- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2010-03-19
- Bylos Nr.
- I-931-95/2010
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-00109-2010-6
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Liuda Arlauskienė
- Pareiškėjas
- D. S.
- Atsakovas
- Vilniaus apskrities vyriausiajam policijos komisariatui
- Kategorijos
- 1.3Užsieniečių teisinė padėtis Lietuvos Respublikoje
- 16.6pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Liuda Arlauskienė, sekretoriaujant Tatjanai Baškir, dalyvaujant pareiškėjui D. S., atsakovo atstovui Leandrui Pociui, viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. S. prašymą atsakovui Vilniaus apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl sprendimo panaikinimo ir grąžinimo į tarnybą.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
pareiškėjas D. S. su prašymu (b. l. 2-6) kreipėsi į teismą prašydamas panaikinti Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – VAVPK, atsakovas) viršininko 2009-12-23 sprendimą Nr. 10-S-24025 „Dėl grąžinimo į tarnybą“ (toliau – Sprendimas) ir grąžinti jį į tarnybą.
Prašyme nurodė, kad atsakovas priėmė skundžiamą Sprendimą motyvuodamas, kad negalima pareiškėjo grąžinti į vidaus tarnybą, nes Statuto 59 str. nustato, kad teismas turi grąžinti atleistą pareigūną į pareigas, tačiau 2009-11-24 nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-357/2009, pareiškėjo atleidimas nebuvo pripažintas neteisėtu. Todėl pateikta nutartis negali būti laikoma Statuto 59 str. įvardintu pagrindu grąžinti į vidaus tarnybą. Tvirtino, kad iki 2009-04-03 Vilniaus apygardos teismo nutarties įsigaliojimo dienos pareiškėjas beveik visą baudžiamojo persekiojimo laikotarpį buvo nušalintas nuo Vilniaus miesto VPK 2-ojo policijos komisariato Viešosios policijos Panerių policijos nuovados viršininko pareigų, bet nebuvo atleistas ir priklausė vidaus reikalų sistemai, taip pat galiojo darbo sutartis ir jis turėjo teisę priklausyti bei dalyvauti Vilniaus miesto policijos profesinės sąjungos veikloje. Galiojanti darbo sutartis teikė jam valstybės garantuojamas teises. Minėtos nutarties pagrindu buvo priimtas įsakymas, nulėmęs pareiškėjo atleidimą iš tarnybos vidaus reikalų sistemoje. 2009-11-24 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. 2K-357/2009 buvo panaikinta minėta nutartis, kurios panaikinimas suteikė 2008-12-22 Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo viešame teismo posėdyje išnagrinėtoje baudžiamojoje byloje Nr. 1-332-487/2008 priimtam nutarimui neįsigaliojusios nutarties statusą. Laiko, kad nutarties nebuvimas, teismo nutarties neįsigaliojimas daro priimtąjį įsakymą niekiniu. Be kita ko, teigė, kad Sprendimas nepagrįstas jokiais teisiniais argumentais, todėl neteisėtas. Remiantis Konstitucijos 31 str., asmuo laikomas nekaltu, kol jo kaltumas neįrodytas įstatymo nustatyta tvarka ir pripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu. Ginčo atveju, nei Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, nei Vilniaus apygardos teismas, nei Vilniaus miesto 2 apylinkės teismas neturi ir neturėjo jokio pagrindo aptarinėti pareiškėjo atleidimo, grąžinimo ar pripažinimo neteisėtu atleidimą iš vidaus tarnybos. Minėti teismai nenagrinėjo, nepriiminėjo ir neatleidinėjo pareiškėjo iš užimamų pareigų. Kadangi neteisėta pripažinta ir panaikinta pareiškėją apkaltinusi nusikaltimo padarymu nutartis, todėl ir