- Teismas
- Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-06-03
- Bylos Nr.
- 2AT-33/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 4-48-3-00774-2013-3
- Bylos rūšis
- administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
- Teisėjai
- Alvydas Pikelis (pirm.), Dalia Bajerčiūtė, Aldona Rakauskienė (pran.)
- Pažeidėjas
- L. J.
- Advokatai
- Dalius Povilius
- Kategorijos
- 39.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 40.2.4pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Alvydo Pikelio, Dalios Bajerčiūtės ir pranešėjos Aldonos Rakauskienės,
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pagal administracinėn atsakomybėn patraukto asmens L. J. ir jo atstovo advokato Daliaus Poviliaus prašymą, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 302¹⁷ 1 dalies 5 punktu, atnaujintą administracinio teisės pažeidimo bylą dėl Vilniaus apygardos teismo 2013 m. lapkričio 25 d. nutarimo, kuriuo panaikintas Trakų rajono apylinkės teismo 2013 m. spalio 4 d. nutarimas.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjos A. Rakauskienės pranešimą ir susipažinusi su bylos medžiaga,
Aprašomoji dalis
nustatė:
L. J. 2013 m. liepos 29 d. surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas Nr. R299356 už tai, kad jis 2013 m. balandžio 4 d., apie 4.00 val., Klaipėdos r., Dituvos miestelyje, prie degalinės esančioje aikštelėje vartojo psichotropines medžiagas (rūkė marihuaną) be gydytojo paskyrimo ir taip padarė administracinį teisės pažeidimą, numatytą ATPK 44 straipsnio 2 dalyje.
Žemesnės instancijos teismas
Trakų rajono apylinkės teismo 2013 m. spalio 4 d. nutarimu L. J. administracinio teisės pažeidimo bylos teisena, vadovaujantis ATPK 250 straipsnio 1 punktu, 287 straipsnio 1 dalies 2 punktu, nutraukta.
Vilniaus apygardos teismo 2013 m. lapkričio 25 d. nutarimu Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Trakų rajono policijos komisariato viršininko Varelijaus Vincukevičiaus (Varelij Vincukevič) apeliacinis skundas iš dalies patenkintas: Trakų rajono apylinkės teismo 2013 m. spalio 4 d. nutarimas panaikintas ir L. J. pripažintas kaltu, padarius administracinį teisės pažeidimą, numatytą ATPK 44 straipsnio 2 dalyje, jam paskirta 250 Lt dydžio baudą.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegijos 2014 m. kovo 7 d. nutartimi priimtas administracinėn atsakomybėn patraukto L. J. ir jo atstovo advokato D. Poviliaus prašymas ir administracinio teisės pažeidimo byla atnaujinta.
Šalies argumentai
Pareiškėjai, vadovaudamiesi ATPK 302¹⁷, 302²¹ straipsnių nuostatomis, prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2013 m. lapkričio 25 d. nutarimą ir palikti galioti Trakų rajono apylinkės teismo 2013 m. spalio 4 d. nutarimą.
Pareiškime nurodoma, kad Vilniaus apygardos teismas, priimdamas nutarimą šioje administracinio teisės pažeidimo byloje, padarė esminių materialiosios ir proceso teisės pažeidimų: šiurkščiai pažeidė imperatyvias ATPK 248, 256, 257, 280, 284 ir 286 straipsnių nuostatas, asmens nekaltumo prezumpcijos ir teismo nešališkumo principus, nesivadovavo įstatymo galią turinčios Europos Bendrijos direktyvos 2011/36/ES nuostatomis, nubaudė asmenį, padariusi administracinės teisės pažeidimą, tuo metu kai jis buvo prekybos žmonėmis auka (BK 157 straipsnis) ir neturėjo galimybės pasipriešinti savo pagrobėjams, bylą išnagrinėjo nevisapusiškai ir neišsamiai, žinodamas, kad egzistuoja gausi įrodomoji medžiaga, pagal kurią galima spręsti apie L. J. parodymų teisingumą ar neteisingumą, ją ignoravo ir neprijungė prie bylos, esant abejonėms dėl L. J. parodymų pagrįstumo, nesuteikė teisės jam šių abejonių paneigti ir taip apginti save.
