- Teismas
- Šiaulių apylinkės teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2018-07-19
- Bylos Nr.
- e2YT-7098-772/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 2-70-3-02890-2018-2
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Jonas Stubrys
- Pareiškėjas
- A. T.
dalyvaujant pareiškėjui (ai) A. T. ir jo atstovui adv. V. P., suinteresuotiems asmenims: 2. Nacionalinės žemės tarnybos prie LR žemės ūkio ministerijos atstovaujamos Šiaulių skyriaus atstovei D. A., 3. B. T., 4. D. T., neatvykus suinteresuoto asmens 1. VĮ ,,Turto bankas“ atstovui, gautas prašymas bylą nagrinėti jam nedalyvaujant,
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjo A. T. pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, suinteresuoti asmenys: 1. VĮ ,,Turto bankas“ (toliau – ir TB), 2. Nacionalinė žemės tarnyba prie LR žemės ūkio ministerijos atstovaujama Šiaulių skyriaus, 3. B. T., 4. D. T..
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas A. T. 2018-05-02 pateikti pareiškimu prašė teismo nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą nurodydamas, kad pareiškėjo tėvas A. T. (gimęs 1912 m.), miręs (duomenys neskelbtini), pagal 1958-12-31 sandorį iš J. L. – K. įgijo nuosavybės teisę nuosavybės teise į gyvenamąjį namą su priklausiniais, esantį (duomenys neskelbtini), Šiauliai.
Pareiškėjas procesiniame dokumente nurodė, kad jo tėvas A. T. nors ir nusipirko gyvenamąjį namą su priklausiniais, esančiais (duomenys neskelbtini), Šiauliai, tačiau tinkamai neįregistravo pirkimo - pardavimo sutarties nekilnojamųjų daiktų registre. Kartu su gyvenamuoju namu A. T. nusipirko ir 3 priklausinius - sandėlius, šulinį, tvorą, tualetą. Namų knygoje A. T. įrašytas kaip namų šeimininkas nuo 1959 metų.
A. T., gimęs 1912 metais, miręs (duomenys neskelbtini) iš J. L. - K, gimusios (duomenys neskelbtini) metais, mirusios (duomenys neskelbtini) gyvenamąjį namą su priklausiniais, esančiais adresu (duomenys neskelbtini), Šiauliai, unikalus daikto numeris (duomenys neskelbtini), registro numeris (duomenys neskelbtini) nusipirko už 12 000 rublių (dvylika tūkstančių rublių). Pareiškėjo A. T. tėvas A. T. nusipirktą namą su priklausiniais valdė, tvarkė ir prižiūrėjo kaip savo nuosavybę, atstovaudamas savo kaip turto savininko interesus valstybinėse institucijose, sudarinėjo sutartis ir mokėjo komunalinius mokesčius.
Po tėvo A. T. mirties 1984 metais, įpėdinis A. T. liko gyventi gyvenamame name (duomenys neskelbtini), Šiauliai. A. T. gyvenamąjį namą ir jo priklausinius valdo, prižiūri, tvarko ir remontuoja kaip savo nuosavybę.
Žemės sklypas, esantis adresu (duomenys neskelbtini), Šiauliai, ir daiktinės teisės į jį Nekilnojamojo turto registre neįregistruotos.
Žemesnės instancijos teismas
Civilinio proceso kodekso (toliau - CPK) 444 straipsnio 2 dalies 5 punkte nurodoma, kad Teismas nustato pastato, žemės ar miško valdymo nuosavybės teisės faktą. Teismas nustato juridinę reikšmę turinčius faktus tik tada, kai pareiškėjas negali kitokia tvarka gauti tuos faktus patvirtinančių reikiamų dokumentų arba kai negalima atkurti prarastų dokumentų (CPK 445 str.).
Motyvuojamoji dalis
Žemesnės instancijos teismas
Civilinio kodekso (toliau - CK) 4.37 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog nuosavybės teisė tai teisė savo nuožiūra, nepažeidžiant įstatymų ir kitų asmenų teisių ir interesų, valdyti, naudoti nuosavybės teisės objektą ir juo disponuoti. Savininko teises turtą valdyti, naudotis juo ir disponuoti atitinka visų kitų asmenų pasyvi pareiga susilaikyti nuo veiksmų, kliudančių savininkui šias teises įgyvendinti.
Savininko teisių turinį sudaro teisė valdyti, naudoti nuosavybės teisės objektą ir juo disponuoti (CK 4.37 straipsnio 1 dalis); šias teises asmuo įgyja tapdamas savininku. Objektą, į kurį asmuo įgijo nuosavybės teises, šių teisių turinį galima nustatyti pagal nuosavybės teisės įgijimo pagrindą. Vienas iš nuosavybės įgijimo pagrindu yra nuosavybės teisė įgijimas yra pagal sandorį (CK 4.47 st. 1 d. 1 p.).
A. T. nuo gimimo, t.y. nuo 1959 metų, gyvena (duomenys neskelbtini), Šiauliai. Gyvenamąjį namą su priklausiniais, esančiais adresu (duomenys neskelbtini), Šiauliai, 1958 metais pirko jo tėvas A. T., gimęs 1912 metais, miręs (duomenys neskelbtini) iš J. L. – K., gimusios (duomenys neskelbtini) metais, mirusios (duomenys neskelbtini) tačiau tinkamai neįregistravo pirkimo - pardavimo sutarties nekilnojamųjų daiktų registre, todėl A. T. nuosavybė nėra registruota nekilnojamųjų daiktų registre. Gyvenamasis namas su priklausiniais buvo pirktas 1958 metais už 12 000 rublių (dvylika tūkstančių rublių). J. L. – K. vaikų neturėjo, dėl palikimo priėmimo niekas nesikreipė.
