Lietuvos apeliacinio teismo nutartis, 2A-489/2014

Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2014-04-07
Bylos Nr.: 2A-489/2014
Teisminio proceso Nr.: 2-56-3-0455-2012-5
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Virginija Čekanauskaitė, Danutė Gasiūnienė, Danutė Milašienė
Ieškovas: J. Š., V. Š.
Atsakovas: B. J., J. T., V. T.
Trečiasis asmuo: akcinė bendrovė „DNB bankas“, R. J.

Kategorijos

45.6pavadinimo nepavyko patikrinti

Civilinė byla Nr. 2A-489/14Proceso Nr. 2-56-3-0455-2012-5Procesinio sprendimo kategorijos: 45.6 (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2014 m. balandžio 7 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Virginijos Čekanauskaitės, Danutės Gasiūnienės ir Danutės Milašienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovų J. Š. ir V. Š. bei atsakovės B. J. apeliacinius skundus dėl Kauno apygardos teismo 2013 m. kovo 18 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovų J. Š. ir V. Š. ieškinį atsakovams B. J., J. T. ir V. T. dėl nekilnojamojo turto pirkimo – pardavimo sutarties patvirtinimo ir panaudos sutarties pripažinimo negaliojančia, tretieji asmenys – akcinė bendrovė „DNB bankas“ ir R. J..

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčo esmė

Ieškovai J. Š. ir V. Š. kreipėsi į Kauno apygardos teismą su ieškiniu atsakovams B. J., J. T. ir V. T., kuriuo prašė pripažinti pirkimo – pardavimo sutartimi, galiojančia nuo 2010 m. sausio 10 d., 2005 m. balandžio 22 d., 2007 m. spalio 23 d. bei 2008 m. spalio 22 d. susitarimus (toliau – ginčo susitarimai), sudarytus tarp ieškovų ir atsakovės B. J.; pripažinti negaliojančia 2006 m. rugpjūčio 30 d. Panaudos sutartį bei priteisti iš atsakovų bylinėjimosi išlaidas (I b. t., 32 – 36 l.).

Ieškovai nurodė, kad 2003 m. balandžio 4 d. sudarė su atsakove B. J. gyvenamųjų patalpų Kaune, Perkūno al. 46B, panaudos sutartį, pagal kurią įgijo teisę naudotis ir gyventi nurodytu adresu esančiu statomu namu ir žemės sklypu; už galimybę gyventi ir naudotis šiuo turtu, ieškovai turėjo padengti namo statybos ir rekonstrukcijos sąnaudas bei iki 2005 m. balandžio 22 d. sumokėjo atsakovei B. J. 40 000 Lt. Ieškovų teigimu, 2005 m. balandžio 22 d. jie su atsakove B. J. sudarė Susitarimą dėl gyvenamojo namo perrašymo, pagal kurį atsakovė įsipareigojo ieškovams parduoti gyvenamąjį namą, esantį Kaune, Perkūno al. 46B (toliau – Gyvenamasis namas), ir žemės sklypą tuo pačiu adresu už 985 000 Lt, o 2007 m. spalio 23 d. su atsakove sudarė papildomą Susitarimą, pagal kurį susitarė, kad atsakovė Gyvenamąjį namą ieškovų vardu perregistruos iki 2008 m. spalio 23 d. bei leis įkeisti jį ir žemės sklypą kreditui gauti, o ieškovai leis atsakovams J. T. ir V. T. gyventi name iki 2008 m. spalio 23 d. Ieškovai pažymėjo, kad 2007 m. spalio 26 d. pasiėmė iš banko tikslinę paskolą Gyvenamojo namo statyboms refinansuoti ir visą paskolos sumą sumokėjo atsakovei B. J. tikslu, kad būtų perrašyta nuosavybės teisė į Gyvenamąjį namą ieškovų vardu, o 2008 m. spalio 22 d. ieškovai, įtikinti atsakovės B. J., pasirašė papildomą susitarimą, pagal kurį Gyvenamojo namo nuosavybės teisės perregistravimo terminas buvo pratęstas iki 2010 m. sausio 10 d., tačiau suėjus minėtam terminui atsakovė atsisakė perduoti nuosavybės teisę į gyvenamąjį namą ieškovams. Ieškovų nuomone, kadangi atsakovė B. J. tyčia vengia vykdyti savo įsipareigojimus, ginčo susitarimai turi būti pripažinti gyvenamojo namo ir žemės sklypo Kaune, Perkūno al. 46B, pirkimo – pardavimo sutartimi, sudaryta nuo 2010 m. sausio 10 d.

Atsiliepimas

Atsakovai J. T. ir V. T. atsiliepime į ieškovų ieškinį prašė jį atmesti ir priteisti jų patirtas bylinėjimosi išlaidas (I b. t., 55 – 57 l.). Nurodė, kad atsakovė B. J. iš pradžių, sudarydama ginčo susitarimus, ketino perduoti nuosavybės teisę į ginčo turtą, tačiau vėliau jos nuomonė pasikeitė ir ji nusprendė su ieškovais atsiskaityti, neperleisdama Gyvenamojo namo ir žemės sklypo, tačiau šuo metu atsakovė B. J. neturi ieškovų sumokėtos jai sumos, todėl negali jos grąžinti. Pabrėžė, kad CK draudžia bet kokius nenotarinius nekilnojamojo turto sandorius, todėl joks Gyvenamojo namo perleidimas ieškovams be atsakovės B. J. pasirašytos notarinės sutarties yra negalimas ir neteisėtas.

Atsakovė B. J. atsiliepime į ieškovų ieškinį prašė jį atmesti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas (I b. t., 58 – 60 l.). Nurodė, kad ieškovų sumokėti 40 000 Lt nebuvo kvalifikuojami kaip jų įnašas į būsimo Gyvenamojo namo statybą/rekonstrukciją, tai buvo ieškovų atlygis už naudojimąsi namu. Teigė, kad ginčo susitarimais nebuvo išreikšta jos, kaip namo savininkės, valia, jog namas būtų perregistruotas ieškovų vardu, planai dėl galimo nuosavybės teisės į Gyvenamąjį namą perleidimo ieškovams buvo tik preliminarūs, ir susitarimai nebuvo įsipareigojimas ieškovų naudai atsisakyti nuosavybės teisių į Gyvenamąjį namą. Atsakovės nuomone, ieškovų sumokėti jai 945 000 Lt buvo jų suteikta paskola, kurią atsakovė turėjo grąžinti, tačiau dėl ekonominių sunkumų šių pinigų negrąžino.

Trečiasis asmuo AB „DNB bankas“ atsiliepime į ieškovų ieškinį prašė jį atmesti ir iš ieškovų priteisti jo patirtas bylinėjimosi išlaidas (I b. t., 181 – 185 l.). Nurodė, kad ieškovai, kreipdamiesi į banką dėl kredito suteikimo, neinformavo jo, jog ketina įsigyti iš atsakovės B. J. ir R. J. nuosavybės teise nekilnojamąjį turtą Kaune, Perkūno al. 46B, ir nepateikė ginčo susitarimų, kurie turėjo būti įregistruoti viešame registre. Trečiojo asmens nuomone, pagal 2007 m. spalio 26 d. hipotekos lakšto 8 punktą atsakovė B. J. ir R. J. be raštiško kreditoriaus, t. y. AB DNB banko, sutikimo neturėjo teisės perduoti kokiu nors būdu nuosavybės teisę į šiuo lakštu įkeičiamą turtą, esantį Kaune, Perkūno al. 46B.

Trečiasis asmuo R. J. atsiliepime į ieškovų ieškinį nurodė, kad su pareikštu ieškiniu sutinka, jį palaiko, bei kad šios bylos nagrinėjimas su jo teisėmis ir pareigomis nėra susijęs (II b. t., 42 l.).

Šalies argumentai

Ieškovai 2012 m. lapkričio 2 d. prašyme dėl dalies ieškinio reikalavimų atsisakymo nurodė atsisakantys ieškinio reikalavimo dėl 2006 m. rugpjūčio 30 d. Panaudos sutarties pripažinimo negaliojančia, kadangi 2012 m. spalio 9 d. ši sutartis buvo išregistruota iš Nekilnojamojo turto registro (I b. t., 79, 80 l.).

Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Kauno apygardos teismas 2013 m. kovo 18 d. sprendimu atmetė ieškovų ieškinį; priteisė iš ieškovų J. Š. ir V. Š. 726 Lt bylinėjimosi išlaidų trečiojo asmens AB „DNB bankas“ naudai bei 30,54 procesinių dokumentų įteikimo išlaidų valstybės naudai, iš atsakovės B. J. – 726 Lt bylinėjimosi išlaidų trečiojo asmens AB „DNB bankas“ naudai bei 30,54 Lt procesinių dokumentų įteikimo išlaidų valstybės naudai (II b. t., 115 – 124 l.).

Teismas nurodė, kad abi šalys pripažįsta pasirašę 2005 m. balandžio 22 d. susitarimą dėl namo perrašymo, kuriuo atsakovė B. J. įsipareigojo ieškovams parduoti namą už 985 000 Lt, 2007 m. spalio 23 d. susitarimą, kad namą ieškovų vardu atsakovė perregistruos iki 2008 m. spalio 23 d., leis jį įkeisti kredito gavimui, 2008 m. spalio 22 d. papildomą susitarimą, kad 2007 m. spalio 23 d. susitarime nustatytas namo perregistravimo terminas būtų pratęstas iki 2010 m. sausio 10 d., o 2007 m. spalio 26 d. ieškovai iš DNB banko gavo 275 139,02 EUR paskolą už nuosavas lėšas statyto namo, esančio Perkūno al. 46B, Kaune, statybai refinansuoti. Teismas sprendė, kad ieškovai neįrodė nei vienos faktinės aplinkybės, kuria grindė savo reikalavimą patvirtinti ginčo namo pirkimo – pardavimo sutartį, t.y. kad susitarė dėl namo pirkimo – pardavimo ir kaip pirkėjai įvykdė pareigą su pardavėja atsiskaityti už nuosavybėn įgyjamą turtą.

Teismo nuomone, ieškovai neįrodė, kad savo ar atsakovės lėšomis būtų atlikę kokius nors ginčo namo statybos darbus, todėl nėra pagrindo tikėti ieškovo V. Š., kaip statytojo ir statybininko, paaiškinimais (CPK 185 straipsnis); ieškovai nepateikė jokių kitų rašytinių įrodymų, patvirtinančių, kad gyvena Kauno m., Perkūno alėjoje esančiame name; be to, jie nurodė, kad šiame name gyveno ieškovės dukters J. T. šeima. Teismas nurodė, kad 2006 m. rugpjūčio 30 d. panaudos sutartį su Tiškovais sudarė ne ieškovai, ši sutartis, pagal kurią Tiškovams panaudai buvo suteiktas visas 175,10 kv.m. bendras namo plotas, buvo išregistruota 2012 metais, o ieškovų naudojimasis ginčo namu nebuvo įregistruotas, nes pagal įregistruotą panaudos sutartį visu namu naudojosi Tiškovai (CK 6.629 str. 2 d., 6.478 str. 2 d.).

Teismo teigimu, nors atsakovė pripažįsta gavusi iš ieškovų grynais pinigais jų nurodomas pinigų sumas, 40 000 Lt ir 945 000 Lt sumokėjimo nepatvirtina jokie kiti įrodymai; ieškovai neįrodė, jog pagal 2007 m. spalio 26 d. kredito sutartį gautą pinigų sumą sumokėjo atsakovei, o atsižvelgiant į tai, kad ieškovai neteigia gaunantys ženklias pajamas iš darbo užmokesčio ar verslo, nėra logiška, jog, nesant kliūčių sudaryti pirkimo pardavimo sandorį įstatymų nustatyta tvarka (namas 2005 m. buvo priimtas valstybinės komisijos), beveik vieno milijono Lt suma be jokio rašytinio patvirtinimo yra sumokama asmeniui, kuris turtą, už kurį gauna pinigus, įsipareigoja parduoti tik ateityje (CPK 185 str. 1 d.).

Teismas 2005 m. balandžio 22 d. susitarimą dėl gyvenamojo namo perrašymo vertino kaip preliminariąją sutartį (CK 6.165 str. 1 d.), kuria atsakovė patvirtino 40 000 Lt už namą gavimą ir įsipareigojo jį parduoti ieškovams tada, kai jie sumokės iš viso 985 000 Lt; tam, kad, remiantis šia sutartimi, būtų prielaidos pripažinti ją pagrindine sutartimi, o sandorį - sudarytu ir galiojančiu, preliminari pirkimo pardavimo sutartis turėjo būti įregistruota viešame registre, tačiau nei 2005 m. balandžio 22 d. preliminarioji sutartis, nei kiti šalių susitarimai viešajame registre nebuvo įregistruoti, todėl preliminarios sutarties negalima panaudoti prieš trečiąjį asmenį hipotekos kreditorių AB DNB banką, nes tik preliminaraus sandorio įregistravimas leistų daryti prielaidą, jog ne sandorio šaliai, o trečiajam asmeniui buvo sudarytos tinkamos sąlygos sužinoti visus duomenis, susijusius su įkeičiamu nekilnojamuoju turtu (CK 1.75 str. 2 d.).

Teismas nustatė, kad tarp trečiojo asmens AB DNB banko ir ieškovų 2007 m. spalio 26 d. buvo sudaryta kreditavimo sutartis Nr. K-2500-2007-657, kurios pagrindu bankas suteikė ieškovams 275 139,02 EUR (950 000,00 Lt) kreditą gyvenamojo namo, esančio Perkūno al. 46B, Kaune, statyto už nuosavas lėšas, statybai refinansuoti; įsipareigojimų kreditoriui pagal sutartį įvykdymui užtikrinti 2007 m. spalio 26 d. hipotekos lakštu Nr. 02120070018099 banko naudai įkeistas nekilnojamasis turtas - gyvenamasis namas, unikalus numeris 4400-0598-1853, ir žemės sklypas, unikalus numeris 4400-0506-2622, esantys adresu Perkūno al. 46B, Kaunas, bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise priklausantys B. J. ir R. J., kuris neteigia, kad jo interesai buvo pažeisti preliminariuoju susitarimu ar būtų pažeisti, tenkinant ieškinį.

Teismas konstatavo, jog šalių susitarimais pažeidžiami banko interesai, nes tikrieji abiejų šalių ketinimai yra tapatūs, skirti atsakovei priklausančio turto apsaugai nuo išieškojimo nukreipimo į turtą pagal jos skolas, kadangi 2007 m. spalio 26 d. hipotekos lakšto 8 punkte šio sandorio šalys susitarė, jog įkeičiamo daikto savininkai be raštiško kreditoriaus sutikimo neturi teisės parduoti, dovanoti ar kitaip perleisti šiuo lakštu įkeičiamo daikto, taigi atsakovė, įkeitusi ginčo namą, jį perleisti kitų asmenų nuosavybėn galėtų tik gavusi raštišką hipotekos kreditoriaus sutikimą; hipotekos kreditoriui, sudariusiam hipotekos sandorius, kuriais įkeisto turto savininkės galimybės disponuoti turtu apribojamos, yra svarbu žinoti ir informaciją apie preliminarius susitarimus dėl įkeičiamo turto savininko pasikeitimo, o tokių susitarimų neišviešinus CK 1.75 straipsnyje nustatyta tvarka, laikytina, kad preliminarių susitarimų dėl pastato nuosavybės teisės perleidimo nėra. Teismo teigimu, ieškovai pripažino, jog, teikdami paraišką kreditui gauti, o atsakovė – duodama sutikimą įkeisti savo turtą, neatskleidė bankui, jog įkeičiamą turtą ieškovai ketina įsigyti nuosavybėn iš B. J. ir R. J.; tokiu būdu ieškovai elgėsi nesąžiningai, tuo pažeisdami hipotekos sutarties sąlygas bei CK nuostatas, užtikrinančias hipotekos kreditoriaus interesų apsaugą.

