Kauno apygardos teismo nutartis, 1A-491-928/2025

Teismas: Kauno apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2025-11-12
Bylos Nr.: 1A-491-928/2025
Teisminio proceso Nr.: 1-01-1-16685-2024-7
Bylos rūšis: baudžiamoji byla

Teisėjai: Aušra Vingilė, Lina Lesinskienė, Odeta Gruodienė
Kaltinamasis: G. M.
Nukentėjusysis: A. J., Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros
Advokatai: Vitalija Smolenskienė

Kategorijos

Baudžiamoji byla Nr. 1A-491-928/2025Teisminio proceso Nr. 1-01-1-16685-2024-7Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.4.5.1; 2.1.15.3.3.1; 2.4.2.1; 2.4.6.1; 2.4.7 (S)

KAUNO APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2025 m. lapkričio 12 d.Kaunas

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Odetos Gruodienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Linos Lesinskienės ir Aušros Vingilės,

sekretoriaujant Rolandai Bučmienei, Aidai Gaučienei,dalyvaujant prokurorei Jurgitai Česienei,išteisintajam G. M., jo gynėjai advokatei Vitalijai Smolenskienei,nukentėjusiajam A. J.,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiojo A. J. ir Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros pirmojo skyriaus prokurorės Jurgitos Česienės apeliacinius skundus dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų Kaišiadoryse 2025 m. birželio 12 d. nuosprendžio, kuriuo G. M. dėl kaltinimų pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 139 straipsnio 1 dalį išteisintas, kadangi nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Baudžiamoji byla Nr. 1-673-753/2025 G. M. atžvilgiu nutraukta.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

1. G. M. buvo kaltinamas padaręs nusikaltimą, numatytą BK 139 straipsnio 1 dalyje, t. y. kad dėl neatsargumo nesunkiai sužalojo žmogų, o būtent: būdamas šuns, vardu F., savininku, pažeisdamas 1997 m. lapkričio 6 d. Lietuvos Respublikos gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatymo Nr. VIII-500 20 straipsnio 2 dalies 3 punktą bei 2015 m. gegužės 28 d. Kaišiadorių rajono savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymu Nr. V1-540 patvirtintų Gyvūnų laikymo Kaišiadorių rajono savivaldybės teritorijos gyvenamosiose vietovėse taisyklių 13, 22.4 punktų reikalavimus, pagal kuriuos gyvūnų auginimas ir laikymas turi nekelti grėsmės žmonių ramybei, sveikatai, gyvybei, nuosavybei, nepažeisti kitų asmenų teisių ir interesų, nesiėmė visų būtinų priemonių ir neužtikrino, kad jam priklausantis šuo, kuris uždaroje žemės valdoje gali būti laikomas nepririštas, jei užtikrinama, kad šuo iš jos neišbėgs, tai yra laikomas saugiai ir nekeltų grėsmės žmonių ramybei, sveikatai, gyvybei, nuosavybei, nepažeistų kitų asmenų teisių ir interesų, 2024 m. kovo 29 d. apie 12.20 val., šuo, vardu F., išbėgęs iš namo teritorijos, ties pastatu Nr. (duomenys neskelbtini), užpuolė A. J. šunį, kuris buvo prisegtas prie pavadėlio, o pastarajam ginant savo augintinį, jį apkandžiojo, padarydamas A. J. dešinės rankos V, IV pirštų odos kąstines žaizdas ir taip dėl šių sužalojimų buvo nesunkiai sutrikdyta nukentėjusiojo sveikata.

2. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, konstatavo, kad šioje nagrinėjamoje byloje abejonių pašalinti nepavyko (nėra neabejotinų įrodymų nei, kad kaltinamojo G. M. vokiečių aviganis šuo F. įvykio metu buvo savo kieme, nei kad įvykio metu, būtent kaltinamojo G. M. šuo F., buvo išbėgęs į gatvę ir apkandžiojo nukentėjusįjį A. J.. Tuo labiau, kad jau po įvykio laukiant policijos ir greitosios pagalbos buvo nufilmuotas laisvai gatve lakstantis šuo, tačiau neabejotinai tuo pačiu metu kaltinamojo G. M. šuo F. ramiai gulėjo savo kieme, ką patvirtina vaizdo įrašas. Byloje nesant kitų pagrindžiančių įrodymų dėl kaltinamajam G. M. inkriminuotos nusikalstamos veikos, numatytos BK 139 straipsnio 1 dalyje padarymo, visos abejonės aiškintos kaltinamojo G. M. naudai ir jo atžvilgiu priimtas išteisinamasis nuosprendis, neįrodžius, kad jis dėl neatsargumo nesunkiai sužalojo žmogų.

II. Apeliacinių skundų, atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai bei proceso dalyvių prašymai

3. Apeliaciniame skunde nukentėjusysis A. J. prašo: 1) pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą; 2) peržiūrėti bylos metu surinktus duomenis iš naujo ir objektyviai įvertinti visus byloje esančius įrodymus užtikrinant proceso dalyvių teises pagal Baudžiamojo proceso kodeksą.

3.1. Skunde nurodo, kad apylinkės teismas nepagrįstai diskredituoja policijos pareigūnų parodymus, nebuvo įvertintas šių parodymų objektyvumas. Įvykio metu pirminius veiksmus atlikę policijos pareigūnai teisme tiksliai nurodė, jog į kaimyno G. M. kiemą, pro pravirus vartelius, įvarė nukentėjusį bei jo augintinį apkandžiojusį aviganio veislės šunį.

3.2. Kritiškai vertina G. M. pateiktą Baltijos kinologo centro vadovo V. G. vertinimą, jog aviganio veislės šuo yra „neagresyvus“. Šis kinologas nebuvo paskirtas teismo kaip nepriklausomas ekspertas ir pateikė tik bendro pobūdžio nuomonę apie kaltinamojo aviganio šuns savybes.

3.3. Pažymėjo, kad Kauno apylinkės teismas atsisakė išreikalauti G. M. dukros S. Š. bei žento V. Š. darbo grafikus, tokiu būdu surenkant realius, dokumentais pagrįstus įrodymus, kurie patvirtintų arba paneigtų S. Š. bei V. Š. liudijimo metu nurodytą aplinkybę, kad įvykio metu, jie buvo namuose, adresu (duomenys neskelbtini). Toks teismo sprendimas pažeidžia Baudžiamojo proceso kodekso 20 straipsnio 5 dalį, kurioje teisėjas įpareigojamas išsamiai ir nešališkai išnagrinėti visas bylos aplinkybes.

3.4. Atkreipė dėmesį, kad G. M. į bylą pateikė vaizdo stebėjimo kamerų medžiagą, kuri nėra vientisa, yra išskaidyta atkarpomis, nėra galimybės nuosekliai atkurti įvykio eigos, turinyje nėra matoma nei įvykio vieta, nei kaltinamojo kiemo vartų vaizdas. Be to, vaizdo stebėjimo kamerų įrašuose nematyti V. Š., kuris byloje liudijo, jog visą laiką įvykio metu buvo namuose ir takso veislės šuo visada buvo kartu su juo kambaryje. Kaltinamojo pateiktuose vaizdo stebėjimo kamerų įrašuose aiškiai matyti, kad minėtas takso veislės šuo visada yra kieme, o V. Š. nė karto, nei viename iš pateiktų vaizdo stebėjimo kamerų įrašų, nepasirodo kiemo teritorijoje net ir tada, kai įvykio metu ir po jo turėjo būti girdimas triukšmas, matomos atvykusios tarnybos. Kaltinamojo naudai liudiję asmenys buvo tik jo šeimos nariai, todėl jų parodymai negali būti laikomi objektyviais ir nešališkais. Tai suinteresuoti asmenys, kurių tikėtinas tikslas - padėti išvengti atsakomybės artimajam, ypač kai jų parodymai galimai prieštarauja objektyviems įrodymams (pvz., vaizdo įrašams, policijos pareigūnų liudijimams). Tuo tarpu liudytojas V. K. yra nesuinteresuotas baudžiamosios bylos baigtimi, kurio nesieja jokie santykiai nei su išteisintuoju, nei su nukentėjusiuoju, šis įvykio metu buvo praeivis, kuris tiek administracinės teisenos, tiek ikiteisminio tyrimo metu, pateikė vienodus, nuoseklius parodymus apie įvykio aplinkybes. Nuo įvykio dienos, iki V. K. liudijimo teisme, praėjo dešimt mėnesių, vertinant liudytojo garbų amžių, atminties selektyvumą, natūralu, jog šis negali išlaikyti atmintyje detaliai visų su įvykiu susijusių aplinkybių, tačiau tai nereiškia, jog šio parodymai turėtų būti vertinami kaip nenuoseklūs ir prieštaringi.

3.5. Teigia, kad teisminiam procesui vadovavusi teisėja neužtikrino nukentėjusiojo teisių dalyvauti byloje ir aktyviai ginti savo interesus (retai buvo suteikiama teisė pasisakyti, pateikti papildomus argumentus ar užduoti klausimus). Sistemiškas nukentėjusio iniciatyvos, galinčios paneigti kaltinamojo dėstomas aplinkybes, atmetinėjimas, rodo, kad teisėja šališkai rėmėsi tik kaltinamojo bei jį palaikančių šeimos narių parodymais bei neužtikrino rungimosi principo.

3.6. Nesutinka su teismo išvada, kad skambinant bendruoju pagalbos numeriu „112“, ir šiems nupasakojant įvykio aplinkybes, paminėjimas, jog nukentėjusysis yra policijos pareigūnas, reiškia tarnybinės padėties piktnaudžiavimą. Šias aplinkybes nurodė tik dėl to, kad atsispindėtų registruoto įvykio informaciniame lauke, kaip pateisinama priežastis dėl negalėjimo atvykti į darbą. Kadangi nebuvo tikras, kad įvykio dieną po pietų galės vykti į tarnybą dėl patirtų sužalojimų. Taip pat papildomai skambino bendruoju pagalbos numeriu, kadangi ilgai į įvykio vietą neatvyko specialiosios tarnybos. Informavo (duomenys neskelbtini) policijos komisariato viršininką, kad (duomenys neskelbtini) gatvėje, laksto agresyvus aviganio veislės šuo, kuris sužalojo ne tik apelianto augintinį, bet ir jį patį, paprašė pagal galimybę kuo greičiau atsiųsti pajėgas.

3.7. Pažymi, kad proceso pabaigoje nebuvo suteikta teisė pasisakyti baigiamojoje kalboje, nors yra pripažintas nukentėjusiuoju. Tokiu būdu buvo pažeista teisė aktyviai dalyvauti baigiamojoje proceso stadijoje ir išsakyti savo poziciją dėl bylos esmės, įrodymų vertinimo bei kaltinamojo atsakomybės.

Atsiliepimas

4. Apeliaciniu skundu Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros pirmojo skyriaus prokurorė Jurgita Česienė prašo panaikinti 2025 m. birželio 12 d. Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų Kaišiadoryse nuosprendį bei priimti naują apkaltinamąjį nuosprendį, kuriuo: 1) pripažinti G. M. kaltu padarius nusikaltimą, numatytą BK 139 straipsnio 1 dalyje ir skirti jam 30 MGL (1500 eurų) dydžio baudą; 2) tenkinti nukentėjusiojo A. J. civilinį ieškinį dėl 192,21 eurų turtinės ir 3000 eurų dydžio neturtinės žalos atlyginimo; 3) tenkinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus civilinį ieškinį dėl 537,04 Eur turtinės žalos atlyginimo. Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Šalies argumentai

4.1. Skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis dėl išteisinimo yra neteisėtas ir nepagrįstas, kadangi teismo išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių, todėl nuosprendis naikintinas ir priimtinas naujas nuosprendis (BPK 329 straipsnio 2 punktas). Nors bylos aplinkybės liudija apie tai, kad nusikalstamos veikos padarymo aplinkybės buvo ištirtos išsamiai ir nešališkai, tačiau teismas netinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, jų visumos nepagrįstai nevertino bendrame bylos duomenų kontekste, nelygino tarpusavyje, todėl pažeisdamas BPK 20 straipsnio nuostatas G. M. nepagrįstai išteisino. Šiuo atveju teismas išteisinamąjį nuosprendį pagrindė spėliojimais ir prielaidomis, skirdamas išimtinai didelį dėmesį kaltinamojo G. M. versijai bei jo pateiktų įrodomųjų duomenų nagrinėjimui (vaizdo įrašų medžiagos, specialisto - Baltijos kinologijos centro vadovo V. G. išvadai ir parodymams apie kaltinamajam priklausančio šuns elgsenos vertinimą), šių duomenų nevertino kitų G. M. kaltę akivaizdžiai patvirtinančių duomenų kontekste, šališkai vertino policijos pareigūnų parodymus ir atliktas funkcijas, dėl ko, remiantis prielaidomis, laikėsi neginčijamos pozicijos, kad nukentėjusįjį galėjo sužaloti kitas, ne G. M. priklausantis šuo vokiečių aviganis F..

