Vilniaus apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jurgitos Mačionytės, Vitalijos Norkūnaitės, Nidos Vigelienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo O. T. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. balandžio 23 d. nuosprendžio, kuriuo O. T., asmens kodas (duomenys neskelbtini) pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 140 straipsnio 1 dalį (2018 m. rugpjūčio 11 d. veika) ir jam paskirta 1 metų laisvės apribojimo bausmė;

pagal BK 145 straipsnio 1 dalį (2018 m. rugpjūčio 11 d. veika) ir jam paskirta 10 mėnesių laisvės apribojimo bausmė;

pagal BK 145 straipsnio 1 dalį (2018 m. rugpjūčio 19 d. veika) ir jam paskirta 10 mėnesių laisvės apribojimo bausmė;

pagal BK 233 straipsnio 1 dalį (perkvalifikavus iš BK 233 straipsnio 3 dalies) ir jam paskirta 10 mėnesių laisvės apribojimo bausmė.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis ir 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės nuteistajam subendrintos taikant apėmimo bei dalinio sudėjimo būdus ir O. T. paskirta galutinė subendrinta 1 metų ir 6 mėnesių laisvės apribojimo bausmė su įpareigojimais.

O. T. pagal BK 145 straipsnio 1 dalį (2018 m. rugsėjo 5 d. veika) išteisintas, kadangi nepadaryta veika, turinti nusikaltimo požymių.

Iš O. T. priteista 1000 Eur nukentėjusiosios I. D. patirtai neturtinei žalai atlyginti ir 800 Eur nukentėjusiosios I. D. patirtų atstovavimo išlaidų. Nukentėjusiosios I. D. reikalavimas dėl 5% metinių palūkanų priteisimo atmestas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

1. O. T. nuteistas už tai, kad jis 2018 m. rugpjūčio 11 d., apie 13 val. 15 min., bute, esančiame (duomenys neskelbtini), vieną kartą spyrė I. D. į kairės kojos sritį, taip nukentėjusiajai I. D. padarydamas poodinę kraujosruvą kairėje šlaunyje, tai yra, nežymų sveikatos sutrikdymą. Šiais veiksmais O. T. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje.

2. Be to, jis 2018 m. rugpjūčio 11 d., apie 13 val. 15 min., bute, esančiame (duomenys neskelbtini), naudodamas fizinį smurtą ir nurodydamas: „aš tave užmušiu“, grasino nužudyti I. D., sudarydamas nukentėjusiajai I. D. pakankamą pagrindą manyti, kad grasinimai nužudyti gali būti realiai įvykdyti. Šiais veiksmais O. T. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 145 straipsnio 1 dalyje.

3. Be to, jis 2018 m. rugpjūčio 19 d., apie 15 val. 30 min., bute, esančiame (duomenys neskelbtini), nurodydamas: „bus blogai“, „geruoju nesibaigs“, tokiu būdu grasino nužudyti I. D. ar sunkiai sutrikdyti jos sveikatą, sudarydamas nukentėjusiajai I. D. pakankamą pagrindą manyti, kad grasinimai gali būti realiai įvykdyti. Šiais veiksmais O. T. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 145 straipsnio 1 dalyje.

4. Be to, jis laikotarpiu nuo 2018 m. rugpjūčio 11 d. iki 2018 m. spalio mėn., tikslus laikas ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas, A. T. rašydamas trumpąsias žinutes reikalavo pakalbėti su nukentėjusiąja I. D., kad pastaroji atsiimtų 2018 m. rugpjūčio 11 d. pareiškimą, tokiu būdu tiesiogiai ir per kitus asmenis (A. T.) siekė neteisėtai paveikti nukentėjusiąją I. D., kad pastaroji ikiteisminio tyrimo medžiagoje Nr. (duomenys neskelbtini) atsiimtų 2018 m. rugpjūčio 11 d. pareiškimą. Šiais veiksmais O. T. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 233 straipsnio 1 dalyje.

5. O. T. taip pat buvo kaltinamas tuo, kad jis, 2018 m. rugsėjo 5 d., tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, (duomenys neskelbtini), nurodydamas: „atsiimi pareiškimą, kitaip bus blogai ir liks dvi savaitės gyventi“, tokiu būdu grasino nužudyti I. D., sudarydamas nukentėjusiajai I. D. pakankamą pagrindą manyti, kad grasinimai nužudyti gali būti realiai įvykdyti. Šiais veiksmais O. T. buvo kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 145 straipsnio 1 dalyje.