Teismo vertinimu, ieškovai neįrodė ir sutarties įvykdymo fakto, todėl neturi pagrindo savo reikalavimą grįsti CK 1.93 straipsnio 4 dalies nuostatomis, o trečiasis asmuo įrodė, kad įsiteisėjusiais teismų procesiniais sprendimais patvirtinta B. J. su kitais solidariais bendraskoliais skola AB DNB bankui, neįskaitant procesinių palūkanų, sudaro 43 546 347,36 Lt; už šiuos skolinius įsipareigojimus banko naudai įkeisto turto vertė pagal 2012 m. kovo mėn. turto vertės nustatymo pažymas yra 31 560 000 Lt, tačiau tuo atveju, jeigu realizavus įkeistą daiktą gaunama mažesnė suma, negu yra skola hipotekos kreditoriui, hipotekos kreditorius turi teisę reikalauti išieškoti likusią skolą iš kito skolininko turto bendra įstatymų nustatyta tvarka; atsakovė neįrodė, kad jos skolų grąžinimui pakaks įkeisto turto vertės, taigi bankas turėtų teisę skolos ieškojimą nukreipti ir į kitą skolininkės turtą, o ieškinio patenkinimo atveju šios teisės netektų.

Teismas sprendė, jog šalių ketinimą piktnaudžiauti teise, užkertant kelią bankui nukreipti B. J. skolų išieškojimą į ginčo turtą, patvirtina aplinkybės, kad šalys yra artimi giminaičiai, kuriems nebuvo objektyvių kliūčių pirkimo – pardavimo sutartį įforminti įstatymų nustatyta tvarka, tačiau to nepadarė, nes jų siekis yra tapatus; kad bankas kaip hipotekos kreditorius šalių nebuvo informuotas apie susitarimus dėl įkeisto turto nuosavybės teisės perleidimo; kad nagrinėjama byla iškelta po to, kai buvo priimti teismų sprendimai dėl atsakovės ir kitų solidarių bendraskolių 43 mln. viršijančios skolos bankui išieškojimo; kad šalys banko neinformavo ir apie šią bylą.

Teismas, vadovaudamasis išdėstytais argumentais, ieškinį atmetė, konstatavęs, kad ieškovai neįrodė CK 1.93 straipsnio 4 dalies taikymo sąlygų, bei kad fiktyvus Nekilnojamo turto registre neįregistruotas šalių susitarimas negali būti panaudotas prieš trečiąjį asmenį AB DNB bankas.

Teismas nustatė, kad ieškovai nebuvo įgiję teisės reikalauti pripažinti galiojančiu gyvenamojo namo pirkimo – pardavimo sandorį, todėl negalima teigti, kad jiems priklausė kuris nors iš CK 1.136 straipsnio 2 dalyje numatytų reikalavimo teisės pagrindų atsakovės ir T. sudarytos panaudos sutarties atžvilgiu, o atsisakymas nuo teisės, kuri nebuvo įgyta, prieštarautų gerai moralei, teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams, todėl ieškovų atsisakymas nuo ieškinio dalies dėl panaudos sutarties pripažinimo negaliojančia nepriimtinas, o ši reikalavimo dalis atmestina (CK 1.5 str., CPK 42 str. 2 d.).

Teismas, konstatavęs, kad ieškinys buvo pareikštas atsakovės interesams ginti, iš abiejų šalių trečiajam asmeniui AB DNB bankui priteisė advokato pagalbos išlaidas, o valstybei – procesinių dokumentų įteikimo išlaidas (CPK 98 str. 1 d., 96 str.).

Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Apeliaciniu skundu ieškovai V. Š. ir J. Š. prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2013 m. kovo 18 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą: patenkinti ieškovų ieškinį, t. y. pripažinti 2005 m. balandžio 22 d., 2007 m. spalio 23 d. ir 2008 m. spalio 22 d. susitarimus gyvenamojo namo ir žemės sklypo, esančių Kaune, Perkūno al. 46B, pirkimo-pardavimo sutartimi, sudaryta ir galiojančia nuo 2010 m. sausio 10 d. (II b. t., 171 – 189 l.). Apeliacinis skundas grindžiamas tuo, kad:

Žemesnės instancijos teismas

Teismas pažeidė CPK 267 straipsnį, kadangi priėmė sprendimą, remdamasis prielaida, jog ateityje galimai atsiradus tam tikroms sąlyginėms aplinkybėms, teoriškai galėtų būti pažeisti trečiojo asmens (hipotekos kreditoriaus) AB DNB banko interesai. Tačiau vien prielaidomis grįstas teorinio pobūdžio trečiojo asmens AB DNB banko interesų pažeidimas negalėjo būti priežastimi atsisakyti tenkinti ieškovų ieškinį, kadangi byloje yra pakankamai įrodymų, pagrindžiančių, jog preliminariosios sutarties pripažinimas pagrindine neturės įtakos hipotekos kreditoriaus, t. y. AB DNB banko, teisėms ir pareigoms, nes Gyvenamasis namas ir toliau liks hipoteka įkeistas kreditoriaus naudai su tikslu užtikrinti patalpų įsigijimui paimtų kreditų grąžinimą;Teismas suklydo, kvalifikuodamas ginčo teisinius santykius bei nustatydamas ginčo ribas, nes skundžiamu sprendimu sprendė atsakovės B. J. ir trečiojo asmens AB DNB banko ginčą, susijusį su nurodytų asmenų sudarytomis sutartimis, nesusijusiomis su teisiniais santykiais, kylančiais iš ieškovų ir trečiojo asmens AB DNB banko 2007 m. spalio 26 d. Kreditavimo sutarties Nr. K-2500-2007-657, taigi apygardos teismas nepagrįstai AB DNB banką pripažino hipotekos kreditoriumi santykiuose, nesusijusiuose su nurodytos Kreditavimo sutarties vykdymu;Teismas klaidingai nurodė, kad aplinkybė, jog ieškinyje trečiuoju asmeniu nebuvo nurodytas AB DNB bankas, kelia abejonių ieškovų sąžiningumu. Šio ginčo baigtis, t. y. aplinkybė, kam priklausys gyvenamasis namas, neturi ir neturės įtakos AB DNB banko, kaip hipotekos kreditoriaus, teisėms ir pareigoms, nes Gyvenamasis namas ir toliau liks įkeistas hipoteka ieškovų prievolių įvykdymui užtikrinti, todėl AB DNB bankas į bylą trečiuoju asmeniu buvo įtrauktas teismui neteisingai kvalifikavus ginčo teisinius santykius ir neteisingai aiškinant Kreditavimo sutarties sąlygas;Teismas neteisingai konstatavo, kad AB DNB bankas laikytinas sąžiningu asmeniu, prieš kurį negali būti panaudoti 2005 m. balandžio 22 d., 2007 m. spalio 23 d. ir 2008 m. spalio 22 d. susitarimai. Kreditavimo sutarties sudarymo metu ieškovai neturėjo objektyvių galimybių savarankiškai vykdyti prisiimtų įsipareigojimų pagal kreditavimo sutartį, o tai reiškia, kad AB „DNB bankas“ numatė, kad kreditavimo sutartį už ieškovus turės vykdyti kiti asmenys. AB DNB bankas, būdamas kredito įstaiga, kuriai keliami padidinto atidumo ir rūpestingumo standartai, privalėdamas analizuoti ir vertinti finansinių sandorių riziką, negalėjo nežinoti apie tai, kad neturėdami gyvenamojo namo, ieškovai neturės kuo užtikrinti kreditavimo sutarties įvykdymo, taigi bankas negalėjo nesidomėti, kaip ir kokiu pagrindu ieškovai siekia gauti 950 000 Lt dydžio kreditą atseit svetimo turto statybai refinansuoti;Teismas priėmė iš esmės neteisingą ir neteisėtą sprendimą, kadangi tolimesnis Kreditavimo sutarties vykdymas praranda bet kokią ekonominę prasmę ieškovams, nes tolimesnis įmokų pagal Kreditavimo sutartį AB DNB bankui mokėjimas reiškia ne galimybę išsipirkti gyvenamąjį namą ir įgyti į jį nuosavybės teisę be jokių suvaržymų, bet ir atsakovės B. J. neapibrėžto dydžio skolinių įsipareigojimų (apygardos teismo teigimu – apie 43 000 000 Lt) bankui dengimą;Teismas neįvertino to, kad trečiojo asmens AB DNB banko ginami interesai yra neteisėti ir prieštaraujantys imperatyvioms įstatymo normoms, kadangi ginčo susitarimai, atsakovės B. J., skolingos tam pačiam AB DNB bankui, turto masės ne kiek nesumažino, tačiau leido AB DNB bankui formaliai pasinaudojant ieškovų vardu, refinansuoti savo paties problemines paskolas;Teismas be pagrindo konstatavo, kad nagrinėjamu atveju negali būti taikoma CK 1.93 straipsnio 4 dalis. Iš byloje nustatytų aplinkybių akivaizdu, kad dar iki 2007 m. gruodžio 31 d. ieškovai atliko visus veiksmus, kad jų ir atsakovės B. J. sudaryti susitarimai galėtų būti pripažinti ne preliminariąja sutartimi, bet pagrindine gyvenamojo būsto pirkimo – pardavimo sutartimi, ką patvirtina tai, jog ieškovai sumokėjo atsakovei visą gyvenamojo namo kainą, jie faktiškai perėmė gyvenamąjį namą ir naudojosi, disponavo juo kaip savu; ieškovams priklausė nuomos pajamos iš gyvenamojo namo pagal 2006 m. rugpjūčio 28 d. sutartį, jie finansavo gyvenamojo namo statybą, sudarydami kreditavimo sutartį su banku, faktiškai atliko gyvenamojo namo statybos darbus. Be to, ginčo santykiams taikytinos ir CK 6.309 straipsnio normos, nes ginčo susitarimų galiojimo metu iš esmės nebuvo jokių kliūčių atsakovei perleisti gyvenamąjį namą, sudarant notarinę pirkimo – pardavimo sutartį, o toks perleidimas hipotekos kreditoriaus AB DNB banko skolininkams, kurių naudai gyvenamasis namas ir buvo įkeistas, negali pažeisti ar neigiamai įtakoti hipotekos kreditoriaus teisių ir pareigų;Teismas be pagrindo nurodė, kad ieškovų ir atsakovės B. J. sudaryti susitarimai buvo fiktyvūs, nes vien ta aplinkybė, kad susitarimai nebuvo įregistruoti viešajame registre nesudaro pagrindo teigti, kad jie buvo apsimestiniai; Teismas nepagrįstai nepriėmė ieškovų atsisakymo nuo dalies ieškinio reikalavimų, susijusių su 2006 m. rugpjūčio 30 d. Panaudos sutarties pripažinimu negaliojančiu, neteisingai nurodęs, kad ieškovų ieškinio atsisakymas prieštarautų gerai moralei, teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams. Teisė atsisakyti nuo dalies ieškinio yra ieškovo teisė; byloje nebuvo pagrindo teigti, kad dalies ieškinio reikalavimų atsisakymas prieštarautų gerai moralei ir bendriesiems principams;Teismas neteisingai nurodė, kad ieškovai ieškiniu gina atsakovės B. J. interesus, nes skundžiamas sprendimas turi įtakos tik ieškovų ir trečiojo asmens AB DNB bankas interesams, nes kad ir koks būtų teismo sprendimas, ieškovams formaliai išlieka prievolė grąžinti bankui likusį 850 000 Lt įsiskolinimą už gyvenamojo namo statybos refinansiavimą, tačiau skundžiamo sprendimo sukurtos faktinės situacijos atveju ieškovai praranda bet kokias daiktines teise į gyvenamąjį namą. Atsakovės interesai skundžiamu sprendimu negali būti pažeisti, nes ji teoriškai negalėtų gauti jokios ekonominės naudos teismui priėmus teigiamą sprendimą ieškovų atžvilgiu, nes gyvenamasis namas ir toliau liktų įkeistas AB DNB bankui.

Atsiliepimas

Atsakovė B. J. atsiliepime į ieškovų apeliacinį skundą nurodo, kad jos pozicija dėl nurodyto skundo yra neutrali; prašo išreikalauti iš trečiojo asmens AB DNB banko dokumentus ir informaciją apie ieškovų mokumą 2007 m. spalio mėn. kada buvo sudaryta kreditavimo sutartis (III b. t., 6-10 l.). Nurodo, kad ieškovų skolinių įsipareigojimų suma bankui yra 850 000 Lt, namo vertė yra ne didesnė nei 650 000 Lt, todėl atsakovė iš esmės jokios finansinės naudos negautų, nes iš namo vertės bus dengiami ieškovų įsipareigojimai AB DNB bankui ir akivaizdu, kad gyvenamojo namo vertės neužteks netgi ieškovų įsipareigojimų įvykdymui, todėl atsakovės skolų dengimui gyvenamasis namas bet kokiu atveju negali būti naudojamas. Palaiko ieškovų apeliacinio skundo argumentus dėl AB DNB banko nesąžiningumo, pažymi, kad atsiradus jos ir trečiojo asmens AB DNB banko priešpriešai, AB DNB bankas atsisakė leisti įregistruoti gyvenamąjį namą tikrųjų banko skolininkų, t. y. ieškovų, naudai. Atsakovės nuomone, išreikalavus iš banko jos prašomus papildomus įrodymus, teismas pamatytų, kad ieškovai neturėjo jokių galimybių savarankiškai gauti finansavimą, ir vienintelė finansavimo sąlyga buvo nuosavybės teisės į gyvenamąjį namą įgijimas.

Atsakovai J. T. ir V. T. atsiliepime į ieškovų apeliacinį skundą prašo jį spręsti teismo nuožiūra (III b. t., 12, 13 l.).

Trečiasis asmuo AB DNB bankas atsiliepime į ieškovų ieškinį prašo jį atmesti ir priteisti iš ieškovų bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme (III b. t., 15 – 20 l.). Nurodo, kad apeliantai neįrodė nei vienos faktinės aplinkybės, kuria grindė savo reikalavimą patvirtinti ginčo turto pirkimo – pardavimo sutartį, nepateikė įrodymų apie banko nesąžiningumą; bankas, suteikdamas apeliantams kreditą, tinkamai įvertino ir užtikrino savo riziką turto, kurio vertė žymiai viršijo suteikiamo kredito sumą, įkeitimu bei nežinojo apie apeliantų ir atsakovės B. J. sudarytus susitarimus dėl ginčo turto, kadangi jie nebuvo pateikti bankui ir neišviešinti Nekilnojamojo turto registre. Trečiojo asmens teigimu, apeliantai privalo vykdyti įsipareigojimus bankui 2007 m. spalio 26 Kreditavimo sutartyje nustatyta tvarka, taigi skundžiamu teismo sprendimu apeliantų interesai nėra neproporcingai pažeidžiami.

Šalies argumentai

Apeliaciniu skundu atsakovė B. J. prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2013 m. kovo 18 d. sprendimo dalį, kuria iš jos priteistos bylinėjimosi išlaidos bankui ir valstybei (II b. t., 128 - 130 l.). Apeliacinis skundas grindžiamas tuo, kad teismas padarė neteisingą išvadą, jog ieškovų Vytauto ir J. Š. ieškinys dėl atsakovės B. J. gyvenamojo namo Kaune, Perkūno al. 46B, priteisimo buvo skirtas ginti atsakovės interesus. Apeliantės teigimu, ji gynė AB DNB banko poziciją, taigi neaišku, kodėl apygardos teismas nurodė, kad ieškinys buvo skirtas atsakovės interesų gynimui.

Atsiliepimas

Ieškovai V. Š. ir J. Š. atsiliepime į atsakovės apeliacinį skundą nurodo, kad sutinka su juo ta apimtimi, kuria teigiama, kad apygardos teismas nepagrįstai padarė išvadą dėl to, kad ieškovai, teikdami ieškinį, tariamai gynė atsakovės B. J. interesus (II b. t., 197 – 199 l.). Nurodo, kad laikosi pozicijos, nurodytos jų paduotame apeliaciniame skunde.

