Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Gražvydo Poškaus,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios S. M., nuteistosios T. B. ir jos atstovės pagal įstatymą T. B. apeliacinius skundus dėl Šiaulių apylinkės teismo Kelmės rūmų 2018 m. balandžio 23 d. nuosprendžio, kuriuo:

S. M. pripažinta kalta padariusi nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau BK) 284 straipsnyje ir nuteista laisvės apribojimo bausme 9 (devyniems) mėnesiams įpareigojant būti namuose nuo 22 val. vakaro iki 6 val. ryto, per 6 (šešis) mėnesius neatlygintinai išdirbti 100 (šimtą) valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis bei tęsti mokslą.

T. B. pripažinta kalta padariusi nusikaltimą, numatytą BK 284 straipsnyje ir nuteista laisvės apribojimo bausme 1 (vieneriems ) metams, įpareigojant pradėti dirbti arba mokytis, būti namuose nuo 22 val. vakaro iki 6 val. ryto ir per 6 (šešis) mėnesius neatlygintinai išdirbti 100 (šimtą) valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis.

Aprašomoji dalis

nustatė:

1. S. M. ir T. B. nuteistos už tai, kad jos 2017 m. spalio 24 d. apie 14 val. 30 min., (duomenys neskelbtini), viešoje vietoje – prie (duomenys neskelbtini) profesinio rengimo centro, S. M. tyčia apie 10 kartų rankomis sudavė E. K. į galvą, o T. B. tyčia vieną kartą įspyrė atsiklaupusiai nukentėjusiajai E. K. į kaklo – pasmakrės sritį, tuo padarė E. K. odos nubrozdinimą smakro projekcijoje, t. y. nežymų sveikatos sutrikdymą ir grasino nukentėjusiajai ją supjaustyti, galvą sukišti į „rūkalinę“ bei sukišti į konteinerį, padegti, tuo bendrais įžūliais veiksmais T. B. ir S. M. demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai bei sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką.

4. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistųjų S. M., T. B. gynėjai prašė apeliacinius skundus tenkinti, prokuroras prašė apeliacinius skundus atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistųjų S. M. ir T. B. ir jos atstovės pagal įstatymą T. B. apeliaciniai skundai atmestini

5. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose.

6.1. Nuteistoji S. M. apeliaciniame skunde neginčija kaltės dėl padarytos nusikalstamos veikos ir jos kvalifikacijos, kelia tik bausmės individualizavimo klausimą, t. y. mano, jog jai paskirta per griežta laisvės apribojimo bausmės trukmė. Tačiau apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs apeliacinį skundą, skundžiamą teismo nuosprendį bei baudžiamąją bylą, konstatuoja, kad apylinkės teismas teisingai parinko bausmės rūšį bei nustatė jos dydį. Teisėjų kolegija neturi pagrindo keisti apylinkės teismo sprendimą ir švelninti skundžiamu teismo nuosprendžiu paskirtą bausmę.

6.2. Pažymėtina, kad bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo apkaltinamuoju nuosprendžiu asmeniui, padariusiam nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, apribojant nuteistojo teises ir laisves. Kiekvienas nusikaltęs asmuo turi teisę į teisingą bausmę, todėl vertinant konkrečios bylos aplinkybes, teismui privalu atsižvelgti ne tik į tai, kad skiriama bausmė formaliai atitiktų įstatymo reikalavimus, bet ir į nuostatas, skirtas bausmei individualizuoti, taip pat nuostatas, įtvirtinančias teisingumo principo viršenybę.

