- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2009-07-01
- Bylos Nr.
- 2A-663-275/2009
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Danutė Kutrienė (pran.), Rasa Gudžiūnienė, Petras Jaržemskis
- Atsakovas
- Vilniaus miesto savivaldybės
- Ieškovas
- UAB „Vilniaus energija“
- Trečiasis asmuo
- J. A.
- Kategorijos
- 42.10pavadinimo nepavyko patikrinti
Teisėjas Marius Bajoras Procesinio sprendimo kategorija 42.10.; 45.5.; 121.21.
VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS
NUTARTIS
2009 m. liepos 1 d.,
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2009 m. vasario 25 d. sprendimo priimto civilinėje byloje pagal ieškovo UAB „Vilniaus energija“ ieškinį atsakovui Vilniaus miesto savivaldybei, trečiajam asmeniui J. A. dėl įsiskolinimo už šilumos energiją priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I.Ginčo esmė
Ieškovas UAB „Vilniaus energija“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašė priteisti iš atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės 1 663,37 Lt skolos už šilumos energiją ir bylinėjimosi išlaidas. Ieškovas nurodė, kad tiekė šilumos energiją butui, adresu (duomenys neskelbtini), kuris nuosavybės teise priklauso atsakovui. Minėtas butas nuo 2001-09-04 buvo nuomojamas trečiajam asmeniui J. A. Už laikotarpiu nuo 2004-04-01 iki 2007-07-19 butui tiektą šilumos energiją nesumokėta 1 663,37 Lt. Buto šilumos tiekimo-vartojimo įrenginiai prijungti prie šilumos energijos tiekimo tinklų, todėl pagal CK 6.384 str. ir 1.71 str. reikalavimus ieškovas su atsakovu sudarė neterminuotą energijos pirkimo-pardavimo sutartį.
II. Pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo esmė
Vilniaus miesto 1-asis apylinkės teismas 2009-02-25 sprendimu ieškovo UAB „Vilniaus energija“ ieškinį patenkino. Priteisė ieškovui UAB „Vilniaus energija“ iš atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės 1 663,37 Lt skolos už šilumos energiją ir 244,42 Lt bylinėjimosi išlaidų. Teismas nurodė, kad Šilumos ūkio įstatymo 2 str. 39 p. (iki 2008-01-01 32 p.) numatyta, jog šilumos vartotojas yra juridinis ar fizinis asmuo, kurio naudojami šildymo prietaisai nustatyta tvarka prijungti prie šilumos perdavimo tinklų ar pastatų šildymo ir karšto vandens sistemų. Įstatymo 19 str. (iki 2008-01-01 18 str.) reglamentuoja, kad šilumos pirkimo-pardavimo sutartys sudaromos ar keičiamos laikantis standartinių sąlygų; standartinės sąlygos galioja šilumos pirkimo-pardavimo sutartims tiek, kiek jos neprieštarauja šalių individualiai aptartoms sąlygoms ir imperatyvioms įstatymų nuostatoms. Ūkio ministro 2003-06-30 įsakymu Nr. 4-260 patvirtintų Šilumos pirkimo-pardavimo sutarčių standartinių sąlygų 8, 16 p. numato, kad šilumos, karšto vandens pirkimo-pardavimo sutarčių pagal šias standartines sąlygas šalys yra šilumos, karšto vandens tiekėjas ir pastato savininkas-šilumos, karšto vandens vartotojas. Sąlygų 11, 20 p. numato, kad šilumos, karšto vandens pirkimo-pardavimo sutartys laikomos sudarytomis pagal šias sąlygas tarp nurodytų šalių nuo pastato šilumos, karšto vandens įrenginių prijungimo prie šilumos perdavimo tinklų, karšto vandens tiekėjo įrenginių datos ir iki tol šalys nesudarė sutarties pagal individualiai aptartas sąlygas. Ūkio ministro 2003-07-10 įsakymu Nr. 4-289 patvirtintų Šilumos pirkimo-pardavimo sutarčių su buitiniais šilumos vartotojais standartinių sąlygų 8 p. taip pat įtvirtina, kad šilumos vartojimo pirkimo-pardavimo sutarties pagal šias sąlygas šalys yra šilumos tiekėjas ir pastato buto savininkas – buitinis šilumos vartotojas (dėl karšto vandens analogiškai nustato sąlygų 16 p.). Ūkio ministro 2003-06-30 įsakymu patvirtintų Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių 50, 52, 62 p. numatytos iš esmės analogiškos nuostatos. Iš