Panevėžio apylinkės teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjęs civilinę bylą dėl skolos priteisimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys tenkinamas.

Pateiktais į bylą dokumentais bei atstovų paaiškinimais nustatyta, jog pagal atsakovo pateikta autotransporto paslaugų sutartį-užsakymą (duomenys neskelbtini), sudarytą 2012-09-21, ieškovas kaip vežėjas iš Rusijos Federacijos Nižnekamsko miesto į Lietuvos Respubliką pervežė padangų krovinį. Dėl prekių pervežimo kokybės, terminų ir pan. pretenzijos nereiškiamos( b.l.21-24). Pagal CMR duomenis krovinys pasikrautas 2012-09-25, o iškrautas pas atsakovą Lietuvoje 2012-10-01. Ieškovas sąskaitą-faktūrą apmokėjimui išrašė dar iki krovinio iškrovimo 2012-09-28 ( b.l.20). Sutartyje nustatyta, kad už pervežimą apmokama sutartine kaina 3400 Lt bei, kad ši suma atlyginama pateikiant naujas krovininių automobilių padangas pagal vežėjo poreikį tarpusavio sutarimu suderintomis kainomis per 20 dienų po sąskaitos ir CMR originalo gavimo dienos ( sutarties 4.1 ir 4.2). Ieškovo atstovo paaiškinimu, kurio neneigia ir atsakovo atstovas, nustatyta, jog apie pervežimo poreikį atsakovas skelbė internete, į skelbimą atsiliepė ieškovas, užsakymas buvo pateiktas ir priimtas telefonu, ieškovas atsakovui nurodė vežimą atliksiančio vairuotojo ir automobilio duomenis, tada atsakovas, įrašęs šiuos duomenis, pateikė ieškovui aukščiau paminėtą užsakymą. Iki šio užsakymo ieškovas bent tris kartus yra atlikęs vežimus pagal atsakovo užsakymus, už vežimus atsiskaityta, nė vienu iš šių atvejų užsakymuose atsiskaitymas daiktais nebuvo nustatytas.

Ieškovas atliko krovinio pervežimą už atlyginimą , taigi šalis sieja krovinio vežimo sutartis ( CK 6.808 str.).Kadangi krovinio siuntėjo ir gavėjo vietos yra skirtingose valstybėse, pervežimas yra tarptautinis ir jo sąlygas reguliuoja Ženevos 1956 m. Tarptautinio krovinių vežimo keliais sutarties konvencijos (CMR) sąlygos. Nors nė viena šalių ja nesiremia, teismas turi pareigą tinkamai taikyti teisinį reglamentavimą ir vertina ginčą atsižvelgdamas ir į CMR reikalavimus. Į tai yra atkreipęs dėmesį kasacinis teismas LIETUVOS AUKŠČIAUSIOJO TEISMO TEISĖJŲ SENATO 2001 m. birželio 15 d. NUTARIME Nr. 31 „Dėl Lietuvos teismų praktikos, taikant Ženevos 1956 m. Tarptautinio krovinių vežimo keliais sutarties konvenciją (CMR)“ 8 p., kad nepriklausomai nuo to, ar byloje dėl tarptautinių pervežimų dalyvaujantys asmenys grindžia savo reikalavimus CMR konvencija ar CK arba kitais norminiais aktais, teismas turi taikyti normą, atitinkančią išdėstyto reikalavimo pagrindą. Pagal 6 ir 7 p. CMR konvencija numato ypatingas taisykles, kurių nenustato joks kitas teisės aktas. Bet ne visiems iš konkretaus tarptautinio pervežimo pagal CMR konvenciją atsiradusiems santykiams taikomos CMR konvencijos nuostatos, o tik tiems, kurie joje reglamentuoti .CMR konvencijoje nėra sureguliuoti tokie klausimai, kaip: vežėjo atsakomybė už transporto priemonės nepateikimą, vežėjui suteikiama teisė palikti jo vežamą krovinį kaip užstatą arba jį areštuoti, pavojingų krovinių vežimo specifika, muitinės procedūrų atlikimas pervežimo metu, vežėjo regreso tvarka savo darbuotojams ir agentams, transporto priemonių nuoma ar panauda pervežimams ir kt. Tokie ginčai spręstini pagal nacionalinius įstatymus ar kitus specialius tarptautinės teisės aktus. Jei vežimo sutarčiai yra taikytina CMR konvencija, tai ji turi būti taikoma ne tik ieškiniams, kurie yra reiškiami vežėjams, bet ir vežėjo ieškiniams, tarp jų ir jo reikalavimams dėl atlyginimo už pervežimą.