Atsakovai J. T. ir V. T. atsiliepime į atsakovės B. J. apeliacinį skundą prašo jį spręsti teismo nuožiūra (III b. t., 4, 5 l.).

Trečiasis asmuo AB DNB bankas atsiliepime į atsakovės apeliacinį skundą prašo jį atmesti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme (II b. t., 193 – 195 l.). Nurodo, kad bylos aplinkybės įrodo, kad apeliantės nesutikimas su ieškovų ieškiniu buvo tik formalus, iš tikrųjų palaikant ieškovų poziciją ir siekiant, kad šis ieškinys teismo būtų patenkintas.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Ieškovų apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies. Atsakovės apeliacinis skundas tenkintas.

Žemesnės instancijos teismas

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina apskųstos teismo spendimo dalies teisėtumą ir pagrįstumą, analizuoja apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis.

Byloje nustatyta, kad ieškovai V. Š. ir J. Š. bei atsakovė B. J. 2005 m. balandžio 22 d. pasirašė Susitarimą dėl gyvenamojo namo perrašymo, kuriame nurodė, kad atsakovė B. J., atsižvelgdama į tai, kad ieškovai yra sumokėję 40 000 Lt už Gyvenamąjį namą, finansiškai prisidėdami prie jo statybos ir įrengimo, į tai, kad ieškovai šiame name gyvena nuo 2003 m. kovo mėn., įsipareigoja parduoti Gyvenamąjį namą su žemės sklypu Kaune, Perkūno al. 46B, ieškovams, kai tik jie sumokės jai iš viso 985 000 Lt (Susitarimo 1 p., I b. t., 12, 13 l.). 2007 m. spalio 23 d. ieškovai ir atsakovė B. J. pasirašė Susitarimą dėl gyvenamojo namo ir žemės sklypo perregistravimo, kuriuo atsakovė įsipareigojo besąlygiškai perregistruoti Gyvenamąjį namą ir žemės sklypą kaip ieškovų nuosavybę ne vėliau kaip iki 2008 m. spalio 23 d. bei suteikti neatšaukiamą leidimą ieškovams įkeisti Gyvenamąjį namą ir žemės sklypą trečiajam asmeniui AB DNB bankui tikslu, kad būtų sumokėta visa 2005 m. balandžio 22 d. Susitarime nustatyta Gyvenamojo namo ir žemės sklypo kaina – 945 000 Lt (I b. t., 16 l.). Papildomu 2008 m. spalio 22 d. susitarimu minėtos šalys susitarė pakeisti 2007 m. spalio 23 d. susitarime nustatytą terminą dėl Gyvenamojo namo ir žemės sklypo perregistravimo iki 2010 m. sausio 10 d., o atsakovė B. J. patvirtino, kad ieškovai nėra jai skolingi pagal 2005 m. balandžio 22 d. bei 2007 m. spalio 23 d. susitarimus (I b. t., 25 l.).

Iš byloje esančios 2007 m. spalio 26 d. Kreditavimo sutarties Nr. K-2500-2007-657 matyti, kad trečiasis asmuo AB DNB bankas suteikė ieškovams 275 139,02 EUR kreditą gyvenamojo namo statybai Kaune, Perkūno al. 46B, statytam už nuosavas lėšas, refinansuoti. Kreditavimo sutarties 10.1 ir 10.2 punktais ieškovų įsipareigojimų įvykdymo užtikrinimo priemonėmis buvo nustatyta atsakovei B. J. priklausančio gyvenamojo namo ir žemės sklypo Kaune, Perkūno al. 46B, hipoteka (I b. t., 18 – 24 l.). Iš 2007 m. spalio 26 d. Hipotekos lakšto skyriaus „Sąlygos ir reikalavimai“ 1 dalies matyti, kad ieškovų prievolių pagal Kreditavimo sutartį įvykdymo užtikrinimui buvo nustatyta, jog įkeičiamų daiktų (gyvenamojo namo ir žemės sklypo Kaune, Perkūno al. 46B) savininkai (atsakovė B. J. ir trečiasis asmuo R. J.) be raštiško kreditoriaus (trečiojo asmens AB DNB banko) sutikimo neturi teisės parduoti, dovanoti ar kitaip perleisti šiuo lakštu įkeičiamo daikto (I b. t., 188 – 192 l.).

Dėl šalių sudarytų susitarimų vertinimo

CK 6.165 straipsnis nustato, kad preliminariąja sutartimi laikomas šalių susitarimas, pagal kurį jame aptartomis sąlygomis šalys įsipareigoja ateityje sudaryti kitą – pagrindinę – sutartį (1 dalis); jeigu preliminariąją sutartį sudariusi šalis nepagrįstai vengia ar atsisako sudaryti pagrindinę sutartį, ji privalo atlyginti kitai šaliai padarytus nuostolius (4 dalis); jeigu šalys per preliminariojoje sutartyje nustatytą terminą pagrindinės sutarties nesudaro, tai prievolė sudaryti šią sutartį pasibaigia (5 dalis).

Pagal CK 1.74 straipsnio 1 punktą, notarine forma turi būti sudaromi daiktinių teisių į nekilnojamąjį daiktą perleidimo ir daiktinių teisių bei nekilnojamojo daikto suvaržymo sandoriai, o pagal CK 1.75 straipsnio 2 dalį, neįregistravusios sandorio šalys negali panaudoti sandorio fakto prieš trečiuosius asmenis ir įrodinėti savo teisių prieš trečiuosius asmenis remdamosi kitais įrodymais.

CK 1.93 straipsnio 4 dalis numato, jeigu viena iš šalių visiškai ar iš dalies įvykdė sandorį, kuriam būtinas notaro patvirtinimas, o antroji šalis vengia įforminti sandorį notarine tvarka, teismas įvykdžiusios sandorį šalies reikalavimu turi teisę pripažinti sandorį galiojančiu.

CK 4.170 straipsnio 3 dalis, galiojusi ginčo santykio metu, nustatė, kad hipoteka neatima iš daikto savininko teisės valdyti, naudoti įkeistą daiktą bei juo disponuoti atsižvelgiant į hipotekos kreditoriaus teises, o šio straipsnio 6 dalies redakcija, galiojanti nuo 2012 m. liepos 1 d., numato, kad jeigu hipotekos sandoryje nenustatyta kitaip, įkeistas daiktas gali būti perleidžiamas kito asmens nuosavybėn.

Teismų praktikoje pažymima, kad sprendžiant, ar tenkintinas besikreipiančios šalies reikalavimas pripažinti notarine tvarka neįformintą nekilnojamojo daikto pirkimo–pardavimo sutartį galiojančia, be CK 1.93 straipsnio 4 dalyje įtvirtintų šio instituto taikymo sąlygų, būtina išsiaiškinti, ar sutartis neprieštarauja imperatyviosioms įstatymo nuostatoms, ar nėra įstatymuose nurodytų aplinkybių, kliudančių sutartį pripažinti galiojančia pagal CK 1.93 straipsnio 4 dalį; dėl to teismas ex oficio turi patikrinti, ar sutartis neprieštarauja imperatyviosioms įstatymo nuostatoms (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-151/2011).

Apeliacinės instancijos teismo nuomone, apygardos teismas pagrįstai nurodė, kad ieškovai, kreipdamiesi į banką dėl kredito suteikimo, neinformuodami jo apie sudarytus susitarimus su atsakove B. J. ir ketinimus įsigyti bankui įkeičiamą turtą nuosavybės teise, taip pat po kredito suteikimo šalys, nesikreipusios į banką dėl raštiško leidimo perleisti įkeistą turtą ieškovams, elgėsi nesąžiningai, tuo pažeisdami minėtas hipotekos sutarties sąlygas bei CK nuostatas, užtikrinančias hipotekos kreditoriaus interesų apsaugą.

