Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Svetlanos Jurgaitienės, Viktoro Preikšo ir Valdo Vitunsko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), sekretoriaujant Vidai Butiškienei,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios E. Š. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2017 m. rugpjūčio 7 d. nuosprendžio, kuriuo E. Š. pripažinta kalta, padariusi nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 281 straipsnio 7 dalyje ir jai skirta 90 MGL (3389,40 eurų) dydžio bauda.

Vadovaujantis BK 64¹ straipsniu, bausmė sumažinta vienu trečdaliu ir paskirta 60 MGL (2259,60 eurų) dydžio bauda.

E. Š. skirta baudžiamojo poveikio priemonė – uždraudimas naudotis specialia teise vairuoti transporto priemones 2 (dvejiems) metams.

Vadovaujantis BK 72 straipsnio 1, 2, 4, 6 dalimis, konfiskuotas P. Š. priklausantis turtas – automobilis „Opel Vectra-B-Caravan“, valst Nr. (duomenys neskelbtini) identifikavimo (VIN) numeris (duomenys neskelbtini).

Aprašomoji dalis

nustatė:

Nuteistosios E. Š. apeliacinis skundas atmetamas. Nuteistoji E. Š. apeliaciniu skundu prašė atleisti ją nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą ir netaikyti baudžiamojo poveikio priemonės – turto (automobilio) konfiskavimo, todėl teisėjų kolegija, neišeidama už apeliacinio skundo ribų, tikrina pirmos instancijos teismo nuosprendžio teisėtumo dalį tik dėl tų klausimų, dėl kurių paduotas apeliacinis skundas (BPK 320 straipsnis).

Dėl atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą

Pažymėtina, jog pagal BK 40 straipsnį asmuo, padaręs baudžiamąjį nusižengimą, neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, teismo gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu yra asmens, kuris vertas teismo pasitikėjimo, prašymas perduoti kaltininką jo atsakomybei pagal laidavimą. Antroji šio straipsnio dalis įtvirtina sąlygų visumą, tik kuriai esant galimas šio straipsnio taikymo svarstymas: 1) asmuo pirmą kartą padarė nusikalstamą veiką, 2) visiškai pripažino savo kaltę ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką, 3) bent iš dalies atlygino ar pašalino padarytą žalą arba įsipareigojo ją atlyginti, 4) yra pagrindo manyti, kad jis visiškai atlygins ar pašalins padarytą žalą, laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų. Taigi atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą yra galimas nustačius ne tik BK 40 straipsnio 1 ir 3 dalyse, bet taip pat ir apsvarsčius BK 40 straipsnio 2 dalyje esančias sąlygas. Kasacinio teismo jurisprudencijoje yra išaiškinta, kad, net ir esant visoms BK 40 straipsnyje nurodytoms sąlygoms, teismui paliekama diskrecija motyvuotai apsispręsti tiek dėl asmens atleidimo, tiek ir dėl atsisakymo atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą. Remdamasis aukščiau išdėstytais atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagrindais, teismas turi pagal savo vidinį įsitikinimą, įvertinęs byloje esančius įrodymus, padaryti išvadą, kad yra pakankamas pagrindas manyti, jog asmuo laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų, taip pat pasirinktas laiduotojas turės realią galimybę daryti teigiamą įtaką kaltininkui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-82/2010, 2K-445-489/2016, 2K-52-648/2017).Kiekvienu atveju, kai baudžiamojoje byloje teismas turi diskrecijos teisę apsispręsti, jis atsižvelgia ne vien į formaliąsias teisines apsisprendimo sąlygas, bet būtina įvertinti visas bylos aplinkybes, kaltininko asmenybę, kad kaltininko atleidimu nuo baudžiamosios atsakomybės visiškai būtų pasiekti BK 41 straipsnio 2 dalyje numatyti bausmės tikslai. Tiek taikant BK 40 straipsnį, tiek atsisakant jį taikyti, teismas privalo motyvuoti savo sprendimą, pagrįsti jį byloje nustatytomis aplinkybėmis.Teisėjų kolegija, įvertinusi baudžiamosios bylos medžiagą, konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, svarstydamas nuteistosios E. Š. atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą klausimą bei atmesdamas apeliantės motinos D. Š. prašymą dėl BK 40 straipsnio taikymo, savo sprendimą išsamiai motyvavo, tinkamai įvertino tiek byloje nustatytas aplinkybes, tiek apeliaciniame skunde akcentuojamas aplinkybes. Teisėjų kolegija pažymi, jog apylinkės teismas vertino, tai, jog E. Š. padarė nesunkų nusikaltimą, veikdama tiesiogine tyčia, nusikalstama veika yra baigta. Vertinant E. Š. asmenybę atkreipė dėmesį į tai, kad ji neteista, galiojančių administracinių nuobaudų neturi (bausta 2016 m. balandžio 12 d., pagal ATPK 161 straipsnį, įspėjimu), turi pastovią gyvenamąją vietą, dirba UAB „(duomenys neskelbtini)“, vadybininke, yra netekėjusi. Tuo pačiu apylinkės teismas pagrįstai vertino ir kitus atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą klausimo išsprendimui reikšmingus duomenis. Teismas atsižvelgė į tai, kad E. Š. nėra jauno amžiaus (gim. (duomenys neskelbtini)), gyvena atskirai nuo tėvų, dirba, psichiatrinių ar narkologinių įstaigų stebimųjų asmenų grupėms nepriklauso, todėl dėl jos asmenybės nebrandumo teismui abejonių nekilo, ir teismas nemanė, kad dar reikia kito asmens, kuris turėtų E. Š. auklėti, ir kad tai duos kokių nors teigiamų rezultatų. Be to, teismas atsižvelgė į tai, kad laiduotoja pasiūlyta nuteistosios motina D. Š. gyvena atskirai, yra senyvo amžiaus (gim. (duomenys neskelbtini)). Taip pat buvo įvertinta, kad pirmosios instancijos teismo posėdžio metu E. Š. nurodė nedelsdama ketinanti išvykti į užsienį uždarbiauti, šį faktą patvirtino ir pati D. Š., todėl teismas nematė jokios prasmės taikyti laidavimo instituto, o D. Š. prašymą laikė formaliu, kaip siekį padėti E. Š. išvengti baudžiamosios atsakomybės. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad klausimas dėl laidavimo taikymo galimybės pirmosios instancijos teismo, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, buvo išspręstas tinkamai, neatsietai nuo nuteistosios asmenį apibūdinančių aplinkybių bei jos veikos pobūdžio ir laiduotojos galimybių užtikrinti laidavimo tikslus. Priimto sprendimo motyvai skundžiamame nuosprendyje aiškūs ir įtikinantys, pagrįsti nuodugnia teisiškai reikšmingų aplinkybių analize, aprėpiančia visumą duomenų, apibūdinančių apeliantę, jos padarytą nusikaltimą, taip pat dėl laiduotojos patikimumo ir jos galimybių daryti teigiamą įtaką kaltininkei visapusišku įvertinimu, kaip to reikalauja BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatos. Remiantis visų aukščiau aptartų aplinkybių visuma daroma išvada, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendyje BK 40 straipsnio reikalavimai, įgyvendinti tinkamai.

