Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų kolegijos pirmininko Valdimaro Bavėjano (pranešėjo),

gynėjams Romaldui Briliui, Rolandui Tamašauskui, Romualdui Mikliušui, Svetlanai Proninai, Jūratei Kleinauskienei, Jolantai Litvinskienei,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros prokuroro (dėl nuteistųjų V. Š., S. Ž., A. B. ir D. E. bei asmens, kuriam baudžiamoji byla nutraukta, A. V.), nuteistųjų S. Ž., V. Š., D. E., V. V., A. B. ir asmens, kuriam baudžiamoji byla nutraukta, A. V., apeliacinius skundus dėl Šiaulių apygardos teismo 2008 m. kovo 28 d. nuosprendžio, kuriuo

- pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 str. 2 d. 7, 9 p. (dėl R. J. nužudymo) (2000-09-26 įst. Nr. VIII-1968 red.) - laisvės atėmimu aštuoneriems metams;

- pagal 2000 m. BK 25 str. 2 d., 253 str. 2 d. (dėl neteisėto ginklų laikymo) - laisvės atėmimu ketveriems metams;

- pagal 2000 m. BK 25 str. 3 d., 129 str. 2 d. 5, 9 p. (dėl J. nužudymo) - laisvės atėmimu penkiolikai metų;

- pagal 2000 m. BK 25 str. 3 d., 253 str. 1 d. (dėl neteisėto ginklų laikymo) - laisvės atėmimu dvejiems metams;

- pagal 2000 m. BK 25 str. 3 d., 187 str. 1 d. (dėl turto sunaikinimo) - laisvės atėmimu vieneriems metams.

Vadovaujantis BK 63 str. 1, 4 d., 5 d. 2 p., bausmes subendrinus apėmimo ir dalinio sudėjimo būdu, subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas septyniolikai metų.

Vadovaujantis BK 63 str. 5 d. 2, 9 p., ši bausmė apėmimo būdu subendrinta su bausmėmis, paskirtomis Šiaulių apygardos teismo 1996 m. kovo 13 d., Mažeikių rajono apylinkės teismo 201 m. rugpjūčio 22 d. bei Telšių rajono apylinkės teismo 2006 m. rugsėjo 6 d. nuosprendžiais, galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas septyniolikai metų, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose.

Į bausmės laiką įskaitytas laikas, išbūtas suėmus nuo 2006 m. birželio 14 d. iki 2008 m. kovo 28 d.

- pagal 2000 m. BK 25 str. 3 d., 129 str. 2 d. 5, 9 p. (dėl J. nužudymo) - laisvės atėmimu keturiolikai metų;

- pagal 2000 m. BK 25 str. 3 d., 253 str. 1 d. (dėl neteisėto ginklų laikymo) - laisvės atėmimu dvejiems metams;

- pagal 2000 m. BK 25 str. 3 d., 187 str. 1 d. (dėl turto sunaikinimo) - laisvės atėmimu vieneriems metams.

Vadovaujantis BK 63 str. 1, 4 d., 5 d. 2 p., bausmes subendrinus apėmimo ir dalinio sudėjimo būdu, subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas keturiolikai metų.

Vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 5 d. 2, 9 p., ši bausmė apėmimo būdu subendrinta su bausmėmis, paskirtomis Šiaulių apygardos teismo 2000 m. sausio 27 d. bei Telšių rajono apylinkės teismo 2004 m. kovo 3 d. ir 2005 m. sausio 26 d. nuosprendžiais, galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas keturiolikai metų, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose.

Į bausmės laiką įskaitytas laikas, išbūtas suėmus nuo 2006 m. birželio 8 d. iki 2008 m. kovo 28 d.

- pagal 2000 m. BK 25 str. 3 d., 129 str. 2 d. 5 p. (dėl J. nužudymo) - laisvės atėmimu aštuoniolikai metų;

- pagal 2000 m. BK 25 str. 3 d., 253 str. 1 d. (dėl neteisėto ginklų laikymo) - laisvės atėmimu dvejiems metams.

Vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 5 d. 2 p., bausmes subendrinus apėmimo būdu, subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas aštuoniolikai metų.

Vadovaujantis BK 63 str. 1, 4, 9 d., ši bausmė dalinio sudėjimo būdu subendrinta su bausmėmis, paskirtomis Šiaulių apygardos teismo 2004 m. sausio 15 d. ir pakeistu Lietuvos apeliacinio teismo 2005 m. vasario 4 d. nuosprendžiais, galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas dvidešimčiai metų, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose.

Į bausmės laiką įskaitytas laikas, iš dalies atliktas pagal Šiaulių apygardos teismo 2004 m. sausio 15 d. nuosprendžiu paskirtą ir Lietuvos apeliacinio teismo 2005 m. vasario 4 d. nuosprendžiu pakeistą bausmę.

D. E. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal 2000 m. BK 129 str. 2 d. 7, 9 p. (dėl R. J. nužudymo) - laisvės atėmimu aštuoneriems metams.

Vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 5 d. 2 p., 9 d., paskirtą bausmę apėmimo būdu subendrinus su Šiaulių apygardos teismo 1996 m. kovo 13 d. nuosprendžiu paskirta bausme, galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas aštuoneriems metams, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose.

Į bausmės laikas įskaitytas laikas, išbūtas suėmus nuo 2007 m. vasario 2 d. iki 2007 m. gegužės 2 d.

D. E. baudžiamoji byla pagal 2000 m. BK 238 str. (dėl nepranešimo apie ruošiamą ir padarytą nusikaltimą) ir 2000 m. BK 25 str. 2 d., 253 str. 2 d. (dėl neteisėto ginklų laikymo), vadovaujantis BPK 3 str. 1 d. 2 p., nutraukta, suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui.

V. V. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 129 str. 2 d. 7, 9 p. (dėl R. J. nužudymo) (2000-09-26 įst. Nr. VIII-1968 red.) - laisvės atėmimu dvylikai metų, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose.

Į bausmės laikas įskaitytas laikas, išbūtas suėmus nuo 2007 m. lapkričio 24 d. iki 2008 m. kovo 28 d.

V. V. baudžiamoji byla pagal 2000 m. BK 25 str. 2 d., 253 str. 2 d. (dėl neteisėto ginklų laikymo), nutraukta, suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui.

A. V. baudžiamoji byla pagal 2000 m. BK 238 str. (dėl nepranešimo apie padarytą nusikaltimą), vadovaujantis BPK 3 str. 1 d. 2 p., nutraukta suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui.

A. V. panaikinta kardomoji priemonė-užstatas, grąžinant 30000 Lt piniginį užstatą, bei laikinas teisių apribojimas į 370800 Lt vertės nekilnojamą turtą.

Iš nuteistųjų V. Š., A. B. ir S. Ž. priteista solidariai nukentėjusiajai A. G. 50000 Lt neturtinei žalai atlyginti, 2000 Lt laidojimo išlaidų; nukentėjusiajai N. J. 30000 Lt neturtinei žalai atlyginti; nukentėjusiajai V. J. 70000 Lt neturtinei žalai atlyginti, 4000 Lt laidojimo išlaidų ir 4000 Lt turtinei žalai (dėl sudeginto automobilio) atlyginti; nukentėjusiajai L. Ž. 50000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Taip pat apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. E. skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2008 m. kovo 28 d. nuosprendžiu pakeistos kardomosios priemonės – rašytinio pasižadėjimo neišvykti, nebendrauti su A. V. ir registruotis Telšių raj. PK, į kardomąją priemonę – suėmimą, D. E. suimant teismo salėje.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. B., D. E. ir V. V. nuteisti už tai, kad veikdami grupe su B. J. (ikiteisminis tyrimas nutrauktas B. J. 1998-04-04 mirus), 1993 m. kovo mėn. – balandžio mėn. 3 d. laikotarpiu, (duomenys neskelbtini), dėl savanaudiškų paskatų už B. J. pažadėtą 15000 JAV dolerių atlyginimą už R. J. nužudymą, A. B. su D. E. dalį iš anksto neaptartos atlyginimo sumos už nužudymo vykdymą pažadėdami V. V., suplanuodami su bendrininkais nusikaltimo darymo vietą, laiką ir būdą, A. B. su D. E. perduodami V. V. gautą iš B. J. nusikaltimo padarymui skirtą 5,45 mm kalibro „Kalašnikov“ sistemos automatą su jam skirtais 60 vnt. šovinių ir įsipareigodami po nužudymo padarymo išvežti nusikaltimo vykdytoją V. V. iš įvykio vietos, 1993 m. balandžio 3 d., apie 22 val., pastate, esančiame (duomenys neskelbtini), tuo metu buvusiame restorane „G.“, šio restorano darbo ir klientų jame lankymosi metu, V. V. iššovus ne mažiau kaip septynis kartus iš 5,45 mm kalibro „Kalašnikov“ sistemos automato iš pastato balkono pro langą į restorano salėje prie vieno iš staliukų sėdintį R. J., dviejose vietose peršovus nukentėjusiajam dešinę šlaunį bei padarius kiaurinius šlaunikaulio, šlauninės arterijos bei venos pažeidimus, tuo sukėlus sunkaus laipsnio šoką, dėl ko 1993 m. balandžio 5 d., 7 val. 15 min., nukentėjusysis (duomenys neskelbtini) centrinėje ligoninėje mirė, t. y. tyčia nužudė R. J. dėl savanaudiškų paskatų, pavojingu daugelio tuo metu įvykio vietoje buvusių žmonių gyvybei būdu.

