Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Liudos Arlauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Violetos Balčytienės ir Broniaus Januškos, sekretoriaujant Tatjanai Baškir, dalyvaujant pareiškėjo atstovui D. S., viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo LPF „Tautvila“ skundą atsakovei Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Šiaulių apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl sprendimų panaikinimo.

Aprašomoji dalis

n u s t a t ė:

pareiškėjas LPF „Tautvila“ (toliau – ir pareiškėjas, Fondas) su skundu (b. l. 1-9), kurį patikslino (b. l. 77-85) (toliau – ir skundas), kreipėsi į teismą prašydamas panaikinti 2010-12-13 Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Komisija) sprendimą „Dėl Labdaros ir paramos fondo „Tautvila“ 2010-10-08 skundo“ Nr. S-334 (7-284/2010) (toliau – ir Komisijos sprendimas), Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI, atsakovė) 2010-09-13 sprendimą Nr. 69-230 „Dėl labdaros paramos fondo „Tautvila“ (j. k. (duomenys neskelbtini)) skundo“ (toliau – ir VMI sprendimas) ir Šiaulių apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir Šiaulių AVMI, Inspekcija) 2010-07-08 Sprendimą dėl patikrinimo akto Nr. 14.4-51-40 (toliau – ir Inspekcijos, Šiaulių AVMI sprendimas) ir priimti naują sprendimą, t. y. 2010-04-29 Šiaulių AVMI Patikrinimo akto Nr. 35-58 (toliau – ir Patikrinimo aktas) nepatvirtinti.

Skunde nurodė, kad, pareiškėjo nuomone, tiek vietos, tiek centrinis mokesčių administratorius bei Komisija fondo veiklą reglamentuojančių teisės normų nuostatas aiškino visiškai neteisingai, o Komisijos sprendimu, VMI sprendimu ir Šiaulių AVMI sprendimu 50 440 Lt PM ir 7 027 Lt PM delspinigių papildomas paskaičiavimas bei 5 044 Lt baudos skyrimas visiškai nepagrįsti. Tvirtino, kad CK 2.74 str. nustatyta, kad viešieji juridiniai asmenys turi specialųjį teisnumą, t. y. jie gali turėti ir įgyti tik tokias civilines teises ir pareigas, kurios neprieštarauja jų steigimo dokumentams ir veiklos tikslams. CK specialių reikalavimų paskolos teisinių santykių subjektams nekelia, t. y. paskolos davėju ir paskolos gavėju gali būti tiek viešasis, tiek privatusis juridinis asmuo. Daro išvadą, kad viešasis juridinis asmuo, taigi, ir labdaros paramos fondas, gali būti paskolos sutarties subjektu, jeigu sutartimi prisiimamos teisės ir pareigos (1) neprieštarauja jo steigimo dokumentams ir (2) veiklos tikslams. Pareiškėjo įstatų 15.2 str. 4 d. fondui leidžia tekti paskolas jei tai numato Lietuvos Respublikos įstatymai. Būtent CK 2.74 str. bei CK 6.156 str. 1 d. reglamentuojančios, kad šalys turi teisę laisvai sudaryti sutartis ir savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises ir pareigas, bei tai, kad imperatyvus draudimas fondui būti paskolos sutarties subjektu neįtvirtintas jokiose teisės normose ir laikytina teisiniu pagrindu suteikusiu pareiškėjui teisę sudaryti skundžiamuose sprendimuose minimas paskolos sutartis. Pažymėjo, kad mokesčių administratorius nenurodė jokių aplinkybių, pagrindžiančių tai, kad fondo prisiimtos teisės ir pareigos pagal Patikrinimo akte minimas paskolos sutartis prieštarauja fondo veiklos tikslams. Pabrėžė, kad pareiškėjo tikslai įtvirtinti įstatų 2.1. p. ir iš esmės atitinka Labdaros ir paramos fondų įstatyme įtvirtintus šių juridinių asmenų tikslus: yra labdaros arba (ir) paramos bei kitokios pagalbos teikimas fiziniams ir juridiniams asmenims mokslo, kultūros, švietimo, meno, religijos, sporto, sveikatos apsaugos, socialinės globos ir rūpybos, aplinkos apsaugos ir kitose visuomenei naudingomis ir nesavanaudiškomis pripažįstamose srityse. Šiems tikslams pasiekti organizuojamas fondo darbas, valdomas jo turtas, o tam taip pat būtina prisiimti tam tikras teises ir pareigas, kuriomis tiesiogiai fondo veiklos tikslų siekti neįmanoma, tačiau tai nereiškia, kad pagal tokios paskirties sandorius prisiimtos teisės ir pareigos visada prieštarauja fondo veiklos tikslams. Be to, Labdaros ir paramos fondo įstatymo 12 str. 2 d. įtvirtinta, kad fondas turi teisę vykdyti įstatymų nedraudžiamą ūkinę komercinę veiklą kuri neprieštarauja jo įstatams bei veiklos tikslams ir reikalinga jo tikslams pasiekti. Fondo vykdoma veikla sudarant paskolos sutartis fondo veiklos tikslams neprieštaravo, o mokesčių mokėtojas pagrįstai tikėjosi, kad įstatų 15.2 str. 4 d. fondui leidžia teikti paskolas kai Lietuvos Respublikos įstatymai numato tokį leidimą, nes viešajam juridiniam asmeniui dalyvaujant civiliniuose teisiniuose santykiuose tokį leidimą suteikia CK 2.74 str. ir CK 6.156 str. 1 d., nustatančios, kad šalys turi teisę laisvai sudaryti sutartis ir savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises ir pareigas. Mokesčių administratorius pripažįsta, kad Fondo sudarytos paskolos sutartys turi juridinę galią, tačiau pats paskolų suteikimo faktas nepagrįstai traktuojamas kaip gautos paramos panaudojimas ne pagal paskirtį. Mokesčių administratorius nepagrįstai taiko PMĮ 5 str. 4 d. Atkreipė dėmesį, kad, pareiškėjo nuomone, paskolos sutarties pagrindu paskolintos lėšos apskritai negalėtų būti traktuojamos kaip gautos paramos panaudojimas, o kartu negalėtų kilti abejonių dėl šių lėšų apmokestinimo kaip panaudotų ne pagal paskirtį šią sąvoką aiškinant PMĮ 4 str. 6 d. 1 p. prasme. CK 6.870 str. 1 d. pateikiamoje paskolos sutarties sampratoje nurodyta, kad paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą (paskolos sumą) arba tokį pat kiekį tokios pat rūšies ir kokybės kitų daiktų bei mokėti palūkanas. Taigi, iš šios teisės normos akivaizdu, kad paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti paskolos davėjui tokią pat ar didesnę sumą nei gavo pagal paskolos sutartį, todėl paskolos sutarties pagrindu atsirandanti reikalavimo teisė taip pat laikytina lėšų saugojimu ar kaupimu. Suteiktos paskolos fondui yra grąžinamos, todėl jos negali būti laikomos panaudotomis. Fondo teisės ir pareigos pagal paskolos sutartis buvo prisiimamos fondo turto valdymo tikslais, o ne siekiant panaudoti gautą paramą, todėl neteisinga šiuos veiksmus traktuoti kaip paramos naudojimą ne pagal paskirtį remiantis PMĮ 4 str. 6 dalies 1 p. Atkreipė dėmesį, kad Šiaulių AVMI sprendime nurodė, kad LPF „Tautvil“ 2006 m. ir 2008 m. atliko mokėjimus už individualią įmonę „Vaireka“. LPF „Tautvila“ pateiktose pastabose dėl šių mokėjimų Patikrinimo akte priskyrimo lėšoms, kurios panaudotos ne pagal paskirtį, nesutikimo motyvų nenurodė. Tvirtino, kad mokėjimams už individualią įmonę „Vaireka“ panaudotos lėšos taip pat negali būti laikomomis panaudotomis ne pagal paskirtį, nes minėtų mokėjimų pagrindu LPF „Tautvila“ įgijo atitinkamo dydžio reikalavimo teises į individualią įmonę „Vaireka“, kurios buhalterinės apskaitos registruose nurodytos kaip investicija į šį ūkio subjektą, todėl už šią įmonę sumokėtos sumos taip pat negali būti laikomos panaudotomis ne pagal paskirtį PMĮ 4 str. 6 d. 1 p. prasme.

