Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rūtos Miliuvienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Rositos Patackienės ir Halinos Zaikauskaitės, sekretoriaujant Anetai Seržantovič, dalyvaujant pareiškėjui K. N., jo atstovei advokatei Onai Klinavičienei, atsakovo atstovei Renatai Romančikienei, viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo K. N. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, dėl įsakymo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

2001 m. sugrįžo gyventi į Lietuvą, apsigyveno pas tėvus Alytaus mieste, (duomenys neskelbtini), deklaravo gyvenamąją vietą. Nuo to laiko nuolat gyvena Lietuvoje, dirbo, mokėjo mokesčius, pastaruoju metu yra registruotas darbo biržoje. 2004 m. kovo 27 d. jam buvo išduota asmens tapatybės kortelė, naujas Lietuvos Respublikos piliečio pasas vietoj pasibaigusio galioti ankstesniojo.

2010 m. rugpjūčio mėn. kreipėsi į Migracijos departamentą dėl Lietuvos Respublikos pilietybės savo sūnui A. N., anketoje nurodė savo Lietuvos Respublikos piliečio paso duomenis. Anketą priėmė Pilietybės reikalų skyriaus vedėja D. V., kuri pareikalavo pateikti Ukrainos piliečio pasą ir jį kopijavo. Sulaukė Alytaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos skyriaus rašto, kad pats neteko Lietuvos Respublikos pilietybės. Tvirtina, kad dėl to patyrė stresą, pablogėjo jo sveikata (sergu cukriniu diabetu). Kreipėsi į Migracijos departamento Pilietybės reikalų skyrių dėl jo problemos išsprendimo, skyriuje lankėsi keletą kartų. Patyrė tarnautojų aroganciją, nekompetenciją, nederamą su klientais elgesį.

Šiuo metu jo padėtis itin komplikuota. Pripažintas netekęs Lietuvos Respublikos pilietybės. Turi tik Ukrainos vidaus pasą, kuris nesuteikia teisės kirsti valstybės sieną. Leidimas gyventi Lietuvoje jam neišduodamas. Atsisakyti Ukrainos pilietybės negali nenuvykęs į Ukrainą, nes šios valstybės ambasada atsisakė iš jo priimti prašymą dėl pilietybės atsisakymo. Yra lietuvis, Lietuvos Respublikos pilietis ir niekada neketino ir neketina atsisakyti savo pilietybės.

2004 m. išduodant K. N. minėtus asmens dokumentus, duomenų apie jo turimą kitos valstybės pilietybę nebuvo. Tai, kad K. N. dar 1997 m. yra įgijęs Ukrainos pilietybę, paaiškėjo tik 2010 m. rugsėjo 1 d., kai K. N. kreipėsi į Migracijos departamentą dėl savo sūnaus Lietuvos Respublikos pilietybės. Faktą, kad K. N. yra Ukrainos pilietis, patvirtina Ukrainos piliečio pasas Nr. (duomenys neskelbtini), išduotas 1997 m. rugsėjo 18 d. Ukrainos vidaus reikalų ministerijos Charkovo srities vyriausiosios valdybos Oktiabrskij rajono skyriuje.

Pažymi, kad vadovaujantis Pilietybės įstatymo 18 str. 1 d. 2 p., Lietuvos Respublikos pilietybės netenkama įgijus kitos valstybės pilietybę. Lietuvos Respublikos pilietis, įgijęs kitos valstybės pilietybę, netenka Lietuvos Respublikos pilietybės nuo kitos valstybės pilietybės įgijimo dienos (Pilietybės įstatymo 21 str. 3 d.). Pilietybės įstatymas nenumato reikalavimo sprendžiant asmens Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo dėl kitos valstybės pilietybės įgijimo klausimą vertinti kitos valstybės pilietybės įgijimo aplinkybes. Pagal Pilietybės įstatymo 18 str. 1 d. 2 p. svarbu yra pats faktas, kad asmuo yra įgijęs kitos valstybės pilietybę. Nagrinėjamu atveju yra neginčijamas kitos valstybės pilietybės įgijimo įrodymas - Ukrainos piliečio pasas.

