad įtvirtintais ribojimais nebūtų paneigiama ar nepagrįstai ribojama pati teisė kreiptis į teismą (EŽTT 1975 m. vasario 21 d. sprendimą Golder prieš Jungtinę Karalystę). EŽTT yra pastebėjęs, jog neturtinės žalos atlyginimo bylose įtvirtinta ieškinio senatis yra bendras susitariančių valstybių nacionalinės teisės bruožas. Toks senaties įtvirtinimas užtikrina teisinį stabilumą, baigtumą, saugo šalis nuo nepagrįstai laiko aspektu pateiktų reikalavimų, kuriuos praėjus daug laiko gali būti sunku paneigti, įrodymams tapus nepatikimais laikui bėgant (EŽTT 1996 m. spalio 22 d. sprendimas Stubbings ir kiti prieš Jungtinę Karalystę).
Atsižvelgiant į visa tai ir į tai, kad pareiškėjas prašomą priteisti neturtinę žalą kildina iš teisės aktų reikalavimų neatitinkančių jo laikymo bei konvojavimo sąlygų, t. y. įvertinus pareiškėjo nurodomų pažeidimų pobūdį, konstatuotina, jog šiuo atveju akivaizdu, kad pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai galimai pasireiškė. Pareiškėjas nei teismui pateiktame skunde, nei susipažinęs su atsiliepimais, kuriuose buvo pateiktas prašymas taikyti ieškinio senaties terminą, teismui nenurodė objektyvių senaties termino praleidimo priežasčių ir neprašė jo atnaujinti. Byloje nėra duomenų, leidžiančių daryti išvadą, kad pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos negalėjo kreiptis į teismą, siekdamas tinkamai apginti savo galimai pažeistas teises. Taigi, teismas nenustatė pagrindo ex officio atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą pareiškėjo pareikštiems reikalavimams.
Nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašo priteisti neturtinės žalos atlyginimą (10 000,00 Eur) dėl jo netinkamų laikymo sąlygų Lukiškių TI-K periodiškai laikotarpiu maždaug nuo 2007 m. rugpjūčio 23 d. iki 2008 m. birželio 23 d. Lukiškių TI-K teismui nurodė, kad pareiškėjas šioje įstaigoje buvo laikomas periodiškai nuo 2007 m. rugpjūčio 28 d. iki 2008 m. birželio 11 d. Skundą pareiškėjas teismui pateikė, kaip minėta, 2015 m. gegužės 7 d. Akivaizdu, kad pareiškėjas kreipėsi į teismą, praleidęs 3 metų ieškinio senaties terminą. Lukiškių TI-K prašant, teismas taiko senatį pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą, galimai padarytai Lukiškių TI-K laikotarpiu nuo 2007 m. rugpjūčio 23 d. iki 2008 m. birželio 23 d. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo reikalavimai toje dalyje yra atmetami.
Nagrinėjamu atveju pareiškėjas taip pat prašo priteisti neturtinės žalos atlyginimą (5 000,00 Eur) dėl jo netinkamų laikymo sąlygų Marijampolės VPK periodiškai laikotarpiu maždaug nuo 2007 m. rugpjūčio 20 d. iki 2008 m. birželio 20 d. Marijampolės VPK, kaip minėta, negalėjo teismui pateikti informacijos, ar šiuo laikotarpiu pareiškėjas buvo laikomas šioje įstaigoje, nes tokie duomenys įstaigoje saugomi 3 metus ir jau yra sunaikinti. Kaip minėta, Marijampolės VPK taip pat nurodė, kad turi būti taikytina ieškinio senatis. Atsižvelgiant į visa tai, teismas taiko ieškinio senatį ir atmeta pareiškėjo neturtinės žalos atlyginimo reikalavimus dėl netinkamų jo laikymo sąlygų Marijampolės VPK.
