- Teismas
- Vilniaus apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2022-10-26
- Bylos Nr.
- I1-1395-872/2022
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-03857-2021-1
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- I-a instancija
- Rezultatas
- Skundas (prašymas) atmestas
- Teisėjas
- Fausta Vitkienė (pirm.)
- Pareiškėjas
- L. B.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato, Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus apskrities vyrausiojo policijos komisariato
- Kategorijos
- 20.2.3.2Neturtinė žala
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo L. B. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato, dėl žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas L. B. (toliau – ir Pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu ir prašo iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Vilniaus apskrities VPK), priteisti 6000 Eur neturtinės žalos dėl neteisėtų veiksmų.
Nurodo, kad nebuvo užtikrintos sąlygos turėti privatumą naudojantis higieniškais sanitariniais įrenginiais. Teigia, kad visose kamerose unitazas buvo gyvenamojoje patalpoje, kur nuo kitų esančių kalinių yra atskirtas sienele. Pabrėžia, kad kameroje buvo vaizdo kamera, kuri Pareiškėją filmavo 24 valandas per parą. Atsižvelgiant į tai nurodo, jog nebuvo jokio privatumo.
Pažymi, jog ne kartą naudojantis unitazu, pareigūnai, įskaitant ir moteris darbuotojas, atidarydavo duris neįspėdami ir neįsitikinę, kad Pareiškėjas naudojasi sanitariniu mazgu ir tokiu atveju matydavo jį tualete. Pareiškėjas nurodo, kad dėl visų šių priežasčių, jis, kitų sulaikytojų atžvilgiu, bei pareigūnų, įskaitant ir moteris, patirdavo orumo pažeidimą, pakankamai gilius dvasinius, psichologinius išgyvenimus, jautė diskomfortą.
Akcentuoja, kad tinkamas atskiro tualeto neįrengimas ir vertimas šlapintis bei tuštintis kitų asmenų akivaizdoje turi būti vertinamas kaip žmogaus garbę ir orumą pažeidžiantis elgesys, kadangi visuomenėje įsitvirtinusi nuostata, kad nepriimtina stebėti besišlapinantį ar besituštinantį asmenį. Atsižvelgiant į tai, Pareiškėjas nurodo, kad nuolatinis stebėjimas jį trikdė, žeidė ir žemino kaip kalinį. Pažymi, kad laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys turi turėti galimybę naudotis privatumą užtikrinančiais ir higieniškais sanitariniais įrenginiais.
Motyvuojamoji dalis
Atsižvelgiant į tai teigia, kad Vilniaus apskrities VPK tiek pagal nacionalinę teisę, tiek pagal tarptautinę teisę neužtikrino laisvės atėmimo įstaigoje minimaliojo privatumo ir higienos reikalavimus atitinkančių sąlygų, todėl mano, kad iš Vilniaus apskrities VPK turi būti priteistina 6000 Eur neturtinė žala, laikotarpyje nuo 2020 m. spalio 29 d. iki 2020 m. lapkričio 20 d.
Vilniaus apskrities VPK su Pareiškėjo skundu nesutinka ir prašo teismo jį atmesti kaip nepagrįstą.
Nurodo, kad Pareiškėjas Vilniaus apskrities VPK areštinėje buvo laikomas nuo 2020 m. spalio 26 d. iki 2020 m. spalio 30 d. trivietėje kameroje kartu su dar dviem asmenimis, nuo 2020 m. lapkričio 9 d. iki 2020 m. lapkričio 13 d. dienos buvo laikomas dvivietėje kameroje vienas. Pažymi ir tai, kad Pareiškėjas buvo laikomas Vilniaus apskrities VPK areštinėje, kuri nuo 2019 m. liepos 1 d. buvo perkelta į naujas patalpas, įrengtas pagal „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 134:2015) reikalavimus.
Teigia, kad Vilniaus apskrities VPK areštinės kamerose atsižvelgiant į projekto reikalavimus, įrengti veikiantys sanitariniai mazgai, kurie nuo bendros erdvės atskirti 2,0 m. aukščio gelžbetonio sienele, o sanitarinio mazgo praėjimas atitvertas durimis. Atsižvelgiant į tai, mano, kad Pareiškėjui buvo užtikrinta teisė naudotis privatumą užtikrinančiais sanitariniais mazgais.