Taip pat A. B., D. E. ir V. V. nuteisti už tai, kad, veikdami bendrininkų grupe su B. J. (kuriam ikiteisminis tyrimas nutrauktas B. J. 1998-04-04 mirus), neturėdami leidimo, neteisėtai disponavo šaunamaisiais ginklais ir dideliu kiekiu šaudmenų: 1993 m. kovo mėn., B. J. ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku ir iš nenustatyto asmens neteisėtai įgijus, laikius ir garažų masyve, esančiame, (duomenys neskelbtini), perdavus A. B. ir D. E. du šaunamuosius ginklus ir jiems skirtus šaudmenis - 5,45 mm kalibro „Kalašnikov” sistemos automatą su jam skirtais 60 vnt. 5,45 mm kalibro šoviniais bei pistoletą „Makarov” su jam skirtais 8 vnt. 9 mm kalibro šoviniais, A. B. ir D. E. neteisėtai laikė šiuos ginklus garažų masyve, esančiame (duomenys neskelbtini). Tęsdami nusikalstamą veiką, A. B. su D. E. 1993 m. balandžio 3 d. minėtame garažų masyve perdavė V. V. tyčinio R. J. nužudymo vykdymui 5,45 mm kalibro „Kalašnikov” sistemos automatą ir 60 vnt. 5,45 mm kalibro šovinių, bei kartu išbandė šį ginklą kelyje (duomenys neskelbtini), esančiame (duomenys neskelbtini), iššaudami 30 vnt. šovinių į kelio ženklą. Po 1993 m. balandžio 3 d., apie 22 val., įvykdyto tyčinio R. J. nužudymo, A. B. su D. E. ir V. V. užkasė 5,45 mm kalibro „Kalašnikov” sistemos automatą ir likusius ne daugiau kaip 23 vnt. šovinių šalia kelio (duomenys neskelbtini) 7-ame kilometre esančios automobilių stovėjimo aikštelės, kurioje neteisėtai 5,45 mm kalibro „Kalašnikov" sistemos automatą ir likusius ne daugiau kaip 23 vnt. 5,45 mm kalibro šovinių neteisėtai laikė iki 1993 m. gegužės mėn. pabaigos, tiksliai tyrimo metu nenustatytos, tačiau ne trumpiau kaip iki 1993 m. gegužės 25 d. Tęsdami nusikalstamą veiką, A. B., V. V. ir D. E. 1993 m. gegužės mėn. pabaigoje, 25-26 d. laikotarpiu, su 5,45 mm kalibro „Kalašnikov“ sistemos automatu likusiais ne daugiau kaip 5,45 mm kalibro 23 vnt. šovinių grąžino B. J., atveždami ir palikdami jo nurodytame garažų masyve, esančiame (duomenys neskelbtini). Tuo pačiu, A. B., vieną mėnesį po 1993 m. balandžio 3 d., garažų masyve, esančiame (duomenys neskelbtini), neteisėtai laikė pistoletą „Makarov“ su jam skirtais 8 vnt. 9 mm kalibro šoviniais, kol neteisėtai juos tame pačiame garažų masyve realizavo J. J. (kuriam ikiteisminis tyrimas nutrauktas J. J. 2005-01-11 mirus).

Taip pat A. B., S. Ž. ir V. Š. nuteisti už tai, kad veikdami organizuota grupe, V. Š. organizavus, t. y. parengus, nusikalstamą veiką ir jai vadovavus - (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) ežero apylinkėse pažadėjus A. B. ne mažiau kaip 15000 JAV dolerių dydžio atlyginimą už A. J. ir B. J. nužudymą, skvere, esančiame (duomenys neskelbtini), davus nurodymą dėl nusikaltimo darymo laiko, (duomenys neskelbtini) girininkijos 6-o kvartalo teritorijoje perdavus nužudymo įrankius - ikiteisminio tyrimo metu nenustatytos markės ir modelio revolverį su ne mažiau kaip 10 vnt. šovinių bei „TT“ markės pistoletą su ne mažiau kaip 16 vnt. šovinių, bute, esančiame (duomenys neskelbtini), per V. R. avansu sumokėjus A. B. 10000 Lt, A. B. 1998 m. kovo mėn., kelyje (duomenys neskelbtini) susitarus su S. Ž. už dalį V. Š. pažadėto atlyginimo kartu nužudyti A. J. ir B. J.; 1998 m. balandžio 4 d., apie 15 val., (duomenys neskelbtini) girininkijos 6-o kvartalo teritorijoje, automobilyje (duomenys neskelbtini), A. B. iššaudamas iš „TT“ markės pistoleto ne mažiau kaip tris kartus A. J. į dešinę pakaušio sritį, dešinį veido žandą, dešinę kaklo pusę, tuo padarydamas nukentėjusiajam mirtinus kaukolės skliauto ir pamato kaulų lūžius, galvos smegenų sumušimą ir kraujo išsiliejimą po jų dangalais, S. Ž. iššovus iš revolverio ne mažiau kaip vieną kartą B. J. į kairį smilkinį, tuo padarius nukentėjusiajam mirtinus kaukolės skliauto ir pamato kaulų lūžius, galvos smegenų dangalų pažeidimus, galvos smegenų sumušimą su kraujo išsiliejimu po dangalais ir nutekėjimu į šoninius galvos smegenų skilvelius, V. Š. organizavus, A. B. ir S. Ž. dėl savanaudiškų paskatų nužudė du žmones.

Taip pat A. B., S. Ž. ir V. Š. nuteisti už tai, kad, veikdami organizuota grupe, neturėdami leidimo, neteisėtai disponavo šaunamaisiais ginklais ir šaudmenimis: V. Š. nuo 1998 m. pradžios iki 1998 m. kovo mėn. pabaigos organizuojant dviejų žmonių – A. J. ir B. J. - nužudymą, tuo tikslu ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku ir iš nenustatyto asmens neteisėtai įgijus ir laikius du šaunamuosius ginklus ir jiems skirtus šaudmenis - 7,62 mm kalibro „TT” markės pistoletą su jam skirtais ne mažiau kaip 16 vnt. 7,62 mm kalibro šovinių bei tyrimo metu nenustatytą 9 mm kalibro revolverį su jam skirtais ne mažiau kaip 10 vnt. “38 Special” šovinių, 1998 m. kovo mėn., tyrimo metu tiksliai nenustatytą dieną, (duomenys neskelbtini) girininkijos 6-o kvartalo teritorijoje, nužudymo vykdymui V. Š. perdavė A. B. šaunamuosius ginklus ir šaudmenis, o A. B. iki 1998 m. balandžio 4 d. neteisėtai laikė 7,62 mm kalibro “TT” markės pistoletą su jam skirtais ne mažiau kaip 16 vnt. 7,62 mm kalibro šovinių bei tyrimo metu nenustatytą 9 mm kalibro revolverį su jam skirtais ne mažiau kaip 10 vnt. “38 Special” šovinių, bute, esančiame (duomenys neskelbtini), tyrimo metu nenustatytą dieną su S. Ž. juos išbandė, šaudydami miške, esančiame (duomenys neskelbtini), o 1998 m. balandžio 4 d., apie 15 val., su S. Ž. panaudojo B. J. ir A. J. nužudyme, po ko šaunamuosius ginklus ir likusius šaudmenis tą pačią dieną įmetė į (duomenys neskelbtini) ežerą, esantį (duomenys neskelbtini).

Taip pat A. B., S. Ž. ir V. Š. nuteisti už tai, kad, veikdami organizuota grupe, tyčia sunaikino svetimą turtą: A. B. ir S. Ž., vykdydami nusikaltimo organizatoriaus V. Š. (dėl šio nusikalstamos veikos epizodo ikiteisminis tyrimas nutrauktas, suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui) 1998 m. balandžio 5 d. (duomenys neskelbtini) A. B. duotą žodinį nurodymą sunaikinti dviejų žmonių – A. J. ir B. J. - nužudymo dėl savanaudiškų paskatų pėdsakus, A. B. su S. Ž. 1998 m. balandžio 5d., nuo 20 val. iki 22 val., (duomenys neskelbtini), padegė ir sudegino A. J. 4000 Lt vertės automobilį (duomenys neskelbtini).

D. E. buvo kaltinamas ir atiduotas teismui dėl to, kad jis, 1998 m. balandžio 4 d. kelyje (duomenys neskelbtini) žodžiu perduodamas A. V. pažadą A. B. už B. J. nužudymą sumokėti 10000 JAV dolerių dydžio atlyginimą, tuo sustiprindamas jau esantį A. B. pasiryžimą dėl savanaudiškų paskatų nužudyti A. J. ir B. J., dėl savanaudiškų paskatų kurstė, t. y. palenkė A. B. dėl savanaudiškų paskatų nužudyti B. J.. Dėl to, o taip pat ir dėl V. Š. atlikto A. J. ir B. J. nužudymo organizavimo, 1998 m. balandžio 4 d., apie 15 val., (duomenys neskelbtini) girininkijos 6-o kvartalo teritorijoje, automobilyje (duomenys neskelbtini), A. B. iššaudamas iš „TT“ markės pistoleto ne mažiau kaip tris kartus A. J. į dešinę pakaušio sritį, dešinį veido žandą, dešinę kaklo pusę, tuo padarydamas nukentėjusiajam mirtinus kaukolės skliauto ir pamato kaulų lūžius, galvos smegenų sumušimą ir kraujo išsiliejimą po jų dangalais, o S. Ž. iššaudamas iš revolverio ne mažiau kaip vieną kartą B. J. į kairį smilkinį, tuo padarydamas nukentėjusiajam mirtinus kaukolės skliauto ir pamato kaulų lūžius, galvos smegenų dangalų pažeidimus, galvos smegenų sumušimą su kraujo išsiliejimu po dangalais ir nutekėjimu į šoninius galvos smegenų skilvelius, nužudė A. J. ir B. J..

A. V. buvo kaltinamas ir atiduotas teismui dėl to, kad jis, 1998 m. balandžio 4 d., kelyje (duomenys neskelbtini), per D. E. žodžiu pažadėdamas A. B. už B. J. nužudymą sumokėti 10000 JAV dolerių dydžio materialinį atlyginimą, tuo sustiprindamas jau esantį A. B. pasiryžimą dėl savanaudiškų paskatų nužudyti A. J. ir B. J., dėl savanaudiškų paskatų kurstė, t. y. palenkė A. B. dėl savanaudiškų paskatų nužudyti B. J.. Dėl to, o taip pat ir dėl V. Š. atlikto A. J. ir B. J. nužudymo organizavimo, 1998 m. balandžio 4 d., apie 15 val., (duomenys neskelbtini) girininkijos 6-o kvartalo teritorijoje, automobilyje (duomenys neskelbtini), A. B. iššaudamas iš „TT” markės pistoleto ne mažiau kaip tris kartus A. J. į dešinę pakaušio sritį, dešinį veido žandą, dešinę kaklo pusę, tuo padarydamas nukentėjusiajam mirtinus kaukolės skliauto ir pamato kaulų lūžius, galvos smegenų sumušimą ir kraujo išsiliejimą po jų dangalais, o S. Ž. iššaudamas iš revolverio ne mažiau kaip vieną kartą B. J. į kairį smilkinį, tuo padarydamas nukentėjusiajam mirtinus kaukolės skliauto ir pamato kaulų lūžius, galvos smegenų dangalų pažeidimus, galvos smegenų sumušimą su kraujo išsiliejimu po dangalais ir nutekėjimais į šoninius galvos smegenų skilvelius, nužudė A. J. ir B. J..

- S. Ž. skundžiamu nuosprendžiu paskirtas bausmes subendrinti ir galutinę subendrintą bausmę paskirti laisvės atėmimą keturiolikai metų ir šešiems mėnesiams.