Pareiškėjo tėvas A. T. 1958 metais nupirktame gyvenamajame name su priklausiniais, gyveno savininkų teisėmis, valdė, prižiūrėjo, tvarkė ir remontavo kaip savo nuosavybę. A. T. apie tai, kad gyvenamojo namo su priklausiniais, esančio adresu (duomenys neskelbtini), Šiauliai, pirkimo - pardavimo sutartis ir nuosavybė į jį nebuvo užregistruota nekilnojamojo turto registre, sužinojo tik 1984 m. balandžio mėnesį po tėvo A. T. mirties kai norėjo priimti palikimą (paaiškėjo, kad jis savo vardu neturi nuosavybės į gyvenamąjį namą).
Nuo 1958 metų jokie tretieji asmenys pretenzijų pareiškėjo tėvui A. T., o šiuo metu pareiškėjui A. T., dėl gyvenamojo namo su priklausiniais valdymo ir naudojimo nėra pareiškę. Šios išvardytos faktinės aplinkybės atitinka visas Civilinio proceso kodekso 445 straipsnyje išvardintos sąlygos dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo.
J. L. – K. (duomenys neskelbtini) susituokė su A. K., gimusiu 1892 metais. Informacijos apie A. K. gyvenamąją vietą, mirtį Gyventojų registre nėra.
Pareiškėjo A. T. žiniomis, J. L. – K. 1959 metais palaidojo jo tėvas A. T..
Įvertinus faktinę situaciją darytina išvada, kad nėra jokių apribojimų nustatyti juridinę reikšmę turinti faktą - kad A. T., gimęs 1912 metais, miręs (duomenys neskelbtini) gyvenamąjį namą su priklausiniais, esančiais adresu (duomenys neskelbtini), Šiauliai, unikalus daikto numeris (duomenys neskelbtini), registro numeris (duomenys neskelbtini) 1958 metais gruodžio 31d. nusipirko už 12 000 rublių (dvylika tūkstančių rublių), iš J. L. - K, gimusios (duomenys neskelbtini)metais, mirusios (duomenys neskelbtini). Gyvenamojo namo su priklausiniais, esančiais adresu (duomenys neskelbtini), Šiauliai, pardavėja J. L. – K.ir pirkėjas A. T. yra mirę, todėl kito būdo kaip įteisinti A. T., gimusio 1912 metais, mirusio (duomenys neskelbtini) pirkimą - pardavimą ir nuosavybės teisę į gyvenamąjį namą su priklausiniais, esančiais adresu (duomenys neskelbtini), Šiauliai, nėra. Juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymas reikalingas registruojant pareiškėjo A. T. tėvo A. T. nuosavybę į jo turėtus nekilnojamuosius daiktus.
Gyvenamasis namas su priklausiniais yra adresu (duomenys neskelbtini), Šiauliai. Šiaulių miesto savivaldybės administracija 2018-04-25 raštu Nr. SE-332 informavo pareiškėją, kad Šiaulių miesto savivaldybė pastatą - gyvenamąjį namą su priklausiniais pastatais, esančiais (duomenys neskelbtini), Šiauliuose, nėra įtraukusi į bešeimininkių daiktų sąrašą (apskaitą) ir šis turtas nebuvo sukurtas kaip savivaldybės nuosavybė, į kurį savivaldybė turėtų suinteresuotumą įgyvendinti savo kaip savininkės teises ir pareigas.
Žemės sklypas, esantis adresu (duomenys neskelbtini), Šiauliai, Nekilnojamojo turto registre neregistruotas, todėl trečiuoju suinteresuotu asmeniu įtraukiama Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos.
Gyvenamojo namo savininkė J. L. – K. yra mirusi (duomenys neskelbtini), palikimas nepriimtas, todėl trečiuoju suinteresuotu asmeniu įtraukiamas VĮ Turto bankas.
Pareiškėjui A. T. žinoma kad jo tėvas A. T. iš J. L. – K. gyvenamąjį namą, esantį adresu (duomenys neskelbtini), Šiauliai, pirko 1958 metais, tačiau nežinoma tiksli pirkimo data, todėl prašysime laikyti kad pirkimo - pardavimo sandoris buvo atliktas 1958 metų gruodžio 31d., o pirkimo - pardavimo sutartis nėra išsaugota.
Vadovaudamasis išdėstytu ir Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 444 - 447 str., pareiškėjas 2018-06-08 patikslintu prašymu teismo prašė:
Pripažinti juridinę reikšmę turintį faktą, kad pareiškėjo A. T., asmens kodas (duomenys neskelbtini) tėvas A. T., gimęs 1912 metais, miręs (duomenys neskelbtini)1958 metais gruodžio 31d. gyvenamąjį namą, esantį adresu (duomenys neskelbtini), Šiauliai, unikalus daikto numeris (duomenys neskelbtini), registro numeris (duomenys neskelbtini) nusipirko iš J. L. – K., gimusios (duomenys neskelbtini) metais, mirusios (duomenys neskelbtini) už 12 000 rublių (dvylika tūkstančių rublių).
Pareiškėjas savo prašymą grindė rašytiniais įrodymais.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo posėdžio metu pareiškėjas ir jos atstovas pakartojo pareiškime nurodytus motyvus ir prašė teismo pareiškimą tenkinti visiškai.
Suinteresuotas asmuo 1. TB pateikė teismui į bylą atsiliepimą su savo nuomone, nurodydamas šiuos motyvus.
