Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2019 m. rugsėjo 23 d. teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo UAB Telšių regiono atliekų tvarkymo centras prašymą atsakovams S. M. ir V. M. , dėl nesumokėtos vietinės rinkliavos priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Prašyme akcentuojama, kad pareiškėjas yra Telšių, Plungės, Mažeikių rajono ir Rietavo savivaldybių įsteigtas regiono komunalinių atliekų tvarkymo sistemos administratorius, kuriam teisės aktų nustatyta tvarka yra pavesta rinkti, administruoti bei išieškoti vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą Plungės rajono savivaldybės teritorijoje.

Pareiškėjo atstovas ir atsakovai į teismo posėdį neatvyko, apie posėdžio vietą ir laiką pranešta tinkamai (atsakovams įteikti šaukimai).

Prašymų dėl bylos nagrinėjimo atidėjimo negauta, byloje pakanka rašytinių duomenų išnagrinėti ją iš esmės, todėl byla nagrinėtina iš esmės bylos šalims nedalyvaujant (ABTĮ 77 str. 3 d.).

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Komunalinių atliekų tvarkymas, antrinių žaliavų surinkimas, perdirbimo organizavimas teisės aktais yra priskirtas savivaldybių funkcijoms (Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 31 punktas, Atliekų tvarkymo įstatymo 25 straipsnis). Konstitucijos 121 straipsnio 2 dalis nustato, jog savivaldybių tarybos turi teisę įstatymo numatytose ribose ir tvarka nustatyti vietines rinkliavas, savo biudžeto sąskaita savivaldybių tarybos gali nustatyti mokesčių bei rinkliavų lengvatas.

Rinkliavų nustatymą, rinkimą ir kontrolę reglamentuoja Rinkliavų įstatymas , kurio 2 straipsnio 3 dalis vietinę rinkliavą apibrėžia kaip savivaldybės tarybos sprendimu nustatytą privalomą įmoką, galiojančią tos savivaldybės teritorijoje. Rinkliavų įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 8 punktas nustato, kad savivaldybės taryba turi teisę savivaldybės teritorijoje nustatyti vietines rinkliavas tik už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą. Šio įstatymo 12 straipsnio 1-2 punktai numato, kad savivaldybės taryba savo sprendimu nustato vietinę rinkliavą ir tvirtina vietinės rinkliavos nuostatus.

Plungės rajono savivaldybės taryba 2013 m. birželio 27 d. sprendimu Nr. T1-3168 patvirtino Plungės rajono savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą nuostatus. Pagal Nuostatų 6 punktą, vietinės rinkliavos mokėtojai – komunalinių atliekų turėtojai, visi fiziniai ir juridiniai asmenys, nuosavybės ar kita teise valdantys, naudojantys, disponuojantys nekilnojamuoju turtu (išskyrus žemės sklypus) savivaldybės teritorijoje, išskyrus įmones, turinčias TIPK leidimus, kuriuose nustatyti atliekų tvarkymo reikalavimai negali būti įvykdyti savivaldybės organizuojamoje komunalinių atliekų tvarkymo sistemoje. Nauja nuostatų redakcija patvirtinta 2017 m. sausio 26 d. Plungės rajono savivaldybės tarybos sprendimu Nr. T1-1 ir įsigaliojo nuo 2017 m. kovo 1 d. Nuostatai numato, kad vietinė rinkliava už komunalinių atliekų tvarkymą nustatoma visiems Plungės rajono savivaldybės atliekų turėtojams, kurie valdo, naudoja ar kitaip disponuoja nekilnojamuoju turtu, išskyrus žemės sklypus. Vietinės rinkliavos nuostatai netaikomi asmenims, turintiems Taršos integruotos prevencijos ir kontrolės (toliau – TIPK) leidimus, kuriuose yra numatytas komunalinių atliekų tvarkymas. Taigi vietinė rinkliava už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą yra įstatymo pagrindu ir savivaldybės tarybos sprendimu nustatyta privaloma įmoka į savivaldybės biudžetą.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje, aiškinant vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimo ir tvarkymo teisinį reglamentavimą, pažymėta, kad, skirtingai nuo Rinkliavų įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje pateikiamos valstybinės rinkliavos, kuri inter alia apima privalomas įmokas už vietos savivaldos institucijų, įstaigų, tarnybų ar organizacijų teikiamas paslaugas, apibrėžimo, vietinės rinkliavos įstatymų leidėjas expressis verbis nesieja su atitinkamomis paslaugomis. Vietinės rinkliavos objektas iš esmės yra siejamas su atitinkamos teisės vietinės rinkliavos mokėtojui suteikimu, t. y. asmuo, norėdamas įgyti (naudotis) atitinkamą teisę, o ne gauti atitinkamas paslaugas, privalo sumokėti atitinkamą vietinę rinkliavą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2010 m. kovo 29 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A525-471/2010 išaiškino, kad vietinė rinkliava už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą vertintina kaip atliekų turėtojo privaloma įmoka už atliekas, kurios tvarkomos savivaldybės komunalinių atliekų tvarkymo sistemoje. Tai savo ruožtu leidžia daryti išvadą, kad aptariama vietinė rinkliava ir jos dydis nėra siejama su konkrečios paslaugos suteikimu. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas minėtoje nutartyje akcentavo ir tai, jog vietinės rinkliavos privalomasis pobūdis (Rinkliavų įstatymo 2 str. 3 d.) ir paskirtis lemia, kad rinkliava nėra sutartinio pobūdžio mokėjimas, ir ji reglamentuojama viešosios, o ne privatinės teisės normomis. Todėl aptariamos vietinės rinkliavos objektas negali būti laikomas komunaline paslauga (šiukšlių išvežimu) Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.584 straipsnio 1 dalies prasme. Toks vietinės rinkliavos aiškinimas iš esmės atitinka ir formuojamą praktiką kitose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyse (žr., pvz., 2011 m. birželio 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-2210/2011; 2011 m. balandžio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1035/2011), kuriose pažymėta, kad vietinė rinkliava yra viešosios teisės nustatytas privalomasis mokėjimas, o ne privatinės (civilinės) teisės reguliavimo srities sutartinio pobūdžio įsipareigojimas. Pareiga mokėti minėtą rinkliavą atsiranda pagal tokias sąlygas, kurios yra numatytos ją nustatančiuose teisės aktuose.

