Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2013-11-20 · Administracinė byla Nr. P-756-215-13

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2013-11-20
Bylos Nr.
P-756-215-13
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-00329-2012-2
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Anatolijus Baranovas (pirm.), Vaida Urmonaitė-Maculevičienė (pran.), Skirgailė Žalimienė
Pareiškėjas
V. K.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus skyriaus, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos
Kategorijos
  • 80.13pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. P756-215/2013Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00329-2012-2Procesinio sprendimo kategorija 80.13 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTIS2013 m. lapkričio 20 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas), Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (pranešėja) ir Skirgailės Žalimienės,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo V. K. prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A602-901/2013 pagal pareiškėjo V. K. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus skyriaus, ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl sprendimų panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus ir neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas V. K. kreipėsi su skundu (I t., b. l. 1–4) į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas:

1) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus skyriaus (toliau – ir Vilniaus skyrius) 2011 m. spalio 27 d. sprendimą Nr. 6-12N-3824 (toliau – ir Vilniaus skyriaus sprendimas);

2) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV; Valdyba) 2011 m. gruodžio 21 d. sprendimą Nr. (11.1) I-7903 (toliau – ir Valdybos sprendimas);

3) skirti pareiškėjui ligos pašalpas laikinojo nedarbingumo laikotarpiu nuo 2011 m. birželio 6 d. iki 2011 m. birželio 10 d. ir nuo 2011 m. birželio 21 d. iki 2011 m. rugsėjo 13 d.;

4) iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus skyriaus, priteisti jam 50 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad 2011 m. spalio 13 d. kreipėsi į Vilniaus skyrių su prašymais dėl ligos pašalpos skyrimo už laikinojo nedarbingumo laikotarpius nuo 2010 m. gruodžio 2 d. iki 2011 m. sausio 12 d., nuo 2011 m. sausio 23 d. iki 2011 m. kovo 3 d., nuo 2011 m. kovo 31 d. iki 2011 m. gegužės 13 d., nuo 2011 m. birželio 6 d. iki 2011 m. birželio 10 d., nuo 2011 m. birželio 21 d. iki 2011 m. rugsėjo 13 d. VSDFV 2011 m. spalio 27 d. sprendimu nepagrįstai jam, vadovaudamasis Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 8 straipsnio 1 dalies 2 punktu, neskyrė ligos pašalpos už laikinojo nedarbingumo laikotarpį nuo 2011 m. birželio 21 d. iki 2011 m. rugsėjo 13 d., kadangi jis neturi 3 mėnesių per paskutiniuosius 12 mėnesių arba 6 mėnesių per paskutiniuosius 24 mėnesius ligos ir motinystės socialinio draudimo stažo (stažas per 12 mėn. laikotarpį yra tik 0 mėn. 8 d., o per 24 mėn. laikotarpį – 0 mėn. 8 d.). Pareiškėjas dėl šio sprendimo su skundu kreipėsi į Valdybą, kuri 2011 m. gruodžio 21 d. priėmė sprendimą, jog Vilniaus skyrius 2011 m. spalio 27 d. sprendimu pagrįstai neskyrė ligos pašalpos pareiškėjui. Šie sprendimai yra neteisėti ir nepagrįsti, nes jis 2007 m. birželio mėn. – 2011 m. birželio mėn. dirbo Europos regbio centro prezidentu ir už atliktą darbą gavo atlyginimą, numatytą darbo sutartyje. Taigi, skundžiami sprendimai priimti pažeidžiant įstatymus, yra šališki ir neobjektyvūs. Dėl patirto psichologinio streso yra priverstas intensyviai gydytis.

Atsiliepimas

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus skyriaus, atsiliepime (I t., 176–182, II t., b. l. 165–167) su pateiktu skundu nesutiko ir prašė pareiškėjo V. K. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Šalies argumentai