Pareiškėjas prašo priteisti neturtinės žalos atlyginimą (5 000,00 Eur) dėl jo netinkamo konvojavimo laikotarpiu maždaug nuo 2007 m. rugpjūčio 23 d. iki 2014 m. gruodžio 2 d. VST prašant taikyti ieškinio senaties terminas, teismas jį taiko ir atmeta pareiškėjo neturtinės žalos atlyginimo reikalavimus dėl netinkamų jo konvojavimo sąlygų laikotarpiu nuo 2007 m. rugpjūčio 23 d. iki 2012 m. gegužės 6 d.
Pareiškėjas skunde teigė, kad buvo konvojuojamas perpildytose automobilių kamerose, be saugos diržų, be ventiliacijos ir šildymo.
VST pareigūnų veiklos ir darbo organizavimo ypatumus, vykdant asmenų konvojavimą nustato Konvojavimo taisyklės, patvirtintos Lietuvos Respublik?s teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. liepos 29 d. įsakymu Nr. 1R-240/1V-246 (toliau – Konvojavimo taisyklės). Minėtų taisyklių 3 punkte pateikiama konvojavimo sąvoka: „Konvojavimas – ginkluotas konvojuojamųjų lydėjimas pėsčiomis, specialiuoju transportu ar kitomis transporto priemonėmis ir pristatymas į paskirties punktus užtikrinant apsaugą“, taip pat numatyta, kad specialiosios transporto priemonės – tai specialusis automobilis, specialusis autobusas, specialusis vagonas, kuriuose asmenims konvojuoti yra pagal nustatytus higienos ir saugumo reikalavimus techniškai įrengtos kameros.
Konvojavimo taisyklių 109 punkte nustatyta, kad specialiajame transporte konvojuojamųjų skaičius negali būti didesnis nei yra sėdimų bei gulimų vietų.
Bylos duomenimis nustatyta, kad 2013 m. liepos 7 d., 2013 m. rugpjūčio 27 d., 2013 m. rugsėjo 24 d. ir 2013 m. lapkričio 12 d. pareiškėjas buvo konvojuotas maršrutu Kaunas-Marijampolė-Kaunas, konvojavimas vyko 36 sėdimų vietų automobiliu Mercedes-Benz, valst. Nr. AHG 175, kuriuo didžiausias konvojuotų asmenų skaičius buvo atitinkamai 29, 21, 26 ir 28 asmenys (t. I, b. l. 162–163, 174–175, t. II, b. l. 7, 34–35, 50–51), 2013 m. lapkričio 5 d. pareiškėjas buvo konvojuotas maršrutu Kaunas-Marijampolė-Kybartai, konvojavimas vyko automobiliu Mercedes-Benz valst. Nr. AHG 184 (36 sėdimos vietos), didžiausias konvojuotų asmenų skaičius – 23 (t. II, b. l. 13, 42–43), 2014 m. vasario 20 d. pareiškėjas buvo konvojuotas maršrutu Vilnius-Marijampolė-Vilnius, konvojavimas vyko automobiliais Mercedes-Benz, valst. Nr. DOK 714 (36 sėdimos vietos), VW Crafter, valst. Nr. EFS 558 (19 sėdimų vietų), VW Crafter, valst. Nr. EFS 561 (19 sėdimų vietų), didžiausias konvojuotų asmenų skaičius šiais automobiliais buvo 54 (t. II, b. l. 18, 21, 24, 44–45), 2014 m. vasario 27 d. pareiškėjas buvo konvojuotas maršrutu Vilnius-Marijampolė-Vilnius, konvojavimas vyko automobiliais Iveco, valst. Nr. GND 472 (30 sėdimų vietų) ir VW Crafter, valst. Nr. EFS 558 (19 sėdimų vietų), didžiausias konvojuotų asmenų skaičius buvo 29 (t. II, b. l. 3, 21, 36–37), 2014 m. balandžio 15, 29 d., 2014 m. gegužės 27 d. ir 2014 m. liepos 1 ir 8 d. pareiškėjas buvo konvojuotas maršrutu Kaunas-Marijampolė-Kaunas 