- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-03-07
- Bylos Nr.
- 2-983/2013
- Teisminio proceso Nr.
- 2-55-3-00981-2011-1
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Danutė Milašienė
- Ieškovas
- POLYGRAFSPECTR AZIA LLP, POLYGRAFSPECTR AZIA LLP ir bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Carina“
- Kategorijos
- 35.6.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Danutė Milašienė teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Carina“ ir ieškovo POLYGRAFSPECTR AZIA LLP atskiruosius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2012 m. gruodžio 20 d. nutarties, kuria išspręstas ieškovų POLYGRAFSPECTR AZIA LLP ir bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Carina“ reikalavimas dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu, uždarosios akcinės bendrovės „Carina“ bankroto byloje.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Ginčo esmė
Ieškovas POLYGRAFSPECTR AZIA LLP pareiškė ieškinį, kuriuo LR CK 6.66 straipsnio pagrindu prašė pripažinti 2007 m. lapkričio 20 d. pirkimo-pardavimo sutartį Nr. 15/07, sudarytą tarp atsakovų UAB „Carina“ ir UAB „Belšinas“ negaliojančia bei taikyti restituciją, t.y. TG-110 rūšies titaną, svoris brutto 23 476 kg, svoris netto 20 000 kg, įpakuotą 801-yje statinių, kokybės sertifikate Nr. 808/7 nustatytos kokybės, perduoti UAB „Carina“. Nurodė, kad ieškovas yra atsakovo kreditorius. Atsakovas ieškovui 2007 m. kovo 23 d. paskolos sutarties pagrindu yra skolingas 379 511,52 Lt, todėl ieškovas turi galiojančią reikalavimo teisę į atsakovą. Ieškovas 2010 m. rugpjūčio mėnesio pabaigoje sužinojo, kad 2007 m. lapkričio 20 d. atsakovai UAB „Belšinas“ su UAB „Carina“ sudarė pirkimo-pardavimo sutartį Nr. 15/07 dėl TG-110 rūšies titano pardavimo už 248 000 Lt, kai titano vertė negalėjo būti mažesnė nei 9 USD už kilogramą arba 424 782 Lt už visą prekę. Ieškovo manymu, ginčo sutartis turėtų būti pripažinta negaliojančia, nes šis sandoris pažeidė ieškovo teises susigrąžinti paskolintą sumą, nukreipiant išieškojimą į vienintelį UAB „Carina“ turėtą turtą – titaną, o skolininkas apie tai žinojo. Ginčijamo sandorio atsakovas neprivalėjo sudaryti, o abi šalys buvo nesąžiningos, kadangi turtą pardavė/įsigijo už ženkliai mažesnę nei rinkos kainą ir taip pažeidė bankrutuojančios įmonės kreditoriaus interesus. Vienerių metų ieškinio senatis skaičiuotina nuo sužinojimo apie sandorį, t.y. 2010 m. rugpjūčio mėnesio.
BUAB „Carina“ administratorius palaikė ieškovo POLYGRAFSPECTR AZIA LLP poziciją ir paaiškino, kad UAB „Carina“ bankrutavo, neturi turto, iš kurio galėtų atsiskaityti su kreditoriais, todėl sandoris pažeidžia ne tik ieškovo POLYGRAFSPECTR AZIA LLP, bei ir visų kitų kreditorių teises.
Šalies argumentai
Atsakovas UAB „Belšinas“ su ieškiniu nesutiko ir nurodė, kad sandoris CK 6.66 straipsnio pagrindu gali būti nuginčijamas tik esant visoms šio instituto taikymo sąlygoms, tačiau ieškovas neįrodė, jog sandorio šalys buvo nesąžiningos, prekę perleidusi įmonė sandorio sudarymo metu turėjo finansinių problemų, be to, ieškinys pateiktas teismui praleidus vienerių metų ieškinio senaties terminą.
Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Vilniaus apygardos teismas 2012 m. gruodžio 20 d. nutartimi POLYGRAFSPECTR AZIA LLP ir BUAB „Carina“ ieškinį UAB „Belšinas“ dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu actio Pauliana pagrindu atmetė. Nurodė, kad ieškinys pareikštas 2010 m. lapkričio 25 d. Ieškovas nurodė, kad apie ginčijamą sandorį jis sužinojo 2010 m. rugpjūčio mėnesio pabaigoje po 2010 m. rugpjūčio 10 d. pateiktos atsakovui pretenzijos neįvykdymo, todėl nėra pagrindo teigti, kad ieškinio senaties terminas yra praleistas. Administratorius prie ieškinio prisidėjo 2011 m. gruodžio 23 d. Bankroto byla atsakovui iškelta 2011 m. gegužės 19 d. Iki bylos iškėlimo administratorius apie sandorį žinoti negalėjo, todėl laikytina, jog jis ieškinio senaties termino nepraleido.
Ieškovas POLYGRAFSPECTR AZIA LLP yra ieškovo kreditorius, turintis galiojantį 379 511,52 Lt kreditorinį reikalavimą, patvirtintą UAB „Carina“ bankroto byloje. Šis reikalavimas kilo iš 2007 m. kovo 23 d. paskolos sutarties. UAB „Carina“ bankroto byloje yra patvirtinta viso kreditorinių reikalavimų 387 744,11 Lt sumai. Bankroto administratorius, prisidėjęs prie ieškinio ir veikdamas visų kreditorių vardu, turi būtent tokio dydžio reikalavimo teisę. Todėl pirmosios instancijos teismas nurodė, kad pirmoji actio Pauliana taikymo sąlyga yra.
Ginčijamas sandoris sudarytas 2007 m. lapkričio 20 d. Bankroto byla UAB „Carina“ iškelta tik 2011 m. gegužės 19 d. Iš juridinių asmenų registre pateikto 2007 metų balanso matyti, kad metų pabaigoje UAB „Carina“ turėjo turto net 2 221 619 Lt sumai, o jos nuostolis sudarė tik 43 414 Lt. Iš 2008 metų balanso matyti, kad metų pabaigoje UAB „Carina“ taip pat turėjo pakankamai turto, kurio vertė sudarė net 1 449 307 Lt ir pradėjo dirbti pelningai, todėl sudarytas sandoris nepažeidė kreditorių interesus. Aplinkybė, kad bankroto administratorius negali nustatyti kito atsakovo sandorio sudarymo metu buvusio turto, negali būti priežastimi naikinti sandorį, o prievolė įrodyti kito turto buvimą negali būti perkelta prekę įsigijusiam asmeniui.
Ginčo prekė UAB „Carina“ buvo įsigyta už 283 000 USD, parduota UAB „Belšinas“ už 248 000 Lt arba 105 089 USD. Tačiau vertinant sandorį pagal pardavimo kainą atsižvelgtina į prekės specifiką. Smulkiai Lietuvos bendrovei, nesiverčiančiai titano gamyba ar prekyba, parduoti jį už realią rinkos kainą yra neįmanoma. Be to, ieškovo nurodomos minimaliai galimos 180 000 USD dydžio prekės vertės ir pardavimo – 105 089 USD - vertės disproporcija nėra labai ženkli. Pirmosios instancijos teismas nesutiko su ieškovo argumentu, jog atsakovas buvo nesąžiningas, nes nepasidomėjo UAB „Carina“ finansine būkle ir įsiskolinimais, todėl sudarydamas tokį sandorį pažeidė kitų kreditorių teises. Iš viešai prieinamų finansinių dokumentų duomenų nebuvo jokio pagrindo teigti, kad UAB „Carina“ ginčijamo sandorio sudarymo metu susiduria su finansiniais sunkumais.
Nenustatęs kreditorių teisių pažeidimo ir skolininko bei pirkėjo nesąžiningumo aplinkybė dėl skolininko privalėjimo sudaryti ginčijamą sandorį neįtakojo teismo sprendimo, todėl pirmosios instancijos teismas dėl jos nepasisakė.
Aplinkybė, kad ginčo prekė negalėjo būti civilinės apyvartos objektu, nes jai 2007 m. lapkričio 20 d. pirkimo – pardavimo sutarties sudarymo metu Vilniaus miesto apylinkės prokuratūros 2007 m. rugpjūčio 9 d. nutarimu buvo taikytas laikinas nuosavybės apribojimas yra paneigta Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. gruodžio 6 d. nutartimi byloje Nr. 2A-712/2010.
Teismas taip pat nepasisakė dėl kitų ieškovo bei atsakovo argumentų ir atsikirtimų, nes jie, esant išdėstytiems argumentams, negali įtakoti bylos baigties.
