Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Virginijos Čekanauskaitės (pranešėja), Artūro Driuko (kolegijos pirmininkas) ir Kazio Kailiūno, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės M. S. atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2007 m. gruodžio 4 d. nutarties, kuria atsisakyta atnaujinti procesą civilinėje byloje Nr. 2-906-259/2007 pagal ieškovės M. S. ieškinį atsakovams L. K. , G. K. , J. K. , V. J. , N. B. bei Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai, tretieji asmenys Kauno miesto 1-ojo notarų biuro notarė Rita Lugienė, Prienų rajono 2-ojo notarų biuro notarė Rasa Dereškevičienė, dėl turto perdavimo be varžytynių akto, dovanojimo, įkeitimo ir pirkimo-pardavimo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Teismas, atlikęs formalų byloje pateiktų įrodymų vertinimą, sprendė, jog ieškinys nepagrįstas. Šią išvadą grindė nurodydamas, kad antstolė N. Bacevičienė, nustatydama perduodamo turto kainą, galiojančių teisės normų nepažeidė, todėl nėra pagrindo aktą pripažinti negaliojančiu. Teismas taip pat atmetė ieškovės prašymą pripažinti turto perdavimo aktą negaliojančiu tuo pagrindu, kad turtas buvo perduotas už per mažą kainą, nustatęs, kad įkeistas ginčo turtas išieškotojai L. K. buvo perduotas tik pasibaigus visiems varžytinių etapams bei pardavimui be varžytynių, nes neatsirado nė vienas pirkėjas. Turtas buvo perkainuotas iki 30 000 Lt vadovaujantis 1964 m. CPK 436 straipsnio pirmosios dalies nuostatomis. Teismas sprendė, kad nepripažinus šio akto negaliojančiu, neatsiranda teisinis pagrindas ir galimybė vertinti vėlesnių sandorių teisėtumą, todėl pasisakyti dėl kitų ginčijamų sandorių teisėtumo netikslinga.

Ieškovė 2007 m. gruodžio 4 d. kreipėsi į Kauno apygardos teismo pirmininką dėl bylą perėmusio teisėjo A. Žibo nušalinimo (t. 3, b. l. 129). Nurodė, jog teisėjas jau yra nagrinėjęs dvi civilines bylas, kuriose ieškovė taip pat buvo šalimi, ieškovė teisėju nepasitiki bei abejoja jo nešališkumu. Kauno apygardos teismo pirmininkas 2007 m. gruodžio 4 d. nutartimi atmetė šį ieškovės pareiškimą, nurodydamas, jog tai, kad teisėjas yra dalyvavęs apeliacine tvarka nagrinėjant kitas civilines bylas, kuriose ieškovė buvo šalis, nesudaro pagrindo spręsti, jog teisėjas gali būti neobjektyvus nagrinėjant šią bylą (t. 3, b. l. 160).

Kauno apygardos teismo pirmininkas, spręsdamas klausimą dėl teisėjo A. Žibo nušalinimo, neatsižvelgė į tai, kad nagrinėjant kitas civilines bylas, kuriose šalimi buvo ir ieškovė, tarp ieškovės bei minėto teisėjo kilo ginčų, jie vienas kitam jaučia išankstines antipatijas. Apeliantės teigimu, ši byla nagrinėta neobjektyviai, nesilaikant teisingumo bei protingumo principų, teismas pažeidė CPK 64, 65, 66 straipsnius. Be to, nesuprantama susidariusi teisėjų nušalinimo praktika Kauno apygardos teisme, kai vienais atvejais užtenka lygiai tokio pat prašymo, o kitais atvejais ne. Teismas nepagrįstai sprendė, kad pranešimas apie teismo posėdžio vietą ir laiką apeliantei buvo įteiktas tinkamai. Teismo šaukimas įteiktas buvusiai apeliantės kaimynei V. Ž. , tačiau byloje nėra duomenų, jog ji laiku būtų informavusi apeliantę apie teismo posėdį, o įstatymas neįpareigoja kaimynės surasti bei laiku įteikti teismo šaukimą adresatui. Be to, teismui žinoma, jog apeliantė iš minėto buto yra seniai iškeldinta, o būdama bename negali deklaruoti tikslaus savo adreso. Apeliantė domisi bylos eiga, skaito spaudą, kurioje galima skelbti apie teismo posėdį. Be to, apeliantė 2007 m. rugsėjo 10 d. buvo atvykusi į Kauno apygardos teismo raštinę ir domėjosi šia byla, todėl nesuprantama, kodėl teismo darbuotojos neįteikė apeliantei teismo šaukimo. Teismas pažeidė CPK 123 straipsnio nuostatas. Nepagrįsti teismo teiginiai, kad antstolė tinkamai taikė CPK 435 straipsnio antrąją dalį bei 436 straipsnio pirmąją dalį. Teismas pažeidė CPK 436 straipsnio pirmąją dalį bei antstolių darbo reglamentą.

