Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo teisėjas Dmitrijus Korsakovas teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo A. R. D. apeliacinį skundą dėl Marijampolės rajono apylinkės teismo 2014 m. birželio 18 d. nutarimo A. R. D. administracinio teisės pažeidimo byloje ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Apeliaciniame pažeidėjo skunde taip pat nurodoma, kad teismui vis dėl to manant, kad A. R. D. padarė administracinį teisės pažeidimą, teismas turėjo taikyti ATPK 30¹ str. nuostatas ir paskirti mažesnę nei sankcijoje numatytą baudą. Šiuo atveju A. R. D. paskirta 12000 litų dydžio bauda yra neadekvati ir neproporcinga tokiam pažeidimui. Kauno apygardos teismas byloje Nr. ATP-21-238/2013 2013-01-10 priėmė nutarimą, kuriuo už nelegalų darbą paskyrė ūkininkui baudą po 100 litų už 1 nelegaliai dirbusį žmogų. Atsižvelgiant į tai, manytina, jog ir nagrinėjamu atveju yra susiklosčiusi panaši situacija, todėl pirmosios instancijos teismas turėjo atsižvelgti į teismų suformuotą praktiką analogiškose bylose ir ja vadovautis. Atsižvelgiant į tai, jog galimai nelegalaus darbo santykių faktas nustatytas ūkininko ūkyje, kuriame atliekami darbai buvo nenuolatinio pobūdžio/vienkartiniai ir nekomerciniais tikslais (A. R. D. norint atsodinti savo mišką), į tai, kad talkininkai dirbo, nes A. R. D. leidžia pasimalkauti savo miške, darbas talkininkams suteiktas jiems patiems pasisiūlius ateiti į talką, į A. R. D. asmenybę (neturi galiojančių nuobaudų, aukštojo išsilavinimo), taip pat siekiant išlaikyti proporcingumo principą, reikalaujantį asmens teisių neriboti daugiau nei tai būtina demokratinėje visuomenėje, apeliaciniu skundu prašoma sumažinti A. R. D. paskirtą baudą iki nuobaudos po 100 litų už kiekvieną galimai dirbusį asmenį.

Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos atsiliepime prašoma apeliacinio skundo netenkinti ir apylinkės teis­mo nutarimą palikti nepakeistą.

Motyvuojamoji dalis

A. R. D. apeliacinis skundas atmetamas.

ATPK 257 str. nustatyta, kad administracinio teisės pažeidimo byloje įrodymai yra ver­ti­nami pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių vi­seto išnagrinėjimu. Iš šios teisės normos darytina išvada, kad konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuosek­lu­mas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šal­ti­nių patikimumas. Įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikš­mingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

Pagal ATPK 257 str. duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų verti­ni­mas nagrinėjant bylą yra organo (pareigūno), šiuo atveju teismo, išimtinė teisė. Kiti teismo proceso dalyviai, tarp jų administracinėn atsakomybėn traukiamas asmuo, gali tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripa­ži­ni­mo ar nepri­paži­ni­mo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus. Proceso dalyvių išsa­ko­mos nuomonės dėl įrodymų vertinimo atmetimas savaime nėra ATPK normų pažeidimas, jeigu nu­tarimas yra pakan­ka­mai motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų.

Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad patikrinus bylą įrodymų vertinimo aspektu, pirmosios instancijos teismas įrodymus vertino atsižvelgdamas į byloje surinktų įrodymų visumą, teismo išvados pagrįstos išsamia bylos duomenų analize ir neprieštarauja faktinėms bylos aplinky­bėms, todėl teismo nutarimas laikomas pagrįstu ir teisėtu. Apeliacinės instancijos teismas pritaria apy­linkės teismo padarytoms išvadoms, jog A. R. D. savo veiksmais padarė administracinį tei­sės pažeidimą, numatytą ATPK 41³ str. 1 d.