6.3. Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, kurie yra viena iš svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų, yra įtvirtinti BK 54 straipsnyje. Sutinkamai su komentuojamo straipsnio nuostatomis, teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Skirdamas bausmę už padarytą nusikalstamą veiką, teismas atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; nusikalstamos veikos stadiją; kaltininko asmenybę; asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Įvertina ir tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, detaliai išanalizuodamas kiekvienos aplinkybės (atsakomybę lengvinančios ar sunkinančios) reikšmę. Ir tik įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį bei tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, teismas motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuojamą nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1 ir 2 dalys). Be aptartų esminių bausmės skyrimo pagrindų, tinkamas kaltininko asmenybės įvertinas neabejotinai taip pat yra svarbi teisingos bausmės parinkimo sąlyga. Vertindamas kaltininko asmenybės pavojingumą ir rinkdamas bausmės rūšį bei dydį, teismas turi ypač atidžiai ištirti, ar nusikaltimas padarytas atsitiktinai, dėl kitų asmenų įtakos arba nepalankiai susiklosčius aplinkybėms, ar kaltininko antivisuomeninės nuostatos jau buvo susiformavusios iki nusikalstamo poelgio ir nusikaltimas buvo tik loginis kaltininko gyvenimo būdo bei jo ankstesnio elgesio padarinys. Atsižvelgiant į tai, kad analizuojamos nusikalstamos veikos padarymo metu S. M. buvo nepilnametė, atsižvelgtina ir į BK 91 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas bausmės skyrimui nepilnamečiams reikšmingas aplinkybes: nepilnamečio gyvenimo ir auklėjimo sąlygas; nepilnamečio sveikatos būklę ir socialinę brandą; anksčiau taikytas poveikio priemones ir jų veiksmingumą; nepilnamečio elgesį po nusikalstamos veikos padarymo.

6.3.1. Aptarto teisinio reguliavimo kontekste vertinant skundžiamo pirmosios instancijos teismo nuosprendžio turinį, matyti, kad, skirdamas bausmę S. M., apylinkės teismas atsižvelgė į padarytų nusikalstamų veikų pobūdį, pavojingumo laipsnį, nusikaltimo padarymo motyvus ir tikslus, kaltės formą ir laipsnį, įvertino ir S. M. asmenybę, konstatuodamas, kad mokymo įstaigos ji iš esmės charakterizuojama neigiamai (be pateisinamos priežasties praleidžia pamokas), praeityje neteista, administracine tvarka nebausta. Visumos šių aplinkybių pagrindu, už nusikalstamos veikos, numatytos BK 284 straipsnyje, pirmosios instancijos teismas S. M. skyrė laisvės apribojimo bausmę, jos trukmę, atsižvelgiant į paminėtas aplinkybes, nustatydamas mažesnę nei bausmės vidurkis. Taigi pirmosios instancijos teismas BK nuostatų, reglamentuojančių bausmės skyrimą, nepažeidė, todėl nėra pagrindo manyti, jog apeliantei S. M. paskirta per griežta laisvės apribojimo bausmės trukmė.

6.4. Švelninti nuteistajai paskirtą bausmę, įvertinus apeliaciniame skunde akcentuojamą nuteistosios amžių bei tai, kad ji planuoja tęsti mokslą, pažada tinkamai elgtis ir sąžiningai vykdyti teismo įpareigojimus, teisėjų kolegijos vertinimu, pagrindo taip pat nėra dėl anksčiau išdėstytų aplinkybių, kurios nepaneigia jai paskirtos bausmės pagrįstumo.

7. Dėl nuteistosios T. B. ir jos atstovės pagal įstatymą T. B. apeliacinio skundo

7.1. Apeliaciniame skunde nuteistoji T. B. savo kaltės dėl padaryto nusikaltimo neginčija, prašo ją atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės, nurodo, kad kaltę pripažįsta ir nuoširdžiai gailisi, susitaikė su nukentėjusiąja.

7.2. Pagal BK 93 straipsnį teismas gali atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės, nutraukti baudžiamąją bylą ir taikyti auklėjamojo pobūdžio priemones, esant šiame įstatyme numatytoms būtinoms sąlygoms ir bent vienai alternatyviai. T. B. byloje nustatytos aplinkybės atitinka būtinąsias BK 93 straipsnyje įtvirtintas atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės sąlygas: ji padarė nesunkų tyčinį nusikaltimą būdama nepilnametė, nusikalto pirmą kartą. T. B. skunde nurodo, kad susitaikė su nukentėjusiąja, jos atsiprašė.

