Šiaulių apygardos teismo nutarimas

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Virginija Žindulienė teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinio teisės pažeidimo bylą pagal Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – Šiaulių AVPK) Kelių policijos biuro apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2015 m. spalio 6 d. nutarimo, kuriuo R. V. pripažintas kaltu padaręs administracinį teisės pažeidimą, numatytą Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 127 straipsnio 2 dalyje, ir nubaustas 28 eurų bauda, o administracinio teisės pažeidimo byla dėl administracinio teisės pažeidimo, numatyto APK 130 straipsnio 1 dalyje, nutraukta.

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. V. skundžiamu nutarimu nubaustas už tai, kad 2015 m. rugpjūčio 8 d. 13.48 val. (duomenys neskelbtini), prie (duomenys neskelbtini) namo, vairuodamas automobilį „Volvo S40“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) atsitrenkė į stovintį automobilį „VW Vento“ ir iš įvykio vietos pasišalino.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas tenkintinas.

Šiaulių AVPK Kelių policijos biuras neskundžia nutarimo dėl ATPK 127 straipsnio 2 dalyje numatyto pažeidimo, o skundžia tik dėl nutrauktos administracinio teisės pažeidimo bylos teisenos pagal ATPK 130 straipsnio 1 dalį. Apeliacinės instancijos teismas patikrina skundžiamo nutarimo teisėtumą tik šioje dalyje (ATPK 302¹¹ straipsnis).

ATPK 257 straipsnyje nustatyta, kad administracinio teisės pažeidimo byloje įrodymai yra vertinami pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu. Konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ATPK 257 straipsnio taip pat galima daryti išvadą, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

Pirmosios instancijos teismas nepakankami vadovavosi anksčiau nurodytomis įrodymų vertinimo taisyklėmis, nukrypo nuo teismų praktikos ir nepagrįstai administracinio teisės pažeidimo bylą dėl ATPK 130 straipsnio1 dalyje numatyto pažeidimo R. V. nutraukė. Teismo išvada, jog R. V. veiksmuose nėra ATPK 130 straipsnio 1 dalyje numatyto administracinio teisės pažeidimo sudėties, nepagrįsta.

ATPK 130 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad pasitraukimas iš eismo įvykio, su kuriuo vairuotojas yra susijęs, vietos pažeidžiant KET, užtraukia baudą vairuotojams nuo 868 iki 1158 Eur su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu nuo trejų iki penkerių metų arba administracinį areštą nuo penkiolikos iki trisdešimties parų su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu nuo trejų iki penkerių metų. Teisminėje praktikoje laikomasi pozicijos, kad pagal ATPK 130 straipsnio 1 dalyje numatyto administracinio teisės pažeidimo esmę, kaltė dėl jo padarymo gali pasireikšti tik sąmoningu veikimu – tyčia. Baudžiant asmenį pagal šią normą būtina nustatyti, kad iš eismo įvykio vietos jis pasitraukė tyčia, t. y. asmuo, sukėlęs eismo įvykį, tai suprato ir tikslingai, siekdamas už savo veiksmus išvengti atsakomybės, pasišalino iš įvykio vietos. Pastebėtina, kad atsakomybės taikymui pagal ATPK 130 straipsnio 1 dalį nėra būtina nustatyti, jog asmens tikslas buvo išvengti administracinės atsakomybės, pakanka nustatyti, kad jis suvokė sukėlęs eismo įvykį, tačiau, pažeisdamas KET reikalavimus, iš eismo įvykio vietos pasišalino (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartys administracinėse bylose Nr. N444-2387/2010; Nr. N575-2179/2009). Taigi, sprendžiant, ar asmens veika (pasišalinimas iš eismo įvykio, su kuriuo vairuotojas, yra susijęs, vietos) pasireiškė tyčios forma, būtina vertinti ne tik pažeidėjo paaiškinimus, ar jis suprato padaręs eismo įvykį ir pasišalino, bet ir kitus byloje surinktus duomenis.

R. V. teigia, kad jis nejuto, jog atbuline eiga važiuodamas, t. y. statydamas automobilį stovėjimo aikštelėje, kliudė greta stovėjusį automobilį. Tokius R. V. teiginius teisme patvirtino ir jo sugyventinė R. S., kuri nurodė, kad būdama prie namo laiptinės, nematė, kad R. V. būtų atsitrenkęs į kitą automobilį, ir negirdėjo jokio atsitrenkimo garso. Tačiau tokius R. V. ir jo draugės parodymus paneigia byloje surinkti ir teisme ištirti įrodymai: nukentėjusio automobilio savininkės R. M. parodymai, policijos pareigūno L. R. tarnybiniame pranešime užfiksuoti duomenys, jo parodymai teisme, taip pat transporto priemonių techninės apžiūros aktuose, fotonuotraukose užfiksuoti duomenys.

