- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2016-05-27
- Bylos Nr.
- I-6878-244/2016
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Liudmila Zaborovska
- Pareiškėjas
- M. Č.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Liudmila Zaborovska, dalyvaujant pareiškėjui M. Č., viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. Č. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas M. Č. prašo iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), priteisti 2 500 Eur neturtinei žalai atlyginti.
Skunde pareiškėjas paaiškino, kad į Lukiškių TI-K atvyko 2015-12-29 ir buvo uždarytas į paskirstymo kamerą (-as), kuriose su kitais asmenimis buvo laikomas iki 17.30 val. Po to jis buvo uždarytas į karantino kamerą ir joje parą praleido su dar dviem asmenimis. Dar vėliau M. Č. buvo perkeltas į Lukiškių TI-K kamerą Nr. 335. Nuo 2015-12-29 pareiškėjas Lukiškių TI-K patalpose buvo kalinamas žiauriomis, nežmoniškomis ir antisanitarinėmis sąlygomis, kurios žemino jo orumą. Maždaug 7 kv. m Lukiškių TI-K kamerose M. Č. buvo laikomas su 2–3 asmenimis. Be to, kamerose buvo dvi dviejų aukštų lovos, sanitariniai mazgai, tualetai, kurie taip pat užėmė dalį kamerų ploto. Tualetai buvo atviri, juose nebuvo durelių, kai kuriose kamerose nebuvo klozetų. Kriauklę ir tualetą skyrė 1,5 m aukščio ir 1 m pločio sienelė. Tualetai buvo įrengti palei kameros duris, kuriose yra stebėjimo langeliai. Lukiškių TI-K kamerose taip pat buvo į sienas įtvirtinti staliukai, prie kurių pritvirtinta po dvi kėdes. Kamerose esantys baldai ir įrenginiai mažino laisvą gyvenamąjį plotą, todėl nebuvo galimybės pajudėti.
Lukiškių TI-K kamerose buvo žmogaus sveikatai pavojingo pilkojo pelėsio požymių, o tai rodo, kad jose buvo drėgna ir nebuvo tinkamo vėdinimo. Be to, Lukiškių TI-K kamerose nebuvo įmanoma tinkamai pailsėti, kadangi šios įstaigos dienotvarkėje nustatyta, kad 6.00 val. asmenys turi keltis, o miegantiems skiriamos drausminės nuobaudos. Taigi, asmenys 23 valandas per parą privalėjo sėdėti arba stovėti.
M. Č. taip pat buvo kalinamas rūsyje esančiose kamerose, kuriose trūko šviesos, kadangi ją užstojo tvora. Tualetai buvo įrengti netinkamai, trūko vietos, buvo drėgna, matėsi pelėsio požymių. Lukiškių TI-K kamerose Nr. 356 ir Nr. 360 buvo laikomi du asmenys.
Dėl netinkamų kalinimo sąlygų pareiškėjas patyrė didelių nepatogumų, neigiamų išgyvenimų, fizinių nepatogumų, gyvenimo kokybės bei sveikatos pablogėjimą, tapo dirglus, jaučia padidėjusią baimę aplinkai ir mažoms patalpoms, prastai miega, sumažėjo M. Č. bendravimo galimybės, jis nusivylė gyvenimu, pasidarė konfliktiškas, nervingas.
Vaizdo konferencijos būdu vykusiame teismo posėdyje pareiškėjas palaikė skundą ir prašė jį tenkinti. Papildomai paaiškino, kad Lukiškių TI-K pateikė neteisingus duomenis apie kamerose laikomų asmenų skaičių ir prašė jo skundą tenkinti bent iš dalies bei priteisti bent 1 250 Eur.
Atsiliepimas
Atsakovės Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Atsiliepime atsakovės atstovas paaiškino, kad nuo 2010-04-11 įsigaliojo nauja sveikatos apsaugos ministro 2010-03-30 įsakymu Nr. V-241 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – Lietuvos higienos normos HN), kurioje minimali gyvenamojo ploto norma kamerose laikomiems asmenims nebuvo nustatyta. 2010-05-11 Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus įsakymu Nr. V-124 buvo nustatytas reikalavimas, kad vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto.
