- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-12-22
- Bylos Nr.
- 2A-643-71/2011
- Teisminio proceso Nr.
- 2-07-3-00287-2009-0
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Regina Agota Gutauskienė (pirm.), Egidijus Mockevičius, Rasa Bartašienė
- Ieškovas
- S. A.
- Atsakovas
- E. Č.
- Kategorijos
- 21.4.2.7pavadinimo nepavyko patikrinti
Pranešėja R. A. Gutauskienė Civilinė byla Nr. 2A-643-71/2011
Teisėja E. Dambrauskienė Teisminio proceso Nr. 2-07-3-00287-2009-0
NUTARTIS
2011 m. gruodžio 22 d.
Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo S. A. apeliacinį skundą ir atsakovo E. Č. apeliacinį skundą dėl Šiaulių miesto apylinkės teismo 2011 m. gegužės 31 d. sprendimo priimto civilinėje byloje pagal ieškovo S. A. ieškinį atsakovui E. Č., tretiesiems asmenims, nepareiškiantiems savarankiškų reikalavimų, A. D. ir T. S. dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu ir nuostolių atlyginimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas S. A. ieškiniu kreipėsi į Šiaulių miesto apylinkės teismą prašydamas pripažinti negaliojančia 2008-12-10 pirkimo-pardavimo sutartį, sudarytą tarp S. A. ir T. S., pasirašytą E. Č., kaip apgaule sudarytą sandorį, taikyti restituciją ir priteisti S. A. naudai iš E. Č. 3400,00 eurų; priteisti ieškovui iš atsakovo 1800,00 Lt nuostolių ir 1000,00 Lt neturtinei žalai atlyginti, priteisti 5 proc. dydžio metinių palūkanų nuo priteistos sumos, nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (1 t., 1-3 b. l.).
Atsiliepimas
Atsakovas E. Č. atsiliepime į ieškinį nurodė, kad su ieškiniu nesutinka, todėl prašė jį atmesti (1 t., 23-24 b. l.).
Atsakovas nurodė, kad 2008-10-07 Kauno turguje iš A. D. jis įsigijo automobilį ŠKODA FABIA. A. D. jam perdavė automobilio techninį pasą ir neužpildytą pirkimo-pardavimo sutartį su savininko parašu. Už automobilį atsakovas A. D. sumokėjo 3000,00 eurų. Atsakovas savo ranka užpildė pardavėjo ir automobilio duomenis. Vėliau automobilį pardavė S. A., kuris sumokėjo E. Č. 3000,00 eurų, atsakovas jam perdavė automobilį, raktelius ir dokumentus. Atsakovo teigimu, jis pirkimo-pardavimo sutartyje pasirašė kaip liudytojas. Gautus už automobilį pinigus atsakovas panaudojo savo reikmėms. Atsakovo teigimu, jis buvo įsitikinęs, kad A. D. 3000 eurų už automobilį perdavė automobilio savininkei. Apie tai, kad automobilis vogtas, atsakovas teigia nežinojęs.
Šalies argumentai
Tretysis asmuo A. D. su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti, o tretysis asmuo T. S. į teismo posėdį neatvyko.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Šiaulių miesto apylinkės teismas 2011 m. gegužės 31 d. ieškovo ieškinį atmetė. Teismas pripažino 2008-12-10 pirkimo-pardavimo sutartį, sudarytą tarp S. A. ir T. S., niekine ir negaliojančia, priteisė atsakovui E. Č. iš ieškovo S. A. 102,00 Lt bylinėjimosi išlaidas ir priteisė iš ieškovo S. A. valstybei 73,45 Lt bylinėjimosi išlaidas. Grąžino atsakovui E. Č. 2010-08-23 d. į Šiaulių miesto apylinkės teismo depozitinę sąskaitą sumokėtus 98,00 Lt (3 t., 138-141).