Pažymi, jog Vilniaus apskrities VPK turi pareigą užtikrinti, kad vaizdo stebėjimas nebūtų vykdomas areštinės kamerų sanitariniuose mazguose, bet siekiant užtikrinti žmogaus laisvių ir teisių apsaugą, viešąją tvarką, saugumą, nusikalstamų veikų ir kitų teisės pažeidimų prevenciją, areštinės turto apsaugą areštinės kamerose vykdomas vaizdo stebėjimas, įrengtos vaizdo stebėjimo kameros nestebi vietų, kuriose asmens stebėjimas žemintų žmogaus orumą, t. y. sanitarinio mazgo zoną.
Atkreipia dėmesį, kad Pareiškėjas nepateikė detalesnių argumentų ir duomenų, kurių pagrindu būtų galima nustatyti, jog patalpoje vaizdo kameros buvo įrengtos taip, jog žiūrint pro jas, buvo galima matyti Pareiškėją besinaudojantį sanitariniu mazgu. Pažymi, kad byloje taip pat nėra duomenų, jog dėl šios aplinkybės Pareiškėjas teikė skundus areštinės administracijai ar kitoms kompetentingoms institucijoms, todėl daro išvadą, kad Pareiškėjo skunde išdėstyti teiginiai, jog buvo vykdomas stebėjimas sanitariniame mazge nepasitvirtino ir nenustatyta Vilniaus apskrities VPK pareigūnų veiksmuose teisės aktų pažeidimų.
Pabrėžia, kad Vilniaus apskrities VPK areštinę nuolat tikrino Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie sveikatos apsaugos ministerijos Vilniaus departamento pareigūnai nustatyta tvarka. Kaip pavyzdį nurodo, jog areštinė buvo tikrinta 2019 m. kovo 18 d., 2020 m. birželio 23 d. ir patikrinimo metu Higienos normų HN 134:2015 pažeidimų nustatyta nebuvo.
Atsižvelgiant į tai teigia, kad nėra duomenų, jog Vilniaus VPK pareigūnai neveikė taip, kaip pagal teisės aktus šios institucijos darbuotojai privalėjo veikti, todėl teigia, kad pareigūnų veiksmai šiuo atveju yra teisėti ir nėra pagrindo kilti valstybės civilinei atsakomybei.
Pareiškėjas teismui pateikė atsikirtimą į Vilniaus apskrities VPK atsiliepimą, kuriame nurodo, kad areštinėje neturėjo apskritai jokio privatumo, net minimalaus, buvo visą parą stebimas, net ir tualete, be to tualeto durys buvo vos pusę metro. Pažymi, jog Vilniaus apskrities VPK nepateikė net tualeto patalpos bei kur yra įrengta vaizdo kamera, nuotraukų. Teigia, kad Vilniaus apskrities VPK visa tai slepia, nes yra pažeidžiamos Pareiškėjo teisės ne tik tualete, bet ir kameroje.
Remdamasis Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika nurodo, kad tokio pobūdžio bylose, Pareiškėjui nėra privaloma pateikti įrodymų, pagrindžiančių patirtą neturtiną žalą.
Atsižvelgiant į tai, prašo Vilniaus apskrities VPK atsiliepimą atmesti kaip nepagrįstą ir priteisti neturtinę žalą.
Teismas konstatuoja:
Byloje ginčas kilo dėl Lietuvos valstybės pareigos atlyginti Pareiškėjui 6000 Eur neturtinę žalą, kurią jis galimai patyrė laikomas Vilniaus apskrities VPK areštinėje laikotarpiu nuo 2020 m. spalio 29 d. iki 2020 m. lapkričio 20 d., kai, pasak Pareiškėjo, nebuvo užtikrintas privatumas tualete ir kameroje.
Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnis).
Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalis nustato, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Civilinio kodekso (toliau – ir CK) ir kitų įstatymų nustatyta tvarka.
CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (CK 6.271 straipsnio 4 dalis). Valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda esant trims būtinoms sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (CK 6.249 straipsnis). Neteisėtumui CK 6.271 straipsnio prasme konstatuoti reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo, kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. CK 6.250 straipsnio 1 dalis nustato, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) bylose dėl neturtinės žalos atlyginimo ne kartą yra nurodęs, jog pareiga įrodyti, kad tam tikra žala patirta, tenka pareiškėjui, kuris taip pat privalo pagrįsti ir įrodyti priežastinį ryšį tarp jo nurodomos žalos ir neteisėtų veiksmų (LVAT 2011 m. kovo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-669/2011; LVAT 2017 m. gegužės 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-727-552/2017; LVAT 2017 m. rugsėjo 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-4543-520/2017; LVAT 2017 m. lapkričio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-2205-575/2017).
Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnio 3 dalį, draudžiama žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes.
Pažymėtina, kad Pareiškėjas yra asmuo, turintis specifinį teisinį statusą, jis atlieka laisvės atėmimo bausmę, todėl tam tikras jo asmeninių laisvių suvaržymas yra neišvengiamas. EŽTT praktikoje pripažįstama, kad įkalinimo įstaigose, atsižvelgiant į jų pobūdį, gali būti pateisinami platesni apribojimai nei laisvėje esančių asmenų atžvilgiu (žr. 2005 m. spalio 6 d. sprendimą byloje Hirst prieš Jungtinę Karalystę (Nr. 2), pareiškimo Nr. 74025/01). Be to, pripažįstama, kad tam tikros kalinimo sąlygos ir su tuo susiję apribojimai yra būdingi atliekant laisvės atėmimo bausmę (žr. 1967 m. liepos 11 d. sprendimą byloje K. H. C. prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 2749/66), o laisvės atėmimo bausmė visada daro įtaką įprastam asmens gyvenimui ir neišvengiamai nustato tam tikrus apribojimus ir kontrolę (žr. 2007 m. gruodžio 4 d. sprendimą byloje Dickson prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 44362/04).
Pareiškėjas skunde nurodė, kad tualetai nebuvo pilnai atitverti nuo kameros, dėl ko patyrė garbės ir orumo pažeidimą, dvasinius ir psichologinius išgyvenimus, jautė diskomfortą.
Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtinta Lietuvos higienos normoje HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ nėra nustatyta reikalavimų sanitarinio mazgo įrengimui. HN 134:2015 12 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietos, policijos areštinės patalpos ir jose esantys įrenginiai (įranga) turi būti techniškai tvarkingi, įrengti ir prižiūrimi taip, kad juos naudojant būtų išvengta nelaimingų atsitikimų.
Vadovaujantis EŽTT formuojama praktika, nepakankamas sanitarinės patalpos izoliavimas pripažįstamas kalinimo sąlygų pažeidimu Konvencija 8 straipsnio prasme (žr., pvz., EŽTT 2015 m. gruodžio 15 d. sprendimą byloje S. prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 17249/12); taip pat LVAT 2018 m. sausio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3408-261/2017, 2018 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1320-552/2018).
LVAT ne kartą yra pažymėjęs, jog net ir nustačius, kad sanitarinio mazgo pertvaros aukštis atitinka teisės akto reikalavimus, turi būti įvertinama, ar pareiškėjas turėjo galimybę privačiai pasinaudoti tualetu (žr., pvz., LVAT 2015 m. liepos 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-2277-520/2015, 2017 m. gegužės 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1348-502/2017). LVAT praktikoje ne kartą konstatavo, kad suimtųjų (nuteistųjų) privatumui užtikrinti nepakanka tik atskirti sanitarinį mazgą sienele nuo likusio kameros ploto, kadangi suimtieji (nuteistieji), besinaudojantys tualetu, gali būti matomi iš įėjimo į sanitarinį mazgą pusės. Tam, kad suimtiesiems (nuteistiesiems) būtų tinkamai garantuotas jų privatumas, įėjimas į sanitarinį mazgą turi būti uždengtas (įrengiant duris arba kitu būdu) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2018, 2017 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-337-146/2017 ir kt.). Taip pat LVAT praktikoje sanitarinio mazgo atskyrimas nuo likusios kameros gyvenamosios patalpos 1,5 m aukščio sienele nelaikytinas tinkamu sanitarinio mazgo įrengimu asmens privatumo užtikrinimo prasme, kadangi, atsižvelgiant į tai, kad sanitarinis mazgas nėra visiškai atskirtas nuo gyvenamosios patalpos, jis matomas kitiems asmenims, esantiems kameros viduje, taip pat ir kameros duris atidarantiems pareigūnams, bei, vadovaujantis Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika, vertinama, jog tokiu būdu asmens teisė į privatumą pažeidžiama (žr., pvz., 2018 m. liepos 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4132-442/2018, 2018 m. balandžio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-521-552/2018, 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-744-1062/2017 ir kt.).