II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

6. Apeliaciniu skundu nuteistasis O. T. prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. balandžio 23 d. nuosprendį ir jo atžvilgiu priimti išteisinamąjį nuosprendį. Nuteistojo įsitikinimu, skundžiamas nuosprendis yra neteisėtas ir nepagrįstas, kadangi jame padarytos išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių ir teismo posėdyje ištirtų įrodymų, jis grindžiamas bylos duomenims prieštaraujančioms prielaidoms bei priimtas šiurkščiai pažeidžiant Baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) normas reglamentuojančias įrodymų vertinimo taisykles. Nuteistojo nuomone, apylinkės teismas šališkai išnagrinėjo bylą ir jį nuteisė nepagrįstai.

7. Skunde apeliantas, vadovaudamasis BPK 20 straipsnio 5 dalimi bei 305 straipsnio 1 dalimi, nurodo, kad apkaltinamajame nuosprendyje turi būti ne tik išdėstyti įrodymai, bet ir atlikta jų analizė, tiek kaltinantys, tiek teisinantys įrodymai turi būti įvertinti sistemiškai, juos lyginant tarpusavyje ir nurodant motyvus, kuriais vadovaudamasis teismas vienus ar kitus įrodymus atmeta, o kitais grindžia savo išvadas. Nuteistojo manymu, pirmosios instancijos teismas neišnagrinėjo ir neįvertino byloje esančių įrodymų tiek, kiek tai privaloma bet kuriam baudžiamąją bylą nagrinėjančiam teismui. Nurodo, kad apylinkės teismas aprašomojoje dalyje tik išdėstė įrodymus, tačiau iš esmės jų neanalizavo, nelygino tarpusavyje, nepašalino prieštaravimų, visiškai nepasisakė dėl ištirtų įrodymų patikimumo ir nepateikė įvertinimo tiek kiekvienam įrodymui atskirai, tiek jų visumai. Atkreipia teismo dėmesį, kad skundžiamame nuosprendyje teismas iš esmės tik pacitavo liudytojų parodymus duotus ikiteisminio tyrimo bei bylos nagrinėjimo teisme metu, tai yra jų tarpusavyje nepalyginęs ir nevertindamas kitos medžiagos kontekste. Pažymi, jog teismas tik formaliai konstatavo, kad jo kaltė padarius nusikalstamas veikas įrodyta, savo sprendimo nemotyvavo. Nuteistojo vertinimu, skundžiamas nuosprendis neatitinka BPK 44 straipsnio 5 dalies nuostatų bei Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies reikalavimų, iš kurių kyla pareiga motyvuoti procesinius sprendimus.

8. Nuteistasis atkreipia teismo dėmesį į svarbias aplinkybes, į kurias nagrinėjamu atveju apylinkės teismas visiškai neatsižvelgė. Pažymi, jog visos proceso šalys yra susietos giminystės ar kitais labai artimais ryšiais. Nurodo, kad jis ir liudytoja A. T. yra buvę sutuoktiniai, nukentėjusioji I. D. ir liudytoja A. T. yra artimos draugės, o nukentėjusioji gyvena bute, kuris priklauso A. T. ir K. D. (jo tetai). Nurodo, kad bute (duomenys neskelbtini), visą laiką gyveno jis su buvusia sutuoktine ir jų dukra. Pažymi, kad jis visuomet prieštaravo, kad jų bute gyventų nukentėjusioji I. D., tačiau sutuoktinė į jo prašymus nereagavo. Nuteistasis taip pat nurodo, kad šiuo metu dėl pastarojo buto yra kilęs ginčas ir byla nagrinėjama teisme civilinio proceso tvarka. Nuteistojo teigimu, jo santykiai su buvusia sutuoktine yra konfliktiški, todėl ji bando visomis priemonėmis jam pakenkti. Pažymi, jog 2018 m. rugpjūčio 11 d. atvykęs į ankščiau paminėtą butą, jis konfliktavo su I. D., tačiau jokių grasinančių žodžių, kurie sukeltų realų pagrindą manyti, kad grasinimai gali būti įvykdyti, jai nesakė. Nuteistojo teigimu, objektyvių duomenų, kad nukentėjusioji grasinimą užmušti ir galimas pasekmes, numatytas BK 145 straipsnio 1 dalyje, galėjo vertinti kaip realias, byloje nėra. Pažymi, jog susidarius konfliktinei situacijai, žmonės paprastai neparenka tinkamų žodžių savo priekaištams išreikšti, nesugeba tinkamai motyvuoti ir pateisinti savo veiksmų, vienas kito atžvilgiu dažnai išsako įvairius grasinimus. Šią situaciją patvirtina liudytoja A. T. ir kiti proceso dalyviai. Nurodo, jog konflikto metu galimai ištarti pikti žodžiai nukentėjusios atžvilgiu buvo tik momentinė susijaudinimo išraiška. Nukentėjusioji neturėjo jokio pagrindo tikėti, kad tokie pareiškiami buvo realūs.