Remiantis teismų praktika, siekiant veiką kvalifikuoti ATPK 41³ str. pagrindu, o darbą vertinti kaip nelegalų, taikant DK 98 str. 1 d. 1 p., būtina konstatuoti nelegalaus darbo, kaip administracinio teisės pažeidimo, sudėties objektyviuosius požymius: 1) nustatyti, kad asmuo pradėjo dirbti realiai; 2) darbdavio ir nelegalaus darbuotojo santykiai turi turėti darbo sutarties požymius, t. y. darbas dirbamas darbdaviui ir darbuotojui susitarus; dirbamas tam tikros profesijos, specialybės, kvalifikacijos darbas arba einamos tam tikros pareigos; asmuo dirba paklusdamas darbovietėje nustatytai darbo tvarkai; asmuo dirba atlygintinai; 3) nesilaikyta darbo sutarties sudarymo taisyklių. Lietuvos teismų praktikoje ne kartą yra konstatuota, kad darbo sutarties nepasirašius abiem darbo santykių subjektams – tiek darbuotojui, tiek darbdaviui – rašytinė darbo sutartis nėra sudaryta, o darbdavys neturi teisės leisti pradėti darbuotojui dirbti, darbuotojų darbas, esant nurodytoms sąlygoms, yra nelegalus (LVAT nutartys bylose Nr. N12-1650/2004, N3-397/2005, N575-858/2010).

Iš byloje esančių duomenų matyti, jog tiek darbus atlikę asmenys, tiek juos suteikęs A. R. D. suprato, kad sodinimo darbai atliekami dėl atlygio natūra. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog talka apibūdinama kaip savanoriška, telktinė pagalba. Vienas pagrindinių talką ir nelegalų darbą skiriančių požymių – neatlygintinas darbas. Talkininkams neturi būti mokamas iš anksto sutartas atlyginimas nei pinigais, nei materialinėmis vertybėmis (maisto produktais, daiktais ir pan.), išskyrus kai kurias išimtis dėl maitinimo ir apgyvendinimo. Bet koks kitas sutartinis atlyginimas (tarp jų – ir, pavyzdžiui, skolos įskaitymas) už atliktus darbus yra laikytinas darbo santykių požymiu. Talka taip pat negali būti laikomi ilgalaikiai konkretūs tam tikros profesijos, kvalifikacijos darbai, dirbami nustatytu laiku, t. y. paklūstant darbo tvarkai. Tai – darbo santykių tarp darbdavio ir darbuotojo požymiai. Tokiu atveju jie turi būti tinkamai įforminti: sudaryta darbo sutartis ir apie ją pranešta Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai. Priešingu atveju tokie darbo santykiai yra laikomi nelegaliais.

Aukštesniojo teismo nuomone, apylinkės teismas padarė pagrįstą išvadą, kad bylos nagrinėjimo metu buvo nustatyti visi būtini darbo sutarties požymiai. Pirminiuose savo paaiškinimuose A. C., Z. P., I. T. ir V. D. buvo nurodę, kad ėjo dirbti pas A. R. D., nes už darbą jis žadėjo leisti pasimalkauti. Apklausiami teismo posėdyje liudytojai iš dalies pakeitė parodymus, susijusius su jų įdarbinimo santykiais ir atlygiu už jį, ir nurodė, kad savo iniciatyva nusprendė padėti pažįstamam A. R. D. miško darbuose ir tik atėję į talką sugalvojo prašyti vėliau leisti pasimalkauti. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą pažymėjęs, kad pagrindiniai įrodymai aptariamos kategorijos bylose yra pirminiai nelegaliai dirbančio asmens paaiškinimai, taip pat liudytojų - pareigūnų, mačiusių pažeidimą ir tiesiogiai bendravusių su nelegaliai dirbusiu darbuotoju, parodymai (LVAT nutartys bylose Nr. N575-535/2012, Nr. N575-2917/2012). Todėl liudytojų parodymų pakeitimas pagrįstai vertintinas tik kaip noras padėti darbdaviui išvengti administracinės atsakomybės.

Bylos duomenimis taip pat nustatyta, kad pats A. R. D. darbininkams suteikė dalį įrankių, pateikė sodinukus, nurodė, kurioje vietoje turi būti atliekami darbai, t. y. jiems vadovavo. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad A. R. D. pagrindinė gyvenamoji vieta yra visai kitame mieste, į atliekamų darbų apimtį (sodinta apie 1000 medelių) bei dirbusių asmenų skaičių, pagrįstai vertino, kad šiuo konkrečiu atveju buvo susiklostę teisiniai darbo santykiai, o ne elementarūs gyvenimiški, kaimyniški santykiai, kurių pagrindu vyko talka.