36 sėdimų vietų automobiliu Mercedes-Benz, valst. Nr. AHG 184, didžiausias konvojuotų asmenų skaičius buvo – atitinkamai 29, 25, 27, 23 ir 24 (t. I, b. l. 165–166, 168–169, 177–178, 199–200, t. II, b. l. 13, 53–54), 2014 m. birželio 10 d., 2014 m. rugpjūčio 26 d., 2014 m. rugsėjo 30 d., 2014 m. spalio 7, 28 d. ir 2014 m. gruodžio 2 d. pareiškėjas buvo konvojuotas maršrutu Kaunas-Marijampolė-Kaunas automobiliais Mercedes-Benz, valst. Nr. AHG 175 (36 sėdimos vietos) ir VW Crafter, valst. Nr. EFS 563 (19 sėdimų vietų), didžiausias konvojuotų asmenų skaičius – atitinkamai 24, 13, 23, 19, 27 ir 25 (t. I, b. l. 171–172, 180–181, 183–184, 186–187, 189–190, 195–196, t. II, b. l. 7, 27), 2014 m. lapkričio 4 d. pareiškėjas buvo konvojuotas maršrutu Kaunas-Marijampolė-Kaunas, konvojavimas vyko automobiliu VW Crafter, valst. Nr. EFS 563 (19 sėdimų vietų), didžiausias konvojuotų asmenų skaičius – 16 (t. I, b. l. 192–193, t. II, b. l. 27). Atsižvelgiant į visa tai, konstatuotina, kad VST konvojavimą vykdė, nepažeidžiant Konvojavimo taisyklių 109 punkto reikalavimų.
Nacionalinės visuomenės sveikatos priežiūros laboratorijos Fizikinių veiksnių tyrimų skyrius 2014 m. gegužės 12 d. atliko ventiliacijos efektyvumo ir oro temperatūros matavimus automobiliuose VW Crafter, valst. Nr. EFS 558, valst. Nr. EFS 563 (t. II, b. l. 31–32). Be to, iš automobilių, kuriais buvo konvojuotas pareiškėjas, kėbulo kamerų, skirtų konvojuojamųjų pervežimui, schemų matyti, kad šiose transporto priemonėse buvo įrengtos šildymo ir vėdinimo sistemos (t. II, b. l. 2, 6, 17, 20, 23, 26, 55). Kelionės žiniaraščiuose jokių pareiškėjo ar kitų konvojuotų asmenų nusiskundimų (dėl šildymo sistemos neveikimo, ventiliacijos ar saugos diržų nebuvimo) nepažymėta. Be to, pagal Tarybos direktyvos 1977 m. birželio 28 d. dėl valstybių narių įstatymų, reglamentuojančių motorinių transporto priemonių saugos diržus ir keleivio apsaugos sistemas, suderinimo (77/541/EEB) (galiojusios iki 2014 m. spalio 31 d.) 15 priedą („Būtiniausi reikalavimai saugos diržams ir įtraukikliams“), saugos diržų įrengimas N2 tipo transporto priemonių kėbule neprivalomas. Iš transporto priemonių registracijos liudijimų matyti, kad dalis transporto buvo N2 tipo (t. II, b. l. 7, 13, 18). Automobilių techninės apžiūros rezultatų kortelės taip pat patvirtina, kad transporto priemonės atitiko joms keliamus techninius reikalavimus (t. II, b. l. 8, 12, 14, 19, 22, 25, 28). Darytina išvada, kad minėtos transporto priemonės pagal Konvojavimo taisyklių 3 punktą ginčo laikotarpiu buvo tinkamos konvojavimui. Remiantis tuo, kad nagrinėjamu atveju nebuvo konstatuoti VST neteisėti veiksmai, teismui nėra pagrindo svarstyti kitų viešosios atsakomybės sąlygų buvimo klausimą. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo reikalavimas priteisti 5 000,00 Eur neturtinės žalos atlyginimą dėl netinkamų konvojavimo sąlygų atmetamas kaip nepagrįstas.