Dėl paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės – automobilio konfiskavimo

Nuteistosios E. Š. apeliaciniame skunde taip pat keliamas klausimas, dėl nepagrįstai taikytų BK 72 straipsnio nuostatų ir nepagrįstai konfiskuoto P. Š. nuosavybės teise priklausančio automobilio. Pažymėtina, jog nuo 2017 m. sausio 1 d. įsigaliojusiais BK 281 straipsnio pakeitimais ((2016 m. kovo 25 d. įstatymu Nr. XII-2277 (TAR, 2016, Nr. 2016-06428)), už vairavimą kelių transporto priemonės arba mokymą praktinio vairavimo apsvaigus nuo alkoholio, kai vairuojančio ar vairuoti mokančio asmens kraujyje buvo daugiau negu 1,5 promilės alkoholio, buvo nustatyta baudžiamoji atsakomybė, taip siekiant didinti eismo saugumą, užkirsti kelią neblaivių vairuotojų daromiems KET pažeidimams, keliantiems itin didelį pavojų kitiems eismo dalyviams, ypač eismo įvykiams, kuriuose žūsta ar sužalojami žmonės. Šių tikslų įgyvendinimas netaikant transporto priemonės, kurią vairuojant ir buvo padaryta nagrinėjama nusikalstama veika, konfiskavimo, daugeliu atvejų nėra įmanomas. Priešingu atveju susidarytų tokia situacija, kai asmuo, padaręs BK 281 straipsnio 7 dalyje įtvirtintą nusikalstamą veiką, turimą turtą – automobilį, galėtų vėl panaudoti nusikaltimams daryti. Tokia situacija ne tik formuotų asmens nebaudžiamumo nuotaikas bei nepagarbą baudžiamajam įstatymui, bet ir sudarytų sąlygas pakartotiniam tokio asmens nusikalstamumui, taip neužtikrinant ir prevencinio baudžiamojo poveikio priemonių, taip pat ir turto konfiskavimo, pobūdžio. Pagal teismų praktiką, padarius ne BK 281 straipsnio 7 dalyje, o kitose šio straipsnio dalyse numatytą nusikalstamą veiką transporto priemonė paprastai nėra konfiskuojama, tačiau tokiais atvejais padaromas neatsargus nusikaltimas, o nusikaltimas, numatytas BK 281 straipsnio 7 dalyje, gali būti padaromas tik tiesiogine tyčia, kai asmuo suvokia nusikalstamos veikos pavojingą pobūdį ir nori taip veikti.Sąmoningas transporto priemonės panaudojimas darant šioje teisės normoje numatytą tyčinę nusikalstamą veiką yra įtrauktas į BK 287 straipsnio 7 dalyje aprašytą nusikaltimo sudėtį kaip būtinasis požymis, tačiau tai, transporto priemonės kaip nusikalstamos veikos priemonės statuso nekeičia, nes būtent ją naudojant ir yra sudaromos sąlygos įvykdyti tokio pobūdžio nusikalstamą veiką. Taigi, transporto priemonės panaudojimas yra ir nusikaltimo padarymo priemonė ir būtina sąlyga, be kurios neįmanoma padaryti BK 281 straipsnio 7 dalyje numatytos veikos. BK 72 straipsnio 2 dalis numatyta, jog konfiskuotinu turtu laikomas šio kodekso uždraustos veikos įrankis, priemonė ar rezultatas. Pagal baudžiamąjį įstatymą turto konfiskavimas privalomai skiriamas visais atvejais, nustačius, kad turtas atitinka BK 72 straipsnio 2 dalyje nurodytus konfiskuotino turto požymius ir yra kitos BK 72 straipsnyje nurodytos jo taikymo sąlygos. BK 72 straipsnio 4 dalyje yra nurodyta, jog kitam fiziniam ar juridiniam asmeniui priklausantis konfiskuotinas turtas konfiskuojamas, nepaisant to, ar tas asmuo nuteistas už šio kodekso uždraustos veikos padarymą, ar ne, jeigu perleisdamas turtą kaltininkui ar kitiems asmenims, jis žinojo arba turėjo ir galėjo žinoti, kad šis turtas bus naudojamas šio kodekso uždraustai veikai daryti.Baudžiamosios bylos