Nurodė, kad pareiškėjas 2011 m. spalio 18 d. su prašymu kreipėsi į Vilniaus skyrių bei prašė skirti ligos pašalpą už laikotarpį nuo 2011 m. birželio 21 d. iki 2011 m. rugsėjo 13 d. Pagal Registro duomenis iki 2011 m. birželio 21 d. (pirmosios nedarbingumo dienos) per paskutinius 12 mėn. (nuo 2010 m. birželio 21 d. iki 2011 m. birželio 20 d.) ir per paskutinius 24 mėn. (nuo 2009 m. birželio 21 d. iki 2011 m. birželio 20 d.) pareiškėjas turėjo tik 8 dienų ligos ir motinystės socialinio draudimo stažą, t. y. laikotarpis nuo 2011 m. sausio 13 d. iki 2011 m. sausio 20 d., kurį pareiškėjas turėjo draudžiamųjų pajamų Europos regbio centre. Iki 2011 m. birželio 21 d. per paskutinius 12 mėn. (nuo 2010 m. birželio 21 d. iki 2011 m. birželio 20 d.) ir paskutinius 24 mėn. (nuo 2009 m. birželio 21 d. iki 2011 m. birželio 20 d.) į pareiškėjo ligos ir motinystės socialinio draudimo stažą nebuvo įskaityti laikotarpiai, už kuriuos Europos regbio centras pateikė duomenis apie V. K. draudžiamąsias pajamas, nes draudėjas nemokėjo socialinio draudimo įmokų. Taip pat nebuvo įskaityti laikotarpiai, kuriais Vilniaus skyriaus sprendimais pareiškėjui neskirtos ir neišmokėtos ligos pašalpos arba pareiškėjui Europos regbio centre buvo suteiktos nemokamos atostogos ar leista neatvykti į darbą administracijos leidimu. Duomenys į Registro duomenų bazę apie V. K. nedraudiminius laikotarpius buvo įrašyti Vilniaus skyriaus 2011 m. kovo 30 d. sprendimu ir 2011 m. balandžio 6 d. sprendimu pagal draudėjo Europos regbio centro pateiktus socialinio draudimo pranešimus ir prašymą dėl duomenų tikslinimo. Atsižvelgiant į tai, jog pareiškėjas neturėjo Įstatymo 8 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyto ligos ir motinystės socialinio draudimo stažo, Vilniaus skyrius 2011 m. spalio 27 d. sprendimu pagrįstai neskyrė pareiškėjui ligos pašalpos už laikotarpį nuo 2011 m. birželio 21 d. iki 2011 m. rugsėjo 13 d. Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. sausio 25 d. nutarimu Nr. 86, (toliau – ir Nuostatai) 55 punkto 2 pastraipoje nustatyta, kad ligos pašalpai gauti apdraustasis asmuo Fondo valdybos teritoriniam skyriui turi pateikti prašymą, tačiau pareiškėjas Vilniaus skyriui nėra pateikęs prašymo dėl ligos pašalpos skyrimo už laikinojo nedarbingumo laikotarpį nuo 2011 m. birželio 6 d. iki 2011 m. birželio 10 d. ir Vilniaus skyrius nėra priėmęs sprendimo dėl ligos pašalpos pareiškėjui už laikinojo nedarbingumo laikotarpį nuo 2011 m. birželio 6 d. iki 2011 m. birželio 10 d. skyrimo. Pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos priteisimo yra nepagrįstas, kadangi pareiškėjui skirti ligos pašalpas atsisakyta, vadovaujantis teisės aktais. Konkrečiu atveju nebuvo atlikta jokių neteisėtų veiksmų Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio prasme. Be to, pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių neturtinės žalos atsiradimą.

Atsakovas VSDFV su pateiktu skundu nesutiko ir prašė pareiškėjo V. K. skundą atmesti kaip nepagrįstą (II t., b. l. 181–182).

Nurodė, kad pagal Registro duomenis, pareiškėjas laikinai nedarbingu buvo pripažintas nuo 2011 m. birželio 21 d. iki 2011 m. rugsėjo 13 d. Iki pirmosios laikinojo nedarbingumo dienos (2011 m. birželio 21 d.), tiek per paskutinius 12 mėn. (nuo 2010 m. birželio 21 d. iki 2011 m. birželio 20 d.), tiek per paskutinius 24 mėn. (nuo 2009 m. birželio 21 d. iki 2011 m. birželio 20 d.) pareiškėjas turi 8 dienų ligos ir motinystės socialinio draudimo stažą (laikotarpiu nuo 2011 m. sausio 13 d. iki 2011 m. sausio 20 d. turėjo draudžiamųjų pajamų Europos regbio centre). Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas neturi reikalaujamo stažo, Vilniaus skyrius 2011 m. spalio 27 d. sprendimu pagrįstai neskyrė jam ligos pašalpos. Valdyba, savo ruožtu išnagrinėjusi minėtą sprendimą, nustatė, kad Vilniaus skyriaus 2011 m. spalio 27 d. sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas, todėl jo nepanaikino ir paliko galioti nepakeistą. Pagal Registro duomenis, pareiškėjas buvo pripažintas laikinai nedarbingu ir laikotarpiu nuo 2011 m. birželio 6 d. iki 2011 m. birželio 10 d., tačiau su prašymu dėl ligos pašalpos skyrimo į Vilniaus skyrių nesikreipė. Atsižvelgiant į Nuostatų 68 punktą, kuriame nustatyta, kad ligos pašalpos iš darbdavio ar Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto lėšų skiriamos, jeigu dėl jų į pašalpos mokėtoją kreipiamasi ne vėliau kaip per 6 mėn. nuo ligos pabaigos, pareiškėjas dėl ligos pašalpos už laikinojo nedarbingumo laikotarpį nuo 2011 m. birželio 6 d. iki 2011 m. birželio 10 d. turėjo kreiptis iki 2011 m. gruodžio 10 d.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. spalio 22 d. sprendimu (III t., b. l. 80–86) pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Šalies argumentai

