Kauno apygardos teismo nutartis

apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinio nusižengimo bylą pagal R. J. apeliacinį skundą dėl Prienų rajono apylinkės teismo 2017 m. sausio 26 d. nutarimo R. J. administracinio teisės pažeidimo byloje.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

R. J. Prienų rajono apylinkės teismo 2017 m. sausio 26 d. nutarimu pripažintas padaręs administracinį teisės pažeidimą, numatytą Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau ATPK) 181³ straipsnio 1 dalyje, už ką jam paskirta 15 Eur bauda. Jis nubaustas už tai, kad 2016 m. lapkričio 17 d., apie 8.20 val., dirbdamas Prienų rajono (duomenys neskelbtini) pagrindinės mokyklos geltonojo autobuso, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) vairuotoju, atvežė vaikus į (duomenys neskelbtini) pagrindinės mokyklos kiemą, adresu (duomenys neskelbtini), iš autobuso išleidęs vaikus, autobuse liepė pasilikti nepilnamečiui E. K., gimusiam (duomenys neskelbtini), kurį žemino, gąsdino vaiko teisių apsaugos tarnyba, motinos atleidimu iš darbo, dėl to nepilnametis patyrė baimę ir išgąstį, pavėlavo į pamokas. Šiais savo veiksmais R. J. pažeidė Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 4 straipsnio 1 dalies 1 punktą, 8 straipsnio 1 dalies 1 punktą. Administracinių teisės pažeidimo protokole nurodytas šio Įstatymo 14 straipsnio 1 dalyje numatytas pažeidimas buvo teismo iš kaltinimo pašalintas, kadangi nenustatyta, jog R. J. pažeidė vaiko teisę į mokslą, teisę įgyti specialybę, pasirinkti darbą, taip pat minties, sąžinės, religijos, žodžio laisvę, teisę naudotis įvairia humanitarine informacija ir ją platinti, dalyvauti visuomenės gyvenime, taikiuose susirinkimuose ir organizacijose, teisę laisvai reikšti savo pažiūras, kas yra numatyta minėtoje įstatymo nuostatoje.Teismas skundžiamame nutarime nurodė, kad administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens kaltė ir pažeidimo, numatyto ATPK 181³ straipsnio 1 dalyje, faktas įrodytas administracinio teisės pažeidimo byloje surinktų įrodymų visuma. Apeliaciniame skunde R. J. prašo panaikinti Prienų rajono apylinkės teismo 2017 m. sausio 26 d. nutarimą ir administracinio teisės pažeidimo bylos teiseną, pradėtą R. J. atžvilgiu pagal ATPK 181 ³ straipsnio 1 dalį nutraukti, nenustačius minėto teisės pažeidimo įvykio ir sudėties. Apeliantas teigia, kad jam netinkamai suformuluotas kaltinimas, teismas jo kaltę grindė prieštaringais suinteresuotų liudytojų parodymais.

3.1. Skunde teigia, kad surašant administracinio teises pažeidimo protokolą, nenurodyti konkretūs jo veiksmai, kuriais pažeidė E. K. interesus pagal Lietuvos Respublikos Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 4 str. 1 d. 1 p., 8 str. 1 d. 1 p. ir 14 str. 1 d., nes savo amoraliu elgesiu darė neigiamą įtaką E. K.. Be to, tai neturi nieko bendro su žeminimu, gąsdinimu. Administracinio teisės pažeidimo protokole nebuvo suformuluotas kaltinimas pažeidus Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 10 straipsnio 2 dalį, o Prienų rajono apylinkės teismas nutarime pažymėjo, kad jis pažeidė Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 10 straipsnio 2 dalį, todėl šioje kaltinimo dalyje jis neturėjo galimybės gintis. Teigia, kad jo prašymas daugiau nevėluoti, kuris buvo išsakytas tik vieną kartą, tikrai negalėjo sukelti vaiko išgąstį ar pažeminimą. Jis tvirtina neturėjęs jokio tikslo trukdyti E. K. naudotis savo teisėmis ar laisvėmis, juolab, sukelti jam blogą savijautą ar jį pažeminti. Mano, kad nustatyti administracinio teisės pažeidimo protokolo trukumai yra esminiai ir dėl jų pirmosios instancijos teismas negalėjo tinkamai išnagrinėti šios bylos. Administracinio teisės pažeidimo protokole užfiksuota aplinkybė, kad dėl apelianto veiksmų E. K. pavėlavo į pamoką, nepatvirtinta jokiais bylos duomenimis, ji nebuvo nustatinėjama.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

5. R. J. apeliacinis skundas netenkinamas.

6. Nuo 2017 m. sausio 1 d. įsigaliojo naujasis Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodeksas (toliau – ANK), kuris pakeičia iki 2017 m. sausio 1 d. galiojusį ATPK.

7. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo tvarkos įstatymo (2015 m. birželio 25 d. įstatymas Nr. XII-1869) 5 straipsnio nuostatas, administracinių teisės pažeidimų, dėl kurių protokolai, o ATPK 262 straipsnyje nurodytais atvejais – pareiškimai surašyti po 2017 m. sausio 1 d., teisena vyksta pagal ANK (5 straipsnio 2 dalis); administracinių teisės pažeidimų, dėl kurių protokolai, o ATPK 262 straipsnyje nurodytais atvejais – pareiškimai surašyti iki 2017 m. sausio 1 d. ir kurie buvo perkvalifikuoti vadovaujantis šio įstatymo 4 straipsniu, teisena vyksta pagal ANK (5 straipsnio 3 dalis); kitais, šio straipsnio 2 ir 3 dalyse nenurodytais, atvejais teisena vyksta pagal iki 2017 m. sausio 1 d. galiojusį ATPK. Sutinkamai su komentuojamo teisės akto 3 straipsnio 1 dalimi, administracinis teisės pažeidimas, padarytas iki 2017 m. sausio 1 d., kuris atitinka ANK numatyto administracinio nusižengimo požymius, turi būti perkvalifikuotas pagal atitinkamą ANK straipsnį, kai jame nustatyta švelnesnė administracinė atsakomybė.

8. Iš skundžiamo nutarimo matyti kad apylinkės teismas nurodė, jog apeliantui pagal ATPK 181³ straipsnio 1 dalyje numatyto administracinio teisės pažeidimo požymius atitinka ANK 72 straipsnyje nurodytas administracinis nusižengimas, už kurį numatyta griežtesnė administracinė atsakomybė nei buvo ATPK, todėl, vadovaujantis aukščiau paminėtomis įstatymo normomis, administracinis teisės pažeidimas pagrįstai nebuvo perkvalifikuotas. Dėl šios priežasties apeliacinis skundas nagrinėjamas vertinant teisines ir faktines aplinkybes pagal ATPK, galiojusio iki 2017 m. sausio 1 d., numatytą bylos nagrinėjimo tvarką.

9. ATPK 257 straipsnyje nustatyta, kad administracinio teisės pažeidimo byloje įrodymai yra vertinami pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu. Konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ATPK 257 straipsnio matyti, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu, kuris grindžiamas išvada, padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

9.1. Skunde apeliantas teigia, kad administracinio teisės pažeidimo protokole nenurodyti jo konkretūs veiksmai, kuriais jis pažeidė E. K. interesus ar jo teisę būti sveikam. Teigia, kad apylinkės teismas nutarime pažymėjo, jog jis pažeidė Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 10 straipsnio 2 dalį, bet administracinio teisės pažeidimo protokole nebuvo suformuluotas kaltinimas pažeidus šią įstatymo nuostatą, todėl jis negalėjo tinkamai gintis. Su tokiais skundo teiginiais negalima sutikti. Visų pirma, iš administracinio teisės pažeidimo protokolo matyti, kad jame yra išdėstyti R. J. neteisėti veiksmai, t.y. kad jis <.....> autobuse liepė pasilikti nepilnamečiui E. K., kurį žemino, gąsdino vaiko teisių apsaugos tarnyba, motinos atleidimu iš darbo, dėl to nepilnametis patyrė baimę ir išgąstį, pavėlavo į pamokas. Iš tiesų, ATPK 181³ straipsnio 1 dalies norma blanketinė ir administracinėn atsakomybėn pagal ją gali būti traukiama už kituose teisės aktuose nustatytų vaiko teisių ir laisvių pažeidimus. Vaiko teises apibrėžia Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymas. Šio įstatymo 4 straipsnis reglamentuoja kokių nuostatų ir principų turi laikytis tėvai ir kiti fiziniai ir juridiniai asmenys, tarp jų paminėta ir nuostata, kad vaikas turi teisę naudotis visomis Lietuvos Respublikos Konstitucijoje, šiame ir kituose įstatymuose bei teisės aktuose nustatytomis vaiko teisėmis bei laisvėmis. Vienai iš pagrindinių vaiko teisių priskirdamas jo teisę būti sveikam, garantuojamą priemonėmis, leidžiančiomis sudaryti vaikui sveiką ir saugią aplinką (įstatymo 8 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Iš šių nuostatų išplaukia visų asmenų pareiga apsaugoti vaikus nuo neigiamo poveikio bei užtikrinti jų teisę į saugią bei sveiką aplinką, tinkamą jų amžiui laisvalaikį. Kadangi administracinio teisės pažeidimo protokole buvo nustatyta ir tai, kad dėl pažeidėjo veiksmų nepilnametis pavėlavo į pamokas, jame buvo nurodyta ir minimo Įstatymo 14 straipsnio 1 dalis, kuri reglamentuoja vaiko teisę į mokslą, teisę įgyti specialybę, ir kt. <.....>. Apylinkės teismas, išnagrinėjęs visus įrodymus, padarė išvadą, jog nėra duomenų, kad dėl R. J. veiksmų E. K. pavėlavo į pamokas, todėl teisingai ir pagrįstai protokole nurodytą Įstatymo 14 straipsnio 1 dalies pažeidimą pašalino, kaip neįrodytą. Pažymėtina, kad apylinkės teismas išvadą, jog R. J. savo veiksmais pažeidė dar ir Įstatymo 10 straipsnio 2 dalį, padarė netyręs jokių naujų įrodymų ir nenustatęs jokių naujų aplinkybių, o įvertinęs jau turimus duomenis ir nustatytas aplinkybes, todėl nėra pagrindo teigti, kad buvo pažeista apelianto teisė į gynybą, teismui tik patikslinus apelianto veiksmais pažeistą Įstatymo normą.

9.2. Dėl liudytojomis apklaustų A. R. ir K. L. parodymų apeliantas nurodo prieštaringus teiginius. Jis teigia, kad šių mergaičių parodymais teismas grindė jo kaltę, nors mergaitės nedavė parodymų, kurie galėtų patvirtinti apeliantą padarius inkriminuotą veiką, be kartu, nurodo, kad iš bylos duomenų akivaizdu, kad apie įvykį teisme galėjo paliudyti paaiškinimus rašiusios A. R. ir K. L., bet teismas dėl jų apklausos nesvarstė. Iš A. R. ir K. L. parodymų matyti, kad jos galėjo patvirtinti tik tai, jog E. K. buvo paprašytas vairuotojos pasilikti vaikus prie mokyklos atvežusiame autobuse. Dėl šios aplinkybės ginčas nekyla, nes jos neneigė nei E. K., nei R. J., todėl laikytina, kad A. R. ir K. L. parodymai nėra tiesiogiai apelianto kaltę patvirtinantys duomenys, ir todėl teismui nebuvo pagrindo kviesti jas į teismą ir apklausti.

