Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Kauno apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rimanto Giedraičio, Dainos Kukalienės, Algio Markevičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas)

dalyvaujant atsakovo – Lietuvos Respublikos Aplinkos ministerijos Marijampolės regiono aplinkos apsaugos departamento atstovui I. K. ,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo T. B. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos Aplinkos ministerijos Marijampolės regiono aplinkos apsaugos departamentui dėl administracinio akto panaikinimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Tuo atveju, jeigu Atsakovas nuosekliai ir išsamiai būtų įvertinęs aukščiau išdėstytas aplinkybes ir vadovavęsis nurodyta LVAT praktika dėl atleidimo nuo baudos, remiantis teisingumo ir protingumo principais, nebūtų priėmęs išimtinai formaliais ir deklaratyviais pagrindais paremtą Skundžiamą Sprendimą, kas suponuoja išvadą, jog Skundžiamas Sprendimas yra neteisėtas ir naikintinas, remiantis vien šiuo pagrindu.

Pabrėžė, kad Konstitucinis Teismas yra ne kartą yra konstatavęs, kad konstituciniai teisingumo, teisinės valstybės principai suponuoja ir tai, kad už teisės pažeidimus valstybės nustatomos poveikio priemonės turi būti proporcingos (adekvačios) teisės pažeidimui, turi atitikti siekiamus teisėtus ir visuotinai svarbius tikslus, neturi varžyti asmens akivaizdžiai labiau negu reikia šiems tikslams pasiekti; tarp siekiamo tikslo nubausti teisės pažeidėjus ir užtikrinti teisės pažeidimų prevenciją ir pasirinktų priemonių šiam tikslui pasiekti turi būti teisinga pusiausvyra (proporcingumas); konstitucinis teisingumo principas reikalauja nustatomas nuobaudas diferencijuoti taip, kad jas taikant būtų galima atsižvelgti į teisės pažeidimo pobūdį, į atsakomybę lengvinančias ir kitas aplinkybes, kad atsižvelgiant į tai būtų galima skirti mažesnę nuobaudą nei sankcijoje numatytoji minimali ir kt.; įstatymuose už įstatymų pažeidimus nustatomos baudos turi būti tokio dydžio, koks yra būtinas siekiant teisėto ir visuotinai svarbaus tikslo - užtikrinti įstatymų laikymąsi, nustatytų pareigų vykdymą (2000 m. gruodžio 6 d., 2001 m. spalio 2 d., 2004 m. sausio 26 d., 2005 m. lapkričio 3 d., 2005 m. lapkričio 10 d., 2008 m. sausio 21 d. nutarimai). Skundžiamu Sprendimu buvo patvirtinta bauda, vadovaujantis Gamtos išteklių įstatymo 6 str. 2 d. (nesumokėtą mokesčio 432 Eur sumą dauginant iš koeficiento 10). Pareiškėjas iš viso yra įpareigojamas mokėti į valstybės biudžetą 4 320 Eur sumą ir tai akivaizdžiai nesuderinama su proporcingumo principu. Be to, pareiškėjas buvo įsitikinęs, kad gavus leidimą, jokių papildomų mokesčių į valstybės biudžetą mokėti nereikia, kadangi jis yra įsipareigojęs mokėti kasmetines įmokas į Aplinkos apsaugos rėmimo programą. Pareiškėjas tik gavęs Patikrinimo aktą sužinojo apie prievolę sumokėti ir deklaruoti mokesčius už medžiojamųjų gyvūnų išteklius. Taigi akivaizdu, kad Pareiškėjo veiksmuose, susijusiuose su mokesčių įstatymų pažeidimais, tyčios nebuvo, kas yra laikytina atsakomybę švelninančia aplinkybe.

Pareiškėjas skunde pabrėžė, kad skundžiamu Sprendimu atsakovas patvirtinto visą 4 320 Eur sumą ir neatsižvelgė į kartu su pastabomis pateiktus dokumentus, pagrindžiančius 432 Eur sumos sumokėjimą. Todėl maksimali suma, kurią skundžiamu Sprendimu realiai galėjo patvirtinti - 3 888 Eur. Skundžiamame Sprendime atsakovas visiškai nepasisakė dėl pareiškėjo pastabose nurodytų argumentų. Taigi, skundžiamas Sprendimas yra priimtas formaliais pagrindais, neįvertinus pareiškėjo nurodytų faktinių aplinkybių ir neatlikus teisinių argumentų vertinimo, todėl skundžiamas Sprendimas neatitinka VAĮ 8 str. 1 d. įtvirtintų teisėtumo ir pagrįstumo reikalavimų.

