Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2016-10-17 · Administracinė byla Nr. I-5243-643/2016

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2016-10-17
Bylos Nr.
I-5243-643/2016
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-06000-2015-7
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Margarita Stambrauskaitė
Pareiškėjas
A. K.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo
Kategorijos
  • 1.15.4pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 3.21pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. I-5243-643/2016Proceso Nr. 3-61-3-06000-2015-7Procesinio sprendimo kategorija: 1.15.4, 3.21 (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2016 m. spalio 17 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Margarita Stambrauskaitė rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. K. (A. K.) skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

pareiškėjas A. K. skundu (b. l. 1-2) kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), 5 000 EUR neturtinės žalos atlyginimą.

Pareiškėjas skunde nurodo, kad jis Lukiškių TI-K laikotarpiu nuo 2015-04-17 iki 2015-11-20 buvo laikomas nežmoniškomis sąlygomis. Pareiškėjui Lukiškių TI-K nebuvo užtikrintas minimalus gyvenamasis plotas, pažeisti natūralaus ir dirbtinio apšvietimo reikalavimai, santykinės oro drėgmės, ne mažesnės nei 18 oC oro temperatūros reikalavimai. Kamerose nebuvo ventiliacijos, tualetas nebuvo švarus, jame nebuvo galima užsirakinti. Kamerose nuolat buvo tarakonų.

Pareiškėjo teigimu, tokios gyvenimo sąlygos buvo nepakeliamos, jis neturėjo galimybės judėti ir sportuoti, todėl jautėsi baudžiamas kankinant, patyrė eilę neigiamų išgyvenimų, pasireiškusių baime, nerimu, emocine depresija, pažeminimu, stresu ir kitais nepatogumais. Sutriko pareiškėjo miegas, jis jaučia nuolatinę depresiją.

Atsiliepimas

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių TI-K atsiliepime į skundą prašė jo netenkinti (b. l. 7-13). Nurodė, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas nuo 2015-04-17 iki 2015-11-19. Teigė, kad įstaigos administracija stengiasi kiek įmanoma mažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį, sudarydama galimybes nuteistiesiems pasivaikščioti kiemelyje, pasinaudoti sporto kiemeliu, biblioteka, koplyčia, kamerose įrengta kabeline televizija, taip pat naudotis socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba bei programomis, tačiau negali įtakoti atvykstančiųjų suimtųjų ir nuteistųjų bei esančių įstaigoje skaičiaus. Atsiradus galimybei, nuteistieji, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, perkeliami į laisvesnes kameras.

Atsakovo atstovas pažymėjo, kad iš suimtųjų ir nuteistųjų Lukiškių TI-K administracija nuolat reikalauja palaikyti švarą kamerose, tam jiems išduodamas reikalingas inventorius šluota, samtis, šiukšliadėžė, kibiras, kamerų kriauklių ir unitazų valymui – kalcinuota soda. Vabzdžių ir graužikų naikinimo darbams atlikti, patalpų priežiūrai ir profilaktiniams patikrinimams atlikti Lukiškių TI-K yra sudaręs paslaugų teikimo sutartį. Remontas kamerose atliekamas pagal iš anksto suderintą planą ir turimas lėšas.

Atsakovo atstovas pažymėjo, kad sanitarinio mazgo atitvėrimas 1,5 m aukščio sienele atitinka higienos normos reikalavimus. Lukiškių TI-K teigimu, kameros yra vėdinamos pro langus, langai vėdinimui yra pritaikyti, asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri ir tvarko savo kameras, neturi problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės.

Atsakovo atstovas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjo skundas grindžiamas samprotavimais ir abstrakčiais teiginiais, nusiskundimai bendro pobūdžio ir nekonkretūs, pašomos priteisti žalos dydis nepagrįstas jokiais įrodymais. Dėl nurodytų priežasčių, atsakovo atstovas pareiškėjo reikalavimą laiko nesąžiningu noru pasipelnyti valstybės sąskaita bei prašė priteisti 2,76 EUR bylinėjimosi išlaidas, susijusias su dokumentų kopijų rengimu.

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkintinas iš dalies.

Nagrinėjamoje administracinėje byloje pareiškėjas prašo priteisti neturtinę žalą, kildinamą iš Lukiškių TI-K veiksmų, už laikotarpį nuo 2015-04-17 iki 2015-11-20.

Viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalis nustato, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Civilinio kodekso (toliau – ir CK) ir kitų įstatymų nustatyta tvarka.

CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda esant trims būtinoms sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6. 247 straipsnis); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (CK 6.249 straipsnis).

Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo, kiekvienu atveju yra būtina nustatyti kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Kadangi nagrinėjamu atveju pareiškėjas neturtinę žalą, be kita ko, kildina iš to, jog Lukiškių TI-K jam nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma ir dėl to jis patyrė sukrėtimų, yra aktualus Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 3 straipsnis, nustatantis, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnio 3 dalį draudžiama žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad pareiškėjas, pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, yra saistomas pareigos nurodyti pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą, tuo tarpu pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, paprastai tenka laisvės atėmimo vietos administracijai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013-02-08 nutartis administracinėje byloje Nr. AS-602-84/2013, 2014-02-27 nutartis administracinėje byloje Nr. A-822-81/2014, 2013-09-30 nutartis administracinėje byloje Nr. A-442-1346/2013, 2013-09-30 nutartis administracinėje byloje Nr. A-858-977/2013, 2013-04-25 nutartis administracinėje byloje Nr. A-525-197/2013).

Ginčo laikotarpiu minimalius kalinimo vietų kamerų plotui keliamus reikalavimus reglamentavo Kalėjimų departamento direktoriaus 2010-05-11 įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punktas, kuriame nurodyta, jog iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009-09-30 nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m.

Iš atsiliepime į skundą ir kalinamojo (nuteistojo) asmens įskaitos kortelėje (b. l. 14-15) nurodytų duomenų apie pareiškėjo laikymo Lukiškių TI-K laikotarpius, kartu su juo kamerose buvusių asmenų skaičių ir kamerų plotus, matyti, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo laikomas kamerose Nr. 116, 156, 144, 175, 122, 208, 263, 318, 313, 322, 315. Vienam asmeniui tenkančio ploto reikalavimai pareiškėjo atžvilgiu buvo pažeisti 2015-04-18–2015-04-21, 2015-04-24, 2015-04-29–2015-05-03, 2015-05-06–2015-05-07, 2015-05-09–2015-05-17, 2015-05-19, 2015-06-06–2015-06-07, 2015-06-09–2016-06-14, 2015-06-17–2015-06-29 laikotarpiais. Teismas neturi pagrindo nesiremti atsakovo atstovo pateiktais duomenimis apie laikotarpius ir kameras, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, jų plotus bei jose buvusių asmenų skaičių. Iš nurodytų duomenų matyti, kad pareiškėjas 43 paras buvo laikomas kamerose, kuriose jam tenkantis plotas buvo mažesnis, nei nustatytas minimalus. Tai patvirtina pareiškėjo skunde nurodytus argumentus, kad jis Lukiškių TI-K buvo laikomas pažeidžiant vienam asmeniui tenkančio minimalaus gyvenamojo ploto reikalavimus.

Žemesnės instancijos teismas

Teismas atmeta atsakovo atstovo argumentus, kad Lukiškių TI-K administracija negali įtakoti atvykstančių bei esančių įstaigoje suimtųjų ir nuteistųjų skaičiaus, kaip teisiškai nereikšmingus, sprendžiant klausimą dėl atsakovo veiksmų neteisėtumo, kadangi pagal Europos žmogaus teisių teismo jurisprudenciją, valstybė turi garantuoti, jog kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. pvz., Europos žmogaus teisių teismo 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje Kudła prieš Lenkiją, pareiškimo Nr. 30210/96 ir kt.). Iš valstybės yra reikalaujama, neatsižvelgiant į jos logistinius bei finansinius sunkumus, organizuoti kalinimo įstaigų sistemą tokiu būdu, kad būtų gerbiamas žmogaus orumas (žr., pvz., EŽTT 2008 m. kovo 27 d. sprendimas byloje Choukhov prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 63955/00 ir kt.).

Pareiškėjo teigimu, kamerose nebuvo ventiliacijos, tualetas buvo nešvarus ir neužsirakindavo, t. y. nebuvo užtikrintas privatumas naudotis sanitariniais įrenginiais.