duomenimis nustatyta, kad E. Š. inkriminuota nusikalstama veika, numatyta BK 281 straipsnio 7 dalyje, buvo padaryta jai vairuojant nuosavybės teise P. Š. priklausantį automobilį „Opel Vectra-B-Caravan“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) Pirmosios instancijos teismas minėtą E. Š. vairuojamą automobilį pripažino nusikalstamos veikos priemone, spręsdamas klausimą dėl BK 72 straipsnio nuostatų taikymo padarė išvadą, jog įvertinus padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą bei automobilio vertę, taip pat paskirtos baudos dydį, apeliantei taikoma baudžiamojo poveikio priemonė – automobilio konfiskavimas bus proporcingas ir atitiks teisingumo principo reikalavimus. Sutiktina su skundžiamame nuosprendyje padaryta išvada, jog tai, kad automobilis „Opel Vectra-B-Caravan“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) nuosavybės teise priklauso ne nuteistajai, o jos tėvui P. Š., nagrinėjamu atveju nėra kliūtis taikyti BK 72 straipsnio nuostatas. Kaip ir nurodyta, skundžiamame nuosprendyje, baudžiamosios bylos teisminio nagrinėjimo metu nustatyta, kad E. Š. nuosavybės teisė P. Š. priklausantį automobilį naudojo savo reikmėms be apribojimų, rūpinosi jo priežiūra ir remontu, taigi, naudojo kaip nuosavą, todėl, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog yra reali tikimybė, kad tokiomis sąlygomis naudojamas automobilis gali būti panaudotas ir vėl, taip pat ir teisės pažeidimams daryti ir tam būtina užkirsti kelią. Pažymėtina, jog analizuojamu atveju E. Š. vairavo transporto priemonę būdamas neblaivi, žinodama, kad baudžiamasis įstatymas imperatyviai draudžia vairuoti transporto priemones esant neblaiviam, suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį ir norėjo taip elgtis. Tyčinių nusikaltimų padarymas turi kaltininkui sukelti atitinkamus padarinius, priešingu atveju, asmeniui būtų formuojamos nebaudžiamumo nuotaikos bei nepagarba baudžiamajam įstatymui, taip pat sudarytos sąlygos pakartotiniam tokio asmens nusikalstamumui, tokiu būdu neužtikrinant ir prevencinio baudžiamojo poveikio priemonių, tame tarpe ir turto konfiskavimo, pobūdžio. Pažymėtina, jog pirmosios instancijos teismas nenustatė aplinkybių, kurios leistų spręsti, kad transporto priemonės konfiskavimas būtų neproporcinga (neadekvati) poveikio priemonė apeliantės padarytam teisės pažeidimui ar asmenybei, todėl siekdamas užkirsti kelią galimam pakartotiniam E. Š. nusikalstamumui, pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą ir pagrįstai E. Š. paskyrė baudžiamojo poveikio priemonę – automobilio konfiskavimą, kuri padės įgyvendinti bausmės paskirtį ir tikslus. Teisėjų kolegijos vertinimu, ši baudžiamojo poveikio priemonė atitinka įstatymo leidėjo siekiamus teisėtus ir visuotinai svarbius tikslus užtikrinti visuomenės saugumą kelių eismo srityje, nevaržo apelianto akivaizdžiai labiau, negu reikia šiems tikslams pasiekti.

Įvertinus paminėtas aplinkybes, daroma išvada, kad skundžiamas Kauno apylinkės teismo nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, todėl naikinti ar keisti jį nuteistosios E. Š. apeliacinio skundo motyvais, pagrindo nėra.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 332 straipsniu

nutaria:

nuteistosios E. Š. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.