Motyvuojamoji dalis

Atskirasis skundas atmestinas.

Sutinkamai su CPK 285 straipsniu sprendimo už akių priėmimui reikalingos kelios sąlygos: turi būti konstatuotas šalies nesirūpinimas proceso skatinimu, tai yra šalis be pateisinamos priežasties neatvyksta į teismo posėdį, nors jai yra tinkamai apie tai pranešta, iš nedalyvaujančios šalies nėra gautas pareiškimas nagrinėti bylą jai nedalyvaujant, arba šalis be pateisinamos priežasties nepateikia ar nepalaiko savo reikalavimų ar atsikirtimų. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas sprendė, kad yra įstatyme numatytos sąlygos sprendimui už akių priimti, o skundžiama 2007 m. gruodžio 4 d. nutartimi teismas atmetė ieškovės pareiškimą dėl minėto sprendimo už akių peržiūrėjimo.

Kaip žinoma, pareiškime dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo būtina nurodyti aplinkybes, dėl kurių, pareiškėjo nuomone, sprendimas už akių yra nepagrįstas bei neteisėtas, pridėti šias aplinkybes patvirtinančius dokumentus, be to, būtina pagrįsti tai, jog pareiškėjo neatvykimas į teismo posėdį ar procesinių dokumentų nepateikimas buvo nulemtas svarbių priežasčių. Atitinkamai teismas, spręsdamas dėl pareiškimo peržiūrėti sprendimą už akių nagrinėja tik tas aplinkybes, kuriomis pareiškėjas grindžia savo neatvykimo į teismo posėdį priežasčių svarbumą bei priimto sprendimo už akių neteisėtumą ar nepagrįstumą, tai yra teismas nagrinėja prašymus dėl sprendimo peržiūrėjimo tik šiose ribose (CPK 288 str.). Taip pat ir apeliacinės instancijos teismas, kuriam skundžiama nutartis, kuria atmestas pareiškimas dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo, turi nagrinėti ne visą bylą iš naujo, o tik tas aplinkybes, kurias nagrinėjo pirmosios instancijos teismas, spęsdamas klausimą dėl minimo pareiškimo, ir apelianto argumentus, kuriais jis grindžia teismo priimtos nutarties neteisėtumą ar nepagrįstumą (CPK 320, 338 str.).

Nagrinėjamu atveju, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas ieškovės pareiškimą dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo, tinkamai išaiškino bei pritaikė nagrinėjamus teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas ir, atmesdamas šį ieškovės pareiškimą, priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį (CPK 263 str. 1 d.).

Dėl ieškovės neatvykimo į teismo posėdį priežasčių.

Kaip minėta, viena iš būtinų sprendimo už akių priėmimo sąlygų yra šalies nesirūpinimas proceso eiga, kai šalis ar jos atstovas dėl priežasčių, kurių teismas nepripažįsta svarbiomis, nedalyvavo teismo posėdyje. Nagrinėjamu atveju teismas ieškovės ar jos atstovo nedalyvavimo teismo posėdyje priežastis laikė nesvarbiomis.

Atskiruoju skundu apeliantė neskundžia teismo išvadų, susijusių su jos advokato nedalyvavimu teismo posėdyje priežastimis, tačiau remiasi tuo, kad apie teismo posėdį, kuriame buvo priimtas teismo sprendimas už akių, nebuvo tinkamai pranešta jai pačiai. Apeliantės teigimu, teismo šaukimas į šį posėdį buvo įteiktas buvusiai jos kaimynei, tačiau ši laiku neinformavo apeliantės apie būsimą teismo posėdį. Be to, apeliantės teigimu, ji yra iškeldinta iš buto, esančio (duomenys neskelbtini), o būdama bename negali deklaruoti tikslaus savo adreso. Apeliantė skunde taip pat nurodė, jog ji domisi bylos eiga, buvo atvykusi į teismą, tačiau jai nebuvo įteiktas pranešimas apie bylos nagrinėjimą.

