Vilniaus apygardos teismo sprendimas

dalyvaujant ieškovo atstovui advokatui Mariui Urbeliui, atsakovės ir trečiojo asmens atstovui advokatui Daliui Vaitekūnui,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo Danske Bank A/S, veikiančio per Danske Bank A/S Lietuvos filialą, ieškinį dėl skolos priteisimo atsakovei I. J., trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, atsakovės pusėje G. J..

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčo esmė

Byloje kilo ginčas dėl skolos iš atsakovės, laidavusios už trečiojo asmens prievolių įvykdymą, priteisimo, kai ieškovo pareikšti reikalavimai nebuvo patvirtinti pagal Latvijos Respublikos įstatymus pradėtame atsakovės nemokumo procese. Ieškovas prašė priteisti iš atsakovės I. J. 100 000 Eur skolos bei nuo jos dydžio paskaičiuotas 8,77 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Ieškovas paaiškino, kad trečiojo asmens G. J. prievolės atsirado pagal 2008 m. balandžio 9 d. sudarytą kredito sutartį Nr. BSGED250803780, kurios pagrindu trečiajam asmeniui suteiktas 515 523,63 Eur dydžio kreditas gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini) statybai, su vėlesniu pakeitimu. Prievolės įvykdymas buvo užtikrintas atsakovės I. J. laidavimu, sudarant 2008 m. balandžio 9 d. Laidavimo sutartį Nr. FA-BSGED250803780. Minėtos sutarties pagrindu atsakovė įsipareigojo ieškovui atsakyti solidariai su trečiuoju asmeniu tuo atveju, jeigu trečiasis asmuo neįvykdys visos savo prievolės ar jos dalies pagal Kredito sutartį, su kurios sąlygomis atsakovė yra susipažinusi. Neįvykdžius bankui prievolių, buvo pradėta priverstinio išieškojimo procedūra iš hipoteka įkeisto turto, tačiau pardavus įkeistą hipoteka turtą varžytynėse, trečiojo asmens skola ieškovui yra 456 533,03 Eur, tačiau atsakovei reiškia 100 000 Eur reikalavimą. Ieškovas įrodinėja, jog atsakovei pradėtas ir baigtas nemokumo procesas Latvijos Respublikoje neužkerta kelio reikšti ieškinį dėl skolos priteisimo iš atsakovės, kadangi atsakovės nemokumo procese banko 2012-09-25 reikštas 567 900,30 Eur finansinis reikalavimas nebuvo patvirtintas. Nurodo, jog labai panaši situacija buvo įvertintina ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 8 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-197-611/2015, kurioje nurodyta, jog konkretaus kreditoriaus bei jo finansinio reikalavimo neįtraukimas į nemokumo bylą negali būti pagrindas atleisti skolininką nuo atitinkamos skolos dydžio.Taip pat ieškovas nurodo, jog nepraleido Latvijos Respublikos nemokumo įstatymo 73 straipsnio 1 dalyje nustatyto maksimalaus 6 mėnesių termino finansinio reikalavimo pareiškimui, be to, laiku nebuvo gavęs atsakovės bankroto administratorės 2012 m. spalio 3 d. rašto, kuriame buvo nurodyti finansinio reikalavimo trūkumai bei terminas, per kurį trūkumai turėjo būti ištaisyti; terminas trūkumams pašalinti buvo nepagrįstai trumpas, ir bankas, net ir gavęs laiku minėtą raštą, objektyviai nebūtų spėjęs ištaisyti nurodytus trūkumus, o ieškovui nebuvo išaiškinta