9. Nuteistasis remdamasis teismų praktika, pažymi, kad tais atvejais kai nesutaria santuokoje gyvenantys žmonės, teismas turi ypač įdėmiai ir atsargiai vertinti proceso dalyvių parodymus, įvertinant tai, kad proceso dalyviai gali elgtis neteisėtai. Nuteistasis atkreipia teismo dėmesį į nukentėjusiosios parodymus, kuriais ji patvirtino, kad jis niekada nėra naudojęs smurto jos atžvilgiu.

10. Apelianto teigimu, 2019 m. rugpjūčio 19 d. jis vėl atvyko į ankščiau paminėtą butą, įsitikinti, kad I. D. iš jo išsikraustė. Nurodo, jog tą dieną bute jos nematė, tačiau ten buvo likę jos daiktai. Tas faktas, kad reikalaujant išsikraustyti nukentėjusioji niekur nesikraustė patvirtina faktą, jog ji jo nebijojo ir nesivargino konflikto išspręsti taikiai. Mano, kad nukentėjusios parodymai teisme, prieštarauja jos veiksmams, o liudytojais apklausti asmenys tiesiogiai jam inkriminuojamų veiksmų atlikimo nematė. Be to, liudytojais apklausti asmenys yra nukentėjusiosios artimi draugai, todėl teismas jų parodymus privalėjo vertinti kritiškai. Pažymi, jog nukentėjusiosios ir A. T. suinteresuotumą bylos baigtimi patvirtina ir tai, jog ikiteisminio tyrimo metu buvo melagingai nurodyta, kad jis namuose laiko ginklą, tačiau kratos metu buvo nustatyta, kad jokių neleistinų daiktų jis neturi. Nurodo, kad įvertinus visumą nukentėjusiosios ir liudytojų parodymų nepatvirtina jokie byloje esatys įrodymai. Mano, kad jo veiksmai galėtų būti vertinami pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 481 straipsnio 1 dalį, nustatančią atsakomybę už necenzūrinius žodžius ar gestus viešose vietose, įžeidžiamą kibimą prie žmonių ir pan., kuriais siekiama pažeisti viešąją tvarką ir žmonių rimtį, tačiau negali būti vertinami kaip nusikaltimai.

11. Nuteistojo manymu, pagal byloje nustatytas įvykio aplinkybes, apylinkės teismas kvalifikuodamas jo veiksmus pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, netinkamai vertino šios nusikalstamos veikos sudėties požymius nagrinėdamas tik jo atliktus veiksmus bei nukentėjusiosios patirtus sužalojimus, tačiau liko neįvertinta visa susidariusi konfliktinė situacija. Nurodo, kad pagal byloje nustatytas aplinkybes, netinkamai įvertinti ne tik objektyvieji, bet ir subjektyvieji nusikalstamos veikos požymiai, atsižvelgiant į konflikto kilmę, eigą, šioje situacijoje esančių asmenų tikslus ir motyvus. Šios aplinkybės yra svarbios sprendžiant tiek dėl veikos pavojingumo, tiek dėl jos tyčinio pobūdžio įvertinimo. Nuteistasis pažymi, kad tiek ikiteisminiame tyrime, tiek bylos nagrinėjimo teisme metu jis nuosekliai nurodė, kad žodinio konflikto su nukentėjusiąja metu jis nemušė nukentėjusiosios, fizinio smurto nenaudojo, jokių smūgių jai nesudavė ir jos nestūmė. Teisme apklausti liudytojai A. T. ir B. T. paties konflikto pradžios ir fizinio smurto veiksmų nematė. Be to, jie yra artimi nukentėjusiosios draugai, todėl akivaizdžiai yra suinteresuoti bylos baigtimi. Pažymi, kad nukentėjusios parodymų, jog jis jai spyrė nepatvirtina kiti įrodymai. Byloje esanti specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini) yra vienas iš įrodymų šaltinių baudžiamojoje byloje, kuri neturi jokios prioritetinės reikšmės, todėl turi būti vertinama lyginant su kita bylos medžiaga, kuri patvirtintų ar paneigtų tokių išvadų pagrįstumą. Nuteistojo teigimu, nors specialisto išvada yra svarbus informacijos šaltinis, tačiau remiantis vien tik šia išvada, galimas netinkamas baudžiamojo įstatymo taikymas. Nuteistojo teigimu, jis nekvestionuoja specialisto išvados, teigia, jog nukentėjusioji galėjo turėti mėlynę ant kojos, tačiau teigia šių pasekmių jai nesukėlęs.

