- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2011-04-14
- Bylos Nr.
- A-63-998-11
- Teisminio proceso Nr.
- 3-64-3-00007-2010-6
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Virgilijus Valančius (pirm.), Antanas Ablingis, Roma Sabina Alimienė (pran.)
- Pareiškėjas
- A. D.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Telšių apskrities priešgaisrinės
- Kategorijos
- 15.2.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Antano Ablingio, Romos Sabinos Alimienės (pranešėja) ir Virgilijaus Valančiaus (kolegijos pirmininkas),
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal Telšių apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2010 m. gegužės 21 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. D. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Telšių apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos, dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas A. D. (toliau – ir pareiškėjas) skundu (b. l. 2 – 7) bei patikslintu skundu (b. l. 54 – 59) kreipėsi į Šiaulių apygardos administracinį teismą, prašydamas iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Telšių apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos, jo naudai priteisti 50 000 Lt neturtinei žalai atlyginti.
Pareiškėjas pažymėjo, kad jis iki 1997 metų, kai savo paties noru pasitraukė iš tarnybos, buvo statutinis vidaus reikalų sistemos pareigūnas. 2008 m. jis kreipėsi dėl grąžinimo į vidaus tarnybą. Telšių apskrities priešgaisrinė gelbėjimo valdyba (toliau – ir Telšių apskrities PGV) 2008 m. spalio 27 d. raštu jį informavo, kad jis gali būti priimtas tarnauti į šią instituciją. Gavęs šį raštą ir siekdamas sugrįžti į vidaus tarnybą, jis atliko reikiamas sveikatos ir fizinio pasirengimo patikrinimo procedūras, surinko ir pateikė reikiamus grįžimo į tarnybą įforminimui dokumentus. Tačiau Telšių apskrities PGV 2009 m. sausio 27 d. raštu jį informavo, jog į vidaus tarnybą jis nebus grąžinamas, nes yra teistas už tyčinį nusikaltimą (Vidaus tarnybos statuto 11 str. 1 d. 2 p.). Pareiškėjas nurodė, kad apie jo negrąžinimo į tarnybą pagrindą jis galėjo būti informuotas iš karto, tačiau dėl Telšių apskrities PGV tarnautojų biurokratizmo jis be reikalo atlikinėjo grąžinimui į tarnybą reikalingas procedūras. Taip pat nurodė, kad nuo 1998 metų iki 2007 metų jis dirbo pagal darbo sutartį Kuršėnų priešgaisrinėje komandoje įvairiose pareigose, kurios buvo analogiškos statutinių pareigūnų tarnybai. Nors jis pagal darbo sutartį ir dirbo analogišką darbą kaip statutinis pareigūnas, tačiau jam nebuvo taikomos statutinių pareigūnų socialinės garantijos, jis gavo mažesnį darbo užmokestį. Tuo buvo pažeistas konstitucinis asmenų lygybės principas. Dėl neteisėtų Telšių apskrities PGV veiksmų jis patyrė neturtinę žalą (didelius dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, dvasinį sukrėtimą, emocinę depresiją, pažeminimą), kurią įvertino 50 000 Lt.
Atsiliepimas
Telšių apskrities priešgaisrinė gelbėjimo valdyba atsiliepimu į skundą (b. l. 141 – 144) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.