Iš pasakyto daroma išvada, jog byloje kilo ginčas tik dėl apmokėjimo už vežimą, o šis klausimas CMR nereglamentuojamas, todėl, nesant tokio reglamentavimo, taikomos CK normos reglamentuojančios vežimą bei bendruosius sutarčių principus.

Pagal CK 6.813 str.1 d. už krovinių, keleivių ir bagažo vežimą imamas užmokestis, kurį nustato šalys susitarimu, jeigu įstatymas nenustato ko kita. Įstatymas nenustato užmokesčio dydžio, nes vežimas atliktas ne viešuoju transportu bei nedraudžia atsiskaitymo ne tik pinigais, todėl toks mokėjimas pats savaime įstatymo normoms neprieštarauja.

Sykiu teismas daro išvadą ,kad šiuo konkrečiu atveju yra pagrindas priteisti užmokestį už vežimą pinigais bent dėl dviejų priežasčių.

I.Teismas daro išvadą, jog yra pagrindas sutarties sąlygą dėl atsiskaitymo formos pripažinti siurprizine, todėl negaliojančia, ir atitinkamai šalių neįpareigojančia.

CK 6.186 str.nustato, jog negalioja netikėtos (siurprizinės) sutarčių standartinės sąlygos, t. y. tokios, kurių kita šalis negalėjo protingai tikėtis būsiant sutartyje. Netikėtomis (siurprizinėmis) nelaikomos sutarties sąlygos, su kuriomis šalis aiškiai sutiko, kai jos tai šaliai buvo tinkamai atskleistos. Sprendžiant, ar sąlyga yra netikėta (siurprizinė) ar ne, reikia atsižvelgti į jos turinį, formuluotę bei išraiškos būdą.

Teorijoje ir praktikoje aiškinama ,kad CK 6.186 straipsnyje įtvirtintų nuostatų tikslas – nustatyti papildomas garantijas šaliai, kuri sudaro sutartį prisijungimo būdu pagal kitos šalies parengtas standartines sąlygas. CK 6.186 straipsnio 1 dalis gali būti taikoma tik tada, kai yra dvi sąlygos: pirma, standartines sutarties sąlygas parengusi šalis neįvykdė CK 6.185 straipsnio 2 dalyje nurodytos pareigos, t. y. nesudarė tinkamos galimybės kitai šaliai susipažinti su standartinėmis sąlygomis; antra, sąlygos, su kuriomis prisijungusi šalis aiškiai nesutinka, yra netikėtos, t. y. tokios, kurių ji negalėjo protingai tikėtis būsiant ateityje. Sprendžiant, konkreti sąlyga yra netikėta (siurprizinė) ar ne, reikia atsižvelgti į jos turinį, formuluotę, išraiškos būdą (CK 6.168 straipsnio 2 dalis). Be to, turi būti atsižvelgiama į prisijungusios sutarties šalies patirtį, tarp šalių susiklosčiusius santykius, kitas aplinkybes, taip pat teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus (CK 1.5 str.).

Šiuo atveju ieškovas aiškina, jog gavus užsakymą telefonu ir jį priimant, nebuvo kalbos apie atsiskaitymą ne pinigais, o gavus faksu patį tekstą, jis neatkreipė dėmesio, jog įrašyta mokėjimo daiktais, o ne pinigais, sąlyga.

Šį teiginį teismas laiko įrodytu. Atsakovo atstovas neneigia, kad užsakymas pradžioje buvo pateiktas ir derinta telefonu, pripažįsta, jog sutarties sąlygas raštu rengė ir pateikė atsakovas, kad išsamios sutarties sąlygos ieškant užsakymo internete nebuvo paskelbtos. Labiausia tikėtina, jog dėl užsakymo priėmimo vykdymui , taigi ir mokėjimo dydžio, nes ieškovas nurodė vairuotojo ir automobilio duomenis, kuriuos atsakovas įrašė į užsakymą ir detalus tekstas, buvo susitarta telefonu , o tik paskui užsiųstas užsakymo tekstas. Taigi, sutarties standartinės sąlygos prie kurių ieškovas prisijungė, nebuvo jam pateiktos raštu iki užsakymo priėmimo.

