Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Lemežio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Vladislavo Lenčiko, Lauretos Ulbienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo N. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. birželio 26 d. nuosprendžio, kuriuo jis nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 284 straipsnio 1 dalį laisvės apribojimu 6 mėnesiams, įpareigojant per visą bausmės vykdymo laikotarpį būti namuose nuo 22.00 val. iki 6.00 val., jeigu tai nėra susiję su darbu ar mokymusi, dirbti arba tęsti mokslą ir be bausmę vykdančios institucijos žinios nekeisti gyvenamosios vietos.

Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į bausmės laiką įskaitytas laikino sulaikymo laikas nuo 2015 m. rugsėjo 23 d. 23.50 val. iki 2015 m. rugsėjo 24 d. 14.29 val. (viena diena), vieną sulaikymo dieną prilyginant dviem laisvės apribojimo dienoms.

N. M. paskirta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti – palikta galioti iki nuosprendžio vykdymo pradžios.

Vilniaus teritorinės ligonių kasos civilinis ieškinys patenkintas visiškai ir priteista solidariai iš E. D. ir N. M. civiliniam ieškovui Vilniaus teritorinei ligonių kasai 55,90 Eur turtinės žalos atlyginimo.

Civilinio ieškovo R. Č. civilinis ieškinys dėl žalos atlyginimo paliktas nenagrinėtu.

Skundžiamu nuosprendžiu taip pat nuteistas E. D. (E. D.), jo atžvilgiu apeliacinių skundų negauta.

Aprašomoji dalis

nustatė:

N. M. ir E. D. nuteisti už tai, kad 2015 m. rugsėjo 23 d., apie 22.35 val., veikdami kartu, būdami apsvaigę nuo alkoholio (E. D. nustatytas 1,88 promilių, N. M. - 1,40 promilių girtumas), viešoje vietoje, įžūliu elgesiu, pasireiškusiu tuo, kad prie (duomenys neskelbtini) namo, Vilniuje, stebint kitiems asmenims, paprašius R. Č. cigarečių, o šiam atsakius, kad neturi, E. D. tyčia vieną kartą spyrė pastarajam į veidą, o šiam pradėjus bėgti, E. D. ir N. M. pasivijo R. Č., pargriovė ant žemės ir spardė kojomis, sudavė ne mažiau 10 smūgių į įvairias kūno vietas, tuo padarydami nukentėjusiajam R. Č. kraujosruvas ir odos nubrozdinimus dešinės akies srityje, dešinėje ausyje, krūtinėje, dešinėje alkūnėje ir dešiniame kelyje, t. y. nežymų sveikatos sutrikdymą, tokiais įžūliais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai bei sutrikdė visuomenės rimtį.

Šiais veiksmais E. D. ir N. M. padarė nusikaltimą, numatytą BK 284 straipsnio 1 dalyje.

Teismo posėdyje nuteistasis N. M. bei jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti ir N. M. išteisinti, prokurorė prašė nuteistojo apeliacinį skundą atmesti, nuosprendį palikti nepakeistą.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo N. M. apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliacinis skundas nagrinėjamas paduoto skundo ribose, t. y. teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde (BPK 320 straipsnio 3 dalis).

Nuteistasis N. M. teigia, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertino taisykles ir nepagrįstai jį nuteisė pagal BK 284 straipsnio 1 dalį.

Apeliacinės instancijos teismas ištyręs byloje esančią medžiagą, priimtą nuosprendį, apeliacinio skundo argumentus daro išvadą, kad apylinkės teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė nuteistajam N. M. inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, nuosprendyje nuosekliai išdėstė įrodymus, tinkamai juos įvertino laikydamasis BPK 20 straipsnio reikalavimų ir pagrįstai N. M. pripažino kaltu padarius BK 284 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką. Pirmosios instancijos teismas savo išvadas grindė įrodymais, kurie vertinami remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtintomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus – vidinis įsitikinimas – turi būti pagrįsta išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Nuteistasis ginčija atskirų bylos duomenų įrodomąją reikšmę, o pirmosios instancijos teismas, kaip to reikalaujama BPK 20 straipsnio 5 dalyje, vertino ne tik kiekvieną įrodymą atskirai, bet ir jų visumą, nurodė, kuriais įrodymais grindžiama nuteistojo kaltė, o kurie įrodymai atmetami. Tokiu būdu vertinant įrodymus abejonių dėl nuteistojo kaltės nekyla. Vien tai, kad nuteistasis nesutinka su skundžiamame nuosprendyje padarytomis teismo išvadomis, kitaip (subjektyviai) interpretuodamas byloje surinktus įrodymus ir savaip juos vertindamas, nėra pagrindas tenkinti jo apeliacinį skundą.