Pirmosios instancijos teismas nustatė tokias faktines bylos aplinkybes: pareiškėjas 2011 m. spalio 20 d. pateikė Vilniaus skyriui 2011 m. spalio 18 d. prašymą dėl ligos pašalpos skyrimo laikinojo nedarbingumo laikotarpiu nuo 2011 m. birželio 21 d. iki 2011 m. rugsėjo 13 d. VSDFV Vilniaus skyrius 2011 m. spalio 27 d. sprendimu Nr. 6-I2N-3824 nusprendė neskirti jam ligos pašalpos už laikinojo nedarbingumo laikotarpį nuo 2011 m. birželio 21 d. iki 2011 m. rugsėjo 13 d., nes pareiškėjas neturi 3 mėn. per paskutinius 12 mėn. arba 6 mėn. per paskutinius 24 mėn. ligos ir motinystės socialinio draudimo stažo (stažas per 12 mėn. laikotarpį yra tik 0 mėn. 8 d., o per 24 mėn. laikotarpį – 0 mėn. 8 d.). Pareiškėjas šį sprendimą apskundė Valdybai, kuri 2011 m. gruodžio 21 d. sprendimu Nr. (11.1) 1-7803 pareiškėjo skundo netenkino. Pagal Registro duomenis iki 2011 m. birželio 21 d. per paskutinius 12 mėn. (nuo 2010 m. birželio 21 d. iki 2011 m. birželio 20 d.) ir per paskutinius 24 mėn. (nuo 2009 m. birželio 21 d. iki 2011 m. birželio 20 d.) pareiškėjas turi tik 8 dienų ligos ir motinystės socialinio draudimo stažą, t. y. laikotarpis nuo 2011 m. sausio 13 d. iki 2011 m. sausio 20 d., per kurį pareiškėjas turėjo draudžiamųjų pajamų Europos regbio centre. Iki 2011 m. birželio 21 d. per paskutinius 12 mėnesių (nuo 2010 m. birželio 21 d. iki 2011 m. birželio 20 d.) ir paskutinius 24 mėnesius (nuo 2009 m. birželio 21 d. iki 2011 m. birželio 20 d.) į pareiškėjo ligos ir motinystės socialinio draudimo stažą nebuvo įskaityti laikotarpiai, už kuriuos Europos regbio centras pateikė duomenis apie V. K. draudžiamąsias pajamas. Kadangi pareiškėjas (draudėjas) nebuvo sumokėjęs socialinio draudimo įmokų, todėl Vilniaus skyrius sprendimais pareiškėjo draudžiamųjų pajamų neįrašė į Registro duomenų bazę. Taip pat nebuvo įskaityti ir laikotarpiai, kuriais Vilniaus skyriaus sprendimais pareiškėjui neskirtos ir neišmokėtos ligos pašalpos arba pareiškėjui Europos regbio centre buvo suteiktos nemokamos atostogos ar leista neatvykti į darbą administracijos leidimu. Duomenys į Registro duomenų bazę apie V. K. nedraudiminius laikotarpius buvo įrašyti Vilniaus skyriaus 2011 m. kovo 30 d. sprendimu Nr. 5-27-5542 „Dėl apdraustojo valstybiniu socialiniu draudimu V. K. duomenų tikslinimo pagal Europos regbio centro prašymą“ ir 2011 m. balandžio 6 d. sprendimu Nr. 5-27-6075 „Dėl apdraustojo valstybiniu socialiniu draudimu V. K. duomenų tikslinimo pagal Europos regbio centro pateiktą 12-SD pranešimą“ pagal draudėjo Europos regbio centro pateiktus socialinio draudimo pranešimus ir prašymą dėl duomenų tikslinimo.