Byloje nustačius, kad hipotekos sutartyje jos šalys susitarė, jog įkeistas daiktas (Gyvenamasis namas ir žemės sklypas) negali būti perleisti be trečiojo asmens kreditoriaus AB DNB banko žinios, kad trečiajam asmeniui nebuvo žinoma apie ieškovų ir atsakovės B. J. sudarytus ginčo susitarimus dėl ginčo turto perleidimo, konstatuotina, kad gyvenamasis namas ir žemės sklypas Kaune, Perkūno al. 46B, negalėjo būti perleisti ieškovams, kadangi tai prieštarautų Hipotekos sandoriui, taigi ir kreditoriaus AB „DNB banko“ interesams (CK 4.170 str. 3 d., galiojusi 2005 m. balandžio mėn.). Šią išvadą suponuoja tai, kad ieškovų ir atsakovės B. J. sudaryti susitarimai neatitiko Hipotekos lakšte nustatytų ieškovų prievolių įvykdymo užtikrinimo sąlygų, t. y. nuostatos dėl draudimo atsakovei be kreditoriaus žinios perleisti jos įkeistą turtą. Atsižvelgiant į šią sąlygą, darytina išvada, kad apygardos teismas turėjo pagrindo tvirtinti, kad hipotekos kreditoriui buvo svarbu žinoti informaciją apie preliminarius susitarimus dėl įkeičiamo daikto savininko pasikeitimo, o šalims šių sutarčių neišviešinus (CK 1.75 str. 2 d.), turėjo pagrindo konstatuoti, kad nebuvo preliminarių susitarimų dėl gyvenamojo namo ir žemės sklypo Kaune, Perkūno al. 46B, perleidimo (CPK 185 str.). Juo labiau kad vėliau įsigaliojusi CK 4.170 straipsnio 6 dalies redakcija draudė įkeisto daikto perleidimą, jeigu tai prieštaravo hipotekos sandoriui.

Neturi pagrindo ieškovų apeliacinio skundo argumentas, kad preliminariosios sutarties pripažinimas pagrindine neturės įtakos hipotekos kreditoriaus, t. y. trečiojo asmens AB „DNB banko“ interesams. Pažymėtina, kad teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis jos šalims turi įstatymo galią ir įpareigoja atlikti ne tik tai, kas tiesiogiai joje numatyta, bet ir visa tai, ką lemia sutarties esmė (CK 6.189 str. 1 d.). Taigi apeliacinės instancijos teismo nuomone vien ta aplinkybė, jog šalys Hipotekos lakšte imperatyviai numatė, kad įkeičiamo daikto savininkai be raštiško kreditoriaus sutikimo neturi teisės parduoti ar kitaip perleisti šiuo lakštu įkeičiamo daikto, sudaro pagrindo teigti, kad hipotekos lakštą pasirašiusieji asmenys (tarp jų ir ieškovai) pripažino, kad bet koks įkeisto turto perleidimas turi įtakos hipotekos kreditoriaus interesams.

Ieškovų apeliacinio skundo argumentai, kad apygardos teismas suklydo, kvalifikuodamas šalių teisinius santykius, analizuodamas atsakovės B. J. ir trečiojo asmens AB „DNB bankas“ santykius, bei sprendimą priėmė, remdamasis prielaidomis neturi pagrindo. Nagrinėjamu atveju ieškovai neginčija, kad šioje byloje analizuotinos aplinkybės, susijusios su jų ir trečiojo asmens AB „DNB banko“ Kreditavimo sutarties Nr. K-2500-2007-657 sudarymu. Kaip minėta, 2007 m. spalio 26 d. šios sutarties įvykdymo užtikrinimui ieškovai, atsakovė B. J. ir jos sutuoktinis trečiasis asmuo R. J. sudarė B. ir R. J. priklausančio turto Hipotekos sandorį, kuriame imperatyviai buvo numatytas draudimas perleisti įkeistą turtą be kreditoriaus žinios. Taigi apygardos teismas turėjo pagrindo pasisakyti dėl atsakovės B. J. ir trečiojo asmens AB „DNB banko“ santykių, kadangi jie buvo susiję su nurodyta 2007 m. spalio 26 d. Hipotekos lakšto sąlyga, apsaugančia kreditoriaus AB „DNB banko“ interesus.

Dėl ginčo sandorių šalių sąžiningumo vertinimo

CPK 176 straipsnio nuostatomis, įrodinėjimo tikslas - teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad egzistuoja arba neegzistuoja tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, o pagal CPK 12 ir 178 straipsnius, šalys privalo įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus. CPK 185 straipsnis nustato, kad teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nurodoma, kad įrodymų pakankamumo taisyklė civiliniame procese grindžiama tikimybių pusiausvyros principu; civiliniame procese įrodinėjimas turi savo specifiką – nėra nustatyta, kad teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tik tada, kai dėl jų egzistavimo nėra absoliučiai jokių abejonių; išvadą apie faktų buvimą teismas civiliniame procese gali daryti ir tada, kai tam tikros abejonės dėl fakto buvimo išlieka, tačiau visuma byloje esančių įrodymų, leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. balandžio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-569).

Apeliacinės instancijos teismo nuomone, byloje buvo pakankamai įrodymų, patvirtinančių galimą ginčo susitarimų šalių nesąžiningumą, ir neturi pagrindo ieškovų apeliacinio skundo argumentas, kad vien ta aplinkybė, jog ginčo susitarimai nebuvo įregistruoti viešajame registre nesudaro pagrindo teigti, kad jie buvo apsimestiniai. Apeliantams nepaneigus byloje esančių įrodymų apie tai, kad nebuvo objektyvių kliūčių ginčo susitarimų šalims įforminti turto Kaune, Perkūno al. 46B, pirkimo – pardavimo sutartį įstatymų nustatyta tvarka, susitarimų šalys yra artimi giminaičiai, o trečiasis asmuo AB DNB bankas nebuvo informuotas apie susitarimus dėl įkeisto turto nuosavybės perleidimo bei šie susitarimai nebuvo išviešinti CK 1.75 straipsnio nustatyta tvarka, byloje nebuvo įrodymų apie tai, kad ieškovai savo ar atsakovės lėšomis būtų atlikę kokius nors ginčo namo statybos darbus, bylos iškėlimo metu atsakovės B. J. skola AB DNB bankui viršijo 43 000 000 Lt, darytina išvada, kad visuma byloje esančių įrodymų leidžia manyti, kad ginčo susitarimai buvo sudaryti fiktyviai, siekiant išsaugoti atsakovei priklausantį turtą nuo išieškojimo pagal jos skolas AB DNB bankui. Juo labiau kad ieškovai, pareikšdami ieškinį, net nenurodė bylos nagrinėjimui svarbių aplinkybių, t. y. kad ginčo turtas yra įkeistas AB DNB banko naudai.

Ieškovų apeliacinio skundo argumentai, kad pats trečiasis asmuo AB „DNB bankas“ laikytinas nesąžiningu, kadangi tinkamai neįvertino ieškovų finansinės padėties, yra nepagrįsti. Pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju bankas, neinformuotas apie ginčo susitarimus, pagrįstai manė, kad kreditavimo sutarties įvykdymas bus užtikrintas svetimo (atsakovės B. J. ir R. J.) turto hipoteka, nes hipotekos sandorio sudarymo metu įkeisto turto vertė (1 920 000 Lt) viršijo hipoteka užtikrintos ieškovų prievolės dydį (950 000 Lt). Be to, ieškovų paraiškoje kreditui gauti buvo nurodyta, kad jie abu yra dirbantys, bei turi namų valdą Karkazų ratas 20, kurios rinkos vertė buvo 300 000 Lt (I b. t., 193, 194 l.). Taigi nėra pagrindo tenkinti atsakovės B. J. prašymo išreikalauti papildomus įrodymus apie ieškovų mokumą 2007 m. spalio mėn., kai buvo sudaryta kreditavimo sutartis, kadangi pagal paraiškos kreditui gauti duomenis (I b. t., 193, 194 l.) bei 2007 m. spalio 26 d. hipotekos lakšto duomenis (I b. t., 188-192 l.) darytina išvada, kad trečiasis asmuo AB DNB bankas tinkamai įvertino ieškovų mokumą, suteikdamas paskolą pagal Kreditavimo sutartį, užtikrintą svetimo turto hipoteka.

Dėl pasakyto nėra pagrindo apeliacinio skundo argumentais panaikinti ar pakeisti iš esmės teisingo apygardos teismo sprendimo dalies, kuria atmestas ieškinio reikalavimas pripažinti ginčo susitarimus nekilnojamojo turto Kaune, Perkūno al. 46B, pirkimo – pardavimo sutartimi (CPK 263 str., 328 str., 329 - 330 str.).

Dėl ieškovų atsisakymo nuo dalies ieškinio reikalavimų

CPK 5 straipsnio 1 dalis nustato, kad kiekvienas suinteresuotas asmuo turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas.

CK 1.137 straipsnio 1 dalis nustato, kad asmenys savo nuožiūra laisvai naudojasi civilinėmis teisėmis, tarp jų ir teise į gynybą.

CPK 42 straipsnio 1 dalis nustato, kad ieškovas turi teisę CPK nustatyta tvarka atsisakyti ieškinio, o pagal nurodyto straipsnio 2 dalį, teismas nepriima ieškovo ieškinio atsisakymo, jeigu tai prieštarauja imperatyvioms įstatymų nuostatoms ar viešajam interesui.

Byloje nustatyta, kad 2006 m. rugpjūčio 30 d. atsakovai B. J., J. T. ir V. T. bei trečiasis asmuo R. J. sudarė Gyvenamųjų patalpų panaudos sutartį (toliau – Panaudos sutartis), kuria susitarė, kad B. ir R. J. suteikia teisę savo dukteriai J. T. ir V. T. bei jų nepilnamečiams vaikams neterminuotam laikotarpiui neatlygintinai naudotis gyvenamosiomis patalpomis Kaune, Perkūno al. 46B (t. y. ginčo Gyvenamuoju namu, I b. t., 15 l.).

Ieškovai, reikšdami ieškinį dėl ginčo susitarimų pripažinimo pirkimo – pardavimo sutartimi, kartu prašė pripažinti Panaudos sutartį negaliojančia, kadangi, jų teigimu, ši sutartis buvo apsimestinė ir sudaryta tikslu „pridengti“ 2006 m. rugpjūčio 28 d. Sutartį dėl leidimo gyventi mokant kompensaciją, kuri buvo sudaryta tarp ieškovų ir atsakovų V. ir J. T. (I b. t., 14 l.). Tačiau 2012 m. lapkričio 5 d. teismo posėdžio metu ieškovai pateikė apygardos teismui prašymą dėl dalies ieškinio atsisakymo, kuriame nurodė, kad atsisako ieškinio reikalavimo dėl Panaudos sutarties pripažinimo negaliojančia, kadangi ši sutartis 2012 m. spalio 9 d. buvo išregistruota iš Nekilnojamojo turto registro (I b. t., 79, 80 l., 170 – 175 l.).

Apeliacinės instancijos teismo nuomone, apygardos teismas, nagrinėdamas ieškovų pareiškimą dėl ieškinio dalies atsisakymo, neteisingai įvertino, bylos aplinkybes bei netinkamai pritaikė CPK 42 straipsnio 2 dalies nuostatas.

Nagrinėjamu atveju ieškovų pareiškimas dėl ieškinio dalies atsisakymo nėra atsisakymas nuo materialinės teisės, kuri nebuvo įgyta, tačiau atsisakymas nuo procesinės teisės reikšti ieškinį, kuris negali būti priimtas tuo atveju, jei tai prieštarauja imperatyvioms įstatymo nuostatoms ar viešajam interesui (CPK 42 str. 2 d.). Apygardos teismo nustatytos aplinkybės nesudaro pagrindo teigti, jog ieškovų ieškinio dalies dėl Panaudos sutarties pripažinimo negaliojančia atsisakymas prieštarautų imperatyvioms įstatymo normoms ar viešajam interesui; ieškinio dalies atsisakyme ieškovai nurodė, kad jiems yra žinomos tokio veiksmo procesinės pasekmės. Taigi sprendimas dalyje dėl ieškinio reikalavimo pripažinti 2006 m. rugpjūčio 30 d. Panaudos sutartį negaliojančia atmetimo panaikintinas, o ieškovų ieškinio dalies atsisakymas priimtinas ir byla nurodytoje dalyje nutrauktina (CPK 329 str. 1 d., 140 str. 1 d., 293 str. 4 d.).

Vadovaujantis CPK 87 straipsnio 2 dalies nuostata, apeliacinės instancijos teismui priėmus ieškovų ieškinio dalies atsisakymą, ieškovams grąžintina 75 proc. pirmosios instancijos teismui sumokėto žyminio mokesčio už ieškinio reikalavimą pripažinti Panaudos sutartį negaliojančia, t. y. 375 Lt (500 Lt×0,75).

Dėl pasakyto pakeistinas Vilniaus apygardos teismo 2013 m. kovo 18 sprendimas, panaikinant jo dalį, kuria atmestas ieškovų ieškinys dėl Panaudos sutarties pripažinimo negaliojančia, iš naujo išdėstant teismo sprendimo rezoliucinę dalį (CPK 263 str., 329 str. 1 d., 330 str.).

Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo

CPK 93 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą, o pagal šio straipsnio 4 dalį, teismas gali nukrypti nuo šio straipsnio 1, 2 ir 3 dalyse nustatytų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių, atsižvelgdamas į tai, ar šalių procesinis elgesys buvo tinkamas, ir įvertindamas priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos; šalies procesinis elgesys laikomas tinkamu, jeigu ji sąžiningai naudojosi procesinėmis teisėmis ir sąžiningai atliko procesines pareigas.

Pagal CPK 47 straipsnio 2 dalį, tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, turi šalies procesines teises (įskaitant teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą).

Teismų praktikoje pripažįstama, kad priežasties teorija numato, jog bylinėjimosi išlaidos atsiranda vykstant teisminiam bylos nagrinėjimui ir būtent dėl jo, todėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo naštos paskirstymui yra reikšmingi procesiniai šalių santykiai, jų procesinis elgesys; bylinėjimosi išlaidų atlyginimo našta pagal priežasties teoriją turi tekti šaliai, atlikusiai neteisėtus procesinius veiksmus arba tokius procesinius veiksmus, kurie tapo papildomų bylinėjimosi išlaidų priežastimi (Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. sausio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-104/2013).

Nagrinėjamu atveju apygardos teismas turėjo pagrindo teigti, kad šalys pareiškė ieškinį, siekdami užkirsti kelią trečiajam asmeniui AB „DNB bankui“ nukreipti atsakovės B. J. skolų išieškojimą į ginčo turtą. Pažymėtina, kad trečiojo asmens AB „DNB banko“ ir ieškovų Kreditavimo sutartis nėra nutraukta, todėl ieškovams toliau mokant kredito įmokas bei išmokėjus visą skolą bankui, nebūtų pagrindo nukreipti skolos pagal Kreditavimo sutartį išieškojimą į turtą Kaune, Perkūno al. 46B, taigi jis liktų atsakovės B. J. nuosavybėje. Apygardos teismui nustačius, kad atsakovės skola trečiajam asmeniui AB DNB bankui sudaro apie 43 500 000 Lt, o atsakovės įkeisto banko naudai turto vertė yra 31 560 000 Lt, egzistuotų tikimybė, jog atsakovės skolų išieškojimas (ieškovams tinkamai įvykdžius prievoles pagal Kreditavimo sutartį) būtų nukreiptas ir į Kreditavimo sutartį užtikrinusį turtą Kaune, Perkūno al. 46B. Ieškovų ieškinio patenkinimo atveju, ginčo nekilnojamasis turtas teoriškai liktų ieškovų nuosavybėje ir būtų apsaugotas nuo išieškojimo pagal atsakovės skolas.