BK 284 straipsnio 1 dalis nustato baudžiamąją atsakomybę tam, kas viešoje vietoje įžūliu elgesiu, grasinimais, patyčiomis arba vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarką. Jie gali būti ir chuliganiški, bet gali būti ir asmeniniai. Veikos kvalifikavimą pagal BK 284 straipsnį lemia šie objektyvieji nusikaltimo sudėties požymiai: padarytos veikos (veiksmų) pobūdis, kilę padariniai ir nusikaltimo padarymo vieta. Nusikaltimo padarymo vieta yra viešoji vieta. Viešoji vieta yra viešoji erdvė, į kurią turi teisę patekti kiti asmenys be kaltininko leidimo ir kurioje būnant asmeniui keliami tam tikri elgesio reikalavimai, o būtent gerbti ir nepažeisti kitų žmonių teisių, rimties, netrukdyti jiems. Nusikalstamo elgesio padariniai šiuo atveju yra viešosios rimties ar tvarkos sutrikdymas. Vienas iš būdų, kuriuo gali būti sutrikdoma visuomenės rimtis ar tvarka, yra fizinio smurto panaudojimas prieš kitą asmenį viešoje vietoje.

N. M. kaltę dėl nusikalstamos veikos padarymo įrodo nukentėjusiojo R. Č. pareiškimas, jo parodymai ikiteisminio tyrimo metu ir pirmosios instancijos teisme, liudytojų K. B., R. I. parodymai, specialisto R. R. išvada apžiūros protokole ir paaiškinimai pirmosios instancijos teisme, policijos registruojamų įvykių registro duomenys, policijos pareigūnų tarnybiniai pranešimai, asmens parodymo atpažinti pagal nuotrauką protokolai, nukentėjusiojo ir liudytojos K. B. parodymų patikrinimo vietoje protokolai, asmens blaivumo patikrinimo rezultatai ir kita bylos medžiaga.

Apeliacinės instancijos teismas, išanalizavęs bylos medžiagą, daro išvadą, kad N. M. kaltė dėl BK 284 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymo yra neabejotinai įrodyta ikiteisminio tyrimo ir bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu duotais nuosekliais nukentėjusiojo R. Č. parodymais apie tai, kad 2015 m. rugsėjo 23 d., apie 22.45 val. jis su sugyventine K. B. prisėdo ant suoliuko prie (duomenys neskelbtini) namo. Prie jų priėjo du jaunuoliai ir paprašė cigaretės. Jis atsakė, kad neturi. Po 5 minučių priėjo minėti du vaikinai ir dar du jaunuoliai (iš viso keturi) ir pasakė, kad jis meluoja, nors cigarečių jis tikrai neturėjo. Tuomet vienas iš jaunuolių (E. D.) spyrė jam į veidą. Tada R. Č. pradėjo bėgti, o jie dviese (E. D. ir N. M.) pradėjo jį vytis, pasiviję pargriovė ant žemės ir pradėjo spardyti. Pašaliniai žmonės iškvietė policiją. Įvykio metu jam buvo sumušta galva ir visas kūnas (t. 1, b. l. 29, 32, t. 2, b. l. 173-175). Parodymų patikrinimo vietoje metu nukentėjusysis nurodė analogiškas aplinkybes ir parodė įvykio vietą (t. 1, b. l. 42-45). 2015 m. rugsėjo 23 d. pareiškime nukentėjusysis R. Č. taip pat išsamiai nurodė nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes (t. 1, b. l. 13).

Liudytoja K. B. ikiteisminio tyrimo metu ir bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme patvirtino, kad su R. Č. sėdint ant suoliuko priėjo du vaikinai ir paprašė cigaretės. Jiems atsakius, kad cigarečių neturi, vaikinai išėjo. Po kažkurio laiko, maždaug po 5 minučių prie jų praėjo 4 vaikinai. Tada vienas vaikinas (E. D.) pasakė, kad jie pamelavo ir koja spyrė R. Č. į kairę akį. Po smūgio R. Č. atsikėlė ir pradėjo bėgti, o du vaikinai (E. D. ir N. M.) puolė jį vytis. Kiti du vaikinai liko stovėti su ja, jie nieko nedarė. Pabėgęs apie 30 m R. Č. atsidūrė kiemo viduryje, tačiau jai jį užstojo krūmai. Išgirdusi jo riksmus K. B. pradėjo bėgti link jo. Bėgdama pamatė, kad jis guli ant žemės, o nusiviję vaikinai jį spardo (t. 1, b. l. 71, t. 2, b. l. 175-176). Parodymų patikrinimo vietoje metu liudytoja K. B. nurodė analogiškas aplinkybes ir parodė įvykio vietą (t. 1, b. l. 65-67).

Vyriausiojo patrulio A. G. 2015 m. rugsėjo 23 d. tarnybiniame pranešime nurodyta, kad patruliuojant apie 22.40 val. gavo pranešimą, kad prie (duomenys neskelbtini) namo 4 vaikinai sumušė vyrą ir pasišalino link Akropolio. Jiems važiuojant Ozo gatve pastebėjo stotelėje stovinčius pagal pranešime nurodytus požymius atitinkančius tris vaikinus, kurie pamatę policijos automobilį pradėjo bėgti į įvairias puses. Jo kolega N. R. puolė vytis vieną vaikiną, o jis sulaikė kitus du įtariamuosius, kurie apibėgę spaudos kioską įsėdo į maršrutinį autobusą Nr. 56. Kaip vėliau paaiškėjo, tai buvo E. D. ir N. M.. Trečiojo įtariamojo sulaikyti nepavyko (t. 1, b. l. 19). Analogiški duomenys nurodyti ir vyriausiojo patrulio N. R. 2015 m. rugsėjo 23 d. tarnybiniame pranešime (t. 1, b. l. 19).

2015 m. lapkričio 30 d. apžiūros protokole Valstybinės teismo medicinos tarnybos Vilniaus skyriaus teismo medicinos ekspertas R. R. konstatavo, kad R. Č. nustatytos kraujosruvos ir odos nubrozdinimai dešinės akies srityje, dešinėje ausyje, krūtinėje, dešinėje alkūnėje ir dešiniame kelyje. Sužalojimai padaryti kietu buku daiktu, galimai aptariamo įvykio metu, t. y. 2015 m. rugsėjo 23 d., ir vertinami nežymiu sveikatos sutrikdymu (t. 1, b. l. 80-83).

Nors apeliantas nurodo, kad ikiteisminio tyrimo metu buvo padaryti šiurkštūs BPK pažeidimai, kadangi atpažinimo procedūra vyko pažeidžiant BPK reikalavimus bei kaltinamojo teises, todėl teismas turėjo laikyti ją niekine ir nepripažinti šių duomenų įrodymais. Nukentėjusysis R. Č. ir įvykio metu šalia buvusi liudytoja K. B. asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką metu neabejotinai atpažino, kad nukentėjusįjį sumušė būtent E. D. ir N. M.. Nukentėjusysis N. M. atpažino iš veido bruožų visumos, kurių negalėjo konkrečiai nurodyti, kadangi nemoka apibūdinti žmogaus veido, tačiau būtent jis buvo apsirengęs juoda striuke su baltos spalvos juostomis (t. 1, b. l. 34-37, 52). Liudytoja K. B. N. M. atpažino iš veido bruožų visumos, šukuosenos ir tamsių akių, nurodė, jog būtent jis buvo apsirengęs juoda striuke su baltos spalvos juostomis ant rankovių. Šis vaikinas spardė kojomis R. Č., o ne buvo pasilikęs šalia liudytojos (t. 1, b. l. 57-60, 71). Pažymėtina ir tai, kad atpažinimai pagal asmens nuotrauką vyko praėjus dviem savaitėms po įvykio, kai policijos įstaigoje E. D. ir N. M. nebuvo, kadangi jie 2015 m. rugsėjo 24 d. buvo paleisti iš sulaikymo (t. 1, b. l. 100, 102, 133, 135). Be to, pirmosios instancijos teisme nukentėjusysis ir liudytoja patvirtino, kad būtent E. D. ir N. M. sumušė R. Č.. Pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo netikėti nukentėjusiuoju R. Č. ir liudytoja K. B., nes byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kad jie norėtų apkalbėti ar pakenkti N. M., nes jo anksčiau nepažinojo, konfliktų su juo neturėjo. Teisėjų kolegija atkreipia apelianto dėmesį, kad teismas priimdamas nuosprendį nesirėmė vien asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką protokolais, o, kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, rėmėsi surinktų duomenų visuma, t. y. teismas įrodymus vertino ne atsietai, bet jungdamas juos į loginę grandinę, gretindamas nukentėjusiojo, liudytojų parodymus su byloje esančiais rašytiniais įrodymais. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, jog nukentėjusysis teigė, jog šiuos vaikinus ne kartą matė (duomenys neskelbtini) mikrorajone (t. 1, b. l. 32, 50), todėl teismui nekyla abejonių, kad R. Č. objektyviai atpažino kaltininkus. Be to, pirmosios instancijos teisme liudytoja apklausta vyr. tyrėja R. I. patvirtino, kad atpažinimo iš nuotraukų metu tiek nukentėjusysis R. Č., tiek liudytoja K. B. neabejotinai atpažino N. M. ir E. D. iš veido bruožų, kaip asmenis kurie sumušė nukentėjusįjį. Gyvai atpažinimo ir akistatos neatliko, nes liudytoja nurodė, jog bijo, kadangi kaltininkai netoli gyvena (t. 3, b. l. 51-52).

Be to, tiek nukentėjusysis R. Č., tiek liudytoja K. B. viso proceso metu kategoriškai tvirtino, kad įvykio dieną vienas iš vaikinų mušęs R. Č. buvo apsirengęs juodos spalvos striuke su baltomis juostomis ant rankovių. Tuo tarpu įtariamasis E. D. savo rašytiniame pareiškime nurodė, kad tokią striukę įvykio dieną dėvėjo būtent N. M. (t. 1, b. l. 130). Pirmosios instancijos teismo posėdyje E. D. patvirtino, kad įvykio metu N. M. buvo apsirengęs juoda striuke su baltu užrašu, kažkas tokio (t. 2, b. l. 172). Juolab, kad ikiteisminio tyrimo metu ir pats N. M. parodė, jog įvykio dieną galėjo vilkėti juodą striukę su trimis baltomis juostomis ant rankovių, kiek atsimena, daugiau niekas iš tą dieną buvusių vaikinų panašios striukės nevilkėjo (t. 1, b. l. 154).

Taigi, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi byloje surinktus įrodymus, nustatė, kad nuteistajam N. M. kaltinimas padarius viešosios tvarkos pažeidimą pasitvirtino. Nukentėjusysis R. Č. viso proceso metu nuosekliai nurodė, kad sužalojimus patyrė būtent nuo E. D. ir N. M. suduotų smūgių. Nukentėjusiojo parodymus patvirtina liudytojos K. B., kuri betarpiškai matė įvykį, nuoseklūs parodymai. N. M. kaltė įrodyta ir kita baudžiamosios bylos medžiaga, todėl konstatuojama, kad jis ir E. D. viešojoje vietoje (daugiabučio namo kieme) pašalinių žmonių akivaizdoje be jokios priežasties (nukentėjusiajam atsakius, kad neturi cigaretės), tyčia sumušė nukentėjusįjį R. Č., padarydami jam nežymų sveikatos sutrikdymą.

Esant tokioms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismas nešališkai ir išsamiai išnagrinėjo visas šios bylos aplinkybes, nepažeidžiant BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų teisingai įvertino teisiamajame posėdyje išnagrinėtų įrodymų visumą, pagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį ir N. M. pripažino kaltu pagal BK 284 straipsnio 1 dalį. Aplinkybė, kad bylos įrodymai įvertinti ne taip, kaip tikėjosi apeliantas, negali būti laikoma BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų pažeidimu.

Apeliaciniame skunde neginčijama paskirtos bausmės rūšis bei dydis ir paskirta bausmė apeliacinės instancijos teismui abejonių nekelia. Pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajam N. M. bausmę, BK 41 straipsnyje ir 54 straipsnyje įtvirtintų bausme siekiamų tikslų bei bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų nepažeidė. Teismas atsižvelgė į jo asmenybę, nusikalstamos veikos pobūdį bei pavojingumo laipsnį, jos padarymo aplinkybes, kaltės formą, padarytą žalą, nukentėjusiojo sveikatos sužalojimo mąstą, į jo atsakomybę lengvinančių nebuvimą bei atsakomybę sunkinančią aplinkybę, kad nusikaltimą padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui. Įvertinusi šias aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas N. M. paskirdamas šešių mėnesių laisvės apribojimo bausmę, parinko jam ne per griežtą bausmę.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes, daro išvadą, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. birželio 26 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo jį naikinti ar keisti.

Rezoliucinė dalis

nutarė:

nuteistojo N. M. apeliacinį skundą atmesti.