atleidimas laikytinas neteisėtu ir naikintinu. Konstitucinis Teismas savo nutarimuose ne kartą yra konstatavęs, kad konstitucinis teisinės valstybės principas yra universalus principas, kuriuo yra grindžiama visa Lietuvos teisės sistema ir pati Konstitucija, kad konstitucinis teisinės valstybės principas aiškintinas neatsiejamai nuo Konstitucijos preambulėje skelbiamo atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės siekio, kad minėto konstitucinio principo turinys atsiskleidžia įvairiose Konstitucijos nuostatose, ir kad Konstitucijoje įtvirtintas teisinės valstybės principas, be kitų reikalavimų, suponuoja ir tai, kad turi būti užtikrintos žmogaus teisės ir laisvės (Konstitucinio Teismo 2004-12-29 nutarimas). Neatsiejami teisinės valstybės principo elementai yra teisėtų lūkesčių apsauga, teisinis tikrumas ir teisinis saugumas, teisinio saugumo principas yra vienas iš esminių Konstitucijoje įtvirtinto teisinės valstybės principo elementų, reiškiantis valstybės pareigą užtikrinti teisinio reguliavimo tikrumą ir stabilumą, apsaugoti teisinių santykių subjektų teises, taip pat įgytas teises, gerbti teisėtus interesus ir teisėtus lūkesčius (Konstitucinio Teismo 2004-12-13 nutarimas). Demokratinė visuomenė neturi ir negali turėti jokio pagrįsto ir teisėto intereso bei tikslo neleisti tęsti valstybės tarnybą asmeniui, kuris nėra padaręs jokios nusikalstamos veikos, tokiu būdu nėra ir negali būti jokio pagristo ir teisėto demokratinės visuomenės intereso bei tikslo neleisti tęsti valstybės tarnybą asmeniui, kuris tik įtariamas ar kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką, nes toks žmogus nelaikytinas padariusiu nusikalstamą veiką. Konstitucinės teisės į darbą ribojimas atleidimo iš darbo forma yra neproporcingas galimam demokratinės visuomenės tikslui ir tarp tikslų ir priemonės akivaizdžiai nėra pusiausvyros. Jei ir egzistuoja atitinkamas demokratinės visuomenės tikslas, kad asmuo, jo atžvilgiu atliekamo ikiteisminio ar operatyvinio tyrimo ar teisminio kaltinimo metu, faktiškai nedirbtų atitinkamo darbo (neitų atitinkamų valstybinės tarnybos pareigų), tai toks tikslas neabejotinai gali būti pasiekiamas kita švelnesne ir proporcinga priemone – nušalinimu nuo darbo (pareigų) (DK 123 str., BPK 157 str., VTS 28 str.). Pareiškėjo nuomone, sprendžiant jo grąžinimo į tarnybą klausimą buvo vadovaujamasi tik objektyviomis (lėšų stygius ir esama sunki materialinė policijos padėtis) aplinkybėmis. Nebuvo įvertinta jokia kita faktinė aplinkybė ir neatsižvelgta į kitas svarbias faktines aplinkybes, t. y. kad pareiškėjas savo tiesioginio vadovo visada buvo charakterizuojamas itin teigiamai, tarnybos metu gerai taikydavo turimas žinias ir gerai įsisavindavo praktinio darbo ypatumus, savarankiškai studijavo teisės aktus, analizavo naujoves, gerai išmanė teisės aktus, reglamentuojančius policijos veiklą. Tarnybos metu įgijo gerus praktinio darbo įgūdžius, kvalifikuotai sprendė dalykinius klausimus, teikė praktinę ir metodinę pagalbą nuovados ir komisariato pareigūnams. Kaupė ir analizavo informaciją apie kriminogeninę padėtį nuovados prižiūrimoje teritorijoje bei teikė pasiūlymus dėl tarnybinės veiklos gerinimo, vykdė stambesnes ir aktualesnes prevencines priemones, kurios duoda geresnius darbo rezultatus. Tarnybos metu organizuodavo ir kontroliuodavo pavaldžių šešiolikos policijos pareigūnų veiklą, puikiai susitvarkė su