- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2017-07-12
- Bylos Nr.
- A-1202-858/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-03106-2015-1
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Ramūnas Gadliauskas (pirm.), Laimutis Alechnavičius, Irmantas Jarukaitis (pran.)
- Pareiškėjas
- V. Z.
- Atsakovas
- Nacionalinei mokėjimo agentūrai prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Nacionalinės mokėjimų agentūros prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos
- Kategorijos
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Ramūno Gadliausko (kolegijos pirmininkas), Irmanto Jarukaičio (pranešėjas),
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos V. Z. prašymą dėl Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 25 d. nutarties išaiškinimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos V. Z. skundą atsakovams Nacionalinei mokėjimo agentūrai prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Nacionalinės mokėjimų agentūros prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos, dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėja V. Z. (toliau – ir pareiškėja) 2015 m. birželio 4 d. kreipėsi į teismą su skundu, kurį patikslino, prašydama:
1) panaikinti atsakovo Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos (toliau – ir atsakovas, NMA, Agentūra) 2013 m. gruodžio 23 d. sprendimą Nr. BR6-2088521 (toliau – ir 2013 m. gruodžio 23 d. sprendimas);
2) įpareigoti Agentūrą kompiuterinėje duomenų bazėje visuose žemės blokuose (Nr. (duomenys neskelbtini)) įrašyti pasėlį kodu 5AM-1 standartinėje viešoje, vartojimo, dvišalėje sutartyje Nr. 12-1011877239-A1;
3) priteisti pareiškėjai iš Agentūros 8 027,12 Eur ir 5 proc. kompensacines palūkanas nuo 2013 m. birželio 30 d. bei 5 proc. procesines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo įvykdymo.
Pareiškėja 2015 m. birželio 15 d. kreipėsi į teismą su skundu, kurį patikslino, prašydama:
1) panaikinti Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos (toliau – ir Komisija) 2015 m. gegužės 25 d. sprendimą Nr. 3R-212(AG-111/05-2015) (toliau – ir Komisijos sprendimas);
2) panaikinti Agentūros 2015 m. vasario 12 d. sprendimą Nr. SP1-554-(11.2.12E) (toliau – ir 2015 vasario 12 d. sprendimas);
3) priteisti pareiškėjai iš atsakovo Agentūros 1 507,48 Eur tiesioginės išmokos su kompensacinėmis 5 proc. palūkanomis nuo 2012 m. kovo 13 d. ir procesines 5 proc. palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki sprendimo visiško įvykdymo;
4) priteisti pareiškėjai iš atsakovo Agentūros 8 104,89 Eur tiesioginės išmokos su kompensacinėmis palūkanomis nuo 2013 m. birželio 30 d. bei 5 proc. procesines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo įvykdymo;
5) priteisti pareiškėjai iš atsakovo Agentūros 145,04 Eur tiesioginės išmokos su kompensacinėmis 5 proc. palūkanomis nuo 2014 m. sausio 25 d. ir 5 proc. procesines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo įvykdymo.
Atsakovas Nacionalinė mokėjimo agentūra prie Žemės ūkio ministerijos su pareiškėjos skundu nesutiko ir prašė jį atmesti.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. kovo 24 d. sprendimu pareiškėjos V. Z. skundą atmetė.
Šalies argumentai
Pareiškėja V. Z. apeliaciniu skundu prašė panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 24 d. sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Atsakovas Nacionalinė mokėjimų agentūra prie Žemės ūkio ministerijos su pareiškėjos apeliaciniu skundu nesutiko ir prašė jį atmesti.
II.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2017 m. balandžio 25 d. nutartimi pareiškėjos apeliacinį skundą atmetė kaip nepagrįstą ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 24 d. sprendimą paliko nepakeistą.