Pareiškime nurodoma, kad 2012 metų pabaigoje–2013 metų pradžioje L. J., tuo metu būdamas 15–16 metų amžiaus, vaikų globos namų auklėtinis, tapo asmenų, prekiaujančių narkotinėmis medžiagomis ir siekiančių jį pagrobti bei išvežti priverstiniams darbui į užsienį, auka. Šias aplinkybes patvirtina byloje esanti ikiteisminio tyrimo Nr. 94-1-00268-13 medžiaga, gauta iš Šilutės rajono policijos komisariato. Šiuo metu baudžiamoji byla nagrinėjama Klaipėdos apygardos teisme (bylos Nr. 1-206-360/2013). Šioje byloje, kurioje L. J. pripažintas nukentėjusiuoju, teisiami asmenys, kurie veikdami organizuota grupe gabeno vaiką į užsienį nusikalstamai veikai daryti, turėdami tikslą platinti įgijo, laikė, gabeno narkotinę medžiagą bei platino ją nepilnamečiui, disponavo šaunamuoju ginklu. Pasak pareiškėjų, būtent dėl šių įvykių daugiau nei penkis mėnesius persekiotas, terorizuotas, kelis kartus sumuštas L. J. buvo priverstas paklusti nusikaltimą vykdančių asmenų valiai ir ne tik vykti su jais į užsienį, bet ir kelionės metu vartoti psichotropinę medžiagą. Nusikaltimus padarę asmenys, veždami L. J. iš Lietuvos, sustojo Klaipėdos rajone, Dituvos miestelyje, prie degalinės esančioje aikštelėje, ir pasiūlė jam kartu su jais parūkyti marihuanos. Nors L. J. nenorėjo to daryti, bet buvo priverstas iš baimės, atsiradusios dėl ilgo persekiojimo, terorizavimo bei fizinio smurto naudojimo. Be to, įvykio metu L. J. buvo ir tiesiogiai grasinta, kad jei jis nerūkys, tai „gaus per galvą“. Pareiškime nurodoma, kad nusikaltimus vykdę asmenys akivaizdžiai siekė pasinaudoti L. J. pažeidžiamumu (jis tuo metu buvo vaikų globos namų auklėtinis, negaudavo visavertės priežiūros, neturėjo į ką kreiptis pagalbos, nes globą vykdantys asmenys netinkamai vykdė savo pareigas, be to, L. J. buvo nepilnametis, o tai savaime suponuoja jo pažeidžiamą statusą (Lietuvos apeliacinio teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-58/2011)). Dėl šių aplinkybių pagrobimo metu L. J. buvo įbaugintas ir vykdė visus jį pagrobusių asmenų nurodymus, bijodamas galimo smurto ar kitų sunkesnių pasekmių – įvykdė ir jų reikalavimą vartoti psichotropines medžiagas. Visi pagrobėjų veiksmai buvo susiję su prekyba narkotinėmis medžiagomis ir siekiu įgauti kuo didesnės įtakos, padaryti L. J. kuo labiau priklausomą ir valdyti.
Šalies argumentai
Pareiškime taip pat pažymima, kad L. J. pats kreipėsi į policijos pareigūnus ir būtent jo pranešimas tapo vienu iš pagrindų vykdyti ikiteisminį tyrimą. Ši aplinkybė reiškia ne tik tai, kad L. J. priešinosi verčiamas vykdyti nusikalstamas veikas ar pažeidimus, jo valia buvo nukreipta prieš teisės pažeidimų darymą, bet ir tai, kad tuo metu, kai vartojo narkotines medžiagas, jis suvokė, jog apie tai sužinos policijos pareigūnai, kurie vykdė operatyvinius veiksmus ir sekė jį pagrobusius asmenis. Pats L. J. yra nurodęs, kad, turėdamas galimybę pasinaudoti mobiliuoju telefonu, SMS žinutėmis buvo pranešęs policijos pareigūnams, kad yra verčiamas vartoti narkotines medžiagas. Pareiškėjų teigimu, visos šios aplinkybės, tiek patvirtinamos ikiteisminio tyrimo Nr. 94-1-00268-13 medžiaga, tiek ir nurodytos paties L. J., leidžia neabejotinai teigti, kad jis ne savo valia vartojo psichotropinę medžiagą, o tai lemia jo nekaltumą dėl administracinės teisės pažeidimo padarymo, į šias aplinkybes turėjo būti atsižvelgta sprendžiant dėl L. J. kaltės padarius administracinį teisės pažeidimą.