Iš byloje pateiktų areštinės projekto brėžinių matyti, kad pertvara skirianti sanitarinį mazgą nuo kameros yra monolitinio gelžbetonio 2,0 m aukščio, o durys yra iš aukšto slėgio laminato HPL plokštės, kuri yra atspari smūgiams, t. y. sanitarinis mazgas įrengtas kaip atskira kabina, nuo likusios kameros dalies atskirtas pertvaromis ir užveriamomis durimis. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, jog 2019 m. kovo 18 d. ir 2020 m. birželio 23 d. areštinę tikrino Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie sveikatos apsaugos ministerijos Vilniaus departamento darbuotojai ir patikrinimo metu jokių HN 134:2015 normų pažeidimų nenustatė. Dėl šių priežasčių, Pareiškėjo teiginys, jog naudojantis sanitariniu mazgu nebuvo užtikrinimas jo privatumas, nes visą laiką Pareiškėją galėjo stebėti kitas kameroje esantis asmuo bei įstaigos pareigūnai, laikytinas nepagrįstu. Byloje taip pat nėra jokių duomenų, kad Pareiškėjas būtų kreipęsis į įstaigos administraciją dėl šių galimų pažeidimų. Todėl, įvertinus nurodytas aplinkybes, nėra pagrindo konstatuoti Vilniaus apskrities VPK neteisėtų veiksmų, kiek tai susiję su kamerose esančių sanitarinių mazgų įrengimu.
Dėl Pareiškėjo teiginių, jog kameroje buvo vaizdo kamera, kuri Pareiškėją filmavo 24 valandas per parą, taip pažeidžiant Pareiškėjo privatumą.
Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 5 straipsnio 3 dalyje nustatyta, jog vykdant suėmimą draudžiama žmogų kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą. <...>. Draudžiama, išskyrus Lietuvos Respublikos teisės aktuose numatytus atvejus, filmuoti ar fotografuoti suimtąjį be išankstinio jo sutikimo. Šio įstatymo 9 straipsnio 4 dalyje nurodyta, jog nuolatinę asmenų, laikomų tardymo izoliatoriuose, priežiūrą atlieka šių įstaigų pareigūnai. Šių asmenų priežiūrai gali būti naudojamos techninės priemonės,<...>.
