Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimas

2. Pareiškėja skundo reikalavimus grindė šiais argumentais:

2.1. Pareiškėja kreipėsi į Migracijos departamentą prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas), pranešdama apie turimą kitos valstybės pilietybę bei pateikė dokumentus, patvirtinančius, kad pareiškėja gali turėti Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietybę Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo 7 straipsnio 2 punkto nuostatos pagrindu, nes ji yra asmens, ištremto iš okupuotos Lietuvos Respublikos iki 1990 m. kovo 11 d. palikuonė (vaikaitė). Vidaus reikalų ministerija 2024 m. rugsėjo 30 d. priėmė Įsakymą ir nusprendė panaikinti Lietuvos Respublikos pilietybę pareiškėjai, o 2024 m. gruodžio 9 d. pareiškėja gavo Vidaus reikalų ministerijos Sprendimą, kuriuo nuspręsta, kad nėra pagrindo tenkinti pareiškėjos skundą, kadangi priimtas Įsakymas yra teisiškai pagrįstas.

2.2. Pareiškėja nesutiko su skundžiamame Sprendime padaryta išvada, jog ji neatitinka Pilietybės įstatymo 7 straipsnio 2 punkto nuostatos, kuomet asmuo gali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis, kadangi pateikti dokumentai nepatvirtina, jog pareiškėjos senelė atitiko 1939 m. Vilniaus miesto ir jo srities įvedamojo įstatymo nuostatas (jei jis taikytinas), t. y. nebuvo laikoma Lietuvos Respublikos piliete iki 1940 m. birželio 15 d. Pareiškėja, siekdama įrodyti priešingai, kad ji yra asmens, iki 1940 m. birželio 15 d. turėjusio Lietuvos Respublikos pilietybę bei ištremto iš okupuotos Lietuvos Respublikos iki 1990 m. kovo 11 d., palikuonė, kartu su pranešimu apie kitos valstybės pilietybės įgijimą Migracijos departamentui pateikė tai patvirtinančius dokumentus. Tačiau, nepaisant to, Sprendime bei Migracijos departamento teikime, kurio pagrindu priimtas Įsakymas, laikomasi pozicijos, jog pateikti dokumentai patvirtina, kad pareiškėjos senelė L. Š. (P., M.), K., (duomenys neskelbtini) gimusi (duomenys neskelbtini), buvo ištremta iš okupuotos Lietuvos Respublikos iki 1990 m. kovo 11 d. ir kad pareiškėjos prosenelis K. M., gim. (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini), 1920 m. liepos 12 d. Lietuvos taikos sutarties su Sovietų Rusija ratifikacijos dokumentais pasikeitimo dieną buvo laikomas Lietuvos Respublikos piliečiu. Be kita ko, teikime nurodoma, kad nėra duomenų apie tai, kad pareiškėjos prosenelis turėjo gyvenamąją vietą toje Vilniaus krašto teritorijoje, kuri buvo nustatyta Lietuvos ir Sovietų Sąjungos 1939 m. spalio 10 d. sutartimi bei 1939 m. spalio 27 d. papildomu protokolu, taip pat konstatuota, kad jos senelė (duomenys neskelbtini) ir prosenelis (duomenys neskelbtini) neturėjo gyvenamosios vietos Vilniaus krašto teritorijoje, kuri buvo nustatyta Lietuvos ir Sovietų Sąjungos 1939 m. spalio 10 d. sutartimi bei 1939 m. spalio 27 d. papildomu protokolu.

2.3. Vidaus reikalų ministerija, spręsdama pareiškėjos protėvių iki 1940 m. birželio 15 d. turėtos Lietuvos Respublikos pilietybės klausimą, netinkamai aiškino ir taikė 1939 m. spalio 27 d. Vilniaus miesto ir jo srities įvedamąjį įstatymą. Tarp šalių nebuvo ginčo, kad pagal Vilniaus miesto įstatymą asmuo turėjo gyventi 1939 m. spalio 27 d. ne toje Vilniaus krašto teritorijoje, kuri buvo apibrėžta 1920 m. liepos 12 d. Taikos sutartyje su Rusija, bet „siauresnėje“ Vilniaus krašto teritorijoje, kuri buvo nustatyta Lietuvos ir Rusijos 1939 m. spalio 10 d. sutartimi bei 1939 m. spalio 27 d. Papildomu protokolu tarp Lietuvos ir Socialistinių Sovietų Respublikos Sąjungoje. Šiuo atveju pareiškėjos protėviai gyveno (duomenys neskelbtini), kuris prijungtas prie Lietuvos jau vėliau, t. y. 1941 m.