Ginčo laikotarpiu laisvės atėmimo vietų įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimus bei sveikatos priežiūros organizavimą nustatė Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010-03-30 įsakymu Nr. V-241 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos“ bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 76:2010, Higienos norma). HN 76:2010 21 punkte nurodyta, kad areštinių kamerų atskirose patalpose turi būti įrengtas sanitarinis mazgas, kuris turi turėti atskirą nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistemą. Pagal HN 76:2010 24 punktą laisvės atėmimo vietų gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. HN 76:2010 2 punkte nustatyta, kad ši higienos norma taikoma projektuojamiems, naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems laisvės atėmimo vietų pastatams ir teritorijoms. Veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie šios higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Atsižvelgiant į tai, kad Lukiškių TI-K HN 76:2010 priėmimo metu buvo veikianti įstaiga, jai netaikytinas reikalavimas kamerose įrengti atskiras vėdinimo sistemas. Lukiškių TI-K atsiliepime į skundą nurodė, kad kameros yra vėdinamos pro langus, pareiškėjas tokios galimybės taip pat nepaneigė, atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad reikalavimai patalpų vėdinimui Lukiškių TI-K nebuvo pažeisti.

Vertinant pareiškėjo teiginius dėl nemalonaus kvapo iš sanitarinio mazgo pažymėtina, kad HN 76:2010 58 punktas nustato laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims pareigą nuolat rūpintis švaros bei tvarkos palaikymu gyvenamosiose patalpose. Atsakovo atstovas atsiliepime į skundą nurodė, kad sanitarinių įrenginių dezinfekcijai yra išduodama kalcinuota soda (b. l. 10), todėl darytina išvada, kad pareiškėjas turėjo pareigą ir galimybę valyti tiek pačią gyvenamąją kamerą, tiek ir sanitarinį mazgą, bei pasirūpinti, kad iš jo nesklistų nemalonus kvapas. Atsižvelgiant į tai, teismas neturi pagrindo pripažinti neteisėtų Lukiškių TI-K veiksmų šiuo aspektu.

Įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 14.5. punkte nustatyta, kad sanitarinio mazgo patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara. Esant galimybių, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto. Taigi, galiojantys teisės aktai nenustato imperatyvaus reikalavimo visiškai izoliuoti sanitarinį mazgą nuo gyvenamojo kameros ploto, tačiau pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką, privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais neužtikrinimas gali būti vertinamas kaip viena iš aplinkybių, lemianti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2008-11-18 sprendimas byloje Savenkovas prieš Lietuvą, kt.). Atsiliepime į skundą atsakovo atstovas nurodė, kad tualetas nuo likusio kameros ploto yra atskirtas 1,5 m sienele, t. y. nepaneigė, kad pareiškėjui nebuvo užtikrintas visiškas privatumas naudotis sanitariniais įrenginiais. Teismo vertinimu, nėra būtinas pastato kapitalinis remontas įrengti atitinkamas pertvaras (aukštesnio atitvaro, durų, užuolaidų ar kt.), apsaugančias asmens privatumą, atsakovo atstovas tokių priemonių galėjo imtis minimaliomis sąnaudomis, tačiau to nepadarė. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad Lukiškių TI-K pažeidė pareiškėjo teisę į privatumą ir tai turėjo įtakos jo laikymo sąlygų bloginimui.

Skunde nurodyta, jog Lukiškių TI-K kamerose būdavo labai drėgna, oro temperatūra nesiekė 18 oC.

HN 76:2010 26 punkte nustatyta, kad santykinė oro drėgmė kamerose šiltuoju laikotarpiu turi būti 35–65 proc., šaltuoju – 35–60 proc., oro temperatūra šiltuoju metų laikotarpiu – 18–28 oC, šaltuoju –18–20 oC. Atsiliepime į skundą atsakovo atstovas nurodė, kad asmenys, kurie vėdina kameras, nusiskundimų dėl santykinės oro drėgmės neturi. Byloje nėra duomenų apie santykinę oro drėgmę ir oro temperatūrą pareiškėjo kamerose, tačiau pareiškėjui nekonkretizavus, kuriose būtent Lukiškių TI-K kamerose santykinė oro drėgmė viršijo normą ar oro temperatūra buvo nepakankama ir nenurodžius, kokiu būdu ji buvo nustatyta, kokiu prietaisu atliktais matavimais pareiškėjas vadovavosi, ar kad kreipėsi į įstaigos administraciją dėl nurodytų pažeidimų pašalinimo, šie nusiskundimai laikytini subjektyvaus pobūdžio ir pernelyg abstrakčiais, todėl atmestini kaip neįrodyti.

Pareiškėjas nurodo, kad kamerose nebuvo užtikrintas tinkamas apšvietimas.

Pagal HN 76:2010 22 punktą gyvenamosiose patalpose turi būti skaidraus stiklo langai. Natūralaus apšvietimo koeficientas turi būti 0,5 %, mažiausia gyvenamųjų patalpų dirbtinė dieninė apšvieta turi būti 200 lx, o naktinė – ne mažesnė kaip 10 lx ir ne didesnė kaip 20 lx.

Atsižvelgiant į tai, kad skaidraus stiklo langų, užtikrinančių tinkamą dieninį natūralų apšvietimą, įrengimas kamerose būtų susijęs su pastato rekonstrukcijos darbais, šis reikalavimas, vadovaujantis HN 76:2010 2 punktu, Lukiškių TI-K netaikytinas. Pareiškėjo nusiskundimai dėl apšvietimo reikalavimų pažeidimo nėra konkretūs, skunde nenurodyta, kuriose kamerose ir kuriuo metu buvo pažeista jo teisė į tinkamą apšvietimą, ar kodėl apšvietimas buvo netinkamas. Byloje taip pat nėra duomenų, kad pareiškėjo kamerose būtų konstatuotas apšvietimo normų pažeidimo faktas. Dėl nurodytų priežasčių pareiškėjo argumentai dėl netinkamo apšvietimo atmestini kaip nepagrįsti ir pernelyg abstraktūs.

Pareiškėjas skunde teigė, kad Lukiškių TI-K kamerose buvo buitinių kenkėjų.

Vadovaujantis HN 76:2010 60 punktu, laisvės atėmimo vietose neturi būti graužikų ir buitinių parazitų. Esant reikalui, laisvės atėmimo vietų administracija privalo organizuoti profilaktinį aplinkos kenksmingumo pašalinimą (dezinfekciją, dezinsekciją deratizaciją), kurį teisės akto nustatyta tvarka atlieka asmenys, turintys visuomenės sveikatos priežiūros veiklos licenciją verstis privalomojo profilaktinio aplinkos kenksmingumo pašalinimo veikla. Atsiliepime į skundą atsakovo atstovas nurodė ir teismui pateikė su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“ sudarytą paslaugų teikimo sutartį vabzdžių ir graužikų naikinimo darbams atlikti (b. l. 51-54). Paslaugų sutartis patvirtina, jog Lukiškių TI-K ginčo laikotarpiu tinkamai vykdė HN 76:2010 60 punkto reikalavimą organizuoti profilaktinį aplinkos kenksmingumo pašalinimą. Tuo tarpu pareiškėjas nenurodė, kuriose kamerose buvo buitinių kenkėjų, kad kreipėsi į Lukiškių TI-K dėl kenkėjų naikinimo darbų vykdymo ir jo prašymas nebuvo patenkintas. Atsižvelgiant į tai, teismas neturi pagrindo konstatuoti HN 76:2010 60 punkto reikalavimų pažeidimo fakto.

Remiantis CK 6.250 straipsnio 1 dalimi, neturtinė žala yra asmens skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais.

Pagal CK 6.250 straipsnio 2 dalį, atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Ši nuostata teismų praktikoje aiškinama, kaip įpareigojanti teismą ne tik patikrinti reikalavimo pagrįstumą, bet ir pripažinus jį pagrįstu, nuspręsti dėl tinkamo žalos atlyginimo būdo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-1281/2013, 2013 m. liepos 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-1211/2013). Asmens, kuris patyrė neturtinės žalos dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, teisės gali būti apginamos dviem būdais – teismo sprendimu pripažįstant asmens teisių pažeidimą arba patirtą skriaudą atlyginant pinigine kompensacija. Teismas kiekvienu atveju turi spręsti, ar pakanka pažeistos teisės pripažinimo, ar turi būti priteisiama materiali kompensacija (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. liepos 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-1211/2013). Pagal CK 6.250 straipsnio 2 dalį, teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikosi nuostatos, kad po to, kai neturtinė žala buvo teisingai atlyginta, pareiškėjas turėtų likti indiferentiškas toms pasekmėms, kurias sukėlė neteisėti valstybės pareigūnų veiksmai. Kitaip tariant, pareiškėjo, kuris patiria neturtinę žalą, statusas ex post turėtų kiek įmanoma labiau prilygti jo susikurtai gerovei ex ante (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008-11-24 nutartis administracinėje byloje Nr. A-146-1897/2008).

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas teigė, kad dėl netinkamų laikymo Lukiškių TI-K sąlygų patyrė eilę išgyvenimų, pasireiškusių baime, nerimu, emocine depresija, pažeminimu, stresu ir kitais nepatogumais, jautėsi baudžiamas kankinant.

Byloje nustatyta, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K 43 paras 23 valandas per parą, išskyrus 1 valandos pasivaikščiojimą pasivaikščiojimų kiemelyje buvo laikomas minimalių ploto reikalavimų neatitinkančiose kamerose, viso pareiškėjo laikymo Lukiškių TI-K metu buvo pažeidžiamas jo privatumas, tiek naudojantis sanitariniais įrenginiais, tiek ir dėl mažo kamerų ploto naudojantis bendra gyvenamąja patalpa. Teismo vertinimu, nurodytos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo laikomas Lukiškių TI-K žmogaus orumą žeminančiomis, pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnį, sąlygomis, dėl Lukiškių TI-K neteisėtų veiksmų patyrė neigiamų išgyvenimų, o tuo pačiu ir neturtinę žalą, kurią yra pagrindas atlyginti pinigais.

Spręsdamas dėl pareiškėjui priteistino neturtinės žalos atlyginimo dydžio teismas atsižvelgia į tai, jog byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad patirdamas neigiamus išgyvenimus pareiškėjas kreipėsi į įstaigos administraciją su prašymais ir skundais dėl šiuos išgyvenimus sukėlusių priežasčių pašalinimo, savo nusiskundimus skunde pareiškėjas išdėstė labai abstrakčiai, nenurodydamas nei konkrečių kamerų, nei laikotarpių, kuomet jautėsi žeminamas ir kankinamas, todėl spręstina, kad pareiškėjo išgyvenimai nebuvo labai intensyvūs ir žymūs. Byloje nėra duomenų apie Lukiškių TI-K veiksmais ar neveikimu sutrikdytą pareiškėjo fizinę ar psichinę sveikatą, taip pat nėra nustatyta, jog pareiškėjo teisės buvo pažeistos dėl sąmoningų Lukiškių TI-K veiksmų jo atžvilgiu ar siekio išskirti jį iš kitų įstaigoje laikomų asmenų. Priešingai, atsakovo atstovas nurodė, kad esant perpildytoms kameroms buvo stengiamasi, kad suimtieji ir nuteistieji tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką, t. y., at­siradus galimybei, perkeliami į laisvesnes kameras, esant pageidavimui, pareiškėjas turėjo galimybę naudotis sporto kiemeliu ir kitomis Lukiškių TI-K organizuojamomis programomis.

Apibendrinant tai, kas išdėstyta, spręstina, kad pareiškėjas nepagrindė prašomos priteisti neturtinės žalos dydžio, todėl, įvertinęs byloje konstatuotų Lukiškių TI-K pažeidimų laikotarpį, nustatytų pažeidimų pobūdį, mastą ir intensyvumą, kitas reikšmingas aplinkybes, sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus, darytina išvada, kad pareiškėjo patirtą neturtinę žalą teisingai atlygins 200 EUR sumos priteisimas.

Lukiškių TI-K prašė priteisti iš atsakovo 2,76 EUR bylinėjimosi išlaidas, nurodė, kad jas sudaro dokumentų kopijų rengimo išlaidos.

Vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 44 straipsnio 1 dalimi (redakcija, galiojusi iki 2016-07-01) proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. Tuo atveju, jei skundas tenkinamas iš dalies atsakovas turi teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, proporcingą atmestų reikalavimų daliai. Kita vertus Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2016-01-19 nutartyje administracinėje byloje Nr. A-1827-858/2015 yra išaiškinęs, kad bylinėjimosi išlaidos už dokumentų kopijų parengimą nėra priteisiamos, kai įrodymai į bylą pateikti ne pareiškėjo prašymu, o vykdant teismo nurodymą. Šiuo atveju atsakovo atstovas skundo priedus pateikė vykdydamas teismo įpareigojimą, be to, jų visiškai nepagrindė, todėl Lukiškių TI-K prašymas priteisti patirtas išlaidas netenkinamas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1, 5 punktais,

nusprendžia:

pareiškėjo A. K. skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti A. K. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 200 EUR (du šimtus eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Likusią skundo dalį atmesti.

Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo prašymo priteisti bylinėjimosi išlaidas netenkinti.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant šiam teismui tiesiogiai arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėja Margarita Stambrauskaitė