12. Dėl veikos kvalifikavimo pagal BK 233 straipsnio 1 dalį, apeliantas nurodo, kad liudytoja A. T. konkrečių trumposiose žinutėse buvusių grasinimų teismui nenurodė, motyvuodama tuo, kad žinutės buvo susijusios su jų tarpusavio santykiais ir jų turinio ji neprisimena. Apeliantas kategoriškai nesutinka su teismo padaryta išvada, jog jis dalinai sutiko su jam inkriminuojamu nusikaltimu. Nuteistasis pripažįsta, kad rašė trumpąsias žinutes savo buvusiai sutuoktinei, tačiau ne nukentėjusiajai, teismo posėdžio metu nurodė, jog paprašė A. T. pasikalbėti su nukentėjusiąja, kadangi pastarosios parodymai dar ikiteisminio tyrimo metu neatitiko tikrovės, tačiau jis neprašė, kad nukentėjusioji meluotų ar teiktų netikrą informaciją. Nuteistojo nuomone, byloje nėra įrodymų, kad jis nuolatos, sistemingai terorizuotų nukentėjusiąją per savo buvusią sutuoktinę A. T.. Pažymi, kad nors bendravo su buvusia sutuoktine ir tai yra jų dviejų tarpusavio santykiai, tačiau nurodo, niekada nėra tiesiogiai išreiškęs nukentėjusiajai žodžių dėl pareiškimo atsiėmimo ir melagingų parodymų davimo. Nurodo, jo veiksmuose nėra tyčios padaryti jam inkriminuojamą nusikaltimą, numatytą BK 233 straipsnio 1 dalyje.

13. Atsiliepimų į apeliacinį skundą negauta.

14. Teismo posėdžio metu nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti.

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai

Dėl apelianto nuteisimo pagal BK 140 straipsnio 1 dalį ir 145 straipsnio 1 dalį (2018 m. rugpjūčio 11 d. veikos):

15. Pagal BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatas apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio turinio, apylinkės teismas nustatė tokias faktines aplinkybes: 2018 m. rugpjūčio 11 d., bute, adresu (duomenys neskelbtini), O. T. vieną kartą spyrė nukentėjusiajai I. D. į kairę koją, taip padarydamas nežymų sveikatos sutrikdymą, naudodamas fizinį smurtą grasino ją nužudyti sakydamas: „aš tave užmušiu“, kas sudarė pakankamą pagrindą nukentėjusiajai manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas.

16. Apeliaciniame skunde toks faktinių aplinkybių įvertinimas neigiamas ir prašoma apeliantą O. T. pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, 145 straipsnio 1 dalį išteisinti, nurodant, kad apeliantas buvo atvykęs į butą, konfliktavo su I. D., tačiau smurto nukentėjusiosios atžvilgiu nenaudojo, jokių grasinančių žodžių, kurie sukeltų realų pagrindą manyti, kad grasinimai gali būti įgyvendinti, nesakė, konflikto metu galėjo pasakyti piktus žodžius iš susijaudinimo. Apeliantas nekvestionuoja specialisto išvados, tačiau teigia išvadoje nurodytų pasekmių nukentėjusiajai nesukėlęs; specialisto išvada turi būti vertinama kitų įrodymų kontekste, neteikiant jai prioritetinės reikšmės. Pasak apelianto, byloje apklausti liudytojai yra suinteresuoti bylos baigtini.

17. Teisėjų kolegija, patikrinusi apeliacinio skundo argumentus, įvertinusi byloje surinktus įrodymus dėl minėtų nusikalstamų veikų, mano, kad apylinkės teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas bylos aplinkybes bei priėmė nuosprendyje aptartais įrodymais pagrįstą ir motyvuotą nuosprendį, kuriame teismo padarytos išvados atitinka bylos aplinkybes, o baudžiamasis įstatymas pritaikytas tinkamai, todėl apeliacinis skundas atmetamas kaip nepagrįstas (BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

18. Atsakant į skundo argumentus, kolegija pažymi, kad pagal BK 140 straipsnio 1 dalį atsakomybė kyla tam, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė žmogui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo, ar trumpam susargdino. Kvalifikuojant veiką pagal šį straipsnį būtina nustatyti, kad dėl sumušimo ar kitokio smurtavimo buvo nežymiai sutrikdyta nukentėjusiojo sveikata ir (ar) jam buvo sukeltas fizinis skausmas. Pagal BK 145 straipsnio 1 dalį numatyta baudžiamoji atsakomybė asmeniui, kuris grasino nužudyti žmogų ar sunkiai sutrikdyti jo sveikatą, jeigu buvo pakankamas pagrindas manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas. Pagal konstrukciją nusikaltimo sudėtis formalioji – baigtumo momentas siejamas su grasinimo pareiškimo paskelbimu apie kurį sužino nukentėjusysis.