Teismas pabrėžė, jog pareiškėja siekia, kad teismas pripažintų, kad jai parama pagal 2011–2013 metais pateiktas Paramos už žemės ūkio naudmenų ir kitus plotus paraiškas neišmokėta nepagrįstai, tačiau pareiškėjos teikiami argumentai bei įrodymai dėl netinkamo jos teiktų paraiškų administravimo galėtų būti teismo įvertinti tik nustačius, kad pareiškėja tinkamai realizavo savo teisę į gynybą – nagrinėjamu atveju – kreipėsi į teismą laikydamasi įstatyme nustatytų terminų. Teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 33 straipsnio 1 dalimi ir nurodė, jog prieš kreipdamasi į teismą, pareiškėja skundą dėl Agentūros sprendimų, priimtų administruojant 2011–2013 metais pareiškėjos pateiktas Paramos už žemės ūkio naudmenų ir kitus plotus paraiškas, buvo pateikusi Komisijai, kuri 2015 m. gegužės 25 d. sprendimu atmetė pareiškėjos skundo dalį dėl reikalavimo panaikinti Agentūros 2015 m. vasario 12 d. sprendimą, įpareigojant anuliuoti palūkanas, netaikyti sankcijos, fiksuoti pasėlį 5AM-1, išmokėti pilną patikslintą tiesioginės išmokos paramą pagal 2013 m. Paraišką, kitą bylos dalį Komisija nurodytu sprendimu nutraukė nustačiusi, kad pareiškėja kreipėsi praleidusi nustatytus terminus, o 2015 m. kovo 23 d. raštas yra informacinio pobūdžio, nesukelia pareiškėjai teisinių pasekmių, todėl negali būti ginčo administracinėje byloje dalyku. Patikrinęs šio Komisijos sprendimo teisėtumą bei pagrįstumą, pirmosios instancijos teismas apeliaciniu skundu skundžiamu sprendimu iš esmės pritarė Komisijos padarytoms išvadoms. Įvertinęs tiek Komisijos, tiek ir pirmosios instancijos teismo argumentus dėl termino apskųsti Agentūros sprendimus, kuriais išspręstas klausimas dėl paramos pagal pareiškėjos 2011 m. bei 2012 m. paraiškas skyrimo klausimas, teismas sprendė, kad tiek Komisija, tiek pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė pareiškėjai teisines pasekmes sukeliančių Agentūros sprendimų apskundimo termino pradžią bei pagrįstai ir teisėtai sprendė, kad pareiškėja šį terminą praleido.
Byloje buvo nustatyta, kad 2012 m. kovo 13 d. Agentūros sprendimą apie pareiškėjai pagal 2011 m. paraišką skiriamą paramą bei taikomas sankcijas pareiškėja gavo 2012 m. kovo 14 d. – tai patvirtina jos 2012 m. kovo 15 d. prašymas „Dėl sprendimo apie išmokas gavimo“. Tai, kad pareiškėjai 2012 m. balandžio 18 d. buvo įteiktas ir Agentūros 2012 m. balandžio 16 d. sprendimas, kuriuo atsakoma į pareiškėjos 2012 m. kovo 15 d. prašymą bei nurodomi motyvai, kodėl pareiškėjai skiriama sankcija pagal jos pateiktą 2011 metų paraišką, įrodo byloje esanti pašto ataskaita apie registruotos pašto siuntos Nr. (duomenys neskelbtini) įteikimą. Į Komisiją su prašymu nurodytus sprendimus panaikinti pareiškėja kreipėsi tik 2015 m. balandžio 23 d. Nei Komisijai, nei teismui pareiškėja neteikė prašymo atnaujinti nurodytų administracinių aktų apskundimo terminą. Atsižvelgęs į tai, teismas sprendė, kad tiek Komisija, tiek ir pirmosios instancijos teismas pagrįstai nevertino nurodytų Agentūros sprendimų teisėtumo klausimo, nes pareiškėja teisminės gynybos kreipėsi nesilaikydama įstatyme nustatyto kreipimosi termino bei nenurodė priežasčių, kodėl šis terminas turėtų būti atnaujintas.