Policijos areštinių apsaugos ir priežiūros instrukcija, patvirtinta Lietuvos policijos generalinio komisaro 2015 m. vasario 10 d. įsakymu Nr. 5-V-139, (toliau – ir Instrukcija; redakcija galiojusi nuo 2018 m. gruodžio 1 d. iki 2021 m. rugpjūčio 16 d.) nustato apskričių vyriausiųjų policijos komisariatų ir policijos komisariatų areštinėse (toliau – ir policijos areštinės) dirbančių policijos pareigūnų bei kitų darbuotojų teises ir pareigas, taip pat policijos areštinėse laikomų asmenų apsaugos ir priežiūros tvarką. Instrukcijos 39 punkte nustatyta, kad policijos areštinėje laikomų asmenų apsauga vykdoma periodiškai juos stebint (jei nėra skirtas nuolatinis stebėjimas), <...>. Instrukcijos 3.3. papunktyje nustatyta, kad nuotolinio asmenų stebėjimo sistema – vaizdo stebėjimo bei ryšio tarp areštinės kamerose laikomų asmenų ir policijos areštinės budėtojo funkcijas atliekančio pareigūno sistema, kai areštinės kamerose įrengiamos vaizdo stebėjimo kameros (su filmavimo galimybe) ir susisiekti su policijos areštinės budėtojo funkcijas atliekančiu pareigūnu, stebinčiu areštinės kameras vaizdo monitoriuje, skirtos telefonspynės. Instrukcijos 101 punkte nurodyta, kad jei policijos areštinėje yra įrengta nuotolinio asmenų stebėjimo sistema, policijos pareigūnas (-ai) ar darbuotojas (-ai), dirbantis (-ys) pagal darbo sutartį, naudodamasis šia vaizdo stebėjimo sistema, užtikrina nuolatinį visų policijos areštinėje esančių areštinės kamerų ir jose laikomų asmenų stebėjimą bei užtikrina, kad būtų sureaguota į netinkamą šių asmenų elgesį, jų teisėtus prašymus ir pan. Periodinis asmenų stebėjimas per kamerose esančius langelius tokiose policijos areštinėse gali būti nevykdomas.
Policijos areštinių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos policijos generalinio komisaro 2020 m. rugsėjo 15 d. įsakymu Nr. 5-V-783, 17.2 papunktyje reglamentuojama, kad budėtojų padalinio patalpoje įrengiama policijos areštinės kamerose bei pasivaikščiojimo kiemeliuose esančių asmenų nuotolinio stebėjimo ir areštinės budėtojo ir kamerose bei pasivaikščiojimo kiemeliuose esančių asmenų susisiekimo ryšio sistema. Policijos areštinės kamerose ir pasivaikščiojimo kiemeliuose įrengiamos vaizdo stebėjimo kameros su filmavimo galimybe ir telefonspynės, skirtos areštinės kamerose ir pasivaikščiojimo kiemeliuose esantiems asmenims susisiekti su areštinės budėtojų padalinio pareigūnu. Budėtojų padalinio patalpoje įrengiamas vaizdo monitorius, skirtas šiems asmenims stebėti, ir budėtojo ir policijos areštinės kamerose bei pasivaikščiojimo kiemeliuose esančių asmenų ryšio palaikymo įranga. Vaizdo stebėjimo monitoriai ir susisiekimo su policijos areštinės kamerose bei pasivaikščiojimo kiemeliuose esančiais asmenimis ryšio sistema įrengiama ir areštinės postų teritorijose. Policijos areštinės kamerose esančios vaizdo stebėjimo kameros turi būti įrengiamos taip, kad, vykdant stebėjimą (filmavimą), nebūtų stebima (filmuojama) sanitarinio mazgo zonos vidinė dalis. Pagal šių taisyklių 19.4 papunktį kameroje turi būti vidinio ryšio sistema (vaizdo stebėjimo kameros (įrengiamos taip, kad nebūtų stebima sanitarinio mazgo zona), telefonspynės, aliarminio iškvietimo mygtukai).
Taigi nurodytas teisinis reglamentavimas patvirtina Vilniaus apskrities VPK galimybę suimtųjų priežiūrai pasitelkti technines priemones bei vykdyti jų nuolatinį vaizdo stebėjimą. Atsakovės atstovas patvirtino, kad Vilniaus apskrities VPK areštinės kamerose vaizdo stebėjimo kameros įrengtos būtent taip, kad vykdant stebėjimą, nebūtų stebima sanitarinio mazgo zonos vidinė dalis. Teismas neturi pagrindo abejoti tokiais atsakovo paaiškinimais, pareiškėjas tokius teiginius paneigiančių argumentų ir įrodymų nepateikė.
Pažymėtina, jog ir EŽTT savo praktikoje nenurodo, kad asmenų, esančių laisvės atėmimo įstaigose, stebėjimas vaizdo kameromis yra visais atvejais draudžiamas, tačiau toks stebėjimas turi turėti aiškų tikslą ir turi būti numatytas teisės aktuose (žr., pvz., EŽTT 2004 m. birželio 1 d. sprendimą byloje V.G. v. prieš Nyderlandus, pareiškimo Nr. 8704/03; 2019 m. liepos 2 d. sprendimą byloje G. ir kt. prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 27057/06).