Pareiškime taip pat nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas nesilaikė ATPK nustatytų reikalavimų išnagrinėti visas aplinkybes, susijusias su galimu administracinės teisės pažeidimo padarymu, šiuo tikslu surinkti ir išsiaiškinti visus duomenis, juos visapusiškai ir pilnutinai išnagrinėti.
Žemesnės instancijos teismas
Pareiškime nurodoma, kad L. J. , duodamas parodymus pirmosios instancijos teisme, aiškiai ir nedviprasmiškai išdėstė, kad vartojo psichotropines medžiagas ne savo valia, o buvo priverstas tai padaryti. Teismui buvo pateiktas prašymas išreikalauti ikiteisminio tyrimo Nr. 94-1-00268-13 medžiagą, patvirtinančią tokius administracinėn atsakomybėn patraukto asmens parodymus. Šilutės rajono policijos komisariatas pateikė dalį reikalaujamos medžiagos. Apeliacinės instancijos teismas nutarime nurodė, jog toks L. J. argumentas vertintinas kaip jo gynybinė pozicija ir atmestinas, byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių L. J. iškeltą įvykio versiją. Tokia išvada, pasak pareiškėjų, reiškia, kad teismui neužteko išreikalautos dalies ikiteisminio tyrimo medžiagos, kad įsitikintų L. J. teiginių teisingumu, tačiau apeliacinės instancijos teismas tikrai žinojo, jog egzistuoja ir daugiau medžiagos, patvirtinančios L. J. nekaltumą arba mažų mažiausiai galinčios suteikti svarbios informacijos, kuri leistų pagrįstai įvertinti, ar jo nurodytos aplinkybės atitinka tikrovę. Apeliacinės instancijos teismas žinojo apie vykstantį ikiteisminį tyrimą ir suvokė, kad jo medžiaga, yra tiesiogiai susijusi su šioje administracinėje byloje nagrinėjamomis aplinkybėmis (ar L. J. psichotropinę medžiagą vartojo savo valia ar buvo priverstas tai padaryti), be to, L. J. buvo tiesiogiai nurodęs, jog visų jo parodymų tikrumą gali patvirtinti ikiteisminiame tyrime surinkta informacija. Vilniaus apygardos teismas pagal savo kvalifikacijos pobūdį neabejotinai žinojo, kad tokioje ikiteisminio tyrimo medžiagoje bus įtariamųjų apklausų protokolai, policijos pareigūnų, vykdžiusių operatyvinius veiksmus, tarnybiniai pranešimai ir kita svarbi informaciją, kuri leistų nustatyti ar L. J. pasakojimas atitinka realybę. Todėl, pareiškėjų nuomone, apeliacinės instancijos teismas, manydamas, kad ta dalis ikiteisminio tyrimo medžiagos, kuri pirmosios instancijos teismo buvo gauta iš Šilutės rajono policijos komisariato, nepakankama L. J. parodymų tikrumui nustatyti, ir suvokdamas, jog be šios informacijos yra dar nemažai duomenų, kuriais remiantis būtų galima įvertinti L. J. parodymus, privalėjo išsireikalauti visą ikiteisminio tyrimo medžiagą ir tik tuomet spręsti dėl L. J. kaltės. Tačiau apeliacinės instancijos teismas nesiėmė priemonių, kad ši informacija būtų surinkta, nors tai atlikti yra tiesioginė jo pareiga, ir taip iš esmės ir šiurkščiai pažeidė ATPK 248, 256, 257, 280, 284 straipsnių nuostatas. Teismas, atsisakęs domėtis L. J. parodymus patvirtinančiais duomenimis ir siekdamas tirti bei vadovautis tik jo kaltumą pagrindžiančiais duomenimis, pažeidė nekaltumo prezumpcijos principą, įrodinėjimo pareigą perkėlė administracinėn atsakomybėn patrauktam asmeniui ir užkirto jam kelią pasinaudoti savo teisėmis bei apsiginti. Nuo pat pirmo teismo posėdžio L. J. yra pateikęs prašymą išreikalauti visą ikiteisminio tyrimo medžiagą, šis jo prašymas nėra atšauktas, o teismas jį pripažino pagrįstu. Ši aplinkybė reiškia, jog L. J. padarė viską, kad apgintų savo nekaltumą, o administracinė byla būtų išnagrinėta tinkamai. Be to, teikdamas atsiliepimą į apeliacinį skundą L. J. teismo prašė skirti žodinį bylos nagrinėjimą, kad, kilus