- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-11-18
- Bylos Nr.
- N-575-2437-11
- Teisminio proceso Nr.
- 4-61-3-00847-2010-6
- Bylos rūšis
- administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
- Teisėjai
- Antanas Ablingis (pirm.), Romanas Klišauskas, Ričardas Piličiauskas (pran.)
- Kategorijos
- 45.4.7pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Antano Ablingio (kolegijos pirmininkas), Romano Klišausko ir Ričardo Piličiausko (pranešėjas), rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo J. U. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. spalio 21 d. nutarties J. U. administracinio teisės pažeidimo byloje.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė: I.
Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato pareigūnas surašė administracinio teisės pažeidimo protokolą J. U. dėl Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) 131 straipsnio 4 dalyje numatyto administracinio teisės pažeidimo padarymo, kuriame nurodė, kad J. U. 2010 m. balandžio 27 d., apie 9.20 val., Vilniuje, Sėlių gatvėje, vairuodamas dviratį, nesilaikė būtino atsargumo, važiuodamas kairiąja kelio puse, atsiradus kliūčiai ir iškilus grėsmei eismo saugumui, nesugebėjo sustabdyti dviračio ir atsitrenkė į atvažiuojantį automobilį. Eismo įvykio metu sugadino automobilį ir vairuojamą dviratį. Šiais savo veiksmais asmuo pažeidė Kelių eismo taisykles (toliau – ir KET) 9, 65 ir 134 punktų reikalavimus.
Vilniaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas 2010 m. gegužės 19 d. nutarimu (toliau – ir Nutarimas) J. U. už 131 straipsnio 4 dalyje numatyto pažeidimo padarymą skyrė 125 litų baudą. Nurodė, jog pažeidėjo atsakomybę lengvina tai, jog jis nuoširdžiai gailisi, padėjo išsiaiškinti pažeidimą, jo dalyvius. Atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatė.
Šalies argumentai
J. U. su skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas Nutarimą panaikint. Nurodė, kad administracinio teisės pažeidimo protokole ir Nutarime klaidingai nurodyta eismo įvykio vieta – Vilniaus miesto Sėlių gatvė. Pažymėjo, kad eismo įvykio schemose užfiksuota, jog Sėlių gatvė yra greta eismo įvykio vietos, einanti gatvė, bet ne eismo įvykio vietoje esanti gatvė. Nurodė, kad eismo įvykis įvyko stovėjimo aikštelėje ar kitos paskirties teritorijoje, kuri nėra skirta eismui, KET prasme laikytina šalia kelio esančia teritorija. Pareiškėjo įsitikinimu, įvykio vieta nėra skirta eismui, todėl ji neatitinka esminio kriterijaus nustatyto keliui kaip objektui. Taip pat pabrėžė, kad pareigūnas, surašydamas administracinio teisės pažeidimo protokolą, pažeidė ATPK 257 straipsnio reikalavimus, nes nesivadovavo byloje esančiais įrodymais. Pažymi, kad atsižvelgiant tai, jog jis važiavo ne keliu, tai negalėjo pažeisti ir KET 65 punkto reikalavimų, numatytų dviratininkams važiuojantiems keliu. J. U. teigimu, eismo įvykis įvyko ne dėl jo kaltės, jis eismo įvykio nesukėlė, o vadovaujantis KET 120 punktu būtent automobilis turėjo pareigą jį praleisti.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2010 m. spalio 21 d. nutartimi J. U. skundo netenkino ir paliko Nutarimą nepakeistą. Teismas konstatavo, kad padarytą pažeidimą įrodo B. V. paaiškinimas, J. U. paaiškinimas, policijos pareigūno tarnybinis pranešimas, eismo įvykio vietos apžiūros protokolas, transporto priemonės techninės būklės patikrinimo ir apžiūros protokolas ir kita bylos medžiaga. Nurodė, kad iš žymėjimo Teritorijų planavimo suvestiniame skaitmeniniame žemėlapyje matyti, jog eismo įvykis įvyko juostoje, turinčioje reikalingus kelio požymius – skirta eismui, nes ja galima įvažiuoti ir išvažiuoti į Sėlių gatvę, juosta yra kelio formos. Fotonuotraukose matyti, kad kelias yra asfaltuotas ir apribotas borteliais, tuo parodant, kad ši vieta nėra skiriama automobilių parkavimui. Atsižvelgdamas į tai, teismas padarė išvadą, jog J. U. teiginys, kas eismo įvykis įvyko ne važiuojamojoje kelio dalyje, o stovėjimo aikštelėje, yra nepagrįstas. Teismas nustatė, kad J. U. iš stovėjimo aikštelės išvažiavo į kelią nepraleisdamas tuo keliu važiuojančių transporto priemonių. Be to, teismas nurodė, kad byloje nėra surinkta pakankamai neginčytinų įrodymų, kad J. U. važiavo kaire puse, tačiau akivaizdu, jog jis išvažiavo į kelią iš šalia kelio esančios teritorijos. Įvertinęs byloje esančius įrodymus, teismas padarė išvadą, kad eismo įvykio tiesioginiame priežastiniame ryšyje buvo J. U. ypatingas neatsargumas, pasireiškęs KET 9, 107 ir 134 punktų pažeidimas, dėl ko įvyko eismo įvykis ir buvo apgadintos transporto priemonės.