Teismo posėdyje pareiškėjo atstovas patvirtino skunde išdėstytus argumentus, skundą palaikė ir prašė jį tenkinti visiškai (žr. teismo posėdžio protokolą).

Atsakovė Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos su pateiktu skundu nesutiko ir prašė pareiškėjo LPF „Tautvila“ skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime į skundą (b. l. 94-96) nurodė, kad ikiteisminį mokestinį ginčą nagrinėjusios institucijos priėmė pagrįstus sprendimus, kurių naikinti nėra pagrindo. Tvirtino, kad Inspekcija Patikrinimo akte konstatavo, kad pareiškėjas tikrinamuoju laikotarpiu, gavęs negrąžinamai suteiktą paramą, labdarą, teikė beprocentines paskolas susijusioms įmonėms, t.y. VŠĮ „Tautvilos inovacija“, pareiškėjo įmonei „Vaireka“, UAB „Bufina“, UAB „Arudita“. Jame konstatuota, kad vadovaujantis Labdaros ir paramos fondų įstatymo 15 str. 2 d. 4 p., pareiškėjui draudžiama suteikti paskolas (toks pat draudimas numatytas ir pareiškėjo 2006-05-12 įregistruotų įstatų XV skirsnio 15.2 str. 4 d.). Inspekcija pareiškėjo suteiktas paskolas traktavo kaip gautos paramos panaudojimą ne pagal Labdaros ir paramos fondų įstatyme nustatytą paramos panaudojimo paskirtį, todėl įvertinusi patikrinimo metu nustatytas aplinkybes, konstatavo, kad pareiškėjas 2006 m. paskolino 4 323 Lt, įvertinus iš banko gautą 397 Lt palūkanų sumą, ne pagal paskirtį panaudojo 3 926 Lt gautos paramos; 2007 m. suteikė paskolų už 28 3220 Lt, įvertinus iš banko gautą 3 770 Lt palūkanų sumą, VŠĮ „Tautvilos inovacija“ grąžintą 190 000 Lt paskolos sumą, 2006-12-08 gautas 20 000 Lt įplaukas iš pirkėjo UAB „Metsuna“ (kurias galėjo panaudoti apyvartinėms lėšoms) ne pagal paskirtį panaudojo 69 450 Lt gautos paramos; 2008 m. suteikė paskolų už 338 756 Lt, įvertinus iš banko gautą 1 892 Lt palūkanų sumą, gautas 70 000 Lt įplaukas iš pirkėjo UAB „Metsuna“, iš UAB „Aurudita“ gautas grąžintas 5 200 Lt lėšas (kurias galėjo panaudoti apyvartinėms lėšoms) ne pagal paskirtį 2008 m. panaudojo 261 664 Lt gautos paramos. Akcentavo, kad pareiškėjas yra viešasis juridinis asmuo. Pagal CK 2.34 str. 2 d., viešieji juridiniai asmenys yra valstybės ar savivaldybės, jų institucijų ar kitų asmenų, nesiekiančių naudos sau, juridiniai asmenys, kurių tikslas-tenkinti viešuosius interesus. Sąvoka „nesiekiantys naudos sau“ reiškia, kad juridinio asmens steigėjas iš to negauna jokios materialios naudos, kuri gali pasireikšti nebūtinai pinigine forma. Sąvoka „viešieji interesai“ reiškia naudą visuomenei ar jos daliai, taip pat žmonių gerovę. Juridinio asmens priskyrimas prie viešųjų yra reikšmingas jo teisinės formos reglamentavimui, t. y. įstatymų leidėjas, reglamentuodamas juridinių asmenų teisines formas, nustato viešųjų juridinių asmenų veiklos ypatumus, todėl viešųjų juridinių asmenų veikla yra reglamentuojama ir detalizuojama jų veiklą nusakančiuose teisės aktuose. CK 2.34 str. 4 d. nustatyta, kad CK VII skyrius jiems taikomas subsidiariai, t. y. tik tuomet, kai viešųjų juridinių asmenų organų kompetencijos, funkcijų ir veiklos klausimų nereglamentuoja konkrečiais juridinių asmenų teisines formas reglamentuojantys įstatymai taikomas CK II knygos VII skyrius. CK 2.74 str. 2 d. nustatyta, kad viešieji juridiniai asmenys turi specialųjį teisnumą, t. y. jie gali turėti ir įgyti tik tokias civilines teises ir pareigas, kurios neprieštarauja jų steigimo dokumentams ir veiklos tikslams. Daro išvadą, kad viešieji juridiniai asmenys (taip pat labdaros ir pramos fondai) gali vykdyti tik tokią veiklą, kuri yra numatyta jų steigimą, valdymą, veiklos ypatumus reglamentuojančiuose teisės aktuose, t. y. jų veiklą reglamentuojantys teisės aktai laikytini specialiais CK atžvilgiu. Pagal Labdaros ir paramos įstatymo 10 str., paramos gavėjai pagal šį įstatymą gautą paramą gali naudoti savo įstatuose ar nuostatuose arba religinių bendruomenių, bendrijų ir centrų kanonuose, statutuose ir kitose normose numatytiems šio įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje nurodytiems visuomenei naudingiems tikslams, labdarai (jeigu jie pagal šį įstatymą turi teisę teikti labdarą), o biudžetinės įstaigos – nuostatuose nustatytiems uždaviniams ir funkcijoms