- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2019-03-13
- Bylos Nr.
- I-2605-320/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-00412-2018-5
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Irena Varžinskienė
- Pareiškėjas
- M. R.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Utenos apskrities vyriausiojo policijos komisariato
- Kategorijos
- 20.5.1Kiti su civiline atsakomybe susiję klausimai
- 37.3Kalinamųjų ir suimtųjų teisės
- 55.1.3Teismo sprendimo priėmimas, paskelbimas ir išsiuntimas
Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų teisėja Irena Varžinskienė rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. R. (M. R.) skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Utenos apskrities vyriausiojo policijos komisariato.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
pareiškėjas M. R. (toliau - ir pareiškėjas, ir M. R.) skundu kreipėsi į teismą ir prašė iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Utenos apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Utenos AVPK, ir atsakovės atstovas), priteisti jam 8 000 Eur neturtinei žalai, atsiradusiai dėl jo laikymo netinkamomis sąlygomis Utenos AVPK areštinėje (toliau – ir Areštinė, ir Utenos AVPK areštinė), atlyginti už laikotarpį nuo 2017 m. spalio mėnesio - 2018 m. birželio mėnesio (b. l. 2-3).
Pareiškėjas skunde nurodė, kad jis ginčo laikotarpiu periodiškai buvo kalinamas Utenos AVPK areštinės kamerose netinkamomis, žmogaus orumą žeminančiomis sąlygomis. Teigė, jog buvo laikomas perpildytose kamerose, neužtikrinant 3,6 kv. m laisvo grindų ploto. Kamerose nebuvo atskiro, nuo gyvenamosios patalpos dalies atskirto sanitarinio mazgo, todėl buvo pažeidžiamas privatumas naudojantis sanitariniais įrenginiais. Paaiškino, kad gyvenamosiose patalpose nebuvo užtikrinamas natūralus apšvietimas, jose buvo šalta, drėgna, ant sienų, lubų kaupėsi pelėsis. Pareiškėjas nurodė, kad kamerose suimtiesiems nėra užtikrinta galimybė pasinaudoti signalizacijos mygtuku iškviesti budintį pareigūną, kiekvieną kartą reikia daužyti į duris ir tikėtis, kad pareigūnas išgirs ir prieis. Teigė, jog pasinaudoti dušu galėjo tik vieną kartą į savaitę. Pareiškėjas kalinimo Utenos AVPK areštinėje sąlygas vertino kaip žeminančias orumą, sukėlusias pakankamai gilius dvasinius, psichologinius išgyvenimus, pažeminimą, diskomfortą ir taip padariusias pareiškėjui neturtinę žalą (b. l. 2-3).
Atsiliepimas
Atsakovei Lietuvos valstybei atstovaujantis Utenos AVPK atsiliepimu prašė M. R. skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsakovės atstovas nurodė, kad pareiškėjas periodiškai nuo 2017 m. spalio 13 d. – 2018 m. balandžio 18 d. laikotarpiu įvairiose Utenos AVPK areštinės kamerose. Teigė, kad areštinėje pareiškėjui kameros ploto teko pagal teisės aktų reikalavimus. Nurodė, kad sanitarinio mazgo įrengimas Utenos AVPK areštinės kamerose atitiko teisės aktų reikalavimus: visose kamerose sanitarinis mazgas atskirtas nuo gyvenamosios paskirties ploto 125 cm aukščio pertvara. Atsakovės atstovas pažymėjo, jog veikiančioms areštinėms higienos normos kitokio areštinės kamerose sanitarinio mazgo įrengimo nenumato. Atsakovės atstovas patvirtino, kad durelių ar užuolaidėlių, uždengiančių sanitarinio mazgo dalį, nėra įrengta. Atsakovės atstovas atkreipė dėmesį, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas nei raštu, nei žodžiu neteikė skundų dėl to, kad policijos pareigūnai ar kartu su pareiškėju kameroje laikomi asmenys stebėjo jį naudojantis sanitariniu mazgu. Teigė, jog teisės aktuose nėra numatyta, kad kamerose būtų įrengtas mygtukas areštinės pareigūnui iškviesti. Esant nurodytoms aplinkybėms, atsakovės atstovas prašė pareiškėjo skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo atmesti (b. l. 8-11).