Ieškovas teigia, kad jis nėra vykdęs ir nevykdo užsakymų atsiskaitant ne pinigais. Jo teigimu tokia praktika vežimuose apskritai negirdėta ir netaikoma. Atsakovas įrodymų, jog tokia atsiskaitymo su vežėjais praktika būtų įprasta ar nereta, ar bent taikoma neteikė.

Atsižvelgiant į pasakytą, tai , jog užsakymas pateiktas bei priimtas telefonu, kad užsakymo sąlygas raštu parengė ir pateikė atsakovas, o ieškovas prie jo prisijungė, kad tokia atsiskaitymo praktika neįprasta, kad prieš tai vykdant tarp šalių vežimus buvo formos požiūriu pateikiami analogiški užsakymai, kuriuose nenumatyta atsiskaitymo natūra sąlygos ,jie buvo apmokami pinigais teismas daro išvadą, kad 4.2 sutarties sąlyga dėl apmokėjimo formos buvo ieškovui netikėta ( siurprizinė).

Nėra pagrindo išvadai, jog ieškovas aiškiai sutiko su pateiktąja sąlyga kai ji buvo atskleista( kai gavo užsakymo tekstą faksu). Į tą rodo faktas, kad sąskaita- faktūra apmokėjimui buvo pateikta dar net nepateikus krovinio iškrovimui, o specifikacija padangoms įsigyti apskritai nebuvo pateikta. Jeigu ieškovas būtų sutikęs su apmokėjimo padangomis sąlyga, šių veiksmų atlikimas ( neatlikimas) būtų nelogiški, labiausia tikėtina, jog tai susitarus , prieš vykdant užsakymą šalys būtų suderinę dėl padangų, jų kainų ir pan.

Sutinkamai su CK 1.78 str., sandoris laikomas niekiniu, jeigu jis, vadovaujantis įstatymais, negalioja, nepaisant to, yra ar ne teismo sprendimas pripažinti jį negaliojančiu. Šalys negali niekinio sandorio patvirtinti. Pagal CK 1.80 str. imperatyvioms įstatymo normoms prieštaraujantis sandoris yra niekinis ir negalioja. Pagal CK 1.78 str.5 d. niekinio sandorio teisines pasekmes ir niekinio sandorio faktą teismas konstatuoja ex officio (savo iniciatyva).

Kadangi netikėtos ( siurprizinės) sąlygos negalioja pagal įstatymą ( CK 6.186 str.1 d.), taigi, jos prieštarauja imperatyviems įstatymo reikalavimams, o dėl to teismas gali spręsti nepaisant šalies reikalavimo, dėl sutarties 4.2 negaliojimo teismas pasisako savo iniciatyva.

Sąlygą pripažįstant negaliojančia kitų sutarties dalių galiojimas nekelia abejonių ( CK 1.96 str.).

II. Be to, būtų pagrindas netaikyti sutarties 4.2 tiesiogiai taip kaip ji suformuluota raštu nesvarstant dėl jos prieštaravimo imperatyviems įstatymo reikalavimams, atsižvelgiant į sutarčių aiškinimo taisykles.

CK 6.193 str. nustato sutarčių aiškinimo taisykles ir skelbia, jog sutartys turi būti aiškinamos sąžiningai. Aiškinant sutartį, pirmiausia turi būti nagrinėjami tikrieji sutarties šalių ketinimai, o ne vien remiamasi pažodiniu sutarties teksto aiškinimu. Jeigu šalių tikrų ketinimų negalima nustatyti, tai sutartis turi būti aiškinama atsižvelgiant į tai, kokią prasmę jai tokiomis pat aplinkybėmis būtų suteikę analogiški šalims protingi asmenys. Visos sutarties sąlygos turi būti aiškinamos atsižvelgiant į jų tarpusavio ryšį, sutarties esmę ir tikslą bei jos sudarymo aplinkybes. Aiškinant sutartį, reikia atsižvelgti ir į įprastines sąlygas, nors jos sutartyje nenurodytos. Jeigu abejojama dėl sąvokų, kurios gali turėti kelias reikšmes, šioms sąvokoms priskiriama priimtiniausia, atsižvelgiant į tos sutarties prigimtį, esmę bei jos dalyką, reikšmė. Aiškinant sutartį, taip pat turi būti atsižvelgiama į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių tarpusavio santykių praktiką, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir papročius. Būtinas sąžiningas aiškinimas, nagrinėjami tikrieji šalių ketinimai, jeigu tikrųjų ketinimų negalima nustatyti, sutartis aiškinama “protingo asmens” akimis, atsižvelgiama į sutarties sąlygų tarpusavio ryšį, sutarties esmę ir tikslą bei jos sudarymo aplinkybes, neaiškiai sąvokai priskiriama priimtiniausia reikšmė, atsižvelgiant į sutarties prigimtį, esmę bei jos dalyką, o sąlygos dėl kurių abejojama aiškinamos jas pasiūliusios šalies nenaudai ir jas priėmusios šalies naudai.