teisė skųsti atsakovės bankroto administratorės nutarimą. Atsiliepime į ieškinį atsakovės ir trečiojo asmens interesus atstovaujantis advokatas Dalius Vaitekūnas nurodė, jog, atsakovei ir trečiajam asmeniui neturint galimybių atsiskaityti su savo kreditoriais, jie kreipėsi į Latvijos Talsu rajono teismą dėl nemokumo bylos iškėlimo; 2012 m. liepos 16 d. Latvijos Talsu rajono teismas priėmė sprendimus pradėti atsakovei ir trečiajam asmeniui nemokumo procesus, o apie iškeltas bylas buvo informuoti visi kreditoriai, tarp jų ir ieškovas, nustatant terminą iki 2012 m. rugpjūčio 16 d. finansiniams reikalavimams pateikti. Ieškovo reikalavimas buvo nepriimtas, kadangi neatitiko norminių aktų reikalavimų ir ieškovas per nustatytą 5 dienų terminą nepašalino finansinio reikalavimo trūkumų, o ieškovas atsakovės bankroto administratorės sprendimo neskundė teismui Latvijos Respublikos nemokumo įstatyme nustatyta tvarka, taip pat nesiėmė jokių kitų veiksmų tam, kad kreditorius būtų įtrauktas į atsakovės kreditorių sąrašą. Latvijos Talsu rajono teismas 2014 m. lapkričio 28 d. priėmė sprendimą dėl atsakovės nemokumo procedūros pabaigos ir įsipareigojimų padengimo procedūros, patvirtindamas 2014 m. liepos 21 d. įsipareigojimų dengimo planą, 2016 m. rugsėjo 5 d. sprendimu nuspręsta užbaigti atsakovės įsipareigojimų padengimo procedūrą. Pažymi, jog atsakovei Lietuvos teismuose nebuvo iškelta šalutinė nemokumo byla, todėl taikytinos pagrindinės Latvijos Respublikoje iškeltos nemokumo bylos teisinės pasekmės, kurios pagal 2000 m. gegužės 25 d. Reglamentą (EB) Nr.1346/2000 dėl bankroto bylų, reglamentuojamos Latvijos Respublikos Nemokumo įstatyme, kurio 73 straipsnio pagrindu ieškovas prarado reikalavimo teisę į atsakovę. Mano, jog ieškovas nepagrįstai ieškinio reikalavimo teisę grindžia Nemokumo įstatymo 164 straipsnio nuostatomis, kadangi pripažinto nemokiu asmens prievolė kreditoriui pasibaigia, o kreditorius netenka reikalavimo teisės į skolininką taip pat ir tuo atveju, jeigu kreditorius pažeidžia terminą pateikti finansinį reikalavimą bankroto byloje, kreditorius neveikia ir nesirūpina savo teisėmis skolininko bankroto byloje. Atsiliepime taip pat nurodoma, jog ieškovo tariamas Latvijos Nemokumo įstatymo normų nežinojimas negali pateisinti ieškovo neveikimo ar netinkamo naudojimosi savo, kaip atsakovės kreditoriaus teisėmis, kadangi ieškovas yra specialus subjektas – finansų įstaiga, kurio prievolės vykdymui keliami didesni reikalavimai nei kitiems šių santykių subjektams. Be to, ieškovas tiek inicijavus atsakovei bankroto bylą, tiek vėliau, turėjo savo filialus, kurie atstovavo ieškovo interesus tiek Lietuvoje, tiek Latvijoje, todėl ieškovui negalėjo būti nežinomos Nemokumo įstatymo nuostatos. Mano, jog ieškovas nepagrįstai remiasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 8 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-197-611/2015, kadangi Latvijos nemokumo įstatymo nuostatų turinys ir jų taikymo pagrindai negali būti aiškinami vadovaujantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo vienintele nutartimi, priimta civilinėje byloje, kurios ratio decidendi skiriasi nuo nagrinėjamos bylos. Teismo posėdžio metu ieškovo Danske Bank A/S, veikiančio per Danske Bank A/S Lietuvos filialą, atstovas palaikė procesiniuose dokumentuose nurodytus argumentus, ieškinį prašė tenkinti. Detaliau prašomos priteisti iš atsakovės sumos sudėties nepaaiškino. Atsakovės ir trečiojo asmens atstovas teismo posėdžio metu su ieškovo reikalavimais nesutiko, prašė ieškinį atmesti. Teismo posėdžio metu nurodė argumentus, iš esmės tapačius išdėstytiems procesiniuose dokumentuose.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

II. Bylos aplinkybės, teismo argumentai, išaiškinimai ir išvados

Ieškovas reikalavimą priteisti skolą grindžia 2008-04-09 sudaryta Laidavimo sutartimi Nr. FA- BSGED250803780 (toliau – Laidavimo sutartis), pagal kurią atsakovė solidariai su trečiuoju asmeniu, kuris yra jos sutuoktinis, įsipareigojo atsakyti ieškovui, jeigu šis neįvykdys visos savo prievolės ar jos dalies pagal Kredito sutartį. Ginčo dėl Kredito sutarties ir Laidavimo sutarties sąlygų nėra. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad trečiasis asmuo G. J. įsipareigojimų pagal Kredito sutartį neįvykdė. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013 m. vasario 6 d. nutartimi nutarė išieškoti iš trečiojo asmens ieškovo naudai skolą, t.y. 446 770,70 Eur negrąžinto kredito, 26 501,66 Eur nesumokėtų palūkanų, 151 930,06 Eur delspinigių, iš viso: 625 202,42 Eur. Minėta teismo nutartis buvo pateikta vykdyti antstoliui V. M.; 2016-09-26 dienai likusi trečiojo asmens skola Bankui yra 456 533,03 Eur (Bankui įkeistas turtas buvo parduotas už bendrą 179 604,00 Eur sumą, o atskaičius vykdymo išlaidas antstoliui, Bankui iš viso buvo pervesta 171 156,20 Eur suma skolos pagal Kredito sutartį dengimui ir 397,36 Eur vykdymo išlaidų). Kaip minėta, iš atsakovė reikalaujama priteisti suma yra 100 000 Eur.Atsakovei ir trečiajam asmeniui Latvijos Talsų rajono teismo 2012-07-16 sprendimų, priimtų bylose Nr. C36054112 ir Nr. C36054312, pagrindais Latvijos Respublikoje buvo pradėti nemokumo procesai. Atsakovės nemokumo proceso bankroto administratoriumi buvo paskirta I. B., o trečiojo asmens nemokumo proceso bankroto administratoriumi – A. L.. Bankas trečiojo asmens nemokumo procese yra pareiškęs 567 830,63 Eur dydžio finansinį reikalavimą, kuris buvo įtrauktas į trečiojo asmens 2015-03-01 Įsipareigojimų panaikinimo planą; šis ieškovo kreditorinis reikalavimas iki šiol nėra įvykdytas, o likusi trečiojo asmens skola ieškovui yra 456 533,03 Eur. Ieškovas atsakovės nemokumo procese 2012-09-25 taip pat buvo pareiškęs 567 900,30 Eur dydžio finansinį reikalavimą, tačiau nemokumo proceso bankroto administratorės 2012-10-11 sprendimu šis ieškovo kreditorinis reikalavimas nebuvo patvirtintas. Ieškovas įrodinėja, jog jo finansinio reikalavimo neįtraukimas į nemokumo bylą negali būti pagrindas atleisti skolininkę nuo atitinkamos skolos.