Teismas, įvertinus byloje esančius įrodymus sprendė, kad ieškovas neįrodė aplinkybės, jog ginčijama pirkimo-pardavimo sutartis buvo sudaryta dėl apgaulės (atsakovo tyčinių veiksmų ar neveikimo), todėl nurodė, kad šio sandorio pripažinimas negaliojančiu CK 1.91 str. pagrindu negalimas. Byloje esančių įrodymų – ieškovo, atsakovo paaiškinimų, iš dalies – trečiojo asmens A. D. paaiškinimo, specialisto išvados Nr. 11Š-69(09) pagrindu teismas konstatavo, kad atsakovo E. Č. ieškovui pateikta pirkimo-pardavimo sutartis buvo neužpildyta (nenurodyti pirkėjo, pardavėjo rekvizitai, pirkimo-pardavimo objektas – automobilis, kaina), išskyrus skiltyje „Pardavėjas“ esantį parašą. Teismas nurodė, kad automobilis yra paieškomas Belgijoje ir tai patvirtina faktą, kad pardavėjos T. S. valia dėl automobilio pardavimo pirkėjui S. A. nebuvo išreikšta, dėl ko ginčijama 2008-12-10 d. pirkimo-pardavimo sutartį teismas laikė niekine, kaip imperatyvioms įstatymo normoms prieštaraujantis sandoris (CK 1.63 str., 1.64 str., 1.78 str. 1, 3, 5 d., 1.80 str. 1 d.). Niekinio sandorio faktą teismas konstatavo ex officio (savo iniciatyva), neišeidamas už ieškinio ir atsikirtimų į ieškinį faktinio pagrindo ribų, nes ieškovas ieškinyje nurodė aplinkybes, kad automobilį SKODA FABIA jis įgijo ne tiesiogiai iš T. S., o iš E. Č., bei kad atsakovas nebuvo įgaliotas veikti pardavėjo vardu parduodant automobilį ieškovui.
Teismas nurodė, kad šio sandorio šalis – T. S. – ieškovui nesutikus atsakovu patraukta nebuvo (teismas savo iniciatyva šį asmenį patraukė dalyvauti trečiuoju asmeniu) (CPK 45 str.), todėl teismas atsižvelgiant į tai, kad ieškinyje ieškovas faktiniu pagrindu nurodė bylos nagrinėjimo metu įrodytas aplinkybes, sudarančias pagrindą pirkimo-pardavimo sutartį pripažinti niekine, teismas, ex officio pripažindamas 2008-12-10 d. pirkimo-pardavimo sutartį niekine, nenusprendė dėl trečiojo asmens teisių ir pareigų (LAT civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011-02-28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-75/2011). 2008-12-10 d. pirkimo-pardavimo sutartį pripažinus niekine ir negaliojančia, teismas restitucijos netaikė, nes byloje nėra duomenų, kad sutarties šalys – S. A. ir T. S. - ką nors pagal sutartį gavo (LR CK 1.80 str. 2 d.).
Ieškovo reikalavimus dėl 1800,00 Lt nuostolių atlyginimo ir 1000,00 Lt neturtinės žalos priteisimo teismas atmetė, kaip nepagrįstus ir neįrodytus, nurodydamas, kad šie reikalavimai gali būti nagrinėjami kartu su reikalavimu pripažinti ieškovo ir atsakovo sudarytą automobilio pirkimo-pardavimo sutartį negaliojančia. Teismas išsprendė bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimą.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
Apeliaciniu skundu atsakovo E. Č. atstovas advokatas A. K. prašo pakeisti Šiaulių miesto apylinkės teismo 2011 m. gegužės 31 d. sprendimą dalyje, kurioje iš ieškovo S. A. atsakovui priteista 102 Lt bylinėjimosi išlaidų, į bylinėjimosi išlaidų dydį įtraukiant 1500 Lt advokato pagalbai apmokėti, iš viso iš ieškovo priteisiant 1602 Lt atsakovo turėtų bylinėjimosi išlaidų (3 t., 211-212 b. l.).
Byloje iki teismo sprendimo priėmimo buvo pateiktas atsakovo 1500 Lt išlaidas advokato pagalbai apmokėti patvirtinantis dokumentas dėl kurio teismas nepriėmė jokio procesinio sprendimo. Kadangi ieškinys atmestas visiškai, sprendimas priimtas atsakovo naudai, todėl atsakovas turi teisę į patirtų atstovavimo išlaidų atlyginimą.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu ieškovas S. A. prašo panaikinti Šiaulių miesto apylinkės teismo 2011 m. gegužės 31 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti, priteisti bylinėjimosi išlaidas (3 t., 211-212 b. l.).