aptarto teisinio reguliavimo dėl šilumos energijos pirkimo-pardavimo teismas padarė išvadą, kad jeigu buto šildymo prietaisai ir karšto vandens sistema prijungti prie šilumos perdavimo tinklų ar pastatų šildymo ir karšto vandens sistemų, nesant sutarties pagal individualias sąlygas, šilumos energijos pirkimo-pardavimo sutartis laikoma sudaryta pagal standartines sąlygas, ir pagal jas šilumos energijos vartotoju ir, atitinkamai, asmeniu, turinčiu prievolę sumokėti už patiektą energiją, yra buto savininkas. Nagrinėjamu atveju dėl šilumos energijos tiekimo butui (duomenys neskelbtini) nebuvo sudaryta sutartis pagal individualias sąlygas, todėl teismas laikė, kad energijos pirkimo-pardavimo sutartis sudaryta konkliudentiniais veiksmais pagal standartines sutarties sąlygas su buto savininku, t.y. atsakovu. Tokio teisės aiškinimo laikosi ir formuojama teismų praktika (LAT 2008-01-30 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-/2008, Vilniaus apygardos teismo 2008-04-02 nutartis civilinėje byloje Nr. 2A50-319/2008, Vilniaus apygardos teismo 2008-04-15 sprendimas civilinėje byloje Nr. 2A42- 152/2008, kt.). Teismų praktikoje pripažįstama, kad šilumos tiekėjas ir patalpų savininkas (nuomotojas) bei nuomininkas gali susitarti, kad nuomininkas taps energijos pirkimo-pardavimo sutarties šalimi, tačiau jeigu tokio susitarimo nėra, šilumos pirkimo-pardavimo sutarties šalis yra patalpų, kurioms tiekiama šiluma savininkas nepaisant to, kas naudojasi pastatu ar patalpomis, kuriems tiekiama šilumos energija. Nagrinėjamu atveju šilumos energijos pirkimo-pardavimo sutartiniai santykiai susiklostė pagal standartines tokių sutarčių sąlygas tarp tiekėjo ir buto savininko. Byloje nenustatyta, kad tiekėjas ir buto savininkas bei nuomininkas būtų sudarę rašytinį susitarimą dėl individualiai aptartų sutarties sąlygų, todėl nuomininkas netapo šilumos energijos pirkimo-pardavimo sutarties dalyviu. Teismas sprendė, kad atsakovo argumentai, jog buvo susitarimas tarp šilumos tiekėjo, patalpų savininko (nuomotojo) bei nuomininko, kad nuomininkas taps energijos pirkimo-pardavimo sutarties šalimi, nepagrįsti faktiniais duomenimis. Nagrinėjamu atveju nenustatyta, kad J. A. būtų kreipęsis į tiekėją su prašymu sudaryti sutartį. Buto savininkas (atsakovas) rašytinės nuomos sutarties su trečiuoju asmeniu J. A. viešame registre neįregistravo. Remiantis Gyventojų registro duomenimis, J. A. bute, adresu (duomenys neskelbtini), gyveno iki 2004-03-30, t.y. iki skolos susidarymo laikotarpio, o vėliau gyvenamosios vietos nedeklaravo. Kad J. A. nurodytame bute negyveno, patvirtino ir atsakovas, nutraukdamas nuomos sutartį nuo 2007-04-01. Teismas padarė išvadą, kad ginčo laikotarpiu tarp šalių ir trečiojo asmens nebuvo pasiekta susitarimo dėl individualių šilumos energijos pirkimo-pardavimo sąlygų. Nors atsakovas su J. A. nuomos sutartį nutraukė tik nuo 2007-04-01, konstatuodamas, kad pastarasis išnuomotose patalpose negyvena daugiau kaip šešis mėnesius, atsakovas turėjo pareigą domėtis savo turimo turto naudojimu, ar tvarkingai ir laiku yra mokami mokesčiai už nuomojamas gyvenamąsias patalpas. Atsakovo elgesys, kai jis nesidomėjo nuomojamomis gyvenamosiomis patalpomis, neatitinka rūpestingo ir atidaus šeimininko elgesio reikalavimų. Teismas konstatavo, kad prievolę mokėti už teikiamą šilumos energiją nurodytam butui turi atsakovas kaip buto savininkas ir šilumos energijos pirkimo-pardavimo sutarties šalis.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą teisiniai argumentai
Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybė apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2009-02-25 sprendimą ir priimti naują sprendimą - ieškovo ieškinį atmesti kaip nepagrįstą. Nurodo, kad nagrinėjamu atveju pirmos instancijos teismas turėjo įvertinti ir tai, kas yra galutinis šilumos energijos vartotojas. Nors šis klausimas nebuvo vertinamas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-01-30 nutartyje, kuria ieškovas grindžia savo reikalavimus bei kuria rėmėsi pirmos instancijos teismas priimdamas ginčijamą sprendimą, atkreiptinas dėmesys į tai, jog Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, nagrinėdamas bylas, susijusias su energijos pirkimo-pardavimo teisiniais santykiais, yra suformavęs praktiką, jog būtina nustatyti galutinį energijos vartotoją. Nagrinėjamu atveju yra formuojama ydinga teismų praktika, kai faktinis energijos vartotojas nebūtų įpareigotas apmokėti už faktiškai suvartotą energiją, nors tokia jo pareiga kyla tiek iš teisės aktų nuostatų analizės, tiek iš teismų praktikos. Formuojama praktika, kai tokiais atvejais skolas tektų apmokėti savininkui, bet ne nuomininkui, pažeistų ne tik teisės aktų reikalavimus, bendruosius teisės principus, bet taip pat būtų visiškai nesąžininga, nepagrįsta ir neteisinga kitų miesto gyventojų atžvilgiu. Tokiu atveju susidariusi situacija būtų palanki socialinio būsto nuomininkams ir toliau vengti jiems priklausančių mokesčių mokėjimo. Tokia praktika visiškai ignoruotų galiojančių teisės aktų nuostatas, numatančias, jog už energiją mokesčius apmoka nuomininkas, o nesumokėti mokesčiai ir delspinigiai iš gyvenamųjų patalpų nuomininko išieškomi įstatymų nustatyta tvarka. CK 6.2 str. numato, jog prievolės atsiranda iš sandorių arba kitokių juridinių faktų, kurie pagal galiojančius įstatymus sukuria prievolinius santykius. Įvertinus tai, kad tarp buto nuomininko ir UAB „Vilniaus energija“ susiklostė prievoliniai teisiniai santykiai, nes ieškovas tiekė butui šilumos energiją, kuriame gyveno buto nuomininkas ir naudojosi šilumos energija, todėl šalių valia tiekti ir gauti šilumos energiją buvo realizuota konkliudentiniais veiksmais. Taigi laikytina, kad konkliudentiniais veiksmais buvo sudarytas susitarimas, jog šilumos energijos-pirkimo pardavimo sutarties šalis yra buto nuomininkas - faktinis šilumos energijos vartotojas. Beje, tai visiškai atspindi pačios energijos pirkimo-pardavimo sutarties esmę - apmokėti už faktiškai suvartotą energiją. Įvertinus aukščiau išdėstytas aplinkybes, atkreipiant dėmesį į pačios UAB „Vilniaus energija“ elgesį bei laikant, jog konkliudentiniais veiksmais buvo sudarytas susitarimas dėl to, jog šilumos energijos pirkimo-pardavimo sutarties šalimi yra buto nuomininkas, būtų visiškai neteisinga ir nesąžininga priteisti įsiskolinimą iš Vilniaus miesto savivaldybės vien tik nuosavybės teisės pagrindu. Atsižvelgiant į tai, laikytina, kad tinkamu atsakovu byloje turi būti laikomas buto nuomininkas, su kuriuo UAB „Vilniaus energija“ pati konkliudentiniais veiksmais sudarė energijos pirkimo-pardavimo sutartį ir kuris naudojosi ieškovo tiekiama šiluma. Pats nuomininkas turi apmokėti už faktiškai sunaudotą šilumos energiją (CK 6.388 str.). Apeliantas nesutinka su pirmos instancijos teismo išvada, kad nuomininkas laikotarpiu, už kurį UAB „Vilniaus energija“ prašė priteisti įsiskolinimą, negyveno gyvenamosiose patalpose (duomenys neskelbtini). Vien tik faktas, kad nuomininkas nebuvo deklaravęs savo gyvenamosios vietos adresu (duomenys neskelbtini), dar nereiškia, kad jis tose patalpose negyveno, nes nuomos sutartis buvo nutraukta tik 2007-04-01. Vilniaus miesto savivaldybės butų fondo gyvenamosios patalpos nuomos 2001-09-04 sutarties Nr. 188 2.5 p. buvo įtvirtinta nuomininkui pareiga keliantis iš vienos gyvenamosios vietos į kitą, patuštinti ir nedelsiant perduoti nuomotojui pagal aktą tvarkingas gyvenamąsias patalpas. Taigi pareiga informuoti apie savo išvykimą ir perduoti patalpas buvo nustatyta nuomininkui, todėl negalima sutikti su teismo išvada, kad Savivaldybė nesidomėjo išnuomotomis patalpomis, o toks elgesys neatitinka rūpestingo ir atidaus šeimininko elgesio reikalavimų. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2008-01-30 nutartyje vienareikšmiškai nepasisakė, kad nagrinėjamu atveju įsiskolinimą turi apmokėti savininkas - teismas atkreipė dėmesį į tai, kad žemesniųjų instancijų teismai neišsiaiškino, nenustatė, ar buvo susitarimas buto nuomininką laikyti energijos pirkimo-pardavimo sutarties šalimi. Minėtoje nutartyje Lietuvos Aukščiausiais Teismas, pripažindamas, kad faktiniu šilumos vartotoju gali būti ir nuomininkas, nenurodė, kam kyla pareiga sudaryti šilumos energijos pirkimo-pardavimo sutartį bei koks konkrečiai susitarimas turi būti sudarytas tarp šilumos energijos tiekėjo bei nuomininko. Pagal CK 6.584 str. 1 d., mokestis už šiluminę energiją, kai nuomojamos valstybės ar savivaldybių gyvenamosios patalpos, imamas atskirai nuo buto nuompinigių. Mokestis už šiluminę energiją mokamas Vyriausybės nustatyta tvarka. Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2002-05-13 nutarimu Nr. 658 patvirtino Valstybės ir savivaldybių gyvenamųjų patalpų nuomininkų atsiskaitymo už šaltą ir karštą vandenį, elektros energiją, dujas, šiluminę energiją ir komunalines paslaugas tvarką. Pagal šios tvarkos 2 punktą, šiluminės energijos vartojimo pirkimo-pardavimo sutartis su tiekėjais sudaro valstybės ir savivaldybių gyvenamųjų patalpų nuomininkai, jeigu nuomos sutartyse nenumatyta kitaip, ir už gyvenamosiose patalpose faktiškai sunaudotą šaltą ir karštą vandenį, elektros energiją, dujas ir šiluminę energiją atsiskaito pagal nustatytąja tvarka įrengtų apskaitos prietaisų rodmenis butų nuomininkai. Teismas nenurodė, koks konkrečiai turi būti susitarimas tarp šilumos tiekėjo ir nuomininko. Tokiu susitarimu turėtų būti laikomas 2001-03-01 Vilniaus miesto valdybos sprendimas Nr. 356V „Dėl šilumos ir karšto vandens tiekimo, vartojimo, eksploatavimo ir atsiskaitymo sutarčių tvirtinimo ir duomenų apie daugiabučių namų patalpas pateikimo tvarkos“. Minėto sprendimo 1 punktu yra patvirtinti pavyzdiniai sutarčių projektai. Taip pat šio sprendimo 2 p. nuspręsta įpareigoti SP AB „Vilniaus šilumos tinklų“ generalinį direktorių iki 2001-03-31 sudaryti šilumos energijos, karšto vandens tiekimo ir šildymo eksploatavimo sutartis su uždarosiomis akcinėmis bendrovėmis, eksploatuojančiomis gyvenamuosius namus. Remiantis minėtu sprendimu, ieškovas turėjo pareigą sudaryti minėtas sutartis. Tai, kad nėra sudarytos rašytinės šilumos energijos pirkimo-pardavimo sutarties su nuomininku, negali būti pagrindas Vilniaus miesto savivaldybės atsakomybei atsirasti, nes būtent pati SP AB „Vilniaus šilumos tinklai“ ir turėjo pareigą sudaryti rašytines šilumos energijos pirkimo-pardavimo sutartis su butų nuomininkais. Tačiau pirmos instancijos teismas šios aplinkybės visiškai nevertino ir dėl jos nepasisakė, kas lėmė nepagrįsto sprendimo priėmimą. Pirmos instancijos teismas taip pat nepagrįstai atsisakė patenkinti prašymą kreiptis į administracinį teismą dėl teisės norminio akto atitikimo įstatymui ir Vyriausybės nutarimui ištyrimo. Apeliantas palaiko pirmos instancijos teismui pateiktą prašymą „Dėl kreipimosi į administracinį teismą su prašymu ištirti teisės norminio akto atitikimą įstatymui ir Vyriausybės nutarimui“. Atsižvelgiant į tai, kad šis prašymas yra susijęs su teisės aktų aiškinimu ir jų taikymu, remiantis CPK 3 str. 4 d. bet kurioje instancijoje bendrosios kompetencijos teismas turi teisę sustabdyti bylos nagrinėjimą ir nutartimi kreiptis į administracinį teismą, prašydamas patikrinti, ar atitinkamas teisės norminis aktas ar jo dalis atitinka įstatymą ar Vyriausybės teisės norminį aktą.