Įstatymas nustato tik vieną išimtį, kada Lietuvos Respublikos pilietybės netekimas netaikomas įgijus kitos valstybės pilietybę - tai atvejai, kai asmuo įgyja valstybės, su kuria Lietuvos Respublika yra sudariusi sutartį dėl dvigubos pilietybės, pilietybę (Pilietybės įstatymo 18 str. 2 d.). Lietuvos Respublika su Ukraina nėra sudariusi sutarties dėl dvigubos pilietybės, todėl ši išimtis nagrinėjamu atveju negali būti taikoma.

Teigia, kad ir 1991 m. Pilietybės įstatymo redakcijoje, galiojusioje tuo metu, kai K. N. įgijo Ukrainos pilietybę, t. y. 1997 m., buvo įtvirtinta nuostata, kad Lietuvos Respublikos pilietybės netenkama įgijus kitos valstybės pilietybę (19 str. 2 p.). Šis įstatymas jokių išimčių minėtai nuostatai nenustatė.

Iki Konstitucinio Teismo 2006 m. lapkričio 13 d. nutarimo „Dėl teisės aktų, reguliuojančių Lietuvos Respublikos pilietybės santykius, nuostatų atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ įsigaliojimo galiojusiame Pilietybės įstatymo 18 str. 2 d. 1 p. buvo įtvirtinta nuostata, kad Lietuvos Respublikos pilietis, įgijąs kitos valstybės pilietybę po 2003 m. sausio 1 d., jos nepraranda, jeigu jis yra asmuo, iki 1940 m. birželio 15 d. turėjęs Lietuvos pilietybę, jo vaikas, vaikaitis ir provaikaitis (jeigu šis asmuo, jo vaikas, vaikaitis ar provaikaitis nerepatrijavo). Ši nuostata K. N. atžvilgiu taip pat negali būti taikoma, nes jis Ukrainos pilietybę įgijo 1997 m., t. y. iki 2003 m. sausio 1 d.

Akcentuoja, kad nagrinėjamu atveju yra sprendžiamas Lietuvos Respublikos netekimo klausimas, o ne Lietuvos Respublikos pilietybės išsaugojimo. Pilietybės įstatymo nuostatos dėl teisės į Lietuvos Respublikos pilietybę išsaugojimo yra taikomos asmenims, kurie dar nėra įgyvendinę teisės į Lietuvos Respublikos pilietybę ir nėra Lietuvos Respublikos piliečiai. Tuo tarpu K. N. buvo Lietuvos Respublikos pilietis, tačiau pilietybės neteko. Atsižvelgiant į tai, šiuo metu galėtų būti sprendžiamas tik Lietuvos Respublikos pilietybės grąžinimo K. N. klausimas pagal Pilietybės įstatymo 20 str. 2 d. (asmeniui, netekusiam Lietuvos Respublikos pilietybės Pilietybės įstatymo 18 str. 1 d. numatytais pagrindais ir atitinkančiam Pilietybės įstatymo 1 str. 1 d. 1, 2 ar 3 p. sąlygas, Lietuvos Respublikos pilietybė gali būti grąžinta pagal tokio asmens prašymą netaikant jam Pilietybės įstatymo 12 str. nustatytų sąlygų, jei šis asmuo nėra kitos valstybės pilietis).

Anot atsakovo, K. N. galėtų būti išduotas Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimas gyventi Europos Bendrijoje (leidimas nuolat gyventi) pagal Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 53 str. 1 d. 4 p. (leidimas nuolat gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui, jeigu jis neteko Lietuvos Respublikos pilietybės, tačiau gyvena Lietuvos Respublikoje). Dėl šio leidimo išdavimo K. N. nei į Migracijos departamentą, nei į Alytaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos skyrių iki šiol nesikreipė.

Teismo posėdyje pareiškėjas ir jo atstovė skundą palaikė remdamasis jame nurodytais motyvais.

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmestinas.

Byloje ginčas kilęs dėl administracinio akto, kuriuo nuspręsta, kad pareiškėjas neteko Lietuvos Respublikos pilietybės, teisėtumo ir pagrįstumo.