19. Pirmosios instancijos teismas O. T. kaltę padarius nusikalstamas veikas, numatytas BK 140 straipsnio 1 dalyje, 145 straipsnio 1 dalyje grindė teisme ištirtų įrodymų visuma, kurie sutapo tarpusavyje ir papildė vieni kitus – specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini), kuria nustatyta, jog nukentėjusiajai vienu trauminiu poveikiu padaryta poodinė kraujosruva kairėje šlaunyje, kuri galėjo būti padaryta 2018 m. rugpjūčio 11 d., liudytojos A. T. parodymais, kuri patvirtino mačiusi kaip O. T. nusekė nukentėjusiajai iš paskos, mojavo rankomis, o pati nukentėjusioji nurodė, kad O. T. jai spyrė į šlaunį ir ji nugriuvo. Liudytoja patvirtino po poros dienų mačiusi didžiulę mėlynę ant I. D. kojos. Liudytojas B. T. patvirtino, kad 2018 m. rugsėjo 5 d., švenčiant gimtadienį, jis bendravo su O. T. ir pastarasis jam sakė, kad sumušė Ingą, spyrė jai koja. Vertinant nukentėjusiosios parodymų patikimumą, pasisakytina, kad jie dėl esminių įvykio aplinkybių buvo nuoseklūs, tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme nukentėjusioji patvirtino, kad būtent O. T. panaudojo jos atžvilgiu smurtą – spyrė į koją (T. 1, b. l. 19, 163-164). Nukentėjusiosios parodymai atitinka specialisto išvadą ir joje išdėstytus faktus apie jai padaryto sužalojimo lokalizaciją ir padarymo laiką. Savo sumušimo faktą nukentėjusioji patvirtino iš karto po įvykio kreipdamasi su pareiškimu į policiją (T. 1, b. l. 8), kur nurodė, kad ją mušė kojomis į kairę pusę O. T., bei skambindama į bendrąjį pagalbos centrą (T.1, b. l. 3-4), kas patvirtina nukentėjusiosios parodymų nuoseklumą. Pažymėtina, kad Bendrojo pagalbos centro garso įraše užfiksuota, kad I. D. pranešdama apie 2018 m. rugpjūčio 11 d. įvykį nurodė ne tik, kad O. T. užėjęs į butą jai grasino, bet ir pradėjo ją mušti, ji labai bijo (T. 1, b. l. 44-45). Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes nesutiktina su apeliacinio skundo argumentu, kad byloje surinkti įrodymai buvo netinkamai įvertinti, o specialisto išvadai vertinant įrodymus buvo suteikta prioritetinė reikšmė. Pirmosios instancijos teismas O. T. kaltę pagrindė įvertinęs įrodymų visumą.

20. Apeliaciniame skunde nuteistasis kėlė versiją, kad buvusi sutuoktinė A. T. jam bando visomis priemonėmis pakenkti, nes santykiai su ja yra konfliktiški. Atkreipė dėmesį, jog proceso šalys yra susietos giminystės ir kitais artimais ryšiais – nukentėjusioji I. D. ir A. T. artimos draugės, jis pats ir A. T. yra buvę sutuoktiniai, tarp jų kilęs ginčas dėl buto, byla nagrinėjama civilinio proceso tvarka, o apklausti liudytojai yra nukentėjusiosios draugai. Nuteistojo teigimu A. T. ir I. D. suinteresuotumą bylos baigtimi rodo ir ta aplinkybė, kad ikiteisminio tyrimo metu buvo melagingai nurodyta, jog jis laiko namuose ginklą. Teisėjų kolegija pažymi, kad apelianto argumentai dėl nukentėjusiosios ir liudytojų suinteresuotumo bylos baigtimi yra deklaratyvaus pobūdžio, todėl atmestini kaip nepagrįsti. Byloje duomenų, kad liudytoja A. T., o ir nukentėjusioji I. D. dėl kokių nors priežasčių būtų linkę apkalbėti O. T. nėra, jų nėra pateikta ir su apeliaciniu skundu. Liudytojos A. T. nurodytos aplinkybės, kad įvykio metu nukentėjusioji verkė, buvo išsigandusi, tarp jos ir O. T. vyko konfliktas neprieštarauja ne tik nukentėjusiosios parodymams, bet iš dalies ir O. T. parodymams, kuris pripažino vykusio konflikto su nukentėjusiąja faktą. Be to, nukentėjusiosios parodymus dėl atliktų prieš ją smurtinių veiksmų – smūgio sudavimo į kairę šlaunį – patvirtina policijos pareigūnės S. S. (T. 1, b. l. 6),kuri buvo atvykusi į įvykio vietą, tarnybiniame pranešime užfiksuoti duomenys, kur pažymėta, jog nukentėjusioji I. D. paaiškino, kad draugės buvęs vyras O. T. jai spyrė į kairę koją, grasino nužudyti, specialisto išvada (T. 1, b. l. 47-48). Byloje esančioje specialisto išvadoje nurodyta, kad I. D. nustatyta poodinė kraujosruva kairėje šlaunyje, galimai įvykio aplinkybėse nurodytu laiku, kas vertinama kaip nežymus sveikatos sutrikdymas (T 1, b. l. 47-48). Nors apeliantas teigia, kad nukentėjusioji susižalojo kitomis aplinkybėmis, pats jai pasekmių, nurodytų specialisto išvadoje, nesukėlė, tačiau iš nuoseklių nukentėjusiosios parodymų nustatyta, kad konflikto metu būtent apeliantas jai sudavė smūgį į koją. (T. 1., b. l. 19, 164). Nukentėjusioji tokių parodymų, kad O. T. jos atžvilgiu smurto nenaudojo, nedavė. Apklaustų liudytojų ar nukentėjusiosios suinteresuotumas bylos baigtimi nenustatytas, apeliaciniame skunde apie taip pat nenurodyti jokie duomenys, o deklaratyvūs teiginiai apie suinteresuotumą bylos baigtimi negali būti laikomai pakankamu pagrindu juos tokiais laikyti. Tas faktas, kad ikiteisminio tyrimo metu pas apeliantą buvo atlikta krata, kurios metu nerasta daiktų, turinčių reikšmės nusikalstamai veikai tirti (tame tarpe ir ginklų), teisėjų kolegijos vertinimu, nesuteikia pagrindo abejoti nukentėjusiosios ar liudytojos parodymų patikimumu.