esamu darbo krūviu ir efektyviai išnaudojo savo darbo laiką, dėl to pagal nusikalstamas veikas, įvykdytas viešose vietose, nuovados prižiūrima teritorija daugelį metų yra viena iš trijų saugiausių seniūnijų Vilniaus mieste. Yra komunikabilus, sugeba analitiškai ir logiškai mąstyti, operatyviai priimti racionalius sprendimus, greitai orientuojuosi sudėtingose situacijose, moka valdyti, kaupti, sisteminti bei apibendrinti informaciją ir rengti išvadas. Turi autoritetą tarp kolegų, nevengia jiems padėti sprendžiant iškilusias problemas, yra pareigingas, drausmingas pareigūnas, atsakingai ir laiku vykdo vadovų pavedimus ir nurodymus. Per tarnybos metus daug kartų skatintas padėkomis ir piniginėmis premijomis. Pažymėjo ir tai, kad vidaus tarnyboje dirbo nuo 1995 m., jam buvo suteikta pirma kvalifikacinė kategorija. Atleidimo metu turėjo 15 m. 2 mėn. ir 13 d. nepertraukiamą vidaus tarnybos stažą. Laiko, kad priimant Sprendimą nebuvo vadovaujamasi teisiniais protingumo kriterijais, todėl tai nulėmė neteisėto sprendimo priėmimą.
Teismo posėdyje pareiškėjas patvirtino prašyme išdėstytus motyvus, prašymą palaikė ir prašė jį tenkinti visiškai (žr. teismo posėdžio protokolą).
Atsiliepimas
Atsakovas Vilniaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas su pateiktu prašymu nesutiko ir prašė pareiškėjo D. S. prašymą atmesti kaip nepagrįstą.
Atsiliepime į prašymą (b. l. 26-27) nurodė, kadangi Statuto 59 str. nustato, kad teismas, konstatavęs neteisėto atleidimo faktą gali grąžinti atleistą pareigūną į pareigas, o Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009-11-24 nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-357/2009 pareiškėjo atleidimas nebuvo pripažintas neteisėtu, todėl ši nutartis negali būti laikoma Statuto 59 str. įvardintu pagrindu grąžinti D. S. į vidaus tarnybą. Apeliacinės instancijos teismui priėmus apkaltinamąjį nuosprendį buvo neįmanoma leisti dirbti pareigūnui, nuteistam už tyčinį nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, o atsirado Statuto 53 str. 1 d. 8 p nustatytas imperatyvus pareigūno atleidimas iš vidaus tarnybos pagrindas. VAVPK nepažeidė nė vieno teisės akto atleisdamas pareiškėją, atsakovo veiksmuose nebuvo neteisėtų veiksmų ar kaltės. Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, tik įsigaliojus bendrosios kompetencijos teismo, nagrinėjusio baudžiamąja bylą išteisinamajam nuosprendžiui, teisiškai panaikinamas atleidimo iš tarnybos vidaus reikalų sistemoje teisinis pagrindas, todėl nėra teisinio pagrindo spręsti pareiškėjo grąžinimo į vidaus tarnybą klausimą. Sprendimas atitinka teisės aktų reikalavimus, yra pagrįstas ir teisėtas.
Teismo posėdyje atsakovo atstovas patvirtino atsiliepime išdėstytus argumentus, su prašymu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą (žr. teismo posėdžio protokolą).
Motyvuojamoji dalis
Prašymas netenkintinas.
Vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau –ABTĮ) 5 str. 1 d., kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Pagal ABTĮ 22 str. 1 d., skundą (prašymą) dėl viešojo administravimo subjekto priimto administracinio akto ar veiksmo (neveikimo) turi teisę paduoti asmenys, taip pat kiti viešojo administravimo subjektai, įskaitant valstybės ir savivaldybių viešojo administravimo tarnautojus, pareigūnus ir įstaigų vadovus, kai jie mano, kad jų teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti.