Dėl ieškovo teisės reikšti reikalavimą jo neįtraukus į nemokumo bylą

Latvijos Talsų rajono teismo 2012-07-16 sprendimas, priimtas byloje Nr. C36054312, dėl atsakovės nemokumo, paremtas Tarybos reglamento (EB) Nr. 1346/2000 nuostatų taikymu. Pagal minėto reglamento 4 straipsnio 1 dalį „Išskyrus atvejus, kai šis reglamentas numato ką kita, bankroto byloms ir jų pasekmėms taikoma valstybės narės, kurios teritorijoje iškelta tokia byla, toliau vadinama „valstybė, kurioje iškelta byla“, teisė“. Tarybos reglamento (EB) Nr. 1346/2000 16 straipsnio 1 dalis numato, kad bet kuris sprendimas iškelti bankroto bylą, kurį pagal savo jurisdikciją, kaip numatyta 3 straipsnyje, priima valstybės narės teismas, pripažįstamas visose kitose valstybėse narėse nuo to momento, kai sprendimas įsiteisėja bankroto bylą iškėlusioje valstybėje.Ieškovas įrodinėja, kad teisė atskirai pareikšti reikalavimą atsakovei neišnyko, nes dėl bankroto administratorės veiksmų jam buvo užkirstas kelias įstoti į nemokumo bylą. Teismas nesutinka su tokiu argumentu.Pagal Tarybos reglamento (EB) Nr. 1346/2000 41 straipsnį kreditorius atsiunčia patvirtinamųjų dokumentų, jei tokie yra, kopijas ir nurodo reikalavimo pobūdį, atsiradimo datą ir dydį bei tai, ar jis teigia turįs pirmumo teisę, ar šis reikalavimas užtikrintas užstatu, ar kreditorius išlaiko nuosavybės teisę į reikalavimo objektą, ir tai, kokiam turtui taikoma garantija, kuria jis remiasi. Byloje yra pateikti įrodymai, kad dienraštyje „Lietuvos rytas“ buvo pranešta apie pradėtą procesą dėl I. J. nemokumo. Ieškovo 2012-09-25 raštas bankroto administratorei I. B. įrodo, jog jis teikė savo finansinį reikalavimą bankroto byloje, kurį parengė Probleminių kreditų departamento teisininkas, ir apie pradėtą nemokumo procesą buvo informuotas. Ieškovas yra įkūręs atskirą departamentą, kurio paskirtis veikti skolos išieškojimo tikslais, o patvirtintas finansinis reikalavimas pagal 2012-07-16 sprendimą byloje Nr. C36054112 dėl trečiojo asmens, įrodo gebėjimą ginti savo teises kvalifikuotai. Bankroto administratorės I. B. 2012-10-11 sprendimas nepripažinti Danske Bank A/S finansinio reikalavimo motyvuotas trūkumo nepašalinimo aplinkybe. Atsakovas pagrįstai nurodė, kad pagal Nemokumo įstatymo 80 straipsnio nuostatas ieškovas galėjo skųsti šį sprendimą teisme. Kita vertus, ieškovo argumentas, jog objektyviai nebūtų spėjęs per rašte nurodytą 5 dienų terminą pašalinti trūkumus, nepagrįstas, nes kaip minėta, jis parengė dokumentus trečiojo asmens nemokumo procese, kurių esmės buvo panaši kaip ir atsakovei pradėtame procese dėl jos nemokumo. Taip pat ieškovas remiasi argumentu, kad jam nebuvo išaiškinta teisė skųsti šį sprendimą, ir tai nenurodyta atsakovės bankroto administratorės 2012-10-11 sprendime. Tačiau ši aplinkybė nesudaro pagrindo pripažinti ieškovo teisių pažeidimo, nes jis nepateikė į bylą įrodymų, jog dėjo maksimalias pastangas siekdamas įstoti į atsakovei pradėtą nemokumo procesą, įvertinat, kad ieškovas yra juridinis asmuo, veikiantis ir Latvijos Respublikoje, turintis šioje šalyje teisininkus, dirbančius ten įkurtame filiale. Latvijos Talsų rajono teismo 2016-09-105 sprendimas, priimtas byloje Nr. C36054112 įrodo, kad atsakovės I. J. įsipareigojimų padengimo ir bankroto procesas yra užbaigtas. Be kita ko, sprendime konstatuota, jog iš mokėjimų dokumentų, pridėtų prie pareiškimo, matyti, kad