21. Įvertinusi byloje surinktus ir teisme ištirtus įrodymus, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė dėl apelianto O. T. kaltės, jam padarius BK 140 straipsnio 2 dalyje ir BK 145 straipsnio 1 dalyje numatytas nusikalstamas veikas. Priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, nagrinėjamu atveju akivaizdu, kad nukentėjusioji I. D. išsigando O. T. veiksmų ir grasinimų. Iš liudytojos A. T. parodymų matyti, kad O. T. tą dieną buvo labai agresyviai nusiteikęs, piktas, išsakė pykčio ir grasinimo žodžius nukentėjusiajai, o po jo išėjimo I. D. buvo taip išsigandusi, kad iš pradžių negalėjo kalbėti. Šiuo atveju nukentėjusiosios išgąstį sustiprino tai, kad apeliantas grasindamas užmušti, vartojo smurtą – spyrė į koją. Ivertinęs tai, kad grasinimai buvo išsakomi panaudojant nukentėjusiosios atžvilgiu fizinį smurtą, pirmosios instancijos tesimas sprendė, kad jie buvo realūs, O. T. suprato, kad baugina nukentėjusiąją ir tokios jos būsenos siekė. Pažymėtina, kad šių bauginamojo pobūdžio veiksmų vertinimui, be kita ko, taikomas ir realumo kriterijus. Sprendžiant klausimą dėl grasinimo realumo, paprastai atsižvelgiama į grasinimo motyvus, grasinančiojo ir asmens, kuriam grasinama, tarpusavio santykius, aplinkybes, kurioms esant buvo grasinama (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-639/2010). Teisėjų kolegijos vertinimu, esant aukščiau išdėstytoms aplinkybėms, pagrįstai pirmosios instancijos teismas nustatė, kad nukentėjusioji I. D. šį apelianto grasinimą suvokė kaip realų, turėdama pakankamą pagrindą bijoti apelianto.

Dėl apelianto nuteisimo pagal BK 145 straipsnio 1 dalį (2018 m. rugpjūčio 19 d. veika)

22. Apygardos teismo teisėjų kolegija vertina, kad O. T. pagrįstai nuteistas pagal BK 145 straipsnio 1 dalį. Ištyrus įrodymus pirmosios instancijos teisme, liudytojos A. T., nukentėjusiosios I. D. parodymais buvo nustatyta, kad O. T. 2018 m. rugpjūčio 19 d. į butą atvyko netikėtai, iš anksto nepranešęs. Nukentėjusioji, išgirdusi jo balsą, nubėgo ir pasislėpė užsidariusi kambaryje. O. T. atliko aktyvius veiksmus – bandė laužtis, o nukentėjusioji tuo metu laikė kambario duris, nes jose nebuvo spynos. O. T. grasino, kad geruoju jai nesibaigs, kad ji pasigailės. Liudytoja A. T. patvirtino stovėjusi tarp jų, kad O. neitų pas I., nes pastaroji jo bijo. Nukentėjusioji patvirtino, kad grasinimus ji suprato kaip realius, išsigando, t.y. grasinimai jai sukėlė pakankamą pagrindą manyti, jog bus realiai įgyvendinti. Nukentėjusiosios tikėjimą grasinimų realumu patvirtina ir tai, kad pastaroji žinojo, jog O. T. agresyvus, nes yra mačiusi jo muštynes su draugu, be to, tik kiek daugiau nei prieš savaitę – rugpjūčio 11 d. jis vartojo smurtą ir grasino nužudyti nukentėjusiąją. Teisėjų kolegijai nekyla abejonių, kad nukentėjusioji pagal grasinimo išraišką ir kitas aplinkybes turėjo pakankamą pagrindą bijoti O. T. pasakyto grasinimo įgyvendinimo.