DK 99 str. 3 d. yra suformuluota įsakmi taisyklė, nustatanti, kad darbdaviui yra draudžiama leisti dirbti darbuotojui, kol nėra su juo pasirašyta darbo sutartis, jam nėra įteiktas antras sutarties egzempliorius ir nėra išduotas darbuotojo tapatybę patvirtinantis dokumentas, darbdavys atsako už tinkamą darbo sutarties sudarymą. Darbdavys, būdamas pakankamai rūpestingas, privalo užtikrinti, jog įstaigos veikla būtų organizuojama tinkamai, todėl pažeidimas, numatytas ATPK 41³ str. 1 d., priešingai nei nurodoma pažeidėjo skunde, gali būti padaromas tiek tyčia, tiek ir dėl neatsargumo (LVAT nutartis byloje Nr. N-575-2789-11).

Atsižvelgiant į visas šias aplinkybes, konstatuotina, kad tarp A. R. D. ir A. C., Z. P., I. T. ir V. D., priešingai nei teigia apeliantas, buvo susiklostę darbo teisiniai santykiai, atitinkantys visus darbo sutarties požymius. Ir kadangi šie santykiai oficialiai įforminti nebuvo, nurodytų asmenų darbas A. R. D. miške pagrįstai vertintinas kaip nelegalus.

Apeliaciniame skunde nesutinkama ir su A. R. D. pa­s­kir­ta administracine nuobauda ir nurodoma, kad apylinkės teismas, atsižvelgdamas į byloje nustatytas aplinkybes, turėjo taikyti ATPK 30¹ str. nuostatas ir paskirti mažesnę nei sankcijoje numatyta baudą. Tačiau aukštesnysis teismas sprendžia, kad pažeidėjui paskirta administracinė nuobauda - 12000 litų bauda per griežta nelaikytina. Administracinė nuobauda yra atsakomybės priemonė, kuri skiriama administracinius teisės pažeidimus padariusiems asmenims nubausti bei siekiant auklėti, kad jie laikytųsi įstatymų, gerbtų bendro gyvenimo taisykles, taip pat, kad tiek pats teisės pažeidėjas, tiek ir kiti asmenys nedarytų naujų teisės pažeidimų. Administracine nuobauda siekiama ir nubaudimo, ir prevencinių tiks­lų.

Nuobauda už administracinį teisės pažeidimą skiriama norminio akto, nu­ma­tančio atsa­komybę už padarytą teisės pažeidimą, nustatytose ribose, tiksliai laikantis ATPK ir kitų aktų dėl ad­mi­nis­tracinių teisės pažeidimų (ATPK 30 str. 1 d.). ATPK 30 str. 2 d. numatyta, kad skiriant nuobaudą atsižvelgiama į padaryto teisės pažeidimo pobūdį, pažeidėjo asmenybę bei atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes. ATPK 30² str. nurodyta, kad skiriamos baudos dydis nustatomas pagal baudos dydžio sankcijoje minimumo ir maksimumo vidurkį, atsižvelgiant į atsakomybę lengvinančias ar sunkinančias aplinkybes. Jeigu yra atsakomybę lengvinančių aplinkybių, baudos dydis mažinamas nuo vidurkio iki minimumo, o esant atsakomybę sunkinančių aplinkybių, baudos dydis didinamas nuo vidurkio iki maksimumo.

ATPK 41³ str. 1 d. numatyta, kad nelegalus darbas užtraukia baudą darbdaviams ar jų įgaliotiems asmenims už kiekvieną nelegaliai dirbantį asmenį nuo trijų tūkstančių iki dešimties tūkstančių litų. Iš skundžiamo nutarimo matyti, kad skirdamas administracinę nuobaudą A. R. D. pirmosios instancijos teismas, priešingai nei nurodoma pažeidėjo apeliaciniame skunde, tinkamai atsi­žvel­gė į padaryto administracinio teisės pažeidimo pobūdį, į pažeidėjo at­sakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nebuvimą, į jo asmenybę - kad jis yra ūkininkas, kad asmenys nelegaliai dirbo trumpą laiko tarpą, ir pažeidėjui pagrįstai paskyrė minimalaus dydžio ATPK 41³ str. 1 d. sankcijoje numatytą administracinę nuo­baudą – baudą.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas formuoja praktiką, kad administracinė nuobauda, taikant ATPK 30¹ str., gali būti švelninama arba iš viso neskiriama tik išskirtiniais atvejais, t. y. nu­sta­čius visumą aplinkybių, rodančių, kad sankcijoje numatytos nuobaudos taikymas konkrečiam as­me­niui prieštarautų teisingumo ir proporcingumo principams, o visuomenės interesas gali būti už­tik­rin­tas ir netaikant sankcijoje numatytos nuobaudos arba ją švelninant. Administracinės nuobaudos taikymas atitinka proporcingumo reikalavimą, kai tarp padaryto teisės pažeidimo ir už šį pažeidimą nustatytos nuobaudos, siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti yra teisinga pusiausvyra (Lie­tuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys Nr. 2AT-4-2011, 2AT-8-2013, 2AT-7-4-2013).