Nagrinėjamu atveju byloje surinkti įrodymai leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad R. V. akivaizdžiai suvokė padaręs eismo įvykį ir iš įvykio vietos jis pasišalino sąmoningai, tyčia siekdamas išvengti administracinės atsakomybės. Eismo įvykio faktas įrodytas byloje surinktų įrodymų visuma bei paties R. V. parodymais, jog jis statydamas automobilį atbuline eiga stovėjimo aikštelėje galėjo kliudyti stovėjusį automobilį. R. V. nurodė, kad jis aikštelėje pastatęs automobilį nuėjo namo, persirengė (užtruko apie 15 minučių) ir pėsčiomis nuėjo į parduotuvę „Kubas“, kur buvo nuvažiavusi ir jo sugyventinė R. S.. Liudytoja apklausta R. S. patvirtino, kad po to, kai R. V. kieme pastatė automobilį, ji po 5 minučių tuo automobiliu išvažiavo į parduotuvę, ten atėjo ir R. V., po to jie išvažiavo į Užventį. Nukentėjusioji R. M. nurodė, kad ji dirbdama kirpykloje, pro langą pamatė, kaip į kiemą atvažiavo automobilis „Volvo“, kad juo atvažiavę žmonės krovėsi daiktus, po to už vairo sėdo vyriškis, kuris atbuline eiga važiuodamas automobilio galinės dalies dešiniuoju kampu atsitrenkė į jos stovėjusį automobilį, kad automobilis net sujudėjo, automobilio „Volvo“ vairuotojas pavažiavo į priekį ir sustojo. R. M. taip pat nurodė, kad jos automobiliui buvo sulenktos galinės dešinės pusės automobilio durelės, kad įlenkimas buvo bukas. Nukentėjusioji tokias įvykio aplinkybes nurodė iš karto į įvykio vietą atvykusiems policijos pareigūnams (10 b. l.), nurodė ir savo paaiškinimuose (6, 9 b. l.). Taip pat nukentėjusiosios parodymus patvirtina ir transporto priemonės techninės apžiūros aktas, kuriame nurodyta, kad R. M. automobiliui „VW Vento“ buvo deformuotos dešinės pusės galinės durelės (12 b. l.), fotonuotraukose užfiksuotas automobilio sugadinimas (16, 22 b. l.), kuris sutampa su R. V. automobilio „Volvo S40“ galiniame dešinės pusės bamperyje padarytu apgadinimu (14, 15 b. l.). Taigi, nukentėjusiosios R. M. parodymai apie eismo įvykio aplinkybes yra nuoseklūs, juos patvirtina kiti byloje esantys įrodymai, todėl netikėti jais nėra pagrindo. Įvertinus nukentėjusiosios parodymus, jog ji, nebūdama automobilių stovėjimo aikštelėje, t. y. per atstumą, pamatė, kaip jos stovėjęs automobilis sujudėjo nuo smūgio, taip pat automobilio techninės apžiūros akte bei fotonuotraukose užfiksuotus duomenis, kad nuo smūgio buvo įlenktos automobilio durelės, o tai rodo, kad smūgis buvo pakankamai stiprus ir jo nejusti buvo neįmanoma, daroma išvada, kad R. V. juto atsitrenkęs į stovėjusį greta nukentėjusiosios automobilį (transporto priemonių kontaktą), bei R. V. draugė turėjo pamatyti transporto priemonių kontaktą, jei ji, kaip teigė, stovėjo prie laiptinės durų ir matė, kaip R. V. statė automobilį.