23. Apygardos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi paminėtų aplinkybių visumą, sprendžia, kad skundo argumentai, jog byloje nėra jokių patikimų nuteistojo O. T. kaltumą padarius 145 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą patvirtinančių įrodymų, kad nuosprendis pagrįstas tik suinteresuotų asmenų parodymais ir neobjektyviais įrodymais, yra nepagrįsti. Priešingai, pirmosios instancijos teismo nuosprendyje faktiniai bylos duomenys buvo tiesiogiai išnagrinėti teisiamajame posėdyje, įvertinti kaip įrodymų visuma, nė vienam iš įrodymų šaltinių neteikiant išskirtinės reikšmės. Teismas apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje, kaip to reikalauja BPK, išdėstė įrodymų vertinimo motyvus ir padarė įrodymais pagrįstas išvadas, kokios faktinės aplinkybės nustatytos byloje. Tokiai pirmosios instancijos teismo išvadai teisėjų kolegija pritaria.

Dėl apelianto nuteisimo pagal BK 233 straipsnio 1 dalį

24. Pagal BK 233 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas, be kita ko, bet kokiu būdu siekė paveikti liudytoją, nukentėjusį asmenį, kad šie ikiteisminio tyrimo metu, teisme duotų melagingus parodymus, išvadas, paaiškinimus.

25. Pirmosios instancijos teismas nenustačius smurto ar kitokios prievartos kvalifikuojančio požymio, perkvalifikavo O. T. veiką iš BK 233 straipsnio 3 dalies į BK 233 straipsnio 1 dalį. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad O. T. rašė trumpąsias žinutes liudytojai A. T. reikalaudamas pasikalbėti su nukentėjusiąja I. D., kad ši atsiimtų 2018 m. rugpjūčio 11 d. pareiškimą ir vertino, kad neteisėtas poveikis nukentėjusiajai buvo daromas siekiant ją priversti duoti melagingus parodymus atsiimant pareiškimą baudžiamojoje byloje. Apeliaciniu skundu nuteistasis nesutinka su tokiu įrodymų vertinimu, teigia, kad BK 233 straipsnio 1 dalyje numatytos veikos nepadarė, nes tyčios paveikti nukentėjusiąją neturėjo, nors rašė trumpąsias žinutes A. T. ir prašė pastarosios pakalbėti su nukentėjusiąja, tačiau niekada nereikalavo, kad nukentėjusioji atsiimtų pareiškimą ar duotų melagingus parodymus. Apelianto kaltę padarius jam inkriminuotą nusikaltimą patvirtina byloje surinktų ir teismo tinkamai ištirtų bei įvertintų įrodymų visuma.

26. Įstatymas draudžia daryti poveikį baudžiamojo proceso dalyviams, tarp jų nukentėjusiajam ir liudytojams. Baudžiamasis procesas prasideda tada, kai priimamas nutarimas pradėti ikiteisminį tyrimą (BPK 171 straipsnis). Asmuo tampa nukentėjusiuoju baudžiamajame procese tada, kai jis tokiu pripažįstamas prokuroro sprendimu (BPK 28 straipsnis).

27. Šioje byloje ikiteisminis tyrimas I. D. 2018 m. rugpjūčio 11 d. pareiškimo pagrindu pradėtas 2018 m. rugpjūčio 11 d. (T. 1., b. l. 1). I. D. pripažinta nukentėjusiąja 2018 m. rugpjūčio 11 d. (T.1., b. l. 25). Trumposios žinutės, tapusios asmens nuteisimo pagal BK 233 straipsnio 1 dalį pagrindu, buvo siunčiamos iš apelianto telefono į liudytojos A. T. telefoną jau po to, kai I. D. parašė pareiškimą, taigi, akivaizdu, kad ir po to, kai ji jau buvo pripažinta nukentėjusiąja. Tiek pareiškimo padavimo data, tiek ir jos pripažinimo nukentėjusiąja data yra ta pati. 2019 m. sausio 24 d. apžiūros protokole užfiksuotas toks žinučių turinys: „kalbėk su..., kad visą melą panaikintų“ (T. 1., b. l. 73-78). Žinučių turinys rodo, kad O. T. kreipiasi į liudytoją A. T. ir prašo pakalbėti su nukentėjusiąja, kad ši atsiimtų pareiškimą. Žinutės turinys yra informatyvus BK 233 straipsnio 1 dalies prasme.

28. Priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, nukentėjusiosios I. D. parodymai atitiko tikrovę. Iš nukentėjusiosios parodymų matyti, jog ji parodė, kad dėl parašyto pareiškimo per A. gavo žinutes nuo apelianto. Tas žinutes matė, jose buvo negražiai vadinama. O. netiesiogiai per žinutes A. prašė, kad ji atsiimtų pareiškimą. Nukentėjusiosios I. D. parodymus patvirtina ir kiti byloje surinkti įrodymai, todėl abejoti nukentėjusiosios parodymų teisingumu nėra pagrindo. Liudytoja A. T. apklausiama ikiteisminio tyrimo metu (parodymai ištirti pirmosios instancijos teisme) nurodė, kad jai O. rašo trumpąsias žinutes, pašydamas pakalbėti su I., kad pastaroji atsiimtų pareiškimą. (T. 1, b. l. 35, 37). Ikiteisminio tyrimo metu A. T. savanoriškai pateikė telefoną Samsung Galaxy J5, (duomenys neskelbtini) (T. 1., b. l. 72), kuris apžiūrėtas (T. 1., b. l. 73), fotolentelėje (T. 1. b. l. 75-78) užfiksuota žinučių turinys atspindintis tarpusavio santykių tarp A. T. ir O. T. aiškinimąsi, kuriuose dėl nukentėjusiosios yra nurodyta: „kalbėk su..., kad visą melą panaikintų“. Teismo posėdžio metu (T. 2, b. l. 6) liudytoja A. T. patvirtino, kad O. prašė jos pakalbėti su I., kad pastaroji meluotų teisme, kad nebuvo sumušimų; žinučių, susijusių su I. buvo daugiau, galimai penkios; jų turinys buvo panašus – prašymas pakalbėti su I., kad „neprieitų“ viskas iki teismo, šios žinutės buvo nemalonios, jas ištrynė. Pats apeliantas skunde nurodo pripažįstantis faktą, kad jis rašė SMS žinutes buvusiai sutuoktinei A. T., prašė pakalbėti su nukentėjusiąja, nes neatitiko tikrovės tai, ką pastaroji dėstė, tačiau niekada neprašė, kad nukentėjusioji meluotų.

29. Teisėjų kolegija laiko, kad O. T. pagrįstai nuteistas pagal BK 233 straipsnio 1 dalį. Baudžiamoji atsakomybė pagal BK 233 straipsnį numatyta už siekimą paveikti nukentėjusįjį, kad šis duotų melagingus parodymus. Teismų praktikoje vertinama, kad paveikti proceso dalyvį, kad jis duotų melagingus parodymus galima tiesiogiai, bet galima prašant ar reikalaujant atsiimti teisėsaugos institucijoms paduotą pareiškimą dėl galbūt padaryto nusikaltimo (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-291/2013). Šiuo atveju apeliantas veikė antruoju būdu. Teisėjų kolegija vertina, kad akivaizdu, jog atsiimant paduotą pareiškimą iš ikiteisminio tyrimo institucijos, kai jau pradėtas ikiteisminis tyrimas, reikėtų nurodyti argumentus ir motyvus, t. y. nurodyti, kad pareiškime nurodytų aplinkybių nebuvo ar jos buvo kitokios. Tai, teismo manymu, yra siekimas, kad nukentėjusioji duotų melagingus parodymus ikiteisminio tyrimo institucijai. Iš tikrųjų viešo kaltinimo bylose paduoto pareiškimo atsiimti negalima. Prasidėjusį baudžiamąjį procesą galima nutraukti tik pakeitus parodymus, t. y. neigiant pareiškime apie padarytą nusikaltimą nurodytas aplinkybes ar kitaip jas interpretuojant.

30. Įgyvendindami teises ir pareigas asmenys turi laikytis įstatymų, gerbti bendro gyvenimo taisykles ir geros moralės principus, veikti sąžiningai, laikytis protingumo ir teisingumo principų, kas šiuo konkrečiu atveju nebuvo padaryta. Apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės, kad trumposios žinutes buvo siunčiamos ne tiesiogiai nukentėjusiajai I. D., o liudytojai A. T., nuteistojo O. T. baudžiamosios atsakomybės dėl nusikalstamo poveikio nukentėjusiajai nešalina. Suaugęs, veiksnus nuteistasis pasirinkdamas tokį elgesį variantą su nukentėjusiąją suprato savo veiksmų pobūdį ir norėjo taip elgtis, t. y. veikė tiesiogine tyčia. Todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad O. T. kaltė pagal BK 233 straipsnio 1 dalį nustatyta tinkamai.

31. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, apeliacinį skundą nagrinėjanti teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas O. T. pagrįstai pripažino kaltu dėl visų jam inkriminuotų nusikaltimų padarymo, taip pat nepažeidė BK 41 straipsnyje įtvirtintų bausme siekiamų tikslų ir BK 54 straipsnyje nustatytų bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, todėl Vilniaus apylinkės teismo 2019 m. balandžio 23 d. nuosprendis paliekamas nepakeistu.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nuteistojo O. T. apeliacinį skundą atmesti.