Teismas rėmėsi Įstatymo 3 straipsnio 4 dalimi, 8 straipsnio 1 dalies 2 punktu, Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 10 straipsnio 1, 2 ir 3 dalimis, Nuostatų 53 punktu bei pažymėjo, jog faktinių aplinkybių visuma ir nurodytų teisės normų sisteminė analizė suponuoja išvadą, jog atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas neturi Įstatymo 8 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyto ligos ir motinystės socialinio draudimo stažo, Vilniaus skyrius 2011 m. spalio 27 d. skundžiamu sprendimu pagrįstai neskyrė pareiškėjui ligos pašalpos už laikotarpį nuo 2011 m. birželio 21 d. iki 2011 m. rugsėjo 13 d. Pareiškėjas Vilniaus skyriui nebuvo pateikęs prašymo dėl ligos pašalpos skyrimo laikinojo nedarbingumo laikotarpiu nuo 2011 m. birželio 6 d. iki 2011 m. birželio 10 d. ir Vilniaus skyrius nėra priėmęs sprendimo dėl ligos pašalpos pareiškėjui laikinojo nedarbingumo laikotarpiu nuo 2011 m. birželio 6 d. iki 2011 m. birželio 10 d. skyrimo. Atsakovas teisingai nurodė pareiškėjui, kad pagal Įstatymo 3 straipsnio 4 dalies ir Nuostatų 53 punktą, nemokamų atostogų ar kitas nedraudiminis laikotarpis (pvz. neatvykimas administracijos leidimu), taip pat laikinojo nedarbingumo laikotarpis, už kurį nemokama ligos pašalpa iš valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto lėšų, nėra įtraukiami į ligos ir motinystės socialinio draudimo stažą. Teismo vertinimu, nėra pagrindo vertinti bylos aplinkybes kitaip, nei jas įvertino Vilniaus skyrius ir Valdyba, nes atsakovai, priimdami skundžiamus sprendimus vadovavosi Registro duomenimis apie draudiminį stažą, o byloje duomenų apie tai, kad pareiškėjas būtų įstatymo nustatyta tvarka nuginčijęs sprendimus dėl draudiminio stažo įtraukimo į Registrą, nėra.

Teismas taip pat vadovavosi Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalimi, CK 6.271 straipsnio 1, 2, 3 ir 4 dalimis, 6.263 straipsnio 1 dalimi, 6.250 straipsnio 1 dalimi bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimu 2006 m. gegužės 17 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2006 bei sprendė, jog ginčo atveju aplinkybių, suponuojančių neturtinės žalos padarymą pareiškėjui, nenustatyta. Byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, kad pareiškėjas depresija ir kitomis ligomis, įtakojančiomis jo sveikatos būklę, susirgo dar iki skundžiamų sprendimų priėmimo, todėl byloje nėra nustatyta ir pareiškėjas neįrodė būtinų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų – valstybinės valdžios institucijos ar jos darbuotojų neteisėtos veikos, o būtent atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų, pačios žalos, o taip pat ir priežastinio ryšio tarp tariamai neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Pareiškėjo prašymas atlyginti 50 000 Lt neturtinę žalą atmestas.

III.

Pareiškėjas, nesutikdamas su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 22 d. sprendimu, pateikė apeliacinį skundą (III t., b. l. 92–104), kuriuo prašė ginčijamą teismo sprendimą panaikinti arba bylą grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Žemesnės instancijos teismas

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) 2013 m. birželio 13 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A602-901/2013 (III t., b. l. 142–149) pareiškėjo V. K. apeliacinį skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą, nusprendė, jog pareiškėjo skundas yra nepagrįstas. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą, pirmosios instancijos teismo pateiktam teisiniam vertinimui iš esmės pritaria.

Iš faktinių bylos aplinkybių matyti, jog ginčytu Vilniaus skyriaus 2011 m. spalio 27 d. sprendimu Nr. 6-12N-3824 pareiškėjui, vadovaujantis Įstatymo 8 straipsnio 1 dalies 2 punktu bei Nuostatų 19.2, 58 punktais, buvo atsisakyta skirti ligos pašalpą už laikinojo nedarbingumo laikotarpį nuo 2011 m. birželio 21 d. iki 2011 m. rugsėjo 13 d., nes jis neturėjo 3 mėnesių per paskutinius 12 mėnesių arba 6 mėnesių per paskutinius 24 mėnesius ligos ir motinystės socialinio draudimo stažo (stažas per 12 mėnesių laikotarpį yra tik 0 mėn. 8 dienos, o per 24 mėnesių laikotarpį – 0 mėn. 8 dienos).