Šalies argumentai
Administracinėn atsakomybėn patrauktas J. U. apeliacinius skundu prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2010 m. spalio 21 d. nutartį ir bylą nutraukti. Apelianto įsitikinimu, teismas klaidingai nustatė, kad teritorija, kurioje įvyko eismo įvykis, yra transporto žiedas, o pats eismo įvykis įvyko kelio važiuojamojoje dalyje. Pažymi, kad teismas netinkamai įvertino Vilniaus miesto savivaldybės administracinio Komunalinio ūkio departamento Eismo organizavimo skyriaus 2010 m. liepos 22 d. pažymą, kurioje teigiama, kad tai yra teritorija, kurioje galima pastatyti transporto priemones ir persėsti į visuomeninį maršrutinį transportą. Taigi, tokia teritorija yra laikytina automobilių stovėjimo aikštele, o ne kelio važiuojamąja dalimi. Akcentuoja, jog teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad ši teritorija atitinka kelio sąvokos apibrėžimą, nes automobiliai yra statomi visoje aikštelės teritorijoje, borteliai, kurie neva skiria aikštelę nuo važiuojamosios dalies, yra tik nežymiai išsikišę virš asfalto dangos ir net nesudaro kliūties važiuojant transporto priemonėmis, tame tarpe ir dviračiais. Atkreipia dėmesį, jog teismui pateiktas teritorijų planavimo suvestinis skaitmeninis žemėlapis atspindi situaciją, kuri egzistavo, kai minėtoji teritorija buvo transporto žiedu, todėl daryti išvada, kad eismo įvykis įvyko ne važiuojamojoje kelio dalyje, o automobilių stovėjimo aikštelėje, todėl esant tokiai situacijai, automobilio vairuotoja turėjo laikytis kliūties iš dešinės pusės taisyklės ir praleisti dviratį, važiuojantį iš dešinės. Taip pat atkreipia dėmesį, kad jei vis tiktai minėta teritorija yra transporto žiedas, tai automobilio „BMW“ vairuotoja į žiedą įvažiavo ne ta kryptimi, nes trikampė salelė skiria judėjimo juostas ir automobilis į aikštelę turėjo įvažiuoti eismo juosta, esančia už skiriamosios salelės. Be to, nurodo, kad vairuotoja važiuojamąja dalimi važiavo 3,4 m nuo dešiniojo važiuojamosios dalies krašto, todėl daryti išvada, kad ji tokia savo veiksmais pažeidė KET 9 ir 125 punktų reikalavimus.
Atsiliepimas
B. V. atsiliepimu prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. spalio 21 d. nutartį palikti nepakeistą ir apeliacinio skundo netenkinti. Pažymi, kad J. U. nesilaikė KET 65, 105 ir 125 punktuose numatytų reikalavimų, kas ir sąlygojo eismo įvykį. Nurodo, jog remiantis KET ir byloje surinktais duomenimis, teismas teisingai nustatė, kad įvykis įvyko važiuojamojoje dalyje, dėl to J. U. privalėjo laikytis aukščiau nurodytų KET reikalavimų. Be to, nurodo, kad nepagrįsti apelianto teiginiai, jog ji, įvažiuodama į transporto žiedą, pažeidė KET 9 ir 125 punktų reikalavimus, nes prievolė įvažiuoti į eismo juostą, esančią už skiriamosios salelės, nenustatyta jokiais kelio ženklais.
Vilniaus apskrities vyriausiais policijos komisariatas atsiliepimu prašo apeliacinio skundo netenkinti. Atsiliepime pažymi, kad apeliacinio skundo teiginiai, kritikuojantys kaltinančius įrodymus, nekelia abejonių, kad byloje surinkti faktiniai duomenys pakankami ir patikimi KET pažeidimo, nulėmusio eismo įvykio sukėlimą, įrodymui, o J. U. parodymai vertintini kaip gynimosi taktika, siekiant išvengti administracinės atsakomybės.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja: III.
Apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.
J. U. administracinėn atsakomybėn patrauktas už ATPK 131 straipsnio 4 dalyje numatyto pažeidimo padarymą, kurioje inter alia numatyta, kad asmenų, vairuojančių mopedus ir dviračius, važnyčiotojų ir kitų asmenų, kurie naudojasi keliais, nepaklusimas eismo reguliavimo signalams, kelio ženklų, ženklinimo reikalavimų, taip pat eismo tvarkos automagistralėse nesilaikymas, kai padarytas Kelių eismo taisyklių pažeidimas, sukėlęs transporto priemonių, krovinių, kelių ir kitų įrenginių arba kitokio turto sugadinimą (apgadinimą), užtraukia baudą nuo vieno šimto iki vieno šimto penkiasdešimties litų. Apeliaciniame skunde J. U. savo kaltę dėl jam inkriminuojamo pažeidimo neigia, motyvuodamas tuo, kad dėl eismo įvykio kalta automobilio „BMW“ vairuotoja B. V..