įgyvendinti. Pareiškėjo įstatų, įregistruotų Juridinių asmenų registre 2006-05-12, antrame skirsnyje „Fondo veiklos tikslai ir uždaviniai“ yra numatyti tokie jo tikslai: šelpti ir teikti nemokamą pagalbą invalidams, ligoniams, vienišiems nedarbingiems asmenims, našlaičiams arba vaikams likusiems be tėvų globos ar netekusiems vieno iš tėvų, daugiavaikėms ir mažai aprūpintoms šeimoms, bedarbiams, asmenims, kurių gaunamos pajamos negali užtikrinti minimalaus gyvenimo lygio; šelpti asmenis nukentėjusius nuo gaivalinių nelaimių, ekologinių katastrofų, padėti likviduoti tų nelaimių, katastrofų padarinius; padėti įsidarbinti, perkvalifikuojant darbo netekusius asmenis; remti mokslo, kultūros, švietimo, meno, sporto, sveikatos apsaugos, socialinės globos ir rūpybos plėtojimo programas tiek sukurtas fondo, tiek kitų Lietuvos ir užsienio organizacijų.Tokiu būdu juridinių asmenų, kurių teisinė forma yra labdaros ir paramos fondas, veiklą reglamentuojantis įstatymas vienareikšmiai draudžia teikti paskolas. Todėl tokie apribojimai yra taikomi ir pareiškėjo atžvilgiu. Laiko, kad Komisija savo sprendime labai pagrįstai nurodė ir tai, kad labdaros (paramos) fondai yra specifiniu tikslu kuriamas juridinis asmuo, kurio pagrindinis tikslas yra teikti labdarą ir paramą visuomenei naudingose ir nesavanaudiškomis pripažįstamomis srityse, o siekiant užtikrinti, kad didžioji dalis surenkamų lėšų tektų paramos / labdaros gavėjams, įstatymų leidėjas yra įtvirtinęs specialias mokesčių lengvatas, viena iš kurių yra neapmokestinimas pelno mokesčiu, kai paramos / labdaros sumos yra naudojamos pagal paskirtį. Kadangi tokios veiklos nuostatos sudaro prielaidas piktnaudžiavimui, įstatyme yra numatyti griežti apribojimai Labdaros ir paramos fondų veiklai, taip pat ir draudimas skolinti lėšas tretiesiems asmenims. Tokių nuostatų buvimas užtikrina, kad labdaros ir paramos fondas vykdys tik šiai viešojo juridinio asmens formai priskirtiną veiklą ir nebus nepagrįstai naudojamasi suteiktomis mokesčių lengvatomis. Asmuo, pasirinkdamas būtent tokios teisinės formos juridinį asmenį, iš anksto turi suvokti ir tai, kad jam bus taikomi tam tikri veiklos apribojimai. Pabrėžė, kad Inspekcija Patikrinimo akte nesprendė ir neanalizavo sandorių sudarymo ir galiojimo, tiesiog vadovaudamasi atitinkamomis teisės normomis, konstatavo, kad pareiškėjas tiek pagal jo veiklą reglamentuojančius teisės aktus, tiek pagal savo įstatus neturi teisės teikti paskolų, todėl paramai gautų lėšų panaudojimas šiems tikslams buvo pripažintas paramos panaudojimu ne pagal paskirtį. Atkreipė dėmesį, kad labdaros ir paramos fondas yra specifinė veiklos forma, kurios tikslas gautas paramos ir labdaros lėšas naudoti tik visuomenei naudingiems tikslams, t. y. pagal Labdaros ir paramos fondų įstatymo 2 str., fondas savo pavadinimą turintis ribotos civilinės atsakomybės viešasis juridinis asmuo, kurio pagrindiniai veiklos tikslai yra labdaros arba (ir) paramos bei kitokios pagalbos teikimas Lietuvos Respublikos labdaros ir paramos įstatymo ir šio įstatymo nustatyta tvarka fiziniams ir juridiniams asmenims mokslo, kultūros, švietimo, meno, religijos, sporto, sveikatos apsaugos, socialinės globos ir rūpybos, aplinkos apsaugos ir kitose visuomenei naudingomis ir nesavanaudiškomis pripažįstamose srityse. Siekiant užtikrinti labdaros ir paramos fondų gautų lėšų panaudojimą anksčiau nurodytiems tikslams yra numatyti atitinkami šių juridinių asmenų veiklos apribojimai, o pagal PMĮ 4 str. 6 d. nuostatas, parama, panaudota ne visuomenei naudingiems tikslams, nustatytiems Labdaros ir paramos įstatymo 3 str. 3 d. tenkinti, priskiriama mokesčio bazei. Iš šios PMĮ nuostatos matyti, kad paramai skirtų lėšų priskyrimas pelno mokesčio bazei siejamas su šių lėšų panaudojimu ne Labdaros ir paramos įstatymo 3 str. 3 d. nustatytiems tikslams, todėl vien tik šios aplinkybės nustatymas ir buvimas yra pagrindas tam tikras lėšas priskirti pelno mokesčio bazei. Toks teisinis reglamentavimas susijęs su tuo, kad mokėtojai teikdami paramą ar labdarą naudojasi atitinkamomis mokestinėmis lengvatomis, todėl jeigu labdaros ir paramos fondas gautas lėšas panaudoja ne pagal paskirtį, vien ši aplinkybė yra pakankamas pagrindas ne pagal paskirtį panaudotą paramą (jos dalį) priskirti pelno mokesčio bazei, nepriklausomai nuo to, ar šios lėšos (ginčo atveju paskolos) vėliau būtų grąžintos ar ne. Priešingai aiškinant ir traktuojant minėtas PMĮ nuostatas, atsirastų galimybė piktnaudžiauti teisės normomis, t. y. pasinaudojant labdaros ir paramos fondo kaip specifinio juridinio asmens veiklos galimybėmis, atlikinėti veiksmus (šiuo atveju teikti paskolas susijusiems asmenims), kurie nebūdingi labdaros ir paramos fondams, kurių kaip viešųjų juridinių asmenų pagrindinis veiklos tikslas yra gautos paramos panaudojimas visuomenei naudingiems tikslams. Todėl aplinkybės, kad suteikdamas paskolas, taip pat atlikdamas mokėjimus už įmonę „Vaireka“ pareiškėjas įgijo reikalavimo teises nepaneigia Patikrinimo akte nustatytų aplinkybių, kad paramos lėšos buvo panaudotos ne pagal paskirtį. Įstatymų leidėjas įtvirtindamas draudimą fondams skolinti lėšas, taip pat suprato, kad paskolinti pinigai gali būti grąžinti, tačiau, nepaisant to, tokį draudimą įtvirtino. Tai yra pakankamas pagrindas konstatuoti, kad paskolos suteikimas yra lėšų panaudojimas ne pagal paskirtį. Mokestinio patikrinimo metu nustatyta, kad paramai ir labdarai gautas lėšas pareiškėjas naudojo paskolų teikimui, o ne paskirčiai, numatytais tiek Labdaros ir paramos įstatyme, tiek jo įstatuose. Inspekcija pagrįstai sprendime dėl patikrinimo akto tvirtinimo nurodė, kad skolinimas bei finansinių laidavimų ir finansinių garantijų teikimas pagal 2002-09-10 Finansų įstaigų įstatymo 3 str. 1 d. 2 ir 6 p. laikomi finansinėmis paslaugomis. Pareiškėjo veiklos tikslas yra labdara ir parama mokslo, kultūros, švietimo, meno, sveikatos apsaugos ir kitoms Labdaros ir paramos fondo įstatymo nustatytoms sritims. Patikrinimo metu nustatyta, kad pareiškėjas pagal paskolos sutartis teikė beprocentines paskolas susijusiems asmenims, buhalterinės apskaitos registruose nurodė kaip investicijos į kitus ūkio subjektus. Paramos ir labdaros fondų įstatymo 15 str. 6 d. nustatyta, kad fondo lėšos kaupiamos ir saugomos bankuose ar kitose kredito įstaigose, t. y. norminiai aktai pripažįsta leistinu tik tokį fondo lėšų kaupimo ir saugojimo būdą. Pagal CK 6.870 str. 1 d., paskolos sutartimi viena šalis (paskolos davėjas) perduoda kitos šalies (paskolos gavėjo) nuosavybėn pinigus arba rūšies požymiais apibūdintus suvartojamus daiktus, o paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą (paskolos sumą) arba tokį pat kiekį tokios pat rūšies ir kokybės kitų daiktų bei mokėti palūkanas, jeigu sutartis nenustato ko kita, pagal minėtojo straipsnio 3 dalį paskolos gavėjas tampa jam perduotų daiktų (pinigų) savininku, kuriam tenka atsitiktinė pinigų (daiktų) žuvimo rizika. Paskolos sutarties esmė ta, kad paskolos davėjas jam tam tikru laikotarpiu nereikalingas (jo nenaudojamas) pinigines lėšas ar daiktus perduoda kitam asmeniui (ūkio subjektui), paprastai už atitinkamą papildomą atlygį (palūkanas). Kadangi paramos lėšos yra skiriamos tam tikrai tikslinei paskirčiai, tai šių lėšų skolinimas labdaros ir paramos fondų veikloje pripažįstamas neleistina veikla, tokia veikla negali būti pripažįstama lėšų kaupimu ar saugojimu. Įstatymų leidėjas mokestines lengvatas labdaros ir paramos fondams yra įtvirtinęs tik ta apimtimi, kuria šios institucijos įgyvendina savo tiesioginius tikslus ir gautas lėšas naudoja pagal paskirtį. Jeigu lėšos panaudojamos ne pagal griežtai įstatyme nustatytą paskirtį ir neatsižvelgdamas į teisės aktuose bei steigimo dokumentuose įtvirtintus draudimus, mokestinės lengvatos nebetaikomos, o ne pagal paskirtį panaudotos lėšos, remiantis PMĮ 5 str. 1 d. 4 p., apmokestinamos bendra tvarka. Įvertinusi nustatytas aplinkybes, atsakovė konstatuoja, kad pareiškėjas, suteikdamas paskolas, paramai ir labdarai skirtas lėšas naudojo ne įstatuose numatytai veiklai, todėl šios lėšos pagrįstai, vadovaujantis PMĮ 5 str. 1 d. 4 p., kuriame nustatyta, kad gauta parama, panaudota ne pagal Labdaros ir paramos įstatyme nustatytą paskirtį, apmokestinama be atskaitymų, taikant 15 proc. mokesčio tarifą, priskirtos pelno mokesčio bazei ir apmokestintos pelno mokesčiu.

Į teismo posėdį atsakovės atstovas neatvyko, apie teismo posėdžio laiką ir vietą buvo pranešta įstatymo nustatyta tvarka, todėl byla išnagrinėta atstovui nedalyvaujant (b. l. 101).

Tretysis suinteresuotas asmuo Šiaulių apskrities valstybinė mokesčių inspekcija atsiliepime į skundą (b. l. 91-92) nurodė, kad su pateiktu skundu nesutinka ir prašė pareiškėjo LPF „Tautvila“ skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Į teismo posėdį trečiojo suinteresuoto asmens atstovas neatvyko, apie teismo posėdžio laiką ir vietą buvo pranešta įstatymo nustatyta tvarka, todėl byla išnagrinėta atstovui nedalyvaujant (b. l. 102).

Skundas netenkintinas.

Byloje ginčas kilo dėl Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Komisija) sprendimo „Dėl Labdaros ir paramos fondo „Tautvila“ 2010-10-08 skundo“ Nr. S-334 (7-284/2010) (toliau – ir Komisijos sprendimas), Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI, atsakovė) 2010-09-13 sprendimo Nr. 69-230 „Dėl labdaros paramos fondo „Tautvila“ (j. k. (duomenys neskelbtini)) skundo“ (toliau – ir VMI sprendimas) ir Šiaulių apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir Šiaulių AVMI, Inspekcija) 2010-07-08 Sprendimo dėl patikrinimo akto Nr. 14.4-51-40 (toliau – ir Inspekcijos, Šiaulių AVMI sprendimas) (b. l. 11-19, 31-39, 48-55).

Taigi, nagrinėjamos administracinės bylos ginčo dalykas yra minėtų sprendimų teisėtumas bei pagrįstumas, o nagrinėjamos bylos ginčo objektas – labdaros ir paramos fondų gautų lėšų apmokestinimo pelno mokesčiu (toliau – ir PM) sąlygos ir tvarka.

Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 3 str. 2 d. įtvirtinta, kad teismas nevertina ginčijamo administracinio akto bei veiksmų (ar neveikimo) politinio ar ekonominio tikslingumo požiūriu, o tik nustato, ar konkrečiu atveju nebuvo pažeistas įstatymas ar kitas teisės aktas, ar administravimo subjektas neviršijo kompetencijos, taip pat ar aktas (veika) neprieštarauja tikslams bei uždaviniams, dėl kurių institucija buvo įsteigta ir gavo atitinkamus įgaliojimus.

Byloje esantys rašytiniai įrodymai (b. l. 1-96; Komisijos byla, b. l. 1-185) tvirtina, kad Šiaulių AVMI I Patikrinimų skyriaus vyriausioji specialistė, vykdydama 2010-03-23 pavedimą tikrinti Nr. 35-58, atliko LPF „Tautvila“ mokestinį patikrinimą (PM) ir 2010-04-29 surašė Patikrinimo aktą Nr. 35-58 (tolaiu – ir Patikrinimo aktas), kuriame pareiškėjui papildomai priskaičiavo 50 255 Lt PM ir 7 027 Lt šio mokesčio delspinigių, iš viso : 57 282 Lt PM.

Šiaulių AVMI viršininko pavaduotoja, išnagrinėjusi Patikrinimą aktą, 2010-07-08 sprendimu Nr. 14.4-51-40 pakeitė Patikrinimo akte apskaičiuotas PM sumas ir nurodė pareiškėjui į biudžetą sumokėti papildomai apskaičiuotą 50 440 Lt PM, 7 046 Lt PM delspinigių ir sprendimu paskirtą 5 044 Lt šio mokesčio baudą.