Ieškovas teigia, jog atsiskaitymo natūra būdas jo suprantamas tik kaip viena iš galimų atsiskaitymo alternatyvų, o pasak atsakovo- toks atsiskaitymas esąs vienintelis būdas .Teismo nuomone, atsakovas pateikiamas sutarties aiškinimo būdas klaidingas. Jis kaip aukščiau paminėta neatitinka susiklosčiusiai tarp šalių ir vežimo verslo praktikai. Ieškovas teigia niekada nepirkęs iš atsakovo padangų, nes turi kitą priimtinesnį jų tiekėją. Su užsakymu ar kitu laiku atsakovas nepateikė ieškovui patrauklių komercinių pasiūlymų dėl padangų, todėl negalima teigti ,jog ieškovui buvo pateiktos tokios sąlygos, kad jis norėjo ar buvo suinteresuotas dėl tokio užsakymo keisti esamą tiekėją į kitą. Pagal 4.2 p. tekstą padangos pateikiamos „pagal vežėjo poreikį“. Ieškovas teigia tokio poreikio neturėjęs, įrodymų, jog jį būtų atsakovui išreiškęs šis neteikė. Išsireiškimas „pagal vežėjo poreikį“ reiškia , kad jį turi suformuluoti ieškovas .Pagal atsakovo suvokimą, kad atsiskaityti turima tik parduodant naujas padangas, išeitų, kad ieškovas privalo priimti atsiskaitymą padangomis netgi tada, kai jis neturi joms poreikio, jų tiesiog nereikia, nes priešingu atveju su juo apskritai bus neatsiskaityta. Teismo nuomone, toks valios primetimas prieštarauja sąžiningumo ir protingumo principams ( CK 1.5 str.).

Dėl pasakyto daroma išvada, jog sutartimi šalys nesiekė susitarti ir nesusitarė dėl atsiskaitymo už vežimo paslaugą tik padangomis, o pastarasis būdas vertinamas tik kaip galima atsiskaitymo forma.

Šalys - verslininkai, reikalavimas ( prievolė)-piniginis, todėl, ieškinį tenkinant, iš atsakovo priteistinos 6 proc, dydžio procesinės palūkanos ( CK 6.37.,6.210 str.).

Ieškinį patenkinus, ieškovui priteistinos jo patirtos bylinėjimosi išlaidos- sumokėtas žyminis mokestis bei vertimo, o iš atsakovo valstybei—procesinių dokumentų įteikimo išlaidos ( CPK 92-98 str.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos CPK 268-270 str., teismas

nusprendžia:

ieškinį tenkinti visiškai.

Priteisti iš A. B. firmos“Proteka“, kodas 168651545, UAB“Utvyta“ ,kodas 184208951, naudai 3400 ( trys tūkstančiai keturi šimtai) Lt skolą , 6 procentų dydžio metines palūkanas, skaičiuojamas nuo teismo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos – 2012-12-12 iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 102 Lt žyminio mokesčio ir 47,66 Lt vertimo išlaidoms atlyginti.

Šalių sudarytos vežimo sutarties 4.2 punktą pagal autotransporto paslaugų sutartį-užsakymą (duomenys neskelbtini),sudarytą 2012-09-21, laikyti niekiniu.

Priteisti iš A. B. firmos“Proteka“,kodas 168651545, valstybės naudai 36 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, sumokant į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie LR FM, įmonės kodas 188659752, atsiskaitomąją sąskaitą Nr. LT24 7300 0101 1239 4300 banke ,,Swedbank“, AB, banko kodas 73000, įmokos kodas 5660.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas Panevėžio apygardos teismui paduodant apeliacinį skundą Panevėžio miesto apylinkės teisme.