Šalies argumentai
1. Apeliantas nurodo, kad teismas padarė klaidą netinkamai įvertindamas byloje surinktus įrodymus dėl atsakovo panaudotos apgaulės, t.y. dėl atsakovo žinojimo, kad automobilio savininkė T. S. nėra raštu išreiškusi savo valios perleisti nuosavybės teisę į automobilį. Atsakovas asmeniškai užpildė ir pasirašė pirkimo – pardavimo sutartį, kurioje buvo nurodyti T. S. duomenys bei parašas, žinodamas apie T. S. valios neišreiškimą ir tuo suklaidindamas ieškovą. Teismas nurodytas aplinkybes pripažino, bet padarė įrodymų neatitinkančias išvadas. Įrodinėjimą reglamentuojančių teisės normų pažeidimas sąlygojo tai, kad teismas netinkamai pritaikė materialinės teisės normas dėl apgaule sudaryto sandorio požymių;
2. Teismas padarė klaidą taikydamas materialinės teisės normas, reglamentuojančias netinkamą atstovavimą. Esant rašytinei pirkimo – pardavimo sutarčiai, kurią kaip T. S. atstovas pasirašė atsakovas, teismas nepagrįstai netaikė LR CK 2.133 str. 6,8 d. normų, kad netinkamo atstovo sudaryta sutartis, kurios atstovaujamasis nepatvirtino, sukelia pasekmes pačiam atstovui. Nepaisant to, teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad tarp ieškovo ir atsakovo nėra rašytinės automobilio pirkimo pardavimo sutarties;
3. Apeliantas teigia, kad teismas pažeidė materialines ir procesines teisės normas, nustatančias teismo pareigą konstatuoti niekinio sandorio teisines pasekmes ir niekinio sandorio faktą ex officio (LR CK 1.78 str. 5 d.), o taip pat teismo pareigą tinkamai pritaikyti teisės normas pagal ieškovo nurodytas aplinkybes ir reikalavimą;
4. Teismas savo sprendime padarė materialinės ir procesinės teisės normų pažeidimus, įtakojusius neteisėto skundžiamo sprendimo priėmimą, o taip pat nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktikos. Teismas pažeidė procesines teisės normas, reglamentuojančias įrodinėjimą, nenustatydamas visų faktinių aplinkybių, būtinų materialinės teisės normoms pritaikyti, nepakankamai motyvavo savo sprendimą.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovo E. Č. atstovas advokatas A. K. prašo ieškovo apeliacinį skundą atmesti ir Šiaulių miesto apylinkės teismo 2011 m. gegužės 31 d. sprendimą dalyje, kurioje ieškinys atmestas, palikti nepakeistą (3 t., 233-235 b. l.).
Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais: Teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus, priėmė pagrįstą ir bylos duomenis atitinkantį sprendimą, kuriuo konstatavo, kad nėra jokių įrodymų, patvirtinančių esant apgaulės elementą atsakovo E. Č. veiksmuose. Apeliantas savo apeliaciniame skunde iš esmės nepateikia jokių naujų E. Č. apgaulę patvirtinančių duomenų, išskyrus deklaratyvaus pobūdžio teiginius apie klaidingą įrodymų vertinimą, taip pat netinkamą materialinių teisės normų taikymą. Nepagrįsti apeliacinio skundo motyvai, kuriais apeliantas teigia, kad ieškovas ir atsakovas sudarė rašytinę pirkimo pardavimo sutartį. Teismas pagrįstai konstatavo, kad sandorio šalimi šioje pirkimo pardavimo sutartyje laikytina T. S., todėl apelianto reikalavimai atsakovui yra akivaizdžiai nepagrįsti. Apeliacinio skundo motyvai šių teismo išvadų nepaneigia. Nepagrįsti apeliacinio skundo motyvai, kuriais teigiama, kad teismas pripažinęs, kad apgaulės ieškovas neįrodė, privalėjo teisiškai kvalifikuoti ieškovo nurodytas pirkimo pardavimo sutarties sudarymo aplinkybes. Bylos nagrinėjimo teisme ribas apibrėžia ieškinio dalykas ir pagrindas, ką šiuo atveju sprendime ir akcentavo teismas, konstatuodamas, jog ieškinyje nurodytu pagrindu tenkinti ieškovo reikalavimų negalima, o peržengti ieškinio ribų šiuo atveju nebuvo teisinio pagrindo.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas atmestinas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (LR CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tik apskųstoje dalyje ir tik analizuojant apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (LR CPK 320 str. 2 d.).