Teismas nustatė, jog 2013 m. balandžio 24 d. Agentūros sprendimą apie 2012 m. paraiškos administravimą pareiškėja gavo 2013 m. balandžio 27 d. – tai patvirtina jos 2013 m. balandžio 11 d. prašymas „Dėl paramos už žemės ūkio naudmenis pagal 2012 m. gegužės 28 d. Nr. 1011877239 paraišką išaiškinimo“. Į šį pareiškėjos prašymą buvo atsakyta Agentūros 2013 m. gegužės 21 d. raštu Nr. BR6-4296, kuriame nurodyta, kad pareiškėjai nepriklauso tiesioginės išmokos pagal 2012 m. paraišką, pateikti tokio sprendimo motyvai. Agentūra 2013 m. gruodžio 23 d. priėmė sprendimą Nr. BR6-2088521 „Dėl mokėtinos išmokų sumos ir taikomų sankcijų“, kuriame nuspręsta taikyti tokias sankcijas – išmokos suma sumažinama 100 proc. (neskirtina pagrindinė išmoka ir parama pagal MPŪV priemonę (parama pagal MPŪV neskirtina ir todėl, jog pareiškėja neatitinka paramos skyrimo kriterijų); parama neskiriama ir už kitus kalendorinius metus (neskirtina pagal 2013 m. paraišką). Šis sprendimas pareiškėjai 2014 m. sausio 3 d. buvo išsiųstas registruotu paštu, tačiau pareiškėjai nepavykus jo įteikti ir jai jo neatsiėmus iš pašto, buvo grąžintas Agentūrai. Pareiškėjai 2014 m. sausio 21 d. pareiškime nurodžius, kad ji nėra gavusi sprendimų dėl paramos išmokėjimo už 2011–2012 metus, Agentūra 2014 m. kovo 14 d. raštu Nr. BR6-2251 pareiškėjai nurodė, jog jai 2014 m. sausio 3 d. buvo išsiųstas sprendimas apie taikomas sankcijas pagal 2012 m. paraišką. Šis raštas taip pat pareiškėjai buvo išsiųstas registruotu paštu, kurio taip pat pareiškėjai nepavyko įteikti. Teismo vertinimu, minėtos aplinkybės rodo, kad atsakovas tinkamai atliko savo pareigas, siekdamas informuoti pareiškėją apie procedūros pagal jos 2012 m. pateiktos paraiškos administravimą rezultatus, siuntė pareiškėjai sprendimą apie taikomas sankcijas, atsakinėjo į pareiškėjos teikiamus raštus, pakartotinai pateikdamas jai informaciją apie taikomas sankcijas. Kita vertus, bylos aplinkybės liudijo ir apie tai, kad jei pareiškėjai, kaip ji teigia, 2013 m. gruodžio 23 d. sprendimo turinys nebuvo žinomas iki 2015 m. gegužės 4 d., tai nutiko dėl jos pačios veiksmų – nepakankamo rūpestingumo ir atidumo, nes byloje esantys įrodymai patvirtino, kad informacija apie sprendimą dėl 2012 m. paraiškos pareiškėjai galėjo būti prieinama jau 2014 m. sausio mėnesį. Atitinkamai, teismas sprendė, jog 2015 m. balandžio 23 d. kreipdamasi į Komisiją su reikalavimu panaikinti Agentūros 2013 m. gruodžio 23 d. sprendimą, pareiškėja praleido skundo padavimo terminą, todėl Komisija pagrįstai bylos dalį dėl šio skundo reikalavimo nutraukė nevertindama nurodyto teisės akto teisėtumo ir pagrįstumo. Šios išvados nekeitė ir pareiškėjos apeliacinio skundo argumentas, kad, pareiškėjos nuomone, Agentūra dėl 2011–2012 m. paraiškų nėra priėmusi Agentūros direktoriaus pasirašyto sprendimo, o teikti Agentūros sprendimai tėra tik jos darbuotojų nuomonė. Tai, ar sprendimą dėl pareiškėjai taikomų sankcijų pasirašė tokį sprendimą galintis priimti asmuo turėtų būti nagrinėjama byla sprendžiant iš esmės. Teismas konstatavo, jog pareiškėja, 2015 m. balandžio 23 d. kreipdamasi į Komisiją dėl Agentūros sprendimų, priimtų administruojant pareiškėjos 2011–2012 metais pateiktas paraiškas, netinkamai realizavo savo teisę į gynybą, nes skundą padavė praleidusi ABTĮ nustatytą terminą, vadinasi tiek Komisija, tiek ir pirmosios instancijos teismas priėmė teisingus sprendimus atsisakydami vertinti pareiškėjos ginčijamų Agentūros sprendimų, priimtų dėl 2011–2012 metų paraiškų, teisėtumą bei pagrįstumą.