Šalys byloje patyrė išlaidų prekės vertės ekspertizei apmokėti. Kadangi ieškinys atmestas, ieškovo patirtos 2 000 Lt išlaidos jam nepriteistos. Atsakovo patirtos 1 000 Lt išlaidos taip pat nepriteistos, kadangi ekspertizės išvados jam buvo nepalankios ir neįtakojo bylos išsprendimo, be to prekė buvo vertinta ne teismo eksperto, o ekspertizės aktas buvo su esminiais trūkumais, t.y. ženkli jo dalis buvo sudaryta ne valstybine kalba.
Atskirųjų skundų ir atsiliepimo į juos argumentai
Atskiruoju skundu apeliantas BUAB „Carina“ prašo Vilniaus apygardos teismo 2012 m. gruodžio 20 d. nutartį panaikinti ir priimti naują sprendimą – POLYGRAFSPECTR AZIA LLP ieškinį tenkinti, t. y. pripažinti 2007 m. lapkričio 20 d. pirkimo-pardavimo sutartį Nr. 15/07, sudarytą tarp UAB „Carina“ ir UAB „Belšinas“ negaliojančia bei taikyti restituciją t.y. TG-110 rūšies titaną svoris brutto 23 476 kg, svoris netto 20 000 kg, įpakuotą 801-yje statinių, kokybės sertifikate Nr. 808/7 nustatytos kokybės, perduoti BUAB „Carina”, įpareigoti atsakovą sumokėti 143 Lt žyminį mokestį už skundo padavimą. Skundą grindžia šiais argumentais:
1. CK 6.66 straipsnio 1 dalyje minima nemokumo sąvoka nėra siejama vien su atitinkamu bendrovės pradelstų įsipareigojimų ir turimo turto santykiu, o kreditorių teisių pažeidimą gali sąlygoti ir faktinis bendrovės nemokumas. Ginčo sandorio sudarymo metu UAB „Carina” buvo faktiškai nemoki, nes skolininko UAB „Carina” ilgalaikiai ir trumpalaikiai įsipareigojimai viršijo turimą turtą ne tik 2007 metais, bet ir 2008 metais.
2. Buvę UAB „Carina” administracijos vadovai ir akcininkai E. J. ir V. I. perdavė bankroto administratoriui tik UAB „Carina” antspaudą. Joks kilnojamasis ar nekilnojamasis turtas, BUAB „Carina” nėra perduotas, duomenų apie tokį turtą nėra, bankroto administratoriaus iki šiol nėra surastas, todėl, darytina išvada, kad pateikti Juridinių asmenų registrui įmonės UAB „Carina” balansai neatitinka tikrovės, o įmonė UAB „Carina” jokio turto, išskyrus ginčo objektą, neturi. Dėl šios priežasties aplinkybė, kad UAB „Carina” balanse už ataskaitinį laikotarpį nuo 2007 m. sausio 1 d. iki 2007 m. gruodžio 31 d. nurodyta, jog UAB „Carina” turėjo turto už 2 221 619 Lt, nepaneigia fakto, jog 2007 m. lapkričio 20 d. ginčo sandoris pažeidė UAB „Carina” kreditorių interesus. Be to, titanas parduotas už nepagrįstai mažą kainą.
3. Titanas buvo parduotas UAB „Belšinas“ siekiant UAB „Carina” vadovui išspręsti savo baudžiamosios atsakomybės klausimus, nes UAB „Belšinas“ už titaną pagal 2007 m. lapkričio 20 d. ginčo pirkimo-pardavimo sutartį mokėjo ne UAB „Carina”, tačiau tiesiogiai UAB „Hanza lizingas“, atlygindamas UAB „Carina” vadovo nusikalstama veika padarytą žalą.