Teisėjų kolegija atmeta šiuos apeliantės argumentus ir sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai jos neatvykimo į teismo posėdį priežastis laikė nesvarbiomis (CPK 288, 185 str.). Kaip matyti iš bylos medžiagos, apeliantė visuose savo procesiniuose dokumentuose savo adresą nurodė tą patį – (duomenys neskelbtini). Taigi procesiniai dokumentai jai ir buvo siunčiami šiuo adresu. Kaip žinoma, CPK 121 straipsnis įpareigoja dalyvaujančius byloje asmenis nedelsiant informuoti teismą ir kitus byloje dalyvaujančius asmenis apie kiekvieną procesinių dokumentų įteikimo vietos pasikeitimą. Pagal šio straipsnio antrąją dalį, jei dalyvaujantys byloje asmenys nesilaiko minėtos informavimo pareigos, procesiniai dokumentai siunčiami paskutiniu teismui žinomu adresu ir yra laikomi įteiktais. Be to, CPK 121 straipsnio trečioji dalis numato, kad už minėtos pareigos nevykdymą teismas dalyvaujantiems byloje asmenims turi teisę skirti baudą. Taigi apeliantei nurodžius minėtą adresą korespondencijai bei neinformavus teismo apie pasikeitusį adresą, kuriuo siunčiami procesiniai dokumentai pasiektų apeliantę, šaukimas ir kiti dokumentai, išsiųsti pačios apeliantės nurodytu adresu, laikomi išsiųstais tinkamai bei įteiktais. Be to, byloje nėra jokių duomenų, kad apeliantei skirtos siuntos būtų grįžusios siuntėjui teismui, kaip neįteiktos. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija sprendžia, jog dokumentus išsiuntus apeliantės ne kartą nurodytu adresu ir nesant duomenų, jog šie dokumentai būtų neįteikti, rizika, kad nurodytu adresu siųsti dokumentai laiku nepasiekia apeliantės, tenka jai pačiai.

Atmestini apeliantės argumentai, jog ji negali nurodyti jokio kito adreso, nes yra iškeldinta iš ginčo buto, ar kad teismas galėjo skelbti apie teismo posėdį viešai spaudoje. Kaip minėta, pačiai apeliantei tenka pareiga nurodyti teismui adresą, kuriuo siunčiami dokumentai ją pasiektų. Be to, šiam tikslui įgyvendinti yra galimybė pasinaudoti kitomis priemonėmis, pavyzdžiui, pašto teikiamomis pašto dėžutės nuomos paslaugomis. Kartu pažymėtina, jog apeliantei nurodžius korespondencijos adresą ir šiuo adresu išsiųstoms siuntoms negrįžus, teismas neturėjo jokio pagrindo laikyti, jog būtina apie teismo posėdį skelbti spaudoje, nes procesinių dokumentų įteikimas viešo paskelbimo būdu yra paskutinė naudojama priemonė, kai yra neįmanoma dokumentų įteikti kitais būdais, tai yra išimtinis dokumentų įteikimo būdas (CPK 130 str.).