Teisėjų kolegija atmeta apelianto skundo teiginius dėl įrodymų vertinimo. LR CPK 185 straipsnyje nustatyta, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį įsitikinimą daryti nešališkas išvadas. Reikalavimas vertinti įrodymus, vadovaujantis vidiniu įsitikinimu, yra teismo nepriklausomumo principo išraiška, nes niekas negali nurodyti teismui, kaip vertinti vieną ar kitą įrodymą. Teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tada, kai byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti, jog labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-156/2009; kt.). Civiliniame procese išvadai apie fakto buvimą padaryti įrodymų pakanka, jeigu byloje esantys įrodymai leidžia labiau tikėti, kad tas faktas buvo, negu kad jo nebuvo. Be to, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad įrodymų pakankamumo klausimas turi būti sprendžiamas atsižvelgiant į ginčo pobūdį ir kitas svarbias bylos aplinkybes. Įvertindamas įrodymus teismas, vadovaudamasis įstatymo reikalavimais ir remdamasis logikos dėsniais, turi spręsti apie visų byloje surinktų faktinių duomenų (įrodymų) tikrumą, sąsajumą, leistinumą, tarpusavio ryšį, pakankamumą įrodinėjimo dalyko faktams konstatuoti. Iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad apeliantai nenurodo konkrečių pirmosios instancijos teismo padarytų teisės normų pažeidimų vertinant įrodymus, o, nesutikdami su teismo pateiktu įrodymų vertinimu, tiesiog pareiškia savo nuomonę dėl tų pačių įrodymų vertinimo ir siekia, kad jais remiantis būtų padarytos kitokios išvados, nei padarė teismas. Teisėjų kolegijos nuomone, tai, kad apeliantas turi kitokią nuomonę dėl byloje pateiktų įrodymų vertinimo ir jų įrodomosios reikšmės, nesuponuoja išvados, jog buvo pažeisti įrodinėjimo procesą nustatantys procesiniai įstatymai. Byloje nėra jokių įrodymų, kad teismas nebūtų įvertinęs visų bylos aplinkybių ir dėl jų nepasisakęs.
Pagal LR CK 1.91 straipsnį apgaulė – tai sandorį sudarančio asmens tyčinis suklaidinimas dėl esminių sandorio aplinkybių, kuris gali reikštis aktyviais veiksmais, taip pat svarbių sandorio aplinkybių nuslėpimu, sąmoningai siekiant galutinio tikslo – sudaryti sandorį. Apgaule galima pripažinti tik tokius tyčinius veiksmus, kurie turi lemiamos įtakos šalies valios susiformavimui. (LAT 2007 m. liepos 5 d. nutartis civilinė byla Nr. 3K-3-306/2007). Šiuo atveju ieškovas konkrečiai nenurodo, ką netinkamai atliko atsakovas, tik deklaruoja jo apgaulę. Duomenų apie tai, kad atsakovui buvo žinomos aplinkybės, jog pirkimo – pardavimo sutartyje skiltyje „Pardavėjas” esantis parašas yra ne T. S., o kito asmens, kad automobilis buvo paieškomas, byloje nėra, ką pagrįstai ir nustatė pirmosios instancijos teismas. Kitų aplinkybių, kurios atsakovo, ieškovui pasirašant šią sutartį, buvo nutylėtos, ieškovas nenurodė bylą nagrinėjant nei pirmosios nei apeliacinės instancijos teisme. Todėl įvertinęs byloje esančių įrodymų visumą teismas padarė pagrįstą išvadą, kad ieškovas neįrodė, jog atsakovas apgaule, tai yra tyčiniais veiksmais siekė suklaidinti ieškovą ir taip palenkti jį sudaryti šį sandorį, todėl darytina išvada, kad jis neatliko jokių apgaulingų veiksmų, kurie butų turėję lemiamos įtakos ieškovo valios susiformavimui.
Apelianto argumentas, kad esant rašytinei pirkimo – pardavimo sutarčiai, kurią kaip T. S. atstovas pasirašė atsakovas, teismas nepagrįstai netaikė CK 2.133 str. 6,8 d. normų yra nepagrįstas, todėl atmestinas. Atsakovas, nagrinėjant bylą teisme, paaiškino, kad automobilį SKODA FABIA jis nupirko iš A. D., kuris ir perdavė atsakovui automobilį ir pirkimo – pardavimo sutartį. Be to, atsakovas nurodė, kad asmens T. S. jis nepažįsta, niekada nėra bendravęs, pavedimo iš šio asmens parduoti automobilį SKODA FABIA nėra gavęs, už automobilį iš S. A. gautų 3000,00 eurų pardavėjui T. S. neperdavė, juos išleido savo reikmėms. Byloje nėra jokių rašytinių įrodymų paneigiančių atsakovo nurodytas aplinkybes bei nėra jokių rašytinių įrodymų, kad tarp atsakovo ir T. S. buvo sudaryta atstovavimo sutartis.
Nepagrįsti apeliacinio skundo motyvai, kuriais teigiama, kad teismas pripažinęs, kad apgaulės ieškovas neįrodė, privalėjo teisiškai kvalifikuoti ieškovo nurodytas pirkimo pardavimo sutarties sudarymo aplinkybes. Bylos nagrinėjimo teisme ribas apibrėžia ieškinio dalykas ir pagrindas, ką šiuo atveju sprendime ir akcentavo teismas, konstatuodamas, jog ieškinyje nurodytu pagrindu tenkinti ieškovo reikalavimų negalima, o peržengti ieškinio ribų šiuo atveju nebuvo teisinio pagrindo.
Atsakovo E. Č. apeliacinio skundo argumentas, kad byloje iki teismo sprendimo priėmimo buvo pateiktas atsakovo 1500 Lt išlaidos advokato pagalbai apmokėti patvirtinantis dokumentas dėl kurio teismas nepriėmė jokio procesinio sprendimo yra atmestinas. LR CPK 98 straipsnio nuostatos numato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. Dėl šių išlaidų priteisimo šalis teismui raštu pateikia prašymą su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. Šios išlaidos negali būti priteisiamos, jeigu prašymas dėl jų priteisimo ir išlaidų dydį patvirtinantys įrodymai nepateikti iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos. Prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo teismui buvo pateiktas 2011 m. birželio 1 d. (145 b. l., t. 3), t. y. jau bylą išnagrinėjus iš esmės, nes sprendimą byloje pirmosios instancijos teismas priėmė 2011 m. gegužės 31 dieną. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmos instancijos teismas teisingai aiškino ir taikė materialinės bei procesinės teisės normas, ir priėmė iš esmės pagrįstą bei teisėtą sprendimą, todėl jis paliktinas nepakeistas, nes tenkinti apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais nėra teisinio pagrindo (LR CPK 326 str. 1d. 1p.).
Atmetus ieškovo S. A. ir atsakovo E. Č. apeliacinius skundus priteistinos vienos šalies kitai šaliai turėtos bylinėjimosi išlaidos. Iš atsakovo ieškovui priteistinos 636,00 Lt bylinėjimosi išlaidos (187, 192, 220 b. l., t. 3, LR CPK 80 str., 88 str. 1 d. 1 p., 6 p.). Atsakovas iki bylos išnagrinėjimo iš esmės apeliacinės instancijos teisme turėtų bylinėjimosi išlaidų paskaičiavimo ir jį pagrindžiančių rašytinių dokumentų nepateikė.
Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Šiaulių miesto apylinkės teismo 2011 m. gegužės 31 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti ieškovui S. A. iš atsakovo E. Č. 636,00 Lt (šeši šimtus trisdešimt šešis litus ) turėtas bylinėjimosi išlaidas apeliacinėje instancijoje.