VMI, išnagrinėjusi pareiškėjo skundą dėl Šiaulių AVMI sprendimo, 2010-09-13 sprendimu Nr. 69-230 patvirtino Inspekcijos sprendimą.

Komisija, išnagrinėjusi Fondo skundą dėl VMI sprendimo, 2010-12-13 sprendimu Nr. S-334 (7-284/2010) patvirtino atsakovės sprendimą.

Iš bylos duomenų matyti, kad mokesčių administratorius mokestinio patikrinimo metu tikrino Fondo PM apskaičiavimo ir sumokėjimo teisingumą nuo 2006-01-01 iki 2008-12-31.

Mokesčių administratorius mokestinio patikrinimo metu nustatė, kad Fonas ginčui aktualiu laikotarpiu, gavęs negrąžinamai suteiktą paramą, labdarą, teikė beprocentines paskolas susijusioms įmonėms, t. y. VŠĮ „Tautvilos inovacija“, „Vaireka“, UAB „Bufina“, UAB „Arudita“. Pareiškėjas 2006 m. paskolino 4 323 Lt, įvertinus iš banko gautą 397 Lt palūkanų sumą, ne pagal paskirtį panaudojo 3 926 Lt gautos paramos; 2007 m. suteikė paskolų už 283 220 Lt, įvertinus iš banko gautą 3 770 Lt palūkanų sumą, VŠĮ „Tautvilos inovacija“ grąžintą 190 000 Lt paskolos sumą 2006-12-08 gautas 20 000 Lt įplaukas iš pirkėjo UAB „Metsuna“ (kurias galėjo panaudoti apyvartinėms lėšoms) ne pagal paskirtį panaudojo 69 450 Lt gautos paramos; 2008 m. suteikė paskolų už 338 756 Lt, įvertinus iš banko gautą 1 892 Lt palūkanų sumą, gautas 70 000 Lt įplaukas iš pirkėjo UAB „Metsuna“, iš UAB „Aurudita“ gautas grąžintas 5 200 Lt lėšas (kurias galėjo panaudoti apyvartinėms lėšoms) ne pagal paskirtį 2008 m. panaudojo 261 664 Lt gautos paramos.

Mokesčių administratorius, įvertinęs nustatytas faktines aplinkybes, konstatavo, kad Fondas 2006 – 2008 m. nedeklaravo 335 040 Lt PM bazės (3 926 Lt + 69 450 Lt + 2616 64 Lt), neapskaičiavo, nedeklaravo ir nesumokėjo 50 255 Lt (335400 Lt x 15 %) PM. Kaip jau byloje nustatyta, Inspekcija, išnagrinėjusi Patikrinimą aktą, sprendimu pakeitė Patikrinimo akte apskaičiuotas PM sumas ir nurodė pareiškėjui į biudžetą sumokėti papildomai apskaičiuotą 50 440 Lt PM, 7 046 Lt PM delspinigių ir 5 044 Lt šio mokesčio baudą.

Be kita ko, byloje esantys rašytiniai įrodymai tvirtina, kad Fondo steigėja yra UAB „Vaikonta“ (k. (duomenys neskelbtini)). K. B. yra UAB „Vaikonta“, UAB „Arudita“ (k. (duomenys neskelbtini)) vienintelis akcininkas. K. B. taip pat yra pareiškėjo, UAB „Bufina“ (k. (duomenys neskelbtini)), UAB „Arudita“ darbuotojas. Fondas yra Viešosios įstaigos „Tautvilos inovacija“ (k. (duomenys neskelbtini) nuo 2008-04-18 VŠĮ „Kretos inovacija“, nuo 2009-09-11 likviduojama) steigėjas, pareiškėjo įmonės „Vaireka“ (k. (duomenys neskelbtini), likviduojama nuo 2008-07-11) savininkas, vienintelis UAB „Bufina“ (restruktrūrizuojama nuo 2005-11-01) akcininkas.

Kaip matyti iš Fondo Įstatų, pareiškėjas yra ribotos civilinės atsakomybės viešasis juridinis asmuo, kurio tikslas yra labdaros ir paramos teikimas mokslo, kultūros, švietimo, meno, sveikatos apsaugos ir kitoms Labdaros ir paramos įstatymo, Labdaros ir paramos fondų įstatymo, Labdaros ir paramos fondo įstatuose nustatytoms sritims. Pagal Fondo Įstatų 15.2.4 p., net ir šiuose įstatuose nurodytais tikslais fondui draudžiama suteikti paskolas, įkeisti turtą (išskyrus atvejus, kai turtas įkeičiamas Fondo prievolėms užtikrinti), garantuoti, laiduoti ar kitaip užtikrinti kitų asmenų prievolių vykdymą.

Mokestinio patikrinimo metu buvo nustatyta, kad pareiškėjas teikė paskolas: VŠĮ „Tautvilos inovacija“, kurios steigėjas jis yra, UAB „Bufina“, kurios vienintelis akcininkas yra pareiškėjas, UAB „Arudita“, kurios vienintelis akcininkas yra K. B. bei atliko mokėjimus už individualią įmonę „Vaireka“, kurios savininkas yra pareiškėjas. Iš Paramos gavimo ir panaudojimo 2006 ir 2007 m. metinių ataskaitų matyti, kad Fondas iš VŠĮ „Tautvilos inovacija“ 2006 m. gavo 90 000 Lt ir 2007 m. – 200 000 Lt paramos lėšų. Pareiškėjas 2006 m. – 2008 m. VŠĮ „Tautvilos inovacija“ (nuo 2008-04-18 VŠĮ „Kretos inovacija“) suteikė 390 400 Lt (2007 m. 255 000 Lt, 2008 m. 135 400 Lt) beprocentinių paskolų, iš kurių VŠĮ „Tautvilos inovacija“ 2007-09-07 grąžino 190 000 Lt. VŠĮ „Tautvilos inovacija“ suteiktų paskolų suma artima iš šios įstaigos gautos paramos lėšų sumai. Pagal pateiktą 2008 m. Paramos gavimo ir panaudojimo metinę ataskaitą, UAB „Arudita“ Fondui suteikė 6 000 Lt paramos, pareiškėjas UAB „Arudita“ 2007 m. suteikė 20 000 Lt, 2008 m. 200 000 Lt beprocentinių paskolų.

Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Mokesčių administravimo įstatymas (toliau – ir MAĮ), Labdaros ir paramos įstatymas (toliau – ir Įstatymas), Pelno mokesčio įstatymas (toliau – ir PMĮ) ir kiti teisės aktai, susiję su jų įgyvendinimu.

Vadovaujantis MAĮ 2 str. 18 d., mokestinė prievolė yra mokesčio įstatymo pagrindu atsirandanti mokesčių mokėtojo pareiga teisingai apskaičiuoti mokestį, laiku sumokėti mokestį bei su juo susijusias sumas į biudžetą ir vykdyti pareigas, susijusias su mokesčių apskaičiavimu ir sumokėjimu. Pagal minimo įstatymo 2 str. 21 d, mokestinis patikrinimas – mokesčių administratoriaus atliekamas mokesčių mokėtojo patikrinimas siekiant kontroliuoti, kaip mokesčių mokėtojas vykdo mokesčių įstatymų reikalavimus mokesčių apskaičiavimo, deklaravimo, sumokėjimo, o įstatymų numatytais atvejais – ir kitose srityse.

PMĮ 4 str. 6 d. reglamentuojama, kad parama, panaudota ne visuomenei naudingiems tikslams, nustatytiems Labdaros ir paramos įstatymo 3 str. 3 d. tenkinti, priskiriama mokesčio bazei. Šio įstatymo 5 str. 1 d. 4 p. nustatyta, kad gauta parama, panaudota ne pagal Lietuvos Respublikos labdaros ir paramos įstatyme nustatytą paskirtį, apmokestinama be atskaitymų, taikant 15 procentų mokesčio tarifą, priskirtos pelno mokesčio bazei ir apmokestintos pelno mokesčiu.

Kaip jau minėta, pareiškėjo tikslas yra paramos ir labdaros teikimas. Pagal Fondo Įstatus, pareiškėjo tikslai ir uždaviniai yra šelpti ir teikti nemokamą pagalbą invalidams, ligoniams, vienišiems nedarbingiems asmenims, našlaičiams arba vaikams likusiems be tėvų globos ar netekusiems vieno iš tėvų, daugiavaikėms ir mažai aprūpintoms šeimoms, bedarbiams, asmenims, kurių gaunamos pajamos negali užtikrinti minimalaus gyvenimo lygio; šelpti asmenis nukentėjusius nuo gaivalinių nelaimių, ekologinių katastrofų, padėti likviduoti tų nelaimių, katastrofų padarinius; padėti įsidarbinti, perkvalifikuojant darbo netekusius asmenis; remti mokslo, kultūros, švietimo, meno, sporto, sveikatos apsaugos, socialinės globos ir rūpybos plėtojimo programas tiek sukurtas fondo, tiek kitų Lietuvos ir užsienio organizacijų.

Pagal Įstatymo 10 str., paramos gavėjai pagal šį įstatymą gautą paramą gali naudoti savo įstatuose ar nuostatuose arba religinių bendruomenių, bendrijų ir centrų kanonuose, statutuose ir kitose normose numatytiems šio įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje nurodytiems visuomenei naudingiems tikslams, labdarai (jeigu jie pagal šį įstatymą turi teisę teikti labdarą), o biudžetinės įstaigos – nuostatuose nustatytiems uždaviniams ir funkcijoms įgyvendinti.

Labdaros ir paramos fondų įstatymo 15 str. 1 d. nustatyta, kad fondams leidžiama nuosavybės ar bet kokiomis kitomis teisėmis valdomą turtą ir lėšas perleisti, užtikrinti juo prievolių įvykdymą ar kitaip apriboti savo valdymo, naudojimo ir disponavimo teises į jį tik tuo atveju, kai tuo siekiama įgyvendinti fondo įstatuose nustatytus veiklos tikslus (įskaitant ir labdaros, ir paramos tikslus, nustatytus fondo įstatuose pagal Labdaros ir paramos įstatymą). Šio Įstatymo minėto straipsnio 2 d. 4 p. reglamentuojama, kad net ir šio straipsnio 1 dalyje nurodytais tikslais fondui draudžiama suteikti paskolas, įkeisti fondo turtą (išskyrus atvejus, kai turtas įkeičiamas fondo prievolėms užtikrinti), garantuoti, laiduoti ar kitaip užtikrinti kitų asmenų prievolių įvykdymą. Teisėjų kolegija pažymi, kad analogiška nuostata yra įtvirtinta ir pareiškėjo įstatuose. Minimo įstatymo 15 str. 6 d. įstatymų leidėjas, expresses verbis, nustatęs, kad Fondo lėšos kaupiamos ir saugomos tik bankuose arba kitose kredito įstaigose.