Atkreiptinas dėmesys į tai, jog siekiant įgyvendinti civilinio proceso koncentruotumo, ekonomiškumo, šalių interesų pusiausvyros principus bei pasiekti, kad nebūtų gaišinamas kitų proceso dalyvių laikas bei trikdomas teismo darbas, šalis privalo sąžiningai naudotis savo procesinėmis teisėmis CPK 42 str. 5 d.). Teismo sprendimo už akių institutas yra susijęs su šia šalies pareiga rūpintis proceso skatinimu, nes tai yra tam tikra procesinio poveikio priemonė šaliai, kuri be pateisinamos priežasties nesidomi procesu, nedalyvauja jame ir taip sudaro sąlygas teismo proceso vilkinimui. Šios aplinkybės privalo būti įvertintos kiekvienu konkrečiu atveju sprendžiant klausimą, ar šalies neatvykimo į teismo posėdį priežastys gali būti pripažįstamos svarbiomis, o teismo sprendimas už akių pažeistų tokios šalies teises. Teisėjų kolegijos nuomone, įvertinus anksčiau šioje nutartyje nurodytas aplinkybes bei šaliai tenkančią informavimo pareigą, nėra pagrindo konstatuoti, jog buvo pažeistos apeliantės teisės (CPK 185 str.). Kaip matyti iš bylos medžiagos, ginčo nagrinėjimas tęsiasi nuo 2006 m. vasario 14 d., apeliantė jame aktyviai dalyvavo, teikė įvairius prašymus, jai ne kartą yra aiškintos jos procesinės teisės. Pati apeliantė savo skunde nurodo, jog dieną prieš teismo posėdį, kuriame buvo priimtas teismo sprendimas už akių, tai yra 2007 m. rugsėjo 10 d., ji buvo atvykus į Kauno apygardos teismo raštinę, domėjosi nagrinėjama byla. Taigi bylos medžiaga patvirtina, jog apeliantei buvo žinoma ar turėjo būti žinoma apie teismo posėdį, o vien formali aplinkybė, jog nusiuntus teismo šaukimą apeliantės nurodytu adresu, jis buvo įteiktas ne asmeniškai apeliantei, neduoda pagrindo kitaip vertinti susidariusios situacijos ir konstatuoti buvus apeliantės teisių pažeidimų. Priešinga išvada prieštarautų sąžiningumo, protingumo, proceso koncentruotumo bei ekonomiškumo principams (CPK 3, 7 str.). Be to, šioje nutartyje anksčiau jau buvo paminėta, kad apie teismo posėdžio, kurio metu buvo priimtas sprendimas, vietą ir laiką, buvo pranešta ieškovę atstovavusiam advokatui A. Morkūnui, o tai sutinkamai su CPK 118 straipsniu prilyginama pranešimu pačiai šaliai. Kaip matyti iš dokumentų, kurie pateikti į bylą vėliau, tarp ieškovės bei advokato A. Morkūno yra kilę nesutarimai dėl atstovavimo sutarties vykdymo, tačiau tai neduoda pagrindo kitaip vertinti minimas aplinkybes. Pažymėtina, kad ieškovės pretenzijos advokatui dėl sutartinių pareigų vykdymo gali būti nagrinėjamos atskiro proceso metu.

Remdamasi paminėtu, teisėjų kolegija sprendžia, kad skundžiamoje nutartyje pirmosios instancijos teismas padarė teisingą bei pagrįstą išvadą, jog ieškovė į minimą teismo posėdį neatvyko be pateisinamos priežasties, nors jai apie tai buvo tinkamai pranešta, iš jos nebuvo gautas pareiškimas nagrinėti bylą jai nedalyvaujant, todėl sprendimo už akių priėmimas neprieštarauja CPK 285 straipsnio nuostatoms (CPK 185 str.).

Dėl sprendimo už akių teisėtumo bei pagrįstumo.

Teismas, atmesdamas ieškovės prašymą peržiūrėti sprendimą už akių, sprendė, jog ieškovė nenurodė jokių aplinkybių, kurios leistų abejoti priimto sprendimo už akių teisėtumu bei pagrįstumu, tai yra laikė, jog nėra ir antrosios sąlygos, numatytos CPK 288 straipsnio ketvirtojoje dalyje. Apeliantė, nesutikdama su tokia teismo išvada, sprendimo už akių neteisėtumą bei nepagrįstumą prašyme bei atskirajame skunde grindžia keliomis aplinkybėmis.

Pirma, apeliantė nurodo, jog byla buvo išnagrinėta neobjektyviai, nes Kauno apygardos teismo pirmininkas, spręsdamas klausimą dėl teisėjo A. Žibo nušalinimo, neatsižvelgė į tai, kad nagrinėjant kitas civilines bylas, kuriose šalimi buvo ir ieškovė, tarp ieškovės bei minėto teisėjo kilo ginčų, jie vienas kitam jaučia antipatijas. Apeliantės teigimu, Kauno apygardos teisme nėra teisėjų, kurie nebūtų susiję su nagrinėjama byla.