Nurodė, kad nuo 2015-12-29 iki 2015-12-30, nuo 2016-01-21 iki 2016-01-26, nuo 2016-02-08 iki 2016-02-13, 2016-03-01, nuo 2016-03-03 iki 2016-03-14 ir nuo 2016-03-29 iki 2016-04-11 vienam asmeniui tenkantis plotas kamerose visiškai atitiko nustatytus reikalavimus.
Atkreipė dėmesį, kad Lukiškių TI-K administracija stengiasi, kiek įmanoma mažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį, sudarydama galimybę pasivaikščioti kiemelyje, pasinaudoti sporto kiemeliu, biblioteka, koplyčia, kamerose įrengta kabelinė televizija, taip pat naudotis socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba bei programomis.
Vadovaujantis Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010-05-11 įsakymu Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“, didžiausias tardymo izoliatoriuje leidžiamų laikyti suimtųjų skaičius Lukiškių TI-K neturi viršyti 625, o didžiausias areštinėje leidžiamų laikyti areštą atliekančių nuteistųjų skaičius neturi viršyti 29. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003-07-02 įsakymo Nr. 194 „Dėl pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių patvirtinimo“ 1 skyriaus 11.1 punkte yra nurodytas didžiausias Lukiškių TI-K leidžiamų laikyti nuteistųjų skaičius, kurio negalima viršyti – 300 asmenų (kalėjime). Maksimalus leistinas Lukiškių TI-K laikomų asmenų skaičius yra 954, tačiau jis nuolat viršijamas ir gali siekti virš 1 000 asmenų. Didžiausią dalį Lukiškių TI-K esančių asmenų sudaro suimtieji, taip pat čia yra laikomi nuteistieji laisvės atėmimu iki gyvos galvos bei nuteistieji, kurie palikti atlikti ūkio darbus. Nuteistieji iki gyvos galvos užima kameras nuo 1 iki 75, jie laikomi po vieną (tik retais atvejais jų pačių prašymu jie gali būti laikomi po du asmenis).
Nurodė, kad Lukiškių TI-K administracija negali daryti įtakos suimtųjų ir nuteistųjų, atvykstančiųjų bei esančių įstaigoje, skaičiui, o jų nepriimti neturi teisinio pagrindo. Skirstant atvykusius asmenis į kameras, laikomasi Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnyje nustatytų suimtųjų izoliavimo reikalavimų bei Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 70 straipsnyje nustatytų nuteistųjų atskiro arba izoliuoto laikymo pataisos įstaigose reikalavimų. Kai kurios kameros gali būti perpildytos ir vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada atitinka teisės aktų reikalavimus. Esant tokiai situacijai, tardymo izoliatoriaus administracija stengiasi, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką, atsiradus galimybei perkeliami į laisvesnes kameras. Kiekvienam kameroje laikomam asmeniui skiriama atskira lova, švarus patalynės komplektas bei kitas teisės aktuose nustatytas inventorius.
Atkreipė dėmesį, kad įstaigos administracija nuolat reikalauja iš suimtųjų ir nuteistųjų palaikyti tvarką kamerose, už kamerų valymą ir tvarką atsakingi patys nuteistieji bei suimtieji. Reikalingas inventorius visą laiką pristatomas į kameras, išduodama kalcinuota soda, skirta kameroms, kriauklėms ir unitazams valyti. Už administracijos reikalavimų nevykdymą skiriamos nuobaudos. Karantino kameras valo iš ūkio brigados paskirtas nuteistasis, jis jas plauna bei dezinfekuoja valikliais. Lukiškių TI-K yra sudaręs paslaugų teikimo sutartį su UAB Kenkėjų kontrolės tarnyba, kurią kiekvienais metais pratęsia. Vykdytojai nuolat atlieka vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus. Nuo 2013-12-30 Lukiškių TI-K sudarė paslaugų teikimo sutartį su UAB „Dezinfa“, kuri taip pat atlieka vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus. Nuo 2015 m. Lukiškių TI-K vėl sudarė paslaugų teikimo sutartį su UAB Kenkėjų kontrolės tarnyba, kuri toliau vykdo vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus.