Taigi, nurodytų teisės normų sisteminė analizė teisėjų kolegijai suponuoja, kad paramai skirtų lėšų priskyrimas PM bazei siejamas su šių lėšų panaudojimu ne Įstatymo 3 str. 3 d. nustatytiems tikslams. Šios aplinkybės nustatymo ir buvimo pakanka, kad tam tikros lėšos būtų priskirtos PM bazei. Mokėtojai teikdami paramą ar labdarą naudojasi atitinkamomis mokestinėmis lengvatomis, todėl jeigu labdaros ir paramos fondas gautas lėšas panaudoja ne pagal paskirtį, vien ši aplinkybė yra pakankamas pagrindas ne pagal paskirtį panaudotą paramą (jos dalį) priskirti PM bazei, nepriklausomai nuo to, ar šios lėšos (ginčo atveju paskolos) vėliau būtų grąžintos ar ne. Teisėjų kolegija sutinka su atsakovės pozicija, kad priešingai aiškinant ir traktuojant paminėtas PMĮ nuostatas, atsirastų galimybė piktnaudžiauti teisės normomis, t. y. pasinaudojant labdaros ir paramos fondo kaip specifinio juridinio asmens veiklos galimybėmis, atlikinėti veiksmus (šiuo atveju teikti paskolas susijusiems asmenims), kurie nebūdingi labdaros ir paramos fondams, kurių kaip viešųjų juridinių asmenų pagrindinis veiklos tikslas yra gautos paramos panaudojimas visuomenei naudingiems tikslams. Labdaros (paramos) fondai yra specifiniu tikslu kuriamas juridinis asmuo, kurio pagrindinis tikslas – teikti labdarą ir paramą visuomenei naudingose ir nesavanaudiškomis pripažįstamomis srityse, o siekiant užtikrinti, kad didžioji dalis surenkamų lėšų tektų paramos / labdaros gavėjams, įstatymų leidėjas yra įtvirtinęs specialias mokesčių lengvatas, viena iš kurių yra neapmokestinimas pelno mokesčiu, kai paramos / labdaros sumos yra naudojamos pagal paskirtį. Kadangi tokios veiklos nuostatos sudaro prielaidas piktnaudžiavimui, įstatyme yra numatyti griežti apribojimai Labdaros ir paramos fondų veiklai, taip pat ir draudimas skolinti lėšas tretiesiems asmenims. Tokių nuostatų buvimas užtikrina, kad labdaros ir paramos fondas vykdys tik šiai viešojo juridinio asmens formai priskirtiną veiklą ir nebus nepagrįstai naudojamasi suteiktomis mokesčių lengvatomis. Asmuo, pasirinkdamas būtent tokios teisinės formos juridinį asmenį, iš anksto turi suvokti ir tai, kad jam bus taikomi tam tikri veiklos apribojimai.

ABTĮ 57 str. numatyta, kad bylos įrodymus vertina teismas pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Nė vienos proceso šalies pateikta įrodymų interpretacija teismui nėra privaloma. Pagal ABTĮ 86 str. 2 d., priimdamas sprendimą, administracinis teismas įvertina ištirtus teismo įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje.

Tinkamas faktinių aplinkybių vertinimas bei teisės taikymas sprendžiant ginčą yra neatsiejamai susiję. Tik nustačius teisiškai reikšmingus faktus, kurie yra būtini tinkamam teisės taikymui, priimtas sprendimas gali būti pripažintas teisėtu ir pagrįstu.

Teisėjų kolegija, išsamiai ir objektyviai ištyrusi bei įvertinusi byloje surinktų įrodymų visumą, remdamasi aptartų teisės normų sistemine analize, daro išvadą ir konstatuoja, kad paramai ir labdarai gautas lėšas Fondas naudojo paskolų teikimui, o ne paskirčiai, numatytai tiek Įstatyme, tiek jo įstatuose. Pareiškėjas, suteikdamas paskolas, paramai ir labdarai skirtas lėšas naudojo ne įstatuose numatytai veiklai, todėl šios lėšos pagrįstai, vadovaujantis PMĮ 5 str. 1 d. 4 p., priskirtos PM bazei ir apmokestintos PM. Todėl, vertinti bylos aplinkybes kitaip, nei jas įvertino tretysis suinteresuotas asmuo, atsakovė ir Komisija, teisėjų kolegija nenustatė jokio teisinio pagrindo. Mokesčių administratorius surinko pakankamai įrodymų, patvirtinančių, kad pareiškėjas gautą paramą panaudojo ne pagal paskirtį. Pareiškėjas nepateikė jokių objektyvių įrodymų, paneigiančių mokesčių administratoriaus patikrinimo metu nustatytas faktines aplinkybes bei surinktus įrodymus.

Teisėjų kolegijos nuomone, mokesčių administratorius taip pat teisėtai ir pagrįstai, vadovaudamasis MAĮ 96 str. 1 d. 2 p. ir 139 str. 1 d., pareiškėjui papildomai apskaičiavo PM delspinigius ir skyrė šio mokesčio baudą.

Jokių esminių procedūrinių pažeidimų nagrinėjant mokestinį ginčą teisėjų kolegija nenustatė.

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, vadovaudamasi teisingumo bei protingumo kriterijais, teisėjų kolegija sprendžia, kad Komisija, VMI ir Šiaulių AVMI teisingai aiškino ir taikė materialinės teisės normas. Komisijos, VMI ir Šiaulių AVMI sprendimai yra teisėti ir pagrįsti, todėl nurodytais ir kitais motyvais, pagal ABTĮ 89 str. nuostatas, naikinti šių sprendimų nėra jokio nei faktinio, nei teisinio pagrindo. Pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 88 str. 1 p.).

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi ABTĮ 85-87 str., 88 str. 1 p., 127 str. ir 129 str.,

Rezoliucinė dalis

nusprendė:

pareiškėjo LPF „Tautvila“ skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą tiesiogiai šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.