Teisėjų kolegija sprendžia, kad šie apeliantės nurodyti argumentai neduoda pagrindo abejoti skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumu bei pagrįstumu. Pagal CK 69 straipsnio nuostatas, teisėjo (teisėjų) nušalinimo klausimą sprendžia atitinkamo teismo pirmininkas, teismo pirmininko pavaduotojas, Civilinių bylų skyriaus pirmininkas ar jų paskirtas teisėjas. Tais atvejais, kai teisme nėra pakankamo skaičiaus teisėjų, nušalinimo klausimą sprendžia atitinkamas aukštesniosios pakopos teismas. Iš bylos medžiagos matyti, kad apeliantė nagrinėjant šią bylą ne vieną kartą pasinaudojo savo teise nušalinti teisėją (t. 1, b. l. 15, 157; t. 2, b. l. 159; t. 3, b. l. 110, 129), jos pareiškimai dėl teisėjų nušalinimų buvo išnagrinėti įstatymų nustatyta tvarka (t. 1, b. l. 17, 164; t. 3, b. l. 104, 120). Taip pat buvo nagrinėjamas ir atmestas pareiškėjos prašymas dėl skundžiamą nutartį priėmusio teisėjo A. Žibo nušalinimo (t. 3, b. l. 129, 160). Kauno apygardos teismo pirmininko 2007 m. gruodžio 4 d. nutartis šiuo klausimu yra neskundžiama.

Kartu teisėjų kolegija pažymi, kad ta aplinkybė, jog jau yra išspęstas klausimas dėl teisėjo nušalinimo, neužkerta kelio ieškovei ginčyti teismo sprendimo už akių teisėtumą bei pagrįstumą, nurodant, jog šį sprendimą priėmęs teismas buvo šališkas bei neobjektyvus. Tačiau, kaip žinoma, civiliniame procese galioja rungimosi principas, tai yra kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK 12, 178 str.). Apeliantė savo teiginius dėl skundžiamą nutartį priėmusio teisėjo šališkumo atskirajame skunde grindžia nurodydama, jog vykstant ankstesnėms civilinėms byloms tarp jos ir minėto teisėjo buvo iškilę ginčų, jie vienas kitam jaučia išankstines antipatijas. Tačiau, kaip matyti iš bylos medžiagos, apeliantė nepateikė jokių šiuos teiginius pagrindžiančių įrodymų (CPK 178 str.). Taigi nesant įrodymų, patvirtinančių aplinkybes, kurios keltų abejonių šią bylą išnagrinėjusio teisėjo A. Žibo nešališkumu, teisėjų kolegija atmeta atskirojo skundo argumentus dėl neobjektyvaus teismo proceso pirmosios instancijos teisme (CPK 185 str.).