Žemesnės instancijos teismas
Telšių apskrities priešgaisrinė gelbėjimo valdyba nurodė, kad buvusių vidaus tarnybos pareigūnų grąžinimą į vidaus tarnybą riboja Grąžinimo į vidaus tarnybą taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2003 m. spalio 21 d. įsakymu Nr. 1V-384 ,,Dėl grąžinimo į vidaus tarnybą taisyklių patvirtinimo“ (toliau – ir Taisyklės) 2 punktas. Pasak atsakovo, iš pareiškėjo pateiktos anketos duomenų A. G. pati negalėjo spręsti, ar jis padarė tyčinį nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, nors pateiktoje anketoje 2008 m. lapkričio 10 d. pareiškėjas patvirtino, kad yra teistas pagal Baudžiamojo kodekso 285 straipsnį. Pareiškėjas tik 2008 m. lapkričio 27 d. pateikė A. G. Šiaulių apygardos teismo 1997 m. spalio 9 d. nuosprendžio nuorašą. 2009 m. sausio 27 d. Telšių apskrities PGV raštu informavo pareiškėją, kad buvo surinkta visa medžiaga dėl jo grąžinimo į vidaus tarnybą, tačiau nustačius, kad jis yra teistas už tyčinį nusikaltimą, nurodė, jog dokumentai dėl jo grąžinimo į vidaus tarnybą neteiktini Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento prie Vidaus reikalų ministerijos grąžinimo į vidaus tarnybą komisijai. Taip pat nurodė, jog pagal pareiškėjo raštą buvo atliktas tarnybinis patikrinimas dėl Telšių apskrities PGV Organizacinio skyriaus vedėjos A. G. veiksmų ir nustatyta, kad ji laiku neužtikrino Taisyklių 2 punkte, Vidaus tarnybos statuto 6 straipsnio 1 dalies 1, 3-6 punktuose bei 2 dalyje nustatytų reikalavimų vykdymo. A. G. tik gavusi duomenis apie pareiškėjo teistumą turėjo 2008 m. lapkričio 27 d., o ne 2009 m. sausio 27 d. inicijuoti grąžinimo į vidaus tarnybą procedūros užbaigimą. Dėl to Organizacinio skyriaus vedėjai A. G. skyrė tarnybinę nuobaudą – pastabą. Manė, kad neigiamas atsakymas pareiškėjui negalėtų sukelti didelių dvasinių išgyvenimų, dvasinio sukrėtimo, emocinės depresijos, kadangi apie negrąžinimą į vidaus tarnybą jam buvo žinoma ankščiau, kai 2007 m. rugpjūčio 14 d. gavo atsakymą iš Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento prie Vidaus reikalų ministerijos su išaiškinimu, kodėl jis negali būti grąžintas į vidaus tarnybą.
II.
Šiaulių apygardos administracinis teismas 2010 m. gegužės 21 d. sprendimu (b. l. 159 – 162) pareiškėjo skundą tenkino iš dalies, priteisė pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Telšių apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos, 600 Lt neturtinės žalos atlyginimo.
Teismas, spręsdamas ginčą rėmėsi Civilinio kodekso 6.271 straipsniu bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika administracinėje byloje Nr. A502-338/2010. Atkreipė dėmesį, jog neturtinę žalą pareiškėjas kildina iš Telšių apskrities PGV 2009 m. sausio 27 d. rašto Nr. 3-57 (3.7) ,,Dėl grąžinimo į vidaus tarnybą“, kuriuo nustatyta, jog pareiškėjo dokumentai dėl grąžinimo į vidaus tarnybą neteiktini Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento prie Vidaus reikalų ministerijos komisijai, kadangi pareiškėjas turi Vidaus tarnybos statuto 11 straipsnio apribojimų ir neatitinka Grąžinimo į vidaus tarnybą taisyklių 2 punkto reikalavimų. Teismo vertinimu, siekiant veiksmus pripažinti neteisėtais būtina konstatuoti, kad valdžios institucijos neįvykdė įstatymuose ar sutartyje nustatytos pareigos arba atliko veiksmus, kuriuos įstatymai ar sutartis draudžia atlikti, arba buvo pažeista bendro pobūdžio pareiga elgtis atidžiai ir rūpestingai (Civilinio kodekso 6. 246 str. 1 d.). Teismas taip pat vadovavosi Grąžinimo į vidaus tarnybą taisyklių 2 punktu, Vidaus tarnybos statuto 11 straipsnio 1 dalies 2 punktu. Iš bylos medžiagos nustatyta, kad pareiškėjas 2007 m. rugpjūčio 6 d. Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento prie Vidaus reikalų ministerijos direktoriui tarnybos generolui parašė prašymą Nr. I-257,,Dėl grąžinimo į vidaus tarnybą“. Ant pateikto pareiškėjo prašymo 2007 m. rugpjūčio 7 d. tarnybos generolas E. B. uždėjo vizą, jog ,,sutinka priimti į Šiaulių r. PGT Kuršėnų komandos skyrininko pareigas“, tačiau Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos 2007 m. rugpjūčio 14 d. raštu Nr. 9.4-2610 (3.7) pranešė, jog prašymas dėl grąžinimo į vidaus tarnybą nebus nagrinėjamas, nes pagal Vidaus tarnybos statuto 11 straipsnio 1 dalies 2 punktą draudžiama į vidaus tarnybą priimti asmenį, kuris buvo teistas už tyčinį nusikaltimą, nepaisant teistumo išnykimo ar panaikinimo. Pareiškėjas po metų, t. y. 2008 m. rugpjūčio 27 d., vėl kreipėsi su prašymu į Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento prie Vidaus reikalų ministerijos direktorių vidaus tarnybos generolą dėl grąžinimo į vidaus tarnybą, tačiau Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos 2008 m. rugsėjo 9 d. raštu nurodė, jog pareiškėjas su prašymu turėtų kreiptis į departamento vadovą per vidaus reikalų įstaigą, kurioje norėtų tarnauti. Pareiškėjas sutikdamas su pastaruoju raštu Nr. 9.4-3017 (3.46) 2008 m. spalio 17 d. kreipėsi į departamento vadovą per vidaus reikalų įstaigą dėl grąžinimo į vidaus tarnybą, t. y. į Telšių apskrities priešgaisrinę gelbėjimo valdybą. Telšių apskrities PGV pareiškėją 2008 m. spalio 27 d. raštu Nr. 3-551 (3.7) informavo, kad pareiškėjas galėtų būti priimtas į Telšių apskrities PGV komandos budinčio pamainos ugniagesio gelbėtojo pareigas bei informavo, kad vadovaujantis Taisyklių 10.8 punktu, turi atlikti bendrą fizinio pasirengimo patikrinimą ir pateikti reikalingus dokumentus. Pareiškėjas 2008 m. lapkričio 27 d. Telšių apskrities PGV pateikė ir Šiaulių apygardos teismo 1997 m. spalio 9 d. nuosprendžio baudžiamojoje byloje nuorašą, kuriuo pareiškėjas pripažintas kaltu, padarius nusikaltimą, numatytą Baudžiamojo kodekso 285 straipsnyje. Kitų duomenų, kada pareiškėjas buvo pateikęs nuosprendžio nuorašą, byloje nėra. Pagal kitus byloje pateiktus rašytinius dokumentus 2008 m. lapkričio 10 d. anketoje taip pat nurodyta, jog pareiškėjas buvo teistas. Teismo vertinimu, byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, jog Telšių apskrities PGV jau 2008 m. lapkričio 10-27 dienomis žinojo, jog pareiškėjas 1997 m. spalio 9 d. buvo pripažintas kaltu, padarius nusikaltimą, numatytą Baudžiamojo kodekso 285 straipsnyje, tačiau nepaisant to, 2009 m. sausio 9 d. Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Centrinė medicinos ekspertizės komisija pareiškėjui išdavė pažymą Nr. 101, kurioje nurodyta, kad pareiškėjas tinkamas vidaus tarnybai, o Telšių apskrities PGV komisija 2009 m. sausio 21 d. patikrino pareiškėjo bendrą fizinį pasirengimą ir nustatė, jog jis tinkamas vidaus tarnybai ir tik 2009 m. sausio 27 d. raštu Nr. 3-57 (3.7) informavo pareiškėją, jog jo dokumentai nebus pateikti komisijai, nes pagal Vidaus tarnybos statuto 11 straipsnį jam yra taikomi apribojimai. Teismas atmetė Telšių apskrities PGV argumentą, jog A. G. pati negalėjo spręsti, ar pareiškėjas padarė tyčinį nusikaltimą, ar baudžiamąjį nusižengimą, todėl tęsė grąžinimui į vidaus tarnybą būtiną procedūrą, duodama siuntimą į Vidaus reikalų ministerijos Centrinės medicinos ekspertizės komisiją ir nustatydama fizinio pasirengimo patikrinimo datą, kaip nepagrįstą. Posėdžio metu atsakovo atstovė A. G. pripažino, jog neteisingai taikė teisės aktą ir privalėjo pareiškėjui iš karto pasakyti dėl procedūros sustabdymo (ar nutraukimo), kai tik gavo iš jo rašytinius įrodymus apie teistumą bei sutiko su jai paskirta tarnybine nuobauda – pastaba. Teismas konstatavo, jog dėl atsakovo pareigūno veiksmų buvo pažeista bendro pobūdžio pareiga elgtis atidžiai ir rūpestingai, nes A. G. jau 2008 m. lapkričio 27 d. žinojo apie pareiškėjo teistumą, apie tai privalėjo informuoti vadovybę iki 2009 m. sausio 27 d. priimto sprendimo ,,Dėl grąžinimo į vidaus tarnybą“, kad procedūra būtų nutraukta. Rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, kad teismas, kiekvienu atveju prieš nustatydamas civilinę atsakomybę, privalo ištirti, ar yra ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos. Jo negalima vertinti abstrakčiai. Priežastinis ryšys visada