Tačiau, apeliacinės instancijos teismo nuomone, apygardos teismas neturėjo pagrindo priteisti trečiojo asmens AB DNB banko patirtas bylinėjimosi išlaidas ir iš atsakovės B. J.. Nors apygardos teismas teisingai pažymėjo, kad bylinėjimosi išlaidų atlyginimo srityje svarbią reikšmę turi kaltė (atsakomybė) dėl proceso, bei iš esmės teisingai nustatė, kad ieškinys buvo pareikštas, siekiant apsaugoti atsakovės B. J. turtą nuo išieškojimo, tai nesudarė pagrindo teigti, kad pačios atsakovės B. J. procesinis elgesys buvo netinkamas, o bylinėjimosi išlaidos susidarė ir dėl jos kaltės. Atkreiptinas dėmesys, kad trečiojo asmens AB DNB banko bylinėjimosi išlaidos (1452 Lt, II b. t., 45, 46 l.) susidarė dėl atsiliepimo į ieškovų ieškinį parengimo ir advokato atstovavimo trečiajam asmeniui bylos pagal ieškovų ieškinį nagrinėjimo teisme metu, taigi šias bylinėjimosi išlaidas lėmė ne atsakovės procesinis elgesys, tačiau ieškovų ieškinio pareiškimas. Nesant atsakovės B. J. kaltės dėl trečiojo asmens AB DNB banko bylinėjimosi išlaidų, apygardos teismas neturėjo pagrindo iš atsakovės B. J. trečiojo asmens naudai priteisti dalį jo patirtų bylinėjimosi išlaidų. Juo labiau kad atsakovė neskundė teismo sprendimo dalies, kuria ieškovų ieškinys buvo atmestas.

Dėl pasakyto pakeistinas Kauno apygardos teismo 2013 m. kovo 18 sprendimas, panaikinant jo dalį, kuria iš atsakovės B. J. trečiojo asmens AB DNB banko ir valstybės naudai priteistos bylinėjimosi išlaidos, iš naujo išdėstant teismo sprendimo rezoliucinę dalį, minėtos bylinėjimosi išlaidas priteisiant lygiomis dalimis iš ieškovų (CPK 263 str., 329 str. 1 d., 330 str.)

Teisėjų kolegija nepasisako dėl kitų apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentų, kurie neturi teisinės reikšmės teisingam bylos išsprendimui.

Dėl bylinėjimosi išlaidų perskirstymo apeliacinės instancijos teisme

Pagal 93 straipsnio 3 dalį, šiame straipsnyje išdėstytos taisyklės taikomos taip pat ir tam žyminiam mokesčiui, kurį šalys įmoka, paduodamos apeliacinį skundą.

Patenkinus iš dalies ieškovų apeliacinį skundą, iš atsakovės B. J. ieškovės J. Š., sumokėjusios dalį žyminio mokesčio už apeliacinio skundo padavimą (II b. t., 162 l.), naudai priteistina 500 Lt bylinėjimosi išlaidų (CPK 93 str. 1, 3 d.).

CPK 84 straipsnis numato, kad teismas rašytinio proceso tvarka, atsižvelgdamas į asmenų turtinę padėtį, iki sprendimo priėmimo gali atidėti žyminio mokesčio mokėjimą (CPK 84 str.).

Ieškovai, pateikdami apygardos teismui apeliacinį skundą dėl 2013 m. kovo 18 d. sprendimo, prašė atidėti 8080 Lt dydžio žyminio mokesčio už apeliacinio skundo padavimą mokėjimą (II b. t., 177 – 189 l.). Apygardos teismas, 2013 m. gegužės 6 d. rezoliucija priimdamas ieškovų apeliacinį skundą, faktiškai patenkino jų prašymą dėl žyminio mokesčio atidėjimo iki galutinio teismo sprendimo priėmimo. Todėl, atsižvelgiant į tai, kad apeliacinio skundo dalis dėl teismo sprendimo, susijusio su turtiniu reikalavimu – pripažinti ginčo susitarimus pirkimo – pardavimo sutartimi, atmestina, iš ieškovų valstybės naudai priteistina 8080 Lt žyminio mokesčio, mokėtino už apeliacinio skundo padavimą (CPK 93 str. 5 d., 96 str. 2 d.; 302 str.). Atsižvelgiant į tai, kad ieškovams turi būti grąžinta 375 Lt žyminio mokesčio, sumokėto už ieškinio reikalavimą pripažinti negaliojančia Panaudos sutartį, iš valstybės naudai priteistino 8080 Lt žyminio mokesčio išskaičiuotina ieškovams gražintino žyminio mokesčio suma, priteisiant iš ieškovų lygiomis dalimis 7705 Lt (8080 Lt – 375 Lt) atidėto už apeliacinį skundą mokėtino žyminio mokesčio.

Nepatenkinus ieškovų apeliacinio skundo dalies dėl teismo sprendimo, susijusio su turtinio reikalavimo patenkinimu, proporcingai atmestų apeliacinio skundo reikalavimų daliai trečiojo asmens AB DNB banko naudai iš ieškovų lygiomis dalimis, t. y. po 682 Lt, priteistinos 1364 Lt (III b. t., 27, 28 l.) advokato atstovavimo išlaidų (CPK 47 str. 2 d.; 93 str. 2 d., 302 str.).

Patenkinus atsakovės B. J. apeliacinį skundą, trečiojo asmens AB DNB banko prašymas priteisti 1452 Lt išlaidų už atsiliepimo į atsakovės apeliacinį skundą parengimą netenkintinas (III b. t., 25, 26 l., CPK 47 str. 2 d.; 93 str. 1 d., 302 str.).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 293 straipsnio 4 punktu,

nutaria:

Pakeisti Kauno apygardos teismo 2013 m. kovo 18 d. sprendimą.

Panaikinti sprendimo dalį, kuria atmestas ieškovų J. Š. ir V. Š. ieškinys atsakovams B. J., J. T. ir V. T. dėl 2006 m. rugpjūčio 30 d. Panaudos sutarties pripažinimo negaliojančia.

Priimti ieškovų atsisakymą nuo ieškinio reikalavimo pripažinti 2006 m. rugpjūčio 30 d. Panaudos sutartį negaliojančia ir šioje dalyje bylą nutraukti.

Panaikinti sprendimo dalį, kuria iš atsakovės B. J. trečiojo asmens akcinės bendrovės „DNB banko“ naudai priteista 726 Lt, o valstybės naudai – 30,54 Lt procesinių dokumentų įteikimo išlaidų.

Priteisti iš ieškovų J. Š., a. k. (duomenys neskelbtini) ir V. Š., a. k. (duomenys neskelbtini) trečiojo asmens akcinės bendrovės „DNB bankas“, juridinio asmens kodas 112029270, po 726 Lt (septynis šimtus dvidešimt šešis Lt) iš kiekvieno bylinėjimosi išlaidų.

Priteisti iš ieškovų J. Š., a. k. (duomenys neskelbtini) ir V. Š., a. k. (duomenys neskelbtini) valstybės naudai po 30,54 Lt (trisdešimt Lt 54 ct) iš kiekvieno bylinėjimosi išlaidų.

Kitą teismo sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovų J. Š., a. k. (duomenys neskelbtini) ir V. Š., a. k. (duomenys neskelbtini) trečiojo asmens akcinės bendrovės „DNB bankas“, juridinio asmens kodas 112029270, po 682 Lt (šešis šimtus aštuoniasdešimt du Lt) iš kiekvieno bylinėjimosi išlaidų, turėtų apeliacinės instancijos teisme.

Priteisti iš atsakovės B. J., a. k. (duomenys neskelbtini) ieškovės J. Š., a. k. (duomenys neskelbtini) naudai 500 Lt (penkis šimtus Lt) bylinėjimosi išlaidų, turėtų apeliacinės instancijos teisme.

Priteisti iš ieškovų J. Š., a. k. (duomenys neskelbtini) ir V. Š., a. k. (duomenys neskelbtini) valstybės naudai po 3 852,50 Lt (tris tūkstančius aštuonis šimtus penkiasdešimt du Lt 50 ct) iš kiekvieno žyminio mokesčio už apeliacinio skundo padavimą.

TeisėjaiVirginija ČekanauskaitėDanutė GasiūnienėDanutė Milašienė