Kaip jau nurodyta, pareiškėjas atsakovų pareigą mokėti ginčo rinkliavą kildina iš Plungės rajono savivaldybės tarybos 2013 m. birželio 27 d. sprendimu Nr. T1-168 patvirtintų Plungės rajono savivaldybės Vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą nuostatų su vėlesniais pakeitimais ir Nuostatų naujos redakcijos, patvirtintos 2017 m. sausio 26 d. Plungės rajono savivaldybės tarybos sprendimu Nr. T1-1. Remiantis aptartu teisiniu reglamentavimu, vietinę rinkliavą turi mokėti asmenys, turintys nekilnojamojo turto Plungės rajono savivaldybės teritorijoje, t. y. pagal bendrą taisyklę atliekų turėtojų pareiga mokėti ginčo vietinę rinkliavą siejama su savivaldybės teritorijoje esančio atitinkamo nekilnojamojo turto valdymu, naudojimu, disponavimu.

Pareiškėjas atsakovams vietinę rinkliavą apskaičiavo vadovaudamasis Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo duomenimis, kurio 2.1; 4.1 ir 7.2 punktuose nurodyta, kad atsakovai yra nekilnojamojo turto objekto – buto, esančio (duomenys neskelbtini), bendraturčiai. Kadangi atsakovai yra nekilnojamojo daikto bendraturčiai, pagal Nuostatus jie yra vietinės rinkliavos mokėtojai, kuriems tenka prievolė mokėti vietinę rinkliavą už atliekų surinkimą ir tvarkymą. Iš teismui pateiktos 2019 m. gegužės 7 d. pažymos dėl vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą mokėjimo nustatyta, jog pareiškėjas atsakovams apskaičiavo 250,53 Eur vietinę rinkliavą, kurios atsakovai nėra sumokėję.

Pagal Civilinio kodekso 4.86 straipsnio 1 dalį, bendraturčiai turi vienodas teises į bendro daikto (turto) duodamas pajamas, atsako tretiesiems asmenims pagal prievoles, susijusias su bendru daiktu (turtu), taip pat privalo solidariai apmokėti išlaidas jam išlaikyti ir išsaugoti, mokesčiams, rinkliavoms ir kitoms įmokoms, jeigu jie nėra susitarę kitaip ar įstatymai nenustato ko kita. Įvertinus tai, vietinės rinkliavos mokėjimas yra solidari abiejų atsakovų prievolė.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pripažįstama, kad jei objektyvūs duomenys neabejotinai patvirtina, kad fizinio ar juridinio asmens veikloje (plačiąja prasme – pvz., valdant, naudojant ar disponuojant nekilnojamuoju turtu ar pan.) jokios (komunalinės) atliekos nesusidaro ir negali susidaryti, toks asmuo negali būti pripažintas „komunalinių atliekų turėtoju“ ir, atitinkamai, savivaldybės teritorijoje nustatytos vietinės rinkliavos mokėtoju (pvz., žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. sausio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-334/2014). Tačiau Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikosi nuostatos, kad tokiu atveju įrodinėjimo našta tenka atsakovui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2016 m. kovo 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2486-602/2016).

