Panevėžio apygardos teismo nutartis

Pirmosios instancijos teismo Civilinė byla Nr. 2A-619-544/2014

2014 m. spalio 14 d.

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Ramunės Čeknienės, kolegijos teisėjų Birutės Jonaitienės ir Zinos Mickevičiūtės, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės I. L. apeliacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2014 m. gegužės 16 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-3062-956/2014 pagal ieškovo LR transporto priemonių draudikų biuro ieškinį atsakovams T. V., I. L. dėl nuostolių atlyginimo ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Teismas atmetė atsakovų prašymus išdėstyti sprendimo vykdymą (po 20 Lt ir po 50 Lt kas mėnesį), nes atsakovas T. V. niekur nedirba, pajamų ir turto neturi, nesitarė su ieškovu dėl prievolės vykdymo, jo motina po eismo įvykio per 9 kartus ieškovui sumokėjo 210,00 Lt. Atsakovė I. L. vykdo individualią veiklą, išlaiko neįgalų nepilnametį sūnų, nuosavybės teise valdo žemės sklypą su sodo nameliu (duomenys neskelbtini), žemės sklypą adresu (duomenys neskelbtini), tris įregistruotas transporto priemones. Atsakovė į ieškovo pretenzijas neragavo ir nesitarė dėl prievolės įvykdymo. Išdėsčius sprendimo vykdymą atsakovų prašomomis sumomis, teismo sprendimas būtų įvykdytas atitinkamai po 22 ir 9 metų. Todėl būtų sumenkintas pats teismo sprendimas, pažeisti ieškovo interesai, teisinio apibrėžtumo ir teisėtų lūkesčių principai. Teismas padarė išvadą, jog atsakovai neįrodė, kad jų turtinė padėtis iš esmės pablogėjo būtent po prievolių atsiradimo ar kad ji netrukus pagėrės ir jie galės be sunkesnių jiems pasekmių tinkamai įvykdyti savo pareigą ieškovui. CK 6.37 str. 2 d., 6.210 str. 1 d. pagrindais teismas už prievolės įvykdymo termino praleidimą iš atsakovų solidariai priteisė 5 % dydžio metinės palūkanas bei po 81,00 Lt žyminio mokesčio (CPK 79, 80, 93 str.).

Apeliacinis skundas atmestinas, o Panevėžio miesto apylinkės teismo 2014 m. gegužės 16 d. sprendimas paliktinas nepakeistu (CPK 326 str.1 d. 1 p.). Daroma išvada, jog pirmosios instancijos teismas ištyrė teisingam ginčo išsprendimui svarbias aplinkybes, visapusiškai, pilnai ir objektyviai pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertino įrodymus, tinkamai išaiškino ir taikė materialinės ir procesinės teisės normas, tinkamai motyvavo savo išvadas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą ieškinį tenkinti visiškai, kurį naikinti ar keisti apeliacinio skundo motyvais pagrindo (CPK 185 str., 263 str. 1 d., 326 str. 1 d. 1 p.). Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Pagrindo peržengti atsakovės apeliacinio skundo ribas ir absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 329 str.).

Nesutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliantė nurodo šiuos apeliacinio skundo argumentus: atsakovas T. V. neginčija, kad ji, leisdama jam pasinaudoti automobiliu, apie tai, kad automobilis neapdraustas, informavo ir kad jis patikino pats apdrausiąs automobilį, kas rodo, jog jos veiksmuose nebuvo tyčios; žala buvo padaryta tiesioginiais T. V. veiksmais ir jis ieškinį pripažįsta; teismas neišsprendė klausimo dėl dalinės atsakomybės bei subrogacijos taikymo ir apie tai nepasisakė; nebuvo aiškinamasi ir nustatyta, koks realus padarytos žalos dydis, o šių aplinkybių pirmosios instancijos teisme neakcentavo dėl teisinių žinių neturėjimo ir negalėjimo pasinaudoti advokato pagalba; teismas netinkamai įvertino jos turtinę padėtį ir nepagrįstai netenkino prašymo išdėstyti sprendimo vykdymą. Apeliacinio skundo motyvai ir argumentai vertinami nepagrįstais dėl šių motyvų.

Byloje esantys įrodymai patvirtina ir byloje neginčijamos aplinkybės, kad 2013 m. sausio 19 d. (duomenys neskelbtini) atsakovas T. V., vairuodamas atsakovei I. L. priklausantį automobilį VW Golf, v/n (duomenys neskelbtini), sukėlė eismo įvykį, kurio metu apgadino transporto priemones VW Transporter, v/n (duomenys neskelbtini), Subaru Legacy, v/n (duomenys neskelbtini) (b. l. 5-9, 28-29). Eismo įvykio metu automobilis nebuvo draustas transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu, todėl dėl padarytos žalos atlyginimo nukentėję asmenys kreipėsi į ieškovą (b. l. 10, 30). AAS „Gjensidige Baltic“ Lietuvos filialas ir Ergo Insurance SE“ Lietuvos filialas, vykdydami 2002-03-29 paslaugų teikimo sutarčių nuostatas bei veikdami ieškovo vardu, nustatė eismo įvykio metu padarytos žalos dydžius ir atlygino transporto priemone VW Golf, v/n (duomenys neskelbtini) padarytą žalą, išmokėdami atitinkamai 2405,04 Lt dydžio draudimo išmoką I. T. dėl transporto priemonės VW Transporter, v/n (duomenys neskelbtini) apgadinimo ir 3189,00 Lt dydžio draudimo išmoką J. Z. dėl transporto priemonės Subaru Legacy, v/n (duomenys neskelbtini) apgadinimo (b. l. 11-26, 31-49). Ieškovas 2013-09-05 kompensavo AAS „Gjensidige Baltic“ Lietuvos filialui ir 2013-06-05 „Ergo Insurance SE“ Lietuvos filialui patirtas išlaidas (b. l. 27, 50). Ieškovui už atsakovą T. V. 210 Lt žalai atlyginti sumokėjo jo motina A. V. (b. l. 67-74). TPVCAPDĮ 23 str. 1 d. pagrindu ieškovas įgijo regreso teisę į atsakingus už įvykį asmenis (atsakovus).

Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimas yra privalomas ir juo siekiama užtikrinti tiek nukentėjusiųjų nuo transporto priemonių, tiek asmenų, naudojančių jas, turtines teises ir interesus. Privalomai draudžiama kiekviena privaloma registruoti motorinė transporto priemonė, skirta važiuoti žeme, taip pat mopedai, priekabos ir puspriekabės, išskyrus bėgines transporto priemones. Pagal TPVCADĮ įtvirtintą teisinį reglamentavimą tuo atveju, kai žala padaroma neapdrausta transporto priemone, draudimo išmoką dėl per eismo įvykį padarytos žalos nukentėjusiems tretiesiems asmenims išmoka Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuras (TPVCADĮ 17 str. 1 d. 1 p.). Naudojama transporto priemonė, kurios įprastinė buvimo vieta yra Lietuvos Respublikos teritorijoje, privalo būti apdrausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu tol, kol ji yra įregistruota (TPVCADĮ 4 str. 1 d.). TPVCADĮ 4 str. 2 d. nustatyta, kad sudaryti draudimo sutartį yra transporto priemonės savininko pareiga. TPVCADĮ 4 str. 3 d. imperatyviai nustatyta, kad šio straipsnio 2 dalyje nurodyti asmenys ir transporto priemonės valdytojai negali naudoti patys ir leisti naudoti kitam asmeniui neapdraustos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu transporto priemonės. Taigi atsakovė I. L., būdama automobilio savininke, neturėjo teisės perduoti atsakovui T. V. naudoti neapdraustą minėtu draudimu automobilį, o jį perduodama atliko neteisėtus, imperatyvias teisės normas pažeidžiančius veiksmus, kurių galimą sukelti riziką ir neigiamas pasekmes ji turėjo ir galėjo suvokti. Todėl tai, kad atsakovas T. V. ieškinį pripažįsta ir kad, galbūt, jį atsakovė buvo įspėjusi, jog automobilis neapdraustas, nešalina solidariosios atsakomybės ieškovo atžvilgiu, priešingai – tik patvirtina, kad atsakovė aiškiai žinojo ir suprato virš minėtas pareigas ir sąmoningai tyčia jų nesilaikė. Transporto priemonės savininko ir žalą padariusio asmens tarpusavio santykiai, jų abipusių teisių ir pareigų apimtis bei pobūdis nereikšmingi ieškovui, kaip žalą atlyginusiam kreditoriui, ir neriboja bei nepanaikina jo reikalavimo teisės. Tik atlyginę ieškovui jo išmokėtą sumą, tiek eismo įvykio kaltininkas, tiek transporto priemonės savininkas turės teisę spręsti tarpusavio atgręžtinius reikalavimus pagal bendrąsias skolininkų daugėto atsakomybės taisykles.