Atskiruoju skundu apeliantas POLYGRAFSPECTR AZIA LLP prašo Vilniaus apygardos teismo 2012 m. gruodžio 20 d. nutartį panaikinti ir priimti naują sprendimą – POLYGRAFSPECTR AZIA LLP ieškinį tenkinti, t. y. pripažinti 2007 m. lapkričio 20 d. pirkimo-pardavimo sutartį Nr. 15/07, sudarytą tarp UAB „Carina” ir UAB „Belšinas“ negaliojančia bei taikyti restituciją t.y. TG-110 rūšies titaną svoris brutto 23 476 kg, svoris netto 20 000 kg, įpakuotą 801-yje statinių, kokybės sertifikate Nr. 808/7 nustatytos kokybės, perduoti BUAB „Carina” bei priteisti bylinėjimosi išlaidas, patirtas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose. Skundą grindžia šiais argumentais:
1. Pirmosios instancijos teismas neteisingai interpretavo ir aiškino sąlygas, būtinas actio Pauliana taikyti. Aplinkybę, kad sandorio sudarymo momentu atsakovas UAB „Carina” buvo mokus, nepagrįstai grindė tik 2007 ir 2008 metais sudarytais įmonės balansais bei faktu, kad UAB „Carina” nebuvo iškelta bankroto byla sandorio sudarymo momentu, t.y. 2007 m. Nemokumas yra ekonominė įmonės būklė, kuri nustatoma pagal tai, ar įmonė atsiskaito su kreditoriais ir ar ji yra ekonomiškai pajėgi atsiskaityti. Tam, kad būtų galima konstatuoti įmonės nemokumą, nebūtina, kad įmonei būtų iškelta bankroto byla, nes bankroto bylos iškėlimas, esant ekonominio nemokumo padėčiai, yra teisinis nemokumo būklės pripažinimas ir atitinkamų procedūrų vykdymas. Po ginčo sandorio sudarymo kreditorius negali išsiieškoti skolos, nes skolininko BUAB „Carina” turto apskritai nėra, o piniginės lėšos, gautos pardavus titaną, UAB „Belšinas” sumokėtos ne BUAB „Carina”, o tiesiogiai UAB „Hanza lizingas”, atlyginant asmeniškai BUAB „Carina” vadovo nusikalstama veika padarytą žalą, t.y. ne atsakovo UAB „Carina” interesams tenkinti. Pirmosios instancijos teismas visiškai neatsižvelgė ir neįvertino, jog 2007 m. lapkričio 20 d. pirkimo - pardavimo sutartimi Nr. 15/07 atsakovai sumažino turto, į kurį gali būti nukreiptas išieškojimas, vertę, ir sumažėjusios vertės turto neužtenka kreditoriaus (ieškovo) finansiniams reikalavimams patenkinti.
2. UAB „Carina“, sudarydama ginčijamą sutartį su atsakovu UAB „Belšinas“, neteko realaus, dideles vertes kilnojamojo turto (titano), nes šio metalo rinkos kaina, kuri galėjo ir turėjo būti gauta už titaną, būtų padengtas UAB „Carina” įsiskolinimas ne tik ieškovui, bet ir kitiems tuo metu buvusiems kreditoriams. Dideles vertės kilnojamojo turto perleidimas maža (ne rinkos) kaina dar labiau sumažino UAB „Carina” mokumą, nes pagal ginčo sutartį UAB „Carina” faktiškai gavo du kartus mažesnę negu vidutinė rinkos kaina už titaną. Įrodymai, kad ginčo titanas buvo parduotas už nepagrįstai mažą kainą buvo pateikti byloje, tačiau jų visumos teismas ginčo nutartimi nevertino. 2012 m. gegužės 31 d. atliktos ekspertizės, kuri buvo paskirta teismo, akte, yra nurodyta, kad sandorio sudarymo dieną Ukrainos gamintojų titano rinkos vertė buvo 20 USD/kg, t. y. ginčo titano rinkos vertė buvo 943 960,00 Lt /20 tonų, o faktiškai buvo parduotas tik už 248 000 Lt. Ekspertizė buvo paskirta teismo, pats ekspertizės aktas surašytas lietuvių kalba. Tai, kad priedai prie ekspertizės akto pridėti užsienio kalbomis, neleidžia teigti, jog ekspertizės aktas yra su esminiais trūkumais.
3. 2010 m. vasario 11 d. Vilniaus apygardos teismo posėdžio protokolas civilinėje byloje Nr. 2-2866-262/2010 taip pat patvirtina aplinkybę, jog UAB „Belšinas“ direktorei buvo žinoma apie tai, kad reali ginčo titano kaina jo perleidimo UAB „Belšinas“ metu buvo žymiai didesnė. Nurodytos aplinkybės patvirtina UAB „Belšinas“, kaip sandorio šalies, nesąžiningumą.