Valdyba, išnagrinėjusi pareiškėjo skundą, 2011 m. gruodžio 21 d. sprendimu Nr. (11.1) I-7803 minėtą teritorinio skyriaus sprendimą patvirtino, taip pat konstatavusi, jog pareiškėjas neturi reikiamo stažo.

Įstatymo (byloje aktuali 2010 m. liepos 2 d. įstatymo Nr. XI-982 redakcija) 8 straipsnis inter alia nustato, kad teisę gauti ligos pašalpą turi ligos ir motinystės socialiniu draudimu apdrausti asmenys, tapę laikinai nedarbingais ir dėl to praradę pajamų, jeigu prieš laikino nedarbingumo nustatymo dieną jie turi ne trumpesnį kaip 3 mėnesių per paskutinius 12 mėnesių arba ne trumpesnį kaip 6 mėnesių per paskutinius 24 mėnesius ligos ir motinystės socialinio draudimo stažą. Ši įstatymo nuostata perkelta į Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatų 19 punktą.

Nuostatų 53 punktas nustato, kad ligos ir motinystės socialinio draudimo stažas apskaičiuojamas pagal draudimo laikotarpius, per kuriuos buvo skaičiuotos valstybinio socialinio draudimo įmokos ligos ir motinystės socialiniam draudimui arba gautos ligos, profesinės reabilitacijos, motinystės, tėvystės ir motinystės (tėvystės), nedarbo socialinio draudimo išmokos. Ligos ir motinystės socialinio draudimo stažas apskaičiuojamas pagal Lietuvos Respublikos apdraustųjų valstybiniu socialiniu draudimu ir valstybinio socialinio draudimo išmokų gavėjų registro duomenis ir/ar darboviečių pateiktas pažymas. Taigi duomenys apie asmens draudžiamąsias pajamas Lietuvos Respublikos apdraustųjų valstybiniu socialiniu draudimu ir valstybinio socialinio draudimo išmokų gavėjų registro duomenų bazėje yra pagrindas skaičiuoti ligos ir motinystės socialinio draudimo stažą priimant sprendimą dėl ligos pašalpos skyrimo.

Nagrinėjamu atveju Vilniaus skyrius, gavęs pareiškėjo 2011 m. spalio 18 d. prašymą skirti ligos pašalpą (II t., b. l. 12–13), turėjo patikrinti, ar pareiškėjas atitinka Įstatymo 8 straipsnyje nustatytas sąlygas gauti prašomą ligos pašalpą. Pagal Nuostatų 58-60 punktais nustatytą teisinį reguliavimą asmens prašymas skirti ligos pašalpą VSDFV teritoriniame skyriuje turi būti išnagrinėtas ir sprendimas dėl jo priimtas per 10 darbo dienų nuo prašymo su visais reikiamais dokumentais gavimo teritoriniame skyriuje dienos. Atsisakęs skirti pašalpą, teritorinis skyrius ne vėliau kaip per 5 darbo dienas po šio sprendimo priėmimo dienos turi išsiųsti (įteikti) pareiškėjui sprendimo nuorašą. Sprendime turi būti nurodyta atsisakymo skirti pašalpą priežastis ir informuota apie sprendimo apskundimo tvarką bei terminus.

Iš bylos medžiagos matyti, kad Vilniaus skyriaus 2011 m. spalio 27 d. sprendimas Nr. 6-12N-3824 priimtas per minėtoje teisės normoje nustatytą terminą ir atitinka individualaus administracinio akto bendruosius reikalavimus, numatytus Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnyje. Bylos duomenys taip pat patvirtina, jog gavęs pareiškėjo prašymą skirti ligos pašalpą, Vilniaus skyrius taip pat atliko duomenų apie tai, ar pareiškėjas turi anksčiau nurodytą stažą analizę (II t., b. l. 15–17). Aktualioje pažymoje nurodyta, jog pareiškėjas iki pirmosios laikinojo nedarbingumo dienos (2011 m. birželio 21 d.) nei per paskutinius 12 mėnesių (2010 m. birželio 21 d. – 2011 m. birželio 20 d.), nei per paskutinius 24 mėnesius (2009 m. birželio 21 d. – 2011 m. birželio 20 d.) neturėjo minimalaus ligos ir motinystės socialinio draudimo stažo, suteikiančio teisę į ligos pašalpą (minėtas pareiškėjo stažas tesiekė 8 dienas).