Motyvuojamoji dalis
Skundas tenkintinas iš dalies.
Pareiškėjas prašo priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Utenos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, dėl atsakovės atstovo neteisėtų veiksmų (neveikimo) laikotarpiu nuo 2017 m. spalio mėnesio iki 2018 m. birželio mėnesio patirtą neturtinę žalą. Bylos duomenimis (b. l. 9, 12-68) nustatyta, kad pareiškėjas M. R. Utenos AVPK areštinėje buvo laikomas periodiškai nuo 2017 m. spalio 13 d. iki 2018 m. balandžio 18 d. (toliau – ir ginčo laikotarpis).
Ginčo dėl žalos atlyginimo teisiniams santykiams taikomos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 straipsnio nuostatos. Jame įtvirtinta viešosios civilinės atsakomybės specifika, kad civilinės atsakomybės subjektas yra ne privatus, bet viešasis asmuo – valstybė, lemia tam tikrus šios civilinės atsakomybės taikymo ypatumus. Pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas, valstybės civilinei atsakomybei atsirasti pažeidėjo kaltės sąlyga nėra būtina. Tai reiškia, kad viešajai atsakomybei nustatyti pakanka trijų civilinės atsakomybės sąlygų buvimo: valdžios institucijos (jų tarnautojų, pareigūnų) atliktų neteisėtų veiksmų (CK 6.246 straipsnis); asmens patirtos žalos (CK 6.249 straipsnis); neteisėtus veiksmus bei padarytą žalą siejančio priežastinio ryšio (CK 6.247 straipsnis). Nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-1003/2010; 2013 m. gruodžio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A520-2473/2013 ir kt.). Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime yra konstatavęs, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos ir pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus, ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Taigi, konstatuojant CK 6.271 straipsnyje nurodytus neteisėtus veiksmus, būtina nustatyti, kad valdžios institucijos ir (ar) pareigūnai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai.
Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo (toliau – Suėmimo vykdymo įstatymas) 2 straipsnyje nustatyta, kad suėmimas vykdomas tardymo izoliatoriuose (kardomojo kalinimo vietose), asmenys, kuriems paskirtas suėmimas, iki jų pasiuntimo į tardymo izoliatorių gali būti laikomi teritorinės policijos įstaigos areštinėje. Suimtieji ikiteisminio tyrimo pareigūno ar prokuroro nutarimu arba teismo nutartimi iš tardymo izoliatoriaus gali būti perkelti (uždaryti) ikiteisminio tyrimo veiksmams atlikti ar dėl bylų nagrinėjimo teisme į teritorinės policijos įstaigos areštinę ir tiems asmenims taikomos šio įstatymo, išskyrus 23, 25, 26, 28, 40–43 straipsnius, nuostatos. Suėmimo vykdymo įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad tardymo izoliatoriaus administracija, užtikrindama suėmimo vykdymo tvarką ir tinkamas asmenų laikymo tardymo izoliatoriuose sąlygas, vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, šiuo ir kitais įstatymais, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, kitais nacionaliniais ir Europos Sąjungos teisės aktais. To paties įstatymo 44 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad suimtiesiems užtikrinamos gyvenamųjų patalpų ir buities sąlygos, atitinkančios Lietuvos Respublikos higienos normas. Ginčo laikotarpiu policijos areštinių įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimus reglamentavo Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – Higienos norma 134:2015, galiojusi nuo 2015 m. lapkričio 1 d.). Teritorinių policijos įstaigų areštinėse policijos uždarytų asmenų laikymo tvarką ir sąlygas, šių asmenų teisių bei laisvių, taip pat pareigų užtikrinimo ir realizavimo tvarką reguliuoja nuo 2017 m. balandžio 3 d. galiojančios Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro įsakymu Nr. 1V-247 patvirtintos Teritorinių policijos įstaigų areštinių vidaus tvarkos taisyklės (toliau – Taisyklės).