Be to, R. V. ir liudytoja R. S. nurodė, kad po automobilio pastatymo, praėjus kelioms minutės R. S. išvažiavo automobiliu į parduotuvę „(duomenys neskelbtini)“, kad namuose jis pabuvo apie 15 minučių. Nukentėjusioji R. M. nurodė, kad po to, kai ji pamatė į jos automobilį atsitrenkiant kitą automobilį, ji į kiemą išėjo po 10-15 minučių, matė, kaip iš kiemo minėtu automobiliu išvažiavo viena moteris, todėl ji, iš kaimynų nustačiusi automobilio savininką, nuėjo prie jo buto, bet durų niekas neatidarė, po to ji apie valandą pralaukė prie laiptinės durų, tikėdamasi, kad grįš moteris, bet nesulaukusi apie įvykį pranešė policijai. Atsižvelgiant į tai, kad nukentėjusioji matė iš kiemo išvažiuojančią R. V. sugyventinę, buvo nuėjusi prie pažeidėjo buto ir įvykio vietoje prabuvo dar apie valandą laiko, bet R. V. nei namuose, nei išeinančio iš laiptinės nesutiko, nors jis teigė išėjęs į parduotuvę praėjus 10-15 minučių po to, kai į parduotuvę išvažiavo jo sugyventinė, daroma išvada, kad R. V. supratęs, jog atsitrenkė į kieme stovėjusį kitą automobilį, pasišalino iš įvykio vietos pareidamas namo ir vengė bendravimo su nukentėjusiąja.

Visuma paminėtų įrodymų neabejotinai įrodo, jog R. V. akivaizdžiai suvokė, kad sukėlė eismo įvykį, tačiau, pažeisdamas KET reikalavimus, iš eismo įvykio vietos pasišalino, ir tai padarė tyčia, siekdamas išvengti atsakomybės už padarytą teisės pažeidimą. Dėl to apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino byloje surinktus duomenis ir padarė klaidingą išvadą, kad R. V. veikoje nėra ATPK 130 straipsnio 1 dalyje numatyto pažeidimo sudėties. Todėl skundžiamo nutarimo dalis dėl administracinės teisės pažeidimo bylos teisenos pagal ATPK 130 straipsnio 1 dalį nutraukimo naikinama ir priimamas naujas nutarimas, nubaudžiant R. V. už pasišalinimą iš eismo įvykio, su kuriuo jis buvo susijęs, vietos.

Skiriant nuobaudą R. V., atsižvelgiama į tai, kad pažeidėjo veikoje pagal ATPK 130 straipsnio 1 dalį nėra jo atsakomybę lengvinančių ar sunkinančių aplinkybių. Nors R. V. dirba, darbdavio charakterizuojamas teigiamai, gyvena faktinėje santuokoje, turi nepilnametę dukrą, įvykio metu galiojančių administracinių nuobaudų neturėjo, tačiau iš pažymos apie R. V. baustumus matyti, kad jis už šiurkščius KET pažeidimus buvo baustas keturis kartus: 1999-08-04 už tai, kad vairavo automobilį, kai jam buvo atimta teisė jį vairuoti, bei 1998-02-19, 2000-07-13 ir 2007-06-21 buvo baustas už automobilio vairavimą išgėrus ir už tai jam buvo atimta teisė vairuoti transporto priemones. Iš pažymos apie baustumus taip pat matyti, kad pasibaigus nuobaudų galiojimui, R. V. padarė naujus administracinius teisės pažeidimus, tarp jų ir KET pažeidimą. Taigi, duomenys apie ankstesnius R. V. baustumus ir jo anksčiau padarytų administracinių teisės pažeidimų pobūdis ir pavojingumas rodo, kad R. V. išvadų iš ankstesnių nuobaudų nepadarė, sistemingai daro teisės pažeidimus. Atsižvelgiant į paminėtas aplinkybes ir į tai, kad naujus teisės pažeidimus padaręs R. V. siekė išvengti atsakomybės, daroma išvada, kad taikyti ATPK 30¹ straipsnio nuostatų nėra pagrindo, todėl R. V. pagal ATPK 130 straipsnio 1 dalį skiriama sankcijoje numatyta minimalaus dydžio nuobauda – bauda su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu minimaliam terminui.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 302¹² straipsnio 1 dalies 5 punktu teisėja

nutaria:

Šiaulių apylinkės teismo 2015 m. spalio 6 d. nutarimo dalį dėl administracinio teisės pažeidimo teisenos pagal ATPK 130 straipsnio 1 dalį nutraukimo panaikinti ir priimti naują nutarimą.

R. V. pripažinti kaltu padarius administracinį teisės pažeidimą, numatytą Lietuvos Respublikos ATPK 130 straipsnio 1 dalyje ir paskirti 868 Eur baudą su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu 3 metų laikotarpiui.

Vadovaujantis ATPK 33 straipsniu, paskirtą nuobaudą subendrinti su Šiaulių apylinkės teismo 2015 m. spalio 6 d. nutarimu pagal ATPK 127 straipsnio 2 dalį paskirta nuobauda ir R. V. galutinę subendrintą nuobaudą paskirti 868 Eur baudą su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu 3 metų laikotarpiui.

Nutarimas įsiteisėja jo paskelbimo dieną.