kreditorius, tai yra Nordea Bank Finland Plc, I. J. bankroto procese gavo visas įmokas pagal 2014 m. liepos 21 d. įsipareigojimų padengimo planą. Tarybos reglamento (EB) Nr. 1346/2000 16 straipsnio 1 dalis numato, kad bet kuris sprendimas iškelti bankroto bylą, kurį pagal savo jurisdikciją, kaip numatyta 3 straipsnyje, priima valstybės narės teismas, pripažįstamas visose kitose valstybėse narėse nuo to momento, kai sprendimas įsiteisėja bankroto bylą iškėlusioje valstybėje. Pagal to paties reglamento 17 straipsnio 1 dalį, jei šis reglamentas nenumato ko kita, 3 straipsnio 1 dalyje minėtas teismo sprendimas iškelti bylą be tolesnių formalumų bet kurioje kitoje valstybėje narėje turės tokias pat pasekmes kaip ir bylą iškėlusioje šalyje tol, kol toje kitoje valstybėje narėje neiškeliama 3 straipsnio 2 dalyje nurodyta byla. Latvijos Respublikos nemokumo įstatymo 73 straipsnio 1 dalis numato, kad kreditorius, nepateikęs kreditorinio reikalavimo per įstatymo nustatyta šešių mėnesių terminą nuo tos dienos, kai nemokumo registre buvo atliktas įrašas dėl nemokumo proceso paskelbimo, bet ne vėliau kaip iki dienos, kai šiame įstatyme nustatyta tvarka buvo parengtas kreditorinių reikalavimų tenkinimo planas, praranda kreditoriaus statusą ir savo reikalavimo teises į skolininką.Nurodytas teisinis reguliavimas sudaro pagrindą atmesti ieškovo argumentus, kaip neįrodytus, jog jis gali esant šioms aplinkybės, ypač įvertinant Latvijos Talsų rajono teismo 2016-09-105 sprendime konstatuotą faktą dėl Nordea Bank Finland Plc gautų įmokų, pareikšti atskirą reikalavimą atsakovei pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.76 straipsnio 2 dalį, 6.81 straipsnio 1 dalį. Anot ieškovo, tai, kad jis nebuvo įtrauktas į atsakovės bankroto bylą ir nebuvo proceso šalis, Latvijos Talsų rajono teismo 2016-09-105 sprendimas jam nesukelia pasekmių. Teismas nesutinka su šiuo argumentu, pirma, sprendimas dėl jo vykdytinumo nėra nuginčytas, nors tokia teisinė galimybė egzistuoja. Bet sprendimui įgijus res iudicata galią bylinėjimasis laikomas baigtu, o ginčas – išspręstu galutinai ir negrįžtamai. Antra, Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodeksas ir jame numatyti principai negali būti aiškinami paneigiant materialias normas, nustatytas Tarybos reglamente (EB) Nr. 1346/2000 (Lietuvos Respublikos konstitucinio akto dėl Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje 2 dalis). Kita vertus, paties ieškovo dublike įrodinėjama, jog Banko įsitikinimu, Latvijos Nemokumo įstatymo 73 straipsnio 1 dalies norma nėra taikytina šiuo konkrečiu atveju, kadangi Bankas per Latvijos Nemokumo įstatymo nustatytą šešių mėnesių terminą pateikė savo kreditorinį reikalavimą Atsakovės bankroto administratorei, t.y. 2012-09-25, ir šį Banko kreditorinį reikalavimą Atsakovės bankroto administratorė gavo 2012-09-27, tačiau jo nepripažino dėl procedūrinių trūkumų. Taigi šis argumentas patvirtina, kad ieškovas yra pasinaudojęs teise kreiptis į teismą ir dėl jo finansinio reikalavimo yra visiškai išspręsta pagal Nemokumo įstatymo nuostatas, kurių taikymo teisiniams santykiams pasekmė – praradimas reikalavimo teisės į skolininką. Kitoks šio teisės akto aiškinimas paneigtų jo tikslą, o pati fizinio asmens nemokumo procedūra prarastų prasmę. Tai reiškia, kad ieškovo reikalavimas turi būti atmestas ir pagal CPK 45 straipsnio 3 