Remiantis bylos duomenimis nustatyta, kad Migracijos departamento direktorius, vadovaudamasis Pilietybės įstatymo 18 str. 1 d. 2 p., 21 str. 3 d., 24 str. 2 d. ir Migracijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos nuostatų, patvirtintų vidaus reikalų ministro 2000 m. spalio 6 d. įsakymu Nr. 388 „Dėl Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos nuostatų patvirtinimo“, 9.23 p., 2011 m. spalio 11 d. įsakymu Nr. 3K-62 (b. l. 63) nusprendė, kad K. N., gim. (duomenys neskelbtini) d., Vilkaviškio r., neteko Lietuvos Respublikos pilietybės.

Administracinis teismas sprendžia ginčus dėl teisės viešojo administravimo srityje (Administracinių bylų teisenos įstatymo 3 str. 1 d.). Teismas nevertina ginčijamo administracinio akto bei veiksmų (ar neveikimo) politinio ar ekonominio tikslingumo požiūriu, o tik nustato, ar konkrečiu atveju nebuvo pažeistas įstatymas ar kitas teisės aktas, ar administravimo subjektas neviršijo kompetencijos, taip pat ar aktas (veika) neprieštarauja tikslams bei uždaviniams, dėl kurių institucija buvo įsteigta ir gavo atitinkamus įgaliojimus (Administracinių bylų teisenos įstatymo 3 str. 2 d.). Atsižvelgusi į šias nuostatas, kolegija nevertina ginčijamo sprendimo politinio ar ekonominio tikslingumo požiūriu, o tik sprendžia, ar atsakovas, priimdamas šioje byloje skundžiamą aktą, nepažeidė galiojančių teisės aktų reikalavimų.

Pilietybės įstatymo 1 str. nurodyta, kad Lietuvos Respublikos piliečiai yra: 1) asmenys, iki 1940 m. birželio 15 d. turėję Lietuvos pilietybę, jų vaikai, vaikaičiai ir provaikaičiai, jeigu šie asmenys nėra kitos valstybės piliečiai; 2) asmenys, 1919 m. sausio 9 d. – 1940 m. birželio 15 d. nuolat gyvenę dabartinėje Lietuvos Respublikos teritorijoje, taip pat jų vaikai, vaikaičiai ir provaikaičiai, jeigu jie 1989 m. lapkričio 3 d. priimto Pilietybės įstatymo įsigaliojimo dieną nuolat gyveno ir šiuo metu gyvena Lietuvos Respublikos teritorijoje, ir nėra kitos valstybės piliečiai; 3) lietuvių kilmės asmenys, jeigu jie nėra kitos valstybės piliečiai. Lietuvių kilmės asmeniu laikomas asmuo, kurio tėvai ar seneliai arba vienas iš tėvų ar senelių yra ar buvo lietuviai ir pats asmuo pripažįsta save lietuviu; 4) asmenys, kurie Lietuvos Respublikos pilietybę įgijo pagal iki šio įstatymo naujos redakcijos įsigaliojimo galiojusius Lietuvos Respublikos įstatymus. Pagal Pilietybės įstatymo 1 str. 2 d. Lietuvos Respublikos pilietis negali būti kartu ir kitos valstybės pilietis, išskyrus asmenis, iki 1940 m. birželio 15 d. turėjusius Lietuvos pilietybę ir ištremtus ar pasitraukusius iš Lietuvos 1940 m. birželio 15 d. – 1990 m. kovo 11 d. okupacijų metu, taip pat šio įstatymo 8 str. 1 d., 9 str., 12 str. 4 d., 16 str. 1 d., 17 str. 3 ir 4 d., 18 str. 2 d. numatytus atskirus atvejus.

Taigi, Pilietybės įstatyme yra aiškiai įtvirtintas principas, kad Lietuvos Respublikos pilietis negali būti kartu ir kitos valstybės pilietis, išskyrus įstatymo nustatytas išimtis.