Patikrinusi bylą (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau ir ABTĮ) 136 straipsnis) teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas įvertinęs įrodymus pagal ABTĮ 57 straipsnio 6 dalyje nustatytas įrodymų vertinimo taisykles, priėjo prie pagrįstos išvados, kad naikinti Vilniaus skyriaus 2011 m. spalio 27 d. sprendimą Nr. 6-12N-3824 ir jį patvirtinantį VSDFV 2011 m. gruodžio 21 d. sprendimą Nr. (11.1) I-7803 nėra pagrindo. Analogiškai nenustatyta teisinio pagrindo tenkinti ir pareiškėjo reikalavimo įpareigoti atsakovą skirti jam ligos pašalpas laikinojo nedarbingumo laikotarpiu nuo 2011 m. birželio 21 d. iki 2011 m. rugsėjo 13 d. ar nuo 2011 m. birželio 6 d. iki 2011 m. birželio 10 d. (pastebėtina, jog dėl šio laikotarpio pareiškėjas į VSDFV nebuvo kreipęsis), kadangi, kaip išaiškinta anksčiau, pareiškėjas neatitinka Įstatyme įtvirtinto imperatyvios teisės gauti ligos pašalpą sąlygos.

Pažymėtina ir tai, jog duomenų apie pareiškėjo draudžiamąsias pajamas įrašymo į Apdraustųjų registro duomenų bazę teisingumas nėra ginčo dalykas, nes pareiškėjas tokio reikalavimo nagrinėjamoje byloje nereiškė, minėtus argumentus iškeldamas iš esmės tik apeliacinėje instancijoje. Todėl kritiškai vertintini pareiškėjo teiginiai apie tai, jog Vilniaus skyrius tyčia nepatikslino jo draudžiamųjų pajamų pagal Europos regbio centro prašymus. Pareiškėjo apeliaciniame skunde minima 2012 m. sausio 17 d. operatyvaus patikrinimo pažyma Nr. (4.65)-448-121, Vilniaus skyriaus 2012 m. balandžio 16 d. raštas Nr. (7.2)3-41429, VSDFV 2012 m. liepos 30 d. raštas Nr. (11.1) I-4715 yra vėlesni laike, todėl jais bylos atsakovai, priimdami ginčijamus sprendimus, vadovautis negalėjo. Be to, iš bylos duomenų matyti, jog pareiškėjui, kuris kartu yra ir savo darbovietės – Europos regbio centro – prezidentas buvo ne kartą paaiškinta, kodėl Registre duomenys nėra tikslinami, t. y. jam nurodyta, jog Registre duomenys apie draudžiamąsias pajamas gali būti tikslinami tik sumokėjus trūkstamas VSD įmokas ir delspinigius, tačiau duomenų apie tai, jog byloje minėti įsiskolinimai būtų sąžiningai dengiami nėra.

Teisėjų kolegija taip pat nereikšmingais bylos baigčiai laiko pareiškėjo argumentus apie tai, jog teismo posėdžio metu jis blogai jautėsi, todėl negalėjo tinkamai išdėstyti savo argumentų. Iš bylos medžiagos matyti, jog pareiškėjas aktyviai naudojosi savo procesinėmis teisėmis, ne kartą teismui teikė įvairius prašymus, parengė išsamų apeliacinį skundą, todėl vertintina, jog visas aplinkybes, kurios, jo nuomone, turi svarbą bylai, jis galėjo išdėstyti bei išdėstė raštu. Tuo tarpu kitų procesinių pažeidimų byloje nenustatyta.

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai pareiškėjui nepriteisė jo prašytos neturtinės žalos (50 000 Lt) atlyginimo. Analizuojamu atveju nebuvo nustatyta jokių neteisėtų viešojo administravimo subjekto veiksmų, todėl negalėjo kilti ir valstybės deliktinė atsakomybė. Be to, nors pareiškėjas ir bandė įrodyti, jog būtent atsakovo veiksmai lėmė jo sveikatos būklės suprastėjimą, iš pareiškėjo medicininių duomenų matyti, jog depresija ir kitomis ligomis jis susirgo dar iki skundžiamų sprendimo priėmimo (III t., b. l. 37 – 38), ką visiškai pagrįstai byloje įvardijo pirmosios instancijos teismas.

