Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Antano Ablingio, Romos Sabinos Alimienės (kolegijos pirmininkė) ir Irmanto Jarukaičio (pranešėjas),

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo K. N. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. liepos 11 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo K. N. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl įsakymo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

II.

III.

Apeliaciniame skunde nurodoma, jog pareiškėjas dviejų valstybių piliečiu tapo iki Konstitucinio Teismo nutarimo, priimto 2006 metų lapkričio 13 d., todėl nepagrįstai buvo priimtas Įsakymas, nepagrįstai Vilniaus apygardos administracinis teismas atmetė pareiškėjo skundą dėl Įsakymo panaikinimo. Pareiškėjas pažymi, jog 2010 m. gruodžio 2 d. buvo priimta nauja Pilietybės įstatymo redakcija, kuri iš esmės įsigaliojo 2011 m. balandžio 1 d. Šioje įstatymo redakcijoje kiek kitaip reglamentuojamas dvigubos pilietybės klausimas. Šios redakcijos įstatymo 7 straipsnyje numatyti atvejai, kai Lietuvos Respublikos pilietis gali būti kartu ir kitos valstybės pilietis. Lietuvos Respublikos pilietis gali būti ir kitos valstybės pilietis, jeigu jis atitinka bent vieną iš įstatyme numatytų sąlygų. Pareiškėjo nuomone, jis atitinka Pilietybės įstatymo 7 straipsnio 3 punkte numatytas sąlygas. Remiantis tuo, kad teismo sprendimo priėmimo momentu galiojo pakeistas Pilietybės įstatymas, teismas privalėjo atsižvelgti į galiojančio įstatymo nuostatas. Administraciniuose teisiniuose santykiuose, taip pat kaip ir civiliniuose teisiniuose santykiuose, galioja teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principai, kurie buvo ignoruoti priimant skundžiamą teismo sprendimą. Pareiškėjas pirmosios instancijos teismą informavo apie tai, kad prieš teismo posėdį jam skambino Migracijos departamento specialistai, siūlydami kreiptis į teritorinį skyrių dėl pilietybės grąžinimo, ir tai reiškia, jog Migracijos departamentas pripažįsta pareiškėjo teisę turėti Lietuvos Respublikos pilietybę, tačiau numato biurokratines kliūtis: Pilietybės įstatyme numatyta, kad pilietybė grąžinama Respublikos Prezidento dekretu, tai reiškia, jog pilietybės grąžinimo procesas yra pakankamai ilgas. Pareiškėjo nuomone, teismas neatsižvelgė į tai, kad jo padėtis yra itin komplikuota dėl Įsakymo, kuriuo jis yra pripažintas netekęs Lietuvos Respublikos pilietybės, priėmimo, nes Lietuvos Respublikos pilietybę patvirtinantys dokumentai netekę galios, jis turi tik (duomenys neskelbtini) vidaus pasą, kuris nesuteikia teisės kirsti valstybės sieną, (duomenys neskelbtini) užsienio pasas gali būti išduotas tik (duomenys neskelbtini) per vieną mėnesį (tiek laiko mažiausiai turėtų ten gyventi), leidimas gyventi Lietuvoje jam neišduodamas, nepateikus (duomenys neskelbtini) pilietybės atsisakymo, atsisakyti (duomenys neskelbtini) pilietybės negali nenuvykęs į (duomenys neskelbtini), nes šios valstybės ambasada atsisakė iš pareiškėjo priimti prašymą dėl pilietybės atsisakymo (rašytinių įrodymų negali pateikti, nes (duomenys neskelbtini) ambasada informaciją teikia žodžiu). Pareiškėjo vertinimu, Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 32 straipsnyje įtvirtinta teisė laisvai kilnotis ir pasirinkti gyvenamąją vietą, teisė gyventi Lietuvoje yra pažeidžiamos skundžiamu Įsakymu ir teismo sprendimu, taip pat pažeidžiamas konstitucinis teisėtų lūkesčių principas, nes pareiškėjas yra lietuvis, Lietuvos Respublikos pilietis ir jis niekada neketino ir neketina atsisakyti savo pilietybės. Be to, priimant skundžiamą teismo sprendimą nebuvo atsižvelgta į formuojamą valstybės politiką mažinant emigraciją. Pareiškėjas pažymi, jog Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir EŽTK) 6 straipsnyje yra įtvirtinta asmens teisė į teisingą bylos nagrinėjimą, 8 straipsnyje – asmens teisė į privataus ir šeimos gyvenimo gerbimą, 13 straipsnyje – teisė į veiksmingą teisinės gynybos priemonę. Pažymi, jog palikus galioti teismo sprendimą nebus ginamos pareiškėjo pažeistos teisės, nes, neturėdamas Lietuvos Respublikos pilietybės, jis nebus ginamas Lietuvos Respublikos įstatymų, nebus taikomos piliečio teisės į socialinę apsaugą. Pareiškėjas pabrėžia, jog kreipiantis į teismą jis pagrįstai tikėjosi, kad svarstant jo skundą bus objektyviai išnagrinėtos visos aplinkybės, atsižvelgta į teisės aktų dinamiką, vadovaujamasi ir pareiškėjo nurodytomis teisės normomis.