7.2.1. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad net ir tuo atveju, kai byloje nustatomos visos sąlygos, būtinos BK 93 straipsnio nuostatų taikymui, sprendimo atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės priėmimas yra teismo teisė, o ne pareiga. Nors baudžiamajame įstatyme nėra imperatyvaus reikalavimo, tačiau kiekvieną kartą, kai pirmą kartą nusikaltusio nepilnamečio padarytos veikos pavojingumas, konkrečios veikos padarymo aplinkybės, asmenybė ir jo elgesys po nusikalstamos veikos padarymo atitinka BK 93 straipsnio 1 dalies sąlygas, teismas privalėtų svarstyti ar yra pakankamas pagrindas manyti, kad kaltinamojo nubaudimas ir siekimas teigiamų nepilnamečio elgesio pokyčių ateityje yra galimas be kriminalinės bausmės skyrimo. Toks reikalavimas kildinamas iš nepilnamečių baudžiamosios atsakomybės ypatumų paskirties (kasacinė nutartis Nr. 2K-472/2009). Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas klausimo dėl T. B. atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės nesvarstė.

7.3. Teisėjų kolegijai nustačiusi, kad T. B. atitinka būtinas BK 93 straipsnyje numatytas sąlygas, mano, kad BK 93 straipsnio nuostatos nuteistajai netaikytinos darant išvadą, kad be kriminalinės bausmės negalima tikėtis teigiamų nuteistosios elgesio pokyčių. Ši išvada grindžiama byloje ištirtų įrodymų visuma ir pirmosios instancijos teismo nustatytomis aplinkybėmis, apibūdinančiomis veikos padarymo aplinkybes, nuteistosios asmenybę, jos elgesį nusikaltimo padarymo metu ir po jo. Bylos duomenimis nustatyta, kad T. B. net nepažinodama nukentėjusiosios - jų nesiejo jokie asmeniniai santykiai, ar nesutarimai, viešoje vietoje pašalinių asmenų akivaizdoje spyrė nukentėjusiajai į pasmakrės - kaklo sritį, tuo padarydama nukentėjusiajai E. K. nežymų sveikatos sutrikdymą bei jai grasino, kas suponuoja išvadą, jog T. B. savo įžūliais veiksmais siekė pažeminti nukentėjusiąją. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad ikiteisminio tyrimo metu savo kaltės dėl jai inkriminuotos nusikalstamos veikos T. B. nepripažino, įvykio aplinkybes aiškino iš sau palankios pusės, teigdama, kad norėjo išvengti atsakomybės. Teisiamojo posėdžio metu kaltę pripažino iš dalies, t. y. pripažino, jog spyrė nukentėjusiajai E. K. į kaklą, tačiau dėl nukentėjusiajai išsakytų grasinimų, T. B. paaiškino, jog E. K. tikrai negrasino. Apylinkės teisme T. B. atsakomybę lengvinančių aplinkybių nustatyta nebuvo. Tai, kad apeliaciniame skunde T. B. pareiškė, jog kaltę pripažįsta, labai gailisi, atsiprašė nukentėjusiosios ir su ja susitaikė, pažada daugiau nebenusikalsti, mokytis, laikytis įstatymų, lankytis pas psichologą, teisėjų kolegijos vertinimu, įrodo tik nuteistosios bandymą išvengti baudžiamosios atsakomybės (šiuo atveju teistumo). T. B. skirta bausmė – 1 metų laisvės apribojimas, įpareigojant per nurodytą laikotarpį pradėti dirbti arba mokytis, būti namuose nuo 22 val. vakaro iki 6 val. ryto ir per 6 mėnesius neatlygintinai išdirbti 100 valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis, teisėjų kolegijos vertinimu, nėra per griežta, atitinka teisingumo, protingumo ir proporcingumo principus bei bausmės paskirtį.

7.4. Remiantis tuo, kas išdėstyta, daroma išvada, kad skundžiamas nuosprendis yra teisėtas bei pagrįstas, naikinti ar keisti jį nuteistosios T. B. ir jos atstovės pagal įstatymą T. B. apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistosios S. M., nuteistosios T. B. ir jos atstovės pagal įstatymą T. B. apeliacinius skundus atmesti.