Kamerų remontas atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, esamus resursus ir iš valstybės biudžeto gautas lėšas. Suimtieji ir nuteistieji neretai piktybiškai niokoja valstybės turtą, gadina elektros instaliaciją, daužo apšvietimo lemputes, stiklus, klozetus, laužo langus, griauna atitvarines sieneles, skiriančias klozetą nuo miegamųjų vietų ir panašiai, todėl visiškai suremontuotose kamerose neretai tenka daryti pakartotinį remontą.
Pažymėjo, kad visose Lukiškių TI-K kamerose yra įrengtos taburetės (suoliukai), stalai, lentynos maisto produktams ir higienos priemonėms laikyti. Atsižvelgiant į miegamųjų vietų skaičių kamerose, lentynos yra padarytos arba didesnės, arba mažesnės, kad visiems asmenims užtektų vietos maistui bei higienos reikmenims sudėti. Kamerų plotas yra pakankamai mažas dėl to ne visada įmanoma įrengti daugiau papildomų spintelių, lentynų ar taburečių ir kitų baldų.
Tualetas nuo likusio kameros ploto yra atskirtas sienele, kuri yra ne žemesnė kaip 1,5 metro aukščio. Toks sanitarinio mazgo įrengimas atitinka Lietuvos higienos normos HN 76:2010 reikalavimus. Lukiškių TI-K kamerose langai vėdinimui pritaikyti, kameros vėdinamos natūraliai per langus ir tai atitinka Lietuvos higienos normos HN 76:2010 reikalavimus. Asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri ir tvarko savo kameras, neturi problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės.
Pareiškėjas skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškiami nuskundimai yra bendro pobūdžio, nėra konkretumo. Suimtųjų ir nuteistųjų asmenų privatumo ir judėjimo laisvės apribojimas ir su juo susiję neigiami išgyvenimai bei patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. M. Č. patirti nepatogumai labiausiai sietini su jo paties elgesiu, dėl kurio jis pateko į laisvės atėmimo vietą. Pareiškėjo reikalavimą atlyginti neturtinę žalą atsakovės atstovas traktuoja kaip nesąžiningą norą pasipelnyti iš valstybės. Mano, kad sprendžiant skundo pagrįstumo klausimą, būtina nustatyti, ar toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai lėmė pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Tvirtina, kad nagrinėjamu atveju nėra būtinos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnyje nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos.
Atsakovės atstovo atstovas teismo posėdyje nedalyvavo. Apie teismo posėdžio laiką ir vietą administracinės bylos proceso šalims buvo pranešta tinkamai. Kliūčių išnagrinėti bylą iš esmės ir priimti sprendimą nenustatyta, todėl ji nagrinėta Lietuvos valstybės atstovo Lukiškių TI-K atstovui nedalyvaujant.
Motyvuojamoji dalis
Skundas tenkintinas iš dalies.
Ginčas šioje administracinėje byloje kilo dėl neturtinės žalos, atsiradusios dėl neteisėtų valdžios institucijos veiksmų, neužtikrinant tinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K, atlyginimo.
Reikalavimai dėl žalos atlyginimo pagal savo pobūdį yra civilinio pobūdžio, žalos atlyginimo teisinius santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas, tačiau dalies reikalavimų nagrinėjimą įstatymas priskiria administracinio teismo kompetencijai. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (CK 6.271 straipsnis). Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepaisant konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis), priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis), teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 straipsnis) ir teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 straipsnis), tačiau Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnyje nustatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius neteisėtus pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtos institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Pagrindinis viešosios atsakomybės elementas – neteisėti veiksmai, kurių buvimas arba nebuvimas iš esmės lemia, ar tikslinga byloje vertinti likusias sąlygas
Valstybės civilinė atsakomybė atsiranda tada, kai valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Šioje byloje M. Č. reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo gali būti tenkinamas tik nustačius jo nurodytos institucijos – Lukiškių TI-K – neteisėtus veiksmus, neturtinės žalos padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos.
Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog kaip neturtinė žala pripažįstamas ne bet koks asmeniui padarytas neigiamas poveikis. Neturtinės žalos buvimas konstatuotinas tuomet, kai neigiamą poveikį asmeniui darę veiksmai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kad jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006-05-17 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2006; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007-11-15 nutartis administracinėje byloje Nr. A17-749/2007).
Skundą pareiškėjas grindžia tuo, kad dėl kameros ploto trūkumų bei kitų kalinimo sąlygų jam buvo padaryta neturtinė žala, kurią vertina 2 500 Eur.
Dėl kamerų ploto reikalavimų
Nuo 2015-11-01 galiojančioje Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015-08-03 įsakymu Nr. V-908 patvirtintoje Lietuvos higienos normoje HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – Lietuvos higienos norma HN 134:2015) minimali gyvenamojo ploto norma kamerose laikomiems asmenims nebuvo nustatyta, joje įtvirtinti tik laisvės atėmimo vietų įrengimo reikalavimai. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010-05-11 įsakymu Nr. V-124 nustatytas reikalavimas, kad vienam kameroje laikomam asmeniui turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto. Teisinis reglamentavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant kameros plotą, taigi darytina išvada, kad skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį kameros plotą, visas kameros plotas dalijamas iš kameroje laikomų asmenų skaičiaus.
Iš Lukiškių TI-K pateiktų duomenų matyti, kad nuo 2015-12-31 iki 2016-01-20, nuo 2016-01-27 iki 2016-02-07, 2016-02-14 ir 2016-03-02 buvo pažeisti Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010-05-11 įsakymu Nr. V-124 nustatyti reikalavimai. Teismas neturi pagrindo abejoti institucijos oficialiai pateiktais duomenimis.
Žemesnės instancijos teismas
M. Č. ginčo laikotarpiu Lukiškių TI-K buvo laikomas 76 dienas. Iš atsakovės atstovo pateiktų duomenų matyti, kad nepažeidžiant pareiškėjo teisės būti kalinamam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto, M. Č. buvo laikomas 41 dieną. Jeigu dalį dienos pareiškėjas buvo laikomas kameroje, kur vienam asmeniui teko mažiau nei 3,6 kv. m ploto, o kitą dalį – netrūkstant ploto, laikytina, kad visą tą dieną jis buvo laikomas pažeidžiant Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010-05-11 įsakymu Nr. V-124 nustatytas reikalavimus, kadangi nėra aiški tiksli laikymo konkrečioje kameroje trukmė. Taigi, M. Č. kalint Lukiškių TI-K, 35 dienas nebuvo skirta pakankamai ploto.
Pagal Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso nuostatas, atsižvelgiant į grupę, kuriai priskirti nuteistieji, bei jų buvimo kalėjime laikinumą, suteikiamas nuo dviejų valandų iki valandos pasivaikščiojimas. Taigi, pareiškėjui ploto trūkumas iš dalies buvo kompensuojamas sudarant galimybę pasivaikščioti kiemelyje. Įvertinus atsakovės atstovo pateiktą informaciją, darytina išvada, kad pasivaikščiojimo kiemeliai yra pakankami ir tinkamai įrengti, suteikiant teisę suimtiesiems (nuteistiesiems) ne tik pasivaikščioti, bet ir pažaisti, pasportuoti.