klausimams ar abejonėms dėl jo pateiktų parodymų, galėtų teismui duoti paaiškinimus, kaip tai numato ATPK 272 straipsnis. Tačiau Vilniaus apygardos teismas, nors ir turėdamas informaciją, kad psichotropinių medžiagų vartojimo faktas šioje byloje yra akivaizdžiai susijęs gausiu kiekiu kitų aplinkybių ir įvykių, be kurių įtakos psichotropinės medžiagos vartojimo faktui įvertinimo negalima tinkamai įvertinti ir L. J. kaltės, be jokių motyvų ir paaiškinimu atsisakė išklausyti administracinėn atsakomybėn patrauktą asmenį ir skyrė bylos nagrinėjimą rašytinio proceso tvarka. Pareiškėjų teigimu, teismui skyrus bylos nagrinėjimą žodinio proceso tvarka, L. J. būtų turėjęs realią galimybę išsklaidyti teismo abejonės dėl jo parodymų pagrįstumo, būtų tinkamai aptartas klausimas dėl likusios dalies ikiteisminio tyrimo medžiagos išreikalavimo. Vien šių veiksmų būtų užtekę, kad nebūtų įvykę esminiai ATPK nuostatų pažeidimai, turėję įtakos priimto nutarimo teisingumui bei teisėtumui, o administracinio teisės pažeidimo byla būtų išnagrinėta visapusiškai ir tinkamai.
Apeliacinės instancijos teismo nutarime nurodyta, kad L. J. argumentas, jog jis psichotropines medžiagas (marihuaną) be gydytojo paskyrimo vartojo dėl nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių, t. y. buvo priverstas tai daryti, vertintinas kaip jo gynybinė pozicija ir atmestinas, byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių L. J. iškeltą įvykio versiją. Pareiškėjai pažymi, kad šios išvados pagrindimas faktiškai susideda tik iš dviejų sakinių, kuriuose pateikiamas tik galutinis L. J. parodymų patikimumo vertinimas, nepateikiant jokių motyvų ir argumentacijos šiuo itin svarbiu klausimu. Remiantis tokiu teismo nutarimu visiškai negalima nuspėti, kodėl L. J. parodymai vertintini tik kaip jo gynybinė pozicija ir kodėl jau byloje esanti dalis ikiteisminio tyrimo medžiagos nepatvirtina šių jo parodymų, t. y. Vilniaus apygardos teismo nutarimas šiuo klausimu yra visiškai nemotyvuotas, taip pažeidžiant ATPK 286 straipsnio nuostatas.
Pareiškėjų nuomone, atmesti L. J. parodymus nebuvo jokio pagrindo, nes jie yra išsamūs, sklandus, ne tik be vidinių prieštaravimų, bet ir neprieštaraujantys jokiai šioje byloje surinktai medžiagai. Be to, remiantis byloje esančia ikiteisminio tyrimo medžiaga, galima nesunkiai nustatyti, kad L. J. iš tiesų tapo prekybos žmonėmis (sunkesnės jos formos – vaiko pirkimo arba pardavimo) auka ir kad psichotropinę medžiagą jis vartojo būtent pagrobimo metu, būdamas visiškoje savo pagrobėjų valioje. Byloje esančioje ikiteisminio tyrimo medžiagoje taip pat yra L. J. parodymai, gauti jį apklausiant baudžiamojoje byloje kaip nukentėjusįjį. Pareiškėjai pažymi, kad šie parodymai buvo duoti tuo metu, kai L. J. negrėsė administracinė atsakomybė ir jis nežinojo, kad ši administracinio teisės pažeidimo byla jam bus iškelta, taigi negalėjo duoti parodymų tokiu būdu, kad iš anksto pradėtų formuoti gynybinę poziciją dar neegzistuojančioje administracinio teisės pažeidimo byloje. Tačiau minėti parodymai baudžiamojoje byloje visiškai atitinka šioje administracinio teisės pažeidimo byloje duotus parodymus ir patvirtina, jog L. J. neformavo savo parodymų, siekdamas juos specialiai duoti taip, kad išvengtų administracinės atsakomybės. Be to, L. J. psichotropinių medžiagų vartojimo metu tiksliai suvokė, kad apie tai žino policijos pareigūnai, todėl nėra logiška manyti, jog asmuo būtų daręs administracinį teisės pažeidimą, žinodamas, kad apie tai žino policijos pareigūnai, jei tik nėra priverstas tai padaryti dėl svarbių aplinkybių.