Migracijos departamentas pabrėžia, jog nagrinėjamu atveju negali būti taikomos Pilietybės įstatymo 1 straipsnio 2 dalies nuostatos, pagal kurias Lietuvos Respublikos pilietis negali būti kartu ir kitos valstybės pilietis, išskyrus asmenis, iki 1940 m. birželio 15 d. turėjusius Lietuvos pilietybę ir ištremtus ar pasitraukusius iš Lietuvos 1940 m. birželio 15 d. – 1990 m. kovo 11d. okupacijų metu. Paaiškina, kad minėta nuostata taikoma tiems asmenims, kurie dar nėra įgyvendinę teisės į Lietuvos Respublikos pilietybę ir turi kitos valstybės pilietybę, t. y. Lietuvos Respublikos piliečiais jie tampa būdami kitos valstybės piliečiais. Tuo tarpu pareiškėjas, jau būdamas Lietuvos Respublikos piliečiu, įgijo (duomenys neskelbtini) pilietybę. Taigi nagrinėjamu atveju turi būti taikomos Pilietybės įstatymo 18 straipsnio, kuris reglamentuoja Lietuvos Respublikos pilietybės netekimą, o ne 1 straipsnio nuostatos. Pažymi, jog iki 2006 m. lapkričio 13 d. Konstitucinio Teismo nutarimo „Dėl teisės aktų, reguliuojančių Lietuvos Respublikos pilietybės santykius, nuostatų atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai” įsigaliojimo galiojusiame Pilietybės įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 1 punkte buvo įtvirtinta nuostata, kad Lietuvos Respublikos pilietis, įgijęs kitos valstybės pilietybę po 2003 m. sausio 1 d., jos nepraranda, jeigu jis yra asmuo, iki 1940 m. birželio 15 d. turėjęs Lietuvos pilietybę, jo vaikas, vaikaitis ir provaikaitis (jeigu šis asmuo, jo vaikas, vaikaitis ar provaikaitis nerepatrijavo). Ši nuostata pareiškėjo atžvilgiu taip pat negali būti taikoma, nes jis (duomenys neskelbtini) pilietybę įgijo 1997 metais, t. y. iki 2003 m. sausio 1 d. Nurodo, jog nėra pagrindo jam taikyti 2011 m. balandžio 1 d. įsigaliojusio Pilietybės įstatymo nuostatų, nes jos gali būti taikomos tik teisiniams santykiams, atsiradusiems po šio įstatymo įsigaliojimo. Tuo tarpu faktas, kad pareiškėjas įgijo (duomenys neskelbtini) pilietybę, paaiškėjo bei skundžiamas Įsakymas buvo priimtas, kai negaliojo šio įstatymo nuostatos. Atsakovo nuomone, šiuo metu galėtų būti sprendžiamas tik Lietuvos Respublikos pilietybės grąžinimo pareiškėjui klausimas. Paaiškina, jog pareiškėjas klaidingai teigia, kad leidimas gyventi Lietuvos Respublikoje jam neišduodamas, nepateikus dokumento, patvirtinančio (duomenys neskelbtini) pilietybės atsisakymą, ir pažymi, kad teisės aktai, reglamentuojantys užsieniečių teisinę padėtį Lietuvos Respublikoje, tokio reikalavimo nenumato. Pareiškėjui galėtų būti išduotas Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimas gyventi Europos Bendrijoje (leidimas nuolat gyventi) pagal Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties” 53 straipsnio 1 dalies 4 punktą (leidimas nuolat gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui, jeigu jis neteko Lietuvos Respublikos pilietybės, tačiau gyvena Lietuvos Respublikoje).

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Apeliacinis skundas atmestinas.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kyla dėl Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos direktoriaus 2010 m. spalio 11 d. įsakymo Nr. 3K-62, kuriuo buvo nuspręsta, kad pareiškėjas K. N. neteko Lietuvos Respublikos pilietybės, teisėtumo ir pagrįstumo. Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, jog atsakovo priimtas ginčijamas Įsakymas yra teisėtas ir pagrįstas.

Teisėjų kolegija nurodo, jog Lietuvos Respublikos pilietybė yra konstitucinis institutas ir pilietybės santykius reguliuoja Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 12 straipsnis, kuriame nustatyta, kad Lietuvos Respublikos pilietybė įgyjama gimstant ir kitais įstatymo nustatytais pagrindais. Lietuvos Respublikos pilietybės įgijimo ir netekimo tvarką nustato įstatymas ir, išskyrus įstatymo numatytus atskirus atvejus, niekas negali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2006 m. lapkričio 13 d. nutarime yra konstatavęs, kad Konstitucijos 12 straipsnyje įtvirtintas teisinis reguliavimas suponuoja, jog nustatydamas Lietuvos Respublikos pilietybės įgijimo ir netekimo tvarką įstatymų leidėjas turi paisyti Konstitucijos 12 straipsnio 2 dalies reikalavimo, kad Lietuvos Respublikos pilietis kartu gali būti ir kitos valstybės pilietis tik atskirais įstatymo numatytais atvejais ir tokie įstatymo numatyti atvejai gali būti tik labai reti (atskiri), išimtiniai, o ne paplitę. Pažymėtina, jog pagrindinis teisės aktas, nustatantis Lietuvos Respublikos pilietybės įgijimo, netekimo atvejus ir tvarką, yra Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymas.

Remiantis bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas Lietuvos Respublikos pilietybę įgijo pagal 1991 m. gruodžio 5 d. priimto Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 1 punktą, t. y. kaip asmens, iki 1940 m. birželio 15 d. turėjusio Lietuvos pilietybę, vaikas (b. l. 18). Pareiškėjas 1992 m. rugsėjo 10 d. pasirašė pasižadėjimą Lietuvos Respublikai (b. l. 80), 1992 m. rugsėjo 21 d. Migracijos departamente jam buvo išduotas Lietuvos Respublikos piliečio pasas Nr. (duomenys neskelbtini) (b. l. 21-22), kuris 2004 m. kovo 25 d. Alytaus miesto ir rajono policijos komisariato viešosios policijos Migracijos skyriuje buvo pakeistas į Lietuvos Respublikos asmens tapatybės kortelę Nr. (duomenys neskelbtini) (b. l. 53), o 2004 m. kovo 27 d. jam buvo išduotas Lietuvos Respublikos pasas Nr. (duomenys neskelbtini) (b. l. 19). 2004 metais išduodant pareiškėjui minėtus asmens dokumentus nebuvo žinoma, kad pareiškėjui (duomenys neskelbtini) pasas buvo išduotas 1997 m. rugsėjo 18 d. (b. l. 41-44). Teisėjų kolegija pažymi, jog 1991 m. gruodžio 5 d. Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo Nr. I-2072 (1997 m. liepos 2 d. redakcija Nr. VIII-391) 1 straipsnyje buvo nustatyta, kad Lietuvos Respublikos pilietis vienu metu negali būti kitos valstybės pilietis, išskyrus šiame įstatyme numatytus atvejus. Šis įstatymas numatė, kad Lietuvos Respublikos pilietis, įgijęs kitos valstybės pilietybę ar gavęs kitos valstybės piliečio pasą arba kitą tos valstybės pilietybę patvirtinantį dokumentą po to, kai jam buvo išduoti Lietuvos Respublikos pilietybės dokumentai, netenka Lietuvos Respublikos pilietybės nuo kitos valstybės pilietybės įgijimo ar tos valstybės piliečio paso ar kito tos valstybės pilietybę patvirtinančio dokumento išdavimo dienos (Pilietybės įstatymo 19 str. 2 d. , 23 str. 3 d.). Pažymėtina, jog Pilietybės įstatymas išimčių šiai nuostatai nenustatė. Pilietybės įstatymas taip pat įtvirtino, jog tuo atveju, jeigu paaiškėja, kad asmuo įgijo kitos valstybės pilietybę, vidaus reikalų ministras konstatuoja Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo faktą ir toks asmuo laikomas netekusiu Lietuvos Respublikos pilietybės nuo kitos valstybės pilietybės įgijimo dienos (Pilietybės įstatymo 31 str. 3 d.). Be to, Pilietybės įstatymo 23 straipsnio 4 dalis numatė pareiškėjui pareigą, gavus kitos valstybės piliečio pasą arba kitą tos valstybės pilietybę patvirtinantį dokumentą po to, kai jam buvo išduoti Lietuvos Respublikos pilietybės dokumentai, per 30 dienų raštu pranešti apie tai gyvenamosios vietos Lietuvoje (miesto, rajono) migracijos tarnybai arba Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, arba Lietuvos Respublikos diplomatinei atstovybei ar konsulinei įstaigai užsienyje, tačiau remiantis bylos duomenimis darytina išvada, jog pareiškėjas nevykdė šios teisės aktais jam numatytos pareigos ir apie (duomenys neskelbtini) pilietybės įgijimą teisės aktų nustatyta tvarka nepranešė. Pažymėtina, jog apie šios pareigos nevykdymą pareiškėjas pats prisipažino apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu. Tai, kad pareiškėjas yra įgijęs kitos valstybės pilietybę, buvo sužinota tik 2010 m. rugsėjo 1 d., kai jis kreipėsi į Migracijos departamentą dėl savo sūnaus Lietuvos Respublikos pilietybės (b. l. 82, 97).