9.3. Apeliantas skunde kelia klausimą dėl eilės abejotinų duomenų, kuriuos teismas laikė jo kaltę patvirtinančiais įrodymais, t.y. dėl paties nukentėjusiojo nepilnamečio E. K. ir kitų nepilnamečių A. R. ir K. L. apklausų teisėtumo, dėl duomenų, patvirtinančių, jog jis nesilaikė nustatyto važiavimo grafiko ir savavališkai važiavo per anksti, nebuvimo, dėl mokyklos direktorės bei kitų darbuotojų, mokytojų bei socialinių darbuotojų suinteresuotumo byloje ir tuo pačiu jų parodymų patikimumo. Tačiau aukštesnysis teismas atkreipia dėmesį į tai, kad šioje byloje turi būti nustatinėjama, ar yra pakankamai duomenų pripažinti R. J. kaltu dėl ATPK 181³ straipsnio 1 dalyje numatyto pažeidimo padarymo, t.y. kaip aptarta aukščiau, turi būti akcentuojami tik tie įrodymai, kurie patvirtintų ar paneigtų aplinkybę, jog vaikas dėl vairuotojo R. J. autobuse išsakytų žodžių įvykio dieną patyrė baimę, išgąstį, vaikui minėtas įvykis sukėlė neigiamas emocijas, psichologinį nepatogumą, tokiu būdu buvo pažeisti vaiko teisėti interesai (Įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 1 punktas), vaiko teisė į sveiką ir saugią aplinką (Įstatymo 8 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Kiti, tiesiogiai su veiksmų kvalifikavimu nesusiję duomenys neturėtų būti detaliai, pernelyg išsiplečiant, analizuojami ir vertinami.

9.4. Apeliantas R. J. savo kaltę nuosekliai neigė, tvirtindamas, kad iš tiesų įvykio dieną vežė vaikus į mokyklą, kartu ir E. K., kuris vėlavo į autobusą, todėl paprašė jo rytais daugiau nevėluoti. Jis neigia vaiką gąsdinęs vaiko teisių apsaugos tarnyba ir jo motinos atleidimu iš darbo. Aukštesniojo teismo vertinimu, apeliantas savo parodymuose nurodė ne visas faktines aplinkybes, tokiu būdu siekdamas išvengti atsakomybės. Pažymėtina, kad situacijose, kai apie įvykį iš įvairių šaltinių yra gaunama skirtinga informacija, sprendimas priimamas nustačius, kurie iš duomenų laikytini objektyviais, o kurių patikimumas kelia pagrįstų abejonių. E. K. taip pat nuosekliai nurodė, kad kai jis įlipo į ,,mikriuką“, vairuotojas paklausė, kodėl vėlavo praėjusį rytą, paskui, kai jau atvežė prie mokyklos ir kiti vaikai išlipo, liepė jam pasilikti ir vairuotojas be to, kad aiškino jam apie autobuso grafiką, liepė kitą rytą nevėluoti, taip pat sakė, kad mamą atleis iš darbo, skirs baudą, kad iškvies vaikų teises. Viską aiškino apie 3-5 minutes. Po to liepė eiti į pamoką. Apie tai pasakojo mamai ir klasės auklėtojai. Paaiškinime, rašytame tą pačią dieną mokyklos socialinei pedagogei E. K. nurodė, kad vairuotojas jį gąsdino, nors nenurodė, kokiais konkrečiais veiksmais ar žodžiais tai darė. 2016 m. lapkričio 21 d. paaiškinime policijos pareigūnui nepilnametis jau detaliai nurodė, ką jam sakė R. J. ir teigė, kad dėl jo žodžių jis išsigando, vaikas suprato, kad vairuotojas ant jo supyko dėl to, jog jis pasiskundė socialinei darbuotojai dėl jo nenuvežimo į mokyklą praeitą dieną. Teisme E. K. nurodė analogiškus R. J. jam pasakytus žodžius, t. y., kad pradžioje šis paaiškino važiavimo grafiką, liepė nevėluoti, teigė, kad vairuotojas su juo kalbėjo ramiai, todėl dėl savęs jam nebuvo baisu, tačiau dar vairuotojas jam sakė, kad jo mamą atleis iš darbo, skirs baudą, kad iškvies vaikų teises dėl tokio jo vėlavimo ir būtent tokius žodžius jis suprato kaip gąsdinimą ir dėl to išsigando. Atėjęs į mokyklą apie tai, kad nutiko, pasakė klasės auklėtojai, o grįžęs namo – ir mamai. E. K. parodymų objektyvumą patvirtina tai, kad jis nurodė, jog vairuotojas ant jo nerėkė, kalbėjo ramiai, sėdėdamas, tik mojamo rankomis, kad vairuotojo aiškinimas apie vėlavimą berniukui nesukėlė išgąsčio, ir jis išsigando tik dėl gąsdinimų, susijusių su mamos atleidimu iš darbo ir vaiko teisių iškvietimu. Toks nepilnamečio parodymų turinys rodo, kad jais nesiekiama tendencingai apkalbėti apeliantą, o juose tik nurodytos objektyvios faktinės įvykio aplinkybės. E. K. mama J. K. parodė, kad grįžęs namo vaikas verkė ir sakė, kad vairuotojas gąsdino jį, jog ją atleis iš darbo, daugiau jis nieko nenorėjo pasakoti, patvirtino, kad vaikas buvo išsigandęs. Mokyklos socialinė darbuotoja K. D. po įvykio pasikvietė vaiką ir prašė papasakoti ir parašyti, kas nutiko. Ji ramino E. K., nes jis buvo išsigandęs, tas akivaizdžiai matėsi. Aukštesnysis teismas, įvertinęs aptartus paties nepilnamečio E. K. paaiškinimus bei parodymus teisme, kitų asmenų, bendravusių su berniuku po jo pokalbio su R. J., parodymus, daro išvadą, kad E. K. parodymai nėra išgalvoti, R. J. jam iš tiesų sakė, jog jo mamai iškvies vaikų teises ir ją atleis iš darbo, ir tokie žodžiai berniuką išgąsdino. Taigi, apylinkės teismas pagrįstai nepilnamečio E. K. parodymus laikė patikimais, nenustačius jokio objektyvaus pagrindo jais netikėti. O nepaisant to, kad administracinėn atsakomybėn traukiamas asmuo savo kaltę dėl šio pažeidimo teisme ir apeliaciniame skunde neigė, tvirtindamas, kad tokių veiksmų neatliko, pirmos instancijos teismas šią jo versiją pagrįstai vertino kritiškai, kaip siekį išvengti administracinės atsakomybės.