Jokių išskirtinių aplinkybių A. R. D. administracinio teisės pažeidimo byloje nėra. Skiriant administracinę nuobaudą pažeidėjui, į visas jo skunde nurodytas aplinkybes buvo tinkamai atsižvelgta ir šios aplinkybės nelaikytinos išim­ti­nė­mis, kuriomis remiantis, A. R. D. būtų galima skirti švelnesnę nei įstatyme numatyta nuo­baudą. Neigiamos pasekmės yra natūralus teisės pažeidimo rezultatas, apie kurį asmenys yra in­for­muojami iš anksto įstatyme įtvirtinant draudžiamas veikas bei nustatant už jas konkrečias sank­ci­jas. Asmuo prieš darydamas pažeidimą privalo galvoti apie kilsiančias pasekmes ir dėl to atsi­ra­sian­čius nepatogumus.

Pažymėtina, kad nelegaliu darbu pažeidėjai siekia nuslėpti asmens darbo pagal darbo sutartį faktą, turėdami tikslą nemokėti mokesčių į valstybės biudžetą, įmokų į socialinio draudimo fondus, išvengti prievolių darbuotojui ir valstybei, kylančių iš darbo sutarties teisinių santykių. Pažeidimas paprastai lemia didelę materialinę naudą pažeidimą darančiam asmeniui, nes mokesčiai mokėtini į valstybės biudžetą, įmokos į socialinio draudimo fondus sudaro didelę dalį, palyginti su darbuotojui išmokamu darbo užmokesčiu. Pažeidimu daroma didelė žala dirbančiųjų teisei pasinaudoti teisinėmis ir socialinėmis garantijomis, iškreipiama konkurencija tarp įmonių bei darbo rinka. Teismo simboline nuobauda ne tik nepasiekiami nuobaudų skyrimo tikslai, bet ir gaunamas atvirkštinis rezultatas – pažeidėjas skatinamas daryti naujus pažeidimus, nes teismo paskirta nuobauda yra mažai reikšminga, palyginus su pažeidimu gauta nauda. Bylos aplinkybės neleidžia daryti išvados, kad apeliantui skirta sankcijoje numatyta minimali bauda būtų aiškiai neteisinga ar neproporcinga padarytam pažeidimui.

Pasisakant dėl skunde nurodomos teismų praktikos, į kurią būtina atsižvelgti, pirmiausiai paminėtina, jog kiekvienas atvejis teismo privalo būti vertinamas individualiai, ir tik jei bylos aplinkybės tapačios, jis turi remtis suformuotu precedentu. Be to, analizuojant apelianto paminėtas nutartis matyti, jog šių bylų aplinkybės skirtingos (ratio decidendi), todėl į šias bylas nagrinėjamoje situacijoje atsižvelgti neprivalu.

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instan­ci­jos teismas konstatuoja, kad A. R. D. pagrįstai pripažintas kaltu padarius ATPK 41³ str. 1 d. numatytą pažeidimą. Pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes (ATPK 284 str. 1 d.), tinkamai, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius įro­dy­mus (ATPK 257 str.) ir priėmė teisingą procesinį sprendimą, admi­nis­tra­ci­nė nuobauda pažeidėjui indivi­dua­lizuota tinkamai, paskirta nepažeidžiant ATPK 30 str. ir 30² str. reikalavimų ir yra adekvati padarytam administraciniam pažeidimui, todėl apylinkės teismo nutarimas pa­lie­kamas nepakeistas, o ape­lia­ci­nis skundas netenkinamas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis ATPK 302¹¹ str. ir 302¹² str. 1 d. 1 p., teismas

nutaria:

Marijampolės rajono apylinkės teismo 2014 m. birželio 18 d. nutarimą palikti nepakeistą ir A. R. D. apeliacinio skundo netenkinti.

Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną ir yra neskundžiama.