Pareiškime nurodoma, kad 2011 metais priimtos, įstatymo galią turinčios Europos Bendrijos direktyvos 2011/36/ES 8 straipsnyje nustatyta, jog valstybės narės imasi reikiamų priemonių, siekdamos užtikrinti, kad kompetentingos nacionalinės valdžios institucijos turėtų įgaliojimus netraukti baudžiamojon atsakomybėn prekybos žmonėmis aukų ir netaikyti joms sankcijų už dalyvavimą nusikalstamose veikose, kurias jie buvo priversti padaryti tiesiogiai dėl bet kurios iš prieš juos įvykdytų veikų, nurodytų 2 straipsnyje. Įgyvendinant šį teisės aktą buvo pakeisti ir papildyti Baudžiamojo kodekso 147, 147¹, 147², 157 ir 303 straipsniai, panaikinant prekybos žmonėmis aukų atsakomybę už nusikalstamų veikų, kurias jie buvo priversti atlikti dėl pagrobėjų jiems taikomos psichologinės ar fizinės prievartos, įvykdymo. Analogiškos nuostatos yra įtvirtintos ir ATPK 182¹ straipsnyje. Be to, Lietuvos teisės doktrinoje ne kartą yra pabrėžta, jog asmenys, esantys prekybos žmonėmis ar vaiko pagrobimo aukomis ir savo pagrobėjų verčiami daryti nusikaltimus, neturėtu būti traukiami atsakomybėn už minėtus nusikaltimus ar pažeidimus, kuriuos jie buvo priversti vykdyti prieš savo valią. Pasak pareiškėjų, atsižvelgiant į šioje byloje susiklosčiusią teisinę padėti, į tai, kad bylų, susijusių su prekyba žmonėmis, įtraukiant juos į narkotinių medžiagų platinimą, daugėja, yra pagrindas remiantis Europos Bendrijos direktyva ir taikant teisės analogiją suformuoti vieningą praktiką tokio pobūdžio bylose, nurodant, jog prekybos žmonėmis aukos neturėtų būti traukiamos administracinėn atsakomybėn, jei pažeidimus įvykdė dėl prieš juos vykdytų nusikaltimų.
Pareiškime pažymima, kad Vilniaus apygardos teismas žinojo apie bendrą Europos Bendrijos teisės nuostatą dėl sankcijų netaikymo prekybos žmonėmis aukoms, kad tokia nuostata yra formuojama Lietuvos baudžiamojoje teisėje, o ATPK egzistuoja normos, kurių pagrindu galima taikyti teisės analogiją šioje byloje. Visos šios aplinkybės ir argumentai buvo pateikti atsiliepime į apeliacinį skundą, tačiau teismas, priimdamas nutarimą, ne tik nesivadovavo minėtomis nuostatomis, dėl jų nepasisakė, bet iš vis nepaminėjo savo nutarime. Pareiškėjų teigimu, taip apeliacinės instancijos teismas išreiškė akivaizdų šališkumą ir nusistatymą prieš L. J., pasireiškusį tuo, kad buvo atsižvelgta tik į jo kaltę patvirtinančias aplinkybes.
Be to, pareiškime nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas padarė esminių materialiosios ir proceso teisės pažeidimų, vertindamas pažeidėjo asmenybę. Šio teismo priimtame nutarime nurodyta, kad L. J. jau du kartus yra baustas už analogiškus administracinius teisės pažeidimus ir dabar prasižengė trečią kartą, tai teismui leidžia vertinti jį kaip nesilaikantį visuomenėje nustatytos tvarkos, linkusį pažeisti įstatymus ir sistemingai tai darantį. Pasak pareiškėjų, tai, kad tokią išvadą teismas pateikė iškart po L. J. parodymų vertinimo, rodo, jog jo parodymai teismo buvo palaikyti nepatikimais dėl šios aplinkybės. Kitaip tariant, L. J. Vilniaus apygardos teismo buvo pripažintas kaltu dėl administracinės teisės pažeidimo ir dėl to, kad jau du kartus buvo padaręs analogišką pažeidimą. Ši aplinkybė rodo netinkamą bylos išnagrinėjimą ir neteisėtą teismo nusistatymą prieš L. J..