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje suformuotas aiškinimas, pagal kurį, asmenys, kuriems ribojama (atimta) laisvė, turi specifinį teisinį statusą, todėl jų asmeninių laisvių suvaržymas tam tikra apimtimi yra neišvengiamas (2013 m. lapkričio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-261-1798/2013). Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu. Taigi, iš valstybės yra reikalaujama, neatsižvelgiant į jos logistinius bei finansinius sunkumus, organizuoti kalinimo įstaigų sistemą tokiu būdu, kad būtų gerbiamas žmogaus orumas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-261-1798/2013). Be to, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, jog pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, pareiškėjas yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes (2014 m. vasario 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-81/2014), o teismas įpareigotas patikrinti laisvės atėmimo įstaigų ir jų pareigūnų veiksmų teisėtumą (2013 m. gruodžio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-2072/2013).
Pareiškėjas M. R. kaip vieną iš neturtinę žalą sukėlusių veiksnių nurodė vienam asmeniui turinčio tekti nustatyto minimalaus kameros ploto pažeidimą.
Teisminėje praktikoje pripažįstama, kad saugios sveikatai gyvenamosios aplinkos sudarymas – vienas iš pagrindinių reikalavimų, kurį valstybė privalo užtikrinti laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims, o minimalaus gyvenamosios patalpos ar kameros ploto dydžio užtikrinimas yra esminė sveikos gyvenamosios aplinkos prielaida. Taisyklių 58 punkte buvo nustatyta, jog vienam policijos areštinėje laikomam asmeniui gyvenamojo ploto dydis negali būti mažesnis kaip 5 kv. m (sanitarinio mazgo plotas į bendrą gyvenamąjį plotą neįskaičiuojamas). Sprendžiant dėl nurodytų teisės normų taikymo nagrinėjamoje byloje, atsižvelgiama į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą praktiką, pagal kurią, policijos įstaigų areštinės kameros plotas vienam asmeniui, išskaičiavus iš bendro gyvenamojo ploto sanitarinio mazgo plotą, turi būti ne mažesnis kaip 5 kv. m (2015 m. gruodžio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2327-624/2015).
Bylos duomenimis, M. R. Utenos AVPK areštinėje su pertraukomis buvo laikomas laikotarpiu nuo 2017 m. spalio 13 d. iki 2018 m. balandžio 18 d. (b. l. 12-68). Duomenis apie konkrečius laikotarpius, kuriais pareiškėjas buvo laikomas Utenos AVPK areštinėje, kameras, kuriose pareiškėjas buvo laikomas, kamerų plotą, bendrą jose buvusių asmenų skaičių Utenos AVPK pateikė atsiliepime į pareiškėjo skundą ir Pažymoje apie paskirstymą į kameras (b. l. 8-11, 12-19). Atsakovės atstovas atsiliepime nurodė, kad Utenos AVPK areštinės kamerose esantys sanitariniai mazgais užima 1,02-1,04 kv. m plotą (b. l. 10). Teismas nenustatė aplinkybių, leidžiančių pagrįstai abejoti Utenos AVPK pateiktais duomenimis, todėl jais grindžia daromas išvadas.
Atsižvelgus į nurodytus duomenis, sprendžiama, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas Utenos AVPK areštinėje buvo laikomas: laikotarpiu nuo 2017 m. spalio 13 d. iki 2017 m. spalio 20 d. - kameroje Nr. 1 (kameros plotas – 16,88 kv. m) kartu su 1-2 asmenimis; laikotarpiu nuo 2017 m. lapkričio 13 d. 10.59 val. iki 2017 m. lapkričio 13 d. 11.13 val. - kameroje Nr. 4 (kameros plotas – 17,16 kv. m) kartu su 1 asmeniu; laikotarpiu nuo 2017 m. lapkričio 13 d. 11.41 val. iki 2017 m. lapkričio 17 d. - kameroje Nr. 2 (kameros plotas – 16,81 kv. m) kartu su 2 asmenimis; laikotarpiu nuo 2017 m. gruodžio 4 d. iki 2017 m. gruodžio 8 d. - kameroje Nr. 2 (kameros plotas – 16,81 kv. m) kartu su 1-2 asmenimis; laikotarpiu nuo 2018 m. sausio 22 d. iki 2018 sausio 26 d. - kameroje Nr. 1 (kameros plotas – 16,88 kv. m) kartu su 2 asmenimis; laikotarpiu nuo 2018 m. kovo 5 d. 11.25 val. iki 2018 m. kovo 5 d. 11.36 - kameroje Nr. 4 (kameros plotas – 17,16 kv. m) kartu su 2 asmenimis; laikotarpiu nuo 2018 m. kovo 5 d. 11.36 val. iki 2018 m. kovo 9 d. - kameroje Nr. 3 (kameros plotas – 17,08 kv. m) kartu su 2 asmenimis; laikotarpiu nuo 2018 m. kovo 12 d. 11.05 val. iki 2018 m. kovo 12 d. 11.15 val. - kameroje Nr. 5 (kameros plotas – 17,16 kv. m) vienas; laikotarpiu nuo 2018 m. kovo 12 d. 11.15 val. iki 2018 m. kovo 16 d. - kameroje Nr. 1 (kameros plotas – 16,88 kv. m) kartu su 2 asmenimis, laikotarpiu nuo 2018 m. kovo 26 d. 12.57 val. iki 2018 m. kovo 26 d. 14.06 val. - kameroje Nr. 4 (kameros plotas – 17,16 kv. m) kartu su 2 asmenimis, laikotarpiu nuo 2018 m. kovo 26 d. 14.06 val. iki 2018 m. kovo 30 d. - kameroje Nr. 7 (kameros plotas – 17,29 kv. m) kartu su 1-2 asmenimis, laikotarpiu nuo 2018 m. balandžio 3 d. 12.05 val. iki 2018 m. balandžio 3 d. 12.13 val. - kameroje Nr. 5 (kameros plotas – 17,16 kv. m) vienas, laikotarpiu nuo 2018 m. balandžio 3 d. 12.13 val. iki 2018 m. balandžio 5 d. - kameroje Nr. 1 (kameros plotas – 16,88 kv. m) kartu su 1 asmeniu, laikotarpiu nuo 2018 m. balandžio 5 d. iki 2018 m. balandžio 6 d. - kameroje Nr. 14 (kameros plotas – 16,29 kv. m) kartu su 2 asmenimis, laikotarpiu nuo 2018 m. balandžio 13 d. 11.24 val. iki 2018 m. balandžio 13 d. 12,02 val. - kameroje Nr. 7 (kameros plotas – 17,29 kv. m) kartu su 1 asmeniu, laikotarpiu nuo 2018 m. balandžio 13 d. iki 2018 m. balandžio 14 d. - kameroje Nr. 2 (kameros plotas – 16,81 kv. m) kartu su 1 asmeniu, laikotarpiu nuo 2018 m. balandžio 14 d. iki 2018 m. balandžio 18 d. - kameroje Nr. 1 (kameros plotas – 16,88 kv. m) kartu su 1 asmeniu.
Teismas, įvertinęs nustatytus duomenis, sprendžia, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas areštinėje su pertraukomis buvo laikomas 38 paras kamerose Nr. 1, 2, 3, 4, 5, 7, 14 ir šiais laikotarpiais pareiškėjui tekdavo nuo 5,25 kv. m iki 16,12 kv. m kameros ploto (išskaičiavus sanitarinio mazgo užimamą plotą). Taigi, pareiškėjo subjektinė teisė būti laikomam policijos areštinės kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau kaip 5 kv. m kameros ploto, neįskaičiuojant sanitarinio mazgo ploto, nebuvo pažeista.
Remiantis tuo, kas nurodyta, konstatuojama, jog pareiškėjo skundas šioje dalyje yra nepagrįstas ir atmetamas.
Pareiškėjas kaip vieną iš neturtinės žalos atsiradimo pagrindų nurodė Utenos AVPK areštinės kamerose privatumo naudojantis sanitariniu mazgu neužtikrinimą.
Higienos normoje 134:2015 sanitarinio mazgo įrengimui reikalavimų nenustatyta.