Duomenų, kad atsakovai teisės aktų nustatyta tvarka kreipėsi dėl atleidimo nuo vietinės rinkliavos mokėjimo ir būtų atleisti nuo rinkliavos mokėjimo, nėra. Kaip jau minėta, pagal Rinkliavų įstatymo 2 straipsnio 3 dalį vietinė rinkliava yra savivaldybės tarybos sprendimu nustatyta privaloma įmoka, galiojanti tos savivaldybės teritorijoje, todėl atsakovams vietinės rinkliavos mokėjimas yra piniginė prievolė ir ją vienašališkai atsisakyti įvykdyti draudžiama (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.59 str.). Atsakovai tinkamai nevykdė prievolės mokėti vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą, todėl pareiškėjas įgijo reikalavimo teisę į prievolės įvykdymą (Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso 6.38 str.).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalis numato, jog proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. Pagal ABTĮ 40 straipsnio 5 dalį, proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę reikalauti atlyginti jai ir atstovavimo išlaidas; atstovavimo išlaidų atlyginimo klausimas sprendžiamas Civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka. CPK 98 straipsnio 2 dalis nustato, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip numatyta Lietuvos Respublikos teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio. Toks dydis patvirtintas Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (toliau – ir Rekomendacijos).

Pareiškėjas teismo prašo iš atsakovų priteisti 36,30 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Šių išlaidų pagrindimui teikiama 2019 m. liepos 1 d. atstovavimo sutartis, 2019 m. birželio 21 d. išlaidų advokato pagalbai apmokėti specifikacija, 2019 m. birželio 21 d. PVM sąskaita - faktūra serija SPEC Nr. 13317 ir 2019 m. birželio 21 d. vietinio mokėjimo nurodymas. Pagal Rekomendacijų 8.2 punktą, už dokumentų parengimą (prašymo surašymą) maksimali priteistina suma gali sudaryti 2,5 Lietuvos statistikos departamento skelbiamo užpraėjusio ketvirčio vidutinio mėnesinio bruto darbo užmokesčio šalies ūkyje (be individualių įmonių). Sąskaitos išrašytos ir mokėjimai atlikti 2019 m. birželio 21 d. (II ketvirtis). Remiantis Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos pateiktais duomenimis (www.socmin.lt), vidutinis darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių) 2018 m. IV ketv. buvo 970,3 Eur.

Vadovaujantis Rekomendacijų 2 puntu, nustatant priteistino užmokesčio už teikiamas teisines paslaugas dydį, rekomenduojama atsižvelgti į šiuos kriterijus: bylos sudėtingumą, teisinių paslaugų kompleksiškumą, specialių žinių reikalingumą, ankstesnį (pakartotinį) dalyvavimą toje byloje, būtinybę išvykti į kitą vietovę, negu registruota advokato darbo vieta, ginčo sumos dydį, teisinių paslaugų teikimo pastovumą ir pobūdį, sprendžiamų teisinių klausimų naujumą, šalių elgesį proceso metu, advokato darbo laiko sąnaudas, kitas svarbias aplinkybes. Visumos kriterijų buvimas leidžia teigti, kad administracinę bylą nagrinėjantis teismas kiekvienu konkrečiu atveju turi įvertinti šių kriterijų visumą bei spręsti, ar yra pagrindas iš bylą pralaimėjusios šalies priteisti bylinėjimosi išlaidas ir kokio dydžio išlaidos turėtų būti priteisiamos (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gegužės 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-215/2013).

Teisė naudotis advokato ar kito atstovo pagalba administraciniame procese pripažįstama vienu iš esminių elementų, padedančių užtikrinti teisę į teisminę gynybą. Profesionalus teisinis atstovavimas administracinėse bylose skirtas ne vien padėti šalims tinkamai išdėstyti ir teisiškai pagrįsti savo poziciją, bet ir veikia kaip sudedamoji teisingumo įgyvendinimo sistemos dalis. Proceso šalys savo interesus teisme gina pačios arba per atstovus (ABTĮ 47 str. 1 d.). Kiekviena administracinio proceso šalis turi galimybę pasirinkti, ar ji ves bylą pati, ar pasitelks atstovą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-330/2008.). Taigi, ABTĮ neriboja administracinio proceso šalių galimybių pasitelkti teisminiam nagrinėjimui advokatą. Ar yra poreikis byloje naudotis teisine advokato pagalba, priklauso nuo kiekvienos proceso šalies apsisprendimo, tačiau tai savaime nereiškia, kad kiekvienos šalies samdant advokatus patirtos išlaidos turi būti priteisiamos iš bylą pralaimėjusios šalies.