yra konkretus ir jo nustatymui reikia išanalizuoti visas įvykio aplinkybes. Žalos atlyginimo prievolei kilti būtinas tiesioginis priežastinis ryšys (nukentėjusio asmens patirta žala turi būti kaltininko veiksmų rezultatas), o ne prielaida žalai atsirasti ir priešingai – veiksmai, sudarę tik prielaidas žalai atsirasti, bet jos tiesiogiai nesukėlę, nėra žalos atlyginimo prievolės atsiradimo pagrindas. Nepakanka nustatyti pareiškėjui padarytą turtinę ar neturtinę žalą, būtina tokią žalą susieti su konkrečiais neteisėtais atsakovų veiksmais (neveikimu). Turi būti priteista tik ta dalis, kuri yra susieta priežastiniu ryšiu tarp atsakovo neteisėtų veiksmų ir atsiradusių pasekmių, bet ne didesnė. Atsižvelgė, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas, gindamas Konvencijoje įvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, neretai konstatuoja, jog teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2000 m. spalio 10 d. sprendimas byloje (duomenys neskelbtini) prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 42095/98, 2006 m. spalio 10 d. sprendimas byloje L. L. prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 7508/02). Teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimas byloje (duomenys neskelbtini) prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53161/99). Tokios pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 2 d. nutartis civilinėje byloje S. Š. prieš UAB, Nr. 3K-7-2/2008), (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444–619/2008). Atsižvelgęs į faktines bylos aplinkybes, teismas konstatavo, jog pareiškėjo skundo reikalavimas dėl neturtinės žalos yra pagrįstas ir tenkintinas iš dalies, nes dėl Telšių apskrities PGV pareigūno veiksmų buvo pažeista bendro pobūdžio pareiga elgtis atidžiai ir rūpestingai, t. y. pareigūnas netinkamai vadovavosi teisės aktais, kurie reglamentuoja buvusių pareigūnų grąžinimo į vidaus tarnybą tvarką. Pareiškėjui priteistina dalis, teismo nuomone, negali būti tiksliai apibrėžta ir neproporcinga, todėl teismas vadovaudamasis teisingumo ir protingumo kriterijais pareiškėjui priteisė 600 Lt neturtinę žalą.
III.
Telšių apskrities priešgaisrinė gelbėjimo valdyba apeliaciniu skundu (b. l. 166 – 169) prašo Šiaulių apygardos administracinio teismo 2010 m. gegužės 21 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
1. Siekdamas neturtinės žalos atlyginimo, pareiškėjas reikalavimo dėl jo atžvilgiu priimto administravimo akto panaikinimo nenurodė, t. y. neįrodė, kokią pažeistą jo subjektinę teisę ir kokiu Administracinių bylų teisenos įstatymo numatytu būdu bei apimtimi prašo ją apginti. Teismas nenagrinėjo ir nenustatė, kaip pasireiškė tariamai padarytos pareiškėjui neturtinės (moralinės) žalos faktai, jie nebuvo patvirtinti jokiais objektyviais įrodymais nei pateiktame skunde, nei vertinami teismo posėdžio metu.
2. Moralinės žalos dėl Telšių apskrities PGV 2009 m. sausio 27 d. rašto ir negalėjo būti, kadangi pareiškėjas dar 2007 m. rugpjūčio 6 d. kreipėsi į Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamentą prie Vidaus reikalų ministerijos su prašymu „Dėl grąžinimo į vidaus tarnybą“ ir Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos 2007 m. rugpjūčio 14 d. raštu Nr. 9.4-2610 (3.7.) informavo pareiškėją, kad jo prašymas dėl grąžinimo į vidaus tarnybą komisijoje nebus nagrinėjamas, nes pagal Vidaus tarnybos statuto 11 straipsnio 1 dalies 2 punktą draudžiama į vidaus tarnybą priimti asmenį, kuris buvo teistas už tyčinį nusikaltimą, nepaisant teistumo išnykimo ar panaikinimo. Šis sprendimas apskųstas nebuvo ir galima teigti, kad, gavus tokį sprendimą, jokių vilčių dėl grąžinimo į tarnybą ir negalėjo būti, kadangi šie klausimai imperatyviai reglamentuoti Vidaus tarnybos statuto ir Taisyklių. Tokiu būdu nuo 2007 metų pradėjus susirašinėjimą dėl grąžinimo į tarnybą pareiškėjas apie teistumą už tyčinį nusikaltimą oficialiai informavo Telšių apskrities PGV 2008 m. lapkričio 27 d., kai jau buvo pradėtos visos būtinos procedūros.
3. Vertinant žalos atlyginimą teismas privalėjo vertinti, kad pareiškėjas neįrodė neturtinės žalos padarymo fakto. Neturtinės žalos padarymo faktas įrodinėjamas pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnio 6 dalies taisykles. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas apsiribojo Civilinio kodekso 6.250 straipsnyje pateiktos neturtinės žalos sąvokos kai kurių elementų išvardijimu.
4. Įvertinęs Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, teismas padarė nieko neįrodytą išvadą, kad pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo yra pagrįstas. Pagal analogiją negali būti taikomi tokie Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimai, kuriais išspręsti panašūs, bet neadekvatūs klausimai, t. y. kai eina kalba apie neturtinės žalos, patirtos dėl nežmoniškų laikymo sąlygų tardymo izoliatoriuje ar garbės ir orumo pažeidimą, tuo tarpu, kad dėl Telšių apskrities PGV darbuotojų veiksmų galimas tik biurokratizmo apraiškų konstatavimas, kurie kaip ir buvo aukščiau pabrėžta, negalėjo sukelti neigiamų išgyvenimų, nes apie klausimo vienintelį teisingą sprendimą pareiškėjas žinojo ir turėjo jį numatyti.
Atsiliepimas
Pareiškėjas atsiliepimu į Telšių apskrities PGV apeliacinį skundą (b. l. 173 – 174) prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.
Pareiškėjas iš dalies pakartoja skunde pirmosios instancijos teismui išdėstytus argumentus, pabrėžia, kad žalą kildina iš neteisėtų Telšių apskrities PGV pareigūnų veiksmų – A. G. padarė tarnybinį nusižengimą – 2008 m. lapkričio 27 d. – 2009 m. sausio 27 d. neinformuodama vadovybės ir nesiimdama priemonių informuoti jį apie priežastį, dėl kurios negalima jo grąžinti į vidaus tarnybą, aplaidžiai vykdė jos užimamos pareigybės aprašymo, patvirtinto Telšių apskrities PGV viršininko 2008 m. spalio 10 d. įsakymu Nr. V-93 7.2 punktą, laiku neužtikrino Grąžinimo į vidaus tarnybą taisyklių 2 punkto reikalavimų vykdymo, taip pat pažeidė pareigybės aprašymo 7.21. punkto reikalavimus, už tarnybinį nusižengimą A. G. skirta tarnybinė nuobauda – pastaba.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Byloje ginčas yra kilęs dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurios atsiradimą pareiškėjas kildina iš Telšių apskrities Priešgaisrinės gelbėjimo valdybos 2009 m. sausio 27 d. rašto Nr. 3-57 (3.7) „Dėl grąžinimo į vidaus tarnybą“. Šiuo raštu pareiškėjui buvo pranešta, kad pareiškėjo dokumentai dėl grąžinimo į vidaus tarnybą neteiktini Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos grąžinimo į vidaus tarnybą komisijai, nes pagal Vidaus tarnybos statuto 11 straipsnį pareiškėjas turi apribojimų, kurie draudžia priimti į vidaus tarnybą asmenį, teistą už tyčinį nusikaltimą, nepaisant teistumo išnykimo ar panaikinimo.
Lietuvos Respublikos Vidaus tarnybos statuto patvirtinimo įstatymo ( toliau-Statutas) 11 straipsnis įvardija priėmimo į vidaus tarnybą apribojimus. Minėto straipsnio 1 dalies 2 punkte įtvirtintas draudimas priimti į vidaus tarnybą, jeigu asmuo buvo teistas už tyčinį nusikaltimą, nepaisant teistumo išnykimo ar panaikinimo, taip pat jei asmuo nuteistas už neatsargų nusikaltimą arba baudžiamąjį nusižengimą ir teistumas neišnykęs arba nepanaikintas.
Byloje yra duomenys, kad Šiaulių apygardos teismo nuosprendžiu, pareiškėjas, būdamas Telšių rajono policijos komisariato pareigūnu, buvo nuteistas už tyčinį nusikaltimą.
Iš byloje esančių rašytinių įrodymų matyti, kad pareiškėjas dėl grąžinimo į vidaus tarnybą kreipėsi 2007-08-06, tačiau jam buvo atsakyta, kad asmenis teistus už tyčinį nusikaltimą pagal Statuto 11 straipsnio 1 d. 2 p draudžiama priimti į vidaus tarnybą (b.l. 16,17). Analogišką prašymą pareiškėjas teikė 2008-08-27 ir jam 2008-09-09 raštu buvo atsakyta, kad norint grįžti į tarnybą, asmuo turi neturėti Statuto 11 straipsnyje nustatytų apribojimų ( b.l. 18, 19). Tačiau pareiškėjas, žinodamas, kad jam yra taikomi Statuto 11 straipsnio 1 dalies 2 punkto apribojimai, vėl 2008 10 17 kreipėsi su prašymu grąžinti į vidaus tarnybą. Į šį prašymą pareiškėjui buvo atsakyta, kad jis galėtų būti priimtas į tarnybą Telšių apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos Komandos budinčios pamainos ugniagesiu gelbėtoju, jei atitiks Statuto, tame tarpe 11 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimus ( b.l. 20, 21). Taigi, apie tai, kad jis neatitinka Statuto reikalavimų, keliamų statutiniams pareigūnams, pareiškėjas žinojo, nes apie tai ne kartą buvo raštu informuotas. Pažymėtina, kad nei viename iš teiktų prašymų dėl grąžinimo į tarnybą apie teistumą pareiškėjas nenurodė.
Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.263 straipsnio 1 dalyje nustatyta kiekvieno asmens (taip pat ir valstybės bei savivaldybės valdžios institucijų) pareiga laikytis tokių elgesio taisyklių, kad savo veiksmais (veikimu, neveikimu) nepadarytų kitam asmeniui žalos. Šios pareigos nevykdymas užtraukia civilinę atsakomybę, padaryta turtinė žala, o įstatymų numatytais atvejais ir neturtinė žala, turi būti visiškai atlyginama atsakingo asmens. Kad būtų pripažintas reikalavimas dėl žalos atlyginimo pagrįstu, turi būti nustatytos visos civilinės atsakomybės sąlygos. Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas atsiranda dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Taip nustatoma civilinė atsakomybė be kaltės. Pažymėtina, kad vadovaujantis CK 6.246 straipsnio 1 dalimi ir 6.271 straipsnio 3 dalimi, neteisėta veika gali pasireikšti tiek veikimu, tiek neveikimu, kuris tiesiogiai daro įtakos asmenų teisėms, laisvėms ir interesams. Taigi valstybės civilinė atsakomybė gali atsirasti ir dėl neteisėto veiksmų neatlikimo, jų neteisėto vilkinimo (administracinė byla Nr. A6-1286/2006; procesinio sprendimo kategorija).
Taigi, atsižvelgiant į išdėstytą, viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui. Todėl teismas, spręsdamas dėl reikalavimo atlyginti turtinę ir neturtinę žalą, turi visapusiškai ištirti ir įvertinti aplinkybes, kurios gali pagrįsti arba paneigti paminėtų sąlygų, būtinų valstybės ir savivaldybės civilinei atsakomybei atsirasti, buvimą arba nebuvimą, bei nurodyti konkrečius motyvus bei argumentus, kurių pagrindu padaro vienokią ar kitokią išvadą (administracinė byla Nr. A6-1286/2006). Toks vertinimas, siekiant turtinės ar neturtinės žalos atlyginimo, nebūtinai turi būti atliekamas iškeliant reikalavimus dėl valstybės ar savivaldybės institucijų ar pareigūnų aktų panaikinimo ar veiksmų pripažinimo neteisėtais. Veiksmų teisėtumas kiekvienu atveju turi būti vertinamas iš esmės, o administracinę bylą nagrinėjantis teismas priima sprendimą dėl neteisėtų veiksmų nustatymo, nepriklausomai nuo to, ar įstatymo nustatyta tvarka buvo skųstas aktas, iš kurio kildinama žala. Antai, administracinėje byloje Nr. A4-1030/2006 teisėjų kolegija konstatavo, kad sprendžiant žalos atlyginimo klausimą teismas privalo tirti ir faktinį pagrindą, iš kurio kildinama žala, nežiūrint to, kad tas pagrindas atskira tvarka ir nenuginčytas. Kitoje administracinėje byloje Nr. A10-332/2007 Vyriausiasis administracinis teismas pažymėjo, kad teisės į žalos atlyginimą atsiradimui, įstatymas nereikalauja, jog neteisėti valstybės valdžios aktai būtų panaikinti ar pripažinti negaliojančiais įstatymų nustatyta tvarka.
Pareiškėjui buvo atsisakyta teikti grąžinimo į tarnybą dokumentus Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento prie Vidaus reikalų ministerijos grąžinimo į vidaus tarnybą komisijai, tuo pagrindu, kad pareiškėjas neatitinka Statuto 11 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimų. Taigi, atsakovas vykdė Statuto reikalavimus ir elgėsi teisėtai. Toks faktinių aplinkybių vertinimas atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (2010 m. sausio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-155/2010). Pareiškėjas savo patirtą neturtinę žalą pagrindžia tuo, kad dėl atsakovo atsisakymo teikti dokumentus grąžinimo į vidaus tarnybą komisijai, pareiškėjas patyrė didelius dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, dvasinį sukrėtimą, emocinę depresiją, pažeminimą, tačiau kuo konkrečiai pasireiškė patirti nepatogumai, nenurodė ir įrodymų, patvirtinančių minėtus išgyvenimus, nepateikė, o apsiribojo tik bendro pobūdžio teiginiais.
Kriterijus, pagal kuriuos nustatomas neturtinės žalos dydis, įtvirtina Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 2 dalis. Nustatydamas neturtinės žalos dydį, teismas atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Teismų praktikoje pripažįstama, kad neturtinė žala nėra bet koks asmeniui padarytas neigiamas poveikis, bet žalą darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, jie yra nepriimtini asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt. (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. lapkričio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-17- 1001/2007; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2006). Siekiant neturtinės žalos atlyginimo, būtina nustatyti, kad tas asmuo, kuris kreipėsi teisminės gynybos, tikrai patyrė fizinį skausmą, dvasiškai išgyveno, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardintų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-376/2007). Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjui atsisakyta teikti dokumentus dėl grąžinimo į tarnybą komisijai dėl imperatyvių Statuto reikalavimų, teisėjų kolegijos nuomone, yra nepagrįsti pareiškėjo argumentai, kad dėl tokių teisėtų valstybės institucijos pareigūnų veiksmų jis patyrė neigiamus dvasinius išgyvenimus, emocinę depresiją, ir tai yra pagrindas priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą.
Spręsdamas dėl pareiškėjo patirtos neturtinės žalos dydžio, pirmosios instancijos teismas aplamai nepasisakė kuo pasireiškė pareiškėjui neturtinė žala ir apsiribojo tik abstrakčiais teiginiais, kokiu atveju atsiranda pareiga turtinę žalą atlyginti, tačiau nenurodė kaip tai susiję su teisėtais atsakovo veiksmais , vykdant Statuto reikalavimus ir konkrečiais su nagrinėjama byla. Kaip jau buvo minėta, pareiškėjas nusikaltimą padarė būdamas statutinis pareigūnas. Vėliau jam buvo keletą kartų išaiškinta Statuto reikalavimai, siekiant grįžti į tarnybą, todėl atsakovo raštas, iš kurio pareiškėjas kildina neturtinę žalą, negalėjo sukelti jam jo nurodytų išgyvenimų, nes pareiškėjui buvo žinoma, kad jis neatitinka Statuto reikalavimų ir grįžti į tarnybą negali. Be to, kaip jau minėta, jokių įrodymų, apie patirtus išgyvenimus, emocinę depresiją ir kt. byloje nepateikta.
Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos įrodymus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, neteisingai vertino bylos įrodymus ir nepagrįstai priteisė pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą, todėl sprendimas panaikinamas, o pareiškėjo skundas atmetamas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija
nusprendžia:
Telšių apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos apeliacinį skundą patenkinti. Šiaulių apygardos administracinio teismo 2010 m. gegužės 21 d. sprendimą panaikinti. Priimti naują sprendimą. Pareiškėjo A. D. skundą atmesti.
Sprendimas neskundžiamas.