Apeliaciniame skunde neginčijamos teismo išvados dėl V. Š. pripažinimo kaltu dėl A. J. ir B. J. nužudymo organizavimo. Tačiau prokuroras mano, kad teismas nepagrįstai iš kaltinimo pašalino kvalifikuojančią aplinkybę - savanaudiškas paskatas. Nuosprendyje pagrįstai konstatuota, kad V. Š. už nužudymą A. B. iš anksto pažadėjo ne mažiau kaip 15000 JAV dolerių ir dalį šios sumos sumokėjo. Vadovaudamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2004 m. birželio 18 d. nutarimo Nr. 46 „Dėl teismų praktikos nusikaltimų žmogaus gyvybės bylose“ 21 p. nuostatomis, prokuroras teigia, kad teismas nepagrįstai nepripažino, jog V. Š. organizavo dviejų žmonių nužudymą dėl savanaudiškų paskatų. Teismas teisingai įvertino V. Š. padarytų nusikaltimų sunkumą, pavojingumo laipsnį ir kaltinamojo asmenybę bei pagrįstai skyrė jam griežčiausią bausmės rūšį. Tačiau, prokuroro nuomone, teismas nepakankamai atsižvelgė į tai, kad šis nuteistasis jau atlieka ankstesniu nuosprendžiu jam skirtą ilgalaikę laisvės atėmimo bausmę, kuri savo tikslų, prokuroro nuomone, akivaizdžiai nepasiekė. Teismas, skirdamas V. Š. analogiškas bausmės atlikimo sąlygas, nesilaikė baudžiamojo proceso teisingumo ir bausmės paskirties principų - paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad jie laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų. Dėl to V. Š. skirtos laisvės atėmimo bausmės atlikimo sąlygos turi būti griežtinamos.

Apeliantas, cituodamas 1961 m. BK 7 str. 3 d. ir 1961 m. BK 49 str. 4 d. (1982-12-29 įstatymo Nr. X-2767 redakcija) nuostatas, teigia, kad teismas nepagrįstai jam netaikė patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senaties termino. Jis charakterizuojamas teigiamai, byloje nustatytos jo atsakomybę lengvinančios aplinkybės, nusikaltimas nebuvo baigtas, jo vaidmuo - antraeilis, pagrindų skirti jam griežčiausią bausmę byloje nėra, o konkrečių pagrindų netaikyti senaties termino įstatymas nenumato. Teismo atsisakymas apeliantui taikyti dešimties metų patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senaties terminą, prieštarauja aukščiau paminėtoje nutartyje, priimtoje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-544/2005, formuojamai teismų praktikai bei pažeidžia nulla peona sine lege /nėra bausmės be įstatymo/ principą.

Pagal nusikaltimo padarymo metu galiojusias 1961 m. BK 49 str. 4 d. nuostatas, teismo diskrecijos teisė netaikyti senaties buvo siejama ne su nusikaltimo rūšimi ar baudžiamojo įstatymo norma, numatančia išimtinę mirties bausmę, tačiau su konkretaus nusikaltimo aplinkybėmis ir kaltininko asmenybe. Iš 1961 m. BK 49 str. 4 d. nuostatų matyti, kad kaltininkui, kuriam paskirta mirties bausmė, senaties terminas netaikomas ir mirties bausmė pakeičiama laisvės atėmimu. Iš 1961 m. BK 49 str. 4 d., 104 ir 105 str. nuostatų matyti, kad dėl nusikaltimo, numatyto 1961 m. BK 104 str., padarymo, atsižvelgiant į bylos aplinkybes, galėjo būti paskirta griežtesnė bausmė (maksimali bausmė - dvylika metų laisvės atėmimo), nei už nusikaltimą, numatytą 1961 m. BK 105 str. (minimali bausmė - aštuoneri metai laisvės atėmimo). Apelianto nuomone, toks senaties taikymo aiškinimas, atsižvelgiant vien į formalią galimybę taikyti išimtinę bausmę, kad senaties terminas gali būti netaikomas asmenims, kurių padarytos veikos kvalifikuotos pagal BK straipsnius, numatančius mirties bausmę arba laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmę, nenustačius, kad išimtinė bausmė taikytina konkrečiam kaltininkui, prieštarauja baudžiamųjų įstatymų paskirčiai - nustatyti nusikalstamų veikų pavojingumo pobūdį bei laipsnį ir jas atitinkančias bausmes (1961 m. BK 1 str. 3 p.). Be to, išimtinė mirties bausmė pagal nusikaltimo padarymo metu galiojusią įstatymo redakciją galėjo būti skiriama tik už pabaigtą nužudymą (TSRS Aukščiausiojo teismo plenumo 1960-06-04 nutarimo Nr. 4 „Dėl teisminės praktikos tyčinio nužudymo bylose” 10 p.). Europos žmogaus teisių teismas (toliau – EŽTT) savo nutarimuose taip pat pripažįsta, kad galimybė asmeniui žinoti draudžiamas veikas ir gresiančią bausmę vertinama ne tik pagal veikos padarymo metu galiojusius valstybės įstatymus, bet ir pagal teismų sprendimuose pateiktus teisinius išaiškinimus.

Dėl R. J. nužudymo ir neteisėto disponavimo

Apibendrindama kolegija daro išvadą, kad V. V. nusikalstama veika pagrįstai kvalifikuota kaip nužudymas, padarytas dėl savanaudiškų paskatų ir pavojingu kitų žmonių gyvybei būdu. Tačiau pirmosios instancijos teismas neteisingai nustatė kitų nužudymo bendrininkų (A. B. ir D. E.) dalyvavimo darant šį nusikaltimą laipsnį. Tai nulėmė neteisingas išvadas dėl bendrininkų rūšių.

Nuteistųjų A. B. ir D. E. nusikalstama veika iš BK 129 str. 7, 9 p. (dėl R. J. nužudymo) (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo redakcija) perkvalifikuotina į 2000 m. BK 24 str. 6 d., 129 str. 2 d., 7, 9 p. (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo redakcija).

Iš baudžiamosios bylos matyti, kad nuo nusikalstamos veikos padarymo (1993 m. balandžio 3 d. iki pasislėpimo nuo tardymo praėjo apie 5 metai ir 5 mėnesiai, o nuo jo sulaikymo iki nuosprendžio priėmimo (2008 m. kovo 28 d.) – kiek daugiau nei 4 mėnesiai. Tokiu būdu, 1961 m. BK 49 str. 1 d. 4 p. numatytas dešimties metų patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senaties terminas nebuvo pasibaigęs. Nuo nusikaltimo padarymo iki nuosprendžio priėmimo dienos 1961 m. BK 49 str. 4 d. numatytas penkiolikos metų terminas taip pat nebuvo praėjęs. Todėl pirmosios instancijos teismas dėl V. V. pagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį.

1961 m. BK 7 str. ir 2000 m. BK 3 str. nėra detalizuojamas įstatymų, neliečiančių veikos nusikalstamumą ar baudžiamumą, tačiau įtakojančių asmens teisinę padėtį, galiojimas laike. 1961 m. BK 49 str. ar 2000 m. BK 95 str. kaip tik ir priskiriami prie įstatymų įtakojančių asmens teisinę padėtį. Tačiau šie baudžiamieji įstatymai nenulemia nuteistojo A. B. veikos juridinio įvertinimo (1961 m. BK 105 str. ar 2000 m. BK 129 str. 2 d.), nes 2000 m. BK 95 str. 1 d. 1 p. ,,f“ p.p. numatytas 20 metų senaties terminas nuosprendžio priėmimo metu nebuvo pasibaigęs. 1961 m. BK 49 str. 1 d. 4 p. nuostatos jam taip pat negalėjo būti taikomos, kadangi po aptariamos nusikalstamos veikos padarymo jis dar padarė visą eilę nusikaltimų, kurie nutraukė senaties eigą. 1961 m. BK 49 str. ar 2000 m. BK 95 str. nuostatos A. B. negali būti taikomos ir dėl nusikalstamų veikų, numatytų BK 253 str. 2 d., nes senaties eigą dėl šių nusikaltimų padarymo taip pat nutraukė kitų nusikalstamų veikų padarymas (t. 7, b. l . 17-26, 29-36, 40).

Analogiška situacija yra ir dėl 2000 m. BK 95 str. 1 d. 1 p. ,,f“ p.p. nuostatų taikymo D. E.. Šiame įstatyme numatytas terminas nuosprendžio priėmimo metu dar nebuvo pasibaigęs.

1961 m. BK 49 str. 4 d. nurodyta, kad klausimų dėl senaties raikymo asmeniui, padariusiam nusikaltimą, už kurį pagal įstatymą gali būti skiriama laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmė, sprendžia teismas. Jeigu teismas nepripažįsta esant galima taikyti senatį, skiriama laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmė arba laisvės atėmimo bausmė.

Darytina išvada, kad D. E. formaliai galėtų būti taikomos 1961 m. BK 49 str. 1 d. 4 p. nuostatos. Nusikaltimas, už kurio padarymą D. E. nuteistas 1996 m. kovo 13 d. nuosprendžiu (t. 7, b. l. 17-26) nutraukė senaties eigą už bendrininkavimą nužudant R. J.. Senaties eiga už bendrininkavimą nužudyme prasidėjo iš naujo nuo 1995 m. gegužės 7 d. (nusikaltimo, numatyto 1961 m. BK 214 str. 2 d. padarymo diena) ir baigėsi 2005 m. gegužės 7 d. Nusikalstama veika, numatyta 2000 m. BK 238 str. (atitinka 1961 m. BK 294 str. 1 d.), už kurios padarymą D. E. nuteistas skundžiamu nuosprendžiu senaties eigos pagal 1961 m. BK 49 str. nenutraukė.

Naudodamasi įstatymo suteikta diskusijos teise, kolegija daro išvadą, kad D. E. už aptariamą nusikalstamą veiką senatis negali būti taikoma. Tokią išvadą kolegija daro įvertinusi padaryto nusikaltimo pobūdį, jo padarymo aplinkybes, veiką kvalifikuojančių aplinkybių skaičių, o taip pat nuteistojo asmenybę apibūdinančius duomenis, jo elgesį po nusikalstamos veikos padarymo. Kolegija, jau pasisakė, kad po R. J. nužudymo per įstatymo numatytą senaties terminą padarė dar dvi nusikalstamas veikas. Tai rodo jo didesnį pavojingumą visuomenei ir atkaklų nenorą gyventi dorai. Visos šios aplinkybės nusveria D. E. apeliaciniame skunde nurodytas pozityvias aplinkybes (vaidmenį nusikaltimo padaryme, sveikatos būklę, lengvinančios aplinkybės buvimą).

D. E. apeliaciniame skunde daug dėmesio skiriama tariamam BK 49 str. 4 d. prieštaravimui Lietuvos Konstitucijos 31 str. 4 d., Konvencijos 7 str. 1 d. nuostatoms, Lietuvos Respublikos K. T. ir EŽTT jurisprudencijai. Paminėtus prieštaravimus apeliantas iš esmės sieja su skundžiamo nuosprendžio trūkumais ir teisinės valstybės teisingumo teisinio tikrumo, teisinio aiškumo principų pažeidimais.

Dėl skundžiamo nuosprendžio trūkumų 1961 m. BK 49 str. taikymo aspektu kolegija jau pasisakė ir tuos trūkumus ištaisė. Pažymėtina, kad diskrecijos teisės suteikimas teismui, taikant 1961 m. BK 49 str. 4 d. nuostatas, negali būti vertinamas kaip neaiškus teisinis reguliavimas, o juo labiau prilygintas bausmės, nenumatytos įstatyme, taikymui.

Teisinio tikrumo, teisinio aiškumo, o tuo pačiu teisinės valstybės principų pažeidimus apeliantas sieja su neturėjimu galimybės pasirinkti elgesio variantą tikintis senaties taikymo savo atžvilgiu. Tokie apelianto teiginiai yra deklaratyvūs. Akivaizdu, kad nusikaltimą padaręs asmuo per įstatymo numatytą senaties terminą (šiuo atveju dešimt metų) turi elgtis taip, kad teismas galėtų padaryti išvadą, jog ryšys tarp nusikalstamos veikos ir baudžiamosios atsakomybės nutrūko, bausmės vaidmuo tapo beprasmis, o kaltininkas – nebepavojingas visuomenei. Iš baudžiamosios bylos matyti, kad D. E. per paminėtą laikotarpį elgėsi priešingai. Todėl teigti, kad 1961 m. BK 49 str. 4 d. prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos, Konvencijos nuostatoms, EŽTT ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencijai tuo aspektu, kurį nurodo apeliantas, nėra teisinio pagrindo. Tuo pačiu nėra reikalo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą dėl šio įstatymo atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai.

Iš prokuroro skunde rezoliucinės dalies seka, kad apeliantas ginčija apygardos teismo sprendimą taikyti D. E. senatį dėl disponavimo šaunamaisiais ginklais ir šaudmenimis, panaudotais R. J. nužudyme. Jokių argumentų, pagrindžiančių reikalavimą netaikyti D. E. senaties už šią nusikalstamą veiką, apeliaciniame skunde nėra.

Motyvuojamoji dalis

Kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas šioje dalyje nutraukti D.E. baudžiamąją bylą yra teisingas, nors taip pat priimtas galiojimo laike požiūriu lyginant ne tuos baudžiamuosius įstatymus.

Nusikalstamos veikos padarymo metu (1993 m. kovo mėn. – 1993 m. gegužės 25-26 d.) galiojo 1974 m. vasario 27 d. 1961 m. BK 234 str. 1 d. redakcija, numačiusi laisvės atėmimą iki penkerių metų. Šio įstatymo 2 dalis reglamentavo atleidimą nuo baudžiamosios atsakomybės. 1961 m. BK 49 str. 1 d. 3 p. už šį nusikaltimą numatė penkerių metų senaties terminą. Šie abu įstatymai yra D. E. palankesni, lyginant su 2000 m. BK 253 str. 2 d. ir BK 95 str. Paminėtos nusikalstamos veikos senaties eigą nutraukė 1995 m. gegužės 13 d. padarytas nusikaltimas (1961 m. BK 214 str. 2 d.). 1998 m. kovo mėn. – 1998 m. gegužės 7 d. laikotarpiu padarytas nusikaltimas (2000 m. BK 238 str.) senaties eigos nenutraukė. Taigi, apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senatis už disponavimą šaunamaisiais ginklais ir šaudmenimis D. E. suėjo 2000 m. gegužės 13 d.

Pirmosios instancijos teismui priėmus iš esmės teisingą sprendimą nutraukti D. E. baudžiamąją bylą pagal 2000 m. BK 253 str. 2 d., nebėra prasmės jo nusikalstamą veiką šioje dalyje perkvalifikuoti į 1961 m. BK 234 str. 1 d. (1974 m. vasario 27 d. įstatymo redakcija). Pirmosios instancijos teismo sprendimas dėl šios veikos taikyti senatį V. V. ir netaikyti senaties A. B. nėra ginčijamas. Todėl nuosprendis šiuo aspektu apeliacine tvarka netikrinamas.

V. V. nebuvo pareiškęs noro susipažinti su teisiamojo posėdžio protokolu. Todėl pirmosios instancijos teismas su šiuo procesiniu dokumentu V. V. supažindinti neprivalėjo.

Iš baudžiamosios bylos matyti R. J. ir A. J. bei B. J. baudžiamosiose bylose kaltinimai buvo pareikšti D. E., kuris ir yra jungiamoji grandis, įgalinusi šias baudžiamąsias bylas sujungti ir nagrinėti viename teismo posėdyje. Todėl V. V. baudžiamosios bylos sujungimas su kitų nuteistųjų baudžiamosiomis bylomis neprieštaravo BPK 233 str. 2 d. nuostatoms.

Prokuroro apeliaciniame skunde teisingai pažymima, kad pirmosios instancijos teismas, pažeisdamas BPK 307 str. 6 d. 2 p. reikalavimus, neišsprendė daiktinių įrodymų – R. J. rūbų likimo. Šį nuosprendžio trūkumą, BPK 328 str. 4 d. pagrindu, ištaiso apeliacinės instancijos teismas, priimdamas sprendimą šiuos rūbus sunaikinti.

Dėl A. J. ir B. J. nužudymo neteisėto disponavimo šaunamaisiais ginklais ir šaudmenimis, tyčinio svetimo turto sunaikinimo

Šioje dalyje nuosprendį ginčija prokuroras bei nuteistieji V. Š., D. E., A. V., A. B. ir S. Ž..

Prokuroro apeliaciniame skunde pagrįstai pažymima, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai iš V. Š. pareikšto kaltinimo pašalino nužudymą kvalifikuojančią aplinkybę – savanaudiškas paskatas.

Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad teismas savanaudiškas paskatas siejo tik su įtakos sferų nepasidalinimu. Iš tiesų, ši aplinkybė byloje nėra įrodyta. Tačiau teismas neatkreipė dėmesio į senai susiformavusią teismų praktiką, kad asmens, kuris kitą asmenį kurstė, organizavo ar padėjo jam padaryti nužudymą už atlyginimą, veika turi būti kvalifikuojama pagal BK 24 str. atitinkamą dalį ir 129 str. 2 d. 9 p. (2004 m. birželio 18 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato nutarimo Nr. 46 ,,Dėl teismų praktikos nusikaltimų žmogaus gyvybei bylose“ 20 p.). Skundžiamame nuosprendyje pats teismas pripažino, kad V. Š., organizuodamas nužudymą, A. B. iš anksto pažadėjo 15000 JAV dolerių. Todėl skundžiamas nuosprendis šioje dalyje keistinas dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo pritaikymo. V. Š. nusikalstama veika iš 2000 m. BK 129 str. 2 d. 5 p. perkvalifikuotina į 2000 m. BK 129 str. 2 d. 5, 9 p. (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo redakcija).

Prokuroro apeliaciniame skunde neprašoma griežtinti V. Š. paskirtos bausmės. Todėl kolegija nekeičia paminėtam nuteistajam už dviejų žmonių nužudymo dėl savanaudiškų paskatų organizavimą paskirtos bausmės (BPK 320 str. 4 d.). tačiau, įvertinus V. Š. asmenybę (nuteistas ir atlieka bausmę už nusikalstamo susivienijimo įkūrimą, dalyvavimą jo veikloje), padaryto nusikaltimo pavojingumą (dėl savanaudiškų paskatų nužudyti du žmonės) jam paskirtos laisvės atėmimo bausmės atlikimo sąlygos griežtintinos, pirmuosius penkerius laisvės atėmimo bausmės metus paskiriant atlikti kalėjime, o likusią bausmę – pataisos namuose.

Teismų praktikoje laikoma, kad organizatoriaus vaidmuo yra pavojingesnis už vykdytojo. Byloje būtų pagrindas V. Š. nusikalstamą veiką dėl nužudymo papildomai kvalifikuoti pagal BK 24 str. 4 d. Tačiau šioje dalyje prokurorui neapskundus nuosprendžio, kolegija to daryti neturi teisės, nes taip būtų pasunkinta nuteistojo padėtis.

Iš skundžiamo nuosprendžio rezoliucinės dalies matyti, kad S. Ž. paskirtas bausmes faktiškai bendrino apėmimo būdu. Toks bendrinimo būdas yra teisingas, nes nusikalstamos veikos, numatyto 2000 m. BK 129 str. 2 d. 5, 9 p., 253 str. 1 d. ir 187 str. 1 d. labai skiriasi pagal savo pavojingumą (labai sunkus, apysunkis ir nesunkus nusikaltimai). Būtent toks bausmių bendrinimo būdas numatytas BK 63 str. 5 d. 2 p. Bendrinti bausmes dalinio sudėjimo būdu nėra pagrindo. Teismas, nurodydamas, kad bausmes bendrina apėmimo ir dalinio sudėjimo būdu, padarė įstatymo taikymo klaidą. Todėl nuosprendis šioje dalyje keistinas naikinant nuosprendžio dalį dėl bausmių, paskirtų S. Ž., bendrinimo, nustatant, kad už paminėtas nusikalstamas veikas bausmės bendrinamos apėmimo būdu.

Iš skundžiamo nuosprendžio aprašomojoje dalyje išdėstytų A. B., S. Ž. parodymų, įvykio vietos apžiūros duomenų (t. 2, b. l. 115-118, 161-167) matyti, kad būtent šiais įrodymais pirmosios instancijos teismas pagrindė A. B. ir S. Ž. kaltę dėl A. J. automobilio sunaikinimo (sudeginimo). Kitų paminėtų asmenų parodymus ar įvykio vietos apžiūros duomenis patvirtinančių ar paneigiančių duomenų byloje nėra. Todėl dar kaip nors kitaip pagrįsti nuteistųjų kaltę teismas neturėjo galimybės. Tai, kad skundžiamame nuosprendyje nepadaryta apibendrinta išvada kokiais įrodymais grindžiama A. B. ir S. Ž. kaltė pagal 2000 m. BK 187 str. 1 d., nelaikytina BPK 305 str. 1 d. 2 p. pažeidimu.