dalį.Pažymėtina ir tai, jog ieškovas reiškė ieškinį atsakovei kaip laiduotojai, nors ji yra trečiojo asmens sutuoktinė. Kredito sutartis sudaryta žemės sklypui įsigijimui ir jame gyvenamojo namo statybai, o tai reiškia, jog vartojimo tikslais. Laiduota būtent už šią prievolę, o tai reiškia nukreipiant į Kredito sutarties objektą. Atsakovas nepateikė įrodymų, kad paskola buvo panaudota kitu tikslu ar pažeidžiant sutartas Kredito sutarties sąlygas, paskola suteikta santuokos metu, todėl reikalavimai dėl atsakovės įsipareigojimų vykdymo turi būti sprendžiami kaip dėl turto, turinčio sutuoktinių bendrosios jungtinės nuosavybės statusą. Taigi ieškovui nepateikus šias aplinkybes paneigiančius įrodymus, konstatuojama, jog paskola paimta esant santuokoje, siekiant užtikrinti šeimos poreikius, inter alia (be kita ko) ieškovo interesų apsaugai įkeičiant už išduotą paskolą įgytą turtą. Ieškovas pareiškė reikalavimus byloje Nr. C36054112 Latvijos Talsų rajono teisme 2012-07-16, kurioje buvo sprendžiama dėl trečiojo asmens (atsakovės sutuoktinio) nemokumo, šioje byloje ieškovas pasisakė dėl patvirtinto trečiojo asmens nemokumo plano. Taip pat svarbu, kad dėl G. J. 2014 m. rugsėjo 30 d. buvo teismo patvirtintas įsipareigojimų panaikinimo planas. Nemokumo procese ir privalėjo būti išspręstas klausimas dėl solidariosios sutuoktinių prievolės ir tuo pačiu atsakovės atsakomybės už laidavimą pagal Kredito sutartį. Atsižvelgiant į tai, laikytina, jog pagal nagrinėjamoje byloje esančios prievolės pobūdį trečiajam asmeniui iškelta nemokumo byla buvo pakankama išspręsti ir ieškovo reikalavimą, kylantį iš solidariosios sutuoktinių prievolės. Tokia teismo išvada atitinka kasacinio teismo formuojamą praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. Nr. 3K-3-84/2009).Kasacinio teismo praktikoje nurodyta, kad sutuoktinių (vieno iš jų ar abiejų) prisiimtų prievolių tinkamas kvalifikavimas yra reikšmingas tiek sutuoktinių santykiams su kreditoriais, tiek ir tarpusavio sutuoktinių santykiams. Teisėjų kolegija 2009 m. gegužės 18 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-229/2009) nurodė, kad pasirašydami sutartinius dokumentus (tiek kreditavimo, tiek laidavimo sutartis) sutuoktiniai išreiškė bendrą, vieną ir tą patį norą, todėl laikytina, kad jie abu bendrai vienos iš sutarties šalių pusėje (kredito gavėjo pusėje) sudarė kreditavimo ir kredito vartojimo sutartis ir tapo kredito davėjo bendraskoliais pagal iš nurodytų sutarčių atsiradusią prievolę grąžinti kreditus. Kasacinis teismas taip pat pažymėjo, kad šiuo atveju neturi reikšmės tai, kad sutuoktinės pasirašytos sutartys pavadintos laidavimo sutartimis, nes sudarytos sutartys iš esmės atitinka kreditavimo sutartims būdingus elementus – jomis sutuoktinė išreiškė tikrąją valią ne laiduoti už savo sutuoktinio prievolę, bet prisiimti jo prievolę, t. y. joje dalyvauti kaip pagrindinė skolininkė bendrai su sutuoktiniu, bet ne kaip šalutinė, papildoma skolininkė pagal akcesorinę (šalutinę) laidavimo prievolę. Taigi nagrinėjamoje byloje atsakovės atsakomybės ribos apibrėžtos jungtinės nuosavybės statusu, o ieškovas klausimus dėl solidariosios atsakomybės galėjo išspręsti Latvijos Talsų rajono teismo nagrinėtame G. J. nemokumo procese, todėl argumentas, kad teismui atmetus ieškinį nebus užtikrinama išieškotojo teisėtų interesų ir teisėtų lūkesčių apsauga, nepagrįstas.

