- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2017-12-06
- Bylos Nr.
- 1A-358-282/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-59025-2016-3
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Virginija Žindulienė (pirm.), Nijolė Matuzevičienė, Gražvydas Poškus
- Nuteistasis
- G. R.
- Advokatai
- Modestas Švažas
- Kategorijos
Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Virginijos Žindulienės,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo G. R. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2017 m. spalio 5 d. nuosprendžio, kuriuo G. R. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau - BK) 178 straipsnio 2 dalį 1 metų 6 mėnesių laisvės atėmimo bausme.
Vadovaujantis BK 64¹ straipsniu, paskirta bausmė sumažinta vienu trečdaliu ir nustatyta 1 metų laisvės atėmimo bausmė.
Laisvės atėmimo bausmę paskirta atlikti pataisos namuose.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
G. R. nuteistas už tai, kad 2016 m. gruodžio 19 d., nenustatytu laiku, Šiauliuose, (duomenys neskelbtini), įsibrovęs į saugojamoje automobilių stovėjimo aikštelėje stovėjusį L. M. automobilį „R. T.“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) slapta pavogė jame sandėliuotus, turgaus prekybai skirtus drabužius, priklausančius S. M., bendros 212 eurų vertės, ir D. V., bendros 154 eurų vertės, taip pat tuo pačiu laiku ir toje pačioje vietoje, įsibrovęs į UAB (duomenys neskelbtini) priklausančius mikroautobusus „Mersedes Benz Sprinter 313“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ir „VW Crafter“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) slapta pavogė navigacinę įrangą TOM TOM ir magnetolą „Blaupunkt“, bendros 170 eurų vertės.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu nuteistasis G. R. prašo sušvelninti paskirtą bausmę. Nurodo, kad 2017 m. rugsėjo 17 d. Šiaulių apylinkės teismo baudžiamuoju įsakymu jam buvo paskirta 40 parų arešto bausmė, kurią jis apskundė ir Šiaulių apylinkės teismas 2017 m. spalio 5 d. nuosprendžiu G. R. skundo netenkino ir pakeitė 40 parų arešto bausmę į realią 1 metų laisvės atėmimo bausmę. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad jis prisipažino kaltu, jog jo asmens dokumentas yra paimtas ir dėl to jis neturėjo galimybės įsidarbinti, į tai, kad jis laikosi paskirto įpareigojimo periodiškai registruotis policijos įstaigoje, ir į tai, kad priimant nuosprendį jokių jo padėtį sunkinančių aplinkybių nenustatyta.
Motyvuojamoji dalis
G. R. apeliacinis skundas atmestinas.
Kaip matyti iš apeliacinio skundo, G. R. nesutinka tik su jam paskirtos bausmės rūšimi ir dydžiu. Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau - BPK) 425 straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad teismas, išnagrinėjęs bylą ir pripažinęs kaltinamąjį kaltu, gali paskirti kitos rūšies ar dydžio bausmę, negu buvo paskirta teismo baudžiamuoju įsakymu. Jeigu baudžiamasis įstatymas tai numato, gali būti paskirta ir laisvės atėmimo bausmė.
Ši įstatymo nuostata reiškia, kad teismas, teisiamajame posėdyje išnagrinėjęs bylą, kurioje jau buvo priimtas baudžiamasis įsakymas, su kuriuo kaltinamasis nesutiko, niekaip nėra saistomas su baudžiamuoju įsakymu paskirta bausme ir bausmės skyrimo klausimas sprendžiamas laikantis bausmės skyrimo principų, nurodytų BK VIII skyriuje (BK 54-66 straipsniuose).
BK 178 straipsnio 2 dalies sankcijoje už vagystę įsibraunant į patalpas numatytos bausmės - bauda arba areštas, arba laisvės apribojimas, arba laisvės atėmimas iki šešerių metų. Taigi pirmosios instancijos teismas skundžiamu nuosprendžiu 1 metų laisvės atėmimo bausmę G. R. paskyrė BK straipsnio ribose.
Skirdamas bausmę teismas nepažeidė bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, numatytų BK 54 straipsnyje, ir surašydamas nuosprendį laikėsi BPK 305 straipsnio 1 dalies 4 punktu reikalavimų, nuosprendyje nurodė išsamius bausmės rūšies bei dydžio skyrimo motyvus.
Apelianto skundo argumentas, kad jam paskirta bausmė yra per griežta, nepagrįstas. Pažymėtina, kad bausmės paskirtis yra sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ir apriboti jam galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti taip, kad jis laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, bei užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. BK 61 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas BK 54 straipsnio 2 dalies nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio.
Pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę G. R.. atsižvelgė į tai, kad jis padarė vieną apysunkį tyčinį baigtą nusikaltimą, padarė turtinę žalą, taip pat į tai, kad G. R. anksčiau teistas 11 kartų, dauguma iš jų už turtinių nusikaltimų padarymą, teistumas neišnykęs (1 t. 175-187 b. l.). Be to, nusikalstamą veiką padarė vos po pusės metų nuo jo paleidimo iš laisvės atėmimo vietos, ne kartą baustas administracine tvarka (1 t. 170-174 b. l.), niekur nedirba (1 t. 167 b. l.), darbo biržoje neregistruotas (1 t. b. l. 169).
Yra nustatyta viena G. R. atsakomybę lengvinanti aplinkybė – tai, kad jis prisipažino padaręs baudžiamajame įstatyme numatytą nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Taip pat yra nustatyta viena atsakomybę sunkinanti aplinkybė – tai, kad jis nusikalstamą veiką padarė būdamas recidyvistu (BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas), todėl apelianto skundo argumentas, jog sunkinančių aplinkybių jo atžvilgiu nenustatyta, nepagrįstas.
Pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į visas byloje nustatytas aplinkybes, turinčias reikšmės skiriant bausmę. Naujų aplinkybių, į kurias teismas neatsižvelgė skirdamas bausmę, apeliantas nenurodė, tokių aplinkybių nenustatė ir apeliacinį skundą nagrinėjanti teisėjų kolegija.
Visuma aptartų aplinkybių rodo, kad G. R. yra linkęs nusikalsti, nelinkęs laikytis įstatymų ir visuomenėje priimtinų elgesio taisyklių, savo elgesio kritiškai nevertina. Tai, kad praeityje ne kartą teistas G. R. ir toliau daro nusikalstamas veikas, rodo, jog išvadų dėl savo elgesio jis nedaro. Ankstesniais nuosprendžiais taikytos poveikio priemonės ir reali laisvės atėmimo bausmė teigiamos įtakos nuteistajam nepadarė, o tai rodo, kad nuteistasis padarytų nusikalstamų veikų pavojingumo nesupranta, toliau pažeidinėja baudžiamuosius įstatymus. Esant tokioms aplinkybėms kolegija sprendžia, kad be G. R. paskirtos bausmės realaus atlikimo nebus pasiekti bausmės tikslai. Paskirta laisvės atėmimo bausmė yra mažesnė nei sankcijoje numatytos bausmės vidurkis, todėl, atsižvelgus į padarytos veikos pobūdį ir pavojingumą bei nuteistojo asmenybę, paskirta bausmė nėra aiškiai per griežta.
Remiantis išdėstytu, teisėjų kolegija konstatuoja, kad Šiaulių apylinkės teismo 2017 m. spalio 5 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, priimtas nepažeidžiant BK VIII skyriaus (52 straipsnio – 66 straipsnio) nuostatų bei kitų procesinių ir materialinių teisės normų, todėl naikinti ar keisti skundžiamą nuosprendį apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Nuteistojo G. R. apeliacinį skundą atmesti.