Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Danutės Gasiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Nijolės Piškinaitės ir Donato Šerno,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovų V. V. ir D. V. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2009 m. gruodžio 24 d. sprendimo, kuriuo ieškinys patenkintas, priimto civilinėje byloje Nr. 2-195-324/2009 pagal ieškovo A. S. ieškinį atsakovams V. V. ir D. V. dėl automobilio pirkimo-pardavimo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis ir restitucijos taikymo natūra.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Reikalavimą pripažinti negaliojančia tarp atsakovų 2005 m. spalio 6 d. sudarytą automobilio pirkimo-pardavimo sutartį grindžia tuo, kad atsakovo V. V. sūnus D. V. žinojo 2005 m. rugsėjo 30 d. pirkimo-pardavimo sutartį esant apsimestiniu sandoriu.

Atsižvelgdamas į atsakovo D. V. pripažinimą žinojus sandorio apsimestinumo faktą, tai, kad atsakovas V. V. pageidavo automobilį išsyk perleisti sūnui (t. 1, b. l. 82), įrodymų apie 100 000 Lt sumokėjimą už perkamą automobilį pagal 2005 m. spalio 6 d. sutartį nebuvimą, teismas atsakovo D. V. nelaikė sąžiningu įgijėju. Kadangi CK gina tik sąžiningus trečiuosius asmenis, 2005 m. spalio 6 d. pirkimo – pardavimo sutartis taip pat naikinta ir taikyta restitucija natūra (CK 6.146 str.).

Atsakovas D. V. akcentuoja esąs sąžiningas ginčo automobilio įgijėjas, nes sąžiningo įgijėjo prezumpcijos (CK 4.26 str. 3 d.) ieškovas nenuginčijo. Neigia žinojęs apie ieškovo ir tėvo tarpusavio santykių peripetijas. Automobilį įsigijo atlygintinai, saugoti atsiskaitymo už automobilį dokumentus neprivalėjo, todėl tokių dokumentų neturi.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Pagal CPK 320 straipsnio 1 dalį bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei patikrinimas, ar nėra absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų teisėjų kolegija nagrinėjamoje byloje nenustatė, tad sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tikrina tik dėl apskųstosios dalies ir analizuoja apeliaciniame skunde ir atsiliepime į jį nurodytus argumentus (CPK 329 str.).

Teisėjų kolegija, remdamasi bylos medžiaga, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir objektyviai nustatė faktines bylos aplinkybes, svarbias svarstant kilusį ginčą; surinktus įrodymus ištyrė ir įvertino laikydamasis įrodinėjimo taisyklių; nepažeidė materialinės ir proceso teisės normų, todėl jį pakeisti ar panaikinti, remiantis apeliacinio skundo motyvais, nėra pagrindo.

Byloje nustatyta, kad ieškovas 2005 m. rugsėjo 30 d. už 100 000 Lt pardavė atsakovui V. V. automobilį MERCEDES BENZ S500, v/n BBB500, identifikavimo Nr. WDBNG75J7YA036123. Tą patį automobilį atsakovas V. V. 2005 m. spalio 6 d. pardavė savo sūnui D. V. taip pat už 100 000 Lt.

Ieškovas teigė, kad už automobilį jam nebuvo sumokėta, o jo pirkimo-pardavimo sutartimi buvo pridengtas paskolos, kurios jis iš atsakovo V. V. negavo, grąžinimas. Atsakovas V. V. pripažino, kad už automobilį ieškovui pinigų nemokėjo, o 2005 m. rugsėjo 30 d. pirkimo-pardavimo sutartimi ieškovas grąžino atsakovui dalį paskolos.

Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu ginčo pirkimo-pardavimo sandorį pripažino apsimestiniu, konstatavo paskolos sandorio, kurį šalys iš tikrųjų turėjo galvoje, nebuvimo faktą ir pripažinęs abu pirkimo-pardavimo sandorius negaliojančiais taikė restituciją natūra.

Apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl to, ar atsakovas V. V. paskolino ieškovui 400 000 Lt, kurių dalį (100 000 Lt) ieškovas grąžino perleisdamas pastarajam automobilį, ir dėl to, ar D. V. yra sąžiningas turto įgijėjas.

Paskolos sutartis yra realinis sandoris, t. y. paskolos teisiniams santykiams atsirasti vien šalių susitarimo dėl paskolos neužtenka. Tam, kad tarp šalių atsirastų teisiniai paskolos santykiai, turi egzistuoti du juridiniai faktai: 1) paskolos dalyko perdavimas paskolos gavėjo nuosavybėn; 2) paskolos gavėjo įsipareigojimas grąžinti tokį patį paskolos dalyką paskolos davėjui (CK 6.870 str. 1 d.). Šios sąlygos laikomos esminėmis paskolos sutarties sąlygomis, kurių, nors vienos nesant, paskolos sutartis negali būti laikoma sudaryta.

Pagal CK 6.871 straipsnio 1 dalį, fizinių asmenų paskolos sutartis turi būti rašytinė, jeigu paskolos suma viršija 2 000 Lt. To paties straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad rašytinės formos reikalavimus atitinka paskolos gavėjo pasirašytas paskolos raštelis arba kitoks skolos dokumentas, patvirtinantis paskolos sutarties dalyko perdavimą paskolos gavėjui. Vadinasi, yra nustatyti tam tikri reikalavimai ne tik skolos dokumento formai, bet ir turiniui. Taigi tam, kad būtų galima konstatuoti, jog šalių buvo sudaryta paskolos sutartis, paskolos raštelyje arba kitame skolos dokumente turi pakankamai aiškiai atsispindėti pinigų perdavimo faktas. Jei įrodoma, kad pinigai ar daiktai iš tikrųjų paskolos gavėjui neperduoti, paskolos sutartis pripažįstama nesudaryta (CK 6.875 str. 3 d.).

Kasacinis teismas yra konstatavęs, kad tuo atveju, kai paskolos raštelyje ar kitame skolos dokumente neužfiksuotas pinigų (paskolos dalyko) perdavimo paskolos gavėjui faktas, pareiga įrodyti pinigų perdavimo faktą tenka paskolos davėjui. Kai skolos dokumentas patvirtina paskolos dalyko perdavimą paskolos gavėjui (t. y. paskolos raštelis atitinka CK 6.871 straipsnio 3 dalies reikalavimus), preziumuojama, kad paskolos sutartis yra sudaryta ir tokiu atveju įrodyti paskolos dalyko neperdavimo faktą pareiga tenka paskolos gavėjui. Taigi įstatyminės prezumpcijos, jog paskolos sutartis sudaryta ir pinigus paskolos gavėjas gavo, galiojimą bei įrodinėjimo naštos paskirstymą lemia tai, ar paskolos raštelis ar kitoks skolos dokumentas atitinka CK 6.871 straipsnio 3 dalies reikalavimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. rugsėjo 28 d. nutartis civilinėje byloje R. G. v. G. M., bylos Nr. 3K-3-366/2010).

Nagrinėjamoje byloje yra atsakovo V. V. rašyto 2005 m. rugsėjo 8 d. raštelio kopija (t. 1, b. l. 94), jo originalas yra prijungtos ikiteisminio tyrimo baudžiamosios bylos Nr. 20-1-130-06 3 tome 25 lape, ir to paties raštelio su prierašu originalas (t. 3, b. l. 116). Raštelyje be prierašų yra nurodyta tik data, suma, prieauglis atskiroms sumos dalims ir, kaip nustatyta rašysenos ekspertizės aktu, ieškovo parašas (t. 4, b. l. 8-10). Raštelio prierašuose nurodyta prieauglio skaičiavimo tvarka ir lentelė, taip pat yra įrašas apie susitarimą už projekto sužlugdymą 100 000. Atsakovo V. V. atliktų raštelio prierašų nei ieškovas, nei atsakovas nėra pasirašę. Byloje taip pat yra atsakovo V. V. pateiktas ieškovo rašytas 2005 m. rugsėjo 14 d. raštelis, kuriuo jis įsipareigoja „sumokėti 400 000 litų (keturi šimtai litų už projektą“ (baudžiamosios bylos Nr. 20-2-00601-05 l. 54).

Toks raštelių turinys nepatvirtina paskolos sutarties dalyko (nagrinėjamu atveju - pinigų) perdavimo ieškovui, todėl neatitinka CK 6.871 straipsnio 3 dalies reikalavimų. Remiantis aptartomis paskolos santykius reglamentuojančiomis materialinės teisės normomis bei suformuota jų aiškinimo ir taikymo teismų praktika, nagrinėjamu atveju atsakovui V. V. tenka pareiga įrodyti pinigų perdavimo ieškovui faktą.

Atsakovas V. V. pirmosios ir apeliacinės instancijų teismuose aiškino (t. 3, b. l. 99-100, 102, 118; t. 4, b. l. 17, 76-78), kad jis paskolino ieškovui 400 000 Lt. Ieškovas žadėjo perduoti jam butą (duomenys neskelbtini) už 100 000 Lt, bet butas buvo įkeistas, todėl atsakovas V. V. jo atsisakė. Kiti 100 000 Lt užskaityti už automobilį. Perrašius ginčo automobilį V. V., raštelyje vertikaliu brūkšniu nubrauktas skaičius „4“ ir įrašytas skaičius „3“. Likusią skolos dalį – 300 000 Lt (400 000 Lt – 100 000 Lt) - ieškovas žadėjo sumokėti pinigais. Dėl 20 000 Lt nuspręsta 2-5 m. atidėti mokėjimus. Ieškovas pasiūlė 20 000 Lt skaičiuoti kaip delspinigius, jei jis neatiduos skolos per 1 m. Raštelio apačioje skaičiavimų lentelėje atsakovas V. V. žymėdavo, kiek ieškovas skolingas jam. Ką reiškia skaičius „40 000“, atsakovas V. V. negalėjo pasakyti, nes jis tik užrašydavo ieškovo mintis. Nurodė, kad ieškovas turėjo nelegalų verslą – pirkdavo skystį langams ir iš jo gamindavo degtinę. Kadangi užstrigo krovinys iš Ukrainos, ieškovas paprašė jo paskolinti 400 000 Lt. Teigia turėjęs tiek pinigų, nes 2002-2003 m. buvo pardavęs įmonės akcijas, todėl paskolino ieškovui prašomą pinigų sumą. Pasak atsakovo, raštelių turinys yra suformuluotas pagal ieškovo valią. Teigia pasidavęs ieškovo vadovavimo įtakai, jautėsi esąs silpnas prieš jį. 400 000 Lt buvo paskolinti keliems mėnesiams, palūkanos nenumatytos. Delspinigių skaičiavimo lentelę surašė pats vėliau be derinimo su ieškovu. Į teismą dėl negrąžintos paskolos priteisimo teigia nesikreipęs dėl didelio žyminio mokesčio (t. 3, b. l. 99-100, 102; t. 4, b. l. 76-77). Taip pat nurodė, kad 2005 m. rugsėjo 14 d. raštelis išrašytas už planuotos bendros veiklos projektą.

Šias atsakovo V. V. nurodytas aplinkybes ir paskolos sutarties sąlygas ieškovas neigė. Pasak ieškovo, jis dirbo UAB „Ekolinija“, kurią įsteigė neįgaliųjų draugija, direktoriumi. Įmonė mokėjo už iš Ukrainos perkamą medžio beicą savo pinigais, ieškovui nereikėjo skolintis jokių pinigų. Jei būtų reikėję verslui pinigų, jų būtų prašę įmonės savininkai (t. 3, b. l. 103; t. 4, b. l. 77). Neigia turėjęs (vykdęs) bendrus projektus su atsakovu V. V. (t. 3, b. l. 95, 104).

Byloje nustatyta, kad atsakovas V. V. yra aukštąjį išsilavinimą turintis, teisėsaugos sistemoje dirbęs, vėliau verslu užsiėmęs asmuo; kad šalis siejo ankstesni ir vėlesni įstatymo reikalavimus atitinkančiais dokumentais įforminti paskoliniai teisiniai santykiai.