Be to, nagrinėjant šį klausimą svarbu įvertinti ir pačios apeliantės elgesį procese, naudojimąsi savo teisėmis. Kaip žinoma, civiliniame procese asmenims, abejojantiems teismo nešališkumu, suteikiama galimybė pareikšti teisėjui nušalinimą. Taip siekiama įgyvendinti teismo ir teisėjo nepriklausomumo ir nešališkumo garantijas. Tačiau, kaip ir kiekviena turima teisė, taip ir teisė nušalinti teisėją, nėra absoliuti, ja turi būti naudojamasi sąžiningai, o reiškiant tokį nušalinimą būtina nurodyti aplinkybes, pagrįstai leidžiančias abejoti teisėjo objektyvumu. Nagrinėjamu atveju pagrindinis argumentas ar vienas iš argumentų, kuriuo rėmėsi apeliantė reikšdama nušalinimus Kauno apygardos Civilinių bylų skyriaus teisėjams, yra jų dalyvavimas nagrinėjant kitas civilines bylas, kuriose dalyvavo apeliantė (t. 1, b. l. 15, 157; t. 2, b. l. 159; t. 3, b. l. 110, 129). Šis argumentas buvo pagrindinis ir reikšiant nušalinimą skundžiamą nutartį priėmusiam teisėjui (t. 3, b. l. 129). Tačiau nei CPK 65 straipsnio, nei CPK 66 straipsnio nuostatos, reglamentuojančios teisėjų nušalinimo klausimus, tokio nušalinimo pagrindo nenumato. Pagal CPK 71 straipsnį, teisėjas negali dalyvauti nagrinėjant tą pačią civilinę bylą antrą kartą kitoje bylos nagrinėjimo instancijoje arba jei buvo panaikintas sprendimas, kuris buvo priimtas tam teisėjui dalyvaujant. Šiame straipsnyje taip pat įtvirtinta, jog teisėjo dalyvavimas nagrinėjant apeliacinį ar kasacinį skundą netrukdo jam nagrinėti tą pačią bylą pakartotinai apeliacine ar kasacine tvarka, išskyrus tuos atvejus, kai buvo panaikintas prieš tai priimtas sprendimas, kurį priimant tas teisėjas dalyvavo. Taigi įstatymas nenumato, jog aplinkybė, kad teisėjas dalyvavo nagrinėjant kitas bylas, būtų pagrindas nušalinti teisėją nuo bylos nagrinėjimo. Žinoma, teisėjo objektyvumu gali leisti abejoti kitokios aplinkybės, tačiau jų buvimą turi nurodyti bei pagrįsti nušalinimą reiškiantis asmuo (CPK 178 str.). Nagrinėjamu atveju, kaip minėta, apeliantės nurodyti argumentai buvo išnagrinėti įstatymo nustatyta tvarka. Aplinkybė, jog bylos nagrinėjimo eigoje keli teisėjai buvo nušalinti ar nusišalino remiantis tik tuo, jog jie nagrinėjo klausimus kitose civilinėse byloje, vertintina kaip siekis pašalinti bet kokias apeliantės abejones teisėjo nešališkumu. Tačiau iš bylos medžiagos matyti, jog apeliantė, remdamasi šiuo argumentu pradėjo reikšti nušalinimus visiems teisėjams, kuriems buvo perduodama byla, nenurodydama jokių kitų aplinkybių, leidžiančių abejoti teisėjų objektyvumu. Toks naudojimasis teise pareikšti teisėjo nušalinimą gali būti vertinamas kaip piktnaudžiavimas šia teise bei proceso vilkinimas (CPK 42 str. 5 d., CK 1.137 str. 3 d.).

Antra, apeliantė atskirajame skunde nurodė, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė jos prašymą peržiūrėti teismo sprendimą už akių, nes teismas pažeidė 1964 m. CPK 436 straipsnio pirmąją dalį bei antstolių darbo reglamentą ir nepagrįstai konstatavo, jog antstolė tinkamai taikė 1964 m. CPK 435 straipsnio antrąją dalį bei 436 straipsnio pirmąją dalį.

Kaip matyti iš bylos medžiagos, apeliantė ieškiniu nesutiko su antstolio atliktu ginčo buto įvertinimu. Teismas, priimdamas sprendimą už akių, atliko formalų byloje pateiktų įrodymų vertinimą bei sprendė, jog antstolė, nustatydama perduodamo turto kainą, galiojančių teisės normų nepažeidė, todėl nėra pagrindo ginčijamą aktą pripažinti negaliojančiu. Teismas nustatė, kad įkeistas ginčo turtas išieškotojai buvo perduotas tik pasibaigus visiems varžytinių etapams bei pardavimui be varžytinių, nes neatsirado nė vienas pirkėjas, todėl turtas buvo perkainuotas iki 30 000 Lt vadovaujantis 1964 m. CPK 436 straipsnio pirmosios dalies nuostatomis. Apeliantės nuomone, tokia teismo išvada nepagrįsta, nes pagal 1964 m. CPK 436 straipsnio pirmąją dalį neparduotas ar neparduotinas iš varžytynių turtas gali būti parduotas be varžytynių pagal vyresniojo teismo antstolio sudarytos komisijos įkainojimą, o apie būsimą pardavimą vyresnysis antstolis vietinėje spaudoje turi paskelbti ne vėliau kaip likus dvidešimčiai dienų iki pardavimo. Apeliantė nurodė, jog byloje nėra tokio komisijos įkainavimo akto, be to, turto perdavimo veiksmai, apeliantės nuomone, turėjo būti derinami su teismu, kurio vardu antstolis vykdo savo veiklą.