Teisėjų kolegija nurodo, jog skundžiamo Migracijos departamento Įsakymo priėmimo dieną (2010 m. spalio 11 d.) galiojusiame 2008 m. liepos 15 d. Lietuvos Respublikos pilietybės įstatyme Nr. X-1709 (2010 m. birželio 18 d. redakcija Nr. XI-910) buvo numatyta, kad Lietuvos Respublikos pilietis negali būti kartu ir kitos valstybės pilietis, išskyrus asmenis, iki 1940 m. birželio 15 d. turėjusius Lietuvos pilietybę ir ištremtus ar pasitraukusius iš Lietuvos 1940 m. birželio 15 d. – 1990 m. kovo 11 d. okupacijų metu, taip pat šio įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje, 9 straipsnyje, 12 straipsnio 4 dalyje, 16 straipsnio 1 dalyje, 17 straipsnio 3 ir 4 dalyse, 18 straipsnio 2 dalyje numatytus atskirus atvejus (Pilietybės įstatymo 1 str. 2 d.). Šiuo atveju sutiktina su atsakovo nuomone, jog nagrinėjamu atveju negali būti taikomos Pilietybės įstatymo 1 straipsnio 2 dalies nuostatos, pagal kurias Lietuvos Respublikos pilietis negali būti kartu ir kitos valstybės pilietis, išskyrus asmenis, iki 1940 m. birželio 15 d. turėjusius Lietuvos pilietybę ir ištremtus ar pasitraukusius iš Lietuvos 1940 m. birželio 15 d. – 1990 m. kovo 11d. okupacijų metu. Iš teisės normų sisteminės, lingvistinės analizės galima daryti išvadą, kad ši nuostata taikoma tiems asmenims, kurie dar nėra įgyvendinę teisės į Lietuvos Respublikos pilietybę ir turi kitos valstybės pilietybę. Tuo tarpu nagrinėjamoje byloje pareiškėjas, jau būdamas Lietuvos Respublikos piliečiu, įgijo (duomenys neskelbtini) pilietybę, todėl būti taikomos normos, reglamentuojančios Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo klausimą.