Pareiškėjas taip pat teismo prašo priteisti neturtinės žalos atlyginimą (75 000,00 Eur) dėl jo netinkamų laikymo sąlygų Kauno TI periodiškai laikotarpiu maždaug nuo 2008 m. birželio 23 d. iki 2014 m. gruodžio 2 d. Kauno TI prašant taikyti ieškinio senatį, teismas ją taiko ir atmeta pareiškėjo neturtinės žalos atlyginimo reikalavimus dėl netinkamų jo laikymo sąlygų Kauno TI laikotarpiu nuo 2008 m. birželio 23 d. iki 2012 m. gegužės 6 d. Atsižvelgiant į tai, ginčo laikotarpis dėl kalinimo sąlygų Kauno TI yra nuo 2012 m. gegužės 7 d. iki 2014 m. gruodžio 2 d.
Kaip minėta, pareiškėjas skunde nurodė, kad Kauno TI buvo laikomas kartu su kitais 4–5 asmenimis kamerose, kurių plotas 18 kv. m.
Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekse įtvirtintas bausmės humanizmo principas, kuris inter alia reiškia, kad, vykdant bausmę, nesiekiama žmogaus kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – HN 76:2010) 6 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka.
Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriuje ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – Įsakymas) 1.3.1 punkte nustatyta, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis nei 3,6 kv. m.
Atsižvelgiant į Kauno TI pateiktus duomenis (t. I, b. l. 99–112), byloje nustatyta, kad Kauno TI reikalavimo dėl minimalaus vienam asmeniui tenkančio ploto laikėsi ne visą ginčo laikotarpį, t. y. 2013 m. rugsėjo 19–24 d. pareiškėjas kartu su kitais 4 asmenimis buvo laikomas kameroje Nr. 208, kurios plotas 16,84 kv. m., 2013 m. lapkričio 5–12 d. pareiškėjas kartu su kitais 4–5 asmenimis buvo laikomas kameroje Nr. 244, kurios plotas 16,07 kv. m., 2014 m. balandžio 24–29 d. pareiškėjas kartu su kitais 4 asmenimis buvo laikomas kameroje Nr. 340, kurios plotas 16,53 kv. m., nuo 2014 m. gegužės 27 d. iki 2014 m. birželio 10 d. pareiškėjas kartu su kitais 4–5 asmenimis buvo laikomas kameroje Nr. 212, kurios plotas 15,42 kv. m., 2014 m. liepos 3–8 d. pareiškėjas kartu su kitais 4 asmenimis buvo laikomas kameroje Nr. 245, kurios plotas 16,07 kv. m., 2014 m. spalio 7–14, 16–21 d. pareiškėjas kartu su kitais 4 asmenimis buvo laikomas kameroje Nr. 156, kurios plotas 15,67 kv. m. Taigi, iš viso 55 paras (12 iš jų – ne pilnas) pareiškėjui nebuvo užtikrintas minimalus vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas. Kauno TI atsiliepime nurodė, kad negali daryti įtakos suimtųjų ir nuteistųjų, atvykstančių bei esančių įstaigoje, skaičiui, o jų nepriimti tiesiog neturi teisinio pagrindo, nes priešingu atveju nebūtų vykdomos teismų nutartys bei sprendimai. Pagal LVAT formuojamą nuoseklią praktiką, ta aplinkybė, kad įstaigos administracija neturėjo galimybių užtikrinti asmeniui minimalaus gyvenamojo ploto, neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui (LVAT administracinės bylos Nr. A438-121/2009, Nr. A756-122/2010, Nr. A502-913/2011, Nr. A143-2844/2012, Nr. A444-343/2013, Nr. A492-496/2013 ir kt.). Konstatuotina, kad Kauno TI CK 6.271 straipsnio prasme neveikė taip, kaip pagal teisės aktus ši institucija privalėjo veikti.