Pareiškime pažymima, kad pirmosios instancijos teisme buvo apklaustas tuo metu naujai paskirto L. J. globėjo (VŠĮ „(duomenys neskelbtini)“) atstovas, kuris pateikė kitokią jį charakterizuojančią informaciją, nei nurodyta apeliacinės instancijos teismo nutarime, tačiau ši informacija nutarime nepaminėta, kaip ir beveik visi kiti L. J. kaltę lengvinantys ar jį teisinantys duomenys. Vaikų globos namai, kuriuose tuo metu buvo L. J. , taip prastai atliko savo pareigas, jog penkis mėnesius nepastebėjo, kad jų auklėtinis yra persekiojamas, mušamas, terorizuojamas, verčiamas prekiauti narkotinėmis medžiagomis, didelę to laikotarpio dalį buvo priverstas slapstytis, nelankyti mokyklos, kad buvo ruošiamasi jį pagrobti ir išvežti į užsienį vykdyti nusikaltimus, tai faktiškai ir buvo padaryta. L. J. , negaudamas jokios pagalbos, pats kreipėsi į policijos pareigūnus, kuriems talkino atliekant operatyvinius veiksmus. Be to, šiuo metu L. J. globojantys suaugusieji iš tiesų juo rūpinasi ir jis sparčiai socializuojasi, yra pilnavertis visuomenės narys, aktyviai dalyvauja visuomeninėje veikloje. Pareiškėjų nuomone, šios L. J. asmenybę apibūdinančios aplinkybės taip pat yra svarbios sprendžiant bylą. O apeliacinės instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nutarimą, kryptingai ir šališkai vertino L. J., susiejo jo parodymų teisingumą su ta aplinkybe, kad jis anksčiau buvo baustas už panašaus pobūdžio prasižengimus ir taip iš esmės pažeidė ATPK nustatytus teismo nešališkumo bei asmens nekaltumo prezumpcijos principus, todėl priėmė neteisingą ir neteisėtą sprendimą.
Atsiliepimas
Atsiliepime į prašymą atnaujinti administracinio teisės pažeidimo bylą Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Trakų rajono policijos komisariato viršininkas prašo netenkinti administracinėn atsakomybėn patraukto L. J. ir jo atstovo advokato D. Poviliaus prašymo.
Atsiliepime nurodoma, kad administracinę atsakomybę pagal ATPK 44 straipsnio 2 dalį užtraukia dvi alternatyvios veikos: 1) narkotinių ar psichotropinių medžiagų vartojimas be gydytojo paskyrimo; 2) asmenų, sulaikytų už administracinių teisės pažeidimų (išskyrus teisės pažeidimus, numatytus ATPK 126 straipsnio 4 ir 6 dalyse ir 129 straipsnyje) padarymą ir įtariamų apsvaigus nuo narkotinių ar psichotropinių medžiagų, apsvaigimo patikrinimo vengimas. Teismų praktikoje yra išaiškinta, kad pripažįstant, jog asmuo vartojo narkotines ar psichotropines medžiagas be gydytojo paskyrimo, byloje privalo būti specialisto išvada, kurios pagrindu yra nustatoma, ar asmuo iš tiesų vartojo narkotines ar psichotropines medžiagas. Tokio fakto konstatavimas yra susijęs su specialių žinių pritaikymu ir negali būti pagrįstas tik pareigūno, surašiusio administracinio teisės pažeidimo protokolą, įtarimu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutarimas Nr. N575-1235/2010). Teismų praktikoje taip pat išaiškinta, kad administracinę atsakomybę pagal ATPK 44 straipsnio 2 dalį užtraukia jau pats šioje teisės normoje nurodytų medžiagų vartojimo be gydytojo paskyrimo faktas, ir, siekiant asmenį patraukti administracinėn atsakomybėn pagal nurodytą teisės normą, apsvaigimas neįrodinėtinas, todėl nėra būtina atlikti medicininę apžiūrą, pakanka specialisto išvados (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis Nr. N575-711/2011). Atsiliepime pažymima, kad faktą, jog L. J. vartojo psichotropinių medžiagų (marihuanos), įrodo Valstybinės teismo medicinos tarnybos prie Teisingumo ministerijos toksikologijos laboratorijos specialisto išvada Nr. T-N792/13 (01), L. J. rašytinis paaiškinimas, apklausos metu duoti parodymai, prisipažinimas. Pagal administracinių teisės pažeidimų ir eismo įvykių registro pažymą apie asmens baustumą matyti, jog L. J. pagal ATPK 44 straipsnio 2 dalį nuo 2013 m. sausio 7 d. iki 2013 m. balandžio 4 d. buvo baustas tris kartus, jam skirtos administracinės nuobaudos. Atsiliepime nurodoma, kad iš surinktų įrodymų visumos matyti, jog L. J. tiesiogine tyčia, suprasdamas, kad vartoja psichotropines medžiagas, savo neteisėtais veiksmais padarė administracinį teisės pažeidimą, numatytą ATPK 44 straipsnio 2 dalyje. Teismo posėdžio metu L. J. nurodė, kad vartojo psichotropines medžiagas priverstas tai daryti, tačiau kuo būtent (kokiais veiksmais) pasireiškė prievarta, pats L. Judokas nepaaiškino, todėl jo teiginiai vertintini kritiškai, kaip mėginimas išvengti atsakomybės už padarytą administracinį teisės pažeidimą. Juolab kad nėra jokių duomenų (policijos pareigūnų tarnybinių pranešimų, asmenų, kurie neva vertė rūkyti marihuaną, parodymų), patvirtinančių L. J. teiginį apie prievartą.