Pabrėžtina, jog Pilietybės įstatymas numatė, jog Lietuvos Respublikos pilietis, įgijęs kitos valstybės pilietybę, išskyrus asmenis, nurodytus šio įstatymo 18 straipsnio 2 dalyje, netenka Lietuvos Respublikos pilietybės nuo kitos valstybės pilietybės įgijimo dienos (Pilietybės įstatymo 21 str. 3 d.). Šio įstatymo 18 straipsnio 2 dalis nustatė išimtį, numatančią, kad dvigubos pilietybės draudimas yra netaikomas asmenims, įgijusiems kitos valstybės, su kuria Lietuvos Respublika yra sudariusi sutartį dėl dvigubos pilietybės, pilietybę. Teisėjų kolegija nurodo, jog Lietuvos Respublika su (duomenys neskelbtini), kurios pilietybę pareiškėjas įgijo, nėra sudariusi sutarties dėl dvigubos pilietybės, todėl Pilietybės įstatymo 18 straipsnio 2 dalyje numatyta išimtis nagrinėjamu atveju pareiškėjui nėra taikytina. Teisėjų kolegija pažymi, jog, atsižvelgus į Pilietybės įstatymo nuostatas, darytina išvada, kad Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo momentas buvo aiškiai siejamas ne su vidaus reikalų ministro priimtu aktu, bet su kitos valstybės pilietybės įgijimo diena. Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas skunde pirmosios instancijos teismui nurodė, jog (duomenys neskelbtini) valstybei neprisiekė, pasas buvo išduotas vietoj laikino pažymėjimo, suteikiančio teisę gyventi (duomenys neskelbtini) (b. l. 1). Tačiau teisėjų kolegija pabrėžia, jog nagrinėjamoje byloje pareiškėjas iš esmės neginčija kitos valstybės pilietybės įgijimo įrodymo – (duomenys neskelbtini) piliečio paso – gavimo, kuriame yra pareiškėjo parašas, nuotrauka ir kiti duomenys apie jį, iš kurių galima suprasti pareiškėjo valią įgyti (duomenys neskelbtini) pilietybę. Be to, pareiškėjas nuo 1997 m. rugsėjo 18 d. iki Įsakymo priėmimo neatliko jokių veiksmų, rodančių jo siekį atsisakyti turimos (duomenys neskelbtini) pilietybės. Dėl šių įvardintų priežasčių pareiškėjo nurodomi argumentai, kad 1997 metais jam buvo išduotas (duomenys neskelbtini) piliečio pasas, nors jis (duomenys neskelbtini) valstybei neprisiekė (b. l. 82), sprendžiant dėl pareiškėjo turėjos Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo, esminės reikšmės neturi. Įvertinus bylos medžiagą, tai, kad pareiškėjas neginčija kitos valstybės pilietybės įgijimo įrodymo – (duomenys neskelbtini) piliečio paso – gavimo, darytina išvada, jog pareiškėjas nuo 1997 m. rugsėjo 18 d. yra netekęs Lietuvos Respublikos pilietybės, jam įgijus (duomenys neskelbtini) pilietybę.

Pareiškėjas nurodo, kad nagrinėjamoje byloje turi būti taikoma 2010 m. gruodžio 2 d. priimta Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo Nr. XI-1196 redakcija, kuri iš esmės įsigaliojo 2011 m. balandžio 1 d. Pareiškėjo nuomone, jis atitinka Pilietybės įstatymo 7 straipsnio 3 punkte numatytas sąlygas, kai Lietuvos Respublikos pilietis gali būti kartu ir kitos valstybės pilietis, t. y. leidžiama asmeniui turėti ir kitos valstybės pilietybę (b. l. 94). Teisėjų kolegija su tokiais pareiškėjo teiginiais nesutinka ir pažymi, jog Konstitucinis Teismas 2007 m. lapkričio 29 d. nutarime konstatavo, kad su konstituciniu teisinės valstybės principu yra susijęs principas lex retro non agit, pagal kurį teisės aktų galia yra nukreipta į ateitį ir neleidžiamas teisės aktų galiojimas atgaline tvarka, nebent būtų palengvinama teisės subjektų padėtis, kartu nepakenkiant kitiems teisės subjektams (lex benignor retro agit). Nei įstatymu, nei poįstatyminiais aktais negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuriuo būtų įsiterpta į jau pasibaigusius teisinius santykius. Tokiu reguliavimu, kuriuo teisės normos galėtų būti pakeistos, kai reguliuojami santykiai jau yra baigti, būtų sudarytos prielaidos paneigti asmenų teisėtus lūkesčius, teisinį tikrumą ir teisinį saugumą, konstitucinį teisingumo principą. Taigi teisės aktai pagal bendrą taisyklę netaikomi tiems įvykusiems teisiniams faktams ir teisiniams padariniams, kurie atsirado iki naujai priimto teisės akto įsigaliojimo. Pažymėtina, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjas įgijo (duomenys neskelbtini) pilietybę, skundžiamas Įsakymas buvo priimtas, kai dar negaliojo 2010 m. gruodžio 2 d. Pilietybės įstatymo Nr. XI-1196 nuostatos. Be to, pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo metu galiojęs Pilietybės įstatymas numatė kategorijas asmenų, kurie yra laikomi Lietuvos Respublikos piliečiais, t. y. asmenys, kurie įstatymo įsigaliojimo dieną yra Lietuvos Respublikos piliečiai, asmenys, atkūrę Lietuvos Respublikos pilietybę pagal šį įstatymą, asmenys, įgiję Lietuvos Respublikos pilietybę pagal šį įstatymą (Pilietybės įstatymo 5 str.). Pilietybės įstatymo 7 straipsnis įtvirtino atvejus, kai Lietuvos Respublikos pilietis gali būti kartu ir kitos valstybės pilietis, ir vienas iš tokių atvejų – kai asmuo yra pasitraukęs iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d. ir įgijęs kitos valstybės pilietybę (Pilietybės įstatymo 7 str. 3 d.). Tačiau pažymėtina, jog ši įstatymo nuostata turi būti vertinama viso Pilietybės įstatymo kontekste, o ne atsietai, atsižvelgiant į nagrinėjamos bylos faktines aplinkybes, į Konstitucinio Teismo formuojamą doktriną, kurioje yra nurodoma, jog pagal Konstituciją yra negalimas Pilietybės įstatymo nuostatų, įtvirtinančių galimybę tuo pat metu būti Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės piliečiu, plečiamasis aiškinimas, pagal kurį dviguba pilietybė būtų ne atskiros, ypač retos išimtys, bet paplitęs reiškinys (Konstitucinio Teismo 2003 m. gruodžio 30 d. nutarimas). Šiuo atveju nors pareiškėjas, kaip jis pats nurodo, Lietuvoje gyveno iki 1986 metų vasaros (b. l. 1), jis 1992 m. rugsėjo 10 d. įgijo Lietuvos Respublikos pilietybę (b. l. 18), kurios pagal Įsakymo priėmimo metu galiojusį teisinį reguliavimą neteko nuo (duomenys neskelbtini) pilietybės įgijimo momento, todėl šiuo atveju Pilietybės įstatymo 7 straipsnio 3 dalis nėra reikšminga vertinant Įsakymo, kuriuo pareiškėjas neteko Lietuvos Respublikos pilietybės, teisėtumą ir sprendžiant dėl pareiškėjo galimybės turėti dvigubą pilietybę. Teisėjų kolegija pabrėžia, jog pareiškėjui kreipiantis įstatymų nustatyta tvarka ir atitinkant įstatyme numatytus kriterijus galėtų būti spendžiamas klausimas dėl Lietuvos Respublikos pilietybės jam grąžinimo (Pilietybės įstatymo 21 str.). Taigi, remiantis tuo, kas išdėstyta, darytina išvada, kad skundžiamas Migracijos departamento Įsakymas yra teisėtas ir pagrįstas ir jo naikinti nėra pagrindo.