Apeliacinės instancijos teismas negali vertinti pareiškėjo po bylos išnagrinėjimo (2013 m. gegužės 28 d.) pateikto dokumento – prašymo, gauto Vilniaus apygardos administraciniame teisme 2013 m. birželio 7 d., persiųsto Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui 2012 m. birželio 10 d., nes būtų pažeisti proceso betarpiškumo, pasitarimo slaptumo principai (ABTĮ 82 str.). Pirmosios instancijos teismas išnagrinėjęs bylą pagrįstai nustatė, jog pareiškėjas 2011 m. birželio 21 d. neturėjo ligos ir motinystės socialinio draudimo stažo, suteikiančio teisę gauti ligos pašalpą, teisingai taikė įstatymus, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Todėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 22 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

V.

Pareiškėjas V. K. pateikė prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A602-901/2013 (III t., b. l. 154–161, 163–164, 166–168).

Pareiškėjo manymu, procesas šioje administracinėje byloje atnaujintinas vadovaujantis ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkto pagrindu – kai būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą. Administracinių bylų Nr. A602-901/2013 ir Nr. A502-1230/2013 (taip pat Nr. A502-1240/2013) faktinės aplinkybės identiškos, tačiau LVAT, vertindamas šias faktines aplinkybes ir taikydamas atitinkamas teisės normas, priėmė skirtingus procesinius sprendimus. Vienoje byloje konstatuota, kad valstybinio socialinio draudimo įmokos nesumokėjimas nesustabdo ligos ir motinystės socialinio draudimo apdraustajam garantuojamos apsaugos, kitoje byloje padarytos priešingos išvados – nurodyta, kad pagrindas skaičiuoti ligos ir motinystės socialinio draudimo stažą, priimant sprendimą dėl ligos pašalpos skyrimo, yra Registro duomenys.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

VI.

Pareiškėjo prašymas tenkintinas, procesas atnaujintinas.

Bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, procesas gali būti atnaujinamas ABTĮ 23 skirsnyje nustatytais pagrindais ir tvarka (ABTĮ 153 straipsnio 1 dalis). Pagrindus, kuriais remiantis gali būti atnaujintas bylos procesas, numato ABTĮ 153 straipsnio 2 dalis. Iš pareiškėjo V. K. prašymo atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A602-901/2013 matyti, jog nagrinėjamu atveju procesą prašoma atnaujinti remiantis ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punktu – kai būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą.

Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, suinteresuotas asmuo, prašydamas atnaujinti procesą šiuo pagrindu, turi pateikti teismui įrodymus, patvirtinančius, jog administracinių teismų praktika ginčijamu klausimu yra nevienoda, byloje, kurioje prašoma atnaujinti procesą, yra nukrypta nuo vieningos administracinių teismų praktikos arba teismų praktika formuojama klaidinga linkme. Procesas, siekiant užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą, turėtų būti atnaujinamas tada, kai dėl galbūt skirtingo teisės normų aiškinimo galėjo būti neteisingai išspręsta byla, nes, priešingu atveju, nepagrįstai būtų trikdomas įsiteisėjusio teismo sprendimo pagrindu susiklosčiusių teisinių santykių stabilumas (LVAT 2010 m. gegužės 14 d. nutartis adm. byloje Nr. P662-54/2010). Be to, teismų praktika taikant įstatymus kitose bylose gali būti teisingai pasiremta tik tuo atveju, jei bylų faktinės aplinkybės yra visiškai identiškos. Kiekvienoje konkrečioje byloje ginčo teisinius santykius reglamentuojančių teisės aktų konkrečios normos taikomos, atsižvelgiant į kiekvienai individualiai bylai reikšmingų aplinkybių visumą (LVAT 2010 m. sausio 8 d. nutartis adm. byloje Nr. P146-2/2010).

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkte įtvirtintą proceso atnaujinimo pagrindą grindžia tuo, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A602-901/2013 prieštarauja LVAT praktikai, suformuluotai 2013 m. rugpjūčio 1 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A502-1230/2013 bei 2013 m. rugpjūčio 8 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A502-1240/2013, nes vienoje byloje konstatuota, kad valstybinio socialinio draudimo įmokos nesumokėjimas nesustabdo ligos ir motinystės socialinio draudimo apdraustajam garantuojamos apsaugos, o kitoje byloje padarytos priešingos išvados – nurodyta, kad pagrindas skaičiuoti ligos ir motinystės socialinio draudimo stažą, priimant sprendimą dėl ligos pašalpos skyrimo, yra Registro duomenys.