Atsiliepimas
Atsakovas UAB „Belšinas“ pateikė atsiliepimą į atskirąjį skundą. Nurodė, kad su atskiraisiais skundais nesutinka, Vilniaus apygardos teismo 2012 m. gruodžio 20 d. nutartis yra teisėta ir pagrįsta, todėl turėtų būti palikta nepakeista. Pirmosios instancijos teismas tyrė ir vertino teisiškai reikšmingas bylos aplinkybes, dėl kurių ir pasisakė 2012 m. gruodžio 20 d. motyvuose, todėl teigti, kad neatskleista bylos esmė, pagrindo nėra. Vertinant įmonės mokumą kaip teisinę actio Pauliana taikymo sąlygą, turi būti vertinami ne bendri įsipareigojimai, o pradelsti įsipareigojimai, kuriems yra suėjęs vykdymo terminas. Taigi ginčijamo sandorio sudarymo metu UAB „Carina” nebuvo nemoki. Byloje nėra jokių įrodymų, kad ginčijamas sandoris sąlygojo UAB „Carina” nemokumą. Bendrovės nemokumą bei bankroto bylos iškėlimą sąlygojo blogas, neefektyvus ir nusikalstamas UAB „Carina“ tuometinio direktoriaus P. K. valdymas. Ieškovai pasirinko netinkamą pažeistų teisių gynimo būdą, kadangi patys įrodinėdami neteisėtais veiksmais buvusio UAB „Carina” direktoriaus P. K. padarytą žalą, reikalauja ne žalos atlyginimo iš P. K., o ginčija sandorį, kuris buvo sudarytas su sąžiningu ūkio subjektu UAB „Belšinas”. Ieškovas UAB „Belšinas” nesąžiningumą įrodinėja deklaratyviais teiginiais, kurie iš esmės yra paremti tariamai per maža ginčijamo 2007 m. lapkričio 20 d. sandorio kaina. Vilniaus apygardos teismas 2010 m. vasario 25 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-2866-262/2010 ieškovą pripažino sąžininga 2007 m. lapkričio 20 d. sandorio šalimi ir tenkino ieškovo UAB „Belšinas” ieškinį atsakovui UAB „Carina” dėl įpareigojimo perduoti daiktus pagal pirkimo - pardavimo sutartį ir delspinigių priteisimo. Nurodytoje byloje taip pat buvo nustatyta, kad sandorio sudarymo metu UAB „Belšinas” nežinojo apie turto areštą. Šis turto areštas nebuvo paviešintas viešame registre. Pirmosios instancijos teismas neakcentavo parduotos prekės specifiškumo ir rinkos, kurioje prekė buvo realizuota. Apeliantai nepateikė jokių įrodymų, už kokią kainą titaną galima realizuoti Lietuvos Respublikoje. Ukrainos valstybinės įstaigos raštas negali būti vertinamas kaip įrodymas nustatant titano kainą, kadangi rašte pateikiama titano kaina ne sutarties sudarymo metu, jame nėra nurodyta, apie kurios šalies titano rinkos kainą yra kalbama. Taip pat UAB „Impeksservis” ekspertizės aktas negali būti vertinamas kaip patikimas įrodymas, kadangi šis ekspertizės aktas neatitinka įstatymuose nustatytų jam keliamų reikalavimų. Byloje nėra įrodymų, patvirtinančių ieškovo neginčijamą ir galiojančią reikalavimo teisę BUAB „Carina“. Iš paskolos sutarties nuostatų matyti, kad šalys, t.y. ieškovas ir atsakovas UAB „Carina”, sudarydami aptariamą paskolos sutartį nesitarė dėl konkrečios paskolos sumos. Ieškovas kartu su ieškiniu į bylą pateikė tik 2007 m. kovo 23 d. paskolos sutartį, bet nepateikė jokių papildomų susitarimų, iš kurių būtų galima spręsti, kad tarp ieškovo ir atsakovo UAB „Carina” susiklostė realūs paskolos teisiniai santykiai. PVM sąskaitos - faktūros ir mokėjimo pavedimai nėra papildomi susitarimai paskolos sutarties 1.3 