Šalies argumentai
Teismas nustatė, kad Komisijai bei pirmosios instancijos teismui pateiktais skundais pareiškėja taip pat ginčijo ir Agentūros sprendimus, priimtus dėl jos 2013 m. paraiškos. Byloje nustatyta, kad 2014 m. sausio 24 d. pareiškėjai pagal 2013 m. paraišką buvo išmokėta 7 766,08 Eur. Byloje ginčo dėl šios aplinkybės nebuvo. Agentūra 2015 m. vasario 12 d. priėmė sprendimą Nr. SP1-554, kuriame nurodė, kad dėl įvykusios Supaprastintų tiesioginių išmokų informacinės sistemos klaidos pareiškėjai buvo išmokėta 2013 metais parama, nors parama neturėjo būti iš vis skiriama dėl padaryto pakartotinio tyčinio GAAB reikalavimo pažeidimo, todėl pareiškėjai susidarė 7 911,12 Eur dydžio grąžintinų lėšų suma, kurią pareiškėja privalo grąžinti Agentūrai. Teismas sutiko su Komisijos ir pirmosios instancijos teismo sprendimų motyvais, kuriais atmesta pareiškėjo skundo dalis dėl Agentūros 2015 m. vasario 12 d. sprendimo, kuriuo konstatuota, jog pareiškėjai nepagrįstai išmokėta 7 766,08 Eur, nes pareiškėjai galiojo Agentūros 2013 m. gruodžio 23 d. sprendimu pritaikyta sankcija – paramos neskyrimas už kitus kalendorinius metus (pagal 2013 m. paraišką). Todėl vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2008 m. vasario 13 d. nutarimu Nr. 137 (2014 m. rugsėjo 24 d. nutarimo Nr. 973 redakcija) patvirtintų Grąžintinų lėšų, susidariusių įgyvendinant Europos Sąjungos žemės ūkio fondų priemones, administravimo taisyklių 7.1.1 punktu Agentūra turėjo teisę priimti sprendimą dėl pareiškėjai išmokėtos sumos susigrąžinimo. Aptariamas Agentūros sprendimas buvo pasirašytas asmens, turinčio įgaliojimus priimti tokio pobūdžio sprendimą.
Žemesnės instancijos teismas
Dėl pareiškėjos reikalavimo įpareigoti Agentūrą kompiuterinėje duomenų bazėje visuose žemės blokuose (Nr. (duomenys neskelbtini)) įrašyti pasėlį kodu 5AM-1 standartinėje viešoje, vartojimo, dvišalėje sutartyje Nr. 12-1011877239-A1, teismas nurodė, jog šis skundo reikalavimas pirmosios instancijos teismo bei Komisijos taip pat išnagrinėtas tinkamai. Šiuo reikalavimu pareiškėja siekia, kad būtų pakeisti 2012 m. paraiškos duomenys. Agentūra tokį pareiškėjos prašymą išnagrinėjo ir dėl jo 2014 m. kovo 14 d. priėmė sprendimą Nr. BR6-2251 „Dėl atsakymo į pareiškimą“. Šioje byloje konstatuota, kad pareiškėja praleido terminą kreiptis teisminės gynybos dėl Agentūros sprendimų, priimtų administruojant jos 2012 m. paraišką, atsižvelgus į tai, byla dėl aptariamo reikalavimo Komisijos sprendimu nutraukta pagrįstai. Atitinkamai teisingai išspręsti ir kiti pareiškėjos skundo reikalavimai dėl išmokų bei palūkanų priteisimo.