Taigi kaip matyti iš atskirojo skundo, apeliantė teiginius dėl teismo sprendimo už akių neteisėtumo grindžia nurodydama procesinius pažeidimus, kurie, jos nuomone, buvo padaryti organizuojant bei vykdant ginčo buto varžytynes.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylos medžiagą, sprendžia, jog atskirajame skunde nurodyti argumentai neduoda pakankamo pagrindo abejoti teismo sprendimo už akių teisėtumu bei pagrįstumu (CPK 185 str.). Kaip žinoma, pagal CPK 329 straipsnio nuostatas, procesinės teisės normų pažeidimas arba netinkamas jų pritaikymas yra pagrindas sprendimui panaikinti tik tada, jeigu dėl šio pažeidimo galėjo būti neteisingai išspręsta byla. Taigi proceso teisės normų pažeidimas, negalėjęs lemti neteisingo bylos išsprendimo, pripažįstamas formaliu, nesudarančiu pagrindo naikinti iš esmės pagrįstą sprendimą. Šis reguliavimas atitinka proceso koncentruotumo, ekonomiškumo bei protingumo principus ir yra aktualus nagrinėjamu atveju. Kaip minėta, apeliantė savo teiginius grindžia nurodydama varžytynių proceso pažeidimus, todėl turi būti sprendžiama, ar nurodomi pažeidimai galėjo lemti iš esmės neteisingą ginčo buto įvertinimą, tai yra ieškovės materialinės teisės pažeidimą, o taip pat ar yra tokią išvadą patvirtinančių duomenų.

Kaip matyti iš bylos medžiagos, apeliantė, nurodydama procesinius pažeidimus, nepateikia jokių argumentų, įrodymų susijusių su esminiu klausimu – ginčo buto įvertinimu, o byloje taip pat nėra duomenų, leidžiančių abejoti antstolio pateikto turto įvertinimo teisingumu. Kaip matyti iš bylos medžiagos, 1999 m. spalio 28 d. ginčo turto arešto aktu šis turtas buvo įkainotas 48 759 Lt (t. 1, b. l. 49). Šiame turto arešto akte yra ir apeliantės parašas, tačiau jokių pastabų dėl neteisingo turto įkainojimo apeliantė nenurodė ir šio akto neginčijo. Neįvykus dviems varžytynėms ir išieškotojui sutikus, ginčo butas turto perdavimo aktu 2000 m. birželio 2 d. buvo perduotas išieškotojai už 30 000 Lt. Priverstinio išieškojimo metu galiojęs CPK nenumatė kriterijų, kuriais remiantis teismo antstolis turėtų perkainoti neparduotą turtą, tačiau turint omenyje tai, kad šio buto nepavyko parduoti varžytynių procedūros nustatyta tvarka, jo kaina mažinama ir tai neduoda pagrindo išvadai, jog buto tikroji vertė buvo žymiai didesnė.

Kaip žinoma, turto pardavimas iš varžytinių – tai turto priverstinis pardavimas, o priverstinio pardavimo vertė yra lygi rinkos vertei, tačiau įvertinus ir atsižvelgiant į tai, kad priverstinio pardavimo laikas yra labai trumpas, viešumas ir rinkos rizika yra nepakankama lyginant su tuo laikotarpiu ir tomis reklamos priemonėmis, kurių reikia norint gauti geriausią kainą rinkoje. Pažymėtina ir tai, kad turto nepavyko parduoti nei už pradinę 48 759 Lt kainą, nei antrosiose varžytynėse už 39 000 Lt kainą. Iš byloje esančių antstolių kontoros 2000 m. vasario 1 d., 2000 m. kovo 20 d. bei 2000 m. gegužės 8 d. raštų matyti, jog varžytynės buvo vykdomos viešai, skelbiant apie tai spaudoje, bei sudarant sąlygas visiems norintiems asmenims varžytis dėl galimybės pirkti turtą (civilinė byla Nr. 2-15097/2000, b. l. 7-9). Byloje nėra duomenų, jog ieškovė būtų ginčijusi antstolio veiksmus įkainojant butą ar organizuojant bei vykdant varžytynes.