Utenos AVPK atsiliepime nurodė, kad areštinės kamerose sanitariniai mazgai nuo gyvenamosios paskirties kamerų dalies atskirti 125 cm aukščio pertvara, durelių ar užuolaidėlių, uždengiančių sanitarinio mazgo dalį, nėra įrengta.
Sprendžiant dėl pareiškėjo teiginių, kad naudojantis Utenos AVPK areštinės kamerose įrengtais sanitariniais mazgais neužtikrinamas privatumas, teismas atsižvelgia į tai, kad Europos žmogaus teisių teismas (toliau – ir EŽTT) savo praktikoje yra išaiškinęs, jog privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais neužtikrinimas gali būti vertinamas kaip viena iš aplinkybių, lemiančių Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (EŽTT 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje S. prieš Lietuvą, kt.). EŽTT praktikoje yra konstatuota ir tai, kad nors sanitarinis mazgas buvo sumontuotas už pertvaros, tačiau ji neužtikrino suimtojo privatumo, kadangi jis vis tiek galėjo būti matomas kitų kameroje kalinamų asmenų ir sargybinių (2009 m. kovo 12 d. sprendimas byloje A. M. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 15210/07). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, remdamasis EŽTT praktika dėl bent minimalaus kalinamų asmenų privatumo užtikrinimo, yra konkrečiai nurodęs, jog Utenos AVPK areštinės kamerose sanitarinių mazgų įrengimas, kai jie nuo gyvenamosios paskirties kameros ploto atskirti tik 125 cm aukščio sienele, pažeidžia kalinamo asmens teisę į privatumą (2017 m. sausio 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-3362-624/2016). Teismas, įvertinęs Utenos AVPK pateiktus paaiškinimus ir duomenis apie šios policijos įstaigos areštinės kamerų sanitarinio mazgo įrengimą, sprendžia, kad jie nepaneigė pareiškėjo teiginių apie jo teisės į privatumą naudojantis sanitariniuose mazguose įrengtais tualetais pažeidimą.
Remiantis nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, daroma išvada, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjo teisė tinkamai ir privačiai naudotis Utenos AVPK areštinės kamerose įrengtais sanitariniais mazgais buvo pažeista.
Pareiškėjas skunde nurodė, kad gyvenamosiose patalpose nebuvo užtikrinamas natūralus apšvietimas, jose buvo šalta, drėgna, ant sienų, lubų kaupėsi pelėsis.
Ginčo laikotarpiu galiojo Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtinta Sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 (galiojanti nuo 2015 m. lapkričio 1 d., toliau – Higienos norma HN 134:2015). Higienos normos HN 134:2015 14 punktas nustatė, kad gyvenamųjų patalpų bendra dirbtinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 200 lx. Higienos normos HN 134:2015 17 punktas įtvirtino jog gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Ant gyvenamųjų ir bendrojo naudojimo patalpų sienų, lubų neturi būti vizualiai matomų pelėsių (Higienos normos HN 134:2015 39 punktas).
Byloje nėra duomenų, jog ginčui aktualiu laikotarpiu Utenos AVPK areštinės kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, būtų atlikti matavimai, susiję su apšvietimui, temperatūrai ar santykinei patalpų drėgmei keliamais reikalavimais. Kita vertus, sprendžiant dėl aptariamo pareiškėjo nusiskundimo pagrįstumo, atsižvelgiama ir į tai, jog pareiškėjas pareikšdamas nusiskundimus dėl netinkamo apšvietimo, temperatūros ar drėgmės savo reikalavimo nedetalizavo bei nepaaiškino, dėl kokių priežasčių, ir kuriose kamerose, jo teigimu, apšvietimas, temperatūra ar drėgmės kiekis buvo netinkamas, taip pat nenurodė, kokias pasekmes nurodytos aplinkybės sukėlė pareiškėjo sveikatai. Pažymėtina, jog ginčui artimu laikotarpiu Nacionalinis visuomenės sveikatos centras prie sveikatos apsaugos ministerijos 2018 m. spalio 30 d. atliko patikrinimą, patikrinimo išvadoje nurodyta, kad Utenos AVPK areštinėje veikla vykdoma nepažeidžiant Higienos normos HN 134:2015 reikalavimų. Atsižvelgiant į tai, teismas sprendžia, jog nesant konkrečiai pareikšto nusiskundimo, atsakovės atstovas negali pateikti duomenų, susijusių su abstraktaus pobūdžio nusiskundimais, todėl nėra pagrindo konstatuoti, kad nagrinėjamu aspektu pareiškėjo teisės buvo pažeistos.
Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas kelia reikalavimą atlyginti neturtinę žalą ir dėl to, jog Utenos AVPK Areštinės kamerose, norint išsikviesti budintį policijos pareigūną, nebuvo galimybės pasinaudoti signalizacijos mygtuku.
Sprendžiant dėl pareiškėjo keliamo reikalavimo, pažymėtina, kad Lietuvos policijos generalinio komisaro 2008 m. balandžio 24 d. įsakymu Nr. 5-V-206 (2011 m. balandžio 29 d. įsakymo Nr. 5-V-379 redakcija, galiojanti nuo 2011 m. balandžio 29 d.) patvirtintų Tipinių teritorinių policijos įstaigų, pastatų, statinių ir patalpų reikalavimų 10 punkte numatyta, jog teritorinių policijos įstaigų areštinių patalpos įrengiamos vadovaujantis Lietuvos policijos generalinio komisaro 2002 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. 380 „Dėl Teritorinių policijos įstaigų areštinių saugos ir eksploatavimo reikalavimų” (toliau – ir Areštinių saugos ir eksploatavimo reikalavimai). Atkreiptinas dėmesys, kad nei Lietuvos policijos generalinio komisaro 2002 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. 380, nei vėlesniais jo pakeitimais 2010 m. spalio 14 d. įsakymu Nr. 5-V-789, 2013 m. spalio 21 d. įsakymu Nr. 5-V-831 ir 2015 m. sausio 12 d. įsakymu Nr. 5-V-31, minėtųjų Areštinių saugos ir eksploatavimo reikalavimai nenustatė reikalavimo signalizacijos mygtukus įrengti teritorinės policijos įstaigos areštinės kamerose, kratos atlikimo patalpose ir pasivaikščiojimo kiemeliuose. Pažymėtina, kad Europos kalėjimų taisyklių (Europos Ministrų Komiteto rekomendacija šalims narėms Nr. R (2006)2 „Dėl Europos kalėjimų taisyklių“) 18.2. punkto c) dalies nuostatos įtvirtinančios rekomendaciją laisvės atėmimo vietose įrengti aliarmo sistemą, kuri leistų kaliniams nedelsiant susisiekti su personalu, taikytinos tik laisvės atėmimo vietose, o ne laikino sulaikymo ir laikymo vietose (šiuo atveju Utenos AVPK Areštinėje). Pažymėtina, jog tokios pozicijos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (2017 m. sausio 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-9-602/2017). Be to, ginčo laikotarpiu galiojusios Policijos areštinių apsaugos ir priežiūros instrukcijos, patvirtintos Lietuvos policijos generalinio komisaro 2015 m. vasario 10 d. įsakymu Nr. 5-V-139, 92.3 papunktis, o vėliau šią Instrukciją pakeičiant 2016 m. lapkričio 3 d. įsakymu Nr. 5-V-889 ir 2016 m. gruodžio 27 d. įsakymu Nr. 5-V1100, jos 93.3 papunktis įtvirtino policijos areštinės vidaus posto postinio funkcijas atliekančio pareigūno pareigą periodiškai bet ne rečiau kaip kartą kas 30 min. pro durų stebėjimo langelius patikrinti asmenis, esančius kamerose, ir apie atliktą patikrinimą informuoti policijos areštinės budėtojo funkcijas atliekantį pareigūną; jei tam tikriems asmenims yra skirtas nuolatinis stebėjimas, vykdyti nepertraukiamą jų stebėjimą. Be to, minėtoji Instrukcija taip pat nustatė ir policijos areštinės postinio funkcijas atliekančio pareigūno, vykdančio asmenų priežiūrą pasivaikščiojimo kieme pareigą periodiškai, bet ne rečiau kaip kartą kas 15 min. patikrinti asmenų elgesį pasivaikščiojimo metu, <...>; jei tam tikriems asmenims yra skirtas nuolatinis stebėjimas, vykdyti nepertraukiamą jų stebėjimą (2015 m. vasario 10 d. įsakymu Nr. 5-V-139 patvirtintos Instrukcijos 94.2 papunktis, o nuo 2016 m. lapkričio 5 d. įsigaliojus Lietuvos policijos generalinio komisaro 2016 m. lapkričio 3 d. įsakymui Nr. 5-V-889 ir vėlesniuose jo pakeitimuose, Instrukcijos 95.2 papunktis).