4.2. Tai, kad nukentėjusiojo A. J. sveikatai neigiamus padarinius sukėlė būtent G. M. šuns veiksmai patvirtina nuoseklūs nukentėjusiojo A. J. parodymai duoti tiek administracinės medžiagos pradėjimo, tiek ikiteisminio tyrimo, tiek teisminio nagrinėjimo metu, pastarojo parodymų patikrinimo vietoje užfiksuoti duomenys, bendrojo pagalbos centro užfiksuoti duomenys, liudytojų K. J., J. B., V. K., policijos pareigūnų R. J., L. Š., (duomenys neskelbtini) seniūnės E. G. parodymai, liudytojo L. Š. parodymų patikrinimo vietoje užfiksuoti duomenys, įvykio vietos apžiūros protokole užfiksuoti duomenys, kaltinamojo G. M. pateiktų vaizdo įrašų medžiaga ir kiti bylos duomenys.

4.3. Prokurorės vertinimu, nėra pagrindo abejoti, kad G. M. šuo įvykio metu, t. y. 2024 m. kovo 29 d., apie 12.20 val. iš nuosavo namo kiemo buvo išbėgęs į gatvę ir sužalojo nukentėjusįjį. Nukentėjusysis tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisminio nagrinėjimo metu nuosekliai parodė, kad 2024 m. kovo 29 d., apie 12.20 val. su savo augintiniu Pekino veislės šuniuku, kuris buvo pririštas prie pavadėlio, (duomenys neskelbtini), netoli savo namų, stovėdamas pagrindinėje gatvėje ant šaligatvio, šnekučiavosi su pažįstamu J. B., kai išgirdo, kad cypia jo šuo ir atsigręžęs pamatė, kad kaimyno G. M. vokiečių aviganio veislės šuo yra apžiojęs jo šuns sprandą, jį kandžiojo ir draskė. Jis nieko nelaukęs puolė ginti savo augintinį ir traukiant jį iš kaimyno šuns nasrų, pastarasis jam įkando į dešinės rankos plaštaką. Nurodo iš karto pažinęs, jog tai yra kaimyno G. M. šuo, kadangi jį mato kas dieną. Atpažino iš išvaizdos, jo specifinio lojimo. Iš karto po to, kaimyno šuo sugrįžo į savo namų kiemą. Kol atvyko policijos pareigūnai, šuo tai išbėgdavo į gatvę, tai vėl sugrįždavo į kiemą. Iš bylos duomenų matyti, kad kaltinamasis G. M., gyvenantis adresu (duomenys neskelbtini) ir nukentėjusysis A. J., gyvenantis (duomenys neskelbtini) yra ilgamečiai kaimynai, kaltinamasis neneigia, kad augina vokiečių aviganių veislės šunį vardu F., kuris yra maždaug 3-4 metų amžiaus, todėl pagrindo abejoti A. J. parodymais ir galimybe atpažinti bei tiksliai įvardinti, kad jį užpuolęs šuo priklauso kaimynui, gyvenančiam gretimame name, nėra pagrindo, atsižvelgiant ir į tai, jog duomenų byloje, kad (duomenys neskelbtini), yra daugiau gyventojų, auginančių Vokiečių aviganio veislės šunis, nėra.

4.4. A. J. parodymus patvirtina ir kiti bylos duomenys - asmuo, iš karto po įvykio paskambino bendruoju pagalbos telefonu, o pokalbio metu tiksliai nurodė, kad buvo sukandžiotas kaimynų iš (duomenys neskelbtini) namo „vilkinio šuns“. Parodymus apie šuns išbėgimus į gatvę po sukandžiojimo patvirtina nukentėjusiojo pakartotinis skambutis bendruoju pagalbos telefonu, kurio metu jis paaiškina, kad tas pats jį užpuolęs šuo dabar puola kitus žmones, laksto po kelią, puolė su dviračiu važiuojantį asmenį. Būtent tokias nurodomas A. J. aplinkybes patvirtina ir sekantys bylos duomenys - liudytojo V. K. teisminio nagrinėjimo metu duoti parodymai apie tai, kad įvykio dieną pastarasis važiavo į parduotuvę (duomenys neskelbtini) gatve, (duomenys neskelbtini), kai gatvėje pamatė palaidą „vilkšunį“, kurio išsigando, nulipo nuo dviračio. Kai šuo įbėgo į namo Nr. (duomenys neskelbtini) namų kiemą pro vartelius, tik tada pasistūmęs dviratį iki sekančio namo ir patikrinęs, ar šuo nesivys, pravažiavo. Be šių nurodytų aplinkybių, ikiteisminio tyrimo metu V. K. parodė, jog yra garantuotas, kad įvykio dieną gatvėje matytas šuo priklauso A. kaimynui vardu G., kadangi šunį mato ne pirmą kartą lakstantį gatvėje.

4.5. Liudytojas J. B. patvirtino sukandžiojimo faktą, ir nors nežinojo, kam priklauso šuo, tačiau A. J. jam pasakė, kad šuo kaimyno. Nukentėjusysis apie kaimyno šuns užpuolimo aplinkybes, vos tik po įvykio, dar neatvykus medikams, mobiliuoju telefonu papasakojo ir sūnui K. J., kuris apklaustas kaip liudytojas patvirtino tikslias nukentėjusiojo užpuolusio šuns priklausomybės atpažinimo aplinkybes. Be kita ko, A. J. nurodomas aplinkybes patvirtina ir parodymų patikrinimo metu gauti duomenys. Teismas, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį G. M. atžvilgiu, šios nuoseklios įrodymų grandinės nevertino.

4.6. Mano, jog nepagrįstai teismas įvertino nesuinteresuoto bylos baigtimi liudytojo V. K. parodymus kaip nenuosekliais ir prieštaringais. Teismo vertinimu „ikiteisminio tyrimo metu pastarasis parodė, kad pravažiuodamas dviračiu matė pažįstamą A. J. ir prie jo pribėgantį vilkšunį, o teisme jau parodė, kad teko nulipti nuo dviračio ir prasivaryti, nes pamatęs vilkšunį išsigando. Be to, pats liudytojas V. K. duodamas parodymus sakė, kad pats įvykio nematė, o tik girdėjo iš A. J., kad čia kaimynų šuo jį ir jo šunį sukandžiojo. Visgi, prokuroro nuomone, V. K. parodymai tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisminio nagrinėjimo metu nėra prieštaraujantys, o priešingai, papildantys vieni kitus - V. K. nuo pat pradžių tvirtino nematęs sužalojimo aplinkybių, tačiau patvirtino, kad tiksliai žino, kieno šunį įvykio dieną matė gatvėje – A. kaimyno G., nors apie sužalojimo faktą sužinojo iš paties nukentėjusiojo, taigi teismas, vertindamas šio liudytojo parodymus prieštarauja savo paties motyvams dėl abejonės, kieno šuo sutrikdė nukentėjusiojo sveikatą, nors būtent V. K. parodė, kad yra garantuotas įvykio dieną matyto šuns priklausomybe ir gatvėje jį mato ne pirmą kartą. Nors ikiteisminio tyrimo metu V. K. nenurodė išsigandęs šuns ir nulipęs nuo dviračio, tačiau akivaizdu, kad apklausiamas galėjo nurodyti ne visas svarbias tyrimui aplinkybes, o akcentavo būtent įvykio žinojimo faktą, matyto šuns priklausomybę ir šuns individualius požymius, todėl konstatuotina, kad teisminio nagrinėjimo metu liudytojo nurodytos išsamesnės aplinkybės apie įvykio dieną netolygu liudytojo parodymų laikymu nenuosekliais.

4.7. Vieną iš pagrindinių argumentų, kad nukentėjusįjį galėjo sužaloti kitas, ne G. M. priklausantis šuo, kadangi (duomenys neskelbtini) yra ne vienas vokiečių aviganių veislės šuo, teismas pagrindžia liudytojo J. B. parodymais. Tokia teismo pozicija ir vertinimas paremtas vidiniu įsitikinimu, akivaizdžiai prieštarauja bylos duomenims. Būtent liudytojas J. B. parodė, jog tiksliai nežino, kam priklausantis šuo užpuolė A. J., kadangi tokių šunų (duomenys neskelbtini) yra daug, tačiau jie yra vedžiojami. Tokios liudytojo nurodytos aplinkybės netolygu aplinkybei, jog asmuo dažnai, ar apskritai mato miestelyje bėgiojančius tokios pačios veislės šunis be šeimininkų.

4.8. Be to, teismas, vertindamas įrodymus, itin didelį dėmesį skyrė kaltinamojo G. M. pateiktai vaizdo įrašo medžiagai. Teismas pažymi, jog „ Vaizdo įraše RecM0l DST2024-03-29_122033_122117_6D28818_174204A.mp4 darytame 2024 m. kovo 29 d. 12.20 val., jo trukmė 44 s. Įrašo pradžioje šunų nematyti, vaizdo įrašo 20 sekundę į kameros vaizdo lauką įbėga vokiečių aviganis, akimirką pastovi kieme ir nubėga, išbėgdamas iš kameros vaizdo lauko. Vaizdo įraše RecS0l_DST20240329_122151_122229_3914818_lC8316.mp4, darytame 2024 m. kovo 29 d. 12.21 val., jo trukmė 40 s. Įraše šunų nematyti vaizdo kameros filmavimo lauke, girdėti tik šuns lojimas. Vaizdo įraše RecS01_DST20240329_122519_122613_3914818_2710EE.mp4 darytame 2024 nu kovo 29 d. 12.25 val., jo trukmė 57 s. Įraše šunų nematyti vaizdo kameros filmavimo lauke, girdėti tik šuns lojimas. Vaizdo įraše RecS0l_DST20240329_122605_122645_3914818_1C713l.mp4 darytame 2024 nu kovo 29 d. 12.26 val., jo trukmė 40 s. Kieme šunų nematyti, girdisi fone šunų lojimas, vaizdo įrašo 10-11 sekundę gana greitai keliu ar šaligatviu pravažiuoja dviratininkas. Vaizdo įraše RecM0l_DST2024-03-29_1232B1_123307_6D28818_1373213.mp4 darytame 2024 m. kovo 29 d. 12.32 val., jo trukmė 37 s. Įrašo pradžioje šunų nematyti, vaizdo įrašo 11 sekundę matyti, kaip nuo vartų pusės į vaizdo kameros filmavimo lauką greitai įbėga į vokiečių aviganį panašus šuo ir nubėga už vaizdo kameros filmavimo lauko, paskui jį nubėga iš už ūkinio pastato atbėgęs mažesnis šuo, girdisi jų lojimas. Teismas atkreipia dėmesį, kad byloje pateikti šie aukščiau paminėti vaizdo įrašai, kurie fiksuoja vaizdą maždaug įvykio metu, t y. kelios minutės iki įvykio (maždaug 12.20 val.) ir kelios minutės po to, kai nukentėjusysis paskambino į Bendrąjį pagalbos centrą (12.27 val.). Iš šių vaizdo įrašų matyti, kad filmuojama tik dalis kiemo ir didieji vartai, šunys tai ateina ar atbėga, tai išeina ar išbėga iš kameros filmavimo lauko, girdisi jų lojimas, tačiau kadangi filmuojama tik dalis kiemo ir nesimato kitos dalies kiemo bei mažųjų vartelių, nėra aišku, kur šunys yra, ar už vartų gatvėje, ar už namo, ar už ūkinio pastato, taip pat neaišku, ar varteliai yra atidaryti ar uždaryti.