Skunde nurodoma, kad gyvenimo sąlygos Kauno TI buvo nežmoniškos ir žeminančios orumą. Atsižvelgiant į tai, nagrinėjamu atveju taip pat aktualus Konvencijos 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. EŽTT savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimas byloje K. prieš Lenkiją, pareiškimo Nr. 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimas byloje V. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 44558/98). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus, jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Remiantis EŽTT praktika, vien tik mažesnio ploto suteikimas ne visada savaime suponuoja išvadą, kad buvo pažeistas Konvencijos
3 straipsnis. Pareiškėjo patirtų Kauno TI pažeidimų trukmė maždaug 2,5 metų laikotarpiu (2 kartai po maždaug 2 savaites ir 4 kartai po maždaug savaitę) ir jų mastas (pareiškėjui tenkantis plotas kamerose buvo nuo 2,57 kv. m. iki 3,37 kv. m.) neleidžia jų vertinti kaip pasiekusius minimalų žiaurumo lygį, t. y. pažeidžiančių Konvencijos 3 straipsnį.
Pareiškėjas skunde taip pat nurodė, kad kamerose buvo tamsu, šalta, drėgna, sklido pelėsio kvapas, kamerų langai neatsidarydavo. Be to, išsimaudyti duše neužteko 15 min.
HN 76:2010 24 punkte numatyta, kad gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema.
Kauno TI atsiliepime nurodė, kad asmenys, kurie reguliariai vėdina savo kameras, neturi problemų dėl pelėsio ar drėgmės kamerose. Kauno TI paaiškino, kad kamerų langai yra pritaikyti vėdinimui, o kamerose, kuriose yra įrengti neatidaromi langai veikia mechaninė ventiliacija, languose įmontuotos orlaidės. Kauno TI teismui pridėjo tai patvirtinančią vaizdinę medžiagą (t. I, b. l. 127, 133–136). Kaip minėta, pareiškėjas skunde teigė, kad kamerose buvo tamsu dėl nešvarių langų, kurių nebuvo įmanoma nusivalyti dėl iš vidaus įmontuotų grotų per kurias nebuvo įmanoma pasiekti lango. Byloje esanti vaizdinė medžiaga patvirtina, kad tokios grotos nėra įrengtos (t. I, b. l. 127, 135–136). Kauno TI atsiliepime nurodė, kad dalis antrojo aukšto langų (išeinančių į A. Mickevičiaus gatvę) yra aptraukti plėvele, kurios skaidrumas yra pakankamas, kad įeitų dienos šviesa. Kauno TI paaiškino, kad plėvelė neleidžia kontaktuoti su A. Mickevičiaus gatvėje esančiais asmenimis ir tokiu būdu yra užtikrinami suėmimo vykdymo režimo reikalavimai. Kauno TI pažymėjo, kad rašymui ar skaitymui pagal asmenų prašymus yra įjungiamas dirbtinis apšvietimas. Nurodė, kad Kauno TI nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis dėl dirbtinio švietimo įjungimo. Be to, pareiškėjas nesikreipė į gydytojus ir dėl apšvietimo įtakos jo regėjimui. Tai patvirtina byloje esantys pareiškėjo asmens sveikatos istorijos įrašai (t. I, b. l. 115–126). Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu būtų kreipęsis į Kauno TI administraciją su skundais dėl higienos normų neatitinkančių gyvenimo sąlygų. Šiuo aspektu, pažymėtina, kad šalis (šiuo atveju – Kauno TI) paprastai objektyviai negali įrodyti to, ką neigia (pavyzdžiui, tam tikrų faktų, kurių egzistavimą nurodo kita šalis, neegzistavimo). Pareiškėjo gana abstraktaus pobūdžio skundo argumentai, susiję su šilumos, šviesos trūkumu ir per didele drėgme, atmestini kaip nepagrįsti, o Kauno TI neteisėti veiksmai (neveikimas) šiais aspektais nekonstatuotini.