III.
Pareiškėja V. Z. pateikė prašymą žodinio proceso tvarka išaiškinti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 25 d. nutartį ar atnaujinti procesą šioje administracinėje byloje (IV t., b. l. 193-195).
Pateiktame prašyme nurodoma, jog pareiškėja dėl teisminės ir veiksmingos gynybos kreipėsi laiku, kad dokumentai galimų numerių, galimų datų, kurie neparengti, nepatvirtinti administracijos direktoriaus, būtų parengti, neteisėtas aktas Nr. SP1-554-(l 1.2.12E) kaip priimtas neturinčio įgaliojimų asmens būtų panaikintas.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2017 m. kovo 21 d. administracinėje byloje Nr. eI-4-822/2017 priėmė sprendimą: „pripažinti, kad Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2009 m. gegužės 4 d. įsakymu Nr. 3D-306 patvirtintos Sankcijų už kompleksinės paramos reikalavimų pažeidimą taikymo metodikos 17.4 punktas, kuriame nenumatyta galimybė nustačius 7 punkto pažeidimą, paramos gavėjui įrodyti, jog jo elgesys nebuvo tyčinis, Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2007 m. liepos 10 d. įsakymo Nr. 3D-327 7 punkto pažeidimą visame pievų ir ganyklų plote, prieštarauja konstituciniams teisinės valstybės, teisingumo ir proporcingumo principams. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2010 m. gruodžio 8 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A-756-686/2010 akcentavo, kad ES Pagrindinių teisių chartijoje apibrėžiant gero administravimo principo turinį, be kita ko, taip pat nurodoma „teisė būti išklausytam“, kuri reiškia, jog kiekvienas asmuo turi būti išklausytas prieš taikant bet kokią individualią jam nepalankią priemonę (Pagrindinių teisių chartijos 41 str. 2 d.). Konstitucijoje taip pat įtvirtintas principas, kad Lietuvos Respublika laikosi prisiimtų tarptautinių įsipareigojimų, gerbia visuotinai pripažintus tarptautinės teisės principus ir tai suponuoja, jog tais atvejais, kai nacionaliniuose teisės aktuose (inter alia įstatymuose ar konstituciniuose įstatymuose) nustatomas toks teisinis reguliavimas, kuris konkuruoja su nustatytuoju tarptautinėje sutartyje, turi būti taikoma tarptautinė sutartis (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 14 d. nutarimas, 1995 m. sausio 24 d. išvada) o esant kolizijai su nacionaliniais įstatymais, turi taikymo prioritetą jų atžvilgiu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-575-164/2008, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenis Nr. 14). Pareiškėja pabrėžia, jog 2017 m. balandžio 25 d. nutartis buvo priimta nenagrinėjus viešai bylos ir jai nesudarius galimybės būti išklausytai bei nesudarius galimybės jai išklausyti viešo paskelbimo nutarties, kurioje atsakovu ar trečiuoju asmeniu turėjo būti įtraukta Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerija, kuriai tenka atsakomybė už ją atstovavusią Telšių rajono savivaldybės administracijos Varnių seniūniją, Agentūros netikslumus ir kita. Nurodo, jog nepagrįstai jos pateiktame prašyme įvardintų dokumentų nėra administracinėje byloje.
Pareiškėja taip pat pabrėžia, jog nebuvo vadovautasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. kovo 21 d. sprendime administracinėje byloje Nr. eI-4-822/2017 pateiktais išaiškinimais, byloje buvo neatsakyta į visus klausimus, palikta neaiškumų, taip paliekant ginčą neišspręstą.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Nagrinėjamoje byloje pareiškėja V. Z. pateikė prašymą žodinio proceso tvarka išaiškinti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 25 d. nutartį ar atnaujinti procesą šioje administracinėje byloje.