Lietuvos valstybei atstovaujantis Utenos AVPK atsiliepime patvirtino, jog Utenos AVPK areštinės pareigūnai laikosi minėtųjų Instrukcijos nuostatų stebėjimas per kameros „akutę“ vyksta periodiškai kas 10-15 minučių. Tuo tarpu, pareiškėjas nepateikė jokių duomenų, kurie sudarytų pagrindą abejoti Instrukcijos nuostatų laikymąsi Utenos AVPK areštinėje. Remdamasis tuo, kas išdėstyta, teismas sprendžia, kad nagrinėjamu atveju Utenos AVPK Areštinėje, nesant įrengtų signalizacijos mygtukų, kuriais būtų galima iškviesti budintį pareigūną, nebuvo pažeisti teisės aktų reikalavimai, taip pat ir pareiškėjo teisė į saugią gyvenamąją aplinką, todėl nenustačius neteisėtų veiksmų, valstybei nekyla prievolė atlyginti pareiškėjo reikalaujamą neturtinę žalą.
Pareiškėjas prašomą priteisti neturtinės žalos atlyginimą kildina iš to, kad ginčo laikotarpiu Utenos AVPK areštinėje teisė pasinaudoti dušu buvo suteikiama tik vieną kartą į savaitę, į dušą asmenys būdavo vedami tik savaitgaliais.
HN 134:2015 44 punkte nustatyta, kad policijos areštinėse laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę nusiprausti duše. Ši policijos areštinėje laikomų asmenų teisė ginčo laikotarpiu buvo įtvirtinta ir Taisyklių 59 punkte, kuris numatė, kad ne rečiau kaip kartą per savaitę areštantams turi būti suteikta galimybė pasinaudoti dušu. Naujai į policijos areštinę uždarytiems areštantams ar iš kitų laisvės apribojimo vietų atvykusiems areštantams, jei jie pageidauja, tą pačią dieną, o esant dideliam skaičiui areštantų ar šiems atvykus vakare (po 22 val.) – ne vėliau kaip kitą dieną turi būti sudaryta galimybė pasinaudoti dušu. Apie areštanto išvedimą pasinaudoti dušu pažymima policijos areštinių vidaus administravimo informacinėje sistemoje.
Vadovaujantis atsakovės atstovo pateiktu M. R. asmens kortelės išrašu, nustatyta, kad pareiškėjui teisė pasinaudoti dušu ginčo laikotarpiu buvo suteikta 2017 m. spalio 16 d., 2017 m. lapkričio 13 d., 2017 m. gruodžio 4 d., 2018 m. sausio 22 d., 2018 m. kovo 5 d., 2018 m. kovo 12 d., 2018 m. kovo 23 d., 2018 m. balandžio 3 d., 2018 m. balandžio 13 d., (b. l. 23-68, 93-141). Iš pateiktų duomenų matyti, kad pareiškėjui teisė pasinaudoti dušu buvo suteikiama visais jo laikymo Utenos AVPK laikotarpiais. Atkreiptinas dėmesys, jog minėtosios nuostatos nenustato imperatyvaus reikalavimo atsakovui užtikrinti į areštinę konvojaus metu pristatytų asmenų, taip pat ir pareiškėjo, teisės pasinaudoti dušu tą pačią dieną, kai šie asmenys pristatomi į areštinę. Įvertinus pateiktus duomenis, teismas sprendžia, kad teisė pareiškėjui pasinaudoti dušu buvo užtikrinta įstatymo numatytu būdu, todėl šie pareiškėjo argumentai atmetami, kaip nepagrįsti.