Apeliantė kelia klausimą, kad atsakovams turi būti taikoma dalinė, o ne solidarioji atsakomybė. Bendrasis principas yra tas, kad bendraskolių prievolė yra dalinė, išskyrus įstatymų ar šalių susitarimu nustatytus atvejus (CK 6.5 straipsnis). Šios taisyklės išimtis nustatyta CK 6.6 str. 3 d. ir 6.279 str. 1 d. – bendrai padarę žalos asmenys nukentėjusiam asmeniui atsako solidariai. Šioje byloje keliamas solidariosios atsakomybės taikymas ne dėl žalos padarymo bendrais veiksmais, bet dėl solidariosios atsakomybės taikymo įstatymo pagrindu. CK 6.6 str. 1 d. nustatyta, kad solidarioji skolininkų prievolė nepreziumuojama, išskyrus įstatymų nustatytas išimtis. Ji atsiranda tik įstatymų ar šalių susitarimu nustatytais atvejais, taip pat kai prievolės dalykas yra nedalus. Vertinant, kokia atsakomybė taikytina atsakovams, šiuo atveju reikia vadovautis ir pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi TPVCAD Įstatymu. Šio įstatymo 23 str. 1 d. nustatyta, kad Biuras turi teisę reikalauti, jog atsakingas už žalos padarymą asmuo arba asmuo, neįvykdęs pareigos sudaryti draudimo sutartį, grąžintų dėl padarytos žalos išmokėtą sumą, jeigu išmoka buvo sumokėta pagal šio įstatymo 17 str. 1 d. 1 p.. Pagal šią įstatymo nuostatą Biuras turi teisę iš kelių asmenų atsakovu pasirinkti bet kurį ir iš to asmens reikalauti sumokėtą išmoką tretiesiems asmenims, t. y. taikyti subrogaciją. Tokia įstatymo nuostata nenustatyta dalinė atsakomybė, nes dalinės atsakomybės esmė yra ta, kad kiekvienas iš žalą padariusių asmenų atsako tik už žalos dalį, priklausomai nuo jo atliktų veiksmų, jų sukeltų pasekmių ir kaltės laipsnio. TPVCADĮ 23 str. 1 d. nustatyta maksimali transporto priemonės savininko ar valdytojo atsakomybė Biurui tuo atveju, kai šis sumoka išmoką dėl per eismo įvykį padarytos žalos nukentėjusiems tretiesiems asmenims. Kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, transporto priemonės nedraudimas tuo atveju, kai ją privaloma apdrausti, tokios transporto priemonės perdavimas naudoti ir jos naudojimas yra tyčiniai draudžiamųjų ir imperatyviųjų teisės normų reikalavimų pažeidimai. Todėl teisėtai ir pagrįstai buvo nustatyta, kad apeliantės atsakomybė Biurui atsiranda ne dėl žalos padarymo, bet dėl to, kad ji neįvykdė įstatymo imperatyvo ir pažeidė draudžiamąją įstatymo normą, atitinkamai - atsakovų solidarioji atsakomybė atsiranda ne iš CK 6.279 straipsnio normos, nustatančios atsakomybę už kelių asmenų bendrai padarytą žalą, bet iš įstatymo - TPVCADĮ 4 str., 23 str. 1 d.. Todėl, teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas abiejų atsakovų atžvilgiu pagrįstai taikė solidariąją atsakomybę, o apeliacinio skundo argumentai šiuo apsektu vertinami nepagrįstais.

Teisėjų kolegijos nuomone, nėra ir nebuvo pagrindo tenkinti apeliantės prašymą išdėstyti teismo sprendimo vykdymą. CPK 7 str. 1 d. įtvirtina nuostatą, jog įsiteisėjęs teismo sprendimas turi būti įvykdytas per trumpiausią laiką ir kuo ekonomiškiau. CPK 284 str. 1 d. nustatyta, kad teismas turi teisę dalyvaujančių byloje asmenų prašymu ar savo iniciatyva, atsižvelgdamas į turtinę abiejų šalių padėtį ar kitas aplinkybes, sprendimo įvykdymą atidėti ar išdėstyti, taip pat pakeisti sprendimo vykdymo tvarką. Sprendžiant teismo sprendimo įvykdymo išdėstymo klausimą yra aktualūs lygiateisiškumo ir teisėtų lūkesčių principai. Jų taikymas reikalauja atsižvelgti ne tik į skolininko (atsakovo), bet ir į išieškotojo (ieškovo) interesus. Nagrinėjant teismo sprendimo įvykdymo išdėstymo klausimą taip pat atsižvelgtina į tai, ar išdėsčius teismo sprendimo vykdymą skolininko (atsakovo) nurodytu būdu, bus užtikrintas tinkamas teismo sprendimo įvykdymas, ar nebus iš esmės paneigtas pats teismo sprendimas ir ar nebus pažeisti išieškotojo (ieškovo) lūkesčiai. Jeigu dėl tam tikros sumos priteisimo yra įsiteisėjęs teismo sprendimas, kreditoriaus teisėti lūkesčiai siejami su teismo sprendimo privalomumu, kuris reiškia, kad įsiteisėję teismo sprendimai turi būti vykdomi įstatymų nustatyta tvarka (CPK 18 straipsnis). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad teismo sprendimo įvykdymas gali būti atidedamas arba išdėstomas išimtiniais atvejais, atsižvelgiant į šalių turtinę padėtį arba kai susidaro labai nepalankios aplinkybės jį įvykdyti. Tačiau vien turtinė padėtis negali lemti sprendimo įvykdymo būtino išdėstymo. Teismas taip pat turi nustatyti, ar išdėsčius teismo sprendimo įvykdymą tam tikram laikotarpiui bus užtikrintas tinkamas sprendimo įvykdymas, ar nebus iš esmės paneigtas pats teismo sprendimas, ar nebus pažeisti teisėti išieškotojo interesai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. spalio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-495/2004; 2006 m. lapkričio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-594/2006; ir kt.).

Iš bylos duomenų nustatyta, kad atsakovė I. L. vykdo individualią veiklą (b. l. 97, 98, 109), nuosavybės teise valdo žemės sklypą su sodo nameliu adresu (duomenys neskelbtini), žemės sklypą adresu (duomenys neskelbtini) (b. l. 100-102, 103-104), tris transporto priemones: Ford Focus, VW Golf, Opel Astra (b. l. 99), išlaiko nepilnametė sūnų, kuris yra neįgalus (b. l. 78,79, 80). Nors apeliantė nurodo, kad gaunamų pajamų nepakanka pragyvenimui ir vaiko išlaikymui, tačiau nepateikia objektyvių įrodymų, kokias faktiškai pajamas gauna (iš individualios veiklos, išmoka neįgaliam vaikui ir išlaikymo lėšos jam). Argumentai, kad nuosavybės teise valdo vieną, o ne tris automobilius ir kad jos vardu registruotas nekilnojamasis turtas jai nepriklauso, nepagrįsti įrodymais. Registrų, tame tarpe – ir Nekilnojamojo turto registro duomenys laikomi teisingais ir išsamiais, kol jie nenuginčyti įstatymų nustatyta tvarka (LR Valstybės registrų įstatymo 14 str. 6 d., LR Nekilnojamojo turto įstatymo 4 str.). Duomenys, kad atsakovė nuosavybės teise valdo žemės sklypą su sodo nameliu adresu (duomenys neskelbtini) žemės sklypą adresu (duomenys neskelbtini) yra nenuginčyti (b. l. 100-102, 103-104), todėl jie laikomi teisingais ir išsamiais. Byloje nėra jokių patikimų ir objektyvių duomenų, kad apeliantės turtinė padėtis pasikeis. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovė neįrodė, kad jos turtinė padėtis yra tokia sunki, kad teismo sprendimo vykdymas, netaikant jo išdėstymo instituto, jai sukels nepageidaujamas, sunkias turtines pasekmes (CPK 178 str.).

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Panevėžio miesto apylinkės teismo 2014 m. gegužės 16 d. sprendimą palikti nepakeistą.