Skundžiamame nuosprendyje iš tiesų nėra išdėstyti šios nusikalstamos veikos kvalifikavimo motyvai ir išvados. Tačiau pats sprendimas nuteistųjų nusikalstamą veiką kvalifikuoti pagal 2000 m. BK 187 str. 1 d. apeliacinių skundų ribose yra teisėtas, nes naujojo BK sankcija, lyginant su 1961 m. BK 187 str. 1 d. sankcija, numatė daugiau alternatyvių su laisvės atėmimu nesusijusių bausmių, esant vienodai laisvės atėmimo bausmei (iki 2 metų). Taigi, naujasis BK nuteistiesiems yra palankesnis, todėl turi grįžtamąją galią (BK 3 str. 2 d.).

Prokuroras šioje dalyje neprašo nuosprendį naikinti ar jį keisti. To neprašo ir nuteistieji A.B. ir S. Ž.. Todėl kolegija apsiriboja nusikalstamos veikos kvalifikavimo motyvų ir išvadų išdėstymu ir nelaiko šio pažeidimo esminiu BPK 369 str. 3 d. prasme.

Tačiau pirmosios instancijos teismas, perkvalifikuodamas nuteistųjų D. E. ir A. V. iš BK 24 str. 5 d., 129 str. 2 d. 9 p. į BK 238 str. ir nutraukdamas bylą dėl senaties, nesilaikė BPK 305 str. 4 d. reikalavimų – neišdėstė įrodyta pripažintos nusikalstamos veikos aplinkybių, t. y. nenurodė jos padarymo vietos, laiko ir kitų svarbių aplinkybių. Skundžiamo nuosprendžio pabaigoje esančios teismo išvados dėl D. E. ir A. V. kaltės negali būti pripažintos tinkamu įrodyta pripažintos nusikalstamos veikos padarymo aplinkybių aprašymu. Toks pažeidimas laikytinas esminiu baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimu, numatytu BPK 369 str. 3 d. Todėl skundžiamas nuosprendis šioje dalyje naikintinas. Byloje priimtinas naujas nuosprendis.

Kolegija daro išvadą, kad byloje yra nustatyta, jog 1998 m. kovo mėn. pradžioje (duomenys neskelbtini) D. E. iš A. B. sužinojęs apie V. Š. organizuojamą B. J. nužudymą, kurio vienas iš vykdytojų turėjo būti A. B., bei 1998 m. balandžio 5 d. (duomenys neskelbtini) iš A. B. sužinojęs, kad yra nužudyti B. J. ir A. J., iki 1998 m. gegužės 7 d. be svarbių priežasčių nepranešė teisėsaugos institucijoms apie ruošiamą ir padarytą labai sunkų nusikaltimą – B. J. ir A. J. nužudymą.

Taip pat byloje yra nustatyta, kad A. V. 1998 m. balandžio 5 d. (duomenys neskelbtini) iš D.E. sužinojęs, kad yra nužudyti B. J. ir A. J., iki 1998 m. gegužės 7 d. be svarbių priežasčių apie dviejų žmonių nužudymą nepranešė teisėsaugos institucijoms.

Pirmosios instancijos teisme A. B. parodė, kad prieš brolių J. nužudymą D. E. jam pasakojo, jog B. J. žmonės jam grasina ir reikalauja suvesti juos su A. V.. Suprasdamas, kad V. Š. nesumokės žadėtų pinigų už nužudymą ir būdamas apsisprendęs nužudyti B. J. ir A. J., liepė D. E. perduoti A.V., kad išspręs jo (A. V.) problemą už 15000 JAV dolerių. Vėliau D. E. jam pasakė, kad A. V. sutinka mokėti 10000 JAV dolerių už jo problemos išsprendimą. Iš D. E. per du kartus gavo sutartą pinigų sumą. A. V. jo nekurstė nužudyti brolius J.. Ikiteisminio tyrimo pradžioje A. B. apie D. E. ir A. V. vaidmenį visai neužsiminė (t. 5, b. l. 59-62, 63-65, 67-68, 69-71, 76).

Vėliau A. B. jau nurodė, kad, pažadėdamas išspręsti A. V. problemą, apie ketinimą nužudyti B. J. D. E. neužsiminė, t. y. šio pažado nekonkretizavo. Iš vėlesnio susitikimo su D. E., suprato, kad pastarasis negalvojo, jog broliai J. bus nužudyti (t. 5, b. l. 106-108).

Ikiteisminio tyrimo pabaigoje A. B. jau nurodė, kad D. E. buvo liepta perduoti A. V., kad jo (A. V.) ir B. J. konfliktą už atlyginimą galima išspręsti nužudant B. J. (t. 5, b. l. 109-110, 124-130).

D. E. pirmosios instancijos teisme parodė, jog likus beveik mėnesiui iki brolių J. nužudymo (duomenys neskelbtini) iš A. B. sužinojo, kad jis V. Š. užsakymu ruošiasi nužudyti B. J.. Likus kelioms dienoms iki nužudymo A. B. papasakojo apie B. J. aplinkos žmonių reikalavimus suvesti juos su A. V.. Apie tai pranešė A. B.. Pastarasis pasiūlė paklausti A. V. ar šis sutiktų mokėti už jo ir B. J. problemų išsprendimą. Susitikimo su A. V. metu pastarasis sutiko už tai sumokėti 10000 JAV dolerių. Kitą dieną po brolių J. nužudymo (duomenys neskelbtini) susitiko su A. B. ir iš jo sužinojo, kad broliai J. yra nužudyti. Tą pačią dieną (duomenys neskelbtini) apie tai papasakojo A. V.. Vėliau iš A. V. gavo 10000 JAV dolerių ir juos perdavė A. B.. Teisme D. E. savo kaltę pripažino tik dėl to, kad slėpė nusikaltimą, apie kurį jam pranešė A. B..

Ikiteisminio tyrimo pradžioje D. E. apie jokį B. J. ir A. V. problemų sprendimą, padedant A.B., neužsiminė (t. 4, b. l. 55-56, 59-62, 64-65).

Vėliau D. E. ikiteisminio tyrimo metu davė tokius pačius parodymus kaip ir pirmosios instancijos teisme, t. y. patvirtino, kad A. B. pasiūlė, o A. V. sutiko mokėti pinigus už jo (A. V.) problemų su B. J. išsprendimą, bet ne už B. J. nužudymą (t. 4, b. l. 131-134).

Ikiteisminio tyrimo pabaigoje D. E. jau nurodė, kad A. B. pasiūlė A. V. pinigais prisidėti prie B. J. nužudymo. A. V. su šiuo pasiūlymu sutiko ir po brolių J. nužudymo sumokėjo 10000 JAV dolerių (t. 4, b. l. 163-165, 172-175, 178-182, 184-186, 189-193).

A. V. pirmosios instancijos teisme parodė, kad D. E. pinigus mokėjo ne ,,už apsaugą“, bet kaip ,,duoklę“. Su pastaruoju dėl B. J. nužudymo nesitarė ir pinigų už tai nemokėjo. Apie brolių J. nužudymą sužinojo beveik po mėnesio būdamas (duomenys neskelbtini).

Ikiteisminio tyrimo metu A. V. davė analogiškus parodymus, tačiau apie ,,duoklės“ mokėjimą D. E. neužsiminė (t. 4, b. l. 81-82, 85-86, 87-89, 90-91, 140-141, 150-154, 195).

1998 m. gegužės 7 d. įvykio vietos apžiūros metu (duomenys neskelbtini) girininkijos 6-o kvartalo teritorijoje, esančioje (duomenys neskelbtini), rasti du vyriškos lyties lavonai, kurie tą pačią dieną (duomenys neskelbtini) centrinės ligoninės lavoninėje atpažinti kaip B. J. ir A. J. (t. 3, b. l. 4-20).

Įvertinusi byloje surinktus įrodymus, kolegija daro išvadą, kad nėra neginčijamai nustatyta, jog D. E. ir A. V. kurstė A. B. nužudyti B. J., o juo labiau A. J.. Šioje dalyje (dėl kurstymo nužudyti A. J.) paminėtiems asmenims pateiktas kaltinimas jokiais duomenimis nepagrįstas. Kaltinimo teiginys, kad D. E. ir A. V., kurstydami nužudyti B. J., sustiprino jo pasiryžimą nužudyti dar ir A. J., yra išgalvotas. To niekada netvirtino A. B.. Priešingai, jis nurodė, kad A. V. sutikimas mokėti pinigus už jo ir B. J. problemų išsprendimą neturėjo jokios įtakos jo tyčios formavimuisi, t. y. apsisprendimui nužudyti A. J.. Byloje taip pat neabejotinai nustatyta, kad prašydamas, jog D. E. įkalbėtų A. V. mokėti pinigus už jo problemų su B. J. išsprendimą, nutarė pasinaudoti susiklosčiusia situacija ir papildomai pasipelnyti.

Byloje taip pat nėra jokių patikimų duomenų, kad D. E. ir A. V. tyčiniai veiksmai yra susiję priežastiniu ryšiu su A. B. veiksmais ir atsiradusiais padariniais. Todėl šie asmenys nėra kalti už padarinius, atsiradusius ne dėl jų, bet dėl A. B. ir kitų asmenų nusikalstamos veikos. Taigi jie nėra A. J. ir B. J. nužudymo bendrininkai.

Kolegija pažymi, kad pagal BPK 301 str. 1 d. prasmę ir teismų praktiką (kasacinė byla Nr. 2K-554/2006) prokuroras ar ikiteisminio tyrimo pareigūnų surinkti duomenys tarp jų ir įtariamųjų ar liudytojų parodymai, įrodomosios reikšmės priimant nuosprendį teismui neturi. Tokie duomenys negali būti pagrindas atmesti teismo posėdžio metu duotus kaltinamųjų ar liudytojų parodymus. Ikiteisminio tyrimo metu prokurorui ar tyrėjui duoti parodymai gali turėti reikšmės tik kitų byloje surinktų įrodymų galutiniam įvertinimui ir teismo vidinio įsitikinimo formavimuisi.

Šiuo aspektu reikšmingi yra tik D. E. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo teisėjui (t. 4, b. l. 184-186). Tačiau šiuos parodymus D. E. teisme pakeitė, nurodydamas, kad A. V. pasiūlė mokėti už apsaugą nuo B. J., o ne už jo nužudymą. Šią aplinkybę teisme iš esmės patvirtino ir A. B.. Tam, kad atmesti šiuos paminėtų asmenų teisme duotus parodymus, o taip pat A. V. parodymus, nepakanka vien jais netikėti, laikant juos melagingais, nelogiškais. Būtina nurodyti kokie kiti patikimi įrodymai paneigia šiuos parodymus, kurie BPK 20 str. prasme, nežiūrint savo specifiškumo, taip pat yra savarankiški įrodymų šaltiniai. D. E. parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo teisėjui, aiškiai nepakanka tam, kad jam ir A. V. galima būtų inkriminuoti kurstymą nužudyti B. J., o juo labiau A.J.. Kitų patikimų įrodymų byloje nėra.