Remiantis nustatytomis aplinkybėmis, darytina išvada, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjo teisė į privatumą Utenos AVPK areštinėje buvo pažeista. Tokią išvadą teismas daro, atsižvelgęs ir į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimą, pateiktą 2017 m. sausio 3 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A-3362-624/2016. Šioje nutartyje, apeliacinės instancijos teismas, remdamasis EŽTT praktika dėl bent minimalaus kalinamų asmenų privatumo užtikrinimo ir įvertinęs tai, jog Utenos AVPK areštinės kamerose įrengtas sanitarinis mazgas nuo gyvenamosios paskirties ploto atskirtas tik 125 cm aukščio pertvara, konstatavo, kad pareiškėjo privatumas naudojantis sanitariniu mazgu buvo pažeistas.
Vertindamas pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo, teismas atsižvelgia į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje suformuluotą taisyklę, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (2008 m. gruodžio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-143-1966/2008, 2013 m. gruodžio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-662-2009/2013, 2013 m. gruodžio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-525-1946/2013 ir kt.). Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Teismų praktikoje pripažįstama, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Aptarta nuostata teismų praktikoje aiškinama, kaip įpareigojanti teismą ne tik patikrinti reikalavimo pagrįstumą, bet ir pripažinus jį pagrįstu, nuspręsti dėl tinkamo žalos atlyginimo būdo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-822-1281/2013; 2013 m. liepos 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-444-1211/2013). Iš administracinių teismų praktikos matyti, kad asmens, kuris patyrė neturtinės žalos dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, teisės gali būti apginamos dviem būdais – teismo sprendimu pripažįstant asmens teisių pažeidimą arba už patirtą skriaudą atlyginant pinigine kompensacija. Kaip pažymėta administracinėje byloje Nr. A-444-1211/2013, atsižvelgiant į tai, kad neturtinės žalos dydį pagrindžiančių kriterijų sąrašas nebaigtinis, o kiekvienu konkrečiu atveju pažeidžiama skirtinga įstatymo saugoma teisinė vertybė ir neturtinė žala patiriama individualiai, teismas kiekvienu atveju turėtų spręsti, ar pakanka pažeistos teisės pripažinimo, ar turi būti priteisiama materiali kompensacija (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. liepos 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-444-1211/2013). Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje M. prieš Lietuvą). Analogiška praktika nuosekliai formuojama ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-444– 619/2008; 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-146-1240/2011; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-756-143/2012 ir kt.).
Pareiškėjas skunde nurodė, kad dėl netinkamų laikymo sąlygų jis patyrė orumo pažeminimą, dvasinius, psichologinius išgyvenimus. Nustatydamas neturtinės žalos atlyginimo būdą, teismas atsižvelgia į byloje nustatytas aplinkybes dėl netinkamų pareiškėjo laikymo Utenos AVPK areštinėje sąlygų (teisės privačiai pasinaudoti tualetu pažeidimą), į pažeistos vertybės pobūdį (nagrinėjant bylą, nenustatyta, jog dėl netinkamų laikymo sąlygų būtų padaryta žalos pareiškėjo sveikatai) bei pažeidimo pobūdį, trukmę (38 dienų nebuvo užtikrinta pareiškėjo teisė į privatumą), bei tai, kad nepertraukiamo pažeidimo laikotarpiai buvo neilgi (truko 3-7 paras, ilgiausiai - 7 paras truko tik vieną kartą). Įvertinęs šias aplinkybes, teismas sprendžia, jog konkrečiu atveju pareiškėjui priteistinas 190 eurų neturtinės žalos atlyginimas.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86 ir 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 ir 5 punktais, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,
nusprendžia:
pareiškėjo M. R. (M. R.) skundą tenkinti iš dalies.
Priteisti M. R. (M. R.) iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Utenos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, 190 Eur (šimtą devyniasdešimt eurų) neturtinei žalai, atsiradusiai 2017 m. spalio 13 d. – 2018 m. balandžio 18 d. laikotarpiu dėl netinkamų laikymo sąlygų Utenos apskrities vyriausiojo policijos komisariato areštinėje, atlyginti.
Kitą skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmus.