Vilniaus apygardos teismo nutartis

Teisėjas M.Kursevičius Teisminio proceso Nr. 1-12-1-00888-2009-0

2014 m. rugsėjo 22 d.

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. G. gynėjo advokato Juozapo Puškoriaus apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. birželio 6 d. nuosprendžio, kuriuo A. G. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 178 str. 2 d. laisvės atėmimu vieneriems metams.

Vadovaujantis BK 64¹ str., paskirtą bausmę sumažinus 1/3, paskirta A. G. galutinė bausmė – laisvės atėmimas aštuoniems mėnesiams.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. G. nuteistas už tai, kad jis laikotarpiu nuo 2009 m. kovo 7 d. iki 2009 m. kovo 15 d. 13.00 val., atspaudęs bendro naudojimo sandėliuko, esančio Vilniuje, Gatvės pav. 25, langą, įsibrovė į šią patalpą ir iš ten pagrobė svetimą turtą, t. y. G. K. priklausantį 100 Lt vertės paauglio dviratį ,,Madison Huston“ bei H. J. priklausantį 1 000 Lt vertės vyrišką dviratį „Pantera“.

2014-06-30 Vilniaus apygardos teisme gautas A. G. gynėjo advokato Juozapo Puškoriaus apeliacinis skundas, kuriuo prašoma: pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014-06-06 nuosprendį – pripažinti A. G. nuoširdų prisipažinimą lengvinančia aplinkybe ir sušvelninti jam paskirtą bausmę.

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad apylinkės teismas paskyrė A. G. per griežtą bausmę. Apelianto nuomone, pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad nusikaltimas buvo padarytas 2009 m., nuo jo padarymo praėjo daug laiko, A. G. pilnai prisipažino padaręs nusikalstamą veiką, dėl jos padarymo nuoširdžiai gailisi, nukentėjusioji atsisakė civilinių ieškinių ir neprašė jo griežtai bausti.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistojo gynėjas prašo tenkinti skundą, prokuroras prašo skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo A. G. gynėjo advokato Juozapo Puškoriaus apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliacinio proceso paskirtis yra užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai (nutartys). Nuosprendis yra teisėtas, kai jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės aktų. Nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo ar nekaltumo, paskiriamos bausmės ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais (kasacinė nutartis Nr. 2K-204/ 2008).

Dėl nuteistojo gynėjo prašymo paskirti A. G. švelnesnę bausmę, konstatuotina, jog BK 54 straipsnyje reglamentuojami bendrieji bausmės skyrimo pagrindai. BK 54 straipsnio 1 dalyje suformuluota bendra taisyklė, kad teismas skiria bausmę pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Išimtis iš šios bendros taisyklės numato BK 62 straipsnis ir 54 straipsnio 3 dalis. BK 62 straipsnyje konkrečiai nurodytos sąlygos, kurioms esant nuteistajam gali būti paskirta švelnesnė nei taikomo BK specialiosios dalies straipsnio sankcijoje numatyta bausmė. Tuo tarpu, BK 54 straipsnio 3 dalis suformuluota taip: jeigu straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę. Tiek tokia šios normos formuluotė, tiek jos vieta kitų bausmės skyrimą reglamentuojančių normų sistemoje, sąlygojo tai, kad teismų praktikoje ji taikoma tik išimtinais atvejais. Todėl spręsdamas švelnesnės, negu įstatymo numatyta, bausmės paskyrimo klausimą teismas pirmiausia turi nustatyti, ar nėra BK 62 straipsnio 1 ar 2 dalyje numatytų sąlygų pritaikyti kaltinamajam BK 62 straipsnio 3 dalies nuostatas. Tik tokių sąlygų nenustačius, gali būti pritaikyta BK 54 straipsnio 3 dalis. Tačiau tokiu atveju teismas turi nustatyti ir nurodyti nuosprendyje išimtines aplinkybes, dėl kurių straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas kaltininkui aiškiai prieštarautų teisingumo principui (kasacinė nutartis Nr. 2K-376/2008).

Nagrinėjamo skundo kontekste, pažymėtina, jog nėra BK 62 str. 1 d. ir 2 d. būtinų sąlygų, kad A. G. atžvilgiu būtų galima taikyti BK 62 str. 3 d. nuostatas. Taip pat nėra nustatyta, jokių išimtinių aplinkybių, kad jo atžvilgiu būtų galima taikyti BK 54 str. 3 d. ir paskirti jam švelnesnę bausmę.

Dėl apeliacinio skundo argumentų, kad pirmosios instancijos teismas nepripažino A. G. atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, kad jis prisipažino padaręs jam inkriminuotą nusikalstamą veiką ir dėl jo padarymo nuoširdžiai gailisi, pažymėtina, kad teismas, skirdamas bausmę, vadovaudamasis LR BK 61 straipsnio 1 dalies nuostatomis bei formuojama Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, atsižvelgia į tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių, ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, bei įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę. Šio straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) sunkinančias aplinkybes, jų kiekį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio. Ši baudžiamojo įstatymo nuostata išvardija kriterijus, į kuriuos teismas privalo atsižvelgti parinkdamas bausmės rūšį ir nustatydamas bausmės dydį. BK 61 straipsnio 2 dalies dispozicija neriboja teismo teisės pasirinkti BK specialiosios dalies straipsnio sankcijoje numatytos bausmės rūšies ar nustatyti jos dydžio, tačiau reikalauja motyvuoti atitinkamą sprendimą bei nurodo, kad bausmės dydis turi būti skaičiuojamas nuo jos vidurkio.

Tai, jog pirmosios instancijos teismas motyvuojamojoje nuosprendžio dalyje nurodė, kad nėra A. G. atsakomybę sunkinančių ir lengvinančių aplinkybių, kolegija vertina kaip rašytinę klaidą, kadangi vertinant aplinkybių visetą, matyti, jog pirmosios instancijos teismas įvertino visas A. G. asmenybę charakterizuojančias aplinkybes, tame tarpe ir tai, kad, A. G. tyčinį kvalifikuotą nusikaltimą nuosavybei padarė būdamas teistas penkis kartus, turėdamas neišnykusį ir įstatymo nepanaikintą teistumą, šiuo metu jis teistas jau penkiolika kartų (b. l. 68-83), baustas administracine tvarka, tame tarpe už administracinius teisės pažeidimus nuosavybei (b. l. 84-93), kas rodo, kad jis nedaro teisingų išvadų ir yra linkęs nusikalsti, pagrįstai paskyrė jam realią laisvės atėmimo bausmę, kuri būdama ženkliai mažesnė už BK 178 str. 2 d. sankcijoje numatytos šios bausmės rūšies vidurkį, kolegijos nuomone, yra aiškiai ne per griežta, atitinka siekiamus bausmės tikslus, dar labiau ją švelninti nėra įstatyminio pagrindo

Be to, atkreiptinas dėmesys į tai, kad pirmosios instancijos teismas, pritaikęs A. G. atžvilgiu BK 64¹ str., 1/3 sumažino paskirtą jam vienerių metų laisvės atėmimo bausmę. Nagrinėjamo skundo kontekste pažymėtina, jog viena iš būtinų šio straipsnio taikymo sąlygų yra asmens prisipažinimas kaltu, todėl nuteistojo gynėjo argumentai, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į A. G. visišką prisipažinimą dėl jam inkriminuoto nusikaltimo padarymo, atmestini, kaip visiškai nepagrįsti.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 1 p.,

Rezoliucinė dalis

nutarė:

Nuteistojo A. G. gynėjo advokato Juozapo Puškoriaus apeliacinį skundą atmesti.