Dėl taikytinos teismų praktikos

Ieškovas remiasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. balandžio 8 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-197-611/2015, kurioje buvo sprendžiamas klausimas dėl vykdymo veiksmų teisėtumo. Tačiau šioje byloje buvo konstatuota, jog pripažintas teismo sprendimas perkeliamas toks, koks yra, ir pripažįstančiojoje valstybėje negali sukelti kitokių pasekmių, nei jis sukuria kilmės valstybėje. Kita vertus, šios bylos ir nurodytos kasacinio teismo ratio decidendi nesutampa, nes civilinėje byloje Nr. 3K-3-197-611/2015 nebuvo sprendžiami laiduotojo ir solidarios atsakomybės klausimai. Be to, išieškojimas pradėtas pagal 2010 m. sausio 25 d. išduotą vykdomąjį raštą, kai skolininko nemokumo procesas pradėtas 2012 m. lapkričio 6 d. Rygos miesto Latgalos priemiesčio teisme. Taigi išieškotojo apibrėžta ir galiojanti, teismo patvirtinta reikalavimo teisė atsirado iki nemokumo proceso pradžios. Nagrinėjamoje byloje atsakovės I. J. įsipareigojimų padengimo ir bankroto procesas yra užbaigti. Skirtingai nei kasacinio teismo nagrinėtos bylos, įvykdyta skolininko pareiga informuoti visus savo kreditorius. Atsižvelgiant į tai, konstatuojama, jog Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-197-611/2015 neturi precedento galios.Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teismas konstatuoja, jog byloje ištirti įrodymai paneigia ieškovo ieškinyje nurodytas aplinkybes dėl skolos išieškojimo, todėl ieškinys atmetamas kaip neįrodytas (CPK 12,178 straipsniai).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Šalys prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas. Pagal CPK 79 straipsnį bylinėjimosi išlaidas sudaro žyminis mokestis, su kuriuo susijusius klausimus reglamentuoja CPK 80–87 straipsniai, ir išlaidos, susijusios su bylos nagrinėjimu, su kuriomis susijusius klausimus reglamentuoja CPK 88–92, 97–99 straipsniai. Nagrinėjamoje byloje ieškinys atmestas. Atsakovė patyrė 2 412,14 eurų bylinėjimosi išlaidų (atsiliepimo, tripliko parengimas, dokumentų išvertimas). Atsiliepimo ir tripliko parengimo į ieškinį periodu užpraeito ketvirčio vidutinis darbo užmokestis bruto buvo 771.90 eurų (2016-10-01 - 2016-12-31). Maksimali rekomenduojama priteisti suma už atsiliepimą buvo 1929,75 Eur (2,5 koeficientas Rekomendacijų 8.2. punktas), o už tripliką – 1157,85 eurų (1,5 koeficientas Rekomendacijų 8.3. punktas). Taigi prašomos priteisti advokato pagalbos išlaidos neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymo Nr.1R-77 dėl 2004 m. balandžio 2 d. įsakymo Nr. 1R-85 „Dėl Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo“ pakeitimo 8.2, 8.3 punktuose (2015 m. kovo 19 d. Nr. 1R-77 redakcija) nustatyto maksimalaus dydžio, todėl iš ieškovo priteisiama 2 412,14 eurų bylinėjimosi išlaidų atsakovės naudai (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Iš šalių procesinių dokumentų siuntimo (pašto) teisme išlaidos nepriteisiamos pagal CPK 83 straipsnio 1 dalies 9 punktą.

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

ieškovo Danske Bank A/S, veikiančio per Danske Bank A/S Lietuvos filialą, ieškinį atmesti.

Priteisti iš ieškovo Danske Bank A/S (juridinio asmens kodas 301694694) atsakovės I. J. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) naudai 2 412,14 eurų bylinėjimosi išlaidų.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos apeliaciniam teismui per sprendimą priėmusį Vilniaus apygardos teismą.