- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2022-06-27
- Bylos Nr.
- 1A-388-485/2022
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-13336-2021-4
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Valdas Vitunskas, Algirdas Remeika, Gytis Večerskas
- Nuteistasis
- R. J.
- Civilinis ieškovas
- A. P., Kauno teritorinės ligonių kasos
- Kaltinamasis
- R. J.
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Algirdo Remeikos (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) Gyčio Večersko ir Valdo Vitunsko,
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. J. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2022 m. kovo 24 d. nuosprendžio, kuriuo R. J. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso BK 138 straipsnio 1 dalį, 180 straipsnio 1 dalį ir 284 straipsnį ir, vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, paskirtas bausmes subendrinus, prie griežčiausios bausmės pridedant dalis švelnesnių bausmių, R. J. paskirta subendrinta bausmė – 1 (vienerius) metus 6 (šešis) mėnesius laisvės atėmimo.
R. J. paskirta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti, palikta iki nuosprendžio vykdymo pradžios.
Laikinas nuosavybės teisės apribojimas R. J. piniginėms lėšoms, 600 Eur, esančioms AB „Swedbank“ sąskaitoje Nr. (duomenys neskelbtini), palikta galioti iki visiško civilinio ieškinio atlyginimo, o jį atlyginus, panaikinti.
Nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo A. P. civilinis ieškinys tenkintas visiškai ir iš kaltinamojo R. J. jo naudai priteista 600 Eur neturtinė žala.
Civilinio ieškovo Kauno teritorinės ligonių kasos civilinis ieškinys tenkintas visiškai ir iš kaltinamojo R. J. civilinio ieškovo naudai priteisti 128,62 Eur gydymo išlaidas.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
1. R. J. nuteistas už tai, kad 2021 m. balandžio 25 d. apie 12.00 val., būdamas bute, esančiame (duomenys neskelbtini), panaudodamas D. V. K. atžvilgiu fizinį smurtą – tyčia vieną kartą ranka suduodamas jai į dešinę veido pusę, padarė nukentėjusiajai D. V. K. kraujosruvą dešinės akies vokuose, dešinės akiduobės išorinės ir vidinės sienelių lūžius, atitinkančius nesunkų sveikatos sutrikdymą.
2. Be to, R. J. nuteistas už tai, kad 2021 m. balandžio 25 d., apie 13.05 val., prie namo Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), panaudodamas D. V. K. atžvilgiu fizinį smurtą – sugriebdamas jai už striukės gobtuvo, taip atimdamas nukentėjusiajai galimybę priešintis, jėga iš rankos išplėšė mobilaus ryšio telefoną „Huawei“, IMEI1: (duomenys neskelbtini), IMEI2: (duomenys neskelbtini)– 194 Eur vertės, su SD 2 GB – 6 Eur vertės ir UAB „Tele2“ pildyk SIM kortele – 1 Eur vertės, įdėtą į juodos spalvos dėklą – 15 Eur vertės, kurį jį buvo pridėjusi prie ausies, padarydamas D. V. K. kraujosruvą dešiniame žande, kraujosruvą dešinėje plaštakoje, kurie atitinka nežymų sveikatos sutrikdymą, pagrobė svetimą – nukentėjusiajai D. V. K. priklausantį 216 Eur vertės turtą.
3. Be to, R. J. nuteistas už tai, kad 2021 m. liepos 11 d. apie 20.45 val., viešoje vietoje, prie (duomenys neskelbtini), važiuodamas paspirtuku ir prasilenkdamas su priešpriešine kryptimi važiuojančiu „CityBee“ automobiliu „(duomenys neskelbtini)“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) vairuojamu A. P., užblokavo jam kelią, o pastarajam sustojus, plūsdamasis necenzūriniais žodžiais bandė atidaryti vairuotojo dureles, delnais daužė durelių stiklą, A. P. išlipus iš automobilio, įžūliu elgesiu – kumščiu sudavė nukentėjusiajam A. P. į veido sritį, po ko nukentėjusiajam užsidengus veidą ranka, sudavė kumščiu pastarajam į kairės rankos dilbį bei įspyrė į kairės kojos šlaunį, padarydamas nukentėjusiajam A. P. nubrozdinimus nosies nugarėlėje, kairėje šlaunyje, poodines kraujosruvas kairiame dilbyje, atitinkančius nežymų sveikatos sutrikdymą, demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai bei sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką.
Žemesnės instancijos teismas
4. Kauno apylinkės teismo 2022 m. kovo 24 d. nuosprendyje konstatuota, kad R. J. veiksmai kvalifikuoti tinkamai, jam inkriminuotos nusikalstamos veikos yra įrodytos byloje surinktais ir teisiamajame posėdyje ištirtais įrodymais, bausmė paskirta įvertinus nusikalstamų veikų pobūdį, kaltinamojo asmenybę.
5. Nuteistasis skundžia Kauno apylinkės teismo 2022 m. kovo 24 d. nuosprendį, prašo panaikinti jo dalį dėl jo nuteisimo pagal BK 138 straipsnio1 dalį dėl nesunkaus D. V. K. sveikatos sutrikdymo ir dėl BK 180 straipsnio 1 dalį dėl D. V. K. plėšimo ir dėl šių veikų jį išteisinti. Pakeisti Kauno apylinkės teismo 2022 m. kovo 24 d. nuosprendžio dalį dėl paskirtos bausmės pagal BK 284 straipsnį ir paskirti jam bausmę, nesusijusią su realiu laisvės atėmimu.