4.9. Teismas iš vaizdo įrašų negali padaryti neabejotinos išvados, kad G. M. šuo vokiečių aviganis F. įvykio metu buvo gatvėje, kaip ir negali padaryti neabejotinos išvados, kad šuo F. buvo kieme. Akivaizdu, jog teismo pozicija neabejotinai išvadai dėl G. M. šuns įvykio metu buvimo gatvėje ir sprendimo motyvai neatitinka nustatytų vaizdo kameros duomenų turinio, o jo vertinimas yra nepagrįstas. Būtent šie duomenys įrodo, jog įvykiui aktualiu metu, t. y. nuo 12.20 val. iki tol kaltinamojo kieme užfiksuotas ramiai gulėjęs vokiečių aviganis dingsta iš kameros fiksavimo lauko dvylikai minučių, akivaizdu, pakankamam laiko tarpui, kurio metu įvyko tiriamas įvykis. Tuo pačiu metu (12.26 val.) kameros užfiksuoja ir dviratininko pravažiavimą pro namus, kas vėl gi, nuosekliai susieja kitus bylos faktinius duomenis (V. K. parodymai). Vaizdo įrašų medžiaga atskleidžia, jog G. M. šuo tyrimui aktualiu laikotarpiu neguli vienoje vietoje ramus, priešingai, vokiečių aviganis ir kitas šuo yra neramūs - nuolatos loja, sugrįžę į kiemą nesustoja bėgioti. Vien tai, jog vaizdo kameros nefiksuoja atidarytų vartelių vaizdo vietos bei šuns išbėgimo į gatvę ar užpuolimo momento, nesuponuoja pagrįstos teismo išvados, kad kaltinamojo G. M. šuo yra nesusijęs su kilusiais padariniais, jeigu tai patvirtina bylos duomenų visuma ir logiška įvykių sekos grandinė.

4.10. Vertindamas įrodymus teismas palygina du byloje esančius vaizdo įrašus - nukentėjusiojo pateiktą vaizdo įrašą - 2024 m. kovo 29 d. 12 val. 46 min. 18 sek. (9 sek. trukmės) fiksuotą gatvės vaizdą ir kaltinamojo pateiktą vaizdo įrašą - 2024 m. kovo 29 d., 12 val. 45 min. 24 s. (1 min. 13 sek. trukmės) fiksuotą namų kiemo vaizdą. Iš nukentėjusiojo fiksuoto vaizdo įrašo matyti, kad 12 vai. 46 min. 18 sek. vaizdo įrašo metu, gatvėje laksto vokiečių aviganio šuo, o iš kaltinamojo pateikto vaizdo įrašo matyti, kad 12 val. 45 min. vaizdo įrašo metu į kiemą įbėga vokiečių aviganis ir iki 12 val. 46 min. 38 sek. ramiai guli kieme. Įvertinęs šiuos duomenis teismas konstatavo, jog tuo pačiu metu negali būti vienas ir tas pats šuo dvejuose vietose, t. y. G. M. šuo vokiečių aviganis F. ramiai gulintis savo namų kieme, nufilmuotas vaizdo kameros, tuo pačiu metu vaikščioti laisvas gatvėje ir padarė išvadą, jog 12 val. 46 min. 18 s. lakstė ne kaltinamojo šuo. Šiuo gi atveju, vertinant įrodymų patikimumo klausimą, teismas, du vaizdo įrašus, fiksuotus iš visiškai skirtingo tipo įrenginių, t. y. mobilaus telefono ir stacionarios namų vaizdo kameros, kategoriškai prilygino tam pačiam sekundžių tikslumu atitinkančiam įrašų fiksavimo laikui, neįvertindamas aplinkybės, jog fiksuojamo laiko paklaida skirtinguose įrenginiuose gali skirtis ne tik sekundžių, bet ir minučių skaičiavimo skalėje, atsižvelgiant į tai, kad fiksavimo laikas įrenginiuose gali būti nustatomas skirtingomis opcijomis - pagal internetinį laiko serverį, rankiniu būdu ir sinchronizuojant įrenginio (pvz. mobilaus telefono) laiku. Iš turimų duomenų matyti, kad kaltinamojo šuo namų kiemo kamera užfiksuotas kieme nuo 12 val. 45 min. iki 12 val. 46 min. 38 sek., tačiau iš sekančio vaizdo įrašo apžiūros matyti, kad tas pats šuo į namų kiemą grįžta 12 val. 48 min. (šuns namų kieme nebuvo nuo 12 val. 46 min. 39 sek. preliminariai 1,5 minutės kaltinamojo namų kameros laiku). Šie duomenys ir vėl akivaizdžiai patvirtina, jog šuo aktualiu laikotarpiu negulėjo namų kieme ramus, jis nuolat lodamas išbėgdavo už kameros filmavimo zonos, todėl vien tai, kad vokiečių aviganis užfiksuotas vaizdo kameromis 12 val. 46 min. 38 sek. namų kieme, nesudaro pagrindo teismo pagrįstai išvadai, kad šuns, nukentėjusiojo fiksavimo laiku (12 val. 46 min. 18 sek.), nebuvo gatvėje, todėl tokia teismo išvada yra paremta ne faktiniais duomenimis, o prielaidomis, lyginant byloje surinktų įrodymų visumos prasme ir kelia pagrįstų abejonių. Taigi, šiuo atveju, įvertinus skirtingų įrenginių fiksavimo laiko tikėtiną ir galimą paklaidą (~1 min.), šuns elgsenos požymius nagrinėjamu laikotarpiu, prokuroras konstatuoja, kad būtent G. M. šuo buvo užfiksuotas gatvėje. Pažymėtina ir tai, kad G. M. šuo nukentėjusįjį užpuolė gatvėje apie 12.20 val., todėl šuns buvimo vietos nustatymas 12 val. 46 min. nėra tiesiogiai susijęs su įvykio laiku ir užpuolimo momentu.

4.11. Be kita ko, teismas, grįsdamas motyvą apie skirtingų šunų tikimybę, nepagrįstai vadovavosi suinteresuotos bylos baigtimi šalies (kaltinamojo) pateikta specialisto išvada (Baltijos kinologijos centro vadovo V. G.) apie šuns savybes, kurioje buvo atlikta vokiečių aviganio veislės šuns, gyvenančio (duomenys neskelbtini), apžiūra, testavimas, išanalizavus pateiktą vaizdo įrašo medžiagą, įvertinus šuns elgseną, reagavimą į pašalinius asmenis ir gyvūnus ir kt. Specialisto išvadoje nurodyta, kad išanalizavus vaizdo medžiagoje esančio gyvūno ir G. M. priklausančio šuns judesius, daroma išvada, jog tai gali būti skirtingi gyvūnai. Taip pat nurodyta, jog tirtas šuo yra bailus ir traukiasi nuo pašalinių asmenų, svetimų žmonių neprisileidžia, vengia, nepuola, lodamas traukiasi atgal, neurzgia, klauso namiškių, yra mokytas bendrojo paklusnumo komandų, atvedus į šuns teritoriją pašalinį gyvūną jo nepuola, retkarčiais suloja, tačiau didelio dėmesio nekreipia. Šuo yra be antkaklio. Vertinant išvadoje nurodytus duomenis matyti, kad šuns vertinimas buvo atliktas namų kieme, dalyvaujant jo šeimininkams ir tikėtina nepažįstamam asmeniui (specialistui) bei nepažįstamam nenustatyto tipo ir veislės šuniui, t. y. priešingomis sąlygomis, negu įvyko įvykis - šuo buvo gatvės teritorijoje, namų kieme ar šalia šuns nesant šeimininkų, su akivaizdžiai kaltininko šuniui žinomu asmeniu (ilgamečiu kaimynu) ir jo žinomu šunimi. Nors šuo buvo įvertintas ramaus būdo, vis tik, tai yra gyvūnas, kurio elgesio ir veiksmų skirtingomis aplinkybėmis nuspėti negalima, o realaus šuns, esančio savo namų kieme palyginimas su šuniu, matomu gatvėje vaizdo įraše, negali būti vienareikšmišku įrodymu, jog tai nėra tas pats šuo, atsižvelgiant ir į tai, jog skirtingoje aplinkoje, prie skirtingų aplinkybių, pvz. pamačius agresorių, šuns judesiai ir stovėsena gali skirtis nuo elgsenos namų aplinkoje. Specialistas pažymi, jog ant vaizdo įraše gatvėje matomo šuns kaklo yra antkaklis, tačiau šių duomenų byloje nustatyta nebuvo, peržiūrėjus vaizdo įrašą antkaklio, ant šuns kaklo nematyti. Be to, šuns vertinimas akivaizdžiai prieštarauja byloje esantiems duomenis - iš vaizdo įrašų matyti, kad šuo nėra ramaus būdo ar baikštus, jis įvykiui aktualiu laikotarpiu rodo agresiją ir gynybą (neramiai laksto po namų kiemo teritoriją, iš vaizdo stebėjimo kameros lauko išbėga staigiai, dideliu tempu ir įtemptu korpusu, loja). G. M. priklausančio šuns agresyvų būdą patvirtina ne tik vaizdo stebėjimo kamerų įrašai, bet ir nukentėjusiojo, liudytojų parodymai (pasak V. K., šuo urzgia, puola praeivius, ant jų loja), seniūnijos pateikta informacija apie G. M. laikomo šuns elgesio nusiskundimus. Pažymėjo, kad specialisto išvada yra tik vienas iš įrodymų, kurio vertinimui keliami tie patys BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyti reikalavimai kaip ir kitiems įrodymams. Kaip įrodymą vertinant specialisto išvadą turi būti atsižvelgiama ne tik į turinčias reikšmės nusikalstamai veikai tirti specialisto ar eksperto nustatytas aplinkybes, bet ir į tirtus objektus, naudotus tyrimo metodus. Teismo daromos išvados gali būti pagrindžiamos tokia specialisto išvada, jei šios išvados gali būti patvirtintos ir kitais byloje esančiais įrodymais. Šiuo gi atveju teismas ne tik nepagrįstai sureikšmino ir vadovavosi tikėtina specialisto išvada, paremta tik kaltinamojo gynybine versija, jos neįvertino su byloje esančių įrodymų visuma, neatsižvelgė į šuns vertinimo sąlygas skirtingomis aplinkybėmis, bet ir padarė nepagrįstą prielaidą dėl skirtingų šunų tikimybės, o tai patvirtina, kad teismo išvados nėra pagrįstos tinkamai įvertintais įrodymais.

4.12. Prokurorės nuomone, ne tik aptarti duomenys vienareikšmiškai patvirtina, kad A. J. sužalojo ne kitas, o G. M. šuo, bet ir aplinkybė, kad būtent jam priklausantis vokiečių aviganis sistemiškai vaikštinėja gatvėje be priežiūros. Šią aplinkybę pagrindžia seniūnijos atsakymas apie gautus nusiskundimus G. M. šunimi, liudytojo V. K. parodymai, nukentėjusiojo bei jo sūnaus liudytojo K. J. parodymai apie įvykį, įvykusį prieš savaitę laiko iki tiriamojo įvykio, kai G. M. šuo buvo atbėgęs į nukentėjusiojo kiemą, lojo.

4.13. Pabrėžė, jog teismas be pagrindo nesivadovavo ir nepatikėjo liudytojų L. Š. ir R. J. - policijos pareigūnų parodymais, nors šių liudytojų parodymai bei rašytinė bylos medžiaga papildo vieni kitus ir bendrai su kitais byloje surinktais įrodymais sudaro vieningą medžiagą, neabejotinai patvirtinančią G. M. kaltę dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo. Pareigūnams, reagavusiems į įvykį, žinantiems pirminį pranešimą bei išklausius nukentėjusiojo asmens paaiškinimus, nekilo jokių abejonių, kieno šuo laksto gatvėje, todėl įleisdami gatvėje vaikštinėjantį, agresyvų vokiečių aviganį į namų kiemą pro vartelius ir juos uždarę, neabejotinai pašalino aplinkiniams keliamą pavojaus ir grėsmės šaltinį bei toliau, įvertinę laukiančių įvykių eilės prioritetus, atliko būtinus veiksmus - priėmė pareiškimą ir pradėjo administracinę teiseną. Įvertinus bylos duomenų visumą ir nuoseklumą, matyti, kad pareigūnai savalaikiai atliko privalomus atlikti procesinius veiksmus, t. y. nustatyti šuns savininką ir kt., todėl teismas nepagrįstai vadovavosi, jog šuo galėjo įbėgti į ne savo kiemą, o pareigūnų parodymus sumenkino kitų duomenų apimtyje vien todėl, kad įvykio metu nebuvo nustatinėjamas šuns savininkas. Prokuroro nuomone, nekyla abejonės, jog vokiečių aviganio veislės šuo, visų pirma, pašalinių asmenų raginamas neitų ne į savo kiemą, be to, bylos duomenimis, jokių pranešimų policijos įstaigoje ir bendrajame pagalbos centre apie privačiame kieme esantį uždarytą svetimą agresyvų šunį, registruota nebuvo, kas vienareikšmiškai, vertinant šuns veislės rūšį, būtų įvykę. Pažymėjo, kad nėra jokio pagrindo netikėti pareigūnų parodymais, kadangi jie siejasi tarpusavyje, esminėmis detalėmis sutampa, tiek nukentėjusysis, tiek visi kiti liudytojai iš esmės vienodai aiškino faktines bylos aplinkybes, todėl pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo jais nesivadovauti.

4.14. Policijos pareigūnų duoti parodymai laikytini patikimu įrodymų šaltiniu, kadangi buvo patvirtinti parodymų patikrinimo vietoje metu, kurio metu buvo dar kartą patvirtinta, kad pareigūnai vokiečių aviganio veislės šunį, vaikštantį gatvėje įleido ir uždarė būtent į G. M. namų kiemą, adresu (duomenys neskelbtini), pro vartelius. Tai, kad kaltinamojo namų kieme aktualiu laikotarpiu nebuvo užfiksuota dviejų vokiečių aviganio veislės šunų, dar kartą paneigia teismo motyvą ir abejonę, jog nukentėjusįjį A. J. užpuolė ne G. M., o kitas šuo, kaip ir aplinkybę, jog kaltinamojo šuo nebuvo gatvėje. Taip pat byloje nėra jokių objektyvių duomenų dėl nukentėjusiojo ir šių liudytojų sąsajų bei suinteresuotumo nepagrįstai apkaltinti G. M., todėl netikėti jų parodymais nėra jokio pagrindo. Ir nors teismas kritikuoja L. Š. parodymus dėl kaltinamojo varteliuose įmontuotos rankenos apibūdinimo, vis tik toks pastebėjimas išreikštas palyginus liudytojo parodymus su fotolentelėje Nr. 1 (vietovės apžiūros protokolo priede) užfiksuotu vaizdu, neįvertinus aplinkybės, jog vartelių ir rankenos vaizdas buvo užfiksuotas 2024 m. rugpjūčio 16 d., t. y. praėjus beveik 5 mėnesiams nuo įvykio dienos, kai vartelių rankena, šį kartą tikėtina, saugant šunį nuo pabėgimo iš namų teritorijos, galėjo būti pakeista. Ir vis tik, vartelių rankenos apibūdinimas taip pat nesudaro pagrindo netikėti nesuinteresuoto bylos baigtimi liudytojo, atlikusio privalomas darbines funkcijas, parodymais, kaip ir pagrindo versijai, kad G. M. laisvai kieme lakstantis šuo negalėjo patekti į gatvę.

4.15. Pažymėjo tai, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nukentėjusiojo A. J. veiksmus – prisistatymą policijos pareigūnu, skambutį komisariato viršininkui dėl pernelyg ilgo policijos ekipažo neatvykimo, įvertino kaip piktnaudžiavimą policijos statusu savo asmeniniams interesams. Vis gi, piktnaudžiavimo policijos pareigūno statusu sąvokos etikos kodeksas neapibrėžia. Prokuroro pozicija, prisistatymas policijos pareigūnu bendrojo pagalbos centro darbuotojui tolygu situacijos išgryninimui apie tai, kad pranešėjas sugeba profesine prasme įvertinti tikrąjį specialiųjų tarnybų pagalbos būtinumą, todėl toks prisistatymas dėl savo paties, ar dėl kito asmens sužalojimo, neturi jokių asmeninės naudos požymių, vertinant ir tai, jog bylos duomenimis pranešimas apie įvykį pasitvirtino, aplinkybės nebuvo išgalvotos ar tyrimo eigoje pakeistos. Aplinkybė, jog A. J. paskambino komisariato viršininkui dėl pernelyg ilgo policijos ekipažo neatvykimo, bylos duomenimis nerodo, jog po tokio skambučio pareigūnų ekipažas į įvykį sureagavo greičiau nei įprastai turėtų, be to, šią aplinkybę ikiteisminio tyrimo metu pateikė pats nukentėjusysis, jos neslėpė, o byloje duomenų, kokiam komisariato viršininkui skambino ir ar apskritai toks skambutis egzistuoja, nustatyta nebuvo. Taigi, nukentėjusiojo A. J. pozicija nepagrįstai apkaltinti kaimyną G. M. nenustatyta, todėl toks teismo vertinimas laikytinas deklaratyviu, nesudarančiu jokios įtakos įrodymų visumos vertinimui.

4.16. Skundo autorės pozicija, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, apylinkės teismas nesivadovavo kruopščiai ištirtais tarpusavyje susijusiais įrodymais ir jų negretino tarpusavyje, todėl teismo išvados dėl vokiečių aviganio veislės šuns priklausomybės abejonės, kurios pagrindu G. M. buvo išteisintas, nėra pagrįstos išsamiu ir nešališku visų reikšmingų bylai teisingai išspręsti aplinkybių išnagrinėjimu, byloje surinktų įrodymų kaip visumos įvertinimu ir stokoja argumentacijos, toks teismo atliktas įrodymų vertinimas pripažintinas neišsamiu, neatitinkančiu BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų, o šio vertinimo pagrindu priimti nuosprendžiai negali būti laikomi atitinkančiais jiems keliamų aiškumo, tikslumo bei įtikinamumo reikalavimų, todėl nuosprendis naikintinas ir priimtinas naujas nuosprendis (BPK 329 straipsnio 2 punktas),

Atsiliepimas

5. Atsiliepimu į apeliacinį skundą išteisintasis G. M. prašo apeliacinius skundus atmesti.

5.1. Atsiliepime nurodo, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, byloje nėra visiškai jokių objektyvių G. M. kaltę pagrindžiančių duomenų, tiek kaltinimas byloje, tiek apeliaciniai skundai grindžiami prielaidomis, kurios vadovaujantis in dubio pro reo principu turi būti vertinamos G. M. naudai.

5.2. Atsiliepime aprašyti ikiteisminio tyrimo metu bei teisminio bylos nagrinėjimo metu surinkti duomenys, kurie aptarti ir skundžiamame nuosprendyje bei daroma išvada, jog jų visuma nepatvirtina, jog G. M. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 139 straipsnio 1 dalyje. Teigia, kad vertinant bylos duomenis matyti, jog G. M. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisminio proceso metu pateikti 2024 m. kovo 29 d. paros vaizdo įrašai, kurie buvo užfiksuoti stebėjimo kamera, sumontuota ant G. M. namo sienos, kuri apima namo kiemo vaizdą, užfiksuojant dalį namo kiemo ir didžiuosius (skirtus įvažiavimui) vartus paneigia kaltinamajame akte ir apeliaciniuose skunduose nurodytas aplinkybes, jog kaltinamojo šuo nusikaltimo padarymo metu, t. y. 12.20 val. buvo išėjęs už teritorijos ribų ir užpuolęs nukentėjusiojo šunį ir patvirtina, jog viso įrašo atlikimo laikotarpiu šuo nebuvo pasišalinęs iš už gyvenamojo namo kiemo teritorijos. Be kita ko, byloje nėra duomenų, jog gatvėje būtų buvę du šunys - mažesnis ir didesnis, nors iš pateikiamų vaizdo įrašų matyti, kaip mažesnis šuo visur sekioja didesnį ir akivaizdu tai, jog jeigu F. būtų išbėgęs į gatvę, paskui jį būtų bėgęs ir mažesnis šuniukas. Dar daugiau, byloje esančiuose vaizdo įrašuose matomi uždari kiemo vartai. Nematyti, kad per visas šias beveik dvi valandas (pagal pateiktus vaizdo įrašus) šešėliai esantys ties kiemo vartais keistųsi, t. y. nematyti, jog varteliai būtų atidaromi ar uždaromi, kad nuo darinėjamų vartelių kristų šešėlis ant automatinių kiemo vartų.

5.3. Sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog nukentėjusiojo pateiktame vaizdo įraše 20240329_124618.mp4 12:46:18 val., kuriuo buvo užfiksuotas šuo lakstantis gatvėje įvykio metu, lakstė ne G. M. šuo F.. Šį faktą patvirtina ne tik byloje esanti G. M. pateikta filmuota vaizdo medžiaga, tačiau ir byloje esanti specialisto V. G. išvada (3 t., b. l. 11) bei jo parodymai duoti teisiamojo posėdžio metu, kuomet nurodė, jog pateiktą išvadą tvirtina. Iš byloje esančių vaizdo įrašų, 12:46:18 val. metu G. M. šuo F. ramiai gulėjo savo namuose gale suolo. Taigi teismas teisingai konstatavo gatvėje lakstė kitas šuo. Kritiškai vertina prokurorės skundo argumentus dėl galimo skirtingų įrenginių laiko fiksavimo paklaidos. Ši versija nebuvo iškelta bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, apie tai nebuvo pasisakyta ir baigiamosiose kalbose, nebuvo prašoma skirti ekspertizės ar kt., todėl tokia teorija negali būti vertinama G. M. nenaudai, kadangi A. J. vaizdo įrašą pagamino telefonu. Kiekvienas vaizdo įrašas turi savo metadatą, kuri fiksuoja ne telefone rodomą laiką, tačiau faktinį įrašo sukūrimo laiką, kuris gali būti gaunamas: 1) iš telefono operacinės sistemos (pvz. „Android“ arba „iOS“); 2) gali būti automatiškai sinchronizuotas su tinklo laiku (per mob. ryšį arba internetą), jei įrenginys prijungtas prie tinklo. Taigi vertinama, jog stacionarios kameros laikas ir įrašo faktinis laikas atitiko tikrąjį laiką ir juose neturėtų būti nustatomos paklaidos.

5.4. Pastebi nukentėjusiojo parodymų teiktų ikiteisminio tyrimo metu ir teisme nenuoseklumą. A. J., teisiamojo posėdžio metu, nurodė, jog vis tik nematė kaip pareigūnai įvijo šunį į G. M. kiemą ir uždarė vartelius, matė tik kaip gaudė jį. Taip pat nurodė, jog nesimatė ar varteliai įvykio metu buvo praviri. Nors nurodo, kad šuo įvykio dieną lakstė iš kiemo į gatvę ir atvirkščiai, tačiau vėliau vis tik patvirtina, jog kaip šuo įbėga pro vartelius nematė, nes medis užstojo, varteliai ar buvo praviri nėjo žiūrėti specialiai, tas nerūpėjo. Galiausiai pripažino, jog nežino ar išvis G. M. šuo moka pats atsidaryti vartelius.

5.5. Taip pat pažymi ir liudytojo J. B. parodymų netikslumus, jų prieštaringumą. Priešingai nei teigė ikiteisminio tyrimo metu - teisme liudytojas jau nurodo, kad su A. J. yra ne geras pažįstamas, o tiesiog pažįstamas. Teismo posėdžio metu parodė, jog kaip įkando matė, tačiau ikiteisminio tyrimo metu teigė, jog tiksliai nematė kur tas aviganis buvo įsikibęs į A. J. šunį. Tuo tarpu liudytojas V. K. ikiteisminio tyrimo metu teigė, jog A. J. buvo vienas, tačiau teisme jis jau nurodė, jog pravažiuodamas pro A. J. matė, kaip A. stovėjo prie automobilio ir kalbėjosi su J.. Dar daugiau teismo posėdžio metu jis jau teigia absoliučiai naujas aplinkybes nei kad nurodė ikiteisminio tyrimo metu, t. y. jog pamatęs vilkšunį išsigando, nulipo nuo dviračio. Ką vilkšunis darė nematė. Vilkšunis įbėgo į (duomenys neskelbtini) namo kiemą per vartelius. Kas ten gyvena pavardės nežino. Šuo įbėgo tada jis pravažiavo. Po to kai šuo įbėgo, varteliai liko atidaryti. Teigia, jog matė A. J. kraujuotą ranką. Varteliai buvo atidaryti iki galo. Sutinka su teismo padaryta išvada, jog šio liudytojo parodymai taip pat yra nenuoseklūs, prieštaringi.

5.6. Vertinant pareigūnų parodymus duotus teismo posėdžio metu pastebi, jog nei vienas jų nepamena lengvai įsimenančių detalių arba jas nurodo neteisingai, pvz. L. Š. nurodo, kad vartų spalva buvo tamsi, kai ji buvo ryški iš šviesi, o R. J. apskritai jos nepamena. Nei vienas nepamena ar buvo skambutis prie vartų, nors jeigu būtų ieškoję šeimininkų, tikrai būtų skambinę ir atsiminę šią aplinkybę. Dar daugiau, L. Š. nurodo, kad šuo pro juos prabėgo, pats įbėgo į namo kiemą, jis gražiai uždarė vartelius ir viskas, o R. J. nurodo, jog šunį į kiemą įvarė, uždarė vartus. Nei vienas nepamena ar šuo buvo su antkakliu. Taip pat L. Š. nurodė, jog bendraujant su A. J. įvykio dieną, jis asmeniškai nenurodė, kad pažįsta tą žmogų, kieno šuo, tik nurodė namą. Be kita ko, teismo posėdžio metu seniūnė E. G. nurodė, jog A. J. pažįsta labai gerai, apie palaidą G. M. šunį nusiskundimų nėra gavusi seniūnija. Raštu skundai nebuvo teikti, tik keli pasisakymai vyr. specialistei. Kuriuo laikotarpiu buvo nusiskundimai nurodyti negalėjo.

5.7. Nesutinka, kad A. J. atžvilgiu padaryti kažkokie procesiniai pažeidimai. A. J. buvo sudaryta galimybė tiek teikti paaiškinimus, tiek užduoti klausimus G. M., tiek išsisakyti baigiamosios kalbos metu, tiek byloje teikti papildomus rašytinius įrodymus.

6. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, teismo posėdyje tiek prokurorė, tiek nukentėjusysis palaikė savo apeliaciniuose skunduose nurodytas aplinkybes ir prašė išteisintojo atžvilgiu priimti apkaltinamąjį nuosprendį, pripažįstant G. M. kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 139 straipsnio 1 dalyje. Prokurorė nurodė, kad teismas netinkamai vertino faktinių aplinkybių visumą ir neteisingai jas įvertinęs padarė neteisingą išvadą, kad G. M. yra nekaltas. Mano, kad kaltinamojo kaltė yra pilnai įrodyta nukentėjusiojo nuosekliais parodymais, liudytojo V. K. parodymais, policijos pareigūnų parodymais. Išteisintasis ir jo gynėja prašė apeliacinius skundus atmesti, kadangi pirmosios instancijos teismas labai detaliai, visapusiškai ir objektyviai išanalizavo visas nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes ir vertino įrodymus tiek atsietai, tiek jų visumą, gretino tarpusavyje ir priėmė vienintelį galimą šioje situacijoje išteisinamąjį nuosprendį, kurio keisti jokio pagrindo nėra.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Nukentėjusiojo A. J. ir Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros pirmojo skyriaus prokurorės Jurgitos Česienės apeliaciniai skundai atmetami, nuosprendis keistinas BPK 328 straipsnio 3,4 punktų pagrindu.

Žemesnės instancijos teismas

7. Pagal BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatas, apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Šiuo atveju pateikti du apeliaciniai skundai, t. y. prokurorės ir nukentėjusiojo, kuriuose pirmosios instancijos teismo nuosprendis dėl G. M. išteisinimo ginčijamas įrodymų vertinimo aspektu, tvirtinant, kad teismas netinkamai vertino byloje surinktų įrodymų visumą, todėl padarė bylos faktinėms aplinkybėms prieštaraujančias išvadas dėl G. M. kaltės nebuvimo ir jo išteisinimo pagal BK 139 straipsnio 1 dalį. Tokiu būdu prašo priimti sprendimą, priešingą pirmosios instancijos teismo sprendimui, kas įpareigoja apeliacinės instancijos teismą patikrinti bylą visa apimtimi.

8. BK 2 straipsnio 3 dalyje nustatyta, jog pagal baudžiamąjį įstatymą asmuo atsako tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką. Tai reiškia, kad kaltininko kaltė baudžiamojoje teisėje nėra preziumuojama, o turi būti nustatoma dėl kiekvienos nusikalstamos veikos. Baudžiamojo proceso įstatymo normos draudžia esant nepašalintų abejonių dėl reikšmingų bylai aplinkybių priimti apkaltinamąjį nuosprendį ar veiką kvalifikuoti pagal kaltinimą, kurio požymiai nėra nustatyta tvarka ir neginčytinai įrodyti. Sprendžiant baudžiamosios atsakomybės klausimą, būtina vadovautis in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės ir neaiškumai, kurių negali būti, t. y. nėra galimybės jų pašalinti, turi būti aiškinami baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens naudai. Kasacinės instancijos teismas savo nutartyse ne kartą yra pasisakęs, kad kaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo asmuo gali būti pripažintas tik surinkus pakankamai neabejotinų to asmens kaltės įrodymų. Pagal susiformavusią teismų praktiką, apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-177/2009, 2K-205/2012, 2K-532/2012, 2K-619/2012, 2K-232/2014, 2K-7-173/2014, 2K-106-719/2023, 2K-266-719/2023).

Žemesnės instancijos teismas

9. Pagal BK 139 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas dėl neatsargumo sužalojo ar susargdino žmogų, jeigu dėl to nukentėjęs asmuo prarado nedidelę dalį profesinio ar bendro darbingumo arba ilgai sirgo, bet jam nebuvo šio kodekso 135 straipsnio 1 dalyje nurodytų padarinių. Kvalifikuojant veiką pagal šį BK straipsnį, būtina nustatyti: 1) kad būtent kaltininko veika buvo nukentėjusiojo sužalojimo ar susargdinimo priežastis; 2) žmogaus sužalojimas ar susargdinimas padarytas dėl nusikalstamo pasitikėjimo arba nusikalstamo nerūpestingumo.

10. Apygardos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su apeliacinių skundų argumentais, jog analizuojamu atveju būtent G. M. veika, t. y. jo gyvūno laikymo gyvenamosiose vietovėse reglamentuojančių norminių teisės aktų reikalavimų pažeidimai buvo nukentėjusiojo A. J. sužalojimo priežastis. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, jog pirmosios instancijos teismas vertindamas įrodymus ir nustatydamas faktines nagrinėjamo įvykio aplinkybes laikėsi BPK 20 straipsnyje numatytų įrodymų vertinimo taisyklių, nuosprendis atitinka BPK 305 straipsnio 3 dalies 3-4 punktų reikalavimus. Pirmosios instancijos teismas įvertino byloje surinktus, tiesiogiai teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus tiek kiekvieną atskirai, tiek jų visumą, palygino juos tarpusavyje ir nurodė, kuriais remiasi, darydamas išvadas dėl G. M. kaltės padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką nebuvimo, o kuriuos atmeta. Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje padarytos išvados dėl faktinių bylos aplinkybių ir G. M. kaltės nebuvimo pagrįstos teisiamajame posėdyje išnagrinėtų įrodymų visumos analize. Apeliacinės instancijos teismas dar kartą patikrinęs pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumą ir teisėtumą, atlikęs įrodymų tyrimą bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu (pagarsinęs ikiteisminio tyrimo metu duotus liudytojų K. J., J. B., V. K., S. Š., V. Š., L. Š., R. J., nukentėjusiojo A. J. ir įtariamojo G. M. parodymus), įvertinęs prokurorės ir nukentėjusiojo apeliaciniuose skunduose išdėstytus motyvus konstatuoja, kad apylinkės teismo nuosprendyje padarytos išvados dėl G. M. kaltės padarius BK 139 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos nebuvimo yra pagrįstos ir teisingos. Įvertinus pirmosios instancijos teismo nuosprendžio motyvus dėl įrodymų vertinimo, argumentus dėl įrodymų patikimumo, jų įrodomosios reikšmės bei atsižvelgus į visą baudžiamosios bylos medžiagą nėra pagrindo daryti išvadą, jog teismas netinkamai vertino įrodymus bei priėmė neteisėtą išteisinamąjį nuosprendį. Tai, kad prokurorei ir nukentėjusiajam nepriimtinos tokios teismo išvados dėl įrodymų ir bylos faktinių aplinkybių vertinimo, nelaikytina netinkamu baudžiamojo įstatymo taikymu ar BPK normų pažeidimu.

11. Aukštesnės instancijos teismo teisėjų kolegija, priešingai nukentėjusiojo skundo argumentams, neturi pagrindo abejoti apylinkės teismo objektyvumu, nešališkumu ir tinkamu sąlygų teisminio nagrinėjimo dalyviams sudarymu siekiant jiems realizuoti savo teises, kad būtų visapusiškai, išsamiai ir objektyviai ištirtos visos baudžiamosios bylos aplinkybės. ???Šiuo atveju bylos medžiaga patvirtina, kad nukentėjusysis turėjo galimybę tiek teikti papildomus įrodymus, paaiškinimus, tiek užduoti klausimus G. M., tiek pasisakyti baigiamojoje kalboje.

12. Visgi, apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad įvertinus baudžiamosios bylos medžiagą, apeliacinio skundo ir apeliacinės instancijos teismui proceso dalyvių pateiktus argumentus, konstatuojama, kad 2025 m. birželio 12 d. Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų Kaišiadoryse nuosprendyje neteisingai nurodytas G. M. išteisinimo pagrindas. Pirmosios instancijos teismas G. M. išteisino konstatavęs, jog nėra padaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas), tuo tarpu apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, jog tokia veika vis tik buvo padaryta, iš esmės tai skundžiamame nuosprendyje pripažįsta ir pats apylinkės teismas, tačiau neįrodyta, kad G. M. (jo šuo) dalyvavo padarant šią veiką (BPK 303 straipsnio 5 dalies 2 punktas). Esant šioms aplinkybėms, keistinas G. M. išteisinimo pagrindas.

13. Iš bylos aplinkybių nustatyta, kad 2024 m. kovo 29 d. apie 12.20 val., šuo, ties pastatu Nr. (duomenys neskelbtini), užpuolė A. J. šunį, kuris buvo prisegtas prie pavadėlio, o pastarajam ginant savo augintinį, apkandžiojo ir jį, padarydamas A. J. dešinės rankos V, IV pirštų odos kąstines žaizdas ir taip dėl šių sužalojimų buvo nesunkiai sutrikdyta nukentėjusiojo A. J. sveikata. Taigi abejonių tuo, kad nukentėjusiajam buvo padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas ir kad, tai padarė šuo nekyla. Tačiau apylinkės teismas vertindamas nusikalstamos veikos subjekto, t. y. šuns priklausomybės nustatymo klausimą, kadangi už gyvūno laikymo taisyklių tinkamą laikymąsi atsakingas būtent gyvūno savininkas arba laikytojas, konstatavo, kad nagrinėjamu atveju teigti, jog nukentėjusiojo A. J. šunį ir jį patį apkandžiojo būtent G. M. šuo, nėra pagrindo, kadangi byloje esančių abejonių šiuo klausimu pašalinti nepavyko. Su tokiomis žemesnės instancijos teismo išvadomis sutinka ir apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija.

14. Kaip matyti, išteisintasis G. M. viso proceso metu buvo nuoseklus ir savo kaltės dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos, numatytos BK 139 straipsnio 1 dalyje nepripažino. Teisiamojo posėdžio apylinkės teisme metu parodė, jog įvykio metu turėjo du šuniukus (vokiečių aviganį ir taksą), dabar liko vienas, tai vokiečių aviganis vardu F.. Įvykio metu namuose, buvo dukra ir žentas, jie nieko nematė, jų kambario langas 3-4 metrai nuo vartelių, jų langas yra į gatvės pusę. Varteliai užsidaro, nebūna, kad šeimos nariai paliktų atvirus vartelius. Kai kažkas yra namuose, šunis paleidžia į kiemą. Dukra ir žentas uždaro vartelius. A. J. jam jokių pretenzijų dėl įkandimo nepareiškė, jis apie įvykį sužinojo per „Facebook“, kuriame buvo įkeltas lakstančio šuns su raudonu antkakliu vaizdo įrašas, tačiau F. tokio antkaklio neturi, po to gavo kvietimą pas tyrėją. Buvo parašyta, kad atvyko pareigūnai ir įvarė šunį į kiemą, tačiau kelia klausimą į kieno kiemą jie įvarė, kodėl neieškojo šeimininkų. Jo kieme stovėjo automobilis, prie vartelių buvo skambutis, todėl pareigūnai turėjo visas galimybes išsiaiškinti situaciją. Varteliai atsidaro į vidų. Ant vartelių paprasta rankena, bet šuo, jeigu norėtų išeiti, jis stotų letenomis ant vartelių, užspaustų tuos vartelius. Varteliai taip lengvai neatsidaro, ten žmogui yra ką veikti. Buvo atvykę pareigūnai ir akcentavo, kad rankeną atidaryti reikia jėgą panaudoti. Šuo, jeigu darytų, jis užstumtų tuos vartelius. F. priglaudė iš gatvės, jis buvo labai baikštus, nėra agresyvus, jį augina jau 4 metus, šuo sutaria su anūkėmis, su kitu šunimi mišrūnu taksu (patele) irgi geriausi draugai buvo. Su F., kai išeidavo pasivaikščioti kitų gyvūnų atžvilgiu agresijos taip pat nebūdavo. Filmuotoje medžiagoje matosi, kad vartai pilnai uždaryti. Nebuvo atvejų, kad vartuose būtų koks tarpas, kad neužsidarytų (2 t., b. l. 162-166).

15. Analogiškas aplinkybes G. M. nurodė ir apklausos ikiteisminio tyrimo metu, jog namo teritorija yra aptverta ir šuo neturi galimybės patekti už aptvertos teritorijos ribų. Namo kieme įrengta vaizdo stebėjimo kamera patvirtina, jog šuo įtarime nurodytu laiku iš kiemo nebuvo pasišalinęs. Yra įsitikinęs, kad A. J. ir jo augintinį apkandžiojo ne jo šuo. Ant kiemo vartų iš gatvės pusės yra baltas skambutis, tačiau niekas juo įvykio dieną neskambino. Pabrėžė, kad su kaimynu A. J. turėjęs konfliktų ir su juo nebendrauja (2 t., b. l. 27-30, 39-40).

16. Atitinkamai teisiamojo posėdžio metu apklausta liudytoja S. Š. (išteisintojo dukra) patvirtino, kad 2024 m. kovo 29 d. ji buvo namuose, o šuo buvo palaidas kieme. Prie kiemo policijos pareigūnų nebuvo, niekas neskambino. Ant vartelių yra įrengtas skambutis, jis veikia. Vartai nebūna palikti atidaryti, o varteliai atsidaro į kiemo pusę, jie turi sunkiai lankstomą rankeną. Pagal vaizdo kamerų įrašus matosi, kad jų šuo yra kieme. Jeigu ten jų šuo būtų bėgęs tai ir „taksiukė“ būtų bėgus kartu. „Facebook“ matė įrašą, kad šuo bėgioja kitoje gatvės pusėje, bet tai ne jų šuo. Jų šuo turi juodą dėmę kuri eina per pilvą, matosi, kad ten ne jų šuo. Jų šuo iš teritorijos nebuvo pabėgęs (2 t., b. l. 178-181). Ikiteisminio tyrimo metu ši liudytoja taip pat tvirtino esanti garantuota, kad jų šuo nurodytą dieną iš kiemo į gatvę pabėgęs nebuvo, o A. J. įraše užfiksuotas šuo nėra jų, atpažįsta tai iš nevienodos šuns elgsenos (1 t., b. l. 90-93). Be to, liudytoju apklaustas V. Š. (išteisintojo žentas) patvirtino liudytojos S. Š. nurodytas aplinkybes, jog 2024 m. kovo 29 d. ant jų gyvenamojo namo vartų buvo skambutis ir jis veikė, jie su žmona buvo namuose, skambutis namuose labai garsiai girdisi, tačiau niekas neskambino. Pro langą mato vartelius, tačiau nei greitosios, nei policijos nematė. Jų šuo neturi galimybės pabėgti į gatvę, kadangi reikia jėgos atidaryti vartelius, jų neatsidarys, pro vartus nepabėgs, plyšių tvoroje nėra (3 t., b. l. 7-9).

17. Nors prokurorė bei nukentėjusysis bando menkinti išteisintojo, ir jo šeimos narių parodymus, grindžiant tai nurodytų asmenų galimu suinteresuotumu bylos baigtimi, tačiau vien tai nesudaro pagrindo konstatuoti, jog šių asmenų dėstomos nagrinėjamo įvykio aplinkybės yra išgalvotos ar neteisingos. Sutiktina, kad nustatinėjant asmeniui inkriminuojamos veikos sudėties požymius, vadovautis vien tik kaltinamojo paaiškinimais nėra tikslinga, tačiau šiuo atveju ypatingą reikšmę įgauna kitų asmenų parodymai, bei rašytinė ir /ar vaizdinė bylos medžiaga vienu ar kitu aspektu patvirtinanti ar paneigianti asmens kaltę. Dėl ko visiškai pagrįstai apylinkės teismas skundžiamame nuosprendyje detaliai analizavo kitų įvykyje dalyvavusių asmenų parodymų visumą, juos lygindamas ir gretindamas su vaizdine medžiaga esančia byloje.

18. Bylos duomenimis nustatyta, kad dar ikiteisminio tyrimo metu 2024 m. birželio 6 d. G. M. pateikė USB laikmeną su 2024 m. kovo 29 dienos, visos paros vaizdo įrašais iš jo gyvenamojo namo kieme esančios vaizdo stebėjimo kameros, vaizdo įrašų laikmenoje buvo daugiau nei 700 (1 t., b. l. 119). Tarnybinio pranešimo duomenimis, peržiūrėjus vaizdo įrašus nustatyta, kad tyrimui reikšmingi įrašai užfiksuoti tik 22 įrašuose, kurie buvo įkelti į kompaktinę laikmeną ir prijungti prie ikiteisminio tyrimo medžiagos, o likusieji kartu su USB grąžinti G. M. (1 t., b. l. 120-121). Atsižvelgiant į tai, nukentėjusiojo keliamos prielaidos apie tai, kad minėti įrašai yra iškarpyti ir selektyviai sumontuoti išteisintojo iniciatyva, atmestini kaip visiškai nepagrįsti. Akivaizdu, jog tai ikiteisminį tyrimą atliekantys pareigūnai vertino pateiktų įrašų visumą ir atrinko tyrimui reikšmingą informaciją, o ne išteisintasis. Be to, bylos medžiagoje yra ne tik ikiteisminio tyrimo pareigūnų atrinkti ir kitų objektų apžiūros protokolu apžiūrėti 22 vaizdo įrašai (1 t., b. l. 122-126), tačiau ir USB atmintinė su 36 vaizdo įrašais, kuriuos pateikė išteisintasis ir jo gynėja, šie įrašai papildo prieš tai aptartus įrašus (3 t., vokas prie bylos galinio viršelio). Skundžiamo nuosprendžio turinys patvirtina, kad visi šie įrašai buvo vertinti apylinkės teismo ir aptarti bei pažymėti reikšmingiausi iš jų, galintys turėti reikšmės analizuojamų įvykių kontekste.

19. Svarbu tai, kad iš byloje esančių duomenų matyti, jog nukentėjusysis A. J. į Bendrąjį pagalbos centrą skambino 2024 m. kovo 29 d. 12.27 val. pranešdamas, kad jį ir jo šunį sukandžiojo kaimynų vilkinis šuo. Nesulaukęs policijos nukentėjusysis 2024 m. kovo 29 d. 12.57 val. vėl skambino į bendrąjį pagalbos centrą sakydamas, kad šuo puola su dviračiais važiuojančius žmones. Taip pat paminėjo, kad greitoji jau jam sutvarstė ranką (1 t., b. l. 117-118). Tuo tarpu policijos ekipažas išsiųstas 2024 m. kovo 29 d. 12.31 val., atvyko į įvykio vietą 2024 m. kovo 29 d. 13.08 val., baigė forminti įvykį 2024 m. kovo 29 d. 14.30 val. (1 t., b. l. 161-162). Sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, jog šiuo atveju svarbu išsiaiškinti įvykio detales maždaug tarp 12.20 val. ir 13.15 val. Apeliacinės instancijos teismas dar kartą peržiūrėjęs išteisintojo G. M. pateiktą analizuojamos dienos vaizdinę medžiagą (1 t., b. l. 126) konstatuoja, jog iš tiesų šiuose vaizdo įrašuose matyti tik dalis kiemo ir didieji vartai, tačiau nesimato kitos dalies kiemo bei mažųjų vartelių, todėl nėra aišku, ar varteliai yra atidaryti ar uždaryti, dėl ko, priešingai nei skunde nurodo prokurorė, nėra galimybės daryti kategoriškų išvadų, jog šuo dingdamas iš vaizdo kameros stebėjimo lauko galėjo laisvai judėti už vartų, t. y. būti gatvėje ir atlikti kaltinime inkriminuotus veiksmus A. J. ir jo augintinio atžvilgiu. Vaizdo įrašuose matyti du kieme bėgiojantys šunys, t. y. vilkšunis (vokiečių aviganis) ir mažas šunelis, panašus į taksą, kurie iš esmės juda kiemo teritorijoje, karts nuo karto dingdami ir vėl pasirodydami kameros filmavimo lauko zonoje. Pavyzdžiui, vaizdo įraše RecM01_DST2024-03-29_121559_121635_6D2881813657FA.mp4 darytame 2024 m. kovo 29 d. 12.16 val., jo trukmė 37 s., kieme prie šulinio matyti ramiai gulintis į vokiečių aviganį panašus šuo, vaizdo įrašo 15 sekundę pasigirsta fone kaip suloja kitas šuo ir vokiečių aviganis kartu su mažesniu šunimi nubėga iš vaizdo kameros stebėjimo lauko, girdisi šunų lojimas. Vaizdo įraše RecM01_DST2024-03-29_122033_122117_6D28818_174204A.mp4 darytame 2024 m. kovo 29 d. 12.20 val., jo trukmė 44 s. Įrašo pradžioje šunų nematyti, vaizdo įrašo 20 sekundę į kameros vaizdo lauką nuo ūkinio pastato, bet ne nuo kiemo vartų ar vartelių įbėga vokiečių aviganis, akimirką pastovi kieme ir nubėga atgal link ūkinio pastato, išbėgdamas iš kameros vaizdo stebėjimo lauko. Vaizdo įraše RecS01_DST20240329_122151_122229_3914818_1C8316.mp4 darytame 2024 m. kovo 29 d. 12.21 val., jo trukmė 40 s. nors šunų nematyti vaizdo kameros filmavimo lauke, tačiau girdėti šuns lojimas. Vaizdo įraše RecS01_DST20240329_122519_122613_3914818_2710EE.mp4 darytame 2024 m. kovo 29 d. 12.25 val., jo trukmė 57 s. šunų nematyti vaizdo kameros filmavimo lauke, tačiau taip pat girdėti šuns lojimas. Vaizdo įraše RecS01_DST20240329_122605_122645_3914818_1C7131.mp4 darytame 2024 m. kovo 29 d. 12.26 val., jo trukmė 40 s. Kieme šunų nematyti, girdisi fone šunų lojimas, vaizdo įrašo 10-11 sekundę gana greitai keliu ar šaligatviu pravažiuoja dviratininkas. Vaizdo įraše RecM01_DST2024-03-29_1232B1_123307_6D28818_1373213.mp4 darytame 2024 m. kovo 29 d. 12.32 val., jo trukmė 37 s. Įrašo pradžioje šunų nematyti, vaizdo įrašo 11 sekundę matyti, kaip nuo vartų pusės į vaizdo kameros filmavimo lauką greitai įbėga į vokiečių aviganį panašus šuo ir nubėga už vaizdo kameros filmavimo lauko, paskui jį nubėga iš už ūkinio pastato atbėgęs mažesnis šuo, girdisi jų lojimas.