2.4. Siekiant apibrėžti asmenų, gyvenusių Lenkijos okupuotose Vilniaus krašto teritorijose, kurios buvo perduotos Lietuvai ne Lietuvos ir Rusijos 1939 m. spalio 10 d. sutartimi bei 1939 m. spalio 27 d. papildomu protokolu, o vėliau (kaip šiuo atveju – 1941 m.), pilietybės teisinį statusą, turėtų būti vadovaujamasi ne specialiuoju 1939 m. Vilniaus miesto įstatymu, tačiau bendraisiais Lietuvos Respublikos pilietybę reguliavusiais teisės aktais, kurie buvo taikomi tarpukario Lietuvoje, įskaitant ir Vilniaus krašto teritoriją iki tol, kol ji 1920 m. spalio 9 d. buvo okupuota Lenkijos, t. y. 1919 m. sausio 9 d. Laikinuoju įstatymu apie Lietuvos pilietybę ir 1920 m. liepos 12 d. Taikos su Rusija Sutarties sąlygomis. Taigi, pasak pareiškėjos, šių Lietuvos piliečių teisinis statusas jokiais specialiais teisės aktais liko nesureguliuotas dėl visuotinai žinomų istorinių aplinkybių – 1940 m. birželio 15 d. įvykusios Lietuvos Respublikos okupacijos, aneksijos ir Lietuvos TSR pilietybės įvedimo. Pareiškėja teigė, kad jos protėviai atitiko minėtų bendrųjų Lietuvos Respublikos pilietybę reguliavusių teisės aktų sąlygas.

2.5. Migracijos departamentas teikime konstatavo, jog pareiškėjos pateikti dokumentai patvirtino, jog pareiškėjos prosenelis K. M. 1920 m. liepos 12 d. Lietuvos taikos sutarties su Sovietų Rusija ratifikacijos dokumentais pasikeitimo dieną buvo laikomas Lietuvos Respublikos piliečiu. Taigi pareiškėjos pateikti dokumentai buvo pakankami patvirtinti, jog pareiškėjos senelės šeima nuo seno gyveno Lietuvoje, todėl buvo laikomi Lietuvos piliečiais ne tik pagal 1920 m. liepos 12 d. Lietuvos taikos sutarties su Rusija sąlygas, bet ir pateko į 1919 m. sausio 9 d. Laikinojo įstatymo apie Lietuvos pilietybę 1 straipsnio 1 punkte nurodytų asmenų kategoriją. Dokumentai taip pat patvirtino, kad pareiškėjos senelė / proseneliai nebuvo netekę Lietuvos Respublikos pilietybės iki 1940 m. birželio 15 d.

2.6. Pagal iš Lietuvos archyvų gautus dokumentus pareiškėjos senelės šeima buvo lietuvių tautybės asmenys, o įrašai patvirtino šeimos gyvenimo faktą nuo seno Lietuvoje, Vilniaus krašte (dar iki Lenkijos okupacijos). Jokių duomenų apie tai, kad šeima buvo kilusi iš Lenkijos ir / ar įgijo Lenkijos pilietybę byloje nėra. Lietuvos archyvų pateiktais duomenimis ir po 1940 m. birželio 15 d. pareiškėjos senelė įvardijama kaip Lietuvos pilietė.

2.7. Atsakovas, priimdamas Įsakymą, nepagrįstai taikė Vilniaus miesto įstatymo nuostatas. Vilniaus miesto įstatymas pareiškėjos protėvių atžvilgiu negali būti taikomas, kadangi pareiškėjos protėviai nepateko į subjektų ratą, kuriems jis buvo taikomas – 1939 m. Lietuvai grąžinta Vilniaus krašto sritis neapėmė (duomenys neskelbtini). Šiuo atveju, jos protėvių pilietybė turi būti nustatoma pagal Vilniaus krašto srityje iki Lenkijos okupacijos galiojusius minėtus bendruosius teisės aktus, kadangi jokio specialaus reguliavimo tų Lietuvos piliečių, kurie gyveno Lietuvai 1939 m. dar negrąžintose teritorijose (kurios anksčiau sudarė Vilniaus sritį) pilietybės išlaikymui nėra nustatyta. Priešingu atveju, tų Lietuvos piliečių, kurių gyvenamoji teritorija buvo okupuota Lenkijos, tačiau grąžinta Lietuvai jau po 1940 m., teisinis statusas liktų neapibrėžtas, jiems apskritai būtų atimama galimybė įrodyti išsaugotą Lietuvos pilietybę. Toks vertinimas diskriminuotų tuos Lietuvos piliečius, kurie pateko į okupuotas Lietuvos teritorijas, esančias (gyveno) dabartinėje Lietuvos teritorijoje.