Dėl BK 138 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo
5.1. Apeliantas R. J. skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nedetalizuoja ir neanalizuoja, kaip nuosprendyje išdėstyti įrodymai pagrindžia jo kaltę. Jis pripažintas kaltu remiantis tik nukentėjusiosios D. V. K. parodymais, nors surinktų įrodymų visuma suponuoja pagrindą netikėti suinteresuotos bylos baigtimi nukentėjusiosios parodymais. Kaip matyti iš nustatytų aplinkybių, praėjus dviem valandoms po įvykių D. V. K. buvo nustatytas 2,37 prom. girtumas, dėl ko galima daryti išvadą, kad ji įvykio metu buvo sunkaus neblaivumo (girtumo) laipsnio. Liudytoju apklaustas policijos pareigūnas A. S. nurodė, jog iki pasirodant apeliantui, nukentėjusioji negalėjo paaiškinti ir apibūdinti asmens, kuris ją sumušė ir atėmė iš jos telefoną, o kad tai neva yra R. J. nurodė tik tada, kai šis atnešė telefoną. Tai, kad nukentėjusioji negalėjo nurodyti, kas ją sužalojo, patvirtina ir byloje esanti pranešimo kortelė (b. t. I, b. I. 79-82), nes ten iš nukentėjusiosios žodžių užfiksuota, jog ji buvo sužalota jos draugės. Nukentėjusiosios parodymai turi būti vertinami kritiškai dar ir todėl, jog skirtingų apklausų metu D. V. K. nurodė iš esmės skirtingas įvykio aplinkybes. Iš pokalbio su bendrojo pagalbos centro darbuotoja stenogramos matyti, kad ji nurodė patyrusi visiškai kitokį smurtą, t. y. jai buvo smūgiuota į nosį, vėliau, kad į akį. Apklausiama ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusioji nurodė, jog į butą atėjo švęsti R. M. gimtadienį (tokių aplinkybių liudytoja nepatvirtino), 2022 m. sausio 20 d. teisiamajame posėdyje nukentėjusioji jau teigė į butą atėjusi padėti R. M. mamai susitvarkyti skalbinius.
5.2. Apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad jo kaltę patvirtina liudytojų R. M., V. G. parodymai, nes tokia prielaida yra aiškiai neteisinga. Nei vienas liudytojas, kuris buvo apklaustas teisiamojo posėdžio metu, tiesiogiai paties smūgio nematė ir nepatvirtino, kad būtent apeliantas padarė sužalojimus nukentėjusiajai. Nors nukentėjusioji nurodė, jog ji buvo sumušta nepažįstamo vyro R. M. akivaizdoje, tačiau ši liudytoja nukentėjusiosios dėstomas aplinkybes paneigė ir nurodė, jog bute jokių pašalinių asmenų nebuvo, jos akivaizdoje joks asmuo D. V. K. atžvilgiu bute smurto nenaudojo. Liudytoja V. G. taip pat nurodė R. J. bute nemačiusi bei pažymėjo, jog kartu su nukentėjusiąja ir R. M. alkoholį vartojo kaimynas D., kuris galimai ir galėjo vartoti smurtą nukentėjusiosios atžvilgiu. Vien tai, kad atvykę policijos pareigūnai ant nukentėjusiosios veido galimai matė sužalojimus bei iš nukentėjusiosios paaiškinimų suprato, kad prieš ją buvo panaudotas fizinis smurtas, nešalina abejonių dėl įvykio aplinkybių ir nusikalstamą veiką padariusio asmens.
5.3. Apeliantas pažymi, kad pirmosios instancijos teismas visiškai nepagrįstai jo kaltės įrodymu laikė specialisto pateiktą išvadą, nes ji tik patvirtina nukentėjusiosios patirtus sužalojimus, tačiau išvadoje nėra nustatomas galimus sužalojimus padaręs asmuo bei kaip, kur ir kada buvo padaryti sužalojimai. Kitų įrodymų, be nepatikimų nukentėjusiosios parodymų, nėra. Byloje esanti pokalbio su nukentėjusiąją stenograma taip pat nelaikytina jo kaltės įrodymu, nes joje tik girdėti, kaip ji skundžiasi, kad ją antrą kartą užpuolė tas pats vyras, tačiau jokių detalesnių konflikto aplinkybių ar konflikto detalių nukentėjusioji nenurodė. Skunde nuteistasis R. J. pažymi, kad ankstesni teistumai taip pat nėra pakankamas pagrindas jo kaltei pagrįsti.
Dėl BK 180 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo
5.4. Skunde apeliantas teigia, kad teismas nepagrįstai jo kaltę grindė D. M. parodymais, nes jie nepatvirtina, jog veiksmus nukentėjusiosios atžvilgiu atliko būtent nuteistasis. Nors R. J. kaltinamas tuo, kad plėšimo metu nukentėjusiajai D. V. K. sužalojo žandą ir ranką, tačiau kaip matyti iš pačios nukentėjusiosios parodymų, ją sumušęs asmuo jos žando net nelietė, tik stipriai sugriebė ranką, kurioje buvo laikomas telefonas. Be to, nukentėjusioji D. V. K. nurodė, kad lauke nuteistasis ją puolė iš nugaros, kas rodo, jog nukentėjusioji objektyviai negalėjo matyti ją užpuolusio asmens.
5.5. Skunde nesutinkama su teismo padaryta išvada, jog vien tas faktas, kad nuteistasis turėjo nukentėjusiajai priklausantį mobilųjį telefoną, nesudaro pakankamo pagrindo teigti, kad būtent jis nukentėjusiosios atžvilgiu naudojo smurtą ir tokiu būdu įvykdė plėšimą. R. J. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek duodamas parodymus teisme neigė atėmęs telefoną iš nukentėjusiosios ir nurodė, jog jam šį telefoną padavė pažįstamas neblaivus asmuo, kuris buvo su nukentėjusiąją. Skirtingai nei nurodoma pirmosios instancijos teismo, nuteistasis niekuomet neteigė, jog telefonas priklauso jam. Iš telefoninio pokalbio su policijos pareigūnu stenogramos matyti, kad apeliantas nurodė, jog telefonas ne jo, o nukentėjusiosios. Apelianto vertinimu, apylinkės teismo atliktas įrodymų vertinimas paremtas ne esminių faktinių duomenų analize, o atskirų detalių vertinimu, neįvertinant apklaustų asmenų parodymų santykio su kitais įrodymais.
Dėl bausmės
5.6. Apeliaciniame skunde R. J. nesutinka su jam paskirta bausme dėl BK 284 straipsnyje numatytos veikos, jis neginčija pirmosios instancijos teismo atlikto įrodymų vertinimo ir nustatytų faktinių nusikalstamos veikos padarymo aplinkybių, tačiau nesutinka su skundžiamu nuosprendžiu paskirta realia laisvės atėmimo bausme. R. J. prisipažino įvykdęs šią nusikalstamą veiką, nuoširdžiai gailėjosi dėl padaryto nusikaltimo, davė išsamius parodymus, nebandė išvengti atsakomybės, kas yra jo atsakomybę lengvinanti aplinkybė, kurią teismas turėjo nustatyti. Mano, kad paskirta laisvės atėmimo bausmė, vertinant nuteistojo asmenybę šiuo metu ir nusikaltimų padarymo aplinkybes, konkrečiu atveju neatitinka LR BK 41 straipsnio 2 dalies reikalavimų ir yra aiškiai per griežta bei neproporcinga nuteistojo asmenybei bei jo nusikalstamų veiksmų pavojingumo laipsniui.
5.7. Skunde apeliantas pažymi, jog turi dviejų metų dukrytę, jau keturi metai dirba, darbdavio charakterizuojamas teigiamai, todėl turi galimybę atlyginti ieškiniais priteistas sumas, o tai nebus padaryta nuteistajam esant nelaisvėje. Be to, nuteistajam paskyrus realią laisvės atėmimo bausmę, būtų padaryta reali neigiama įtaka jo teigiamiems socialiniams ryšiams - nutrūktų ryšys su šeima, kuri realiai jam daro teigiamą įtaką. Šiuo atveju labai svarbu ir tai, jog R. J. laikosi laisvės apribojimo bausmės su intensyvia priežiūra sąlygų, per tą laiką neatliko jokių naujų nusikalstamų veikų, kitų baudžiamųjų bylų ar ikiteisminių tyrimų jo atžvilgiu nėra pradėta, visą savo dėmesį skiria šeimai, darbui, kas rodo akivaizdžiai mažesnį jo pavojingumo visuomenei laipsnį, norą ir realiai daromus žingsnius pasitaisyti, gyventi dorai ir laikytis visuomenėje priimtų elgesio taisyklių. Nėra pagrindo manyti, kad atlikdamas švelnesnės rūšies bausmę jis galėtų vėl daryti kitas nusikalstamas veikas. Jis nėra tiek pavojingas, kad būtų galima daryti išvadą, jog bausmės tikslai bus pasiekti nuteistajam skiriant tik su realiu laisvės atėmimu susijusią bausmę.
Žemesnės instancijos teismas
6. Teismo posėdžio metu nuteistasis R. J. ir jo gynėja advokatė K. Raulynaitienė prašė nuteistojo apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašė nuteistojo apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
7. Nuteistojo R. J. apeliacinis skundas atmestinas.
8. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, skundžiamo nuosprendžio ar nutarties teisėtumą ir pagrįstumą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Apeliacinės instancijos teismo paskirtis – išaiškinti, o nustačius šalinti žemesnės instancijos teismo padarytas klaidas, todėl, siekdami užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai ir nutartys, o teisėti ir pagrįsti nuosprendžiai ir nutartys nebūtų naikinami ar keičiami, apeliacinės instancijos teismai turi kruopščiai patikrinti apskųstų nuosprendžių ar nutarčių teisėtumą ir pagrįstumą, laikydamiesi apeliacinį procesą reglamentuojančių normų reikalavimų.
9. Apeliaciniame skunde nuteistasis ginčija savo kaltę dėl BK 138 straipsnio 1 dalyje ir BK 180 straipsnio 1 dalyje jam inkriminuotų nusikalstamų veikų, nesutinka su pirmosios instancijos teismo įrodymų vertinimu, ir prašo jį išteisinti nesant neginčijamų kaltės įrodymų, taip pat ir nesutinkama su paskirta bausme už BK 284 straipsnyje numatyto nusikaltimo padarytą, bei prašo taikyti BK 38 straipsnio nuostatas ir šioje dalyje bylą nutraukti. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau - BPK) 320 straipsnio 3 dalimi apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde.
10. Įrodymų vertinimo taisyklės baudžiamajame procese reglamentuojamos BPK 20 straipsnyje. Šio straipsnio 5 dalyje įtvirtinta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi, įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Vertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar jie patikimi, ar jie gauti teisėtu būdu, ir nuspręsti, ar įrodymais grįstos teismo išvados, ar jie atmestini. Turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. Aptartos BPK nuostatos neabejotinai įtvirtina išskirtinę teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų atitinka visus įstatymo reikalavimus ir turi įrodomąją vertę bei kokios išvados jais remiantis darytinos. Proceso dalyvių pateiktų pasiūlymų ar versijų atmetimas savaime baudžiamojo proceso įstatymo normų nepažeidžia, jei teismo sprendimas motyvuotas ir neprieštaringas, o išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-89/2014).
11. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs baudžiamojoje byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visumą, nusprendė, kad nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje esančių duomenų pakanka konstatuoti, jog R. J. padarė jam inkriminuotas nusikalstamas veikas, dėl ko jo atžvilgiu priėmė apkaltinamąjį nuosprendį. Nors apeliaciniu skundu su apylinkės teismo išvadomis nesutinkama, tačiau teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą, su nuteistojo apeliacinio skundo argumentais sutikti negali. Aukštesniojo teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas nuosprendį grindė teisminio nagrinėjimo metu ištirtais įrodymais, juos pagrįstai ir teisėtai įvertino bendrame bylos duomenų kontekste. Vien tai, kad apeliaciniu skundu nesutinkama su apylinkės teismo išvadomis ir pateikiamas kitoks surinktų bei ištirtų įrodymų vertinimas, negali būti pagrindu naikinti teisėtą ir pagrįstą apkaltinamąjį nuosprendį bei padaryti priešingas išvadas.
Dėl BK 138 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos
12. R. J. savo kaltę neigia, jo vertinimu, kaltu jis pripažintas remiantis tik įvykio metu buvusios stipriai neblaivios, suinteresuotos bylos baigtimi nukentėjusiosios D. V. K. parodymais, kurie yra prieštaringi ir nenuoseklūs, todėl nesant kitų jo kaltę neginčijamai patvirtinančių įrodymų, jos parodymais apelianto kaltė negalėjo būti grindžiama. Apeliacinį skundą nagrinėjantis teismas su tokiais argumentais nesutinka ir pritaria skundžiamo nuosprendžio išvadoms, jog R. J. kaltė visiškai įrodyta teisme ištirtais įrodymais. Apelianto išdėstyta versija buvo motyvuotai atmesta ir teisingai vertinta kaip pastarojo gynybinė pozicija, siekiant išvengti atsakomybės. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismui nebuvo jokio objektyvaus pagrindo netikėti nukentėjusiosios D. V. K. parodymais, nes, priešingai nei teigiama skunde, jie buvo vertinami sistemiškai, siejant ir lyginant juos su kitais byloje surinktais duomenimis bei nurodant motyvus, kuriais vadovaudamasis teismas vienus ar kitus įrodymus atmetė, o kitais grindė savo išvadas pripažindamas įrodytomis nusikalstamos veikos aplinkybes. Teisėjų kolegijas pažymi, kad vien tai, jog nukentėjusioji įvykio metu buvo neblaivi, neduoda pagrindo išvadai, kad ji nurodė tikrovės neatitinkančias aplinkybes, neatpažino ją sumušusio asmens ir pan. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, pirmosios instancijos teismas nurodė, kad nusikalstamos veikos padarymo metu nukentėjusioji buvo neblaivi, tačiau pamačiusi R. J. atpažino jį kaip asmenį, kuris ją užpuolė, tą patvirtino liudytojų G. S. ir A. S. parodymai, todėl netikėti D. V. K. parodymais nebuvo jokio objektyvaus pagrindo.
13. Apelianto teigimu, nukentėjusiosios parodymų nepatikimumą rodo tai, policijos pareigūnams nukentėjusioji negalėjo paaiškinti ir apibūdinti asmens, kuris ją sumušė ir atėmė iš jos telefoną, o kad tai neva yra R. J. nurodė tik tada, kai šis atnešė telefoną. Aukštesniojo teismo vertinimu, toks skundo teiginys nepagrįstas, nes tiek liudytojų G. S. ir A. S., tiek ir pačios D. V. K. parodymai patvirtina, kad atvykus policijai, nukentėjusioji pareigūnams iš karto nurodė, kad ją sumušė ir telefoną atėmė jai nepažįstamas vyras, o netrukus po to prie jų priėjus kaltinamajam, D. V. K. iš karto patvirtino, kad tai ir yra tas pats ją sumušęs vyras. Taigi, įvykių seka patvirtina, kad iki prieinant R. J., nukentėjusioji policijos pareigūnų nebuvo išsamiai apklausinėjama apie užpuoliką. Negalima sutikti su skundo teiginiais, kad nukentėjusiosios parodymai turi būti vertinami kritiškai dėl skirtingų apklausų metu nurodytų iš esmės skirtingų įvykio aplinkybių, t. y. į kurią vietą ji buvo sumušta. Išanalizavus nukentėjusiosios parodymus bylos tyrimo eigoje, jokių esminių prieštaravimų nenustatyta. Nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisme D. V. K. nėra nurodžiusi, kad jai sudavė į nosį. Ji teigė, kad vyras kumščiu sudavė jai į dešinę veido pusę, teisme konkretizavo, kad į dešinę akį. Tik BIRT ataskaitų žiūryklėje pažymėta, kad 2021 m. balandžio 25 d. 13.09 val. buvo gautas pranešimas apie tai, kad prieš 30 minučių pranešėją sumušė nepažįstamas asmuo, <...> jai skauda nosį, tačiau net ir ši aplinkybė, priešingai nei nurodyta skunde, neduoda pagrindo teigti, kad dėl patirto smurto D. V. K. nurodė prieštaringas aplinkybes. Akis ir nosis yra veido srityje vienas šalia kito esantys organai, todėl akivaizdu, kad kumščiu traumavus akies sritį, skausmas gali būti juntamas ne tik smūgio epicentro vietoje, o pasklisti aplinkui, t. y. ir į nosies sritį. Nukentėjusiosios nevienodai nurodytos aplinkybės apie jos apsilankymo bute, kur ji buvo sužalota, priežastis (atėjo švęsti R. M. gimtadienį ar padėti R. M. mamai susitvarkyti skalbinius) nėra esminės, ir niekaip nesusiję su kaltinimu, todėl negali būti pagrindu atmesti kaip prieštaringus ar nenuoseklius jos parodymus, susijusius su patirtu sužalojimu.
14. Abejoti nukentėjusiosios parodymų patikimumu neduoda pagrindo ir skunde paminėta aplinkybė, jog liudytoja R. M. paneigė D. V. K. nurodytą aplinkybę, kad ji buvo sumušta šios liudytojos akivaizdoje. D. V. K. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek apklausta teisme nuosekliai teigė, kad R. J. jai sudavė prie R. M.. Ši liudytoja tokias aplinkybės paneigė, ji nurodė, kad bute jokių pašalinių asmenų nebuvo, jos akivaizdoje joks asmuo D. V. K. atžvilgiu bute smurto nenaudojo. Nukentėjusioji laikėsi savo versijos ir nurodė, kad R. M. sako netiesą ir neigia mačiusi R. J. jai suduodant, nes bijo kaltinamojo, kadangi jis bendrauja su jos sūnumi, lankosi jos motinos bute. R. M. patvirtino, kad R. J. pažįsta, su juo bendravo jos sūnus E. M.. Taigi, kaip matyti, prieštaravimų pašalinti nėra galimybės ir galima daryti tik prielaidą, kad liudytoja nutylėjo mačiusi R. J. smurtaujant prieš D. V. K., todėl skundžiamame nuosprendyje teismas objektyviai nepatvirtintais faktais ir nesirėmė, o padarė išvadą, kad nenustatyta asmenų, mačiusių, kaip R. J. sudavė D. V. K. kumščiu į veidą, tačiau nepaisant to, teisėjų kolegija pritaria nuosprendį priėmusiam teismui, kad jo kaltę patvirtina kiti, tiek nuosprendyje, tiek ir šioje nutartyje aukščiau aptarti įrodymai.
15. Apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad jo kaltę patvirtina liudytojų R. M., V. G. parodymai, nes jos apskritai net nematė R. J. tame bute. Tačiau pirmosios instancijos teismas ir nenurodė, jog šios liudytojos patvirtino matę patį nukentėjusiosios sužalojimo faktą. Skundžiamame nuosprendyje nurodyta, kad smurto prieš nukentėjusiąją faktą netiesiogiai patvirtina liudytojų R. M. ir V. G. parodymai, nes jos patvirtino, kad iki įvykio nukentėjusioji nebuvo sužalota, taigi, sužalojimai atsirado tik po konflikto su kaltinamuoju. Taip pat nepagrįstas skundo teiginys, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai apelianto kaltės įrodymu laikė specialisto pateiktą išvadą, nes ji tik patvirtina nukentėjusiosios patirtus sužalojimus, tačiau joje nustatomas galimus sužalojimus padaręs asmuo. Skundžiamame nuosprendyje analizuodamas ir vertindamas surinktus įrodymus, teismas konstatavo, kad sužalojimų mastą, atsiradimo būdą ir laiką patvirtina specialisto išvada Nr. G 729/2021 (02), kurioje nurodyta, kad D. V. K. buvo sukeltas nesunkus sveikatos sutrikdymas. Tai patvirtina, jog specialisto išvadą pirmosios instancijos teismas nevertino kaip savarankiško kaltinamojo kaltės įrodymo. Jame nustatytos nusikalstamai veikai tirti turinčias reikšmės aplinkybės buvo vertinamos visų kitų surinktų duomenų visumos kontekste.
Dėl BK 180 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos
16. Apeliantas R. J. ir dėl šio nusikaltimo savo kaltę neigia ir skunde nurodo, jog apylinkės teismo atliktas įrodymų vertinimas paremtas ne esminių faktinių duomenų analize, o atskirų detalių vertinimu. Tačiau, kaip matyti iš apeliacinio skundo turinio, pats R. J. savo nekaltumą grindžia kiekvieno atskiro įrodymo, o ne jų visumos vertinimu. Teisėjų kolegija, įvertinusi pirmosios instancijos teismo įrodymų analizę, skundo teiginiams nepritaria ir konstatuoja, kad priešingai, R. J. kaltė buvo įrodinėjama ne vienas nuo kito atsietais įrodymais, o vertinant kiekvieno jų patikimumą visumos kontekste bei siejant į nuoseklią ir loginę grandinę.
17. Aukštesniojo teismo vertinimu, pagrįstai buvo atmesta R. J. versija, jog nukentėjusiosios D. V. K. mobiliojo ryšio telefoną jam padavė nepažįstamas vyras ir paprašė nunešti į policiją, nes jo aiškinamos įvykio aplinkybės yra prieštaringos ne tik tarpusavyje, bet prieštarauja ir kitiems įrodymams. Apklaustas teisme R. J. nurodė, kad D. V. K. mobiliojo ryšio telefoną jam padavė iš to buto išėjęs girtas žmogus, jis tą telefoną iš ten išnešė, nors pats R. J. teigė tame bute tą dieną net nebuvęs. Vėliau tuose pačiuose parodymuose kaltinamasis jau teigė, kad nukentėjusiosios telefoną jam padavė vietinis girtuoklis netoli turgaus, kai R. J. ėjo gatve link turgaus. Prieštaringas ir nelogiškas apelianto paaiškinimas, jog tas girtas vyras būtent jam padavė telefoną, pasakė, kad jį paliko D. V. K. ir paprašė nunešti telefoną į policiją, nes pasak paties apelianto, jis nukentėjusiąją ir tą vyrą pažinojo tik iš matymo.
18. Be to, R. J. versiją, jog jis iš nepažįstamo vyro paėmęs nukentėjusiosios telefoną norėjo jį perduoti policijai, paneigia liudytojų G. S. ir A. S. parodymai, kad iš pradžių R. J. tvirtino, jog telefonas priklauso jam, kad jis kaip tik skambina greitajai pagalbai, tačiau tuo metu jis kalbėjo su policijos pareigūnais, kurie gavę informaciją apie pagrobtą telefoną skambino į jį. Nukentėjusioji, pamačiusi R. J., iš karto pasakė, kad tai tas pats vyras, kuris ją sumušė ir atėmė telefoną, ir patvirtino, kad pas apeliantą buvęs telefonas yra jos. R. J. versiją apie tai, kad telefoną jam padavė kažkoks vyras, paneigia telefoninio pokalbio tarp policijos pareigūno ir apelianto stenograma, iš kurios matyti, kad vyras (R. J.) pareigūnui ne vieną kartą nurodo, kad telefoną iš nukentėjusiosios paėmė jis, nes ji buvo „gatava“, neadekvati, dar jis nurodė, kad „jinai (nukentėjusioji) ėjo su jo pažįstamu ir jie taip susitiko“ ( T. 1, b. l. 110-111). Iš liudytojais apklaustų policijos pareigūnų parodymų matyti, kad įvykio metu R. J. jį sulaikiusiems pareigūnams apie tai, iš kur gavo nukentėjusiosios telefoną, nepaaiškino. Skunde apeliantas nurodo, kad vien tas faktas, kad jis turėjo nukentėjusiajai priklausantį mobilųjį telefoną, nesudaro pakankamo pagrindo teigti, kad būtent jis nukentėjusiosios atžvilgiu naudojo smurtą ir tokiu būdu įvykdė plėšimą. Tačiau, kaip patvirtina aukščiau aptartos aplinkybės, R. J. kaltę įrodo ne vien šis faktas, bet visų kitų įrodymų visetas. Taigi, kaltinamojo pateikta versija, kad jis norėjo grąžinti telefoną policijos pareigūnams, pagrįstai laikyta gynybine pozicija.
19. Abejones nukentėjusiosios D. V. K. parodymų patikimumu apeliantas grindžia tuo, kad ji nurodė, jog lauke nuteistasis ją puolė iš nugaros, todėl ji objektyviai negalėjo matyti ją užpuolusio asmens. Šis argumentas apelianto kaltės nepaneigia. D. V. K. teisme paaiškino, kad nors R. J. ją užpuolė iš nugaros, tačiau, griebdamas telefoną, jis pasakė: “žiurke, duok telefoną“ ir ji jį atpažino iš balso. Be to, po to, kai jis paėmė telefoną, D. V. K. atsisuko į užpuolėją ir pamatė, kad tai tas pats vyras, kuris prieš tai jai sudavė į veidą. Atpažino jį iš juodos striukės, veido bruožų. Ji iš karto įbėgo į parduotuvę ir paprašė iškviesti policiją. Šiuos jos parodymus patvirtina liudytojos D. M. parodymai, kad į parduotuvę įbėgo dvi moterys, viena iš jų paaiškino, kad kitą moterį sumušė ir apiplėšė, todėl reikia kviesti policijos pareigūnus, bendrojo pagalbos centro Nr. 112 budinčio pokalbio su nukentėjusiąja stenograma, kurioje užfiksuota, jog nukentėjusioji skundžiasi, kad ją antrą kartą užpuolė tas pats vyras, kad ji buvo užpulta ir tuo metu iš jos buvo atimtas telefonas ( T.1, b. l. 77-78).
20. Skunde R. J. nurodo, kad jis kaltinamas plėšimo metu nukentėjusiajai D. V. K. sužalojęs žandą ir ranką, tačiau kaip matyti iš pačios nukentėjusiosios parodymų, ją sumušęs asmuo jos žando net nelietė, tik stipriai sugriebė ranką, kurioje buvo laikomas telefonas. Teisėjų kolegijos vertinimu, ši aplinkybė nepaneigia byloje nustatytų faktinių aplinkybių. Iš tiesų, apklausta teisme nukentėjusioji D. V. K. parodė, kad žando jis nepalietė, tik stipriai sugriebė ranką, kurioje laikė telefoną, tačiau vertinant visų byloje suriktų duomenų visumą , t. y.: pačios D. V. K. parodymus, kad R. J. priėjęs iš nugaros trenkė jai, griebė už kapišono ir dešinės rankos tuo metu, kai ji dešine ranka laikė telefoną prie dešinės ausies ir kalbėjo pagalbos telefonu, ikiteisminio tyrimo metu jos nurodytas iš esmės analogiškas užpuolimo aplinkybes, kuomet ji nurodė, kad griebdamas už rankos, kurioje ji prie dešinės pusės laikė telefoną, R. J. jai užgavo ne tik dešinę ranką, bet ir dešinį žandą, liudytojų R. M. ir V. G. parodymus, kad iki įvykio ant nukentėjusiosios veido jokių sužalojimo žymių nebuvo, specialisto išvadą Nr. G 729/2021 (02), iš kurios matyti, kad tiriamoji specialistui nurodė tas vietas, kurios buvo traumuotos, t. y. veidas ir dešinė plaštaka, ir kurios išvadoje konstatuota, kad D. V. K. konstatuota kraujosruva dešinės akies vokuose, dešinės akiduobės išorinės ir vidinės sienelių lūžiai, kraujosruva dešiniame žande, kraujosruva dešinėje plaštakoje (1 t., b. l. 64-66), darytina neginčijama išvada, kad kraujosruva dešiniajame žande nukentėjusiajai buvo padaryta kaltinime nurodytu laiku ir vietoje ir tai padarė ne kas kitas, o R. J..
21. Teisėjų kolegija pažymi, kad nors apeliantas analizuoja inkriminuotos nusikalstamos veikos faktines aplinkybes, atskirus bylos įrodymus, teigdamas, jog vienas ar kitas įrodymas nepatvirtina byloje nustatytų faktinių aplinkybių, tačiau BPK įrodymų vertinimo taisyklės reikalauja įvertinti ne tik kiekvieną įrodymą atskirai, bet ir jų visumą, juos lyginant ir siejant į nuoseklią ir vientisą grandinę, kas, aukštesniojo teismo vertinimu, šioje byloje ir buvo padaryta. Gynybai kitaip interpretuojant byloje surinktus įrodymus ir savaip juos vertinant, teismui negali būti pagrindu netikėti surinktų ir aukščiau ištirtų įrodymų visetu, kurie patvirtina R. J. kaltę. Remiantis aptartu, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad visos skunde minimos aplinkybės buvo teisingai įvertintos pirmosios instancijos teismo priimant apkaltinamąjį nuosprendį, ir nuteistojo veika pagal BK 138 straipsnio 1 dalį ir pagal BK 180 straipsnio 1 dalį kvalifikuota teisingai.
Dėl bausmės
22.Pagal BK 41 straipsnį bausmės paskirtis yra: sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų padarymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Teisingumo vykdymas yra pagrindinė teismo funkcija, o teisingo nubaudimo sąlyga yra teismo galimybė paskirti kaltam asmeniui teisingą bausmę, t. y. galimybė tinkamai individualizuoti bausmę. Iš baudžiamojo įstatymo nuostatų matyti, kad dėl tam tikrų nusikaltimų specialiosios dalies sankcijos, tame tarpe ir aptariamos veikos, numato kelių rūšių bausmes, kurios yra alternatyvios. Taigi, tokiu būdu įstatymų leidėjas, numatydamas sankcijoje kelias alternatyvas bausmes, palieka teismui galimybę tinkamai individualizuoti bausmę. Apeliaciniame skunde R. J. nesutinka su jam paskirta laisvės atėmimo bausme, jo nuomone, bausmė neatitinka BK 41 straipsnio 2 dalies reikalavimų ir yra aiškiai per griežta bei neproporcinga nuteistojo asmenybei bei jo nusikalstamų veiksmų pavojingumo laipsniui.
23. Už BK 284 straipsnyje numatyto nusikaltimo padarymą asmuo gali būti baudžiamas viešaisiais darbais arba bauda, arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki dvejų metų. Iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio turinio matyti, kad apylinkės teismas, parinkdamas R. J. bausmės rūšį ir nustatydamas jos dydį, atsižvelgė į visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes – tiek į nuteistojo asmenybę, tiek ir į jo padarytų nusikalstamų veikų bei jo paties pavojingumą apibūdinančias aplinkybes, veikos motyvus ir tikslus. Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliantas įsitikinęs savo nekaltumu dėl BK 138 straipsnio 1 dalyje ir 180 straipsnio 1 dalyje jam inkriminuojamų veikų ir laiko, kad bausmė jam turi būti paskirta tik už BK 284 straipsnyje numatytą nusikaltimą, dėl kurio jis kaltę pripažino, tačiau iš kaip jau buvo pasisakyta šioje nutartyje, R. J. kaltė pasitvirtino dėl visų jam inkriminuotų nusikaltimų ir todėl bausmės skyrimo klausimas buvo sprendžiamas vertinant visus jo padarytus nusikaltimus.
24. R. J. padarė tris tyčinius nusikaltimus, praeityje yra teistas net 15 kartų, paskutiniu nuosprendžiu paskirtos bausmės dar neatlikęs, teistumas neišnykęs, taip pat yra baustas administracine tvarka ir turi galiojančių nuobaudų. Apeliantas prašo atsižvelgti į tai, kad jis turi šeimą, yra dirbantis, darbdavio charakterizuojamas teigiamai, tačiau pirmosios instancijos teismas šias teigiamai kaltinamąjį charakterizuojančias aplinkybes įvertino. Ankstesniais teismų nuosprendžiais R. J. buvo skiriamos įvairaus griežtumo bausmės, taip pat ir nesusiję su laisvės atėmimu, tačiau jis ir toliau darė nusikalstamas veikas. Taigi, iš aptartų duomenų matyti, jog apeliantas išvadų iš ankstesnių teistumų nedaro, ankstesnės bausmės nesulaikė jo nuo priešingo teisei elgesio, todėl nėra pagrindo manyti, jog bausmės tikslai gali būti pasiekti paskyrus švelnesnę, su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę.
25. Skunde apeliantas pagrįstai nurodo, kad jis prisipažino padaręs BK 284 straipsnyje numatytą nusikaltimą, todėl tai turėjo būti pripažinta jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe. Pirmosios instancijos teismas, kaltinamojo atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes vertino bendrai, jų neišskirdamas dėl kiekvienos nusikalstamos veikos, todėl iš tiesų, dėl šios veikos nepagrįstai nenustatė R. J. atsakomybę lengvinančios aplinkybės, kad jis kaltę pripažino ir nuoširdžiai gailisi. Tačiau jam už BK 284 straipsnyje numatyto nusikaltimo padarymą buvo paskirta bausmė, mažesnė nei sankcijoje numatytas jos vidurkis, todėl minėtos atsakomybę lengvinančios aplinkybės nenustatymas nesutrukdė teismui paskirti teisingą ir tinkamą bausmę, kuri, priešingai nei teigiamas skunde, atitinka BK 41 straipsnio 2 dalies reikalavimus, nėra aiškiai per griežta ar neproporcinga nuteistojo asmenybei bei jo nusikalstamų veiksmų pavojingumo laipsniui. Teisėjų kolegijai neduoda pagrindo švelninti apeliantui bausmę ir keisti skundžiamą nuosprendį ir ta aplinkybė, kad R. J. turi šeimą, mažametį vaiką. Byloje nėra jokių duomenų apie nepilnamečius kaltinamojo išlaikytinius, tačiau net ir laikant, kad jis turi mažametį vaiką, pažymima, jog tai nesustabdė jo nuo neteisėtų veiksmų atlikimo, todėl ši aplinkybė greta visų kitų aptartųjų neduoda pagrindo skirti jam švelnesnę, su laisvės atėmimu nesusijusią, bausmę.
26. Teisėjų kolegija pažymi, kad bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija, jo sprendimo niekas negali įtakoti, ir tik jis gali spręsti, kokia bausmė įgyvendins teisingumo, proporcingumo principus, atitiks bausmės tikslų bei paskirties kriterijus. Apeliacinės instancijos teismas nuteistajam paskirtą bausmę gali sušvelninti ar pagriežtinti tik tada, kai, įvertinus įstatymo nuostatas dėl bausmės skyrimo, nustatoma, kad paskirta aiškiai per griežta arba aiškiai per švelni bausmė. Šiuo atveju konstatuojama, kad byloje nėra duomenų, jog pirmosios instancijos teismas, nustatydamas nuteistajam R. J. bausmės rūšį ir jos dydį, būtų neįsigilinęs į faktines bylos aplinkybes ar neteisingai pritaikęs baudžiamojo įstatymo nuostatas. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, laikyti, kad nuteistajam paskirta aiškiai per griežta bausmė, nėra objektyvaus pagrindo.
27.Remiantis išdėstytu, teisėjų kolegija konstatuoja, kad Kauno apylinkės teismo 2022 m. kovo 24 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas ir keisti jį nuteistojo R. J. apeliacinio skundo motyvais pagrindo nėra.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
nuteistojo R. J. apeliacinį skundą atmesti.
Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.