Dėl Lukiškių TI-K perpildymo
Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010-05-11 įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.1.3 punkte nustatyta, kad Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime didžiausias tardymo izoliatoriuje leidžiamų laikyti suimtųjų skaičius neturi viršyti 625 asmenų. Lukiškių TI-K nurodė, kad negali daryti įtakos suimtųjų ir nuteistųjų atvykstančiųjų bei esančių įstaigoje skaičiui, o jų nepriimti neturi teisinio pagrindo. Kalėjimai yra perpildyti. Kalėjimo perpildymas visų pirma lemia Lietuvos higienos normos HN 134:2015 normų, įpareigojančių užtikrinti sveikatai saugią aplinką, pažeidimą, nes mažėja vienam asmeniui skiriamo ploto skaičius, blogėja aprūpinimas, trumpėja maudymosi duše galimybė, tenka mažiau darbuotojų, juos sunkiau pakviesti, gauti reikalingas paslaugas. Kalėjimų perpildymas kaip didelė problema pažymima Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą Asmenų laikymo areštinėse ir pataisos namuose standartuose (http://www.cpt.coe.int/lang/ltu/ltu-standards.pdf). Šio komiteto 2008 m. balandžio 21–30 raporto Lietuvos Respublikos Vyriausybei 34 punkte Lietuvos valdžiai rekomenduota imtis priemonių sumažinti kalėjimų perpildymą, laikantis Europos Tarybos Ministrų komiteto rekomendacijų, ypač rekomendacijos (2006)13 dėl kardomojo kalinimo sąlygų ir apsaugos nuo piktnaudžiavimo bei rekomendacijos (99)22 dėl kalėjimų perpildymo ir kalinių skaičiaus didėjimo. To paties raporto 44 punkte pasisakydamas dėl Lukiškių TI-K, Komitetas prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą pažymėjo, kad bendrai kalėjimo perpildymas ir skurdžios sąlygos gali būti laikomos nežmonišku ir žeminančiu elgesiu.
Dėl tualeto ir sanitarinio mazgo įrengimo
M. Č. nurodė, kad tualetas buvo atviras ir jį nuo gyvenamųjų patalpų skyrė tik 1,5 m aukščio sienelė. Be to, jie buvo palei duris, kuriuose buvo stebėjimo langeliai.
Lietuvos higienos normos HN 76:2010 21 punkte nurodyta, kad pataisos namų kamerų tipo, karantino (izoliavimo) patalpų, baudos ir drausmės izoliatorių, kalėjimo, tardymo izoliatoriaus, areštinių kamerų, ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų kambarių atskirose patalpose turi būti įrengtas sanitarinis mazgas. Sanitariniame mazge turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema, taip pat unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė). Jis turi turėti ir atskirą nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistemą. Lietuvos higienos norma HN 134:2015 sanitarinio mazgo įrengimo nereglamentuoja, jame nustatytas tik sanitarinės švaryklos įrengimas.
Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas nurodė, kad sanitarinio mazgo patalpa yra atitverta ne žemesne nei 1,5 m aukščio pertvara. Teismo nuomone, tualetą atskirianti pertvara nėra tinkamas Lietuvos higienos normų reikalavimų įvykdymas. Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą pateikiamuose standartuose (ištrauka iš Antrosios bendros ataskaitos [CPT/Inf(92) 3], 49 punktas) kaip tinkama nurodoma praktika, kad kamerose būtų atskira patalpa su sanitariniais įrengimais. Tualeto įrengimu turi būti sudarytos sąlygos asmens privatumui, kad ši vieta visada nebūtų matoma tiek kartu kalinčių nuteistųjų, tiek pareigūnų. Tinkamas atskiro tualeto neįrengimas turi būti vertinamas kaip žmogaus garbę ir orumą pažeidžiantis elgesys.
Lietuvos higienos normos HN 134:2015 3 punkte įtvirtinta, kad ši higienos norma taikoma projektuojamiems, naujai statomiems, rekonstruojamiems ar remontuojamiems laisvės atėmimo vietų pastatams ir teritorijoms. Veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie šios higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Sanitarinio mazgo vėdinimo sistemos įrengimas yra susijęs su patalpų rekonstrukcijos darbais, todėl reikalavimai sanitariniam mazgui turi turėti atskirą nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistemą nagrinėjamu atveju neturi būti taikomas.
Dėl laikymo trumpalaikio laikymo kamerose
Pagal Tardymo izoliatoriaus vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2009-06-01 įsakymu Nr. 1R-172, 19 punktą priimtiems į tardymo izoliatorių suimtiesiems (nuteistiesiems) atliekama jų medicininė apžiūra ir sanitarinis švarinimas. Asmenys iki medicininės apžiūros ir sanitarinio švarinimo atlikimo, bet ne ilgiau kaip dviem valandoms, gali būti laikinai uždaromi į trumpalaikio laikymo kameras.
M. Č. nurodė, kad paskirstymo kameroje (kamerose) buvo laikomas iki 17.30 val., tačiau jis nenurodė, kada į ją (jas) buvo uždarytas. Administracinėje byloje nėra jokių įrodymų, kad pareiškėjas laikino sulaikymo kameroje buvo laikomas ilgiau, nei leidžia teisės aktų reikalavimai. M. Č. teiginių dėl netinkamo laikymo laikino laikymo kamerose niekuo nepagrindė, nenurodė, kad laikino laikymo kameroje buvo laikomas ilgiau nei dvi valandas. Pareiškėjo laikymo karantino kameroje pažeidimų taip pat nenustatyta. Ginčo laikotarpiu M. Č. dėl šių galimų pažeidimų į Lukiškių TI-K administraciją nesikreipė, todėl darytina išvada, kad jo teisės nebuvo pažeidžiamos.
Dėl kitų kalinimo sąlygų
Lukiškių TI-K Ūkio skyrius 2016-04-27 pažymoje Nr. 24-3975 nurodė, kad visos kameros vėdinamos natūraliai per langą (b. l. 16–17). Iš Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2016-01-25 patikrinimo akto Nr. 13(13.3)-PA-39 matyti, kad tikrintos Lukiškių TI-K kameros buvo vėdinamos per langus (b. l. 18–20). Tai atitiko Lietuvos higienos normos HN 134:2015 17 punkto reikalavimus, kuriuose nurodyta, kad gyvenamos patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Administracinėje byloje nėra jokių duomenų apie kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, ginčo laikotarpiu buvusio drėgnumo, apšvietimo bei kitus parametrus. Taip pat nėra jokių įrodymų, patvirtinančių pelėsio buvimą ir apskritai kamerų būklę M. Č. kalėjimo laikotarpiu. Kadangi dėl netinkamos kamerų būklės ar kitų kalinimo sąlygų pareiškėjas nei į Lukiškių TI-K administraciją, nei į Vilniaus visuomenės sveikatos centrą nesikreipė, darytina išvada, kad sąlygos atitiko teisės aktų reikalavimus. Aptariamų faktų šiuo metu negalima nustatyti.
Byloje esantys duomenys patvirtina, kad Lukiškių TI-K 2015-01-02 su UAB Kenkėjų kontrolės tarnyba sudarė paslaugų teikimo sutartį Nr. 575/18, kuria vykdytojas įsipareigojo savo lėšomis ir darbo jėga atlikti Lukiškių TI-K minėtoje sutartyje numatytų patalpų priežiūrą, išaiškinant buitinių kenkėjų (vabzdžių ir graužikų) buvimą ir atlikti jų naikinimo darbus (b. l. 25–27). Analogiška sutartis buvo sudaryta ir 2015-12-30 (b. l. 21–23). Šios aplinkybės rodo, kad Lukiškių TI-K buvo skiriamas reikiamas dėmesys kenkėjų naikinimui.
Pareiškėjas taip pat nurodė, kad buvo kalinamas rūsyje. Pagal Lietuvos higienos normos HN 76:2010 20 punktą, naujai statomose laisvės atėmimo vietose gyvenamąsias patalpas draudžiama įrengti rūsiuose ir cokoliniuose aukštuose. Nuo 2015-11-01 galiojanti Lietuvos higienos norma HN 134:2015 panašaus pobūdžio draudimo apskritai neįtvirtina. Be to, pagal Lietuvos higienos normos HN 134:2015 3 punktą, ši higienos norma privaloma asmenims, projektuojantiems, statantiems, įrengiantiems, rekonstruojantiems, remontuojantiems, eksploatuojantiems laisvės atėmimo vietų ir policijos areštinių statinius ir patalpas, bei kontroliuojančioms institucijoms. Veikiančioms laisvės atėmimo vietoms, policijos areštinėms taikomi tik tie higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos, kapitalinio remonto darbais. Kadangi teisės aktai nenustato draudimo laikyti asmenis rūsyje, negalima konstatuoti Lukiškių TI-K pareigūnų neteisėtų veiksmų.
Pažymėtina, kad dienotvarkė yra viena iš pataisos įstaigos režimo užtikrinimo priemonių ir joje nustatyto kėlimosi laiko turi būti griežtai laikomasi. Už dienotvarkėje nustatyto grafiko nesilaikymą asmenims pagrįstai skiriamos nuobaudos.
Dėl neturtinės žalos atlyginimo
Išdėstytos faktinės aplinkybės bei jų teisinis vertinimas rodo, jog Lukiškių TI-K pareigūnai pažeidė teisės aktų reikalavimus dėl privalomo vienam asmeniui tenkančio gyvenamosios patalpos ploto neužtikrinimo bei tualeto tinkamo neatskyrimo. Lukiškių TI-K teigia, kad tinkamai laikytis kalinimo tvarkos trukdė per mažas finansavimas. Ši aplinkybė teisinės reikšmės neturi, nes ja gali būti grindžiamas tik klausimas dėl kaltės buvimo, tuo tarpu atlyginant žalą pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnį, kaltė nėra svarbi. Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 7 straipsnyje įtvirtinta, kad vykdant bausmę, nesiekiama žmogaus kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą. Motyvas dėl galimumo daryti įtaką suimtųjų ir nuteistųjų atvykstančiųjų bei esančių įstaigoje skaičiui galėtų būti reikšmingas sprendžiant Lukiškių TI-K, o ne valstybės atsakomybės klausimą. Valstybė turi pareigą užtikrinti tinkamas kalinimo sąlygas ir vykdyti pagal Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnį prisiimtus įpareigojimus.
M. Č. prašo iš atsakovės priteisti 2 500 Eur neturtinei žalai atlyginti arba bent pusę šios sumos. Pareiškėjas nepateikė teismui jokių duomenų, kad jo sveikatai ir neigiamai savijautai tiesioginės įtakos turėjo byloje konstatuotas teisės į tinkamas kalinimo sąlygas kamerose neįgyvendinimas. Pagal susiklosčiusią teismų praktiką, kalinimo sąlygų netinkamumas pripažįstamas neturtine žala nepriklausomai nuo to, ar jis yra palikęs medicininiuose dokumentuose užfiksuotas pasekmes. Lukiškių TI-K pareigūnams pažeidus asmens teisę į tinkamas kalinimo sąlygas ir taip sukėlus M. Č. nepatogumus bei emocinį sukrėtimą, pareiškėjui buvo padaryta žala. Atsižvelgiant į pažeidžiamos vertybės pobūdį M. Č. subjektinės teisės – būti kalinamiems tinkamomis sąlygomis pažeidimo mastą, intensyvumą ir trukmę, Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, darytina išvada, kad pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis gali būti įvertintas 350 Eur. Pareiškėjo reikalavimas priteisti jo nurodytą sumą neturtinei žalai atlyginti neatitinka teisingumo ir protingumo kriterijų.
Nustatant žalos atlyginimo dydį įvertinami Lietuvos Respublikoje nustatyti socialinių išmokų bei darbo užmokesčio dydžiai. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos pagrindiniai socialiniai rodikliai, skelbiami http://www.sodra.lt/lt/situacijos/statistika/pagrindiniai-socialiniai-rodikliai, rodo, jog vidutinė socialinio draudimo senatvės pensija, turint būtinąjį socialinio draudimo stažą 2016 m. balandžio mėnesį sudarė 265,95 Eur. Minimali mėnesinė alga, neatskaičius mokesčių, nuo 2016-01-01 sudaro 350 Eur. Žalos atlyginimas už netinkamas sąlygas negali būti prilyginamas vidutinei senatvės pensijai arba darbo užmokesčiui, kadangi tai prieštarautų teisingumo principui.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–88 straipsnio 1 ir 5 punktais, 127 straipsnio 1 dalimi, 129 straipsniu,
nusprendė:
Pareiškėjo M. Č. skundą tenkinti iš dalies.
Priteisti M. Č. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 350 Eur (tris šimtus penkiasdešimt eurų) neturtinei žalai atlyginti.
Kitą pareiškėjo M. Č. skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą tiesiogiai šiam teismui arba pateikiant jį per Vilniaus apygardos administracinį teismą.