9.5. Kaip teisingai nurodyta skundžiamame nutarime, vertinant R. J. pažeidimą pagal ATPK 181³ straipsnio 1 dalį svarbu nustatyti tai, ar jis atsižvelgė į nepilnamečio vaiko E. K. teisėtus interesus, ar veždamas į mokyklą ir parveždamas iš jos protokole nurodytą dieną vairuotojas nepažeidė vaiko teisių ir laisvių, teisėtų interesų, ar sudarė vaikui saugią aplinką, ar vaikas turėjo teisę į mokslą, teisę laisvai reikšti savo pažiūras ir pan. Šiuo atveju būtent aukščiau aptartų įrodymų visuma patvirtina aplinkybę, kad nepilnametis E. K. dėl vairuotojo R. J. veiksmų įvykio dieną patyrė baimę, išgąstį, vaikui minėtas įvykis sukėlė neigiamas emocijas, psichologinį nepatogumą, tokiu būdu buvo pažeisti vaiko teisėti interesai (Įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 1 punktas), vaiko teisė į sveiką ir saugią aplinką (Įstatymo 8 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

10. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, aukštesnysis teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas įrodymus vertino atsižvelgdamas į byloje surinktų įrodymų visumą, teismo išvados pagrįstos išsamia bylos duomenų analize ir neprieštarauja faktinėms bylos aplinkybėms, todėl teismo nutarimas laikomas pagrįstu ir teisėtu. Apeliacinės instancijos teismas pritaria apylinkės teismo padarytoms išvadoms, jog R. J. savo veiksmais padarė administracinį teisės pažeidimą, numatytą ATPK 181³ straipsnio 1 dalyje, todėl naikinti pirmosios instancijos teismo nutarimą pažeidėjo apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 302¹² straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Prienų rajono apylinkės teismo 2017 m. sausio 26 d. nutarimą palikti nepakeistą ir R. J. apeliacinio skundo netenkinti.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną ir yra neskundžiama.