Ieškovas UAB „Vilniaus energija“ atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2009-02-25 sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, kad jeigu buto šildymo prietaisai ir karšto vandens sistema prijungti prie šilumos perdavimo tinklų ar pastatų šildymo ir karšto vandens sistemų, nesant sutarties pagal individualias sąlygas, šilumos energijos pirkimo-pardavimo sutartis laikoma sudaryta pagal standartines sąlygas, ir pagal jas šilumos energijos vartotoju ir, atitinkamai asmeniu, turinčiu prievolę sumokėti už patiektą energiją, yra buto savininkas. Nagrinėjamu atveju dėl šilumos energijos tiekimo butui (duomenys neskelbtini) nebuvo sudaryta sutartis pagal individualias sąlygas, todėl laikytina, kad energijos pirkimo-pardavimo sutartis sudaryta konkliudentiniais veiksmais pagal standartines sutarties sąlygas su buto savininku, t. y. atsakovu. Tokio teisės aiškinimo laikosi ir formuojama teismų praktika. Atkreiptinas dėmesys, kad teismų praktika nėra statiškas dalykas, ji vystosi, kinta. Lietuvos Aukščiausiajam teismui, 2008-01-30 priėmus nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-3/2008, pasikeitė teismų praktika. Teismas išaiškino, kad, kai nėra sudaryta rašytinė individuali šilumos energijos pirkimo-pardavimo sutartis, šilumos vartotoju, turinčiu pareigą atsiskaityti su šilumos tiekėju už suvartotą šilumos energiją, yra laikomas ne faktiškai daugiabučio namo, buto ar kitomis patalpomis besinaudojantis asmuo, o šių patalpų savininkas. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 23 str. 2 d., Aukščiausiasis Teismas formuoja vienodą bendrosios kompetencijos teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus ir kitus teisės aktus. Nagrinėjamu atveju 2008-01-30 nutartimi Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išnagrinėjęs savo esme analogišką bylą. Teismas, nagrinėjantis šį ginčą, laikydamasis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 str. 2 d., įpareigojančios laikytis konstitucinės justicijos organo priimamų nutarimų bei juose išdėstytos oficialiosios konstitucinės doktrinos, turėtų paisyti kasacinio teismo suformuoto precedento bei šią civilinę bylą išspręsti ieškovo naudai. Atsakovas nurodo, kad tarp SP AB „Vilniaus šilumos tinklai“ (bei jų teisių perėmėjos UAB „Vilniaus energija“) ir Vilniaus miesto savivaldybės yra sudarytas susitarimas, kad nuomininkas, o ne Vilniaus miesto savivaldybė, kaip patalpos savininkė, atsiskaitys su šilumos tiekėju. Tokiu susitarimu turėtų būti laikomas 2001-03-01 Vilniaus miesto valdybos sprendimas Nr. 356V „Dėl šilumos ir karšto vandens tiekimo, vartojimo, eksploatavimo ir atsiskaitymo sutarčių tvirtinimo ir duomenų apie daugiabučių namų patalpas pateikimo tvarkos“. Minėtas Vilniaus miesto valdybos sprendimas buvo priimtas, kai šilumos ūkį reguliavo savivaldybės, o dabar reglamentuota įstatyminiu lygiu - šilumos ūkio įstatymas bei poįstatyminiai teisės aktai. Apelianto nurodyto sprendimo priėmimo metu UAB „Vilniaus energija“ nebuvo įsteigta. Be to, UAB „Vilniaus energija“ nepagrįstai tapatinama su SP AB „Vilniaus šilumos tinklai“, tai du skirtingi juridiniai asmenys. Jeigu SP AB „Vilniaus šilumos tinklai“ buvo perduota informacija, tai nereiškia, kad ši informacija automatiškai tapo žinoma kitam savarankiškam juridiniam asmeniui - UAB „Vilniaus energija“. Apie tai, kad ieškovui UAB „Vilniaus energija“ būtų perduota AB „Vilniau šilumos tinklai“ turima informacija apie Vilniaus miesto savivaldybei priklausančių gyvenamųjų patalpų nuomininkus, UAB „Vilniaus energija“ ir SP AB „Vilniaus šilumos tinklai“ pasirašytoje nuomos sutartyje nieko nekalbama.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoj a:
Skundas atmestinas.