Pilietybės įstatymo 18 str. 1 d. įtvirtinti Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo pagrindai. Šių pagrindų sąrašas yra baigtinis. Pagal įstatymą Lietuvos Respublikos pilietybės netenkama: 1) atsisakius Lietuvos Respublikos pilietybės; 2) įgijus kitos valstybės pilietybę; 3) Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių numatytais pagrindais; 4) jeigu Lietuvos Respublikos pilietis tarnauja kitos valstybės karo tarnyboje arba dirba ne Europos Sąjungos valstybės narės valstybės tarnyboje neturėdamas Lietuvos Respublikos Vyriausybės leidimo; 5) teismui pripažinus asmenį netekus Lietuvos Respublikos pilietybės, kai asmuo, turėdamas šios dalies 4 punkte nurodytą leidimą, tarnauja kitos valstybės karo tarnyboje arba dirba kitos valstybės tarnyboje taip, kad tuo padaroma žala Lietuvos Respublikos interesams. Pagal Pilietybės įstatymo 18 str. 2 d. šio straipsnio 1 d. 2 p. netaikomas asmenims, įgijusiems kitos valstybės, su kuria Lietuvos Respublika yra sudariusi sutartį dėl dvigubos pilietybės, pilietybę.

Nustatyta, kad K. N. 1997 m. įgijo Ukrainos pilietybę (tai patvirtina byloje esantis Ukrainos piliečio pasas (duomenys neskelbtini), išduotas pareiškėjui 1997 m. rugsėjo 18 d.; b. l. 41-44), vadinasi, pagal Pilietybės įstatymo 18 str. 1 d. 2 p. jis laikytinas kaip netekęs Lietuvos Respublikos pilietybės. Kadangi Lietuvos Respublika su Ukraina nėra sudariusi sutarties dėl dvigubos pilietybės, Pilietybės įstatymo 18 str. 2 d. numatyta išimtis nagrinėjamu atveju negali būti taikoma.

Kaip pagrįstai nurodė atsakovas atsiliepime į skundą, iki Konstitucinio Teismo 2006 m. lapkričio 13 d. nutarimo „Dėl teisės aktų, reguliuojančių Lietuvos Respublikos pilietybės santykius, nuostatų atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ įsigaliojimo galiojusiame Pilietybės įstatymo 18 str. 2 d. 1 p. buvo įtvirtinta nuostata, kad Lietuvos Respublikos pilietis, įgijęs kitos valstybės pilietybę po 2003 m. sausio 1 d., jos nepraranda, jeigu jis yra asmuo, iki 1940 m. birželio 15 d. turėjęs Lietuvos pilietybę, jo vaikas, vaikaitis ir provaikaitis (jeigu šis asmuo, jo vaikas, vaikaitis ar provaikaitis nerepatrijavo). Kadangi K. N. Ukrainos pilietybę įgijo iki 2003 m. (Ukrainos piliečio pasas išduotas 1997 m. rugsėjo 18 d.), minėta nuostata jo atžvilgiu netaikytina.

Ta aplinkybė, kad pareiškėjas šiuo metu faktiškai gyvena Lietuvos Respublikoje, esminės juridinės reikšmės sprendžiant Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo klausimą neturi, nes pareiškėjas nėra atsisakęs kitos valstybės pilietybės (Pilietybės įstatymo 18 str. 1 d. 2 p.).

Kitų aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą panaikinti šioje byloje skundžiamą įsakymą, nenustatyta.

Teisėjų kolegijos vertinimu, Migracijos departamento direktoriaus 2010 m. spalio 11 d. įsakymas Nr. 3K-62 iš esmės yra teisėtas ir pagrįstas. Nėra pagrindo jį naikinti, todėl pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas (Administracinių bylų teisenos įstatymo 88 str. 1 d. 1 p.).

Kadangi pripažintina, jog K. N. skunde iškeltas reikalavimas yra nepagrįstas, netenkintinas ir jo prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85 - 88 str. 1 d. 1 p., 127 str. 1 d., teisėjų kolegija

nusprendė:

pareiškėjo K. N. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą tiesiogiai šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.