20. Aptartų vaizdo įrašų turinys nefiksuoja nagrinėjamai bylai itin reikšmingų duomenų, tiesioginio vokiečio aviganio F. išėjimo/išbėgimo iš savo teritorijos pro kiemo vartelius, priešingai, nuolat girdimas šuns lojimas, tačiau šis lojimas gali būti tiek savo teritorijos ribose, tiek ir už jos ribų, dėl ko daryti abejonių nekeliančią išvadą, kaip to norėtų prokurorė savo apeliaciniame skunde, jog šuo 2024 m. kovo 29 d. 12.20 val. buvo gatvėje, remiantis pateikta G. M. kiemo stebėjimo kameros vaizdine medžiaga, aukštesnės instancijos teismas neturi pagrindo. Šiame kontekste taip pat nepagrįsti ir nukentėjusiojo motyvai, jog vaizdo stebėjimo kamera fiksavo tik jos fone esančio judėjimo momentus, kuomet judėjimas nevyko, vaizdo stebėjimo kamera jokio vaizdo nefiksuodavo, tačiau vaizdo įrašuose akivaizdžiai stebimas laikas, kurio metu joks judėjimas kieme nevyksta ir girdisi tik garsai.

21. Svarbu tai, kad nukentėjusysis A. J. taip pat yra pateikęs savo telefonu darytą vaizdo įrašą 20240329_124618.mp4, 2024 m. kovo 29 d. 12 val. 46 min. 18 s., jo trukmė 9 s. (1 t., b. l. 118), kuriame matyti gatvėje lakstantis šuo panašus į vokiečių aviganį, fone girdėti šuns lojimas ir vyro balsas sakantis „prašau kaip laksto“. Vaizdo įraše matosi (kairiojo kampo apačioje) filmavimo data 20240329, t. y. 2024 m. kovo 29 d., ir laikas 124618, t. y. 12 val. 46 min. 18 s. Nukentėjusiojo tvirtinimu jo užfiksuotame vaizdo įraše yra būtent G. M. šuo. Visgi, pirmosios instancijos teismas analizuodamas konkretaus gyvūno buvimo konkrečioje vietoje situaciją visiškai pagrįstai atkreipė dėmesį į vaizdo įrašuose užfiksuotą gyvūno buvimą tuo pačiu laiku, tačiau skirtingose vietose aplinkybes, kas iš esmės atrodo neįmanoma ir nelogiška. Kaip matyti išteisintojo kiemo vaizdo stebėjimo kamera darytame vaizdo įraše RecM01_DST20240329_124525_124637_6D28C18_25AED81.mp4, 2024 m. kovo 29 d. 12 val. 45 min 24 s., jo trukmė 1 min. 13 s. įrašo 14 sekundę į vaizdo kameros filmavimo lauką įbėga šuo vokiečių aviganis, o iš paskos mažas šuo taksas, abu eina link namo, mažas šuo įeina į namo vidų, didelis sukinėjasi kieme, dairosi, eina link šulinio, tuomet eina link ūkinio pastato ir atsigula gale suolo, vaizdo įraše matosi, kaip jis ramiai guli, matosi judančios ausys ir nosis. Vaizdo įrašas baigiasi, kai laikas vaizdo įraše rodomas 2024 m. kovo 29 d. 12 val. 46 min. 38 s. Taigi, akivaizdu, jog G. M. šuo F. 2024 m. kovo 29 d. nuo 12 val. 45 min 39 s. iki 12 val. 46 min. 38 s. buvo savo namų teritorijoje, kai tuo tarpu nukentėjusiojo užfiksuotas šuo, kuris jį galimai sužalojo 12 val. 46 min. 18 s. laisvai vaikštinėja gatvėje. Akivaizdu, kad vienas ir tas pats šuo negali būti tuo pačiu laiku skirtingose vietose, kas leidžia daryti prielaidas dėl įvykyje dalyvavusio kito gyvūno. Nors prokurorė apeliaciniame skunde kelia versiją, jog vaizdo įrašai daryti dviem skirtingais įrenginiais, todėl gali būti fiksuojama atitinkama laiko paklaida pagal šiuose įrenginiuose nurodytą laiką, tačiau tokiais subjektyvaus pobūdžio pamąstymais, kurių nepatvirtina jokie kiti bylos duomenys (įrenginių techninė charakteristika), teismas neturi pagrindo remtis, juolab jais grįsti apkaltinamojo nuosprendžio. Dėl ko abejoti, kad stacionarios vaizdo stebėjimo kameros laikas ir įrašo laikas nukentėjusiojo telefone atitiko faktinį laiką, apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo. Iš to seka išvada, kad A. J. 2024 m. kovo 29 d. telefonu 12 val. 46 min. 18 s. užfiksuotas gatvėje laisvai vaikštantis šuo nėra G. M..

22. Šią išvadą betarpiškai patvirtina ir kiti bylos duomenys, t. y. Baltijos kinologijos centro vadovo, direktoriaus, specialisto V. G. išvada (3 t., b. l. 11), bei jo parodymai apylinkės teisiamojo posėdžio metu (3 t., b. l. 17-19). Šis asmuo atliko G. M. šuns apžiūrą, testavimą, šuns elgseną, išanalizavo pateikto vaizdo įrašo medžiagą ir konstatavo, kad vaizdo įraše esantis šuo ir G. M. šuo yra du skirtingi gyvūnai. Tokią išvadą padarė palyginęs abiejų gyvūnų judesio braižą.

23. Nors prokurorė ir nukentėjusysis apeliaciniame skunde nurodo, kad teismas nepagrįstai rėmėsi specialisto V. G. išvada ir jo parodymais, tačiau tokie subjektyvaus pobūdžio skundo argumentai atmestini. Teismas atkreipia dėmesį, kad nagrinėjamu atveju V. G. suinteresuotumas bylos baigtimi nenustatytas, be to, jis buvo įspėtas dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą. Šis asmuo yra kinologas, t. y. specialistas, kuris turi specialių žinių analizuojant šunų elgesį, problemas susijusias su šuns paklusnumu, jo galimą agresiją ir baimes. Be to, V. G. yra 23 metus dirbęs Viešojo saugumo tarnyboje, vadovavęs kinologams, šiuo metu dirba dėstytoju (duomenys neskelbtini), moko kinologijos dėl ko netikėti jo dėstoma nagrinėjamos situacijos analize apie tai, kad G. M. šuo nėra agresyvus, o vaizdo įraše užfiksuotas šuo nėra G. M., nėra jokio objektyvaus pagrindo, todėl pirmosios instancijos teismas tiek specialisto išvada, tiek jo parodymais rėmėsi pagrįstai.

24. Apeliacinių skundų turinys patvirtina, kad pagrindiniais G. M. kaltę pagrindžiančiais įrodymais apeliantai laiko nukentėjusiojo A. J. parodymus, jog jis yra įsitikinęs, kad sužalojimus jam ir jo augintiniui padarė būtent iš aptvertos teritorijos per vartelius išbėgęs G. M. šuo. Visgi, kaip matyti iš nukentėjusiojo parodymų pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu, A. J. nurodė nematęs ar varteliai buvo praviri, nėjo žiūrėti, jam tai nerūpėjo. Taip pat nežino ar šuo moka atsidaryti vartelius, nematė ir to ar pareigūnai įvarė šunį per vartelius, bei į kokį kiemą jį įvarė, lyg į G. M., tačiau vaizdą jam užstojo medis, informaciją apie tai, kad šuo buvo įvarytas į kiemą ir uždaryti varteliai jam nurodė pareigūnai (2 t., b. l. 162-166). Visa tai tik patvirtina, jog nukentėjusiojo parodymai nėra kategoriški, kurias būtų galima neabejotinai konstatuoti šias įvykiui itin aktualias aplinkybes.

25. Atitinkamai buvo apklausti ir pareigūnai atvykę į įvykio vietą L. Š. ir R. J., kurių parodymais siūlo besąlygiškai vadovautis valstybės kaltintoja ir nukentėjusysis. Su tokia pozicija aukštesnės instancijos teismas neturi pagrindo sutikti. Vien tai, jog šie asmenys yra pareigūnai, nesudaro pagrindo konstatuoti jų parodymų didesnės įrodomosios reikšmės. Kaip matyti L. Š. apklaustas ikiteisminio tyrimo metu nurodė, jog atvykę į įvykio vietą jie pamatė atbėgantį vilkšunį, kuris matėsi, kad yra agresyvus, nes prabėgdamas pro jį urzgė. Šis šuo pats įbėgo į namo Nr. (duomenys neskelbtini) kiemą, kadangi buvo praviri varteliai. Šuniui įbėgus į kiemą uždarė tuos vartelius. Minėti varteliai atsidaro į kiemo pusę, juose buvo įmontuota paprasta rankena ir įleidžiama spyna. Šio namo kieme jokių žmonių nematė, ar stovėjo koks nors automobilis to nepastebėjo (1 t., b. l. 100-103). Analogiški parodymai, pažodžiui fiksuojami ir liudytojo R. J. apklausoje, išskyrus nurodant, kad gyvūnas įbėgo į namo Nr. (duomenys neskelbtini) kiemą (1 t., b. l. 109-112). Teisminio nagrinėjimo metu L. Š. patvirtino, kad šunį įleido į (duomenys neskelbtini) ar (duomenys neskelbtini) namo kiemą. Savininko neieškojo, nes automobilio kieme nebuvo, skambučio nebuvo, vartelių durų rankena buvo paprasta, įeiti buvo pavojinga (3 t., b. l. 7-9). Liudytojas R. J. nurodė, jog gatvėje lakstė šuniukas, jį įvarė į kiemą šalia nukentėjusiojo, kolega uždarė vartelius, neatkreipė dėmesio ar buvo skambutis ant vartelių, ar kieme buvo stovinčių transporto priemonių, nepamena kiek laiko buvo skirta šuns savininko paieškai (3 t., b. l. 7-9). Taigi minėtų pareigūnų parodymuose yra tam tikrų prieštaravimų dėl byloje nustatytų faktinių aplinkybių: netinkamai nurodytas namo Nr. į kurį buvo įvarytas šuo, nurodyta, jog skambučio ant vartelių nebuvo, o automobilis kieme nestovėjo, ar jo nepastebėjo, bei tai, kad vartelių durų rankena buvo paprasta. Kai tuo tarpu iš bylos medžiagos akivaizdu, jog namo Nr. (duomenys neskelbtini), ant vartelių buvo durų skambutis ir savininkų teigimu jis kuo puikiausiai veikė, tačiau juo niekas įvykio dieną neskambino. Be to, iš vaizdo medžiagos esančios byloje akivaizdu, jog joje nėra fiksuojamos jokios šuns įleidimo į G. M. kiemą aplinkybės, t. y. nematyti jokie pareigūnai vaikštantys aplink namo, adresų (duomenys neskelbtini) vartus, juos atidarantys ar uždarantys, neabejotina tik tai, kad automobilis kieme iš tiesų stovi. Tuo tarpu vartelių rankena yra ne nulenkiama, o specifinė, rakinama su raktu, jog niekas iš išorės negalėtų patekti (1 t., b. l. 132). Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pasak L. Š. jiems atvykus stovėjo medikų ekipažas, kai tuo tarpu pats nukentėjusysis tvirtino, kad medikai jau buvo išvykę. Tai, kad medikų įvykio vietoje jau nebuvo atvykus policijos pareigūnams patvirtina ir nukentėjusiojo antras skambutis bendrajam pagalbos centrui, kuomet šis aiškino, jog ranka jam jau yra sutvarstyta ir jis laukia pareigūnų. Atsižvelgęs į aptarta, pirmosios instancijos teismas pagrįstai šių liudytojų parodymus vertino kritiškai. Šiame kontekste pirmosios instancijos teismo atkreiptas dėmesys, kad minėti liudytojai – policijos pareigūnai, atvykę į įvykio vietą šiuo atveju nesiėmė pakankamų ir būtinų priemonių surasti A. J. ir jo augintiniui žalą padariusio šuns šeimininko. Atitinkamai nesurinkti ir nepateikti į bylą (šiai dienai neišlikę) policijos pareigūnų kūno kameromis daryti vaizdo įrašai, kurie taip pat leistų spręsti apie realiai egzistavusią situaciją. Visa tai, itin apsunkina bylos aplinkybių nagrinėjimą, o kilusius neaiškumus ir abejones sąlygoja vertinti kaltinamojo asmens atžvilgiu, kas ir buvo daroma skundžiamame teismo nuosprendyje.

26. Liudytojų K. J., J. B., V. K., E. G. parodymai taip pat nėra G. M. kaltę patvirtinantys įrodymai, kaip mano apeliantai. Liudytojas K. J. pats asmeniškai įvykyje nedalyvavo, jis perpasakojo aplinkybes, kurias jam nurodė jo tėtis, nukentėjusysis A. J.. Dėl ko remtis šio liudytojo perpasakotomis aplinkybėmis, nėra objektyvu ir teisinga. Liudytojas J. B. nurodė matęs tik dalį įvykio, kad atbėgęs šuo puolė A. J. šuniuką, o šis jį gynė, kaip kando nematė, kam priklauso šuo nežino. Vėliau klausė A. J. kaip viskas baigėsi, šis nurodė, kad įkando kaimynų šuo. (duomenys neskelbtini) vilkinių šunų daug, bet juos vedžiojasi (2 t., b. l. 178-181). Analogiškas aplinkybes pastarasis nurodė ir ikiteisminio tyrimo metu (1 t., b. l. 82-85), jog nežino, kieno šuo užpuolė A. J.. Tuo tarpu liudytojo V. K. parodymus teismas įvertino kaip nenuoseklius ir prieštaringus, šiai išvadai pritaria ir apygardos teismo teisėjų kolegija. Kaip matyti šis liudytojas apklaustas ikiteisminio tyrimo metu, praėjus 3 mėnesiams po įvykio nurodė mažiau aplinkybių, nei teisminio nagrinėjimo metu jį apklausus praėjus net 8 mėnesiams po įvykio, kas atrodo neįtikėtina dėl atmintyje išliekančių faktų mažėjimo bėgant laikui, juolab įvertinus ir liudytojo amžių (64 metai). Ikiteisminio tyrimo metu šis tvirtino, kad jis dviračiu važiavo (duomenys neskelbtini) gatve, (duomenys neskelbtini) ir pamatė pažįstamą A. J., kuris vedžiojo su pavadėliu savo šuniuką. A. J. tuo metu buvo praktiškai prie savo namų, tik kitoje kelio pusėje. Daugiau nieko nebuvo prie A. arba jis neįsidėmėjo. Pravažiuojant matė, kaip prie A. pribėgo aviganis, kas vyko toliau jis nematė, nes nuvažiavo. Žino, kad aviganis yra A. kaimyno (1 t., b. l. 87-88). Tuo tarpu teisiamojo posėdžio metu V. K. parodė, kad važiavo su dviračiu į parduotuvę. Pamatė palaidą vilkšunį, išsigando, nulipo nuo dviračio. Ką vilkšunis darė nematė. Vilkšunis įbėgo į (duomenys neskelbtini) namo kiemą per vartelius. Kas ten gyvena pavardės nežino. Šuo įbėgo tada pravažiavo. Varteliai liko atidaryti, persivarė rankom dviratį ir toliau nuvažiavo už sekančio namo, pasitikrino ar jį vysis. A. stovėjo prie automobilio ir kalbėjosi su J. A. jau buvo apkandžiotas tuo momentu kai jis važiavo. Buvo susitikęs su A. tą pačią dieną ir šis sakė, kad tas šuo sukandžiojo jo šuniuką ir įkando jam į ranką (2 t., b. l. 178-181). Liudytojo parodymų visuma leidžia spręsti, jog pastarasis pačio įkandimo momento nematė, regėjo tik tai, kad aplink A. J. buvo aviganio veislės šuo, o A. J. jam tvirtino, kad tai G. M. šuo. Aplinkybės dėl šuns įbėgimo į (duomenys neskelbtini) namo kiemą apskritai nurodytos tik teisiamojo posėdžio metu neatmetant galimybės, jog šis asmuo jau buvo supažindintas su bylos medžiaga, todėl tam tikras papildomas detales nurodė sąmoningai. Dėl ko remtis tokiais nenuosekliais ir prieštaringais liudytojo V. K. parodymais, kurie nesutampa tarpusavyje, objektyvaus pagrindo neturėjo nei apylinkės teismas, tam pagrindo neturi ir apygardos teismo teisėjų kolegija. Tuo tarpu liudytoja E. G. parodė, kad seniūnijoje nėra registruota jokių rašytinių skundų apie palaidą G. M. šunį, buvo tik keli žodiniai pasisakymai vyresniajai specialistei, jog nesaugu eiti pro vartus (3 t., b. l. 59-60). Taigi, apie nagrinėjamą įvykį ši liudytoja nepateikė jokių aktualių aplinkybių.

27. Nors prokurorė pateiktame skunde remiasi, kad byloje nėra duomenų, jog (duomenys neskelbtini) daugiau gyventojų augintų Vokiečių aviganio veislės šunis, tačiau minėtos aplinkybės nebuvo nustatinėjamos, dar labiau nebuvo nustatinėjama netgi ir policijos pareigūnų sutikto Vokiečių aviganio priklausomumas konkrečiam šeimininkui, neva tik įleidžiant šį augintinį į jam priklausančią teritoriją. Dėl ko tokių faktinių aplinkybių konstatavimas apsiriboja liudytojo J. B. tvirtinimu, jog (duomenys neskelbtini) vilkinių šunų daug.

28. Be kita ko, vaizdinėje medžiagoje užfiksuota, kad vokiečių aviganis draugiškai bendrauja su kitu kieme esančiu taksų mišrūnu, pastarasis visur sekioja savo didesnįjį draugą, todėl galima logiška išvada, jei pro neva pravirus vartelius į gatvę buvo išbėgęs vokiečių aviganis, tai paskui jį sektų ir taksų veislės mišrūnas, tačiau apie šį gyvūną ir jo buvimą gatvėje jokių duomenų bylos medžiagoje nėra.

29. Tokiu būdu byloje esantys duomenys patvirtina, kad nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje nesurinkta neginčytinų G. M. kaltės įrodymų, byloje liko nepašalintos abejonės ir prieštaravimai ar A. J. šunį, ir jį patį 2024 m. kovo 29 d. apie 12.20 val., apkandžiojo būtent G. M. šuo, dėl ko pirmosios instancijos teismas pagrįstai priėmė išteisinamąjį nuosprendį G. M. atžvilgiu dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 139 straipsnio 1 dalyje.

30. Kaip jau minėta, pirmosios instancijos teismas G. M. išteisino vadovaudamasis BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktu, ir nurodė, kad jis dėl kaltinimo pagal BK 139 straipsnio 1 dalį išteisinamas, kadangi nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Tačiau tokia teismo išvada dėl išteisinimo pagrindo neatitinka faktinių bylos aplinkybių. Išvada, kad nebuvo padaryta nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių turinti veika, daroma nustačius: 1) kad iš viso nebuvo įvykio dėl kurio vyko procesas, 2) kad įvykis buvo, bet jis negali būti vertinamas kaip nusikalstama veika ir 3) kad byloje yra nepašalinamų abejonių, neleidžiančių patikimai konstatuoti, ar iš viso įvykis buvo arba ar įvykis, kuris buvo, vertintinas kaip nusikalstama veika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-385-507/2016). Tuo tarpu sprendimas išteisinti BPK 303 straipsnio 5 dalies 2 punkto pagrindu priimamas tada, kai teismas nustato, jog kaltinamajame akte nurodyta nusikalstama veika yra padaryta, tačiau nenustatyta, kad ją padarant dalyvavo kaltinamasis; toks išteisinimo pagrindas įpareigoja teismą imtis BPK 303 straipsnio 6 dalyje numatytų veiksmų (perduoti bylą prokurorui, kad šis imtųsi priemonių nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui nustatyti) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-192/2009, 2K-191-648/2017).

31. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini), kurioje konstatuota, jog A. J. dešinės plaštakos V, IV pirštų odos kąstinės žaizdos galėjo būti padarytos šuns dantimis, šie sužalojimai vertinami kaip nesunkus sveikatos sutrikdymas, nes po traumos sveikata buvo sutrikdyta ilgiau dešimties parų (1 t., b. l. 52-54). Iš to seka, kad atitinkamos sveikatos sutrikdymo pasekmės A. J. visgi buvo nustatytos, tačiau esant nepašalintoms abejonėms teigti, jog analizuojamus įkandimus lėmusius sveikatos sutrikdymą padarė būtent G. M. šuo, negalėjo nei apylinkės teismas įvertinęs bei ištyręs byloje surinktų duomenų visumą, to negali konstatuoti ir apygardos teismo teisėjų kolegija. Tokiu būdu, asmuo yra išteisinamas ne dėl to, kad tokia veika apskritai nepadaryta, o neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant šia nusikalstamą veiką, o tai yra pagal BPK 303 straipsnio 5 dalies 2 punktą.

32. Atkreiptinas dėmesys, kad pirmosios instancijos teismas priimdamas išteisinamąjį nuosprendį nepasisakė dėl byloje pareikštų civilinių ieškinių. Kaip matyti iš bylos medžiagos, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyrius byloje yra pareiškęs 537,04 Eur dydžio civilinį ieškinį Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui padarytai turtinei žalai atlyginti (1 t., b. l. 60-69). Taip pat nukentėjusysis A. J. byloje yra pareiškęs civilinį ieškinį dėl 192,21 Eur turtinės ir 3000 Eur neturtinės žalos atlyginimo (1 t., b. l. 40-41; 3 t., b. l. 2).

33. BPK 115 straipsnio 3 dalies 1 punktas numato, kad teismas atmeta civilinį ieškinį, jeigu neįrodyta, kad kaltinamasis dalyvavo darant nusikalstamą veiką. Atsižvelgiant į tai, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus ir nukentėjusiojo A. J. civiliniai ieškiniai atmetami. Šioje dalyje pirmosios instancijos teismo nuosprendis keičiamas dėl netinkamai išspręstų kitų nuosprendžio klausimų (BPK 328 straipsnio 4 punktas).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 3 punktu, 328 straipsnio 3 punktu, 4 punktu,

nutaria:

nukentėjusiojo A. J. ir Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros pirmojo skyriaus prokurorės Jurgitos Česienės apeliacinius skundus atmesti.

Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų Kaišiadoryse 2025 m. birželio 12 d. nuosprendį pakeisti:

- pakeisti nuosprendžio rezoliucinę dalį, kuria nuspręsta G. M. dėl kaltinimo pagal BK 139 straipsnio 1 dalį išteisinti, kadangi nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, nurodant: G. M. dėl kaltinimo pagal BK 139 straipsnio 1 dalį išteisinti neįrodžius jo dalyvavimo padarant šią nusikalstamą veiką (BPK 303 straipsnio 5 dalies 2 punktas).

- Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus ir nukentėjusiojo A. J. civilinius ieškinius atmesti.

- panaikinti nuosprendžio dalį, kuria buvo nuspręsta baudžiamąją bylą G. M. atžvilgiu nutraukti.

- perduoti bylą prokurorui, kad šis imtųsi priemonių nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui nustatyti.

Kitą Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų Kaišiadoryse 2025 m. birželio 12 d. nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.

Teisėjai Odeta GruodienėLina LesinskienėAušra Vingilė