Pirmosios instancijos teismo sprendime nėra nurodyta, kas buvo galutiniu energijos vartotoju tiekiant šilumos energiją į butą, esantį (duomenys neskelbtini), tačiau šią išvadą gali padaryti ir apeliacinė instancijos teismas. Tai, kad galutiniu šilumos energijos vartotoju pripažintinas butą nuomavęs iki nuomos sutarties nutraukimo J. A., nėra pagrindu naikinti teismo sprendimą ir daryti išvadą, kad buto nuomotojas nėra atsakingas šilumos energijos tiekėjui dėl to, kad galutiniu šilumos naudotoju buvo kitas asmuo.
Apeliantas nurodo, kad formuojama teismų praktika yra ydinga, nes nuomininkas nėra įpareigojamas apmokėti už faktiškai suvartotą energiją, tokia praktika pažeistų ne tik teisės aktų reikalavimus, bendruosius principus, bet būtų visiškai nesąžininga kitų miesto gyventojų atžvilgiu. Remiantis LR CPK 4 str. apygardos teismas turi atsižvelgti į kasacine tvarka priimtose nutartyse esančius išaiškinimus, todėl keisti teismų praktiką tuo atveju, kai praktiką yra suformavęs aukštesnės instancijos teismas, turi teisę tik kasacinis teismas. Tai, jog galioja teisės aktų nuostatos, jog už energiją mokesčius apmoka nuomininkas, neleidžia daryti išvados, jog tuo atveju, kai nuomininkas nevykdo pareigos apmokėti už suteiktą paslaugą, susidaręs jo įsiskolinimas negali būti išieškomas iš patalpų savininko - nuomotojo. Apeliaciniame skunde teigiama, jog galioja teisės aktų nuostatos, numatančios, kad nesumokėti mokesčiai ir delspinigiai iš gyvenamųjų patalpų nuomininkų išieškomi įstatymų nustatyta tvarka. Skunde nurodytos teisės normos – LR CK 6.2 str., 6.388 str., 6.584 str. 1 d. nereglamentuoja, kaip išieškomi nuomininko nesumokėti mokesčiai už jam patiektą šilumos energiją. Pripažinus, kad nuomininkas turėjo pareigą atsiskaityti už jam patiektą energiją, tačiau, jam išvykus iš gyvenamosios patalpos ir esant nežinomai jo gyvenamajai vietai ( b.l. 12, atsakovo Energetikos ir statinių skyriaus vedėjo pranešimas apie šias aplinkybes), atsakingu už neįvykdytą nuomininko prievolę yra nuomotojas, kuris yra šilumos pirkimo-pardavimo santykių dalyvis šio buto atžvilgiu. Apeliantas, teigdamas, kad formuojama ydinga teismų praktika ir tame pačiame skunde teigdamas, kad Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2008-01-30 nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-3/2008 nurodyta, jog kiekvienu atveju turi būti nustatyta, ar su savininku, ar su nuomininku sudaryta energijos pirkimo-pardavimo sutartis, nenurodo, kuo yra ydinga kasacinės instancijos nutartis, kuria remiantis pirmosios instancijos teismas priėmė sprendimą byloje.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 str.1 d. 1 p., teisėjų kolegija
nutaria:
Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2009 m. vasario 25 d. sprendimą palikti nepakeistą.