1. Dėl pareiškimo.
Juridinę reikšmę turintys faktai - tai įstatymų nustatytos aplinkybės, nuo kurių priklauso asmeninių ar turtinių teisių atsiradimas, pasikeitimas ar pabaiga. Kai tam tikras juridinis faktas nėra akivaizdus arba nėra ji patvirtinančių dokumentų, asmuo negali įgyti atitinkamų subjektinių teisių arba įgyvendinti jau esamos subjektinės teisės. Tokiu atveju asmuo gali pasinaudoti įstatymo įtvirtinta teise kreiptis į teismą, prašydamas nustatyti atitinkamą juridinį faktą. Pagal Lietuvos Respublikos CPK 444 str. 1 d. ypatingosios (eisenos tvarka gali būti nustatomi tie faktai nuo kurių priklauso asmenų asmeninių ar turtinių teisių atsiradimas, pasikeitimas ar pabaiga, t. y. juridinę reikšmę turinčio lakto nustatymas galimas tik tuo atveju, kai tai sukelia teisines pasekmes. Remiantis CPK 445 str.. teismas nustato juridinę reikšmę turinčius faktus lik tada, kai pareiškėjas negali kitokia tvarka gauti tuos faktus patvirtinančių dokumentų arba kai negalima atkurti prarastų dokumentų. Juridinę reikšmę turintį faktą teismas gali nustatyti, kai yra šios aplinkybės: l) prašomas nustatyti faktas turi turėti juridinę reikšmę; 2) pareiškėjas neturi dokumentų, patvirtinančių tą juridinę reikšmę turinti faktą; 3) pareiškėjas negali kitokia, t. y. ne teismo, tvarka gauti dokumentų, patvirtinančių atitinkamą juridinę reikšmę turintį faktą, arba pareiškėjas negali ne teismo tvarka atkurti prarastų dokumentų, patvirtinančių juridinę reikšmę turintį faktą. Kai nėra bent vienos iš nurodytų aplinkybių, klausimas dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo nenagrinėtinas teisme (LAT Senato 2005 m. gruodžio 29 d. nutarimas Nr. 56 ,,Dėl teisės normų, reglamentuojančių juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymą, laikymo teismų praktikoje“, LAT 2010 m. gruodžio 21 d. nutartis Nr. 3K-3-543/2010 ir kt.).
2015 m. kovo 13 d. priimtu Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 259 buvo pakeistos Bešeimininkio, konfiskuoto, valstybės paveldėto, valstybei perduoto turto, daiktiniu įrodymų, lobių ir radinių perdavimo, apskaitymo, saugojimo, realizavimo, grąžinimo ir pripažinimo atliekomis taisyklės (toliau - Taisyklės), patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. gegužės 26 d. nutarimu Nr. 634. Vadovaujantis šiomis Taisyklėmis, valstybei perduotino (taip pat ir valstybės paveldėto) nekilnojamojo turto, įskaitant ir jam priskirtus žemės sklypus ir akcijų perėmimą. įvertinimą ir apskaitą pagal Taisyklių nuostatas vykdo valstybės įmonė Turto bankas. Pažymėtina, kad valstybei paveldimas turtas paveldėjimo teise pereina tik tokiais atvejais, kai yra paliktas valstybei testamentu, palikėjas neturi įpėdinių nei pagal įstatymą, nei pagal testamentą, nė vienas įpėdinis nepriėmė palikimo arba iš visų įpėdinių atimta paveldėjimo teisė (CK 5.62 str. 1 d.), tad ir šiuo atveju, mirusiosios J. L. – K. palikimas valstybei galėtų pereiti tik tokiu atveju, jei Pareiškėjo prašymas būtų atmestas.
Valstybės įmonė Turto bankas, nuo 2015 m. kovo 20 d. paveldėjimo santykiuose atstovaujanti valstybę, kai paveldimas nekilnojamasis turtas, įskaitant jam priskirtus žemės sklypus, bei akcijos, nėra gavusi pranešimo apie galimą palikėjos J. L. – K. palikimo perėjimą valstybei, taip pat neturi jokių duomenų patvirtinančių ar paneigiančių faktinį J. L. – K. paliktojo turto priėmimą valdyti. Byloje yra duomenų apie tai, kad Turto savininku („namų šeimininku“) nuo 1959 m. buvo įvardinamas pareiškėjo tėvas A. T. (F.). Duomenų apie tai kokiu būdų pareiškėjo tėvas įgijo nuosavybės teisę į Turtą byloje nėra.
Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 185 straipsnis įtvirtina laisvo įrodymų vertinimo principą, kuris reiškia, kad galutinai ir privalomai įrodymus vertina teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagristą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar pakanka įrodymų reikšmingoms bylos aplinkybėms nustatyti, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar įrodymai turi ryšį su įrodinėjimo dalyku, ar jie yra leistini ir patikimi. Teismas turi įvertinti kiekvieną įrodymą atskirai ir kartu įrodymų visetą. Teismas gali konstatuoti tam tikros aplinkybės buvimą ar nebuvimą, kai tokiai išvadai padaryti pakanka byloje esančiu įrodymų. Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad jie tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia padaryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. liepos 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. Ž. v. M. P. ir kt., bylos Nr. 3K-3-316/2010). Įrodymų pakankamumo taisyklė civiliniame procese grindžiama tikimybių pusiausvyros principu, pagal kurį išvadą apie faktų buvimą teismas civiliniame procese gali daryti ir tada, kai tam tikru abejonių dėl fakto buvimo lieka, tačiau byloje esančių Įrodymų visuma leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus, todėl manome, kad byloje nesant duomenų apie tai, kad Turtas buvo sukurtas kaip valstybės ar savivaldybės nuosavybė (Turto bankas tokių duomenų taip pat neturi), ir namų knygoje esant duomenims apie tai, kad pareiškėjo tėvas buvo Turto savininku nuo 1959 m., labiau tikėtina, kad pareiškėjo nurodomi faktai apie Turto įsigijimą iš J. L. – K. buvo, nei kad jų nebuvo.
Žemesnės instancijos teismas
Tuo atveju, jei visapusiškai ir pilnai išnagrinėjus byloje esančius įrodymus, teismas įsitikintų, kad pareiškėjo tėvas A. T. 1958 m. gruodžio 31 d. gyvenamąjį namą su priklausiniais, esančiais (duomenys neskelbtini). Šiauliuose, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), nupirko iš J. L. – K., gimusios (duomenys neskelbtini) metais, mirusios (duomenys neskelbtini), valstybės įmonė Turto bankas neprieštaraus Pareiškėjo prašymo patenkinimui.
2. Procesiniai klausimai
Ši civilinė byla bus vedama ne per advokatą.
Vadovaudamiesi išdėstytais faktais, jų juridiniu vertinimu, prašome pareiškėjo A. T. pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo tenkinti, o civilinę bylą nagrinėti teismo nuožiūra valstybės įmones Turto banko atstovui nedalyvaujant.
Teismas išklausęs bylos dalyvių nuomonę nusprendė bylą nagrinėti suinteresuoto asmens atstovui nedalyvaujant (CPK 443 str. 5 d.).
Suinteresuotas asmuo 2. Nacionalinė žemės tarnyba pateikė teismui savo nuomonę dėl pareiškėjo prašymo nurodydamas šiuos motyvus.
Pareiškėjas pareiškime nurodo, kad jo tėvas A. T. kartu su gyvenamuoju namu nusipirko tris pastatus (sandėlius), šulinį, tvorą, tualetą. Papildomai pažymi, kad A. T. nors ir nusipirko gyvenamąjį namą (duomenys neskelbtini), Šiauliai, tačiau tinkamai neįregistravo pirkimo - pardavimo sutarties nekilnojamųjų daiktų registre. Namų knygoje A. T. įrašytas kaip namų šeimininkas nuo 1959 metų. Taip pat Pareiškėjas nurodo, kad jo tėvas A. T. nusipirktą namą ir ūkinius pastatus tvarkė ir prižiūrėjo, remontavo kaip savo nuosavybę, atstovavo valstybinėse institucijose, sudarinėjo sutartis ir mokėjo komunalinius mokesčius.
Nacionalinė žemė neturi duomenų, kurie galėtų paneigti ar patvirtinti Pareiškėjo pareiškime nurodytus teiginius, kad jo tėvas A. T. buvo turtą pirkęs iš J. L. – K. pareiškime nurodytomis aplinkybėmis, kad Pareiškėjas ir jo tėvas A. T., turtą, kuris yra ir buvo adresu (duomenys neskelbtini), Šiaulių mieste, valdė kaip savo. Pareiškėjo nurodytas gyvenamasis namas yra valstybinėje žemėje, kurioje nesuformuoti žemės sklypai.
Tačiau atkreiptinas dėmesys, kad Pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų savo teiginiams dėl namo (unikalus daikto Nr. (duomenys neskelbtini)) pirkimo pagrįsti, nenurodė kokiais būdais įrodinės aplinkybę, kad namą pirko iš J. L. – K., o ne pradėjo faktiškai valdyti kitais Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau - LR CK) 4.47 straipsnyje yra nurodytais pagrindais.
Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 445 straipsnyje nurodyta, kad Teismas nustato juridinę reikšmę turinčius faktus tik tada, kai pareiškėjas negali kitokia tvarka gauti tuos faktus patvirtinančių reikiamų dokumentų arba kai negalima atkurti prarastų dokumentų.
Pastato valdymo nuosavybės teise faktas (CPK 444 straipsnio 2 dalies 5 punktas) nustatomas, jeigu yra šios sąlygos: pirma, pareiškėjas įgijo nuosavybės teisę į nekilnojamąjį daiktą įstatymų nustatyta tvarka ir pagrindu (pagal sandorį, pagamindamas daiktą ar kitais CK 4.47 straipsnyje nustatytais pagrindais); antra, nuosavybės teisę patvirtinantys dokumentai buvo, tačiau šiuo metu jie yra dingę; trečia, nuosavybės teisę patvirtinančių dokumentų negalima gauti ar atkurti neteismine tvarka; ketvirta, nekilnojamasis daiktas buvo sukurtas ir įformintas įstatymų nustatyta tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. balandžio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3- 155/2010). Taigi bylos dėl juridinę reikšmę turinčio pastato valdymo nuosavybės teise fakto nustatymo yra skirtos jau tam tikru pagrindu praeityje atsiradusiai pareiškėjo nuosavybės teisei į nekilnojamąjį daiktą konstatuoti, kai egzistavo dokumentai, patvirtinantys tokią pareiškėjo teisę, tačiau jie (dokumentai) yra prarasti ir kitokia tvarka, išskyrus teisminę, jų neįmanoma gauti arba atkurti. Teismui nustačius tokį juridinę reikšmę turintį faktą, pareiškėjas yra laikomas daikto savininku ne nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo, o nuo tada, kai daiktą tam tikru pagrindu įgijo praeityje, t. y. teismo sprendimu patvirtinama, kad pareiškėjas daiktą nuosavybės teise valdė visą laiką nuo tokios teisės atsiradimo pradžios (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gruodžio 21d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-543/2010).
Nekilnojamojo turto sandoriai 1958 - 1959 metais buvo tvirtinami notaro, notariniai veiksmai visada būdavo registruojami notarinėse knygose. Pareiškėjas nepateikė duomenų, kad minėtų metų notarinės knygos būtų neišlikusios, ar to laikotarpio notarų kontorų dokumentai nebuvo perduoti saugoti archyvui.
Šiaulių regioninio valstybės archyvo atsakymas 2018-04-10 raštu Nr. PŽl-32(8.3) „Dėl sutarties ir teisinės registracijos“ patvirtino, kad pirkimo - pardavimo sutarties 1958-1960 metų notarinės kontoros dokumentuose nėra. Manome, kad šie duomenys įrodo, kad notarinės formos pirkimo - pardavimo sutarties A. T. su J. L.- K. 1958 metais nebuvo sudaręs.
Pareiškėjas taip pat prašo nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad 1958-12-31 jo tėvas kartu su namu nupirko ir priklausinius. Atkreiptinas dėmesys, kad Pareiškėjo pateikti į bylą 1984 m. sausio 20 d. atliktos inventorizacijos duomenys iš Namų valdos techninės apskaitos bylos patvirtina, kad sandėlis (2I1/m), kurio plotas 6,7 kv. m, sandėlis (3I1/m), kurio plotas 20,5 kv. m, sandėlis (4I1/m), kurio plotas 17,3 kv. m yra pastatyti 1974 metais, todėl tokie daiktai negalėjo būti 1958 metais pirkimo - pardavimo sutarties objektu. Šulinys yra 1958 metų statybos, tvora 1977 metų statybos, išvietė 1970 metų statybos, todėl tik šulinys galėjo būti 1958 metais sudarytos sutarties objektu. Pareiškėjo pateiktame statinių išdėstymo plane iš inventorinės bylos matyti, kad pastatai 4I/1 m ir 3I/ 1m buvo pastatyti už suteikto žemės sklypo ribos, yra 1976-10-10 spaudas, kad šie ūkiniai pastatai savavališki.
Nacionalinės žemės tarnybos nuomone, statinių, kurie buvo pastatyti po J. L. – K. mirties, Pareiškėjo tėvas negalėjo įsigyti sutarties pagrindu.
CPK 448 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad tais atvejais, kai teismas pripažįsta faktą esant nustatytą, jis turi sprendime nurodyti, kuriam tikslui faktas nustatytas, taip pat turi nurodyti įrodymus, kuriais remiantis faktas pripažintas nustatytu.
Būtina įvertinti, kad įsiteisėjęs teismo sprendimas bus privalomas ne tik byloje dalyvavusiems asmenims, bet ir kitoms institucijos ir asmenims, todėl nekilnojamuosius daiktus, kurie bus pripažinti asmens nuosavybe, turi būti galimybė identifikuoti. Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kokie duomenys apie statinį turi būti įrašomi į Nekilnojamojo turto kadastrą (objektas, unikalus Nr., statinio pavadinimas ir paskirtis ir kiti statinio parametrai). Pastatai ir kiti statiniai yra nekilnojamojo turto kadastro objektai, todėl VĮ Registrų centras daiktines teises galėtų įregistruoti ne į bet kokius neįvardintus namo priklausinius, o į konkrečius faktiškai egzistuojančius daiktus, kurie buvo pastatyti buvusios savininkės iki 1958 m. gruodžio 31 d. ir galėjo būti Pareiškėjo nurodyto sandorio objektu.
Manome, kad jei Pareiškėjas siekia įrodyti, kad jo tėvas A. T. 1958 metais iš J. L. – K. įsigijo ne tik namą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), turėtų konkrečiai nurodyti, kokius namo priklausinius įsigijo, kokie tų statinių duomenys.
Iš 1950 metų vasario 4 d. Šiaulių miesto darbo žmonių deputatų tarybos išvados, kuri patvirtinta Šiaulių miesto Darbo žmonių deputatų vykdomojo komiteto 1950 m. kovo 17 d. sprendimu Nr. 13, matyti, kad namų valdoje (duomenys neskelbtini), Šiaulių mieste, buvo pastatytas 56 kv. m. pagrindinio ploto, 46,40 m. naudingo ploto gyvenamasis namas su rūsiu (pastatymo metai 1926), ir du ūkiniai, kurie ir galėjo parduoti. Ar tokie ūkiniai pastatai yra išlikę, Pareiškėjas duomenų nepateikė.
Teismui ištyrus įrodymus ir nustačius, kad yra pagrindas pripažinti nuosavybės teisę Pareiškėjo pareiškime nurodytu pagrindu į gyvenamąjį namą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), Nacionalinė žemės tarnyba dėl pareiškimo tenkinimo neprieštaraus.
Žemesnės instancijos teismas
Informuojame, kad Nacionalinei žemės tarnybai atstovaus Nacionalinės žemės tarnybos direktoriaus įgaliotas atstovas.
Teismo posėdžio metu suinteresuoto asmens 2. NŽT atstovė pakartojo atsiliepime nurodyta nuomonę ir prašė sprendimą priimti savo nuožiūra.
Suinteresuotas asmuo 3. B. T. taip pat pateikė teismui savo nuomonę dėl pareiškėjo prašymo ir nurodė šiuo motyvus.
Su A. T. pareiškimu ir pareikštais reikalavimais sutinku.
Mano žiniomis, gyvenamąjį namą (duomenys neskelbtini), Šiauliai, dar 1958 m. yra nupirkęs mano sutuoktinio tėvas A. T.. Šis namas buvo ir yra valdomas, tvarkomas, prižiūrimas kaip nuosavas vyro tėvo A. T., o dabar mano sutuoktinio A. T.. Į gyvenamąjį namą (duomenys neskelbtini), Šiauliai, jokie tretieji asmenys pretenzijų pareiškę nėra. Aš šiame gyvenamajame name gyvenu nuo 1982 metų.
Todėl prašė teismo tenkinti pareiškėjo prašymą.
Teismo posėdžio metu suinteresuotas asmuo 3. pakartojo atsilipime pateiktą nuomonę.
Suinteresuotas asmuo 4. D. T. 2018-05-16 atsiliepime irgi nurodė teismui, kad sutinka su pareiškėjo prašymu.
Su A. T. pareiškimu ir pareikštais reikalavimais sutinku.
Mano žiniomis, gyvenamąjį namą (duomenys neskelbtini), Šiauliai, dar 1958 m. yra nupirkęs mano senelis A. T.. Šis namas buvo ir yra tvarkomas kaip nuosavas mano senelio A. T., o dabar mano tėvo A. T.. Į gyvenamąjį namą (duomenys neskelbtini), Šiauliai, jokie tretieji asmenys pretenzijų pareiškę nėra.
Todėl prašau teismo įvertinti faktines aplinkybes dėl namo pirkimo ir pripažinti pareiškėjui juridinę reikšmę turintį faktą.
Teismo posėdžio metu suinteresuotas asmuo 4. D. T. pakartojo atsiliepime pateiktą nuomonę ir prašė teismo tenkinti pareiškėjo pareiškimą
Pareiškėjo pareiškimas tenkintinas.
Pastato, žemės ar miško valdymo nuosavybės teise faktas (CPK 444 str. 2 d. 5p.) nustatomas, kai dingę dokumentai, patvirtinantys pareiškėjo nuosavybės teisę į šį nekilnojamąjį daiktą ir pareiškėjas kita, neteismine tvarka negali jų gauti. Pastato, žemės ar miško valdymo nuosavybės teise faktas gali būti nustatomas tik teismui padarius išvadą, kad šis turtas buvo įgytas teisėtai ir nustatyta tvarka. Tai reiškia, kad teismas nagrinėdamas šias bylas negali įteisinti neteisėto turto įgijimo faktų. Šioje byloje nekilo ginčas dėl pareiškėjo prašymo, todėl byla nagrinėtina ypatingąja teisena, remiantis jai keliamais reikalavimais (CPK 443 str. 7 d.). Teismų praktika pripažįsta, kad pastato, žemės ar miško sklypo valdymo nuosavybės teise faktus galima įrodinėti visomis CPK 177 straipsnyje išvardytomis įrodinėjimo priemonėmis. Pareiškėjas pateiktame teismui patikslintame pareiškime dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo remiasi skirtingo laikotarpio dokumentais ir liudytojų parodymais. Kadangi prašoma nustatyti prieš daugelį metų įvykusį faktą, dėl to teismas laiko būtinu pirmiausia, išsiaiškinti ar pakanka pareiškėjo pateiktų įrodymų šiam faktui nustatyti.
Iš pareiškėjo pateikto dokumento – Namų knygos kuri pradėta 1964 m. seka faktas, jo pareiškėjo tėvas A. T. nuo 1959 m. yra įvardijamas kaip gyvenamojo namo esančio (duomenys neskelbtini), Šiauliai, savininkas (44-45 b. l.). Iš paminėto seka, kad tuo metu Lietuvoje veikusios okupacinės administracijos įgalioti asmenys, jau po buvusios namo savininkės J. L. – K. mirties, teisėtu anksčiau nurodyto gyvenamojo namo savininku su visomis iš to išplaukiančiomis teisėmis, laikė pareiškėjo tėvą A. T.. Tuo pačiu paminėtina, kad nors šio dokumento sudarymo laikotarpiu savo valią išreiškė tik viena iš sandorio šalių, kurio pagrindu ji įgijo savininko teises į gyvenamąjį namą, tačiau šio fakto nepaneigia kiti byloje esantys duomenys (95-99 b. l.). Kituose dokumentuose matyti, kad nurodyto gyvenamojo namo valdymo laikotarpiu teisėtu jo valdytoju ir po velionio tėvo mirties buvo laikomas A. T. (96 b. l.). Minėtų dokumentų pagrindu darytina išvada, kad nei pareiškėjo tėvo, kaip savininko, nei paties pareiškėjo kaip teisėto valdytojo teisių turinio, niekas iš trečiųjų asmenų, įskaitant ir vietos valdžios įstaigas neginčijo (47 b. l.). Toks paminėtų asmenų kaip savininko ir valdytojo teisių išviešinimas leidžia teismui daryti išvadą, kad jiems priklausančios teisės yra pagrįstos ir teisėtos. Nuosavybės ir valdymo teisės atsiradimas pagal į bylą pateiktus duomenis lieka nepaneigtas, kurio pagrindu teismas gali daryti išvadą apie šių teisių faktinį egzistavimą, pripažįstant pareiškėjo tėvo A. T. kaip teisėto savininko ir paties pareiškėjo kaip teisėto valdytojo teises į gyvenamąjį namą (duomenys neskelbtini), Šiauliai, pareiškime nurodytu teisiniu pagrindu. Bylos duomenys ir juose užfiksuoti faktai, sudaro pagrindą išvadai dėl pareiškėjo pareiškime nurodytų aplinkybių egzistavimo. Pareiškėjo prašymo motyvas, kad jo tėvas pagal sandorį įgijo nuosavybės teises į nurodytą gyvenamąjį namą yra pagrįstos leistinais įrodymais. Tuo pačiu pastebėtina, kad pirmiausia, nekilnojamojo daikto perleidimas buvo vykdomas pagal tuo metu LR galiojusius okupacinės valdžios įstatymus. Antra, nuosavybės teisės perleidimas tuo metu irgi buvo siejamas ne tik su sutarties sudarymo momentu, tačiau tam įtakos galėjo turėti ir daikto perdavimas. Tokiu atveju abu šie veiksmai turėjo būti atlikti tuo pačiu metu. Trečia, todėl teismas laiko, kad tokiu įrodymu laikytinas pareiškėjo tėvo gyvenimas gyvenamajame name iki mirties. Ketvirta, teismas nenustatydamas sandorio fakto dėl pareiškėjo tėvo nuosavybės teisės į gyvenamąjį namą, tuo pačiu paneigtų tuo metu egzistavusius tarp sandorio šalių teisinius santykius.
Pagal tuo metu okupuotos Lietuvos teritorijoje galiojusio nuo 1954 m. RTFSR civilinio kodekso nuostatas, sandoriai galėjo būti sudaryti žodžiu ir raštu, o pastarieji darbo buvo skirstomi į paprastuosius ir notarinius. Pagal šį kodeksą viena iš nuosavybės rūšių buvo ir privatinė nuosavybė, kurios vienas iš objektų buvo namai (trobesiai). Namo pirkimo – pardavimo sandoris turėjo būti patvirtintas notaro, o po to ir įregistruotas atitinkamame komunaliniame skyriuje. Tačiau ir tuo metu minėtas civilinis kodeksas numatė, kad sandoris sudarytas nesilaikant jam nustatytos formos ne visais atvejais yra negaliojantis. Tokia išimtis buvo siejama su tuo, kad jeigu dėl šio sandorio formos nesilaikymo nekyla nieko priešingo įstatymui ar jis nėra valstybei nuostolingas, o faktiškai yra įvykdytas, teismas tokiu atveju galėjo jį pripažinti galiojančiu, įpareigodamas vieną iš sandorio šalių per nustatyta laiką jį įforminti notariškai. Tačiau bylą nagrinėjantis teismas nenustatė jokių sandorio negaliojimo pagrindų pagal to teisės aktų nuostatas.