Pažymėtina ir tai, kad iš šiame nuosprendyje jau aptartų A. B. ir D. E. parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu matyti, kad atskirų apklausų metu jie dėl A. V. perduoto pasiūlymo turinio davė būtent tokius parodymus, kokius davė ir pirmosios instancijos teisme. Kolegija neturi teisės apkaltinamąjį nuosprendį grįsti tik kaltinimui naudingais įtariamųjų parodymais, nes tuo būtų pažeistos įrodinėjimo procesą reglamentuojančios nuostatos, suformuluotos BPK 20 str.

Kolegija neturi teisės remtis liudytojų V. S. ir A. Š. išvestiniais parodymais, kadangi asmuo (A. B.), iš kurio šie liudytojai sužinojo apie A. V. vaidmenį nužudyme, tokių aplinkybių nepatvirtino.

Išdėstydama įrodymus dėl D. E. ir A. V. kaltės ir šių įrodymų vertinimą, kolegija tuo pačiu atsako ir į prokuroro skundo argumentus dėl paminėtų asmenų kaltės pagal jiems pareikštą kaltinimą (dėl kurstymo nužudyti B. J. ir A. J.).

Nustačiusi, kad byloje nėra įrodyta, jog D. E. ir A. V. sukurstė A. B. nužudyti A. J. ir B. J., kolegija daro išvadą, jog jie prisidėjo prie kitų asmenų padarytos nusikalstamos veikos, nepranešdami apie daromą ir padarytą labai sunkų nusikaltimą.

Todėl D. E. ir A. V. nusikalstamos veikos iš BK 24 str. 5 d., 129 str. 2 d. 9 p. perkvalifikuojamos į BK 238 str. 1 d.

Toks sprendimas BPK 255 str. 2 d. ir 256 str. reikalavimų nepažeidžia.

BPK 256 str. 2 ir 3 d. d. (2007 m. birželio 28 d. įstatymo redakcija) reglamentuoja prokuroro, privataus kaltintojo ir nukentėjusiojo teisę teisme pakeisti kaltinime nurodytas faktines veikos padarymo aplinkybes iš esmės skirtingomis bei šių proceso dalyvių teisę pakeisti veikos kvalifikavimą, pritaikant baudžiamąjį įstatymą, numatantį sunkesnę nusikalstamą veiką, o taip pat tokių prašymų pateikimo ir išnagrinėjimo tvarką.

BPK 256 str. 4 d. nurodyta, kad šio straipsnio 2 ir 3 dalies nuostatos netaikomos, kai kaltinime nurodyta veika perkvalifikuojama pagal baudžiamąjį įstatymą, numatantį lengvesnį nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, jeigu iš esmės nesikeičia faktinės nusikalstamos veikos padarymo aplinkybės.

Kolegija daro išvadą, kad D. E. ir A. V. pareikšto kaltinimo dėl bendrininkavimo nužudant B. J. ir A. J. ir nepranešimo apie ruošiamą ar padarytą paminėtų asmenų nužudymą faktinės aplinkybės iš esmės nesiskiria.

Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog tais atvejais, kai kaltinimą teisme reikia pakeisti lengvesniu dėl to, kad nustatoma, jog kaltinamasis pasikėsino į mažiau svarbias vertybes, nusikaltimą padarė ne tyčia, o dėl neatsargumo, kitu motyvu ar tikslu, jeigu tų aplinkybių neginčija pats kaltinamasis, nelaikoma, kad pakeistas kaltinimas savo faktinėmis aplinkybėmis iš esmės skiriasi nuo pradinio kaltinimo.

Iš ikiteisminio tyrimo metu ir pirmosios instancijos teisme duotų D. E. parodymų matyti, kad apie rengiamą B. J. ir A. J. nužudymą jis iš A. B. sužinojo maždaug prieš mėnesį iki šio nužudymo, o apie padarytą nužudymą – sekančią dieną po jo padarymo. Taigi, D. E. pripažįsta visas nepranešimo apie rengiamą ir padarytą nužudymą faktines aplinkybes. Todėl jo apeliaciniame skunde išdėstyti teiginiai apie BPK 255 str. 2 d. reikalavimų pažeidimus, neišsamų nusikalstamos veikos aplinkybių ištyrimą, neatitinka tikrovės.

A. V. nuosprendžio BPK 255 str. 2 d. ir 256 str. pažeidimo aspektu neginčija. Jis ginčija teismo nuosprendyje išdėstytų įrodymų vertinimą, o tuo pačiu, savo kaltę pagal BK 238 str.

D. E. savo kaltės pagal BK 238 str. 1 d. iš esmės neginčija. Šioje dalyje pirmosios instancijos teismo nuosprendį jis ginčija tik baudžiamojo proceso įstatymų pažeidimo aspektu.

Pagal susiformavusią teismų praktiką ir BK 238 str. 1 d. dispozicijos prasmę, atsakomybė pagal šį baudžiamąjį įstatymą kyla už nepranešimą be svarbios priežasties teisėsaugos institucijoms apie visas asmeniui žinomas labai sunkaus nusikaltimo aplinkybes: nusikaltimo įvykį, jo padarymo laiką, vietą, jį padariusį asmenį, taip pat kitas nusikaltimo užkardymui arba jo atskleidimui svarbias aplinkybes.

Kaltininkas turi suvokti, kad turima informacija apie rengimą, daromą ar padarytą labai sunkų nusikaltimą, t. y. apie esmines šio nusikaltimo aplinkybes. Konkretūs kaltininkai gali būti ir nežinomi. Ši informacija apie tokį nusikaltimą turi remtis ne gandais, spėliojimais, bet patikimais šaltiniais. Be to, teisėsaugos institucijoms (policijai, prokuratūrai, teismui, specialiosioms tarnyboms) apie rengimą, daromą ar padarytą nusikaltimą nėra žinoma. Jei asmuo apie jam žinomą labai sunkų nusikaltimą nepraneša, būdamas įsitikinęs, kad teisėsaugos institucijos jau informuotos apie ją, nėra nusikaltimo, numatyto BK 238 str. 1 d. sudėties.

Kolegija daro išvadą, kad D. E. ir A. V. kaltė, t. y. visų objektyviųjų ir subjektyviųjų šios nusikalstamos veikos požymių buvimas yra įrodytas.

Iš D. E. bei A. B. jau aptartų parodymų seka, kad jis apie rengiamą B. J. nužudymą iš A. B. sužinojo maždaug prieš mėnesį iki nužudymo iš pačio A. B., o apie padarytą abiejų brolių J. nužudymą – 1998 m. balandžio 5 d. Jis iš A. B. taip pat sužinojo, kad šio nusikaltimo padaryme dalyvavo pats A. B.. D. E. turėjo visas galimybes apie rengiamą ir padarytą dviejų žmonių nužudymą pranešti teisėsaugos institucijoms, tačiau iki lavonų suradimo momento (1998 m. gegužės 7 d.) to tyčia nepadarė.

Taigi, D. E. neveikime yra visi požymiai nusikaltimo, numatyto 238 str. 1 d.

Kolegija taip pat daro išvadą, kad A. V. kaltė dėl nepranešimo apie padarytą labai sunkų nusikaltimą taip pat yra įrodyta.

Iš pirmosios instancijos teisme duotų D. E. parodymų seka, kad jis apie A. J. ir B. J. nužudymą A. V. pranešė 1998 m. balandžio 5 d. (duomenys neskelbtini). Tokius parodymus D. E. davė ir ikiteisminio tyrimo metu, nors skirtingai aiškino susitarimo dėl B. J. ir A. V. santykių išsprendimo turinį (išspręs problemas ar nužudys B. J.) (t. 4, b. l. 131-134, 163-165, 172-175, 178-182, 184-186, 188-193).

Kolegija rėmėsi D. E. ir A. B. teisme duotais parodymais, kurie vieni kitus papildo, iš esmės sutampa su šių asmenų parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu.

Byloje nėra nustatyta jokių įtikinamų aplinkybių, dėl kurių D. E. ir A. B. galėtų apkalbėti A.V.. Tokių aplinkybių nenurodo ir A. V..

Todėl kolegija rėmėsi šiais D. E. ir A. B. parodymais ir atmeta A. V. parodymus, kurie dėl pinigų mokėjimo ar nemokėjimo D. E. taip pat nebuvo nuoseklūs.

Tokiu būdu, byloje neabejotinai nustatyta, jog nuo 1997 m. balandžio 5 d. A. V. žinojo, kad B. J. ir A. J. yra nužudyti ir kad šio nužudymo aplinkybes žino D. E., tačiau apie tai iki 1998 m. gegužės 7 d. nepranešė teisėsaugos institucijoms, nors tokią galimybę turėjo negi būdamas (duomenys neskelbtini), tuo nuo jų nuslėpdamas nusikaltimo atskleidimui svarbias aplinkybes.

Taigi, A. V. neveikime taip pat yra požymiai nusikaltimo, numatyto BK 238 str. 1 d.

Nėra pagrindo D. E. ir A. V. nusikalstamų veikų kvalifikuoti pagal 1961 m. BK 294 str. 1 d., kadangi 2000 m. BK 238 str. 1 d. sankcija yra švelnesnė, todėl šis įstatymas turi grįžtamąją galią (BK 3 str. 2 d.).

BK 238 str. 1 d. sankcijoje yra numatyta griežčiausia bausmė - laisvės atėmimas iki 1 metų. Šis nusikaltimas priskiriamas prie nesunkių (BK 11 str. 3 d.).

BK 95 str. 1 d. 1 p. ,,b“ p.p. nurodyta, kad asmeniui padariusiam nesunkų nusikaltimą negali būti priimtas apkaltinamasis nuosprendis, jei nuo šio nusikaltimo padarymo praėjo penkeri metai. Aplinkybių sustabdžiusių ar nutraukusių senaties eigą byloje nėra. Todėl baudžiamoji byla D. E. ir A. V. pagal 200 m. BK 238 str. 1 d. nutrauktina suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senačiai (BPK 3 str. 1 d. 2 p.).

Kardomoji priemonė ir laikinas nuosavybės teisių apribojimas A. V. naikintini.

D. E. skundžiamu nuosprendžiu paskirta aštuonerių metų laisvės atėmimo bausmė. Nuosprendis šioje dalyje nekeičiamas. Todėl kardomosios priemones D. E. naikinti nėra pagrindo.

Didelės apimties V. Š. apeliaciniame skunde ginčijamos be išimties visos teismo išvados ir šias išvadas pagrindžiantys įrodymai daugumoje atveju apsiribojant teiginiais, kad V. Š. kaltinantys įrodymai yra nepatikimi, prieštaringi, išgalvoti, o teismo išvados – prielaidos ir niekuo nepagrįsti samprotavimai. Tokie apelianto teiginiai yra arba deklaratyvūs, arba neatitinka tikrovės.

Kolegijos nuomone, šioje dalyje skundžiamame nuosprendyje, priešingai nei teigia apeliantas, yra išdėstytos išsamios teismo išvados, kurių apeliacinio skundo argumentai nepaneigia. Įrodymai byloje įvertinti nepažeidžiant BPK 20 str. reikalavimų, t. y. jų patikimumas ir įrodomoji vertė nustatyta atsižvelgiant į visumą bylos aplinkybių, jų tarpusavio ryšį.

Apeliaciniame skunde teigiama, kad nuosprendis surašytas pažeidžiant BPK 305 str. 1 d. 2 p. reikalavimus. Toks teiginys neatitinka tikrovės. Pats apeliantas savo skunde analizuoja visus įrodymus, kuriais pirmosios instancijos teismas pagrindė apkaltinamąjį nuosprendį. Taigi, nuteistojo apeliaciniame skunde išdėstyta įrodymų analizė patvirtina, kad teismas paminėtų BPK nuostatų nepažeidė. Tai, kad nuosprendyje įrodymai įvertinti ne taip, kaip pageidauja apeliantas, nereiškia, kad teismas buvo šališkas ar byla išnagrinėta neišsamiai.

Apeliaciniame skunde daug dėmesio skiriama nuteistojo A. B. parodymų vertinimui patikimumo aspektu.

Kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas turėjo teisę remtis ir pagrįstai rėmėsi šio nuteistojo parodymais, kuriuos (dėl A. J. ir B. J. nužudymo užsakovo) patvirtino ir S. Ž..

Priešingai nei teigia apeliantas, S. Ž. jokių savo parodymų teisme nepaneigė.

Ginčydamas A. B. parodymus, V. Š. nurodo, kad jis (A. B.) turi pagrindą jį apkalbėti, nes apeliantas paminėtą nuteistąjį buvo sumušęs. Tačiau iš baudžiamosios bylos matyti, kad galimas A.B. sumušimo faktas jų tarpusavio santykiams lemiamos įtakos neturėjo. V. Š. pasitikėjo A. B. (per jį platino netikrus JAV dolerius, neprieštaravo, kad A. B. savo nuožiūra pasirinktų nužudymo bendravykdytoją). Be to, yra visiškai neįtikinamas V. Š. aiškinimas, kad A. B. ir S. Ž. galėtų apkalbėti didelį autoritetą turintį ir aukštą vietą nusikalstamo susivienijimo hierarchijoje užimantį V. Š., juo labiau, kad tokiu tariamu apkalbėjimu šie asmenys savo teisinės padėties visai nepalengvina.

V. Š. apeliaciniame skunde taip pat teigiama, kad jo ir B. J. santykiai buvo geri. Todėl jam nebuvo reikalo pastarojo žudyti. Tačiau šis teiginys taip pat neatitinka tikrovės. Kad paminėtų asmenų santykiai buvo blogi patvirtino ne tik nuteistieji A. B., S. Ž., D. E., bet ir liudytojai V. S., J. E., D. B., V. J., L. J. A. G., A. Š., L. Ž..

Iš šių nuteistųjų parodymų seka, kad V. Š. organizavo B. J. nužudymą dėl savo saugumo, nes sužinojo, jog B. J. ruošiasi jį nužudyti, o A. J. nužudymą – bijodamas pastarojo keršto už brolio nužudymą. Vertindamas liudytojų V. R., V. S., A. Š., nuteistojo D. E. parodymus, apeliantas tai daro ne byloje surinktų įrodymų visumos kontekste. Atskirais atvejais apeliaciniame skunde išdėstomi tik tie liudytojų parodymai, kurie yra labiau naudingi nuteistajam arba apsiribojama deklaratyviais teiginiais, kad kaltinimą patvirtinantys liudytojų parodymai yra prielaidų lygio arba, kad jų negalima patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais. Pažymėtina, kad toks įrodymų vertinimas prieštarauja BPK 20 str. suformuluotoms įrodymų vertinimo taisyklėms. Be to, pats apeliantas nenurodo, kodėl liudytojų girdėti A. B. ir V. Š. pokalbiai turėtų būti vertinami kaip prielaidos ir kaip tokių pokalbių metu išgirstą reikšmingą bylai informaciją galima būtų patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais.

Kolegija atkreipia apelianto dėmesį, kad V. R., kurio negalima įtarti noru apkalbėti V. Š., pirmosios instancijos teisme patvirtino, kad A. B. skambino V. Š. ir pranešė apie brolių J. nužudymą bei patarė 2-3 dienoms išvykti iš (duomenys neskelbtini) (t. 9, b. l. 47). Apie šiuos liudytojo parodymus apeliaciniame skunde neužsimenama. Akivaizdu, kad A. B. nebūtų turėjęs pareigos pranešti ir nebūtų pranešęs apie brolių J. nužudymą V. Š., jei pastarasis nebūtų šio nusikaltimo užsakovas ir organizatorius.

Pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino ir liudytojų V. S. ir V. B. parodymus dėl A.V. vaidmens B. J. bei A. J. nužudyme. Kolegija su tokiu paminėto liudytojo parodymų vertinimu sutinka ir todėl nuosprendyje išdėstytų argumentų nekartoja.

V. Š. taip pat neužsimena ir apie A. Š. ikiteisminio tyrimo metu (t. 6, b. l. 103-104) bei teisme (t. 12, b. l. 24) duotus parodymus, kad jis (A. Š.) asmeniškai girdėjo V. Š. bei V. B. pokalbį, kurio metu V. Š. sakė, jog A. B. įvykdė jo užsakymą ir dar iš kito žmogaus už nužudymą paėmė pinigus. Šių A. Š. parodymų esmė ir prasmė yra aiški. Priešingai nei teigia apeliantas, A. Š. teisme parodė, kad tokį pokalbį girdėjo po brolių J. nužudymo (duomenys neskelbtini) centre prie automobilio, kuris sustojo prie paminėtoje vietoje laukiančio V. B..

Apeliantas taip pat neužsimena ir apie V. Bagdonienės parodymus, iš kurių seka, kad po A.J. ir B. J. nužudymo V. Š. A. B. sumokėjo užsienio valiuta (JAV doleriais).

V. Š. taip pat nenurodo kokias gynybinei pozicijai naudingas aplinkybes patvirtina liudytojas V. V.. Be to, šio asmens parodymais pirmosios instancijos teismas nuteistojo V. Š. kaltės negrindė.

Iš tiesų, V. Š. apeliaciniame skunde minimos kitos aplinkybės (kalkių nuvežimas, ginklų išbandymas, netikrų JAV dolerių gavimas, straipsnis laikraštyje) tiesiogiai V. Š. kaltės nepatvirtina. Tačiau jas vertinant kartu su kitais skundžiamame ir šiame nuosprendyje aptartais įrodymais galima daryti abejonių nekeliančią išvadą, kad V. Š. kaltė dėl A. J. ir B. J. nužudymo dėl savanaudiškų paskatų organizavimo ir šaunamųjų ginklų bei šaudmenų perdavimo A. B., yra įrodyta.

Pirmosios instancijos teismo išvada, kad V. Š. kaltė dėl tyčinio svetimo turto sunaikinimo yra įrodyta, taip pat yra teisėta ir pagrįsta.

Kolegija dėl jau aptartų priežasčių neturi pagrindo abejoti A. B. parodymais, kad brolių J. automobilį liepė sudeginti V. Š. (t. 12, b. l. 12).

A. B. niekada nedavė parodymų, kad automobilį liepė sudeginti D. E..

Nustačius, kad automobilis buvo sudegintas vykdant V. Š. nurodymą, civilinis ieškinys iš jo priteistas pagrįstai.

Iš skundžiamo nuosprendžio nustatomosios dalies matyti, kad V. Š. yra nuteistas už tai, kad ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, iš nenustatyto šaltinio, įgijo ir laikė šaunamuosius ginklus ir jiems skirtus šaudmenis 7,62 mm kalibro ,,TT“ markės pistoletą su jam skirtais ne mažiau 16 vienetų šovinių bei tyrimo metu nenustatytą 9 mm kalibro revolverį su jam skirtais ne mažiau 10 vienetų ,,38 Special“ šovinių.

Šis šaunamųjų ginklų ir šaudmenų įgijimas ir laikymas nėra pagrįstas BPK nustatyta tvarka gautais ir teisiamajame posėdyje ištirtais įrodymais. Esminės šaunamųjų ginklų bei šaudmenų įgijimo ir laikymo aplinkybės (kur, kaip, kokiais veiksmais, iš kokio asmens įgyti, kur laikomi, kas patvirtina, kad jie visą laiką buvo V. Š. žinioje) byloje nėra nustatytos. Todėl ši nuosprendžio dalis naikintina. Tokią praktiką formuoja Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (kasacinė byla Nr. 2K-P-218/2009).

Keičiant šioje dalyje nuosprendį V. Š. pagal 2000 m. BK 253 str. 1 d. paskirta ir galutinė subendrinta bausmė nekeičiama, kadangi netgi sumažinus disponavimo šaunamaisiais ginklais ir šaudmenimis apimtį, jam paskirta bausmė atitinka BK 41 str. ir 54 str. 1, 2 d. reikalavimus.

A. B. ir S. Ž. be jau aptartų apeliacinių skundų argumentų nuosprendį ginčija ir dėl jiems paskirtų bausmių dydžių.

Įvertinusi padarytų nusikaltimų pavojingumą (dalis nusikaltimų priskiriami prie labai sunkių), kaltės formą ir rūšį (tiesioginė tyčia) motyvus (savanaudiški), kaltininkų asmenybes (daug kartų teisti už įvairaus sunkumo nusikaltimų padarymą) ir kitas bausmės dydžiui reikšmingas aplinkybes, kolegija daro išvadą, kad nuteistiesiems paskirtos galutinės subendrintos bausmės (A.B. – septyniolika metų, o S. Ž. – keturiolika metų laisvės atėmimo) atitinka BK 41 ir 54 str. reikalavimus. Tokiai išvadai lemiamos reikšmės neturi S. Ž. sveikatos būklė, kuri nekliudo jam atlikti paskirtą laisvės atėmimo bausmę (t. 14, b. l. 90-97).

A. B. už bendrininkavimą nužudant R. J. paskirta aštuonerių metų laisvės atėmimo bausmė, o už A. J. ir B. J. nužudymą – penkiolikos metų laisvės atėmimo bausmė. S. Ž. už pastarojo nusikaltimo padarymą paskirta keturiolikos metų laisvės atėmimo bausmė. Šios bausmės, netgi įvertinus pakankamai ilgą laiko tarpą, praėjusį nuo nusikalstamų veikų padarymo iki nuosprendžio priėmimo, nėra aiškiai per griežtos. Todėl jas švelninti nėra teisinio pagrindo.

Bendrindamas A. B. skundžiamu nuosprendžiu ir kitais nuosprendžiais paskirtas bausmes, pirmosios instancijos teismas šių bausmių nesubendrino su Telšių rajono apylinkės teismo 2007 m. lapkričio 19 d. nuosprendžiu paskirta bausme ir į bausmės laiką neįskaitė pagal šį nuosprendį atliktą bausmę. Todėl šioje dalyje nuosprendis keistinas.

Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad dalis A. B., S. Ž., V. Š., D. E., V. V. inkriminuotų nusikalstamų veikų papildomai kvalifikuotos pagal 2000 m. BK 25 str. 2 d. ar 25 str. 3 d. Toks kvalifikavimas, apibūdinantis bendrininkavimo formą, yra perteklinis (kasacinė byla Nr. 2K-123/2010). Į tokias perteklines nuorodas galima būtų nekreipti dėmesio, jeigu pirmosios instancijos teismas šiuo požiūriu būtų iki galo nuoseklus. Tačiau iš nuosprendžio revoliucinės dalies matyti, kad dalis tų pačių nuteistųjų nusikalstamų veikų kvalifikuotos su nuorodomis į BK 25 str. 2 d., o kitos - ne (pavyzdžiui A. B., D. E. ir V. V. veikos dėl R. J. nužudymo kvalifikuotos be nuorodos į BK 25 str. 2 d., o tų pačių asmenų veikos dėl disponavimo šaunamaisiais ginklais ir šaudmenimis – su šia nuoroda).

Be to, šiuo nuosprendžiu perkvalifikuodama V. V., A. B., D. E., V. Š. nusikalstamas veikas į kitą baudžiamąjį įstatymą, kolegija jų veikų papildomai pagal 1961 m. BK 178 str. 2 d. ar 2000 m. BK 25 str. 2, 3 d. nekvalifikuoja. Todėl siekiant abiejų nuosprendžių revoliucinių dalių nuoseklumo, skundžiamo nuosprendžio dalys dėl paminėtų nuteistųjų nusikalstamų veikų papildomo kvalifikavimo pagal 2000 m. BK 25 str. 2, 3 d. naikintinos.

Skundžiamame nuosprendyje nėra jokių nuorodų, kokiais įstatymais remiantis priteista neturtinė žala A. G., M. J., V. J. ir L. Ž..

Galima daryti prielaidą, kad teismas šiuo atveju rėmėsi CK 6.250 str. Tačiau šis įstatymas įsigaliojo nuo 2001 m. liepos 1 d. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo 2000 m. liepos 18 d. įstatymo 11 str. nustatyta, kad taisyklės dėl neturtinės žalos atlyginimo taikomos tiems civiliniams teisiniams santykiams, kurių faktinis pagrindas atsirado įsigaliojus Lietuvos Respublikos civiliniam kodeksui.

1964 m. liepos 7 d. patvirtintas civilinis kodeksas (įsigaliojo nuo 1965 m. sausio 1 d.) neturtinės žalos instituto nenumatė.

V. Š., A. B., S. Ž. inkriminuotas nusikaltimas, kuris buvo faktinis pagrindas civiliniams teisiniams santykiams atsirasti, padarytas 1998 m. balandžio 4 d. Todėl jiems negali būti taikomos 2000 m. CK 6.250 str. 2 d. nuostatos, nes civilinių įstatymų normos, nustatančios neturtinės žalos atlyginimą, atgal negalioja. Tokią teismų praktiką formuoja Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (kasacinė byla Nr. 2K-434/2008).

Todėl nuosprendžio dalis dėl neturtinės žalos priteisimo naikintina. A. G., N. J., V. J., L. Ž. civiliniai ieškiniai dėl neturtinės žalos atlyginimo atmestini (CPK 115 str. 1 d.).

Kolegija, vadovaujantis Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 2, 3 p., 2 d. 2 p., 3, 4 d., 327 str. 1 p., 328 str. 1, 4 p., 329 str. 4 p.,

Rezoliucinė dalis

nuspre ndžia:

Šiaulių apygardos teismo 2008 m. kovo 28 d. nuosprendžio dalį dėl D. E. ir A. V. pripažinimo kaltais pagal 2000 m. BK 238 str. ir baudžiamosios bylos nutraukimo suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui, panaikinti ir šioje dalyje priimti naują nuosprendį.

D. E. pripažinti kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą 2000 m. BK 238 str. 1 d. ir baudžiamąją bylą jam nutraukti, suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui (BPK 3 str. 1 d. 2 p.).

A. V. pripažinti kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą 2000 m. BK 238 str. 1 d. ir baudžiamąją bylą jam nutraukti, suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui (BPK 3 str. 1 d. 2 p.).

Kardomąją priemonę 30000 Lt užstatą panaikinti. Šį užstatą grąžinti A. V.. Laikinai apribotas A. V. teises į 370800 Lt vertės nekilnojamąjį turtą, panaikinti.

Šiaulių apygardos teismo 2008 m. kovo 28 d. nuosprendį pakeisti.

V. V. nusikalstamą veiką iš 2000 m. BK 129 str. 2 d. 7, 9 p. perkvalifikuoti į 1961 m. BK 105 str. 4, 8 p. (1991 m. gruodžio 3 d. įstatymo redakcija) ir paskirti jam dvylikos metų laisvės atėmimo bausmę.

A. B. nusikalstamą veiką iš 2000 m. BK 129 str. 7, 9 p. (dėl R. J. nužudymo) (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo redakcija) perkvalifikuoti į 2000 m. BK 24 str. 6 d., 129 str. 2 d. 7, 9 p. (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo redakcija) ir paskirti jam aštuonerių metų laisvės atėmimo bausmę.

Vadovaujantis BK 63 str. 1, 4 d., 5 d. 2 p., 9 d. paskirtas bausmes apėmimo ir dalinio sudėjimo būdu subendrinti su bausmėmis, skundžiamu nuosprendžiu paskirtomis pagal 2000 m. BK 253 str. 2 d. (dėl disponavimo ginklais ir šaudmenimis nužudant R. J.), 2000 m. BK 129 str. 2 d. 5, 9 p. (dėl B. J. ir A. J. nužudymo), 2000 m. BK 253 str. 1 d. (dėl disponavimo ginklais ir šaudmenimis nužudant B. J. ir A. J.), 2000 m. BK 187 str. 1 d. bei su Šiaulių apygardos teismo1996 m. kovo 13 d., Mažeikių rajono apylinkės teismo 2001 m. rugpjūčio 22 d., Telšių rajono apylinkės teismo 2006 m. rugsėjo 6 d., Telšių rajono apylinkės teismo 2007 m. lapkričio 19 d. nuosprendžiais paskirtomis bausmėmis ir galutinę subendrintą bausmę paskirti laisvės atėmimą septyniolikai metų.

Į bausmės laiką įskaityti suėmime išbūtą laiką nuo 2006 m. rugpjūčio 14 d. iki skundžiamo nuosprendžio paskelbimo dienos ir bausmę, atliktą pagal Telšių apylinkės teismo 2007 m. lapkričio 19 d. nuosprendį.

D. E. nusikalstamą veiką iš 2000 m. BK 129 str. 2 d. 7, 9 p. (dėl R. J. nužudymo) (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo redakcija) perkvalifikuoti į 2000 m. BK 24 str. 6 d., 129 str. 7, 9 p. (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo redakcija) ir paskirti jam aštuonerių metų laisvės atėmimo bausmę.

V. Š. nusikalstamą veiką iš 2000 m. BK 25 str. 3 d., 129 str. 2 d. 5 p. perkvalifikuoti į 2000 m. BK 129 str. 2 d. 5, 9 p. (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo redakcija) ir paskirti jam aštuoniolikos metų laisvės atėmimo bausmę.

Vadovaujantis BK 63 str. 1, 4 d., 5 d. 2 p., 9 d., šią bausmę apėmimo ir dalinio sudėjimo būdu subendrinti su skundžiamu nuosprendžiu pagal BK 253 str. 1 d. ir Šiaulių apygardos teismo 2004 m. sausio 15 d. nuosprendžiu bei Lietuvos apeliacinio teismo 2005 m. sausio 4 d. nuosprendžiu paskirtomis bausmėmis ir galutinę subendrintą bausmę paskirti laisvės atėmimą dvidešimčiai metų, pirmuosius penkerius bausmės metus paskiriant atlikti kalėjime, o likusius – pataisos namuose.

Panaikinti nuosprendžio dalį dėl V. Š. nuteisimo pagal 2000 m. BK 253 str. 1 d. už neteisėtą dviejų šaunamųjų ginklų ir jiems skirtų šaudmenų - 7,62 kalibro ,,TT“ markės pistoleto su ne mažiau 16 šovinių ir nenustatyto 9 mm kalibro revolverio su ne mažiau 10 šovinių įgijimą bei laikymą.

Panaikinti nuosprendžio dalį dėl S. Ž. paskirtų bausmių bendrinimo BK 63 str. 1, 4 d., 5 d. 2 p. pagrindu.

Vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 5 d. 2 p., S. Ž. pagal 2000 m. BK 129 str. 5, 9 p. (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo redakcija), 2000 m. BK 253 str. 1 d., 2000 m. BK 187 str. 1 d. paskirtas bausmes subendrinti apėmimo būdu ir subendrintą bausmę paskirti laisvės atėmimą keturiolikai metų.

Panaikinti nuosprendžio dalį, kuria iš V. Š., A. B. ir S. Ž. solidariai priteista 50000 Lt A. G., 30000 Lt N. J., 70000 Lt V. J. ir 50000 Lt L. Ž. neturtinei žalai atlyginti.

A. G., N. J., V. J., L. Ž. civilinius ieškinius dėl neturtinės žalos atlyginimo atmesti.

Panaikinti nuosprendžio dalis dėl A. B. inkriminuotų nusikalstamų veikų papildomo kvalifikavimo pagal 2000 m. BK 25 str. 2 d., 25 str. 3 d., S. Ž. ir V. Š. inkriminuotų nusikalstamų veikų papildomo kvalifikavimo pagal 2000 m. BK 25 str. 3 d., D. E. ir V. V. inkriminuotų nusikalstamų veikų papildomo kvalifikavimo pagal 2000 m. BK 25 str. 2 d.

Daiktinius įrodymus – R. J. rūbus, sunaikinti.

Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.