punkto prasme. Ieškovas UAB „Carina” nepateikė absoliučiai jokių duomenų, kad sąskaitose nurodytos prekės buvo gautos, kad jos apskaitytos UAB „Carina” buhalterinėje apskaitoje kaip turtas. BAUB „Carina” administratorius buvo įpareigotas pateikti duomenis apie tai, kad Polygrafspectr Azia LLP skola yra apskaityta UAB „Carina“ buhalterinėje apskaitoje, tačiau šių duomenų nepateikė. Ieškovas neįrodė, kad jis turi galiojančią reikalavimo teisę atsakovui UAB „Carina”, kadangi į bylą ieškovo pateikti įrodymai nepatvirtina paskolinių teisinių santykių, susiklosčiusių su UAB „Carina”. Be to, ginčijamos 2007 m. lapkričio 20 d. pirkimo - pardavimo sutarties sudarymo dienai ieškovo galiojantis reikalavimas buvo 57 516,57 Lt, todėl ginčijamas sandoris nepažeidė ieškovo interesus.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Šioje byloje nagrinėjamas klausimas dėl skolininko sudaryto sandorio nuginčijimo, kai jis šiuo sandoriu perleido savo turimą turtą ir dėl to, apeliantų nuomone, skolininkas negali įvykdyti įsipareigojimų savo kreditoriams. Savo teisėms apginti ieškovas POLYGRAFSPECTR AZIA LLP ir BUAB „Carina“ prašė taikyti actio Pauliana institutą.
Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl actio Pauliana taikymo atsakovo (skolininko) sudarytam sandoriui nuginčyti, pažymi, kad šis institutas suteikia ne sandorio šaliai – kreditoriui – teisę ginčyti skolininko su trečiaisiais asmenims sudarytus sandorius, todėl, taikant šį institutą, kaip vieną išimtinių sandorių negaliojimo atvejų, turi būti užtikrinti kreditoriaus, skolininko ir jo turtą įsigijusio trečiojo asmens, šiuo atveju pirkėjo UAB „Belšinas“, interesų pusiausvyra. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nuosekliai plėtojamoje praktikoje yra išskyręs būtinas actio Pauliana ieškinio taikymo sąlygas: 1) kreditorius turi turėti neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę; 2) ginčijamas sandoris turi pažeisti kreditoriaus teises; 3) skolininkas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio; 4) skolininkas buvo nesąžiningas, nes žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromas sandoris pažeis kreditoriaus teises; 5) trečiasis asmuo, sudaręs su skolininku atlygintinį dvišalį sandorį, buvo nesąžiningas. Be šių sąlygų, taip pat skiriami du šio instituto taikymo ypatumai: 1) actio Pauliana atveju taikomas vienerių metų ieškinio senaties terminas; 2) kreditoriaus reikalavimas nukreipiamas į perleistą pagal ginčijamą sandorį turtą (ar jo vertę) tiek, kiek būtina šiam reikalavimui patenkinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 6 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-311/2012). Įvertinus, kad actio Pauliana instituto taikymas susijęs su sutarčių laisvės ribojimu, ir siekiant, kad kreditorius nepiktnaudžiautų šiuo institutu bei nebūtų nepagrįstai suvaržytos skolininko teisės, sandorį pripažinti negaliojančiu actio Pauliana pagrindu bei taikyti jo teisinius padarinius galima tik esant pirmiau nurodytų sąlygų visetui, t. y. nenustačius bent vienos nurodytų sąlygų egzistavimo, nėra pagrindo taikyti CK 6.66 straipsnio ir pripažinti sandorį negaliojančiu.