Atsakovas ir jo atstovas pabrėžė, kad Marijampolės RAAD nėra mokesčių administratorius taip, kaip tai supranta pareiškėjas. Mokesčių administravimo įstatymo 15 str. 1 d. nurodyta, kad valstybės institucija, atsakinga už Mokesčių administravimo įstatymo 13 str. nurodytų mokesčių, išskyrus muitus, administravimą Lietuvos Respublikoje yra Valstybinė mokesčių inspekcija. Atsakovas įgaliotas atlikti tik tam tikrus mokesčių administravimo veiksmus, kaip apibrėžta MAĮ 16 str. 1 d., - patikrinti ar teisingai apskaičiuotas, deklaruotas ar sumokėtas mokestis už valstybinius gamtos išteklius, o už nustatytą nedeklaruotą ar deklaruotą mažesnį negu išgautas gamtos išteklių kiekį taikyti Mokesčio už valstybinius gamtos išteklius įstatymo 6 str. 2 d. nustatytą baudą (sankciją).

MAĮ visa apimtimi atsakovui nėra taikomas. MAĮ 16 str. 3 d. numato, kad dėl Aplinkos ministerijos ar jos įgaliotų institucijų atliekamų mokesčių apskaičiavimo, deklaravimo ir sumokėjimo teisingumo patikrinimų tvarkos, patikrinimų rezultatų įforminimo bei patvirtinimo, įstaigų ir institucijų bei jų pareigūnų veiksmų apskundimo MAĮ nuostatos netaikomos. Šiuos teisinius santykius reguliuoja šių institucijų veiklą reglamentuojantys teisės aktai bei atitinkami administruojamu mokesčių įstatymai. Iš to seka, kad pareiškėjui, kaip mokesčio už valstybinius gamtos išteklius mokėtojui, yra tiesiogiai taikomos Mokesčio už valstybinius gamtos išteklius įstatymo nuostatos, taip pat šio įstatymo 6 str. 2 d. numatytoji sankcija (už nedeklaruotą išgautų gamtos išteklių kiekį mokesčio tarifas dauginamas iš koeficiento 10). Mokesčio už valstybinius gamtos išteklius įstatymas nenumato galimybės mokesčio mokėtoją atleisti nuo paskirtos baudos ar paskirtąją baudą sumažinti. Atleidimas nuo baudos ar paskirtos baudos sumažinimas yra Valstybinės mokesčių inspekcijos instrumentas, numatytas Mokesčių administravimo įstatyme, o ne Mokesčio už valstybinius gamtos išteklius įstatyme.

Akcentavo, kad pareiškėjas turėjo pareigą laiku vykdyti mokestines prievoles. Deklaruoti ir sumokėti mokestį ne tada, kai 2017-04-10 gavo Patikrinimo aktą (faktiškai sumokėjo 2017-05-04), bet tada, kaip numatyta Mokesčio už valstybinius gamtos išteklių įstatymo 7 str. 3 d. ir 4 d. - t. y. pasibaigus mokestiniam laikotarpiui, privalo užpildyti mokesčio už valstybinius gamtos išteklius deklaracijas ir jas pateikti tai teritorinei valstybinei mokesčių inspekcijai, kurios veiklos teritorijoje jie yra arba privalo būti įregistruoti mokesčio mokėtojais, ir sumokėti mokestį už valstybinius gamtos išteklius iki antro kalendorinio mėnesio, einančio po mokestinio laikotarpio, už kurį mokestis mokamas, 15 dienos. Be to, šis mokestis mokamas ne už sumedžiotų žvėrių kiekį, bet už naudojamų medžioklės plotų dydį hektarais (Mokesčio už valstybinius gamtos išteklius įstatymo 7 str. 3 d.). Pareiškėjas, gaudamas leidimą naudoti medžiojamųjų gyvūnų išteklius medžioklės ploto vienete, įgijo ir pareigų įstatymų nustatyta tvarka deklaruoti ir mokėti mokesčius už medžiojamųjų gyvūnų išteklių naudojimų ir tai jam buvo žinoma iš Leidimo naudoti medžiojamųjų gyvūnų išteklius medžioklės plotų vienete 12 p. turinio. Pareiškėjas jokių savanoriškų įmokų 2014 - 2016 metais nemokėjo, nors medžiojamųjų gyvūnų ištekliais naudojosi – tai patvirtina pareiškėjo pateiktos sumedžiotu žvėrių ir paukščių ataskaitos.

Nurodė, kad ginčijamas Sprendimas atitinka visus individualiam teisės aktui būdingus reikalavimus ir jame aiškiai nurodyta kokius pažeidimus pareiškėjas padarė, kokias teisės normas pažeidė, kokio dydžio mokestį nedeklaravo ir nesumokėjo ir kodėl reikia sumokėti mokesti didesniu tarifu. Be to, Sprendimas surašytas oficialioje formoje. Aplinkybė, kad dalį didesniu tarifu paskaičiuoto mokesčio pareiškėjas sumokėjo dar prieš priimant Sprendimą, pačios sankcijos dydžio nekeičia, o kita įmoka galės būti mažesnio dydžio. Valstybinė mokesčių inspekcija 2017-07-11 raštu Nr. (20.21 -06)-RMA-11099 atsakovą informavo, kad pareiškėjas pagal Sprendimą priskaičiuotą sumą sumokėjo.

Pareiškėjo skundą patenkintinas iš dalies.

Teismui pateiktų įrodymų visetas patvirtina teisiškai reikšmingas aplinkybes, kad Marijampolės regiono aplinkos apsaugos departamentas 2013-10-01 išdavė Leidimą naudoti medžiojamųjų gyvūnų išteklius medžioklės plotų vienete „(duomenys neskelbtini)“ individualaus medžioklės ploto vieneto naudotojui - pareiškėjui, nes jis pasiūlė didžiausias kasmetines savanoriškas įmokas į Aplinkos apsaugos rėmimo programą, kurios buvo svarstytos 2013-07-03 Marijampolės regiono AAD Komisijos posėdyje. Bylos duomenys patvirtina, kad paties pareiškėjo iniciatyva atsakovas 2017-02-14 įsakymu Nr. MRV-16 panaikino pareiškėjui leidimą naudoti medžiojamųjų gyvūnų išteklius medžioklės plotų vienete „(duomenys neskelbtini)“. Marijampolės regiono aplinkos apsaugos departamento Vilkaviškio rajono agentūros vyresnysis valstybinis aplinkos apsaugos inspektorius atliko neplaninį individualaus medžioklės ploto vieneto naudotojo (pareiškėjo) gamtos išteklių mokesčio sumokėjimo patikrinimą už medžioklės ploto vienetą „(duomenys neskelbtini)" ir 2017-04-10 surašė Patikrinimo aktą Nr. V-05. Patikrinimo metu buvo nustatyta, kad pareiškėjas nesumokėjo ir nedeklaravo už 2014 m., 2015 m., 2016 m. mokestinius laikotarpius mokesčio už medžiojamuosius gyvūnų išteklius medžioklės plotų vienete „(duomenys neskelbtini)". Institucija konstatavo, kad pareiškėjas pažeidė Mokesčio už valstybinius gamtos išteklius įstatymo 7 str. 1 d., 3 d., 4 d. reikalavimus. Vadovaujantis minėto Įstatymo 6 str. 2 d, už nedeklaruotus 2014 - 2016 m. mokestinius laikotarpius buvo apskaičiuotas laiku nesumokėtas mokestis - 4320 Eur. Pareiškėjas 2017-04-10 buvo pasirašytinai supažindintas su Patikrinimo aktu. 2017-05-12 atsakovas gavo pareiškėjo pastabas dėl Patikrinimo akto. Į pastabas pareiškėjui buvo atsakyta 2017-06-08 raštu Nr. (MKS) MRS-675, kuriame buvo paaiškinta, kodėl taikomos Mokesčio už valstybinius gamtos išteklius įstatymo nuostatos ir paminėto įstatymo 6 str. 2 d. numatyta sankcija - už nedeklaruotą gamtos išteklių kiekį mokesčio tarifas dauginamas iš koeficiento 10.

Pateikti duomenys taip pat patvirtina, kad 2017-06-12 Marijampolės regiono AAD direktoriaus priėmė ginčijamą Sprendimą Nr. 16. Šiame administraciniame akte institucijos vadovas konstatavo, kad pareiškėjas, būdamas individualaus medžioklės plotų vieneto „(duomenys neskelbtini)" naudotoju, 2014 m., 2015 m., 2016 m. nedeklaravo mokesčio už medžiojamųjų gyvūnų išteklių naudojimą ir Valstybinei mokesčių inspekcijai viso nesumokėjo 432 Eur. Tuo buvo pažeisti Mokesčio už valstybinius gamtos išteklius įstatymo 7 str. 1 d., 3 d., 4 d. reikalavimai. Atsakovas, vadovaudamasis Mokesčio už valstybinius gamtos išteklius įstatymo 6 str. 2 d. nuostatomis, laiku nesumokėtam mokesčiui pritaikė koeficientą 10 ir nustatė galutinę nesumokėto mokesčio už medžiojamųjų gyvūnų išteklių naudojimą sumą - 4320 Eur. Šią sumą pareiškėjas sumokėjo į valstybinės mokesčių inspekcijos sąskaitą.

Priimdamas procesinį sprendimą teismas pabrėžia, kad ginčo dėl faktinių aplinkybių šioje administracinėje byloje nekilo. Nors pareiškėjas ir prašo panaikinti ginčijamą administracinį aktą, tačiau didžiąją skundo argumentų dalį sudaro argumentai, kad mokestis buvo paskaičiuotas per didelis ir koeficientas 10 taikytas nepagrįstai. Pačio fakto, kad mokestis nebuvo mokamas ir deklaracijos laiku neteikiamos, pareiškėjas ir jo atstovas neneigia.

Įvertinęs ginčo situacijos teisinį reglamentavimą, teismas akcentuoja, kad pareiškėjas ir jo atstovas nepagrįstai tapatina Valstybinės mokesčių inspekcijos ir atsakovo kompetenciją Mokesčių administravimo įstatymo bei Mokesčio už valstybinius gamtos išteklius įstatymo normų kontekste. Teismas pritaria atsakovo ir jo atstovo išdėstytiems argumentams, kad pagal Mokesčių administravimo įstatymo (toliau – MAĮ) 15 str. 1 d. nuostatas atsakinga už MAĮ 13 str. nurodytų mokesčių, išskyrus muitus, administravimą Lietuvos Respublikoje yra Valstybinė mokesčių inspekcija. Marijampolės regiono AAD MAĮ 16 str. 1 d. įgalioja atlikti tik tam tikrus mokesčių administravimo veiksmus - patikrinti ar teisingai apskaičiuotas, deklaruotas ar sumokėtas mokestis už valstybinius gamtos išteklius, o už nustatytą nedeklaruotą ar deklaruotą mažesnį negu išgautas gamtos išteklių kiekį taikyti Mokesčio už valstybinius gamtos išteklius įstatymo (toliau – Įstatymas) 6 str. 2 d. nustatytą baudą (sankciją). Iš to seka imperatyvi nuostata, jog MAĮ pilnoje apimtyje atsakovo atžvilgiu negali būti taikomas. MAĮ 16 str. 3 d. imperatyviai numato, kad dėl Aplinkos ministerijos ar jos įgaliotų institucijų atliekamų mokesčių apskaičiavimo, deklaravimo ir sumokėjimo teisingumo patikrinimų tvarkos, patikrinimų rezultatų įforminimo bei patvirtinimo, įstaigų ir institucijų bei jų pareigūnų veiksmų apskundimo MAĮ nuostatos netaikomos. Taigi, šiuos teisinius santykius reguliuoja konkretūs šių institucijų veiklą reglamentuojantys teisės aktai bei atitinkami administruojamu mokesčių įstatymai. Tai duoda pagrindą išvadai, kad pareiškėjui turi būti tiesiogiai taikomos Įstatymo nuostatos (8 str. 2 d., 3 d.), taip pat šio Įstatymo 6 str. 2 d. numatytoji sankcija (nesumokėto mokesčio tarifas dauginamas iš koeficiento 10). Svarbu ir tai, kad Įstatymas nenumato galimybės atsakovui, kaip viešojo administravimo subjektui, mokesčio mokėtoją atleisti nuo paskirtos baudos ar paskirtąją baudą sumažinti. Atleidimas nuo baudos ar paskirtos baudos sumažinimas yra Valstybinės mokesčių inspekcijos instrumentas, numatytas MAĮ, o ne Įstatyme. Dėl išdėstyto reglamentavimo teismas atmeta pareiškėjo ir jo atstovo argumentus apie atsakovo galimybę netaikyti Įstatyme nustatyto koeficiento 10 (ABTĮ 56 str.).

Kaip jau buvo paminėta, pareiškėjas, pasibaigus kalendoriniams metams, 2014 – 2016 metais teisės aktų nustatyta tvarka neteikė mokesčio deklaracijų VMI ir atsakovas pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjas pažeidė Įstatymo 7 str. 1 d., 3 d., 4 d. imperatyvius reikalavimus (iš esmės ginčo dėl to nekilo). Paminėtos teisės normos nustato, kad mokesčio už valstybinius gamtos išteklius, išskyrus mokestį už medžiojamųjų gyvūnų išteklius, mokestinis laikotarpis yra kalendorinis ketvirtis. Mokesčio už medžiojamųjų gyvūnų išteklius mokestinis laikotarpis yra kalendoriniai metai. Mokesčio už medžiojamųjų gyvūnų išteklius mokėtojai, mokestinio laikotarpio mokesčio deklaracijoje taikydami indeksuotą šio Įstatymo 3 priede nustatytą mokesčio už medžiojamųjų gyvūnų išteklius tarifą pagal medžioklės plotų kategorijas, apskaičiuoja ir moka mokestį už per mokestinį laikotarpį mokesčio mokėtojui suteiktą (leistą) naudoti atitinkamos kategorijos medžioklės plotų dydį. Mokesčio mokėtojai, pasibaigus mokestiniam laikotarpiui, privalo užpildyti mokesčio už valstybinius gamtos išteklius deklaracijas ir jas pateikti tai teritorinei valstybinei mokesčių inspekcijai, kurios veiklos teritorijoje jie yra arba privalo būti įregistruoti mokesčio mokėtojais, ir sumokėti mokestį už valstybinius gamtos išteklius iki antro kalendorinio mėnesio, einančio po mokestinio laikotarpio, už kurį mokestis mokamas, 15 dienos. Įstatymo 4 str. 3 p. nustato, kad bylos ginčo mokesčio objektas yra išgaunami valstybiniai gamtos ištekliai - medžiojamieji gyvūnai, apmokestinami pagal medžioklės plotų kategorijas, nurodytas šio Įstatymo 3 priede. Pagal Įstatymo 6 str. 2 d. nuostatas už nedeklaruotą ar deklaruotą mažesnį negu išgautas gamtos išteklių kiekį (ginčo kontekste – medžioklės plotus) ir (ar) be leidimo išgautą gamtos išteklių kiekį taikomas didesnis mokesčio tarifas. Jis apskaičiuojamas šio įstatymo 1, 2 ir 3 prieduose nustatytus tarifus dauginant iš koeficiento 10. Taigi, būtent nedeklaruotas gamtos išteklių kiekis (plotas) yra pagrindas taikyti šio Įstatymo 6 str. 2 d. numatytą didesnį mokesčio tarifą. Teismas pažymi, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas visiškai nedeklaravo 1270,80 ha medžioklės ploto, numatyto 2013-10-01 atsakovo išduotame leidime ir už tris metus nedeklaruotus plotus buvo apmokestintas didesniu tarifu. Tai patvirtina, kad atsakovas priėmė pagrįstą ir teisėtą Sprendimą (ABTĮ 56 str.).

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra ne kartą konstatavęs, kad įstatyme nustatytų institucijų priimtų nutarimų taikyti asmeniui konkrečia sankciją < ... > pagrįstumo ir teisėtumo kontrolę užtikrina teismas. Teismas, atsižvelgdamas į teisės pažeidimo pobūdį, jo mastą, atsakomybę lengvinančias bei kitas reikšmingas aplinkybes ir vadovaudamasis teisingumo, protingumo kriterijais, turi teisę nuspręsti, kad tokia sankcija < ... > asmeniui neturi būti taikoma, jei dėl tam tikrų itin svarbių aplinkybių ji yra akivaizdžiai neproporcinga (neadekvati) padarytam teisės pažeidimui ir dėl to neteisinga (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2008-01-21 nutarimas, 2008-09-17 nutarimas). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas šias nuostatas taip pat taiko savo praktikoje (LVAT 2012-01-26 nutartis administracinėje byloje Nr. A502-114/2012, 2016-12-20 nutartis administracinėje byloje Nr. eA-3525-575/2016 ir kt.).

Pareiškėjo įvardijamos aplinkybės (nesąmoningas deklaracijų nepateikimas, taip pat savanoriškas pažeidimo pasekmių pašalinimas – deklaracijų pateikimas ir didesniu tarifu paskaičiuoto mokesčio sumokėjimas, savo kaltės pripažinimas, bendradarbiavimas patikrinimo metu), teismo įsitikinimu, yra pakankamai ypatingos, į kurias atsižvelgiant galėtų būti mažinamas Įstatymo nustatytas mokestis už nedeklaruotus, bet 2014 – 2016 metais naudotus medžioklės plotus. Pareiškėjas iš karto po nedeklaravimo fakto nustatymo tinkamai deklaravo medžioklės plotus ir sumokėjo atitinkamus mokesčius, todėl pripažintina, jog neturėjo tikslo nuslėpti naudojamų medžioklės plotų ir turėti mokestinės naudos. Imperatyvių reikalavimų aplinkos apsaugos srityje nevykdymas šiuo atveju nelaikytinas sąmoningu. Darant šias išvadas, taip pat atsižvelgtina ir į pareiškėjo veiklos pobūdį. Įstatymo numatytos ekonominio poveikio priemonės tikslui pasiekti nagrinėjamu atveju, teisėjų kolegijos nuomone, pakanka 100 proc. didesnio mokesčio už nedeklaruotus 2014 – 2016 metais naudotus medžioklės plotus nustatymo (864 Eur)(ABTĮ 56 str.). Be to, ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pripažįstama, kad ekonominės sankcijos sumažinimas, vietoje 10 kartų didesnio mokesčio tarifo taikant 100 proc. didesnį mokestį, atsižvelgus į teisės pažeidimo pobūdį, jo mastą, atsakomybę lengvinančias bei kitas reikšmingas aplinkybes, atitinka teisingumo, protingumo kriterijus (LVAT 2016-04-12 nutartis administracinėje byloje Nr. eA-2166-575/2016).

Dėl išdėstytų išvadų pakeistinas Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Marijampolės regiono aplinkos apsaugos departamento direktoriaus 2017-06-12 Sprendimas Nr. 16 Dėl patikrinimo akto tvirtinimo ir paskaičiuotas mokestis sumažintinas iki 864 Eur, o likusioje dalyje skundas atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 88 str. 1 p. 4 p.)

Įstatymo 10 str. 2 d. nustato, kad permokėta mokesčio už valstybinius gamtos išteklius suma Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo nustatyta tvarka grąžinama (įskaitoma).

Įvertinęs ginčijamo administracinio akto, taip pat Patikrinimo akto turinį, teismas daro išvadą, kad skundžiamas Sprendimas yra priimtas ne tik formaliais pagrindais, bet įvertinus ir pareiškėjo nurodytas faktines aplinkybes, teisinius argumentus, todėl visiškai atitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 str. 1 d. įtvirtintus teisėtumo ir pagrįstumo reikalavimus. Be to, Sprendimo forma patvirtinta Lietuvos Respublikos aplinkos ministro įsakymu.

Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovo bei jo atstovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys lemiamos juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, LVAT ir Europos Žmogaus Teisių Teismo formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 16034/90 V. de H. v Netherlands, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 20772/92 H. v Finland, 1999 m. sausio 21 d. sprendimas byloje Nr. 30544/96 G. R. v Spain ir kt.). LVAT jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas (ABTĮ 15 str. 1 d., 21 str.) taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (LVAT 2008 m. gruodžio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P444 -196/2008, 2009 m. liepos 24 nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 200 m. lapkričio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P525 -194/2009, 2013 m. vasario 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 84 - 87 str., 88 str. 1 p., 4 p.,

nusprendžia:

Pareiškėjo T. B. skundą patenkinti iš dalies.

Pakeisti 2017 m. birželio 12 d. Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Marijampolės regiono aplinkos apsaugos departamento direktoriaus Sprendimą Nr. 16 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ ir paskaičiuotą 4 320 Eur mokestį sumažinti iki 864 Eur.

Likusioje dalyje pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per Kauno apygardos administracinį teismą.