Apeliantė, savo teiginius, jog 2000 m. birželio 2 d. turto perdavimo aktu išieškotojai L. K. perduoto buto vertė buvo daug didesnė, grindžia pateikdama išrašus iš VĮ Registrų centro Nekilnojamojo turto registro bei Žemės ir kito nekilnojamojo turto kadastro ir registro raštą (t. 1, b. l. 4, 9, 43). Tačiau pažymėtina tai, jog VĮ Registrų centro pateikiamas turto vertinimas yra atliekamas pagal bendrus patvirtintus standartus, tai yra jį atliekant nėra atsižvelgiama į konkretaus turto specifines ypatybes. Dėl to VĮ Registrų centro pažymos turi būti vertinamos kartu su kitais byloje esančiais įrodymais. Tuo tarpu byloje nėra pateikta jokių įrodymų, kurie atspindėtų konkrečiai ginčo buto vertę jo perdavimo metu, pavyzdžiui, nepriklausomų turto vertintojų ataskaitų ar pan. (CPK 178 str.). Be to, ginčo turto arešto akte antstolis, aprašydamas ginčo butą, nurodė, jog jam reikalingas remontas, o apeliantė, pasirašydama šiame akte, to neginčijo (t. 1, b. l. 49). Byloje esantis išrašas iš Nekilnojamojo turto registro Centrinio duomenų banko, taip pat patvirtina aplinkybę, jog šio buto būklė buvo prasta (t. 1, b. l. 4). Taigi, atsižvelgiant į tai, jog turto priverstine tvarka – varžytynėse, nepavyko parduoti, galima spręsti, jog buto būklė nebuvo tokia gera, jog jis galėtų būti parduotas už VĮ Registrų centro formaliai nurodytas turto kainas (CPK 185 str.). Priešingai išvadai neduoda pagrindo ir tai, kad butas ginčo 2004 m. liepos 22 d. dovanojimo sutartyje bei 2006 m. vasario 20 d. pirkimo-pardavimo sutartyje įkainotas didesnėmis kainomis. Šie sandoriai buvo sudaryti praėjus net keliems metams po turto perdavimo išieškotojai, todėl 2004 m. bei 2006 m. buvusios turto kainos nėra aktualios. Be to, byloje yra duomenų, jog butas po jo perdavimo atsakovams buvo remontuojamas.

Šių aplinkybių kontekste teisėjų kolegija remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, kurią civiliniame procese leidžiama taikyti. Ši taisyklė yra grindžiama tikimybių pusiausvyros principu, pagal kurį išvada apie fakto buvimą civiliniame procese gali būti padaroma ir tada, kai išlieka tam tikros abejonės, tačiau įrodymų visuma leidžia manyti esant labiau tikėtina, jog šis faktas buvo, nei, kad jo nebuvo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001 m. kovo 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-260/2001; 2002 m. balandžio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-569/2002; 2002 m. birželio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-862/2002; 2003 m. vasario 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-113/2003; kt.). Atsižvelgdama į paminėtas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamu atveju apeliantės nurodyti argumentai dėl varžytynių proceso pažeidimų, neteisingo buto kainos nustatymo, nesant jokių kitų duomenų apie buvusią konkrečiai ginčo buto kainą varžytynių metu, neduoda pagrindo abejoti teismo sprendimo už akių pagrįstumu, o prašymo dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo tenkinimas dėl nurodytų jokiais įrodymais nepagrįstų aplinkybių prieštarautų proceso koncentruotumo, ekonomiškumo, protingumo principams (CPK 7 str., 3 str. 1 d.).

Pagal CPK 285 straipsnio nuostatas teismas, priimdamas sprendimą už akių, privalo formaliai įvertinti visus byloje esančius įrodymus iš esmės netirdamas šių įrodymų turinio, tačiau įvertindamas teisinį jų pagrindą. Taigi teismas privalo nustatyti, ar būtų pagrindo tenkinti arba atmesti ieškinį, jeigu pasitvirtintų tų įrodymų turinys (CPK 285 str. 2 d.). Tuo atveju, jeigu formalus įrodymų vertinimas nesuteikia pagrindo tenkinti ieškinį, tokį ieškinį sprendimu už akių būtina atmesti. Kaip matyti iš skundžiamo sprendimo už akių, teismas, priimdamas šį sprendimą, ištyrė byloje esančius įrodymus, konstatavo, jog nėra pagrindo patenkinti ieškinį.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į anksčiau nurodytas aplinkybes, sprendžia, jog apeliantės atskirajame skunde išdėstyti argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo ir neduoda pagrindo abejoti teismo sprendimo už akių teisėtumu bei pagrįstumu (CPK 178, 185 str.).

Esant minėtoms aplinkybėms, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą bei pagrįstą nutartį ir naikinti ją atskirajame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo (CPK 329 str. 1 d., 263 str. 1 d.).

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apygardos teismo 2007 m. gruodžio 4 d. nutartį palikti nepakeistą.