Teisėjų kolegija pastebi, jog pareiškėjos prašymas atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A-1202-858/2017 turi būti vertinamas vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) normomis, galiojančiomis nuo 2016 m. liepos 1 d., kadangi prašymas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pateiktas jau po to, kai įsigaliojo Administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymas (Administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 str. 1 d., 8 str. 2 d.), t. y. šiuo atveju turi būti taikytinos nuo 2016 m. liepos 1 d. galiojančios ABTĮ nuostatos, reglamentuojančios proceso atnaujinimą. Nurodytoje ABTĮ redakcijoje įtvirtintas proceso atnaujinimo institutas pagal savo paskirtį ir tikslus, kurių siekė įstatymų leidėjas, yra išimtinė procedūra, kuri taikoma tik ypatingais atvejais (siekiant pašalinti tam tikrus akivaizdžius ir esminius pažeidimus, padarytus sprendžiant bylą) bylose, užbaigtose įsiteisėjusiu teismo priimtu baigiamuoju aktu, griežtai laikantis ABTĮ IV dalyje nustatytų proceso atnaujinimo sąlygų bei tvarkos ir negali būti tapatinamas su apeliaciniu procesu, kuris reglamentuotas ABTĮ III dalies normomis. Bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, proceso atnaujinimas galimas tik per įstatymu apibrėžtą terminą ir tik tais pagrindais, kuriuos numato įstatymas. ABTĮ 161 straipsnio 1 dalis numato, jog prašymo dėl proceso atnaujinimo priėmimo klausimą, taip pat priimtą nagrinėti prašymą dėl proceso atnaujinimo nagrinėja Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pirmininko sudaryta teisėjų kolegija, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pirmininko teikimą nagrinėja didžiausią teisėjo darbo stažą turinčio teisėjo skiriama teisėjų kolegija (ABTĮ 157 str. 2 d.). Atsižvelgus į minėtus išaiškinimus, į tai, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pirmininko 2017 m. birželio 27 d. nutartimi dėl teisėjų kolegijos sudarymo šiai teisėjų kolegijai skirta nagrinėti klausimą dėl Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 25 d. nutarties išaiškinimo (IV t., b. l. 196), nurodytu aspektu tik ir pasisakytina.
Vertindama pateiktą prašymą dėl Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 25 d. nutarties išaiškinimo teisėjų kolegija visų pirma pabrėžia, jog šiam prašymui vertinti vadovaujamasi ABTĮ normomis (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija), galiojusiomis iki 2016 m. liepos 1 d., nes byla apeliacine tvarka pradėta nagrinėti iki įsigaliojo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 str. 1 d., 8 str. 2 d.).
Nors pareiškėja prašo žodinio proceso tvarka išaiškinti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 25 d. nutartį, tačiau tam nėra nustatyta pagrindų (IV t., b. l. 193-195). Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – EŽTT) ne kartą yra pažymėjęs, kad posėdžiai, kurie vyksta tik pirmojoje ir vienintelėje instancijoje, turi vykti žodinio nagrinėjimo forma (žr., pvz., 1990 m. vasario 21 d. sprendimą Håkansson ir Sturesson prieš Švediją (peticijos Nr. 11855/85). Kita vertus, EŽTT taip pat yra konstatavęs, kad pareiga rengti viešą bylos nagrinėjimą nėra absoliuti, jog žodinis bylos nagrinėjimas nėra būtinas, jei bylos šalis aiškiai atsisako tokios savo teisės ir jei byloje nėra viešojo intereso (žr., pvz., EŽTT 2002 m. lapkričio 12 d. sprendimą Döry prieš Švediją (peticijos Nr. 28394/95). Žodinio teismo posėdžio atsisakymas antrojoje ir trečiojoje instancijose gali būti pateisinamas, jeigu pirmojoje instancijoje posėdis vyko žodinio nagrinėjimo forma (žr., pvz., EŽTT 1991 m. spalio 29 d. sprendimą Helmers prieš Švediją (peticijos Nr. 11826/85). Pažymėtina, jog 2012 m. balandžio 17 d. priimtas Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 47, 84, 85, 97, 127, 130, 137, 138, 139, 150, 154 straipsnių pakeitimo ir papildymo ir įstatymo papildymo 47¹ straipsniu įstatymas numato, jog nuo 2012 m. liepos 1 d. apeliacinis skundas bus nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, t. y. nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui nėra privaloma. Taigi teismui nėra privaloma visais atvejais bylą apeliacinės instancijos teisme nagrinėti žodinio proceso tvarka, inter alia ir spręsti ir prašymus dėl priimtos nutarties išaiškinimo. Šiuo atveju pateikto prašymo nagrinėjimui žodinio proceso tvarka nėra nustatyta pagrindų, tokių pagrindų buvimo nepagrindė ir pareiškėja, todėl pateiktas prašymas nagrinėtinas rašytinio proceso tvarka (ABTĮ 94 str. 3 d., 133 str.).