Pareiškėjo tėvas A. T. mirė (duomenys neskelbtini)o namo savininkė J. L. – K. mirė (duomenys neskelbtini) todėl manytina, kad namo pirkimo - pardavimo sandoris, kuris nebuvo patvirtintas notaro, tarp pardavėjo ir pirkėjo galėjo būti sudarytas iki 1959 m. pabaigos. Kaip jau teismas yra nurodęs tokia išvada seka iš įrašo minėtoje Namų knygoje. Dėl to teismas konstatuoja, kad šis sandorio faktas pirmiausia, kaip ir nurodė pareiškėjas gali būti siejamas su 1958-12-31 data, nuo kada pirkėjui atsiranda nuosavybės teisė į gyvenamąjį namą. Antra, kaip teigė pareiškėjas, jog jo tėvas šiame name apsigyveno po jo įsigijimo ir teisėtai gyveno iki savo mirties. Tokiai aplinkybei pagrįsti pareiškėjas pateikė teismui ir atitinkamus įrodymus.
Visuma ankščiau paminėtų teisinių faktų ir jiems patvirtinti pateikti įrodymai leidžia teismui daryti išvadą, jog nagrinėjamos bylos atveju toks sandoris buvo faktiškai sudarytas, tik nebuvo patvirtintas notariškai.
Atskirai pažymėtina, kad suinteresuotų asmenų kaip Institucijų pateiktose nuomonėse nėra duomenų paneigiančių pareiškėjo pareiškime nurodytas aplinkybes, išskyrus gyvenamojo namo priklausinius, dėl kurių pareiškėjas patikslino savo prašymą (93 b. l.). Pareiškėjo nurodytą faktą patvirtina ir Šiaulių regioninis valstybės archyvas pripažindamas, kad apart ankščiau paminėtų dokumentų, daugiau žinių apie J. K. (L.) ir A. T. namo, esančio (duomenys neskelbtini), Šiauliai ir pirkimo – pardavimo sutartį 1958-1960 metais Šiaulių valstybinės notarinės kontoros dokumentuose nėra (nerasta) (46 b. l.). Todėl teismas konstatuoja, kad pareiškėjas pateikė teismui pakankamai duomenų apie jo velionio tėvo ir buvusios namo savininkės 1958-12-31 sudarytą gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini), Šiauliai, pirkimo - pardavimo sutartį, kurios pagrindu buvo įgytos nuosavybės teisės.
Papildomai pažymėtina, jog teismo posėdyje liudytojos irgi netiesiogiai patvirtino, kad pareiškėjo tėvas A. T., save laikė teisėtu gyvenamojo namo savininku ir joms dėl to niekada nekildavo jokių abejonių. Šie minėtų liudytojų teismo posėdyje duoti parodymai, sustiprina teismo įsitikinimą, jog esamų duomenų pagrindu dėl A. T. nuosavybės teisės į minėtą gyvenamąjį namą įrodymų pakanka.
Pareiškėjas teismui pateiktame pareiškime nurodė, jog tėvas iš buvusios namo savininkės įsigytą namą valdė iki mirties, o vėliau jo valdytoju tapo jis kaip velionio tėvo įpėdinis. Be to pareiškėjo motina mirė dar iki tėvo mirties, tai yra (duomenys neskelbtini) (17 b. l.).
CPK 442 str. 1 p. numato, kad turintys juridinę reikšmę faktai gali būti nustatyti specialia teismine procedūra - ypatingąja (ne ginčo) teisena. Šios teisenos pagrindinis ypatumas tas, kad tokiose bylose nėra šalių ir nėra sprendžiamas ginčas dėl teisės, bet remiantis CPK numatytomis įrodinėjimo priemonėmis siekiama įrodyti praeityje egzistavus tam tikrą faktą, kuris pareiškėjui sukeltų teisines pasekmes. Tai nereiškia, kad nagrinėjamoje byloje vienas iš suinteresuotų asmenų NŽT Šiaulių skyrius negali ginčyti kitų pareiškėjo nurodytų aplinkybių tiek dėl žemės sklypo ar dėl gyvenamojo namo priklausinių, kurie galimai pastatyti vėliau ir savavališkai, tačiau tai nepaneigia esminio pareiškėjo prašyme įrodinėjamo fakto egzistavimo. Vienok suinteresuotojo asmens, nepretenduojančio į tą pačią civilinę teisę, pareikšti prieštaravimai dėl juridinio fakto nustatymo reiškia tai, jog byloje kilo ginčas tik dėl paties fakto, bet ne dėl civilinės teisės. Suinteresuotųjų asmenų dalyvavimo ne ginčo teisenoje tikslas padėti teismui tinkamai išsiaiškinti reikšmingas bylai aplinkybes ir teisingai išspręsti bylą. Nagrinėjamu atveju minėtas suinteresuotas asmuo nėra pretendentas dėl nuosavybės teisės į nekilnojamąjį daiktą pagal pareiškėjo prašymą. Pareiškėjui buvo sudarytos sąlygos įrodinėti materialinį teisinį reikalavimą ir jis pasinaudojo visomis CPK 37, 42 str. numatytomis procesinėmis teisėmis, o taip pat CPK 177 straipsnyje nustatytomis įrodinėjimo priemonėmis.
Atskirai pastebėtina, kad pareiškėjas pateikė teismui ir jo tėvo nuosavybės teise po sandorio sudarymo valdyto gyvenamojo namo kitus dokumentus, kurie irgi turi sąsajumą su prašomu nustatyti faktu.
Esant šioms aplinkybėms ir joms patvirtinti pateiktiems įrodymams, tenkintinas pareiškėjo A. T. prašymas nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad pareiškėjo tėvas A. T. (nuo (duomenys neskelbtini), miręs (duomenys neskelbtini) pagal pirkimo - pardavimo sandorį su J. L. (K.) įgijo nuosavybės teise į gyvenamąjį namą adresu (duomenys neskelbtini), Šiauliai, nuo sandorio sudarymo dienos.
Atskirai pažymėtina, kad tuo tarpu įrodinėjimą teismuose įtvirtinančio teisės akto – LR CPK 177 str. 1 d. nustatyta, kad įrodymai civilinėje byloje – bet kokie faktiniai duomenys, kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių šalių reikalavimus bei atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra. To paties kodekso 177 str. 2 d. nustatyta, kad šie duomenys nustatomi šiomis priemonėmis: šalių ir trečiųjų asmenų (tiesiogiai ar per atstovus) paaiškinimais, liudytojų parodymais <...>. Pagal LR CPK 176 str. 1 d. faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Bylose dėl faktų, turinčių juridinę reikšmę, nustatymo įrodinėjimo ypatumą lemia tai, kad šiose bylose yra naudojami netiesioginiai įrodymai, nes priešingu atveju pareiškėjai nereikėtų kreiptis į teismą (LR CPK 445 str.).