Įrodymų pakankamumo taisyklė civiliniame procese yra grindžiama tikimybių pusiausvyros principu. Civiliniame procese įrodinėjimas turi savo specifiką. Nėra nustatyta, kad teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tada, kai dėl jų egzistavimo nėra absoliučiai jokių abejonių. Išvadą apie faktų buvimą teismas civiliniame procese gali daryti ir tada, kai tam tikros abejonės dėl fakto buvimo išlieka, tačiau visuma byloje esančių įrodymų, leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. kovo 26 d. nutartis civilinėje byloje G. Š. v. Knygų prekybos valstybinės firmos “Knyga” Raseinių filialas, bylos Nr. 3K-3-260/2001, ir kt.).

Atsižvelgiant į tai, kad atsakovas V. V. rašytiniais įrodymais neįrodė, jog turėjo 400 000 Lt, kuriuos būtų galėjęs paskolinti; į tai, kad rašteliuose neužfiksuotas pinigų (paskolos dalyko) perdavimo ieškovui faktas, o atsakovas to fakto neįrodė; į tai, kad 2005 m. rugsėjo 30 d. pirkimo-pardavimo sutartyje nėra nuorodos į 2005 m. rugsėjo 8 d. ir 14 d. raštelius ir/ar 400 000 Lt paskolą (CK 6.141 str. 2 d.), darytina išvada, jog byloje neįrodyta, kad atsakovas V. V. perdavė ieškovui nuosavybėn 400 000 Lt. Todėl paskolos sutartis, kurią ieškovas ir atsakovas V. V. pridengė 2005 m. rugsėjo 30 d. automobilio pirkimo-pardavimo sutartimi, pagrįstai laikyta nesudaryta (CK 6.875 str. 3 d.). Apeliacinio skundo argumentai, iš esmės atitinkantys atsikirtimų į ieškinį argumentus, šių išvadų nepaneigia.

Atmestinas ir kitas apeliantų argumentas, kad atsakovas D. V. už įsigytą automobilį sumokėjo atsakovui V. V. 100 000 Lt. Atsakovas D. V. nurodė už automobilį tėvui V.V. sumokėjęs 100 000 Lt grynais iš gautų už parduotą butą pinigų (t. 3, b. l. 102; t. 4, b. l. 77), tačiau tam pagrįsti jokių įrodymų nepateikė. Įvertinęs šias aplinkybes ir atsakovo D. V. parodymus apie pirmojo ginčo sandorio apsimestinumo fakto žinojimą, pirmosios instancijos teismas padarė teisingą išvadą apie antrojo ginčo sandorio šalies D. V. nesąžiningumą, todėl spręsdamas dėl restitucijos taikymo natūra pagrįstai netaikė CK 4.96 straipsnio 3 dalies nuostatų.

Remdamasi nurodytais argumentais, kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė ir įvertino ginčui išspręsti reikšmingas faktines aplinkybes, tinkamai taikė ir aiškino apsimestiniam sandoriui ir juo pridengiamam sandoriui taikytinas materialines teisės normas, proceso normų nepažeidė ir ginčą išsprendė teisingai, todėl teisėtą ir pagrįstą sprendimą naikinti ar keisti apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo.

Kauno apygardos teismo 2010 m. vasario 18 d. nutartimi (t. 4, b. l. 60) apeliantai atleisti nuo 2 500 Lt žyminio mokesčio už apeliacinį skundą dalies, o 2 400 Lt žyminio mokesčio dalies mokėjimas atidėtas iki apeliacinės instancijos teismo procesinio sprendimo priėmimo.

Apeliacinį skundą atmetus, iš apeliantų valstybei priteisiama po 1 200 Lt (2 400 Lt ÷ 2) žyminio mokesčio už apeliacinį skundą, ir 2,02 Lt (4,05 Lt ÷ 2) pašto išlaidų, patirtų nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme (t. 4, b. l. 74) (CPK 88 str. 1 d. 3 p., 96 str.).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi LR civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Kauno apygardos teismo 2009 m. gruodžio 24 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovų V. V. ir D. V. po 1 202,02 Lt (vieną tūkstantį du šimtus du litus 02 ct.) bylinėjimosi išlaidų į valstybės biudžetą.