Pabrėžtina, jog kaltu dėl administracinio teisės pažeidimo padarymo asmuo gali būti pripažintas tik surinkus pakankamai neabejotinų to asmens kaltės įrodymų. Pagal ATPK 131 straipsnio 4 dalies dispoziciją asmuo gali būti patrauktas administracinėn atsakomybėn tik nustačius, jog jis pažeidė Kelių eismo taisykles ir šis taisyklių pažeidimas nulėmė kitiems asmenims priklausančių transporto priemonių, krovinių, kelių ir kitų įrenginių arba kitokio turto sugadinimą (apgadinimą), t. y. turi būti nustatytas KET pažeidimas bei tiesioginis priežastinis ryšys tarp KET pažeidimo ir ATPK 131 straipsnio 4 dalies dispozicijoje nurodytų pasekmių. Byloje esantys įrodymai neginčytinai patvirtina, jog nagrinėjamo eismo įvykio metu buvo apgadintas B. V. vairuojamas automobilis „BMW“ ir J. U. dviratis.
Teisėjų kolegija pažymi, kad asmuo traukiamas administracinėn atsakomybėn tik tada, kai byloje esančių įrodymų pagrindu yra konstatuota jam inkriminuojamo administracinio teisės pažeidimo sudėtis. Kaltu dėl administracinio teisės pažeidimo padarymo asmuo gali būti pripažintas tik surinkus pakankamai neabejotinų to asmens kaltės įrodymų. Duomenų, remiantis kuriais tik galima manyti, kad teisės pažeidimas galėjo būti padarytas, nepakanka išvadoms apie asmens kaltumą padaryti ir skirti administracinę nuobaudą. Asmens kaltė gali būti konstatuota, kai, ištyrus proceso metu surinktus įrodymus, nelieka jokios protingos abejonės, kad traukiamas administracinėn atsakomybėn asmuo padarė veiką, už kurią turi būti skiriama nuobauda. Sprendžiant asmens administracinės atsakomybės klausimą yra būtina vadovautis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje įtvirtintu nekaltumo prezumpcijos principu bei iš jo išplaukiančiu in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės bei neaiškumai, kurie negali būti pašalinti, aiškintini traukiamo administracinėn atsakomybėn asmens naudai.
Pagal ATPK 256 straipsnio nuostatas įrodymai administracinio teisės pažeidimo byloje yra bet kurie faktiniai duomenys, kuriais remdamiesi organai (pareigūnai) įstatymo numatyta tvarka nustato, ar yra padarytas administracinis teisės pažeidimas, ar jo nėra, ar dėl jo padarymo tas asmuo kaltas, ir kitokias aplinkybes, turinčias reikšmės bylai teisingai išspręsti. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnio 6 dalimi nustatyta, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios. Teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Todėl teismas negali teikti pirmenybės atitinkamiems įrodymams. Be to, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas.
Pažymėtina, kad iš byloje esančios medžiagos nėra aiški dviratį vairavusio J. U. judėjimo kryptis. Be to, pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis automobilio vairuotojos paaiškinimais, nustatė, kad B. V. jau buvo įsukusi į Žvėryno transporto žiedą, kai į jos automobilį atsitrenkė dviratininkas, tačiau iš eismo įvykio vietos schemų (b. l. 7-8, 27, 41) ir fotolentelės (b. l. 44) matyti, kad automobilis dar nebuvo pilnai įvažiavęs į transporto žiedą, o susidūrimas įvyko automobiliui tik įvažiuojant į žiedą. Taip pat atkreiptinas dėmesys, kad iš byloje esančio Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Komunalinio ūkio skyriaus departamento Eismo organizavimo skyriaus rašto (b. l. 74) matyti, kad teritorijoje, kurioje įvyko eismo įvykis, įvažiavimas ir išvažiavimas kelio ženklais nereguliuojamas, todėl svarbu išsiaiškinti dviračio judėjimo kryptį ir įvertinti, ar šiuo atveju automobilio vairuotoja nepažeidė KET 120 punkto reikalavimo, t. y. ar vairuotoja neprivalėjo duoti kelią iš dešinės artėjančiai transporto priemonei. Minėtos aplinkybės yra svarbios eismo įvykio mechanizmo nustatymui.
Taigi, iš to, kas paminėta, matyti, kad byloje visi prieštaravimai nebuvo pašalinti. Teismas savo iniciatyva nesiėmė tirti transporto priemonių kontakto aplinkybių ir iš to kilusių pasekmių, nesprendė dėl specialių žinių poreikio (teismo ekspertizės).
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, jog nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme visos teisiškai reikšmingos aplinkybės nebuvo nustatytos ir įvertintos, taip pažeidžiant ATPK 248 straipsnyje įtvirtintus administracinių teisės pažeidimų bylų teisenai keliamus uždavinius, todėl byla grąžintina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 3 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
J. U. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. spalio 21 d. nutartį panaikinti ir grąžinti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teisme.
Nutartis neskundžiama.