Pasisakant dėl prašymo išaiškinti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 25 d. nutartį, pabrėžtina, kad ABTĮ 94 straipsnio 3 dalis numato, jog, kol neįvykdytas, bylos šalių prašymu teismas turi teisę išaiškinti savo priimtą sprendimą, tačiau nekeisdamas jo turinio.
Teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra suformavęs pirmiau minėtos ABTĮ normos taikymo praktiką.
Visų pirma pastebėtina, jog išaiškinti teismo sprendimą gali tik pats jį priėmęs teismas, todėl atitinkamas bylos šalių prašymas turi būti pateikiamas būtent sprendimą priėmusiam teismui. Tačiau ABTĮ 94 straipsnio 3 dalis nesieja teismo sprendimo išaiškinimo su tokios pačios sudėties teismo kolegija, kuri nagrinėjo bylą ir priėmė prašomą išaiškinti teismo sprendimą. Atitinkamai, nustačius, kad konkretus teisėjų kolegijos narys dėl tam tikrų objektyvių priežasčių negali nagrinėti pateikto prašymo, teisėjų kolegijos pakeitimas galimas ir tai nebus laikoma procesinių teisės normų pažeidimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. liepos 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-525-459/2009).
Antra vertus, pažymėtina, jog teismo sprendimas turi būti aiškinamas esant ABTĮ numatytiems pagrindams. Pagal ABTĮ 94 straipsnio 3 dalies normos prasmę sprendimo išaiškinimas (nekeičiant jo turinio) yra būtinas, kai teismo priimtas ir įsiteisėjęs sprendimas tiesioginių teisinių pasekmių atsiradimo aspektu gali būti traktuojamas nevienareikšmiškai. Todėl sprendžiant šalių (šalies) prašymo išaiškinti teismo sprendimą pagrįstumo klausimą, yra būtina atskirti atvejus, kai prašoma išaiškinti (papildyti ar patikslinti) teismo priimto sprendimo motyvaciją (ABTĮ 87 straipsnio taikymo požiūriu, motyvuojamąją sprendimo dalį) ir kai kilus abejonėms dėl sprendimo (ABTĮ 87 straipsnio taikymo požiūriu, rezoliucinės jo dalies aiškumo) prašoma išaiškinti, kaip jis turi būti vykdomas. Toks atskyrimas yra būtinas, nes pirmuoju atveju kalbama apie sprendimo turinio pakeitimą, o tai ABTĮ 94 straipsnio 3 dalies taikymo prasme yra neleistina; antruoju – apie priimto sprendimo neaiškumų jo vykdymo stadijoje pašalinimą, o tam ir yra skirta ABTĮ 94 straipsnio 3 dalis. Pažymėtina, kad priimto sprendimo išaiškinimo būtinumas (antrasis iš nurodytų atvejų) yra suponuojamas šio sprendimo rezoliucinės dalies nepakankamo aiškumo, kalbant apie tiesioginį prašomo išaiškinti sprendimo taikymą, t. y. tokio išaiškinimo tikslas negali būti tolimesnės situacijos aiškinimas teismo sprendimo galimų pasekmių atsiradimo aspektu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. liepos 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-525-459/2009; 2009 m. rugsėjo 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. N-444-2663/2009 („Administracinė jurisprudencija“, 2009, Nr. 18, p. 315-318). Nuostata, kad aiškinant neturi būti keičiamas sprendimo turinys, be kita ko, reiškia ir tai, jog aiškindamas savo sprendimą teismas negali jo turinio aiškinti taip, kad būtų pakeista sprendimo esmė, be kita ko, argumentai bei motyvai, kuriais priimtas sprendimas, taip pat jį priėmęs teismas negali išeiti už byloje, kurioje priimtas aiškinamas sprendimas, išspręstų klausimų ribų, t. y. aiškinti to, ko jis toje administracinėje byloje netyrė ir nekonstatavo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. balandžio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-556- 200/2009).
Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į nurodytą reguliavimą, įvertinusi pareiškėjos pateikto prašymo turinį ir išsakytus argumentus, sprendžia, kad pareiškėja prašo išaiškinti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 25 d. nutarties, priimtos administracinėje byloje Nr. A-1202-858/2017, motyvuojamąją, o ne rezoliucinę dalį. Pareiškėja nesutinka su priimtu teismo sprendimu, teigia, kad priimtas sprendimas jai nėra suprantamas, nepagrįstai byla buvo nagrinėjama rašytinio proceso tvarka, jai nesudarant galimybės pasisakyti, taip pat nebuvo vadovautasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. kovo 21 d. sprendime administracinėje byloje Nr. eI-4-822/2017 pateiktais išaiškinimais, byloje buvo neatsakyta į visus klausimus, palikta neaiškumų, taip paliekant ginčą neišspręstą. Tačiau, kaip matyti iš Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 25 d. nutarties rezoliucinės dalies, ja buvo atsisakyta tenkinti pareiškėjos apeliacinį skundą, o pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriuo buvo netenkintas pareiškėjos skundas, paliktas nepakeistas, taigi aptariamos nutarties rezoliucinė dalis yra aiški ir dėl jos turinio nekyla jokių abejonių. Šiuo požiūriu teismo sprendimo rezoliucinė dalis yra nedviprasmiška ir nereikalauja papildomo išaiškinimo.
Iš administracinėje byloje pateikto prašymo matyti, kad pareiškėja iš esmės nesutinka su paties ginčo sprendimu (IV t., b. l. 193-195). Kaip jau buvo minėta, ABTĮ 94 straipsnio 3 dalis nenumato galimybės išaiškinti motyvuojamąją teismo nutarties dalį, nes tai reikštų teismo nutarties turinio pakeitimą. ABTĮ 94 straipsnio 1 dalis taip pat imperatyviai numato, jog, paskelbus byloje sprendimą, priėmęs sprendimą teismas neturi teisės pats jį panaikinti ar pakeisti. Teismo sprendimo išaiškinimo instituto paskirtis – padėti administracinės bylos šalims (pareiškėjui ir atsakovui) tinkamai suvokti teismo sprendimą jo vykdymo aspektu, teismo sprendimo išaiškinimas nėra skirtas papildomai ar pakartotinai pasisakyti dėl jau išnagrinėto ginčo esmės ar plačiau paaiškinti teismo priimtą sprendimą. Šiuo atveju tai lemia, kad papildomas pasisakymas dėl ginčo esmės, pareiškėjos nurodytų faktinių aplinkybių, išsamesnis ginčo sprendimo aptarimas nėra galimas.
Remdamasi tuo, kas nurodyta, teisėjų kolegija pareiškėjos prašymo dėl Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 25 d. nutarties išaiškinimo netenkina.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (2000 m. rugsėjo 19 d. įstatymo Nr. VIII-1927 redakcija) 94 straipsnio 3 dalimi, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjos V. Z. prašymo dėl Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 25 d. nutarties išaiškinimo netenkinti.
Nutartis neskundžiama.