Kaip minėta, atsižvelgiant į tai, kad teisės aktuose yra numatyta galimybė stebėti asmenis vaizdo stebėjimo kameromis, darytina išvada, jog stebėjimas vaizdo kameromis vykdomas siekiant užtikrinti ir pačių suimtųjų asmenų saugumą. Tuo remdamasis teismas daro išvadą, kad Pareiškėjo skunde nurodyti argumentai dėl filmavimo vaizdo kameromis ir to pasekoje privatumo neužtikrinimo, atmestini kaip nepagrįsti.
Vertinant Pareiškėjo skundo argumentus, susijusius su sanitarinio mazgo filmavimu, kaip minėta, pagal Policijos areštinių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos policijos generalinio komisaro 2020 m. rugsėjo 15 d. įsakymu Nr. 5-V-783, 19.4 papunktį kameroje vaizdo stebėjimo kameros įrengiamos taip, kad nebūtų stebima sanitarinio mazgo zona. Nagrinėjamu atveju nėra duomenų, patvirtinančių, kad vaizdo stebėjimo kameros įrengimas neatitinka šių reikalavimų. Pareiškėjas taip pat nepateikė argumentų ir duomenų, iš kurių būtų galima nustatyti, jog kamerose, kuriose jis buvo laikomas, vaizdo kameros buvo įrengtos netinkamai ir kad žiūrint pro jas, buvo galima matyti Pareiškėją besinaudojantį sanitariniu mazgu. Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo konstatuoti Vilniaus apskrities VPK neteisėtus veiksmus dėl Pareiškėjo privatumo naudojantis sanitariniu mazgu pažeidimo filmuojant sanitarinį mazgą.
Apibendrinant darytina išvada, kad byloje nėra duomenų, jog Vilniaus apskrities VPK ginčo laikotarpiu Pareiškėją būtų laikiusi, pažeidžiant teisės aktų reikalavimus. Pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju Pareiškėjas nepateikė jokių konkrečių įrodymų patvirtinančių jo patirtos neturtinės žalos bei patirtų neigiamų išgyvenimų realumą. Byloje nenustatyta, kad Vilniaus apskrities VPK būtų sąmoningai siekęs pažeminti Pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgęsis.
Kaip minėta Pareiškėjas prašo priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus apskrities VPK 6000 Eur neturtinės žalos atlyginimo. Atsižvelgiant į tai, kad nebuvo nustatyta neteisėtų Vilniaus apskrities VPK veiksmų ir dėl to nesant būtinųjų CK 6.271 straipsnyje nustatytų valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusių dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygų, Pareiškėjo reikalavimas priteisti neturtinės žalos atlyginimą netenkintinas. Be kita ko, Pareiškėjas nenurodo, kuo jis grindžia nurodytos žalos dydį, kaip apskaičiuoja prašomą priteisti žalą.
Todėl, atsižvelgus į prieš tai nurodytas aplinkybes, darytina išvada, kad šiuo nagrinėjamu atveju nėra nustatyta būtinoji civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygą – valstybinės valdžios institucijos ar jos darbuotojų neteisėtas veikimas ar neveikimas. Nenustačius neteisėtos veikos (neveikimo) ir Pareiškėjo patirtos žalos, priežastinio ryšio, valstybei nekyla civilinė atsakomybė. Nėra jokio teisinio pagrindo pripažinti, kad pareiškėjas patyrė dvasinę skriaudą, neigiamus išgyvenimus, stresą kitus dvasinius išgyvenimus arba kitus analogiškus nepatogumus dėl skunde nurodytų aplinkybių. Dėl šios priežasties, remiantis išdėstytais argumentais, Pareiškėjo skundas atmestinas visiškai kaip nepagrįstas.
Teismas vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 132-133 straipsniais,
Rezoliucinė dalis
nusprendžia:
Pareiškėjo L. B. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per 30 (trisdešimt) kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.