Kaip minėta, viena iš actio Pauliana taikymo sąlygų, skolininkui ir trečiajam asmeniui sudarius atlygintiną sandorį, yra trečiojo asmens, šiuo atveju UAB „Belšinas“, nesąžiningumas. Kaip vieną iš trečiojo asmens nesąžiningumo įrodymų apeliantai nurodo pirkėjo UAB „Belšinas“ titano įsigijimą už nepagrįstai mažą kainą, t. y. tai, kad sudaryto sandorio šalių prisiimti įsipareigojimai yra neproporcingi (CK 6.67 straipsnio 1 dalies 4 punktas). Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl šios actio Pauliana sąlygos pastebi, jog trečiojo asmens (pirkėjo) UAB „Belšinas“ ir UAB „Carina“ ginčas dėl 2007 m. lapkričio 20 d. titano pirkimo–pardavimo sutarties galiojimo buvo išnagrinėtas Vilniaus apygardos teismo 2010 m. vasario 25 d. sprendimu, kuris Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. gruodžio 6 d. nutartimi buvo paliktas nepakeistas. Minėtoje byloje buvo nagrinėjamas UAB „Carina“ priešieškinis dėl 2007 m. lapkričio 20 d. sandorio pripažinimo negaliojančiu CK 1.91 straipsnio pagrindu, t. y. dėl to, kad sandoris buvo sudarytas dėl susidėjusių sunkių aplinkybių ir labai nenaudingomis UAB „Carina“ sąlygomis. Minėtoje byloje įsiteisėjusiu teismo sprendimu yra konstatuota, jog nėra surinkti įrodymai, kad UAB „Belšinas“ žinojo apie atsakovo UAB „Carina“ susidariusias sunkias aplinkybes ir jomis pasinaudojo bei teismas padarė išvadą, jog nėra pagrindo teigti, kad 2007 m. lapkričio 20 d. titano pirkimo–pardavimo sutartis buvo sudaryta itin nenaudingomis sąlygomis. Šioje byloje teismai vertino parduoto titano kainą kaip vieną iš aplinkybių, reikšmingų nustatant sandorio nenaudingumą UAB „Carina“.
Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad nagrinėjamoje byloje taip pat buvo keliamas klausimas dėl titano pardavimo kainos. Byloje buvo atlikta ekspertizė, tačiau pirmosios instancijos teismas ja nesirėmė, nes ji buvo atlikta ne teismo eksperto, turi esminių trūkumų. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs pateiktą ekspertizės aktą bei turto vertintojo nustatytą 20 USD/kg kainą, pastebi, kad iš tyrimo vertės nustatymo aprašymo matyti, jog buvo vertinamos sandorių, sudarytų Londono metalų biržos, Ukrainos Respublikos bei kita užsienio subjektų sudarytų sandorių informacija. Šiuo atveju teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, kad ekspertizės akte nebuvo įvertintas parduodamo daikto specifiškumas Lietuvos rinkoje, juridinio asmens, nesiverčiančio titano prekyba, galimybės tokią prekę realizuoti Lietuvoje, nebuvo atsižvelgta į šios prekės likvidumą, todėl negalima sutikti su apeliantais, kad trečiasis asmuo titaną nusipirko už akivaizdžiai per mažą kainą ir ta aplinkybė įrodo trečiojo asmens nesąžiningumą ir nepagrįstai gautą naudą iš ginčijamo sandorio. Be to, kaip jau buvo minėta, sandorio naudingumas ir jo kainos klausimas jau buvo nagrinėjamas kitoje civilinėje byloje, kurioje teismai taip pat nenustatė, kad trečiasis asmuo elgėsi nesąžiningai ir už žymiai mažesnę kainą įsigijo prekę, kurios vertė Lietuvos rinkoje yra didesnė.
Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs tai, kad byloje negalima daryti išvados, jog trečiasis asmuo UAB „Belšinas“ buvo nesąžininga 2007 m. lapkričio 20 d. titano pirkimo–pardavimo sandorio šalis, daro išvadą, kad nėra vienos iš būtinų sąlygų apeliantų ginčijamam sandoriui pripažinti negaliojančiu actio Pauliana pagrindu. Kaip minėta, actio Pauliana institutas yra specifinis kreditoriaus teisių gynimo būdas, todėl jam taikyti būtina nustatyti visas privalomas sąlygas. Šiuo atveju nesant nustatytos vienos iš actio Pauliana taikymo sąlygų – trečiojo asmens nesąžiningumo, apeliacinės instancijos teismas dėl kitų apeliantų argumentų, susijusių su UAB „Carina“ faktiniu nemokumu, netinkamais finansinės atskaitomybės dokumentais, skolininko nesąžiningumu, nepasisako, nes, atlygintino sandorio atveju nenustačius trečiojo asmens nesąžiningumo, sandorio negalima pripažinti negaliojančiu CK 6.66 straipsnio pagrindu.
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, sprendžiama, kad pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria ieškinys buvo atmestas, yra teisėta ir pagrįsta, todėl paliekama nepakeista.
Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2012 m. gruodžio 20 d. nutartį palikti nepakeistą.