Pažymėtina, kad leistinos įrodinėjimo priemonės yra ne tik šalių ir trečiųjų asmenų (tiesiogiai ar per atstovus pateikti) paaiškinimai, liudytojų parodymai, bet ir rašytiniai įrodymai, daiktiniai įrodymai, apžiūrų protokolai ir ekspertų išvados. Taip pat įrodinėjimo priemonėmis gali būti nuotraukos, vaizdo ir garso įrašai, padaryti nepažeidžiant įstatymų (CPK 177 str. 2-3 d.). Įstatymų leidėjas, išvardydamas įrodinėjimo priemones, nustato teisinių reiškinių fiksavimo formas ir nurodo, kokiomis įrodinėjimo priemonėmis galima tinkamai naudotis teisme, arba, kitaip tariant, be kokių negalima apsieiti įrodinėjant.
Įrodymų leistinumas suteikia teismui galimybę greičiau nustatyti tiesą byloje. Bylos atveju nustatytos faktinės bylos aplinkybės atkuria objektyvią tikrovę, nes su byla susiję veiksmai ar (ir) įvykiai palieka pėdsakų ne tik įstatymo nustatytose įrodinėjimo priemonėse, bet ir visuose daiktuose bei procesuose, kuriuos tie veiksmai ar (ir) įvykiai pakeitė ir kurie atsispindėjo žmonių sąmonėje. Todėl visus tokius objektyvius pėdsakus teismas pripažįsta įrodymais. Priešingu atveju galima kalbėti ne apie teisingumo bendrąja prasme vykdymą teismuose, o tik apie formalios procesinės teisybės pasiekimą pagal įstatymų leidėjo sukurtas žaidimo taisykles.
Laisvo įrodymų vertinimo esmė ta, kad teismo neriboja jokie formalūs įrodymai ir jis atsižvelgdamas į bylos aplinkybes sprendžia, remtis ar nesiremti vienokiais ar kitokiais duomenimis. Mokslo ir technologijų pažanga taip pat suteikia vis daugiau pažinimo galimybių, todėl išsiplečia įrodinėjimo priemonių skaičius ir susidaro galimybės nustatyti faktines bylos aplinkybes iš naujų šaltinių, kadangi esamos moksliškai pagrįstos technologijos irgi leidžia tai daryti.
Be to, pastaruoju metu civilinio proceso doktrinoje pabrėžiami kiti, moksliniai - techniniai būdai ir metodai, leidžiantys užtikrinti įrodymų patikimumą, teisingumą ir išsamumą civiliniame procese. Doktrinoje teigiama, kad nagrinėjant tiesos nustatymo būdus negalima apsiriboti tik tomis proceso normomis, kurios juos reguliuoja, o svarbu pasinaudoti ir tomis techninėmis bei taktinėmis priemonėmis ir metodais, kurie yra naudojami įrodymams rinkti, fiksuoti ir tirti.
Bylos atveju teismas, vertindamas įrodymus, vadovaujasi įstatymo reikalavimais ir remiasi logikos dėsniais, spręsdamas klausimą apie gautų faktinių duomenų tikrumą, leistinumą, jų tarpusavio ryšį bei pakankamumą. Įrodymų vertinimo taisyklės suformuluotos CPK 185 str. bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyse (2001-03-23 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-260/2001, 2002-04-15 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-569/2002, 2003-11-11 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-907/2003). Įrodymų vertinimas grindžiamas tikėtinumo taisykle: teismas suteikia didesnę įrodomąją galią tam įrodymui, kuris suponuoja didesnę vieno ar kito fakto buvimo ar nebuvimo tikimybę. Išanalizavus byloje esančius įrodymus bei nustatytas aplinkybes darytina išvada, kad nėra faktinio pagrindo pareiškėjos prašymui tenkinti.
Atsižvelgiant į tą aplinkybę, jog įrodinėjimas vyksta netiesioginiais įrodymais bei įvertinus surinktų įrodymų visumą, tikslu, jog pareiškėjo tėvas A. T. pagal sandorį įgijo nuosavybės teisę į gyvenamąjį namą, teismas daro išvadą, kad pareiškėjo A. T. prašymas nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą yra pagrįstas įrodymais ir tenkintinas (LR CPK 185 str.). Šis juridinę reikšmę turintis faktas pareiškėjui nustatomas su tikslu įregistruoti jo velionio tėvo nuosavybės teises į nekilnojamąjį daiktą viešame registre nuo sandorio sudarymo dienos.
Rezoliucinė dalis
Teismas, remdamasis išdėstytu ir vadovaudamasis LR CPK 444 str. 2 d. 5 p., 448 str.
nusprendžia:
Pareiškėjo pareiškimą tenkinti.
Nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad pareiškėjo A. T., asmens kodas (duomenys neskelbtini) tėvas A. T., gimęs 1912 metais, miręs (duomenys neskelbtini) pagal 1958 metų gruodžio 31 d. pirkimo - pardavimo sutartį, nusipirko gyvenamąjį namą, esantį adresu (duomenys neskelbtini), Šiauliai, unikalus daikto numeris (duomenys neskelbtini), registro numeris (duomenys neskelbtini) iš J. L. – K., gimusios (duomenys neskelbtini) metais, mirusios (duomenys neskelbtini) ir įgijo nuosavybės teises į nekilnojamąjį daiktą nuo sandorio sudarymo dienos.
Šis juridinę reikšmę turintis faktas pareiškėjui nustatomas su tikslu įregistruoti jo velionio tėvo nuosavybės teises į nekilnojamąjį daiktą viešame registre, tai yra VĮ Registrų centras.
Sprendimas per 30 d. nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Šiaulių apygardos teismui per šį teismą.