Pagal HN76:2010 68 punktą, laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė prausti visą kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę. Pareiškėjas neginčija aplinkybės, kad buvo vedamas į dušą ne rečiau kaip kartą per savaitę, tačiau nurodo, kad pasinaudoti dušu jam neužteko skiriamų 15 min. Suimtųjų ir nuteistųjų naudojimosi dušu tvarkos aprašo, patvirtinto Kauno TI direktoriaus 2010 m. rugsėjo 13 d. įsakymu Nr. 1–88, 7 punkte nustatyta, kad kiekvienam suimtajam ar nuteistajam suteikiama galimybė 10 min. pasinaudoti dušu, o 8 punkte nurodyta, kad, esant didesniam suimtųjų skaičiui nei duše vietų, galimybė pasinaudoti dušu gali būti pratęsta iki 5 min. Atsižvelgiant į tai, Kauno TI neteisėti veiksmai (neveikimas) šiuo aspektu nekonstatuotini.
Remiantis tuo, kad nagrinėjamu atveju, buvo konstatuoti Kauno TI neteisėti veiksmai (Įsakymo 1.3.1 punkto pažeidimas), teismui kyla pagrindas svarstyti neturtinės žalos atlyginimo klausimą.
Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Pagal savo pobūdį neturtinė žala – tai asmeninė žala, tiesiogiai susijusi su asmeniu, neatskiriama nuo jo asmenybės ir priklausanti nuo jo paties išgyventų emocijų. CK 6.250 straipsnio taikymo teisminėje praktikoje ne kartą buvo išaiškinta, kad neturtine žala pripažintinas ne bet koks valdžios institucijų neteisėtais veiksmais (neveikimu) asmeniui, kuris kreipėsi teisminės gynybos, padarytas neigiamas poveikis, kad neturtinė žala gali būti konstatuojama tik tada, kai nustatoma, kad poveikis buvo pakankamai intensyvus, o ne mažareikšmis ir smulkmeniškas, kai nustatoma, kad asmuo tikrai patyrė dvasinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją ir ši dvasinė skriauda nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė (LVAT 2013 m. rugsėjo 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-1409/2013). Nors tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama bausmės pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu, tačiau, atsižvelgiant į pareiškėjo skundo pagrindą, dalyką ir į nustatytas aplinkybes dėl netinkamų jo bausmės atlikimo sąlygų, įvertinus pažeidimų trukmę ir mastą, galima teigti, kad pareiškėjas neabejotinai patyrė fizinius nepatogumus, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pareiškėjas turi teisę į neturtinės žalos atlyginimą.
Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti. Pareiškėjui priteistino neturtinės žalos atlyginimo dydžio aspektu pastebėtina, kad pareiškėjas dėl skunde nurodytų aplinkybių į Kauno TI administraciją ar kitas kompetentingas institucijas su skundais nesikreipė. Atsižvelgdamas į tai, kad minimali ploto norma didelę dalį laiko (40 iš 55 parų) buvo pažeista nedideliu mastu, pažeidimas 2,5 metų laikotarpiu truko nepilnus 2 mėnesius ir nebuvo nepertraukiamas, taip pat atsižvelgdamas į Lietuvoje egzistuojančias valstybės ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas bei vadovaudamasis sąžiningumo, protingumo ir teisingumo principais, teismas daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju dėl padaryto pažeidimo patirtoms neigiamoms pasekmėms atlyginti adekvati suma yra 220,00 Eur, skaičiuojant 4,00 Eur už vieną parą (55 paros x 4,00 Eur), kai pareiškėjas Kauno TI buvo laikomas sąlygomis, neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo reikalavimas priteisti 75 000,00 Eur neturtinės žalos atlyginimą dėl netinkamų kalinimo sąlygų Kauno TI tenkinamas iš dalies, priteisiant pareiškėjui iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno TI, neturtinei žalai atlyginti 220,00 Eur. Kitoje dalyje pareiškėjo skundas atmetamas kaip nepagrįstas.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 ir 5 punktais, 127 straipsnio 1 dalimi,
nusprendžia:
Pareiškėjo R. D. skundą tenkinti iš dalies.
Priteisti pareiškėjui R. D. iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno tardymo izoliatoriaus, 220,00 Eur (du šimtus dvidešimt eurų 00 ct) neturtinei žalai atlyginti.
Kitą skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per keturiolika dienų nuo jo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.