Pabrėžtina, jog teismas, nagrinėdamas administracines bylas, nevertina ginčijamo administracinio akto bei veiksmų (ar neveikimo) politinio ar ekonominio tikslingumo požiūriu, o tik nustato, ar konkrečiu atveju nebuvo pažeistas įstatymas ar kitas teisės aktas, ar administravimo subjektas neviršijo kompetencijos, taip pat ar aktas (veika) neprieštarauja tikslams bei uždaviniams, dėl kurių institucija buvo įsteigta ir gavo atitinkamus įgaliojimus (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 3 str. 2 d.), todėl šiuo atveju pareiškėjo nurodomi argumentai dėl Lietuvos Respublikos formuojamos politikos mažinant jos piliečių emigraciją yra teisiškai nereikšmingi vertinant Įsakymo teisėtumą ir pagrįstumą ir sprendžiant, ar pagrįstai pareiškėjas buvo pripažintas netekusiu Lietuvos Respublikos pilietybės (b. l. 1-4, 93-95).

Teisėjų kolegija nurodo, jog byloje nėra pateikta duomenų, leidžiančių teigti, kad pareiškėjas negalėtų kreiptis dėl leidimo nuolat gyventi išdavimo pagal Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (2009 m. liepos 22 d. redakcija Nr. XI-392) 53 straipsnio 1 dalies 4 punktą, numatantį, jog užsieniečiui leidimas nuolat gyventi gali būti išduodamas, jeigu jis neteko Lietuvos Respublikos pilietybės, tačiau gyvena Lietuvos Respublikoje. Šis įstatymas numato, kad užsienietis, kuriam išduodamas leidimas nuolat gyventi, turi atitikti šio įstatymo 26 straipsnio 1 dalies 1-3 punktuose nustatytas sąlygas (53 str. 3 d.).

Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą įrodymų vertinimo ir materialinės teisės normų taikymo aspektais, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas visapusiškai įvertino faktines bylos aplinkybes, tinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, todėl teismo sprendimas yra teisėtas, pagrįstas ir jis paliktinas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmestinas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

pareiškėjo K. N. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. liepos 11 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.