Remiantis ABTĮ 3 str. 2 d., teismas nevertina ginčijamo administracinio akto bei veiksmų (ar neveikimo) politinio ar ekonominio tikslingumo požiūriu, o tik nustato, ar konkrečiu atveju nebuvo pažeistas įstatymas ar kitas teisės aktas, ar administravimo subjektas neviršijo kompetencijos, taip pat ar aktas (veika) neprieštarauja tikslams bei uždaviniams, dėl kurių institucija buvo įsteigta ir gavo atitinkamus įgaliojimus.
Byloje ginčas kilo dėl Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – VAVPK, atsakovas) 2009-12-23 sprendimo Nr. 10-S-24025 „Dėl grąžinimo į tarnybą“ (toliau – Sprendimas), kuriuo buvo atsisakyta pareiškėją D. S. grąžinti į vidaus tarnybą, teisėtumo ir pagrįstumo (b. l. 7, 30).
Taigi, nagrinėjamos administracinės bylos ginčo dalykas yra Sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas, o nagrinėjamos bylos ginčo objektas – grąžinimo į vidaus tarnybą pagrindai bei tvarka.
Byloje esantys rašytiniai įrodymai tvirtina, kad Lietuvos Aukščiausiasis teismas 2009-11-24 nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. 2K-357/2009 panaikino 2009-04-03 Vilniaus apygardos teismo nutartį ir bylą perdavė iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka (b. l. 10-14, 15-24).
Iš minėtų teismo sprendimų matyti, kad D. S. 2008-12-22 Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo apkaltinamuoju nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr.1-332-487/2008 buvo pripažintas kaltu pagal BK 225 str. 2 d. ir jam uždrausta 2 (dvejus ) metus ir 6 ( šešis ) mėnesius dirbti valdžios ir valdymo įstaigose bei solidariai iš pareiškėjo ir kaltinamojo F. V. nukentėjusiajam M. M. priteista 600 Lt.
Be kita ko, bylos duomenimis nustatyta ir tai, kad pareiškėjas 2009-04-06 Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininko įsakymu Nr. 10-TE-191, vadovaujantis Statuto 53 str. 1 d. 8 p. ir 56 str. 1 d. bei remiantis Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2008-12-22 nuosprendžiu ir Vilniaus apygardos teismo 2009-04-03 nutartimi, tai yra įsiteisėjus apkaltinamajam nuosprendžiui, buvo atleistas iš Vilniaus miesto VPK 2-ojo policijos komisariato Viešosios policijos Panerių policijos nuovados viršininko pareigų (b. l. 9).
Pareiškėjas 2009-11-25 su prašymu „Dėl grąžinimo į vidaus tarnybą“ kreipėsi į VAVPK viršininką ir prašė, kad jis būtų grąžintas į vidaus tarnybą, kadangi, 2009-11-24 Lietuvos Aukščiausiajam Teismui panaikinus Vilniaus apygardos teismo nutartį ir bylą grąžinus nagrinėti iš naujo, apkaltinamasis nuosprendis tapo neįsiteisėjusiu (b. l. 29).
Atsakovas, išnagrinėjęs minėtą pareiškėjo prašymą, priėmė skundžiamą Sprendimą (b. l. 7, 30).
VAVPK Sprendime nurodė, kad, susipažinęs su gauta 2009-11-24 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. 2K-357/2009 bei įvertinęs Statuto 59 str. nuostatas, negali pareiškėjo grąžinti į vidaus tarnybą, nes Statuto 59 str. nustato, kad atleistą pareigūną į pareigas turi grąžinti teismas, o 2009-11-24 nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-357/2009 pareiškėjo atleidimas nebuvo pripažintas neteisėtu. Todėl nutartis negali būti laikoma Statuto 59 str. įvardintu pagrindu grąžinti jį į vidaus tarnybą.
Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Vidaus tarnybos statutas (toliau – Statutas) (2008-07-15 įstatymo redakcija Nr. X-1705).
Statuto 5 str. 2 d. reglamentuojama, kad pareigūnų tarnybos santykius reglamentuoja šis Statutas, vidaus reikalų įstaigų veiklą reglamentuojantys įstatymai ir kiti teisės aktai.
Atleidimo iš vidaus tarnybos pagrindus, tvarką, taip pat grąžinimą į vidaus tarnybą nustato Statuto 11 skirsnis.
Statuto 53 str. 1 d. 8 p. nustatyta, kad pareigūnas atleidžiamas iš vidaus tarnybos jei įsiteisėjo teismo nuosprendis, kuriuo pareigūnas nuteisiamas už tyčinį nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą arba jam atimama teisė dirbti teisėsaugos institucijose, arba dėl kurio vykdymo jis negali atlikti savo pareigų. Pagal Statuto 56 str. 1 d., esant šio Statuto 53 str. 1 d. 2–10, 13, 14 ir 17 p. išvardytiems atleidimo pagrindams, pareigūnas atleidžiamas iš vidaus tarnybos kitą dieną po to, kai atsiranda ar nustatomas faktas (aplinkybė), dėl kurio pareigūnas nebegali tęsti tarnybos. Esant šiems pagrindams, pareigūną galima atleisti iš vidaus tarnybos ir jo laikinojo nedarbingumo bei atostogų metu. Teismui grąžinus neteisėtai atleistą pareigūną į ankstesnes pareigas, atlyginama už visą priverstinės pravaikštos laiką. Teismui grąžinus neteisėtai atleistą pareigūną į ankstesnes pareigas, pareigūno grąžinimas į eitas pareigas įforminamas vadovo, turinčio teisę skirti į pareigas, įsakymu. Jei tokios pareigos panaikintos, pareigūnas grąžinamas į lygiavertes pareigas. Jeigu tokių pareigų nėra arba pareigūnas atsisako eiti pasiūlytas pareigas, jis atleidžiamas iš vidaus tarnybos pagal šio Statuto 53 str. 1 d. 11 p. (Statuto 59 str. 1-2 d.).
Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, remdamasis anksčiau nurodytų teisės normų sistemine analize, byloje ištirtų rašytinių įrodymų visuma, vadovaudamasis teisingumo ir protingumo kriterijais, nustatęs, kad pareiškėjo atžvilgiu nėra priimtas išteisinamasis nuosprendis, o Statuto 59 str. suteikia pagrindą grąžinti pareigūną į vidaus tarnybą tik esant išteisinamajam nuosprendžiui, teismas konstatuoja, kad atsakovo priimtas skundžiamas Sprendimas priimtas nepažeidžiant Statuto nuostatų. Taip pat nebuvo pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą ir sprendimo pagrįstumą. Sprendimas savo turiniu neprieštarauja aukštesnės galios teisės aktams. Teismas pažymi, kad Statuto 59 str. yra įtvirtinta imperatyvi teisės norma, joje nėra nustatyta, kad pareigūnas grąžinamas į vidaus tarnybą esant neįsiteisėjusiam teismo nuosprendžiui. Be kita ko, akcentuoja, kad pareiškėjas teismui nepateikė jokių prejudicinę reikmę turinčių įrodymų, patvirtinančių, kad Sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas. Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl jo nurodytais motyvais ir kitais motyvais, naikinti ir grąžinti pareiškėją į vidaus tarnybą, vadovaujantis ABTĮ 89 str. nuostatomis, nėra jokio nei faktinio, nei teisinio pagrindo. Pareiškėjo prašymas atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 88 str. 1 p.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 str., 88 str. 1 p., 127 str. ir 129 str.,
nusprendė:
pareiškėjo D. S. prašymą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą tiesiogiai šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.