Atsiliepime pažymima, kad ATPK 44 straipsnio pastabose nurodoma, jog asmuo, savanoriškai atidavęs nedideliu kiekiu turėtą narkotinę ar psichotropinę medžiagą, kurią jis įgijo ar laikė be tikslo parduoti, taip pat savanoriškai kreipęsis į medicinos įstaigą dėl medicinos pagalbos suteikimo dėl narkotinių ar psichotropinių medžiagų vartojimo be gydytojo paskyrimo, atleidžiamas nuo administracinės atsakomybės už šiame straipsnyje numatytus veiksmus, tačiau Europos Bendrijos teisės akto nuostatos (panaikinant prekybos žmonėmis aukų atsakomybę už nusikalstamų veikų atlikimą, kurias jie buvo priversti atlikti dėl pagrobėjų taikomos psichologinės ar fizinės prievartos prieš juos) šiame straipsnyje nėra įtvirtintos.
Apibendrinant atsiliepime nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir nustatytas faktines aplinkybes, teisingai taikė teisės normas, laikėsi ATPK 256, 257 straipsnių reikalavimų bei priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurio naikinti pareiškime nurodytais motyvais nėra pagrindo.
Administracinėn atsakomybėn patraukto asmens L. J. ir jo atstovo advokato Daliaus Poviliaus prašymas tenkintinas.
Iš pareiškimo turinio matyti, kad administracinėn atsakomybėn patrauktas asmuo ir jo atstovas nesutinka su apeliacinės instancijos teismo nutarimu, kuriuo L. J. nubaustas pagal ATPK 44 straipsnio 2 dalį. Pareiškėjai teigia, kad psichotropinę medžiagą – marihuaną L. J. vartojo ne savo noru, o buvo priverstas tai daryti jį pagrobusių asmenų, todėl administracine tvarka už tai neturi būti baudžiamas.
Nagrinėjamoje administracinėje byloje nustatyta, kad 2013 m. balandžio 4 d., apie 4.00 val., Klaipėdos r., Dituvos miestelyje, prie degalinės esančioje aikštelėje L. J. vartojo psichotropines medžiagas (rūkė marihuaną) be gydytojo paskyrimo. Tai patvirtina paties L. J. prisipažinimas (jo pareiškimas, parodymai) bei specialisto išvada. Tačiau pažymėtina, kad ATPK 9 straipsnyje įtvirtinta, jog administraciniu teisės pažeidimu (nusižengimu) laikomas priešingas teisei, kaltas (tyčinis arba neatsargus) veikimas arba neveikimas, kuriuo kėsinamasi į valstybinę arba viešąją tvarką, nuosavybę, piliečių teises ir laisves, į nustatytą valdymo tvarką, už kurį įstatymai numato administracinę atsakomybę. Taigi, nustačius, kad administracinėn atsakomybėn patrauktas asmuo atliko priešingus teisei veiksmus, byloje būtina nustatyti ir tai, ar jis turėjo galimybę laisvai pasirinkti tam tikrą elgesio variantą ir sąmoningai, savo noru pasirinko neteisėtus veiksmus, t. y. būtina nustatyti, ar L. J. kaltas dėl jam inkriminuoto administracinio teisės pažeidimo padarymo (ATPK 284 straipsnio 1 dalis).
Pirmosios instancijos teismas, nutraukdamas L. J. administracinio teisės pažeidimo bylą, konstatavo, kad jis buvo priverstas vartoti psichotropinę medžiagą, nes bijojo jam tai siūlančių daryti asmenų, todėl jo veiksmuose nėra kaltės. Panaikindamas šį pirmosios instancijos teismo nutarimą ir nubausdamas L. J. administracine tvarka, apeliacinės instancijos teismas nurodė, jog argumentas, kad psichotropinę medžiagą (marihuaną) be gydytojo paskyrimo administracinėn atsakomybėn patrauktas asmuo vartojo dėl nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių, t. y. buvo priverstas tai daryti, vertintinas kaip gynybinė pozicija ir atmestinas. Teismas nurodė, kad byloje nėra šią L. J. versiją patvirtinančių duomenų. Iš nutarimo turinio matyti, kad tokios apeliacinės instancijos teismo išvados deklaratyvios, nepagrįstos jokiais argumentais, be to, prieštarauja administracinėje byloje esantiems duomenims.
Nagrinėjant šią bylą pirmosios instancijos teismo posėdyje L. J. nurodė, kad buvo persekiojamas kelių asmenų, verčiamas pardavinėti narkotines medžiagas, kad šie asmenys prieš jį panaudotojo fizinį smurtą. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad jam inkriminuojama pažeidimą L. J. padarė būtent tuo metu, kai buvo priverstas važiuoti su trimis už jį vyresniais vyrais, ketinant jį išgabenti į užsienį daryti nusikalstamas veikas. Šias aplinkybes patvirtina į administracinę bylą pateikti duomenys iš baudžiamosios bylos. Iš byloje esančios Klaipėdos apygardos teismo 2013 m. lapkričio 6 d. nutarties matyti, kad byla, kurioje L. J. buvo pripažintas nukentėjusiuoju, buvo perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje atitinkamus asmenis kaltinant BK 157 straipsnio 2 dalyje, 259 straipsnio 2 dalyje, 260 straipsnio 1 dalyje, 261 straipsnyje numatytų nusikalstamų veikų padarymu. Pažymėtina ir tai, kad pagal administracinėje byloje esančius duomenis L. J. pats pranešė policijos pareigūnams apie jį persekiojančius asmenis ir jų ketinimus.
Apeliacinės instancijos teismo nutarime šios svarbios aplinkybės neaptartos, į jas neatsižvelgta, formaliai nurodant, kad L. J. versijos nepatvirtina jokie bylos duomenys, o jo kaltė konstatuota remiantis prisipažinimu, administracinio teisės pažeidimo protokolu ir pažyma apie asmens baustumą, nutarime akcentuojant, jog L. J. jau keletą kartų baustas už analogiškus administracinius pažeidimus. Esant byloje nustatytoms aplinkybėms (L. J., būdamas itin jauno amžiaus (paauglys), buvo persekiojamas, bauginamas vyresnių asmenų, verčiamas daryti nusikalstamas veikas), negali būti daroma išvada, kad, būdamas priverstas važiuoti automobiliu su trimis vyrais, ketinančiais išgabenti jį į užsienį, iš kurių keli anksčiau jį buvo sumušę, L. J. turėjo galimybę laisvai apsispręsti dėl savo elgesio, t. y. atsisakyti jam siūlomų psichotropinių medžiagų. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad L. J. veiksmuose nėra kaltės dėl jam inkriminuoto administracinio teisės pažeidimo padarymo. Todėl apeliacinės instancijos teismo nutarimas, kuriuo L. J. nubaustas pagal ATPK 44 straipsnio 2 dalį, naikintinas ir paliktinas galioti pirmosios instancijos teismo nutarimas, kuriuo administracinio teisės pažeidimo bylos teisena L. J. nutraukta nesant jo veiksmuose administracinio teisės pažeidimo įvykio ir sudėties.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 302²¹ straipsnio 14 dalies 4 punktu,
nutaria:
Panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2013 m. lapkričio 25 d. nutarimą ir palikti galioti Trakų rajono apylinkės teismo 2013 m. spalio 4 d. nutarimą be pakeitimų.