Teisėjų kolegija, nagrinėdama pareiškėjo nurodytus procesinius sprendimus, nustatė, kad nagrinėjamoje administracinėje byloje, užbaigtoje 2013 m. birželio 13 d. nutartimi (adm. bylos Nr. A602-901/2013) pareiškėjas V. K. į Vilniaus apygardos administracinį teismą kreipėsi su skundu, prašydamas: 1) panaikinti VSDFV Vilniaus skyriaus 2011 m. spalio 27 d. sprendimą Nr. 6-12N-3824; 2) panaikinti VSDFV 2011 m. gruodžio 21 d. sprendimą Nr. (11.1) I-7903; 3) skirti pareiškėjui ligos pašalpas laikinojo nedarbingumo laikotarpiu nuo 2011 m. birželio 6 d. iki 2011 m. birželio 10 d. ir nuo 2011 m. birželio 21 d. iki 2011 m. rugsėjo 13 d.; 4) iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus skyriaus, priteisti jam 50 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. birželio 13 d. nutartyje, vadovaudamasis Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies 2 punktu bei Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatų (patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. sausio 25 d. nutarimu Nr. 86) 19.2 ir 58 punktais, padarė išvadą, kad pagrindas skaičiuoti ligos ir motinystės socialinio draudimo stažą priimant sprendimą dėl ligos pašalpos skyrimo yra duomenys apie asmens draudžiamąsias pajamas Lietuvos Respublikos apdraustųjų valstybiniu socialiniu draudimu ir valstybinio socialinio draudimo išmokų gavėjų registro duomenų bazėje.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. rugpjūčio 1 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A502-1230/2013, nagrinėdamas pareiškėjo V. K. ir atsakovo VSDFV Vilniaus skyriaus ginčą dėl pareiškėjo teisės į ligos pašalpą už laikinojo nedarbingumo laikotarpį nuo 2012 m. sausio 18 d. iki 2012 m. vasario 27 d., nusprendė, kad apdraustojo asmens subjektinė teisė gauti ligos pašalpą atsiranda Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 4 straipsnyje įtvirtintais pagrindais (įgijus tam tikrą statusą), bet ne kildinama iš Lietuvos Respublikos apdraustųjų valstybiniu socialiniu draudimu ir valstybinio socialinio draudimo išmokų gavėjų registro duomenų, už kurių pateikimą taip pat atsakingas draudėjas. Tokią išvadą Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas padarė išnagrinėjęs Ligos ir motinystės įstatymo 8 straipsnio 1 dalies, Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 3 straipsnio 2 bei 4 punkto, 9 straipsnio 1 ir 2 dalies, 16 bei 17 straipsnio nuostatas. Analogiškos pozicijos LVAT laikėsi ir 2013 m. rugpjūčio 8 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A502-1240/2013, kurioje nagrinėjo pareiškėjo V. K. ir atsakovo VSDFV Vilniaus skyriaus ginčą dėl pareiškėjo teisės į ligos pašalpą už laikinojo nedarbingumo laikotarpį nuo 2012 m. vasario 28 d. iki 2012 m. balandžio 19 d.

Išnagrinėjusi minėtose administracinėse bylose priimtus sprendimus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, susijusi su pagrindu skaičiuoti ligos ir motinystės socialinio draudimo stažą priimant sprendimą dėl ligos pašalpos skyrimo, nevienoda. Apibendrindama nustatytas aplinkybes ir padarytas išvadas, teisėjų kolegija konstatuoja, jog šioje byloje yra pagrindas atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkto pagrindu.

Atsakovo prašymas dėl proceso atnaujinimo paduotas nepraleidus įstatymo nustatyto termino ir pagrįstas įstatymo numatytais proceso atnaujinimo pagrindais, todėl procesas administracinėje byloje Nr. A602-901/2013 atnaujintinas, o byla perduotina iš naujo nagrinėti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinei teisėjų kolegijai, nes procesas byloje atnaujinamas ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkto pagrindu (ABTĮ 160 str. 2 d.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 2 dalimi, teisėjų kolegija

nutaria:

pareiškėjo V. K. prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A602-901/2013 tenkinti.

Atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A602-901/2013 pagal pareiškėjo V. K. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus skyriaus, ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl sprendimų panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus ir neturtinės žalos atlyginimo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Anatolijus BaranovasVaida Urmonaitė-MaculevičienėSkirgailė Žalimienė