Administracinis teismas, spręsdamas, ar priteisti ir kokio dydžio atstovavimo išlaidas priteisti, turi kompleksiškai įvertinti, ar atsižvelgiant į atitinkamo subjekto vidinius administravimo pajėgumus ir bylos pobūdį, advokato pasitelkimas buvo būtinas. Nustatant bylos pobūdį, turi būti atsižvelgiama, be kita ko, į byloje keliamo teisinio klausimo naujumą (ar teismų praktika atitinkamu klausimu yra suformuota), į bylos apimtį ir sudėtingumą, į pareiškėjo pozicijos formulavimą byloje, į skundo pagrindą ir dalyką, į tai, ar atsakovas yra atstovaujamas advokato, į tai, ar bylos baigtis gali turėti platesnį poveikį ne tik byloje susiklosčiusiems, bet ir susijusiems teisiniams santykiams, o taip pat ir viešajam interesui. Kaip jau paminėta, nė vienas iš šių kriterijų neturi lemiamos reikšmės sprendžiant atstovavimo išlaidų viešojo administravimo subjektui priteisimo klausimą. Priešingai, bylą nagrinėjantis teismas turi įvertinti šių kriterijų visumą bei nutarti, ar yra pagrindas iš bylą pralaimėjusios šalies priteisti atstovavimo išlaidas.

Nors pareiškėjo prašoma priteisti 36,30 Eur suma neviršija Rekomendacijų 8.2 punkte numatyto maksimalaus dydžio, tačiau teismas, atsižvelgdamas į aukščiau paminėtus kriterijus, į tai, kad byla yra šabloninė, nesudėtinga, nereikalavo teisinių paslaugų kompleksiškumo, inicijuota per LITEKO viešųjų elektroninių paslaugų EPP posistemį, konstatuoja, jog pareiškėjo prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo tenkintinas iš dalies ir iš atsakovų priteistinas 15 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimas.

Būtent tokia teisminė praktika formuojama ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo analogiškose bylose (žr. pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. liepos 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-1310-662/2016; Lietuvos vyriausiojo administracinio 2016 m. birželio 14 d. nutartis administracinėse bylose Nr. eA-1158-556/2016 ir Nr. eA-1163-556/2016). Pažymėtina, kad pareiškėjo prašyme akcentuojama, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2017 m. vasario 7 d. sprendimu, priimtu administracinėje byloje Nr. eA-870-858/2017, suformavo teisminę praktiką, kad yra pagrindas pareiškėjui priteisti visą prašytą atlyginti bylinėjimosi išlaidų sumą, tačiau nėra pagrindo teigti, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas priėmė precedentą, pakeičiantį anksčiau suformuotą teisminę praktiką analogiškose bylose.

Pareiškėjas taipogi prašo priteisti ir 2,55 Eur išlaidų atlyginimą už nekilnojamojo turto centrinio duomenų banko bei gyventojų registrų išrašų suformavimą. Pažymėtina, kad pareiškėjas yra vietinės rinkliavos administratorius, kuris pagal Nuostatų 7 punktą (2017 m. sausio 26 d. Plungės rajono savivaldybės tarybos sprendimu Nr. T1-1 patvirtintų nuostatų redakcija), administruodamas vietinę rinkliavą vykdo vietinės rinkliavos mokėtojų apskaitą pagal Nekilnojamojo turto ir Gyventojų registro duomenų bazes, todėl disponavimas įvardijamais duomenimis yra sąlygotas vykdoma vietinės rinkliavos mokėtojų apskaita ir šios išlaidos nepriskirtinos prie bylinėjimosi išlaidų, todėl prašymas dėl šių išlaidų atlyginimo priteisimo netenkinamas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsniu, 84 straipsniu, 86 - 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 ir 4 punktais, 132 straipsnio 1 dalimi,

nusprendžia:

pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės Telšių regiono atliekų tvarkymo centras prašymą tenkinti iš dalies.

Iš atsakovų S. M. ir V. M. pareiškėjui UAB Telšių regiono atliekų tvarkymo centras solidariai priteisti 250,53 Eur vietinę rinkliavą už atliekų surinkimą ir tvarkymą, apskaičiuotą laikotarpiu nuo 2015 m. sausio 1 d. iki 2018 m. gruodžio 31 d. ir 15,00 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

Kitoje dalyje pareiškėjo prašymą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 30 kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmus.